Svarbesnieji Bažnyčios istorijos įvykiai

Reformatas Jonas Kalvinas  

1536 m. Jonas Kalvinas išleidžia „Krikščionių tikėjimo pamokymus“.
Arba garbinami, arba neapkenčiami, reformatorius ir jo mokymas gyvuoja monumentaliame jo veikale.

„Pasaulyje nėra nė vieno žolės lapo, nė vienos spalvos, kurie nebūtų padaryti tam, kad mus džiugintų“. Šiuos žodžius užrašė žmogus, kuris kaltinamas sukūręs bedžiaugsmę krikščionybę. Jis prisimenamas kaip žmogus, mokęs apie predestinaciją – atgrasią šiuolaikiniams protams idėją. Istorikas Willas Durantas1) skundėsi: „Mums visada bus sunku mylėti tą, kuris aptemdė žmogaus sielą absurdiškiausia ir šventvagiškiausia Dievo samprata visoje ilgoje ir garbioje nesąmonės istorijoje“. Vis dėlto gerai pažįstantys Kalviną laiko jį šventuoju. Philipas Schaffas2) rašė, kad Kalvinas „turi būti laikomas vienu iš didžiausių ir geriausių žmonių, kuriuos krikščionybės istorijoje iškėlė Dievas“.

Kalvinas Ženevoje

Jonas Kalvinas Šis ginčus kėlęs teologas gimė 1509 m. Pikardijoje, Prancūzijoje. Kalvinas buvo talentingas. Iš pradžių jis ketino būti kunigu, bet tėvas įkalbėjo studijuoti teisę. Kalvinas studijavo įvairiuose universitetuose, įskaitant Paryžiaus, aštrindamas jau ir taip logišką protą ir godžiai skaitydamas graikų ir lotynų klasikus.

Apie 1533 m. Kalvinas patyrė, kaip vadino, „staigų atsivertimą“. „Dievas palenkė mano širdį klusnumui“. Tikriausiai jis buvo susidūręs su Liuterio raštais. Jis nutraukė santykius su katalikybe, paliko Prancūziją ir kaip tremtinys įsikūrė Šveicarijoje.

1536 m. Bazelyje Kalvinas išleido pirmąjį leidimą vieno didžiausių kada nors parašytų religinių veikalų: „Krikščionių religijos institutus (pamokymus)“. Pavadinimas, galbūt geriau verstinas kaip „Krikščionių tikėjimo principai“, kalbėjo apie sumanymą „perteikti tam tikrą elementarų mokymą, kuris formuotų kiekvieno, susidomėjusio religija, tikrąjį dieviškumą“. 27 metų Kalvinas jau buvo sukūręs sistemingą teologiją, aiškų Reformacijos mokymo gynimą.

Jo raštai darė įspūdį, įskaitant Guillaume’ą Farelį3), Šveicarijoje gyvenusį reformatorių. Pakeliui į Strasbūrą Kalvinas nakčiai apsistojo Ženevoje. Farelis, patyręs, kad mieste yra „Institutų“ („Pamokymų“) autorius, susirado jį ir maldavo pasilikti bei padėti Bažnyčiai Ženevoje. Kalvinas atsisakė, norėdamas tik ramaus studijų gyvenimo. Tada Farelis užkeikė Kalvino studijas, jei jis nepasiliks. „Jaučiau, tarsi Dievas iš dangaus uždėjo ant manęs ranką“, sakė Kalvinas, ir Ženeva turėjo tapti jo namais (su viena trumpa tremtimi), iki pat mirties 1564 m.

J. Kalvinas pastoriavo Šv. Petro bažnyčioje beveik kasdien pamokslaudamas. Jis išleido komentarus kone kiekvienai Biblijos knygai ir parašė tuzinus apeiginių bei doktrininių pamfletų (visa tai jis sugebėjo nuveikti nuolat kovodamas su įvairiais negalavimais, įskaitant migreninius galvos skausmus). Vedė ir turėjo vaiką. Deja, žmona mirė jauna kaip ir sūnus. Kalvinas atsisakė vesti dar kartą, jausdamas, kad jį visą užims darbas. Taip ir buvo.

Kalvinas norėjo, kad Ženeva, pagarsėjusi palaidais papročiais, taptų šventu miestu. Jo įtaka buvo jaučiama visur, ypač mokyklose. Jis ragino ekskomunikuoti Bažnyčios narius, kurių gyvenimas neatitiko dvasinių normų, ir kiekvienas

Ženevos pilietis turėjo pasirašyti po Tikėjimo Išpažinimu.

Kai kas spyriojosi dėl moralinių apribojimų, bet Ženeva tapo moraliniu magnetu, traukdama protestantus tremtinius iš visos Europos. Vienas jų, Johnas Knoxas4), apibūdino Ženevą kaip „tobuliausią nuo apaštalų laikų Kristaus mokyklą“.

Kalvino „Institutai“

Kuo įspūdingi tie Institutai? Viena, joks kitas reformatorius niekad taip sistemingai neišdėstė protestantų įsitikinimų. Kalvino knyga, kurią jis ir toliau pildė per visą gyvenimą, aprėpė visus pagrindus.

Visada logiškas Kalvinas ir pradėjo logiškai: nuo visų krikščionių pripažįstamo Apaštalų Tikėjimo Išpažinimo. Jis matė keturis svarbiausius punktus: „Tikiu Dievą Tėvą ...Jėzų Kristų ...Šventąją Dvasią ...šventąją visuotinę Bažnyčią“.
Tokios yra keturios Institutų dalys. Naudodamasis savo plačiu apsiskaitymu ir remdamasis kitų reformatorių darbais, Kalvinas suformulavo teologiją ir jos praktinį pritaikymą Bažnyčios gyvenime.

Institutų III knyga susilaukė didelio dėmesio. Aptardamas Šventąją Dvasią, Kalvinas tyrinėjo atgimimo klausimą – tai yra kaip mes išgelbstimi? Jis tvirtino, kad išganymas įmanomas tik per Dievo malonę. Dar prieš sukūrimą Dievas pasirinko tam tikrus žmones, kad jie būtų išgelbėti. Tai kaulas, kuriuo paspringo daugelis: predestinacija. Įdomu, kad tai nėra išskirtinai kalvinistinė idėja. Ja tikėjo Liuteris, kaip ir dauguma kitų reformatorių. Tačiau Kalvinas jos laikėsi taip absoliučiai ir teigė ją taip stipriai, kad tas mokymas nuolat tapatinamas su juo.

Kalvinui Dievas visų pirma buvo valdovas. Svarbiausioji Kalvino tema tokia: jei tu išgelbstimas, tai Dievo darbas, ne tavo paties. Vien Dievas žino, kas yra išrinktas (išganytas), o kas ne.

Bet, sakė Kalvinas, dorovingas gyvenimas rodo, kad asmuo (tikriausiai) yra vienas iš išrinktųjų. Pats Kalvinas, itin dorovingas ir energingas vyras, įteigė kitiems poreikį parengti savo išgelbėjimą – ne kad būtų išgelbėti, bet kad parodytų, jog jie išgelbėti.

Kalvino Institutai taip pat nustatė presbiterinę Bažnyčios tvarką. Institutų IV knyga aprašo Bažnyčią, vadovaujamą vyresniųjų (graikiškai presbyteroi), Bažnyčios išrinktų moralinių lyderių. Kiti tarnystės rangai yra pastorius, daktaras (mokytojas) ir diakonas. Su pakeitimais šios sistemos tebesilaikoma vadinamosiose presbiterijonų arba reformatų Bažnyčiose.

Pabrėždami Dievo suverenumą, Kalvino Institutai taip pat skatina skaitytoją manyti, kad joks asmuo – karalius ar vyskupas – negali reikalauti visiškos mūsų ištikimybės. Kalvinas niekad neteigė teisės į revoliuciją, bet jo mokymas šiai idėjai padėjo pamatus. Šia prasme jo darbai yra nuostabiai „šiuolaikiški“ ir jis yra laikomas demokratijos tėvu.

Kalvino įtaka

Pavienis straipsnis negali deramai įvertinti Kalvino įtakos. Kalvino teologija įsitvirtino tokiose viena nuo kitos nutolusiose vietose kaip Škotija, Lenkija, Olandija ir Amerika. Apie jį prirašyti ištisi tomai, kai kurie giriantys, kai kurie vadinantys jį puritoniška hiena. Bet nesuklysime pasakę, kad nedaug buvo talentingesnių, energingesnių, nuoširdesnių, dorovingesnių ir labiau atsidavusių Bažnyčios grynumui krikščionių.

1) Viljamas Diurantas (William James Durant, 1885-1981) – amerikiečių istorikas ir filosofas, plačiausiai žinomas 11 t. „Civilizacijos istorija“ (1935-75; kartu su žmona Ariele). Jos parašymą paskatino ankstesnės „Istorijos apie filosofiją“ (1926), pristatanti 11-a filosofų, sėkmė.

2) Filipas Šafas (Philip Schaff, 1819-1893) – šveicarų kilmės amerikiečių protestantų istorikas ir teologas. Į JAV išvyko 1844 m. Buvo Amerikos religinio gyvenimo tyrinėtoju. Taip pat parašė daug religinių veikalų, o geriausiai žinomi yra 8 t. „Krikščioniškosios bažnyčios istorija“ (1858-90), 3 t. „Krikščionių tikėjimo simboliai“ (1877) ir 38 t. Bažnyčios Tėvų leidimas, 13 t. „Religinių žinių enciklopedija“ ir kt.

3) Viljamas Farelis (Guillaume Farel, 1489-1565) – prancūzų ir šveicarų reformatorius, Kalvino bendražygis, įsteigęs kalvinistų bažnyčią Ženevoje. Buvo išsilavinęs, tačiau netiko būti reformatų teoretiku – jis buvo veiksmo žmogus. Jo pamokslo stipriai veikė žmones.

4) Džonas Noksas (John Knox, apie 1514-1572) – škotų dvasininkas, teologas, reformacijos lyderis Škotijoje, Škotijos presbiterių bažnyčios įkūrėjas. 1549 m. išlaisvintas iš prancūzų nelaisvės, ėmė tarnauti anglikonų bažnyčioje. 1553 m. Marijai I gavus sostą ir atstačius katalikybę, išvyko į Ženevą, kur susipažino su Kalvinu ir reformatų tikėjimu, kurį vėliau atnešė į Škotiją, kur propagavo jį iki pat mirties.

Mitai apie katarus
Juodoji mergelė Marija
Džonas Veslis, 18 a. Anglija
Kaip Liuteris iškabino tezes
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Šventasis Raštas viduramžiais
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje
Viduramžių prabudimai. Valdensai
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Džirolamas Savonarola: eretikas iš San-Marko
Viduramžių prabudimai: Janas Husas
Džono ir Čarlo Veslių atsivertimas
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Musulmonų-krikščionių dialogas
Apie Šv.Trejybės paieškas
Apsinuoginę kvakeriai
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis