Fariziejai ir chasidai. Vartiklis

Fariziejai, kaip politinė-religinė vėlyvojo judaizmo sekta išsiskyrė 3 a. pr.m.e. Izraelio monarchinė valdymo forma, buvusi po Išėjimo, virto bendruomene, kuri pusiau valstybė, pusiau tikėjimas. Didėjantis viršenybės virš pagonių ir stabmeldžių jausmas skatino atsiskirti nuo kaimynų [1 Esd, 13]. Vedybos su pagonimis buvo draudžiamos ir daugelis ankstesnių tokių vedybų, netgi tarp šventikų, buvo nutrauktos dėl Esdros veiklos. Į tokią terpę atėjo helenizmas!

Chasidai, „pamaldūs“, pasišventė Esdra nuostatų įgyvendinimui, šventajai įstatymdavystei. Per žiaurius Makabėjų karus jų, „žydų puritonų“, liko nedaug. Juos pavadino fariziejais, t.y. atsiskyrusiais nuo pagonių ir tų tendencijų, kurios nuolat klibino judaizmo pagrindus (1 Mak i,11; 2 Mak, 4, 14; Josephus antiq, 12,5,1).

Chasidai (Asidėjai - pamaldieji, kaip dažnai sutinkami Psalmėse) – viena judaizmo atšakų atspindėjusi pasipriešinimą helenizmui. Jie nesudarė išskirtinės ar uždaros sektos (kaip esėjai ar fariziejai), tačiau 2 a. pr.m e. jie aktyviai kartu su makabėjais dalyvavo ginkluotuose pasipriešinimuose prieš graikų valdovus. Dalis chasidų buvo pacifistai, todėl nepastebimai susiliejo su esėjais, fariziejais ir zelotais, - tad paliko posakį: „pamaldus kaip chasidas“. Talmudo šaltiniuose jie pateikiami kaip kankiniai už tikėjimą. Jie visai nesusiję 12 a.-18 a. chasidų judėjimu Vokietijoje ir Lenkijoje, žr. >>>>>

Hasif (chasid - „pamaldusis“; daugisk. hasidim) dalyvavo veikloje prieš helenizuotus Seleukidų (2 a. pr.m.e.) dėl religinės laisvės ir prieš pagonybės poveikius. Jie nesirūpino politiniais tikslais ir atsiskyrė nuo Makabėjų kai tik gavo religinę laisvę. Bet jie nesutarė su hasmoniečių valdytojais.

Tradicija juos laikė taip pasišventusius žydų Įstatymui, pasirenkančius kankinio dalią nei Sabato pažeidimą (1 Mak 2:42). Istorikai jų išnykimą sieja su susiliejimu su fariziejais. Juos taip pat galėjo paveikti esenų ankstyvoji žydų sekta Palestinoje.

Bet, nepaisant pavadinimų panašumo, ji visiškai nesusijusi su mistiniu chasidų judėjimu, kilusiu 12 a. Vokietijoje ir dar žinomesniu 18 a. Lenkijoje (daugiau apie chasidus žr. >>>>).

Fariziejai išsiskyrė kaip pasauliečiai ir raštininkai, skirtingai nuo Sadducees, aukštųjų šventikų klasės, tradiciškai laikytos žydų aukštuomene. Jie Įstatymą traktavo pagal pasikeitusias sąlygas išreikšdami per hermeneutikos sistemą.

Fariziejai nebuvo politinė partija, o mokslininkų ir pietistų bendruomenė. Jų populiarumas išaugo. Apie 100 m. pr.m.e. fariziejai pabandė demokratizuoti judaizmą ir išlaisvinti jį iš šventikų pavaldumo. Jie teigė, kad Dievą reikia garbinti net ir už Šventyklos ir Jeruzalės ribų. Tikėjimas ne kraujo aukose (šventikų praktika), bet maldose ir Dievo įstatymo studijose.

Tad jie skatino sinagogas kaip religinio šlovinimo instituciją, atskirtą nuo Šventyklos. Tad sinagoga laikytina jų įkurta institucija.

Antiocho persekiojimo laikmečiu fariziejai tapo ištikimiausi žydų religijos ir tradicijų gynėjai ir dėl to patyrė daug kančių (1 Mak. i, 41, 4) ir buvo taip susirūpinę Įstatymu, kad atsisakė gintis nuo sirų (1 Mak. ii,42, 5, 3). Jie atsisakydavo net valgyti prie vieno stalo su pagonimis. Dėl savo įtakos jie darėsi arogantiški ir atsisakė daugelio idealų, kuriuos taip aršiai gynė. Dėl to prieš juos ir pasisakė Kristus [Mt 23:1-8, 13-36; Mk 12:38; Mk 12:39, 40].

Po konflikto su Roma (66-135 m.) fariziejai tapo judaizmo sinonimu. Makabėjų karai po 2 a. sukūrė tokį judaizmą, kokį dabar žinome.

Šventikų kasta buvo išskirtinė grupė. Jais galėjo tapti tik kilę iš šventikų giminių. Fariziejai įvedė vaikų mokymą ir misionierišką veiklą tarp pagonių. Jiems skolingi už didžiąsias apokalipses, Danielio ir Enocho.
Jie pagrindė prisikėlimo ir būsimojo atpildo idėjas - tad sukūrė terpę krikščionybei.

Fariziejai sukūrė arogantišką ortodoksiją su išvystytu formalizmu akcentuodami apeigų detales net svarbesnių įstatymo nuostatų sąskaita [Mt 23, 23-28, Mk 7:6-8, Lk 11:52, Iz 29:13-14, Ez 33:30-33].

Kilties iš Abraomo svarba trukdė gilesniems dvasiniams dalykams ir trukdė kurti universalią bažnyčią, į ją priimant ir pagonis. Jie manė, kad Viešpats nulėmė visus istorinius įvykius ir išpildys visus išrinktosios tautos troškimus.

Zelotai (uolieji judėjai, nacionalistai) – žydų politinis judėjimas, 1 a. Antrosios šventyklos laikais, paskatinęs sukilti Judėją prieš Romą ir sekusius ištrėminus iš jos (ypač Pirmojo žydų-romėnų karo, vykusio 66–70 m., metu). Judėjimas susikūrė besiremdamas Judo Makabiejaus idėjomis 1 a. pr.m.e. antroje pusėje Makabėjų laikmetyje. Galutinai susiformavo 1 a. viduryje, kai apsijungė kovai prieš Erodo palikimą. Jie nuo Jeruzalės šventyklos, atstatytos Erodo, fasado nudaužė auksinį erelį, kaip skatinantį stabmeldystei ir primenantį pavaldumą Romai. Pagrindiniu jų tikslu buvo helenizmo įtakos panaikinimas ir Romos valdžios nuvertimas – ir tam buvo tinkamos bet kokios priemonės. Zelotai atsisakė mokėti romėnams mokesčius bei, Dievo Karalystės žemėje vardan, buvo pasiryžę kovoti ir taip surengė ne vieną maištą. Anot NT, tarp Jėzaus apaštalų zelotu buvo Simonas (Lk 6:16), nors kai kurie tyrinėtojai mano, jų buvus ir daugiau.
Kaligulos reikalavimai visoje imperijoje statyti jo stabus, grubus Romos kareivių elgesys Šventyklos ir žydų atžvilgiu, skatino žydų radikalizaciją... Ir romėnams neteisėtai pasisavinus didžiąją dalį Šventyklos sidabro, zelotai sukėlė Didįjį žydų sukilimą, atvedusį prie 66-73 m. karo, Judėjos sutriuškinimą ir Antrosios šventyklos sugriovimą. Zelotai nusprendė kovoti iki galo, laikydami, kad Izraelį gali valdyti tik mesijas, Dovydo palikuonis. Uoliausi jų kariai išsiskyrė į atskirą grupę ir romėnų praminti „sikarijais“ (žudikais, durklininkais).

Sadukėjai, dar vadinti erodiečiais, reiškė simpatijas svetimiems valdytojams ir pagonims ir net žiūrėjo galimybės atstatyti valstybę su vienu iš Erodo palikuonių (skaitykite daugiau >>>>>).