Kaip Vladimiras priėmė stačiatikybę

Kijevo Rusios pagonis kunigaikštis priėmė naują tikėjimą, atverdamas krikščionybei kelią į Ukrainos, Rusijos ir Gudijos tautas.

1988 m. krikščioniškas pasaulis šventė krikščionybės Rusijoje tūkstančio metų jubiliejų. Nors 988-ieji rusų krikščionims tikrai buvo reikšmingiausi metai, netikslu apibūdinti juos kaip krikščionybės pradžios Rusijoje metus. Iš tikrųjų krikščionybė Rusią prasiskverbė dar 10 a. pradžioje, kai senajame Kijevo mieste buvo pastatyta bent viena bažnyčia. 10 a. 6-ajame dešimtmetyje pasikrikštijo Olga, Vladimiro senelė. Ji germanų karalių Otą prašė atsiųsti į jos šalį misionierių, bet tikriausiai jiems nelabai sekėsi.

Olgos anūkas Vladimiras praktikavo senąją religiją. Jis pastatė nemažai pagoniškų šventyklų ir garsėjo savo žiaurumu ir klasta. Vladimiras turėjo 800 sugulovių ir kelias žmonas, o kai nekariavo, laiką leido medžiodamas ir puotaudamas. Vargu ar jis atrodė panašus į asmenį, skirtą išplatinti krikščionybę tarp rytų slavų.

Bažnyčios pirkimas

Vladimiras tikriausiai norėjo viena religija suvienyti tautą, taigi apie 988 m. jis išsiuntinėjo agentus ištirti didesniųjų religijų. Koks buvo pasirinkimas? Islamas, judaizmas, katalikiška Vakarų Europos krikščionybė ir ortodoksinė Rytų Europos krikščionybė (nors oficialus skilimas tarp krikščionių ortodoksų ir katalikų dar nebuvo įvykęs).

Vladimiro krikščionybės pasirinkimo istorija iš dalies yra legenda, iš dalies faktas. Anot tradicijos, Vladimirui nepatiko dietiniai islamo ir judaizmo apribojimai. Katalikų krikščionybė buvo tinkama, bet didžiajam kunigaikščiui paliko įspūdį įspūdingos pamaldos, kurias jo ambasadoriai apsakė matę didžiojoje Hagia Sophia katedroje Konstantinopolyje: „Mes nežinojome, ar esame danguje, ar žemėje, nes, žinoma, niekur žemėje nėra tokio spindesio ir grožio. Negalime tau to apsakyti. Tik žinome, kad Dievas ten gyvena tarp žmonių ir kad jų pamaldos pranoksta visų kitų vietų šlovinimą. Negalime pamiršti to grožio.“

Taigi Vladimiras pasirinko ortodoksiją dėl jos gražaus šlovinimo. Vladimiro pasirinktas religijos pavadinimas iš tiesų buvo pravoslavija, žodis, reiškiąs „tikrą šlovinimą“ arba „teisingą šlovę“. Ortodoksija buvo ir galingiausios, turtingiausios ir civilizuočiausios Rusios kaimyninės tautos, Bizantijos imperijos, religija. Ir jei Vladimirui padarė įspūdį ortodoksijos grožis, jį paveikė ir kitoks grožis: Ana, Bizantijos imperatorių Bazilijaus II ir Konstantino VIII sesuo; šie pasiūlė ją Vladimirui kaip nuotaką su sąlyga, kad jis pasikrikštys.

988 m. Vladimiras buvo pakrikštytas. 989 m. jis vedė Aną. Nė vienas tas veiksmas nebuvo ženklas, kad jis nusilenkia Bizantijos imperijos valdžiai – religinei ar politinei. Nors ir priėmusi Bizantijos religiją, Rusios Bažnyčia visada buvo nepriklausoma.

Reikšminga Bažnyčios istorijai tai, kad Vladimiras tada liepė visiems Kijevo gyventojams ateiti prie Dniepro krikštytis, kitaip jie bus laikomi karalystės priešais. Tai nereiškia, kad slavų tauta žaibiškai tapo krikščioniška visuomene. Bet padedant vienuoliams, kurie visada buvo pagrindinė Rytų ortodoksų krikščionybės jėga, naujoji religija ėmė daryti juntamą įtaką.

Kai dėl paties Vladimiro, jo gyvenimo stilius buvo aiškiai paveiktas. Vedęs Aną, jis atsisakė penkių ankstesnių žmonų. Jis ne tik statė bažnyčias, bet ir griovė stabus, panaikino mirties bausmę, globojo vargšus, kūrė mokyklas ir sugebėjo gyventi taikoje su kaimyninėmis tautomis. Mirties patale visus savo turtus atidavė vargšams.

Po kelių amžių, kai nebe Kijevas, o Maskva buvo Rusios sostinė, rusų ortodoksija tapo tokia jėga, kad Maskva save laikė Trečiąja Roma, nauja krikščioniškos imperijos sostine. Vladimiras to nenuspėjo, bet priimdamas krikščionybę jis tiesė kelią Rusijos respublikai, kuri vieno rašytojo apibūdinta kaip esanti „tarp ‘krikščioniškiausių‘ pasaulio tautų – šalis su turtinga ilgaamže Bažnyčių ir vienuolynų istorija, daugybės gerbiamų šventųjų ir kankinių šaltinis su saugojamu ir gausiu bažnytinės muzikos, ikonografijos ir dvasinės literatūros palikimu“.

Vis dėlto Rusijos ortodoksų Bažnyčia tapo taip artimai susijusi su cariniais režimais, kad 1917 m. bolševikų revoliucijai buvo kaip ir nepasiruošusi. Bažnyčia didžiai nukentėjo, bet tebegyvuoja. Istorija Bažnyčios, kurios šaknys siekia kunigaikščio Vladimiro laikus, nesibaigė.