Recenzija per laiko prizmę

                    Kelionė į Venerą
G. Gorino recenzija, 1959 m.

Strana bagrovyh tuc Knyga vadinasi „Rausvų debesų šalis“. Ant saulėlydžio spalvos viršelio dvi būtybės apvalainomis galvomis traukia per pelkę.

Rausvų debesų šalis – tai Venera.

Venerai sekasi fantastikoje. Per paskutinius metus apie ją parašyta K. Volkovo „Ryto žvaigždė“, G. Martynovo „Žemės sesuo“ (apie kitus jo kūrinius žr. >>>>>). Sofronovų apysakoje Venerą aplankų mūsų anūkų anūkai. Jie į čia įtrauksime lenkų rašytojo S. Lemo „Astronautus“, naują A. Kazancevo apysaką „Audrų planetą“, L. Onoško „Oranžinėje planetoje“ bei iš naujo išleistas V. Vladko „Visatos argonautus“ (žr. >>>>>) bei A. Beliajevo „Šuolį į nieką“ (žr. >>>>>), sąrašas bus įspūdingu. Nelengva buvo jauniems autoriams A. ir B. Strugackiams, pasiryžusiems parašyti dar vieną apysaką apie Venerą.

Devyni kūriniai apie Venerą, nė vieno apie Mėnulį, nė vieno apie Marsą.

Beje, tokia pirmenybė jai suprantama. Kiekvienas moksleivis žino, kad Mėnulyje tik dulkės ir kalnai, kad Marse dykumos ir melsvoki pelėsiai. Tačiau niekas nežino, kas paslėpta po Veneros debesimis.Čia plati erdvė išmonei. Gali būti ir miestai, ir miškai, ir jūros. Fantastika atiduoda pirmenybę mažai žinomiems kraštams, beveik nežinomiems. Tarybinė technika dabar užsiėmusi Mėnuliu, o fantastika rytdienos tikslu – Venera. Savo laiku, kai tarybinės raketos pasieks Venerą, romanus, greičiausiai, rašys apie Saturną ir Uraną.

Ką nauja galima pasakyti devintame kūrinyje apie Venerą?

Pas Beliajevą į Venerą sprunka artėjančios revoliucijos išsigandę milionieriai.

S. Lemas ten randa karo sunaikintos civilizacijos griuvėsius.

F. Martynovas suranda vėžliažmogius... ir, be to, kosminį laivą, kadaise atvykusį iš Fajetono – subyrėjusios planetos, buvusios už Marso.

Safronovams Venera – bandymų poligonas. Ten išbandoma dirbtinė saulė.

Strugackiai sugebėjo surasti savo temą. Jų tema – žmonės kosmose, paprasti tarybiniai žmonės.

Ekspedicijos vadas – Jermakovas, atkaklus ir pedantiškas, principinis ir piktas... pykstantis ant Veneros, kur žuvo jo žmona ir draugai.

Geologas Jurkovskis – poetas, romantikas, šiek tie piešiantis, kosmoso senbuvis, besididžiuojantis savo priklausymu Visatos užkariautojų genčiai.

Jaunasis pilotas Spicynas, įsimylėjęs savo specialybę ir merginą Verą, tačiau nesulaukiantis atsako.

Bykovas – savo srities meistras, tačiau naujokas kosmose, darbštus ir kuklus šeimos narys – šturmanas; geologas – ginčininkas ir mokslo entuziastas. Šeši sudėtingi žmonės, šeši charakteriai. Ir vienas herojų apie juos galvoja taip: Visas šešetukas aplamai – puiki rinktinė... O silpnumai ir trūkumai? Ką gi, šių šešių privalumai stebuklingai papildo vienas kitą.

Kelias į Venerą bent fantastikoje jau nutiesta. Kai eini pramintu keliu, didžiausias pavojus – šablonas. Taip norisi aprašyti susirinkimą prieš skrydį, tolstančią Žemę, nesvarumo stebuklus, susidūrimą su meteoritu. Strugackiai apeina šias įgrisusias detales. Beveik pas visus autorius Veneroje auga kraujasiurbiai augalai. Strana bagrovyh tuc Pas Strugackius irgi yra jūros baisūnų. Tačiau jie sukelia linksmą ginčą – ar vienas kitą ėda skirtingų planetų žvėrys? Ir čia prisimenamas tarpplanetinis anekdotas apie kvailą žemišką šunį, nugraužusio brangaus driežo, sunkiai atgabento iš Jupiterio palydovo, letenas.

Baisu ir sunku žmonėms svetimoje rausvų debesų šalyje. Žmonės dirba ir pavargsta, tačiau pokštauja. Žmonės serga ... tame tarpe ir įprastine furunkulioze. Žmonės žūva... netgi ir kvailai: išėjo žmogus ir negrįžo, ieškojo ir nerado. Ir vis tik žmonės vykdo užduotį, dirba, ieško, eina, šliaužia, velkasi ... ir prieina, nes tarybinio žmogaus valia stipresnė už rausvus debesis.

Knygų lentynoje jau nemažai knygų apie žmones, apžiūrinčių kosmoso stebuklus, nuotykių ir ekskursinių knygų. Dabar jas papildė knyga apie kosmose dirbančius žmones, herojiškai dirbančius kasdienį darbą.

Fantastika įvairialypė. Tai tarpinis žanras – jis ribojasi su grožine proza bei mokslo populiarinimo literatūra. Todėl fantastikoje daug populiarios krypties knygų, kuriose herojai veikia, mąsto, tačiau negyvena. Strugackiams pavyko pavaizduoti gyvenančius žmones. Gal terminas ne visai vykęs, tačiau jo prasmė tokia: gyvus, realius žmones pavaizdavo rašytojai. Jais, tais žmonėmis, tiki. Ir jų poelgiais tiki, ir jų silpnybėmis, o ir simpatiją sukelia tie paprasti žmonės, atliekantys svarbų pavedimą.

Ar ši pavykusi apysaka turės tęsinį?

Fantastikos skyrius
Bermudizmas kaip metodas
Strugackiai. Šeši degtukai
Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Daktaro Filipovo atradimas
Į kur pakvietė Aelita?
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
Planetų judėjimo pakeitimai
Ar pametėsit į visatos pakraštį
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Į žvaigždes – pas kitus protus
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Ž.P. Sartras. Fantastika kaip ypatinga kalba
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
H.P.Lovecraft Nekronomikono istorija ir chronologija
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Pamela Adams. Senamadiška muzika
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Laukinės gamtos šauksmas
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Noutbukas planetininkui Bykovui
Žvaigždžių karų belaukiant
Transportas fantastikoje
A. Tolstojus. Pirtyje
Paslaptingosios zonos
Tikras vyriškumas
Suprų sukilimas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis