Džonas Vindemas. Chronoklazmas. Vartiklis

Apie autorių >>>>>

Pirmąkart pasirodė „Star Science Fiction Stories“ 1953 m. vasario numeryje, o vėliau įėjo į „Laiko sėklas“ (1956) ir kitus rinkinius. Tai gana standartinė kelionių laike istorija, bet įdomi tuo, kad joje pateikiamas požiūris į pokario anglų visuomenę.
[Tolimesnis tekstas yra spoileris, tad galite jį praleisti, pereidami prie paties apsakymo skaitymo]

Tai romantiškas pasakojimas, o kad tai susiję su kelione laike paaiškėja tik įpusėjus apsakymą. Veiksmas vyksta 20 a. viduryje Anglijos Devono grafystėje. Jo pradžioje daktaras Gobis prieina prie pagrindinio veikėjo Džeraldo Leterio (klaidingai jį pavadinęs „seru Džeraldu“) ir perspėja, kad jam būtina vengti kontakto su jauna moterimi vardu Tavija. Leteris jam atsako, kad nepažįsta jokios tokiu vardu. Tačiau po poros metų jis pastebi išskirtinę moterį, kuri pasirodo ir esanti Tavija, atkeliavusi iš ateities ir yra 20 a. vidurio istorijos tyrinėtoja. Ji atvyko, nes gavo Leterio laišką. Ji bando paaiškinti apie „chronoklazmus“ (t.y. kelionių laiku sukeltus istorijos pakeitimus), vyrai iš ateities bando ją susigrąžinti, tačiau ji lieka ir išteka už Leterio. Jiems trūksta lėšų, tad Tavija mesteli idėją, kad Leteris gali, jos padedamas, ką nors išrasti. Jis tai ir padaro, Tavija tampa nėščia ir vieną dieną ji be pėdsakų dingsta. Leteris pradeda rašyti jai laišką į ateitį...

Mano pažintis su Tavija prasidėjo, galima sakyti, iš tolo. Kažkaip ryte Plaitono Aukštutinėje gatvėje prie manęs priėjo nepažįstamas pagyvenęs džentelmenas. Jis kilstelėjo skrybėlę, linktelėjo, labiau užsienietišku stiliumi, ir mandagiai prisistatė:
- Aš Donaldas Gobis, daktaras Gobis. Būsiu labai dėkingas, sere Džeraldai, jei man skirsite kelias savo brangaus laiko minutes. Labai atsiprašau už sutrukdymą, tačiau reikalas labai svarbus ir neatidėliotinas.

Aš atidžiai pažvelgiau į jį:
- Matyt čia kažkoks nesusipratimas. Aš be titulo – aš net ne dvariškis.
- Nejaugi? - jis atrodė nusiminęs. - Širdingai atleiskite! Toks sutapimas… Buvau visiškai įsitikinęs, kad jūs seras Džeroldas Leteris.

Atėjo mano laikas nusistebėti:
- Aš ir esu Džeroldas Leteris, tačiau misteris, o ne seras.
- O dieve! - sumišo jis. - Žinoma! Kaip kvaila iš mano pusės. Ar čia yra … - jis apsidairė. - ….yra tokia vietelė, kur galėtumėm netrukdomi pasikalbėti?

Abejojau tik akimirką. Be abejo, prieš mane išsilavinęs, kultūringas džentelmenas. Gal net teisininkas. Ir žinoma ne kaulytojas ar kažkas tokio. Buvome greta „Jaučio“ ir jį pakviečiau į ten. Svetainė buvo neužimta ir suteikta mums. Jis atmetė mano pasiūlymą išgerti, - ir mes prisėdom. - Na, tai koks reikalas, daktare Gobi? - paklausiau.

Jis ne iš karto ryžosi prabilti, tačiau vis tik susiėmė ir pradėjo:
- Tai liečia Taviją, sere Džeraldai,… eee, misteri Leteri. Jūs tikriausiai neįsivaizduojate tikrojo galimų problemų masto. Jūs suprantate, kad aš kalbu ne apie save asmeniškai, nors ir man ta gresia dideliais nemalonumais, - kalbu apie pasekmes, kurių numatyti neįmanoma. Patikėkite, ji privalo grįžtu, kol nenutiko neatstatomi dalykai. Privalo, misteri Leteri!

Stebėjau jį. Neabejotinai, jis buvo dėl kažko susikrimtęs:
- Tačiau, daktare Gobi… - pradėjau.
- Aš suprantu, ką tai reiškia jums, sere, tačiau vis tik maldauju paveikt ją. Ne dėl manęs, ne dėl jos šeimos, tačiau dėl bendro labo. Būtinas didžiausias atsargumas, kitaip pasekmės bus nenuspėjamos. Patraukite vieną smiltelę – ir kas žino, kuo tai baigsis?! Tad prašau jus įtikinti ją…

Aš nutraukiau jį, tačiau švelniai, nes, kad ir apie ką buvo kalbama, jį tai labai neramino:
- Palaukite minutėlę, daktare Gobi! Bijau, kad tai klaida! Neturiu nė mažiausio supratimo, apie ką jūs čia kalbate.
- Kaip?! - jis aiškiai netikėdamas pažvelgė į mane. - Norite pasakyti, kad dar nesusitikote su Tavija?!
- Kiek žinau, ne. Aš net tokio vardo niekada negirdėjau – užtikrinau jį.

Jo išraiška buvo tokia pasimetusi, kad aš vėl pasiūliau išgerti. Jis atsisakydamas papurtė galvą ir pamažu atsigavo:
- Man taip nejauku. Ir tikrai, įvyko klaida. Prašau man atleisti. Misteri Leteri. Bijau, kad pasirodžiau jums ne visiškai normaliu. Visa tai taip sunku paaiškinti. Prašau, užmirškite mūsų pokalbį. Labai prašau, užmirškite.

Jis pasišalino susirūpinusiu veidu. O aš, nors kiek ir nusivylęs, po dienos-kitos įvykdžiau jo paskutinį prašymą – užmiršau apie tą pokalbį. Bent jau maniau, kad užmiršau…

Taviją pirmąkart pamačiau po dviejų metų ir, žinoma, tuomet nežinojau, kad tai ji.

Aš ką tik išėjau iš „Jaučio“. Aukštutinėje gatvėje buvo gausu žmonių ir vis tik, imdamas mašinos durų rankeną, pajutau kažkieno įdėmų žvilgsnį iš kitos gatvės pusės. Aš atsisukai ir mūsų žvilgsniai susidūrė. Jos akys buvo rudos.

Aukšta, liekna, žavi – ne, ne gražuolė, daugiau nei graži, - ji buvo įprasta tvido¹⁾ suknele ir tamsiai žaliu megztu megztiniu. Tačiau jos bateliai atrodė keistai: su žemu kulniuku, tačiau labai puošnūs, nederantys prie drabužių stiliaus. Ir dar kažkas merginos išvaizdoje atkreipė dėmesį, nors ne iš karto supratau, kas. Tik vėliau susivokiau, kad tai šukuosena, visai ne nepritinkanti jai, tačiau buvo, kaip čia pasakius, gal netikėta. Galite man paprieštarauti, kad plaukai – visada tik plaukai ir kirpėjai juos sušukuoja daugybe būdų, tačiau tai netiesa. Mados keičiasi ir kiekvienam laikmečiui būdingas tam tikras stilius; tik pažvelkite į 30 m. senumo nuotrauką ir iškart tai pastebėsite. Tad štai, merginos šukuosena, kaip ir bateliai, griovė visumos pojūtį.

Kelias sekundes ji žvelgė į mane, įdėmiai, nesišypsodama. Tada, tarsi sapne, žingtelėjo ant šaligatvio. Tą akimirką pradėjo mušti turgaus pastato laikrodis. Ji žvilgtelėjo į jį ir, apimta staigaus nerimo, puolė bėgti tarsi Pelenė, besivejanti paskutinį autobusą.

Neįsivaizduodamas su kuo ji mane supainiojo, sėdau į mašiną. Buvau visiškai įsitikinęs, kad niekada nebuvau matęs tos merginos.

Kitą dieną „Jaučio“ barmenas, paduodamas man įprastą alaus bokalą, pasakė:
- Vakar apie jus, misterį Leterį, klausė jauna asoba. Ar ji jus rado? Aš jai daviau jūsų adresą.
- Kas tokia? - paklausiau papurtydamas galvą.
- Ji neprisistatė, tačiau… - ir jis apibūdino vakarykštę nepažįstamąją.
- Mačiau ją kitapus kelio, tačiau nežinojau, kas ji, - pasakiau.
- O ji , atrodo, jus gerai pažinojo. „Tai misteris Leteris išėjo iš jūsų?“-paklausė jis. Aš atsakiau, kad taip, kad jūs buvote čia. „Ji sjuk gyvena Begfordo namuose, ar ne?“ - klausė ji. „Ne, mis - atsakiau, - tai majoro Flekeno namas. Misteris Leteris gyvena Četkomo kotedže“. Tada ji paklausė, kur tai. Tikriausiai nieko blogai, kad jai paaiškinau? Man atrodo, kad tai visai padori jauna ledi…
- Mano adresą sužinoti nesunku, - nuraminau jį. - Tačiau keista, kad ji paminėjo Begfordo namus: būtent tą namą norėčiau nusipirkti, jei kada nors turėsiu tam pinigų.
- Tada paskubėkite gauti jų, sere. Senasis majoras paskutiniu metu labai silpsta. Bijau, ilgai jis netemps.

Tuo viskas tada ir baigėsi. Kas ir kam merginai prireikė mano adreso, ji juo nepasinaudojo, o aš apie tai ir galvoti užmiršau.

Ją vėl pamačiau maždaug po mėnesio. Man tapo įpročiu dukart per savaitę pajodinėti su mergina Mardžore Krenšou, o tada parvežti ją namo. Kelias ėjo siauromis gatvelėmis, kuriomis vargiai galėjo prasilenkti dvi mašinos. Pasukęs už kampo, buvau priversta pristabdyti, nes priešais atvažiuojanti mašina, praleisdama pėstįjį, sustojo tiesiog gatvės viduryje. Kai toji mašina pagaliau pravažiavo, žvilgtelėjau į pėstįjį ir išvydau ankstesniąją nepažįstamąją. Ji iškart mane pažino ir, suabejojusi, žengė kelis žingsnius į priekį aiškiai ketindama prabilti. Tačiau tada, pastebėjusi šalia sėdinčią Mardžorę, nevikriai apsimetė, kad visai nesiruošia kreiptis į mane. Aš nuvažiavau.

- Oho! - daugiareikšmiškai tarstelėjo Mardžorė. - Kas ji?
Pasakiau, kad nežinau.
- Bet ji neabejotinai pažįsta jus, - nepatikliai ištarė Madžorė.

Man nepatiko jos tonas. Kas toji bebūtų, jos, bet kuriuo atveju, tai nelietė. Todėl aš neatsakiau. Tačiau ji nesitraukė:
- Anksčiau jos nebuvau sutikusi.
- Gal kurortautoja, - numečiau. - Jų čia begalės.
- Skamba nelabai įtikinamai, jei atsižvelgsime į tai, kaip ji į jus žvelgė.
- Man nepatinka, kai mane laiko melagiu.
- O pagal mane, aš uždaviau akivaizdžiausią klausimą. Bet jei jis jus glumina…
- Ir tokio pobūdžio užuominos man irgi nepatinka. Manau, jums bus geriau likusią dalį pareiti pėsčiomis. Čia jau netoli.
- Suprantu. Atleiskite, kad sutrukdžiau. Gaila, kad čia neįmanoma apsisukti, - pasakė ji lipdama iš mašinos. - Viso gero, misteri Leteri.

Pavažiavęs atbulomis, link vartų, apsisukti buvo galima, tačiau mergina jau dingo, dėl ko buvau linkęs gailėtis, nes Mardžorė sužadino susidomėjimą ja. O be to net nežinodamas, kas ji tokia, jaučiau, kad privalau būti dėkingas jai. Gal ir jums pažįstamas tas išsivadavimo nuo naštos jausmas, apie kurią iki tol nežinojote?!

Mūsų trečias susidūrimas įvyko visiškai kitokiame lygyje. Mano kotedžas Devonšire²⁾ buvo nedideliame slėnyje, anksčiau apaugusiame mišku. Čia buvo dar keli kotedžai, tačiau anasis buvo nuošaliau nuo kitų, dauboje, žemiausioje jos dalyje, prie pat kelio pabaigos. Iš abiejų pusių kilo viržiais apaugusios kalvos. Palei upelio krantus buvo išsidėstę siauros ganyklos. O tai, kas buvo likę iš ankstesnio miško, dabar sudarė keletą nedidelių krūmynų ir giraičių.

Kartą, kai po vidurdienio artimiausioje giraitėje apžiūrinėjau sklypą, kuriame, pagal mano paskaičiavimus, jau turėjo sudygti mano pasodintos pupos, išgirdau, kaip po kažkieno kojomis sutraškėjo šakelės. Iš pirmo žvilgsnio atpažinau, kam priklauso tie šviesūs plaukai. Kažkiek laiko mes, kaip ir praeitais kartais, žiūrėjome vienas į kitą.

Ji atsakė ne iš karto, tebežiūrėdama į mane. O tada paklausė: - Ar čia aplink akiratyje yra kas nors dar?
- Nematau nieko, - atsakiau pažvelgęs į kelią, o tada kalvas,

Ji praskleidė krūmus ir atsargiai išėjo, dairydamasi į šalis. Apsirengusi buvo kaip ir pirmą kartą, tik plaukai sutaršyti nuo šakų. Ant plikos žemės jo bateliai atrodė dar labiau ne vietoje.

Tą akimirką slėnio viršuje pasigirdo vyro balsas, o tada ir jam atsakantis kitas. Mergina iš išgąsčio sustingo:

- Jie ateina. Paslėpkite mane kur nors kuo greičiau, prašau.
- E-e-e… - numykiau aš.
- Oi, greičiau, greičiau! Jie ateina, - atkakliai kartojo ji. Ji buvo sunerimusi.
- Geriau einam į namus, - tariau, pasukdamas link kotedžo.

Ji paskubomis nusekė mane ir, įėjusi, užstūmė durų sklendę:
- Neleiskite jiems mane sučiupti! Neleiskite! - maldavo ji.
- Klausykite, ką visa tai reiškia? Kas tie „jie“? J

i neatsakė; jos akys, apžvelgusios kambarį, sustojo ties telefonu:
- Iškvieskite policiją. Iškvieskite policiją, greičiau!

- Argi neturite policijos?
- Aišku, turime, bet…
- Tada skambinkite, prašau!
- Bet paklausykite… pradėjau aš. - Privalote paskambinti, - ji grąžė rankas. Buvo labai išsigandusi. - Prašau! Greičiau.
- Gerai, paskambinsiu. Tačiau kalbėsite jūs, - pasakiau, nukeldamas ragelį. Aš įpratau, kad mūsų kraštuose sujungia negreitai ir kantriai laukiau. Tačiau mergina iš nevilties gniaužė pirštus. Pagaliau mane sujungė. - Alio, Plaitono policija?
- Plaitono policija... - atsiliepė kitame laido gale. Ir tuo metu išgirdau skubius žingsnius žvyru dengtu takeliu, o tada įkyrų beldimą į duris. Padavęs ragelį merginai, priėjau prie durų. - Neįsileiskite jų! - sušuko ji ir sušneko į ragelį.

Aš abejojau. Į duris beldė vis atkakliau. Negalima nereaguoti į beldimą. Be to, - ir į ką tai panašu: skubiai įsileisti į namus nepažįstamą merginą ir iškart užtrenkti duris daugiau nieko neįsileidžiant?!.. Po trečiojo beldimo duris atidariau.

Išvydęs prieangyje stovintį vyriškį aš apstulbau. Ne, jo veidas buvo visai padorus – jauno 25-kerių vyriškio veidas, tačiau apranga… Nepadoru matyti kažką panašaus į aptemptą slidinėjimo treningą derinyje su striuke iki šlaunų – ir dar Dartmure³⁾ vasaros sezono pabaigoje. Tačiau susiėmiau ir paklausiau, ko jam reikia. Nekreipdamas į mane dėmesio, jis per mano petį žvelgė į merginą:
- Tavija, ateik čia.

Ji toliau paskubomis kažką sakė į telefoną. Vyriškis žingtelėjo žingsnį pirmyn.

- Stok! - paliepiau. - Pirmiausia norėčiau sužinoti, kas čia vyksta.
- Tu nesuprasi, - tarė pažvelgęs man tiesiai į veidą ir pabandė mane nustumti ranka.

Na, pasakysiu jums atvirai, negaliu pakęsti, kad man sakytų, kad kažko nesupranti, ir bandytų nustumti mane nuo mano paties slenksčio. Trinktelėjau jam į saulės rezginį, o kai jis sulinko pusiau, išstūmiau už durų ir jas užsklendžiau.

- Jie netrukus atvažiuos, - už nugaros pasigirdo merginos balsas. - Aš apie policininkus.
- Jei vis tik paaiškintumėte man… - pradėjau aš.
- Žiūrėkite, - ji parodo į langą.

Ant tako pasirodė dar vienas vyriškis, apsirengęs taip pat kaip ankstesnis, kurio dejavimas girdėjosi už durų. Nuo sienos nusikabinau 12-o kalibro šautuvą, skubiai jį užtaisiau ir, atsistojęs veidu į duris, paliepiau merginai:

Ji neužtikrintai pakluso. Už durų antrasis nepažįstamasis rūpestingai pasilenkė prie pirmojo. Ant tako pasirodė ir trečiasis. Jie pamatė šautuvą, - ir pokalbis tarp mūsų buvo trumpas:
- Ei jūs, - tariau. - Arba staigiai dingstate iš čia, arba palaukite policijos ir aiškinsitės su ja. Na kaip?

- Jūs nesuprantate. Tai labai svarbu… - pradėjo vienas jų.
- Puiku. Tada likite ir papasakosite policijai, kaip tai svarbu, - pasakiau ir daviau merginai ženklą, kad uždarytų duris.

Policininkai nebuvo draugiški. Nenoriai užsirašė mano parodymus apie nepažįstamuosius, greitai pasišalino. O mergina liko. Ji jiems pranešė tik būtiniausius dalykus: tiesiog, kad trise keistai apsirengę vyriškiai vijosi ją ir ji paprašė manęs padėti. Siūlymą mestelėti ją į Plaitoną policijos mašina ji atmetė ir taip liko čia.

- Na, o dabar, - pasiūliau, - gal vis tik paaiškinsi man, ką visa tai reiškia?

Ji mane peržvelgė ilgai trunkančiu žvilgsniu, kuriame kažkas buvo – gal liūdesys? nusivylimas? - na, bet kuriuo atveju, aiškus nepasitenkinimas. Akimirkai man pasirodė, kad ji pasiruošusi pravirkti, tačiau tada tyliai ištarė:

Prisėdau prieš ją. Panaršęs kišenėse, suradau cigaretes ir užsirūkiau:
- Jūs ...eee … gavote mano laišką ir …. eee … sudeginote savo laivus? - pakartojau.
- Taip, - ji apžvelgė kambarį, kuriame nebuvo ypatingai į ką žiūrėti, ir pridūrė. - O dabar jūs manęs ir pažinti nenorite.

Ir čia ji iš tikro pravirko. Apie pusę minutės aš beprasmiškai žiūrėjau į ją. Tada nusprendžiau nueiti į virtuvę ir užkaisti arbatinuką, kad duočiau jai laiko atsigauti. Visos mano giminaitės arbatą laikė panacėja, tad atgal sugrįžau su arbatinuku ir puodukais. Merginą radau jau nusiraminusią. Ji neatitraukė akių nuo krosnies, kuri nesikūreno. Uždegiau degtuką. Krosnyje įsiliepsnojo, Mergina stebėjo ją su vaiko, ką tik gavusio dovaną, veido išraiška.

- Nuostabu, - ištarė ji taip, tarsi ugnis krosnyje jai būtų naujiena. Tada vėl peržvelgė kambarį ir pakartojo. - Nuostabu!
- Norite papilstyti arbatą? - tačiau ji papurtė galvą ir tik įdėmiai stebėjo, kaip aš ta darau.
- Arbata, - atitarė ji. - Prie krosnies!

- Manau, kad mums jau laikas susipažinti, - tariau. - Aš esu Džeraldas Leteris.
- Žinoma, - linktelėjo ji. Atsakymas buvo ne visai tas, kurio tikėjausi, tačiau ji iškart pridūrė. - Aš Oktavija Leter, paprastai mane vadina tiesiog Tavija.

Tavija?.. Tai buvo kažkas girdėta, tačiau nesugebėjau pagriebti gijos:
- Mes giminaičiai?
- Taip … labai tolimi, - ir ji kažkaip keistai pažvelgė į mane. - O dieve! Tai taip sunku, - ir ji, atrodo, vėl ruošėsi pravirkti.
- Tavija?… - pakartojau aš, įtempdamas atmintį. Ir staiga prisiminiau sumišusį pagyvenusį džentelmeną - Štai kas… Na žinoma! Koks jo vardas? Daktaras… daktaras Bogis ar ...

Ji sustingo:
- Ne… ne daktaras Gobis?
- O taip, tikrai. Jis manęs klausinėjo apie kažkokią Taviją. Tai jūs?
- Jo čia nėra? - ji apsižvalgė, tars jis galėtų kažkur slėptis.

- Kvailas senasis dėdė Donaldas! Taip į jį panašu! Ir aišku, supratimo neturėjote, apie ką jis kalba?
- Aš ir dabar tokioje pat padėtyje. Tačiau aš pajėgiu suprasti, kad net dėdė galėjo susikrimsti praradęs jus.
- Taip. Bijau, kad jis labai susikrims.
- Susikrimto: tai vyko prieš du metus, - pataisiau aš.
- O žinoma, juk jūs nesuprantate, ar ne?
- Klausykite, - pasakiau aš. - Visi, kaip susitarę, tvirtina, kad aš nesuprantu. Man tai jau žinoma… ko gero, tai vienintelis dalykas, ką aš tikrai supratau.
- Gerai jau. Pabandysiu paaiškinti. O dieve, ir nuo ko gi pradėti?!

Aš neatsakiau ir ji tęsė:
- Ar tikite į išankstinę lemtį?
- Ko gero, ne.
- Ach, aš ne taip išsireiškiau. Greičiau jau .. ne lemtis, o polinkis, trauka… Matote, kiek aš save prisimenu, mąsčiau apie šią epochą kaip apie labiausiai jaudinančią ir nuostabią… Ir be to, tuo laiku gyveno vienintelis žinomas mūsų giminės atstovas. Bendrai imant, man visa tai atrodė labai patrauklu. Atrodo, jūs tai vadinate romantizmu.
- Žiūrint, apie kurią epochą jūs kalbate… - pradėjau aš, tačiau ji nekreipė dėmesio į mano žodžius.
- Aš įsivaizdavau milžiniškas juokingų mažų lėktuviukų, taip drąsiai besikovusių, flotiles. Aš žavėjausi jais, kaip Dovydu, susikovusiu su Galijotu. Ir dideli, nerangūs laivai, plaukę taip lėtai, tačiau vis tik atplaukdavę į savo paskirties vietą – ir niekas nesijaudino, kad jie tokie lėti. Ir keisti, nespalvoti filmai; ir arkliai gatvėse; ir senamadiški vidaus degimo varikliai; ir krosnys, kurias kūrena anglimi; ir traukiniai, važiuojantys bėgiais; ir telefonai su laidais. Ir daugybė kitų daiktų! Ir viskas, ką galima buvo pagaminti!
Tik pagalvokite – nueiti į tikrą teatrą į naujos Bernardo Šo ar Noelio Kovardo⁴⁾ pjesės premjerą! Arba nusipirkti ką tik pasirodžiusį T.S. Elioto naują tomelį! Arba pažiūrėti, kaip karalienė vyksta į parlamento atidarymą! Nuostabus, nepaprastas laikas!
- Malonu girdėti, kad kažkas taip galvoja. Mano paties požiūris į šią epochą ne visai…
- Tai visai natūralu. Jūs regite ją iš arti, jūs neturite perspektyvos. O kad pagyventumėte kažkiek mūsų epochoje, tada žinotumėte, kas tai yra monotonija ir pilkumas, ir vienodybė – ir koks kartu mirtinas nuobodulys!

Aš truputį išsigandau:
- Atrodo, aš ne visai … eee … Kaip sakėte, pagyventi kažkiek jūsų…, kur?
- Na, mūsų amžiuje. 22-ame. Ach, aišku, juk jūs nežinote. Kaip kvaila iš mano pusės.

- O Dieve! Aš žinojau, kad tai bus sunku, - pastebėjo ji. - Juk sunku, kaip manote?
Aš pasakiau, kad sunku. Ji ryžtingai tęsė:
- Na, suprantate, dėl to ir užsiėmiau istorija. Aš apie tai, kad man buvo nesunku įsigilinti į šią epochą. P tada, per gimtadienį gavusi jūsų laišką, jau savaime diplominio darbo tema pasirinkau būtent 20 amžiaus vidurį ir , žinoma, vėliau tai tapo mano mokslinių tyrinėjimų tema.
Kelionė laiku

- E… e, ir visa tai mano laiško rezultatas?
- Tačiau juk tai buvo vienintelis būdas, argi ne taip? Tai yra, noriu pasakyti, kaip kitaip galėjau prieiti prie istorinės mašinos? Tam reikėjo patekti į istorinę laboratoriją. Beje, abejoju, kad net su tokia sąlyga man būtų pavykę pasinaudoti mašina, jei tai nebūtų buvus dėdės Donaldo laboratorija.
- Istorinė mašina, - užsikabinau už šiaudo toje painiavoje. - Kas ta istorinė mašina?
- Tai… - ji pažvelgė į mane su nuostaba. - Na, tai istorinė mašina. Tam, kad tirtum istoriją.
- Nelabai paaiškėjo. Tiek pat sėkmingai galėjote pasakyti: kad kurtum istoriją.
- Ne. ne. Tai uždrausta. Tai labai sunkus nusikaltimas.
- Iš tikro! - Ir aš vėl pabandžiau nuo pradžių. - Dėl to laiško…
- Na, man teko užsiminti apie jį, kad paaiškinčiau visą istoriją. Bet, žinoma, jūs jo dar neparašėte. Tad visa tai gali jums pasirodyti gana painu.
- Painu – ne tas žodis. Ar negalėtumėm mes užsikabinti už kažko tvirto? Pavyzdžiui, už to laiško, kurį man, atseit, lemta parašyti. Ir apie ką jis, iš tikro?

Ji griežtai pažiūrėjo į mane ir tada nusisuko, paraudusi iki plaukų galiukų. Vis tik ji prisivertė į mane pažvelgti vėl. Aš mačiau, kaip žybtelėjo ir vėl apsiblausė jos akys. Ji staiga užsidengė veidą rankomis ir apsiraudojo:
- Oi, jūs manęs nemylite, nemylite! Geriau jau aš niekada nebūčiau čia rodžiusi. Geriau būtų man mirti! Ji tiesiog prunkštė iš manęs.
- Na, ji jau išėjo, o su ja ir man reputacija, - pasakiau aš. - Puiki darbuotoja, mūsų misis Tumbs, tačiau griežtų manierų. Ji geba atsisakyti vietos.
- Dėl to, kad aš čia? Kokie niekai!
- Tikėtina, pas jus kitokios taisyklės.
- O kur man dar eiti? Teturiu vos kelis jūsiškius šilingus, o ir nieko čia nepažįstu.
- Vargu ar misis Tumbs apie tai nutuokia.
- Tačiau mes juk ne… Noriu pasakyti, nieko tokio ne…
- Vyras ir moteris, dviese, naktį – pagal mūsų taisykles tai daugiau nei pakankamai. Faktiškai pakanka vien skaičiaus du. Prisiminkite, gyvūnai tiesiog vaikšto poromis, ir jų emocijos nieko nedomina. Jie dviese - ir visiems viskas aišku.
- Na taip, aš prisimenu, kad tada, … t.y., dabar nėra bandomojo laikotarpio. Pas jus sustingusi sistema, nepataisoma, kaip loterijoje: nepasisekė – vis tiek kentėk.
- Mes tai išsakome kitais žodžiais, tačiau principas, bent išoriškai, maždaug toks.
- Gana kvailoki tie senieji papročiai, įsigilinus, tačiau … žavūs, - jos akys akimirkai susimąsčiusios sustojo ties manimi. Ji pradėjo: - Jūs…
- Jūs, - priminiau aš, - žadėjote išsamiai paaiškinti vakarykščius įvykius.
- Jūs manimi nepatikėjote.
- Visa tai buvo pernelyg netikėta, - prisipažinau aš. - Tačiau nuo to laiko jūs man pateikėte pakankamai įrodymų. Neįmanoma taip apsimetinėti.

Ji nepatenkinta kilstelėjo antakius:
- Jūs nesate pernelyg malonus. Aš nuodugniai išnagrinėjau 20 a. vidurio istoriją. Tai mano specializacija.
- Taip, aš jau girdėjau, tačiau nepasakyčiau, kad nuo to man tapo aiškiau. Visi istorikai specializuojasi ties kuria nors epocha, iš ko, vienok, neseka, kad jei staiga apsireiškia ten. Ji nustebusi pažvelgė į mane:
- Tačiau, be abejo, jie taip ir daro – omenyje turiu diplomuotus istorikus. O kaip kitaip jie galėtų atlikti darbą?
- Pas jus pernelyg daug tokių „be abejo“. Gal vis tik pradėkim vėl nuo pradžių? Kad ir nuo to mano laiško, … ne, palikim tą laišką, - paskubom pridėjau, pastebėjęs jos veido išraišką. - Vadinasi, jūs dirbote savo dėdulės laboratorijoje su kažkuo, ką vadinate istorine mašina. Kas tai – lyg magnetofonas?
- Viešpatie, ne! Tai tokia sienos spinta, iš kurios galite persikelti į įvairias epochas ir vietas.
- Jūs … jūs norite pasakyti, kad galite įeiti į ten du tūkstančiai kažkuriais metais, o išeiti tūkstantis devyni šimtai kažkuriais?! - Arba bet kuriame kitame praėjusiame laike, - patvirtino ji. - Na, žinoma, ne kiekvienas gali tai padaryti. Reikia turėti atitinkamą kvalifikaciją ir leidimą, - ir visa kita. Tėra vos 6-ios mašinos Anglijai ir viso apie šimtą visam pasauliui, - ir prieiga prie jų labai apribota. Kai mašinas ką tik sukonstravo, niekas neįsivaizdavo, kokias problemas jos gali sukelti. Tačiau su laiku istorikai pradėjo sulyginti rezultatus ir aptiko nuostabių dalykų. Pasirodo, pavyzdžiui, kad dar iki mūsų eros vienas graikų mokslininkas vardu Heronas Aleksandrietis demonstravo paprasčiausią garo turbinos modelį; Archimedas naudojo į napalmą panašų padegamąjį mišinį Sirakūzų apgulties metu; Leonardas da Vinčis piešė parašiutus, kai nebuvo iš kur su jais šokti; Eirikas Rudasis atrado Ameriką seniai iki Kolumbo; Napoleonas domėjosi povandeniniais laivais. Yra daugybė ir kitų įtartinų faktų. Taigi tapo aišku, kad kai kas lengvabūdiškai panaudojo mašiną ir sukėlė chronoklazmus.
- Ką sukėlė?!
- Chronoklazmus, t.y. dalykus, nederančius su duotąja epocha ir kylančius todėl, kad kažkas pasielgė neatsakingai. Na, kiek mums žinoma, rimtų nelaimių tai nesukėlė, nors įmanoma, kad istorijos eiga buvo pažeidžiama kelis kartus, o dabar žmonės rašo įvairius labai protingus darbus, aiškindami, kaip tai įvyko, tačiau kiekvienam aišku, kokiomis baisiomis pasekmėmis tai gali baigtis.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad kažkas neatsargiai kyštelėjo Napoleonui idėją apie vidinio degimo variklį greta povandeninio laivo idėjos. Kas žino, prie ko tai galėjo atvesti! Tad štai, kad užkardytų naują įsikišimą į praeities įvykius, istorinių mašinų naudojimą Istorinė taryba pradėjo griežčiausiai kontroliuoti.
- Palaukite minutėlę! - įsikišau aš. - Tai, kas nutiko – nutiko. Noriu pasakyti, kad štai, tarkim, aš čia. Ir to niekaip negalima pakeisti, net jei kas nors, grįžęs į praeitį, nužudytų mano senelį, tada dar buvusį berniuku.
- Bet, jei tai būtų nutikę, juk jūsų nebūtų čia, ar ne? Ne, galima buvo kiek nori kartų kartoti sofizmą, kad praeities nesugrąžinsi, kol nebuvo būdo keisti tą praeitį. Tačiau, kai jau įrodyta, kad tai viso labo tik sofizmas, mums tenka būti labai atsargiais. Būtent toji aplinkybė ir kelia nerimą istorikams; kitas klausimas – kaip tai įmanoma – tegu sprendžia matematikai. Trumpiau sakant, kad jus prileistų prie istorinės mašinos, privalote praeiti specialų apmokymą, turėti tinkamą pasiruošimą, išlaikyti egzaminą, užtikrinti reikiamas garantijas ir kelis metus praleisti išbandyme, prieš gaunant teises užsiimti savarankiška praktika. Tik tada jums leis aplankyti tam tikrą istorinį laikmetį, beje, grynai vien kaip stebėtoju. Tos taisyklės labai labai griežtos.

Aš pamąsčiau apie jos žodžius:
- Ar neįsižeisite, jei paklausiu, ar jūs dabar nepažeidžiate tų taisyklių?
- Pažeidžiu. Todėl jie ir atvyko manęs.
- O jei jus pagautų, jūs netektumėte teisių?
- Viešpatie! Man kad tik jas gauti. Aš atvykau čia be jokių teisių, Įsibroviau į mašiną, kai laboratorijoje nieko nebuvo. Kadangi laboratorija priklauso dėdei Donaldui, turėjau tokią galimybę. Kol manęs neaptiko prie pačios mašinos, visada galėjau apsimesti, tarsi kažką darau asmeniškai dėl dėdės. Neturėdama teisės pasinaudoti specialiais kostiumininkais, aš nusikopijavau drabužių pavyzdžius iš muziejaus – na kaip, sėkmingai? - Pakankamai, o ir jums labai tinka,, tik štai su apavu ne viskas tinka.
- Bijojau to, - ji pažvelgė į savo kojas. Nesugebėjau rasti to, kas tiksliai tiktų šiam laikotarpiui… Na štai – ir ji tęsė toliau, - man pavyko keletą kartų apsilankyti čia. Mano vizitai privalėjo būti trumpi, nes laikas teka pastoviu greičiu, t.y. viena valanda čia lygi vienai valandai ten – ir negalėjau pernelyg ilgam užimti mašinos. Tačiau štai vakar vienas asmuo užėjo į laboratoriją kaip tik tuo metu, kai aš grįžinėjau. Iš mano aprangos jis kaip mat viską suprato – ir man nieko kita neliko, kaip šokti atgal į mašiną, nes kitaip man jau neliktų tokios galimybės, Jie puolė iš paskos, nespėję tinkamai apsirengti.
- Manote, kad jis sugrįš?
- Manau, kad taip. Tik tąkart jie bus apsirengę tinkamai.
- Ar jie pasirengę kraštutinėms priemonėms? Pradėti šaudyti ar kažką panašaus?
- Na ne, - ji papurtė galvą. - Tai būtų baisus chronoklazmas, ypač jei jie ką nors atsitiktinai nušautų.
- Bet juk jūsų buvimas čia neišvengiamai sukels chronoklazmų seką. Kuri variantas blogesnis?
- Ach, mano veiksmai numatyti. Aš viską sutikrinau, - miglotai užtikrino ji. - Jie mažiau nerimaus dėl manęs, kai patys susipras pasidomėti tuo.

Po trumpos pauzės ji staiga pakeitė pokalbį visiškai kita tema:
- Jūsų laikais juk priimta specialiai apsirėdyti per vestuves, ar ne? - Atrodo, kad tas klausimas ją labai jaudino. - Hm, atrodo, kad 20 amžiuje vestuvės gana malonus įvykis.
- Mano nuomonė apie jas gana pasikeitė, ir į geresniąją pusę, brangioji, - prisipažinau aš. Iš tikro, aš ir pats nelaukiau, kad ji gali taip smarkiai pagerėti vos per kokį mėnesį.
- Ar 20 amžiuje vyras ir žmona visad miegojo vienoje didelėje lovoje, brangusis, - pasmalsavo ji.
- Tikrai taip, - patvirtinau aš.
- Patrauklu. Nelabai higieniška, žinoma, bet vis tik visai neblogai.

- Brangusis, - paklausė ji, - ar pastebėjai, kad liovėsi iš manęs purkštauti?
- Mes visada liaunamės kreipti dėmesį, kai reikalai tampa oficialiai pripažinti, - paaiškinau aš.

Kurį laiką pašnekesys netvarkingai šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, dažniausiai asmeninio pobūdžio. Tada aš tariau:
- Panašu, kad mums nėra ko daugiau jaudintis dėl tavo persekiotojų, brangioji. Jie jau senai būtų grįžę, jei jiems iš tikro taio rūpėjo tavo pabėgimas, kaip tu manei.
- Tačiau, - ji papurtė galvą, - mes privalome ir toliau būti atsargūs, nors tai ir keista. Tikriausiai dėdė Donaldas kažką supainiojo. Vargšelis, jis nėra stiprus techniniais klausimais. Beje, tu ir pats matei, kaip jis apsiriko, nustatęs mašiną dviem metais toliau, kai atvyko pakalbėti su tavimi. Tačiau nuo mūsų niekas nepriklauso. Mums belieka tik laukti ir būti atsargiems.

Aš nutylėjau, apmąstydamas, o tada pasakiau:
- Man netrukus teks pradėti dirbti. Tai sukliudys jų stebėjimo galimybes.
- Dirbti? - paklausė ji.
- Kad ir ką žmonės bekalbėtų, tačiau iš tikro dviese negali pragyventi iš tų pačių pinigų kaip vienas. rIr žmonoms nesinori atsilikti nuo tam tikrų standartų, į kuriuos jos, protingose ribose, žinoma, turėtų atsižvelgti. Mano kuklių lėšų tam nepakanka.
- Dėl to gali nesirūpinti, brangusis, - nuramino mane Tavija. - tu tiesiog gali ką nors išrasti.
- Aš? Išrasti?
- Taip. Tu juk gaudaisi radijo reikaluose?
- Mane siuntė į radarų mokymosi kursus, kai tarnavau karinėse oro pajėgose.
- Ach! Karinėse oro pajėgos! - entuziastingai sušuko ji. - Tik pamanykite – tu koveisi Antrajame pasauliniame kare! Tu pažinojai Montį⁵⁾, ir Aiką, ir visus tuos nuostabius žmones?
- Asmeniškai, ne. Priklausiau kitai karinių pajėgų rūšiai.
- Kaip gaila! Aikas visiems taip patiko. Tačiau pakalbėkime apie reikalus. Viskas, ko iš tavęs reikia, tai gauti kelias rimtas knygas apie radiją ir elektroniką, o aš parodysiu tau, ką reikės išrasti.
- Tu parodysi?.. A, suprantu. Bet, pagal tave, tai etiška? - suabejojau.
- O kodėl gi ne? Galiausiai, juk kažkas išrado visus tuos dalykus, kitaip kaip aš galėjau apie juos mokytis mokykloje?!
- E-e-e.. vis tik ties tuo dar reikia pamąstyti.

Manau, nutikimas tą rytą buvo tiesiog paprastu sutapimu arba bent jau galėjo būti sutapimu: nuo tada, kai pirmąkart pamačiau Taviją, labai įtariai žiūriu į sutapimus. Kaip bebūtų, tą patį rytą Tavija, pažvelgusi pro langą, pranešė:
- Brangusis, kažkas ten moja mums už medžių.

Aš priėjau ir tikrai išvydau lazdą su nosine, siūbuojančia į šalis. Žiūronai padėjo man įžiūrėti pagyvenusį vyriškį, beveik paslėptą krūmų. Ištiesiau žiūronus Tavijai.

- O dieve! Dėdė Donaldas! - sušuko ji. - Manau, mums geriau pasikalbėti su juo. Jis tarytum vienas.

Aš išėjau ir pasukau takeliu link krūmų, pamojavęs atsakydamas. Jis pasirodė iš už krūmų, laikydamas lazdą su nosine, tarsi vėliavą. Išgirdau jo silpną balsą:
- Nešaukite!

Plačiai skėstelėjau rankomis, parodydamas, kad aš beginklis. Priėjęs arčiau, jis lazdą paėmė į kairę ranką, kita ranka kilstelėjo skrybėlę ir mandagiai nusilenkė:
- O, seras Džeraldas! Džiaugiuosi vėl jus matydamas.
- Jis ne seras Džeraldas, dėde. Jis misteris Leteris, - pataisė Tavija.
- Na taip! Kaip kvaila iš mano pusės. Misteri Leteri, - tęsė jis, - aš įsitikinęs, kad džiaugsitės sužinojęs, kad žaizda nebuvo tokia pavojinga kiek nemaloni. Vargšeliui tiesiog teks kurį laiką pagulėti ant pilvo.
- Vargšeliui? - bukai perklausiau.
- Tam, kurį vakar pašovėte…
- Aš pašoviau?!
- Akivaizdu, kad tai įvyks rytoj ar poryt, - piktai pasakė Tavija. - Dėde, iš tikro, tu visai nemoki tvarkytis su mašina.
- Principą suprantu visiškai aiškiai, mieloji. Tik štai su mygtukais šiek tiek painiojuosi.
- Na, nesvarbu. Jei jau tu čia, geriau einam į namą, - pasakė ji ir pridūrė. - Ir gali į kišenę įsidėti nosinę.
- Aš pastebėjau, kaip jis, įeidamas, paskubomis apsižvalgė ir patenkintas linktelėjo: akivaizdu, kad viskas buvo taip, kaip jis ir įsivaizdavo. Mes prisėdome. Tavija ištarė:
- Prieš tęsiant, dėde Donaldai, manau, turi žinoti, kad ištekėjau už Džeraldo, už misterio Džeraldo. Chronoklazmas

Daktaras Gobis įsispitrino į ją:
- Ištekėjai?! Kodėl?
- O Viešpatie, - ir Tavija paskubomis paaiškino. - Aš myliu jį, o jis mane myli, todėl ištekėjau už jo. Čia taip daroma.
- Taip, taip, - palingavo galva daktaras Gobis. - Žinoma, aš susipažinęs su tais 20 a. sentimentais, mieloji, tačiau ar taip jau buvo būtina tau … eee … natūralizuotis?
- Man visa tai patinka, - užtikrino ji.
- Jaunos moterys romantiškos, aš tai žinau. Tačiau ar tu pagalvojai apie nemalonumus, kuriuos suteiksi serui Džer … eee … misteriui Leteriui?
- Tačiau aš jį išvadavau nuo nemalonumų, dėde Donaldai. Čia, jei žmogus nevedęs, iš jo prunkščia, o aš nenoriu, kad prunkštų iš Džeraldo.
- Turėjau omenyje ne tiek laiką, kol tu čia, kiek tai, kas bus paskui. Jie turi begalę visokiausių taisyklių apie numatomą pabaigą, ir nebuvimo įrodymus, ir visa kita; bendrai imant, begaliniai reikalai ir trikdžiai. O tuo metu jis negali vesti nieką kitą.
- Aš įsitikinusi, kad jis nepanors vesti kokią nors kitą. Pasakyk, brangusis! - kreipėsi ji į mane.
- Brangioji, - pasakiau, paimdamas ją už rankos, - kad ir visos moterys pasaulyje...

Po kurio laiko daktaras Gobis sumišusiu pakosčiojimu atkreipė į save dėmesį. Jis paaiškino:

- Mano atvykimo tikslas yra įtikinti mano giminaitę sugrįžti, ir, be to, nedelsiant/ Visas fakultetas panikoje, o visi kaltina mane. Dabar svarbiausia, kad ji grįžtų, kol nenutiko kas nors negrįžtamo. Bet kuris chronoklazmas gali sukelti katastrofą, atsiliepsiančią visoms būsimoms epochoms. Bet kuriuo momentu ta Tavijos kaskada gali sukelti rimtas pasekmes. Ir tai mus visus labai jaudina.
- Man labai gaila, dėde Donalgdai… Ypač todėl, kad aš sukėliau jums tiek nepatogumų. Tačiau aš negrįšiu. Man labai gerai ir čia.
- Tačiau galimi chronoklazmai. Mieloji! Man ta mintis neleidžia užmigti naktimis…
- Dėde, mielasis, tai niekai, palyginant su chronoklazmais, kurie įvyks, jei aš dabar grįšiu. Privalai suprasti, kad man tiesiog negalima grįžti, ir paaiškinti kitiems.
- Negalima?!
- Tik pažvelkite į knygas – ir pamatysite, kad mano vyras – na, argi ne juokingas šis senamadiškas žodis? Tiesiog kvailas! Tačiau kažkodėl jis man patinka. Šis senas žodis kilęs…
- Tu užsiminei, kad negali grįžti, - priminė daktaras Gobis.
- O taip. Na, perskaitysite knygose, kad jis pradžioje išrado povandeninė radijo ryšį, o vėliau dar ir ryšį su išsikreipusio spindulio pagalba, už ką jam buvo suteiktas titulas.
- Visa tai man puikiai žinoma, Tavija. Aš nesuprantu…
- Tačiau, dėde Donaldai, privalote suprasti, Kaip, vardan Dievo, jis galėjo visa tai išrasti, jei būtų manęs, viską jam paaiškinančios, nebuvę šalia? Jei paimsite mane dabar iš čia, tie dalykai aplamai nebus išrasti, - ir kas gi tada gausis?

Daktaras Gobis kurį laiką tylėdamas žvelgė į ją. Pagaliau jis pratarė:
- Taip. Taip, turiu pripažinti, kad tasai samprotavimas kažkodėl man neatėjo į galvą, - ir jis paniro į susimąstymus.
- O be to, - pridūrė Tavija, - Džeraldas nė už ką nenorėtų manęs išleisti; pasakyk, brangusis!
- Aš… - tačiau daktaras Gobis neleido man baigti.
- Taip, - pasakė jis. - Aš matau, kad čia būtinas atidėjimas. Aš jiems tai perduosiu. Tačiau turėk omenyje, kad kalbama tik apie atidėjimą. - Tik, kol tu čia, būk atsargi, mano mieloji. Čia iškyla tokios delikačios, tokios sudėtingos problemos. Man baisu pagalvojus apie painiavą, kurią tu gali sukelti, jei… na, jei padarysi kažką tokio neatsakingo, kad galiausia tapsi savo protėve.
- Štai šitai tai jau tikrai neįmanoma, dėde Donaldai. Juk aš kilusi iš šoninės linijos.
- O taip! Tai didelė laimė. Taigi, neatsisveikinu su tavimi, mieloji. Iki pasimatymo! Ir jums sere … eee … misteri Leteri, taip pat sakau – iki pasimatymo! Aš tikiu, kad mes dar susitiksime – kaip malonu pabūti čia ne vien stebėtojo vaidmenyje…
- Tikra tiesa, dėde Donaldai, tai tiesiog iškalbinga!⁶⁾ - sutiko Tavija.
- Bijau, mieloji, - jis priekaištingai papurtė galvą, - tavo istorijos žinios vis tik lėkštos. Tavo panaudotas išsireiškimas priskiriamas gerokai ankstesniam laikotarpiui, kai jis nebuvo gero tono pavyzdžiu.

Minėtas epizodas su šaudymu įvyko maždaug po savaitės, Trys vyriškiai, apsirengę kaip žemės ūkio darbininkai, prisiartino prie mūsų namo. Tavija vieną jų atpažino per žiūronus. Kai aš su šautuvu rankose pasirodžiau ant slenksčio, jie pabandė slėptis. Į vieną jų įsodinau šratų užtaisą ir jis, šlubčiodamas, pasitraukė.

Po to įvykio, jie mus paliko ramybėje. Po kažkiek laiko aš ėmiausi darbo su povandeniniu ryšiu – jis pasirodė, mano nuostabai, paprastu dalyku, jei jau žinai principą – ir pateikiau paraišką patentui. Dabar galėjome pereiti prie antrojo etapo – ryšio panaudojant spindulio kreivumą.

Tavija visą laiką skubino mane:
- Matai, brangusis, aš nežinau, kiek mums liko laiko. Nuo tada, kai aš čia, visąlaik bandau prisiminti tavo laiško datą – ir negaliu, nors puikiai atsimenu, kad tu ją pabraukei. Aš žinau, kad tavo biografijoje nurodoma, tarsi pirma žmona tave metė – koks laukinis žodis „metė“, tarsi aš sugebėčiau tave mesti, mielasis! Tačiau ten nenurodyta, kada tai nutiko. Todėl esu priversta tave skubinti, kitaip, jei nespėsi baigti savo išradimo, įvyks baisus chronoklazmas, - o tada melancholiškai pridūrė. - Šiaip, tai chronoklazmas vienaip ar kitaip vis tiek įvyks. Mat mes turėsime kūdikį.
- Ne! - sušukau iš džiaugsmo.
- Ką reiškia „ne“? Turėsime. Ir aš bijau. Niekad negirdėjau, kad keliautojui laiku tai nutiktų. Dėdė Donaldas pakrauptų, jei sužinotų.
- Velniop dėdę Donaldą, - sušukau. - Velniop chronoklazmus! Mes tai atšvęsime, brangioji.

Savaitės pralėkė sparčiai. Mano patentai iš esmės buvo priimti. Aš rimtai užsiėmiau spindulio iškreivinimo teorija ir ją panaudojau ryšiui. Viskas ėjosi puikiai. Mes kūrėm planus: kokį vardą duosime kūdikiui – Donaldą ar Aleksandrą; mes įsivaizdavom, kaip greitai pradės plaukti honorarai ir bus galima nusipirkti Begfordo namą, kaip bus malonu pirmąkart išgirsti kreipinį „ledi Leter“ ir kalbėjomės apie kitus dalykus. O tada atėjo tas gruodžio vakaras, kai grįžau iš Londono po verslo susitikimo su vienu pramonininku, o ji buvo dingusi… Nei raštelio, nei atsisveikinimo žodžio. Tik atlapotos durys ir apverstas stalas svetainėje…

Aš pradėjau šiuos užrašus, nes iki šiol jaučiuosi nejaukiai: ar moralu vadintis išradėju to, ko neišradai? Tačiau dabar, pasiekęs pabaigą, aš suvokiu, kad toks „tiesos atstatymas“ nieko gero neduotų. Galiu įsivaizduoti, koks kiltų sąmyšis, jei sumanyčiau iškelti savo paaiškinimą dėl titulo atsisakymo ir, ko gero, to nedarysiu. Galiausiai, kai peržiūriu visus žinomus „laimingų nušvitimų“ atvejus. Imu įtarti, kad kai kurie išradėjai tokiu pat būdu užsitarnavo šlovę – ir aš būsiu ne pirmasis.

Aš niekada nesistengiau būti subtilių ir sudėtingų praeities ir dabarties sąveikų žinovu, tačiau dabar esu įsitikinęs, kad vienas mano poelgis visiškai būtinas: ne todėl, kad aš baiminuosi sukelti kokį nors visuotinį chronoklazmą, o tiesiog iš baimės, kad, jei to neatliksiu, su manimi pačiu visos aukščiau aprašytos istorijos niekada būtų ir neįvykę. Taigi privalau parašyti laišką.

Pradžioje adresas ant voko:
MANO PROANŪKEI GIMINAITEI, MIS OKTAVIJAI LETER (atplėšti per 21-ąjį jos gimtadienį, 2136 m. birželio 6 d.)

¹⁾ Tvidas - grubus vilnonis audinys, dažniausiai gana sunkus, dažniausiai įstrižai supintai siūlais. Ilgą laiką, kažkur nuo 18 a., gamintas tik Škotijoje ir Airijoje. Pradžioje buvo skirtas valstiečiams, tačiau 19 a. išpopuliarėjo tarp aristokratų, kaip skirtas aprangai poilsiui, medžioklei ir sportui. Iš jo siuva įvairius aprangos elementus. 19 a. pirmoje pusėje išpopuliarėjo kepuraitės iš tvido, o viduryje – tvido kostiumai.

²⁾ Devonas (Devon arba Devonshire) - didelė ( 6707 km²) grafystė Pietvakarių Anglijoje. Per 1,2 mln. gyv. Pietinę jos pakrantę skalauja Lamanšo sąsiauris, o šiaurinę - Bristolio įlanka. Pavadinimas kilo kilo iš Dumnonijos valstybės, kurią kadaise apgyvendino keltai. Centras yra Ekseteris, o didžiausias miestas - Plimutas. 1549 m. Devonas buvo Maldaknygės sukilimo epicentru. 19 m. Devone išpopuliarėjo metodistų bažnyčia. Devonas žinomas ir dėl tradicinės Devonšyro grietinėlės arbatos.

³⁾ Dartmuras (Dartmoor) - kalnuota sritis pietiniame Devone, Anglijoje 1951 m. Dartmūro durpynas ir aplinkinės žemės tapo nacionaliniu parku, užimančiu 954 km². Čia yra didžiausia granito sankaupa Britanijos saloje. Jame yra daugybė uolinių viršukalnių, vadinamų torais (tors), iš kurių aukščiausias Hai Vilheisas (621 m virš jūros lygio). Kai kurios Dartmūro pelkės išgarsėjo: manoma, kad Foks Toro pelkė įkvėpė didžiajam Grimpeno liūnui A.K. Doilio romane „Baskervilių šuo“. Dalis Dartmūro daugiau nei 200 m. buvo naudojama kaip karinė šaudykla. Šiuo metu regionas yra populiari turistų vieta. Visame regione gausu archeologinių radinių.

⁴⁾ Noelis Kovardas (Noel Peirce Coward, 1899-1973) – anglų dramaturgas, kompozitorius, aktorius, dainininkas ir režisierius. Sėkmės sulaukė pjese „Sūkurys“ (1924), kurioje pagrindinį vaidmenį kūrė pagal save. Tuo metu parašo ir garsiąją „Šieno karštligę“ (1925). Išpopuliarėjo 4-me dešimt.; pagal jo pjeses Holivude buvo statomi filmai. Sėkmingiausia pjese tapo „Nerami dvasia“ (1941). Karo metu buvo lobistu skatinant JAV įsitraukti į karą. Po karo tebekūrė, bet buvo mažiau populiarus. Paskutine sėkme buvo trilogija „Trijų tonacijų siuita“ (1966). Taip pat tuo išpopuliarėjo ir kaip aktorius garsiuose filmuose. Sukūrė muziką keliems miuziklams. Išleido ir apysakų bei romanų.

⁵⁾ Bernardas Lo Montgomeris (Bernard Law Montgomery, 1887-1976) - britų karininkas, feldmaršalas, pravardžiuotas Mončiu (Monty). Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, kuriame buvo sunkiai sužeistas. Tarnavo Indijoje, Airijoje, Palestinoje, Egipte. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo paskirtas JK kariuomenės 3-iosios pėstininkų divizijos vadu. Diviziją permetus į Prancūziją, jai vadovavo viso Keistojo karo metu. 1942 m. spalio mėn. Al Alameino mūšyje sutriuškino Vokietijos ir Italijos kariuomenes. Nuo 1943 m. gruodžio iki 1944 m. rugpjūčio – JK, o vėliau – ir Kanados kariuomenių Vakarų fronte vadas. Kartu su D. Eizenhoveriu vadovavo 1944 m. Vakarų kariuomenių išsilaipinimui Normandijoje ir vėlesniems karo veiksmams Vakarų Europoje. Parašė kelias knygas.

⁶⁾ Originale panaudotas žodis „mouthful“, kas reiškia ilgą žodį ar sakinį arba kažką, turintį daug prasmių, pvz., He has a mouthful to say on the subject („jis turi kažką reikšminga apie tai pasakyti“) arba give someone a mouthful (pasakyk ar apšauk kažką piktai ar kritiškai). Naudojamas nuo 1375–1425 m., vėlyvojoje anglų kalboje.