|
Kur sustojo tūkstantmečiai? Urvų pasaulis kupinas paslapčių ir stebuklų. Jį atrasti pavyksta tik drąsiems žmonėms. Urvų kilmė įvairi. Kai kurie jų panašėja į ilgas galerijas, išsiplečiančias į erdvias sales. Nemažai garsėja ilgais varvekliais stalaktitais ir nuo grindų kylančiais storesniais stalagmitais, kurie kartais susijungia sudarydami kolonas. Senovėje žmonės urvus naudojo ir gyvenimui, apie ką liudija rasti namų apyvokos daiktai ir medžioklės priemonės. Kai kurie atradimai urvuose padaromi tiesiog atsitiktinai... 30 km į vakarus nuo Ispanijos Santanderio miesto dunkso Altamiros1) kalva, o už jos tolyn į vakarus horizonte dūluoja aukšti kalnai.
Šiaurėje neaprėpiamu platumu plyti mėlynas vandenynas... Tai buvo 1868 m. rudenį. Nuo vienišos kalvos leidosi jaunuolis; jam ant
pečių kabėjo šautuvas. Priekyje uostinėdamas žemę bėgo šuo. Bet kas čia šuo staiga pievoje smegte prasmego! Medžiotojas
nuskubėjo iš paskos, tačiau rado ne lapės olą, kaip tikėjosi, o plyšį tarp akmenų. Gilumoje gailiai inkštė šuo. Medžiotojas nustūmė didelį
Tik po 7 m. Sautuola prisiminė medžiotojo pranešimą ir ryžosi išžvalgyti urvus. Nustūmęs nuo angos sunkų akmenį, jis žvakės šviesije atpažino medžiotojo batų pėdsakus atrodo, kad daugiau čionai niekieno koja nebuvo įžengusi. Jis paėjo į priekį vienoje rankoje nešdamas žvakę, o kita grabaliodamas aplink. Staiga jo ranka atsidūrė tuštumoje. Pakėlęs žvakę pamatė, kad urvas čia išsiplėtė ir sudaro grotą. Tą akimirką daug minčių užplūdo Sautuolą juk prieš keletą metų tyrinėtojai įrodė, kad pirmieji žmonės gyveno olose. Galbūt ir šis požeminis grotas buvo jų buveinė? Gal jie čia paliko kokių pėdsakų? Atsinešęs prie angos paliktą kastuvą ėmė atsargiai kasti groto molžemį. Spėjimas pasitvirtino rado ilgą titnagą su smailia viršūne ir aštriais dantytais ašmenimis. Apžiūrint radinį žvakės šviesoje Sautuojai net pirštai suvirpėjo. Kieno ranka lietė šį įrankį? Kam jis buvo naudojamas? Kiek metų praėjo? Tūkstančiai? Dešimtys tūkstančių? Bet kas gi čia? Sautuola išsigando: jis išgirdo duslų dundėjimą. Nuo olos lubų byrėjo smėlis. Greičiau, greičiau iš čia! Pastvėręs žvakę ir kastuvą jis nuskubėjo prie angos ir tik išlipęs į gryną orą lengviau atsikvėpė. Paaiškėjo ir dundesio priežastis: kitoje kalvos pusėje prieš kelis mėnesius buvo pradėję kasti kalkakmenį. Tai sprogimas iš ten sudrebino olą. Dar kelis kartus joje apsilankęs Sautuola rado ir daugiau įdomių akmeninių radinių: vienas jų turėjo dantis lyg pjūklo, kitas buvo su keistais išraižymais. Ką tai galėtų reikšti? Jie panašūs į žvėries galvą argi galėjo to meto žmogus taip papuošti savo instrumentą? 1878 m. Sautuola nuvažiavo į Paryžių ir apžiūrėjo pasaulines parodas ginklus ir įrankius iš akmens, kuriuose buvo išraižyti ledynmečiu gyvenusių gyvūnų atvaizdai. Kad tokie gyvūnai egzistavo, rodė jų kaulų radiniai. Toros! Toros! Sugrįžęs iš Paryžiaus Sautuola tučtuojau nuėjo į urvą. Akmuo gulėjo prie angos jis apsidžiaugė, kad viskas savo vietose.
Baimindamasis, kad nesunaikintų ko nors vertingo, jis ėmėsi ne kastuvo, o kirtiklio taip jam Paryžiuje patarė archeologas Pietas.
Veikiai kirtiklis atsitrenkė į kažką kieta. Jau tą pačią dieną Sautuola į namus parsinešė ne vieną radinį. Jis džiaugsmingai apie urvą
Jis vėl užvertė akmenį ant urvo angos ir visą naktį galvojo apie keistą radinį. Kas piešė tuos piešinius? Ledynmečio urvo gyventojas ar koks atsiskyrėlis, čionai įsikūręs, tarkim, Viduramžiais? Ne, čia negalėjo būti atsiskyrėlio darbas. Jis būtų piešęs šventuosius, madonas, velnius, - tik ne žvėris. Ir argi iš viso galėtų vienas žmogus sukurti tokią daugybę piešinių? Pamažu Sautuola priėjo išvados, kad piešė medžiotojai. Tiksliai, kiekvieną bruožą, kiekvienas pagal amžių, gerai pažindami žvėris, ilgai juos stebėję. Tai daugelio medžiotojų bendras darbas. Be tų piešinių, kuriuos jam parodė duktė, vėliau atrado ir kitų, kurie buvo senesni ir primityvesni. Čia buvo ne tik stumbrų, bet ir milžiniškas, beveik 2 m ilgio elnias, šernas ir kiti žvėrys. Sautuola bandė įsivaizduoti, kaip medžiotojai gyveno urve. Ką apie tai žino mokslininkai? Žymiausias tų laikų mokslininkas Č. Darvinas buvo susisteminęs gyvūnų rūšis ir įrodęs, kad viena rūšis visad išsivysto iš kitos. Labiausiai išsivysčiusios buvo beždžionės tad vėliau jis teigė, kad žmogus kilo iš beždžionės.Sautuola tam pritarė. Jis suprato, kad žmonės kol kas turi per mažai žinių, kad apgintų savo atradimą. Vakare mažoji Marija matė, kaip jos tėvas ilgai rašė laišką. Visi prieš Sautuolą Iš sostinės Sautuola sulaukė ne laiško, o svečio atvažiavo Madrido un-to prof. Vilanova3), kuris norėjo savo akimis pamatyti lobyną. Jis profesorių apstulbino. Po kelių dienų Sautuola ir Vilanova rajono miestelyje perskaitė pranešimą. Salė buvo sausakimša; žmonės buvo tiesiog pamišę iš nuostabos. Galima tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Sautuola visuotiniu pripažinimu. Ir kaip jis nuliūdo, kai viskas apsivertė priešingai. Jis parašė knygą Trumpi užrašai apie keletą priešistorinių daiktų Santanderio provincijoje ir ją pristatė tarptautiniam Antropologijos
ir priešistorinės archeologijos kongrese, vykusiame 1880 m. Lisabonoje. Vyko diskusijos ir dėl Altamiros kūrinių: Vilanova smulkiai
papasakojo apie atradimą, tačiau iš klausytojų suprato, kad tie netiki. Salės nusistatymas buvo priešiškas. Po Sautuolos kalbos prabilo
kongreso pirmininkas, kuris viskuo abejojo: Mes žinome daugybę egiptiečių ir babiloniečių meno kūrinių. Egiptas yra vaizduojamojo
meno lopšys. Ankstesnių nėra. Tai, ką tvirtina profesorius Vilanova, prieštarauja viskam, ką žinome apie žmonijos vystymąsi. Manau,
mes susirinkome ne tuščiai leisti brangų laiką. Manau, jokia diskusija nereikalinga.... Daugiau niekas nenorėjo kalbėti...
Kodėl tiek daug rimtų mokslininkų urvo kūrinius palaikė apgaule? Juk praėjo vos 9 m. nuo Č. Darvino Žmogaus kilmės ir tebevyko nuomonių kova (pavyzdiniu būtų T. Hakslio disputas su anglikonų vyskupu). Konservatyvios linijos šalininkai rėmėsi Biblija ir laikė, kad pirmieji žmonės ir kūnu, ir dvasia buvo panašūs į amžininkus. Net ir pažangūs mokslininkai abejojo, kad puslaukiniai žmonės, gyvenę olose, galėtų sukurti tokius meno kūrinius. Ir jau netrukus Ispanijos laikraščiai, prieš tai gyrę Sautuolą, dabar jį keikė ir žemino, išvadindami falsifikatoriumi iš Altamiros. Gerai, kad Sautuola buvo tvirtas vyras jis drauge su Vilanova po dviejų metų skaitė pranešimą Alžyro kongrese ir tarptautiniame kongrese Berlyne apie piešinių tyrinėjimus, bet ir ten juos sutiko ledinis nepasitikėjimas. Vilanovos karjera pakibo ant plauko, jis pasitraukė nuo Sautuolos ir atsižadėjo savo ankstesnių tvirtinimų. Sautuola liko vienas ir laisvalaikį toliau praleisdavo urve. Jis tebetikėjo, kad išaus diena, kai visi vėl stebėsis urvo piešiniais iki pat mirties 1888 m. Per kitą dešimtmetį buvo kasinėjama įvairiose vietose, bet olų sienų kūriniams tyrinėtojų akys buvo užmerktos. Prancūzų archeologai 13 m. tyrė La Muto4) urvus, tačiau jų sienų net neapžiūrėjo gražino urvus savininkui, kuris ten įrengė avidę. Garonos aukštupyje ir jos intakuose rado ledynmečio laikų gyvenviečių. Ten slėniai apsaugoti nuo vėjų ir gamta sukūrė didelius urvus. Visur rasta puikių piešinių, bet abejota jų autentiškumu. Menotyrininkai buvo įsitikinę, kad pirmasis realistinis menas pasirodė pas graikus. Vis tik prancūzas Šironas apžiūrėjo sienų piešinius ir juos netgi nufotografavo, kas tais laikais buvo nelengva. Jis padarė pranešimą su nuotraukomis vietos laikraštyje, bet niekas nepastebėjo to straipsnio. Tada Šironas pasisakė mokslininkų susirinkime, bet vėl jį pasitiko tyla. To meto žymiausiu priešistorijos tyrinėtoju buvo Vienos Gamtos istorijos muziejaus asistentas Morisas Hiornas, kuris Žmogaus priešistorėje (1892) aprašė ledynmečio žmonių mažuosius meno kūrinius, pateikė jų piešinius. Vėliau Vaizduojamojo meno priešistorėje (1898) jis atsargiai paminėjo ir Prancūzijos urvuose rastus piešinius, tačiau apie Altamirą neužsiminė. Vis tik tai buvo drąsus žingsnis skatinęs judėti link tiesos. Siena griūna Vezeris5), dešinysis Dordonjos6) intakas, yra vidutinio dydžio upė, vinguriuojanti per kalvotą pietvakarių Prancūziją. Per 500 tūkst. m. su šaltais ir šiltais laikotarpiais, upė dažnai keitėsi: pakilus temperatūrai ji tapdavo galinga upe ir giliai išgrauždavo kalkakmenį. Ledynmečiais tapdavo maža ir siaura. Taip jos krantuose ir susidarė svyrančios fantastinių pavidalų uolos. Daug kur ji išplovė grotus ir urvus, kuriuos senovės žmonės panaudojo buveinėms. Ten buvo sausa, vasarą nekaršta, žiemą nešalta. Ir jose liko neįkainojamų vertybių. Į tas tylias vietas atvyko vienas anglas. Niekas nežinojo, ką jis ketina čia daryti. Jis apsistojo paprasčiausiame traktieriuje. Vietiniai greit pastebėjo, kad atėjūnas ieškojo tam tikros rūšies ir formos akmenų. Pasišovusiems padėti berniukams jis aiškino, kokių akmenų jam reikia ir už atneštus dosniai atsilygindavo. Juos pakuodavo į dideles dėžes ir leisdavo pasroviui į Bordo, iš kur siųsdavo į Angliją. Ir vėliau atvažiuodavo užsieniečių, kurie, apsigyvenę kaimuose, tyrinėjo urvus. Tada ir kaimiečiai ėmėsi kasinėjimų, tačiau atvykėliai aiškino, kad neišmanant galima padaryti didelės žalos mokslui. Galiausiai buvo susitarta, kad tyrinėtojai mokės vietiniams už pagalbą. Vezerio krašto žmonės vis labiau domėjosi tais darbais. Beveik kiekvienas jaunuolis mokėjo atskirti priešistorinį įrankį nuo akmens skeveldros. Šiose vietose buvo La Muto grotas, kurį buvo kasinėjęs F. Dalio8). Vėliau jis buvo paverstas avide; o tada jame buvo
laikomos dėžės ir statinės. Jis buvo prie važiuojamo kelio ir tyrinėtojai dažnai praeidavo pro šalį. Tačiau kartą vienas,
prancūzas E. Riviera9), pasirausė akmenų krūvoje, likusioje nuo ankstesnių kasinėjimų. Jis surado daug ką vertinga, ko F.
Dalio nepastebėjo. Riviera susidomėjo ir urvu, gavo leidimą įeiti į grotą. Nustūmęs į šalį krūvą dėžių, jis keliskart kirtikliu
trinktelėjo į galinę sieną. Tai, kas nutiko, buvo nesuvokiama! Siena griuvo ir po kojomis pabiro krūvos vertybių apdirbti
akmenys, šiaurės elnių dantys, kriauklės. Riviera neturėjo laiko ištyrinėti groto, tad patarė jį gerai uždengti. Tačiau tamsi
skylė urvo sienoje masinte masino savininką. Pabaksnojęs lazda, jis įsitikino, kad urvas veda į gilumą. Kartą, jam stovint
prie angos, priėjo du berniukai. Ar turėtumėt drąsos įsiropšti pro šią skylę? kreipėsi į juos. Berniukai buvo pasirengę
nuotykiams. Jie pasiėmė žvakes ir nulindo; grįžo tik likus žvakių galiukams. Vyresnysis Gaskonas pasakojo, kad
pastebėjo arklių ir jam nežinomų gyvūnų atvaizdų. Apie tai savininkas pranešė Rivierai. Tasai sugrįžo ir pramušęs didesnę skylę įlindo pats.
Jau buvo praėję 15 m. nuo to laiko, kai Lisabonos kongrese jis, kaip ir kiti, netikėjo, kad ledynmečio laikų žmonės galėjo užsiiminėti vaizduojamuoju menu. Nuo tada jis be perstojo dirbo ir rinko įrodymus. Dabar Riviera nustatė, kad La Muto groto sienų piešiniai savo linijomis panašūs į įrankiais atliktus piešinius. Jis apie šį atradimą pranešė Mokslų akademijai. Atvažiavo jo pakviesti akademikai... Galiausiai Riviera ryžosi paminėti Altamirą. Jau buvo atrasti penki urvai su piešiniais. Siūbtelėjo atradimų upė. Su daugeliu jų siejamas jauno tyrinėtojo Abato Anri Brėjo10), Pieto mokinio, vardas. Jam nusišypsojo laimė, kai su draugais apžiūrėjo La Kombarelo urvus11) prie Vezerio: lokys, mamutas, šiaurės elnias, arklys... viso apie 300 piešinių. Vieni 0,75 m, o kiti vos dešimties centimetrų dydžio. Netrukus pas jį atbėgo nepažįstamas vietos mokytojas, pasisiūlęs padėti. Jis vaikams pasakojo ir apie tolimą apylinkių praeitį. La Kobarelo urvai jam padarė įspūdį... ir jis netikėtai prisiminė kitą didelę tamsią angą sienos viršuje, kitoje kalno pusėje. Ryte jis ją surado ir prasmuko į vidų. Paėjęs apie 60 m sustojo, pakėlė žibintą ir nustėro. Ir čia daugybė piešinių tik šie natūralaus dydžio, meniškai nupiešti juoda ir balta, raudona ir ruda spalvomis. Jis nuskubėjo pas Brėjo, - ir tai, ką jie pamatė, pranoko visus lūkesčius. Apie 200 gyvūnų, kurių kiekvienas buvo beveik 3 m dydžio. Vienoje nišoje visa stumbrų banda. Atradimas aidu nuskambėjo po visą pasaulį. 1902 m. Brėjo pagaliau nusprendė apžiūrėti ir Altamiros urvą, kur nuvažiavo su E. Kartajaku12), kuris prieš 22 m. Lisabonos kongrese buvo aršiausias Sautuolos priešas. Abu daug tikėjosi iš to urvo, bet rado dar daugiau. Jie ilgai ir atsargiai tyrinėjo 280 m ilgio urvą, kuriame buvo 150 piešinių. Įspūdis buvo neapsakomas. Kartajakas norėjo užtušuoti savo seną kaltę. Viename straipsnyje jis atšaukė savo ankstesnius įrodinėjimus, paaiškino, kaip neteisingai tada pasielgė su Sautuola. Jis rašė: Jaunystėje mes manėme, kad viską žinome. Atradimai mums parodė, kad mūsų mokslą rašo istorija, kuri neturi pabaigos. Vaikų indėlis Beje, vieną puikiausių urvų su piešiniais, Lasko Prancūzijoje (Dordonėje) 1912 m. atrado jaunuolis su šunimi (kaip ir Altamirą). Grafas, Tulūzos archeologijos prof. N.-H. Begua13) visai ne kaip grafas landžiojo po purvinus urvus, dažnai pasiimdamas vieną iš trijų savo sūnų, kurį priversdavo lysti į plyšius, kurie jam buvo per siauri. Netoli jo kaimelio Pirėnuose teka maža, tačiau srauni kalnų upė Volpas14), kuri vienoje vietoje dingsta kalnuose, teka
savo išgraužtu tuneliu. Žiemą ir pavasarį vanduo visiškai užpildo tunelį, o vasarą ir rudeniop viršuje lieka nedidelė
tuštuma. Kartą vienas zoologas su plokščia valtimi buvo įplaukęs į tą tunelį ieškodamas retų vabzdžių ir pamatė, kad iš
tunelio į kalną atsišakoja urvas. Upės uždarytas urvas?! N.-H. Begua juo nesidomėjo, nes neįtikėtina, kad jame būtų
gyvenę žmonės. Tačiau jo sūnūs jam nepritarė jie senai svajojo rasti urvą, į kurį nebūtų įžengusi kieno nors koja. Tad jie
slapčia apsirūpino viskuo, ko reikia, patys iš lentų susimeistravo mažą valtį ir štai jie jau tunelyje. Du išsitiesė valtyje, o
tik vyresnysis Luisas sėdėjo ir irklavo. Kalne kraupi tamsa, tik neramiai virpa žibintų ugnelės. Pagaliau įžiūri, kur
susiduria vanduo su uolomis, - ir Luisas gena valtį prie kranto. Ir staiga uolingoje sienoje išraižyti žvėrys: laukiniai arkliai,
žmonės žvėrių galvomis? O štai ten strėlių pervertas stumbras, arklio galvos link skrieja P formos sviediniai. Pralindę ankštu koridoriumi,
jaunuoliai patenka į plačią ertmę, su stalaktitais ir stalagmitais. Viduryje susidaręs ežeras, kuriame viskas atsispindi lyg veidrodyje...
Jau kitą dieną nustebęs tėvas su sūnumis atplaukė į urvą. Apžiūrėjęs jį ir salę, pasiuntė pranešimą Mokslų akademijai. Tačiau jo sūnūs tuo nepasitenkino. Vienoje salės sienoje, apie 10 m nuo urvo, jie pastebėjo stačiai kylantį koridorių. Užmetę virvę ant uolos danties, jie užsiropštė aukštyn ir prasiskverbė į beveik vertikalų koridorių. Paėję keliolika metrų horizontaliai , pastebėjo kelis piešinius, o tada pamatė, kad žibintų šviesa veržiasi į kitos tuštumos, už sienos, tamsą. Tai buvo stalaktitų ir stalagmitų siena, į kurią jaunuoliai trenkė kirtikliais. Vargais negalais, susiplėšę drabužius ir susibraižę iki kraujų, broliai pralindo pro susidariusį plyšį ir nustėro: prieš juos žemai labai aiškiai matėsi suakmenėję kojų pėdų atspaudai. Virš jų kabojo stalaktitai įrodymas, kad tūkstančius metų čia niekas nesilankė. Luisas ranka pastūmė atspaudą žemė čia buvo minkšta. Atsargiai pakėlė ir įsidėjo į kišenę: Tėvas nustebs, kai į svečius ateis urvinis žmogus. Jie nuėjo ilgu koridoriumi ir prieš juos vėl atsivėrė puiki salė, kurioje irgi išvydo pėdų pėdsakus. Netoliese gulėjo gyvatės griaučiai; kampe pūpsojo krūva baisiai didelių kaulų. Kokio jie žvėries? Gal lokio? Galiausiai broliai atsitokėjo, kad prabėgo gal jau pusė dienos. O ryte visa tai pamatys ir tėvas.. Kai jie dovaną parnešė tėvui, tasai net išbalo iš susijaudinimo. Ir aišku ryte jis ten nuvyko, su vargu prisitempė virve iki plyšio. Vienoje vietoje tarp stalagmitų įstrigo, bet galiausiai įveikė visas kliūtis. Jis pastebėjo, kad žmonės ir lokys oloje gyveno ne vienu metu matėsi, kad lokio pėdsakai buvo keliais metais senesni. Jie ėjo toliau, keitėsi salės. Pasiekę, kaip jiems atrodė, galą grįžo. Po dviejų metų profesorius panoro vėl aplankyti urvus. Tačiau saulė taip kepino, kad buvo sunku net paeiti. Sutiktas valstietis davė patarimą: Nenorite vėsinančios skylės? su šiokiu tokiu ispanišku akcentu paklausė. Iš žemės gelmės per plyšį visad dvelkia ledinis vėjas. Begua nustebo juk tada plyšys turi būti labai gilus. Ir jis kuo greičiau nuskubėjo į valstiečio nurodytą vietą, bet jaunuoliai buvo greitesni. Jam atėjus, jie jau buvo nustūmę akmenį ir skylę apžiūrėję iš arčiau tai buvo gili šachta. Du broliai nubėgo pasiskolinti virvės, kuria nuleido jauniausią ir lengviausią. Dugnas buvo už 18 m. jaunėlis ilgokai užsibuvo, likusieji pradėjo jaudintis. Galiausiai jį iškėlė ir jis buvo susijaudinęs: Urvas! Milžiniškas urvas! Ir, nepatikėsite, šimtai piešinių! ir tada visi paeiliui leidosi į urvą, kurį Begua pavadino Trimis broliais15) . Nerasta ryšio su senuoju urvu. Tarp jo piešinių yra milžiniška iš 4 m aukščio žvelgianti būtybė su žmogaus kojomis ir elnio galva. Jos keliai sulenkti lyg ji būtų laukiniame šokyje, krūtinę užklojusi barzda. Begua ją pavadino Kerėtoju su žvėries kauke. Ir prancūzų bei viso pasaulio mokslininkai vis plačiau ėmėsi ledynmečio laikų žmonių tyrinėjimų... Už tamsių vandenų... Jaunas prancūzų archeologas Norbertas Kasterė16) baigęs mokslus jau buvo patyręs alpinistas ir puikus plaukikas. Jis iškopinėjo Pirėnų kalnus ir be archeologinių padarė ir geografinių bei geologinių atradimų. Jo vardu pavadintas aukščiausias Europoje urvas (2700 m aukštyje). Jis atrado Garonos ištakas barstydamas spalvotas medžiagas į upokšnius, o motina ir sesuo stebėjo, kur jos pasirodys. Bet svarbiausią atradimą padarė 1922 m. rugpjūtį. Vieną dieną jis susimąstęs stovėjo netoli Montespano17) kaimo Pirėnuose prie uolos plyšio, pro kurį tekėjo vanduo, jis iš
vietinių žinojo, kad per sausrą upelis nusenka ir į kalną galima įeiti net iki 60 m. Taigi kalne upelis turėjo padaryti grotus.
Gal juose bus ten gyvenusių žmonių pėdsakų?! Pasiryžęs nubrido vis pačiupinėdamas šlapias lubas. Bet oras buvo
troškus ir jis grįžo. Kitą dieną į maudymosi kepurę suvyniojęs žvakes su degtukais vėl brovėsi į kalno gilumą, kol rado
išėjimą į požeminę salę. Vėl išniro antroje salėje ir galiausiai visiškai sušalęs pasiekė urvo pabaigą. Vėliau jis išmatavo, kad urvas yra 3 km ilgio.
1923 m. vasara buvo labai sausa ir jis pamatė, kad į prieš metus atrastą upelį gali įeiti gerokai lengviau. Virš galvos buvo oro tarpas, tad buvo galima neštis degančią žvakę. Jos šviesoje aptiko įėjimą į siaurą šoninį koridorių. Šįkart jis ėjo ne vienas. Už išdžiūvusios upelio šakos jiedu rado nuostabų vaizdą stalaktitai, o sienose žėrėjo mineralai. Tačiau Norbertas ieškojo ne to. Jis molingame koridoriuje kirstuku ėmė raustis žemėje, iš kur ištraukė apdirbtą titnagą. Jis nuteikė draugą, kad didžiausi radiniai laukia giliau kalne, kur buvo gyvenamas urvas. Jis pakėlė žvakę ir net atšoko tai buvo plastinis lokio atvaizdas. Vėliau pasipylė atradimų lavina daugybės žvėrių atvaizdai. Apie tai pasaulis sužinojo po kelių savaičių... Kasterė rado ir tikrą dirbtuvę su apdoroto akmens liekanomis, pirštų ir kojų pėdų atspaudų. Žinia greit išplito aplinkiniuose kaimuose, atskubėjo mokytojas, prie įėjimo ėmęs kasti kanalą, sumažinantį vandens lygį. Kiti jam padėjo. O Kasterą už sportiškumą Sporto akademija apdovanojo Didžiuoju medaliu. Į Pirėnus ėmė traukti žmonės. Didžiausio dėmesio sulaukė lokio statula, tačiau, pasirodo, ji buvo be galvos. Kur dingo galva? Kastera ėmėsi problemos sprendimo. Vieną dieną kapstydamasis molyje prie lokio purve rado ... tikrą meškos kaukolę! Matyt pirmykščiai žmonės ją ant lazdos įstatydavo virš skulptūros... matyt taip darė iš magijos ar burtų sumetimų... Vėliau buvo vis naujų urvų su piešiniais įvairiose vietose. Ir jau niekam nekilo mintis juos neigti. Paaiškinimai: 1) Altamiros urvas (isp. Cueva de Altamira) - urvas šiaurės Ispanijoje, Kantabrijoje, 30 km į vakarus nuo Santandero. Jame surasti su vėlyvojo paleolito piešiniais. Jis yra iš keleto tarpusavyje besijungiančių ertmių; jo ilgis - 280300 m. Ant jo sienų raudonos, juodos, rudos spalvos dažais pavaizduoti gana tikroviški stumbrų, elnių, šernų, arklių piešiniai (apie 150), kai kurie natūralaus dydžio; bent dalis jų datuojami 4035 tūkst. metų senumo. Urvas aptiktas atsitiktinai jauno medžiotojo 1868 m., o jį pirmasis ištyrinėjo archeologas mėgėjas Marselinas de Sautuola, kurio pareiškimai pradžioje sutikti priešiškai. Tik po kelių metų atradus daugiau urvų su piešiniais, jis imtas rimčiau tirti. 1985 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Apie jį 2016 m. susuktas biografinis filmas Altamira. Nuo 8-ojo dešimtm., ėmus lankytis daugybei lankytojų, piešiniai buvo pažeisti andlies dvideginio, tad 1977 m. įėjimas į urvą buvo uždraustas, o 2001 m. greta buvo baigta įrengti jo kopija ir muziejus. 2) Marselinas de Sautuola (Marcelino Sanz de Sautuola, 1831-1888) ispanų teisininkas ir archeologas mėgėjas, pirmasis ištyrinėjęs Altamiros olą ir teisingai nuspėjęs, kad jos sienų piešiniai priklauso akmens amžiui. Už tai iš mokslininkų pusės patyrė daug kritikos ir patyčių. Tik po 1902 m. mokslo pasaulis prisipažino klydęs. Pirmoji pubikacija (kartu su Ch. Piera) pasirodė 1880 m. 3) Chuanas y Piera (Juan Vilanova y Piera, 1821-1893) ispanų geologas ir paleontologas. 1852 m. tapo Madrido un-to profesoriumi ir išvystė Žemės mokslus universitete. Tarp jo pasiekimų buvo ir dinozaurų liekanų atradimas Ispanijoje bei atradimų Altamiros oloje pripažinimas ir gynimas. Jis atrado ir kitus priešistorinius urvus Parpallo bei Cova Negra. Nors būdamas uoliu kataliku laikėsi kreacionizmo pažiūrų, tačiau neatmetė naujų teorijų. Paskelbė kelis darbus apie Ispanijos priešistoriją (Žmogaus kilmė, prigimtis ir senovė, 1872, ir kt.).
5) Vezeris - 211 km ilgio upė Prancūzijos pietryčiuose, įtekanti į Dordonę prie Le-Biugo. Išteka iš Centrinio aukštumų masyvo šiaurės vakarinės dalies. Prie jos įsikūręs Brive-la-Gaillarde miestas. Jos slėnyje randasi urvai, įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą (iš jų garsiausi Lasko urvai). 6) Dordonja - 483 km ilgio upė pietvakarių Prancūzijoje, prasideda Centriniame masyve Pju de Sansi kalno papėdėje, susiliejus Dorės ir Donės upeliams. Teka daugiausia į vakarus, aukštupyje ir vidurupyje kalnuotomis ir kalvotomis vietomis, žemupyje - Akvitanijos žemumomis. Jos slėnis labai įspūdingas, tad čia gausu turistų. Ant jos įrengta hidroelektrinių kaskada. Laivyba galima nuo Liburno miesto. 7) Lasko urvai (Grotte de Lascaux) urvai su vėlyvojo paleolito piešiniais, esantys Dordonės departamente, Pietvakarių Prancūzijoje, kairiajame Vezerio krante. Juose per 2000 piešinių, tarp kurių ir vienas žmogaus atvaizdas. Manoma, kad juos prieš 17 tūkst. metų sukūrė Madleno kultūros žmonės, tačiau paskutiniai duomenys verčia juos priskirti ankstesnei Solutro kultūrai. 1979 m. Lasko urvai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldą; lankymui uždrausti nuo 1963 m. 8) Fransua Dalio (Francois Daleau, 1845-1927) prancūzų istorikas, archeologas ir paleontologas, tyrinėjęs žmonijos priešistorę ir olų bei uolų piešinius. 1870 m. savo namuose įsteigė muziejų. Nuo 1873 m. kasinėjo Jolias olą, pirmąją priklausančią Madleno kultūrai Žirondos rajone. 1881 m. prie Dordonjos atrado Pair-non-Pair olą, po to, kai angoje įstrigo karvė. Joje atrasta daugybė įrankių; ant sienų tik žolėdžių piešiniai. 9) Emilis Riviera (Émile Riviere, 1835-1922) prancūzų gydytojas ir istorikas, žmonijos priešistorės bei olų tyrinėtojas. 1870 m. Cavillono grote surado Mentono žmogaus skeletą; vėliau atrado dar kelis skeletus. 1887 m. parašė knygą apie žmogaus senovę. Nuo 1887 m. dėmesį į Dordonjos pusę, tame tarpe ir La Muto grotui, kurį pradėjo kasinėti 1894 m. ir tęsė kasinėjimus ten 8 m. 1895 m. atrado sienų piešinius. 1890 m. įvedė speleologijos terminą. 10) Anri Brėjus (Henri Edouard Prosper Breuil, dažnai įvardijamas Abbe Breuil, 1877-1961)
prancūzų abatas, antropologas, etnologas, archeologas, paleolito urvų tyrinėtojas, sudaręs
vėlyvojo paleolito klasifikavimo sistemą. Nuo 1897 m. domėjosi paleolito menu; jį tyrinėjo Somos ir Dordonjos slėniuose, Šiaurės
Ispanijoje, Pietų Afrikoje. Kartu su P.T. de Šardenu kasinėjo Džoukoudiano urvus prie Pekino,
kur buvo atrastas sinantropas. 1952 m. paskelbė 400 metų uolų menui.
11) Kombarelio urvas (Grotte des Combarelles) ola pietvakarių Prancūzijoje, Bjunės upės slėnyje, prie
Lez Ezi de Tajak Sirėjaus miestelio. Tai yra vienas svarbiausių vėlyvojo paleolito urvų,
1979 m. paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu (kartu su kitais Vezero slėnio urvais). 1901 m. urvą tyrinėjo archeologai
Luisas Kapitenas, Anri Brėjus ir Denisas Peironis. Urve įrengta 382 m ilgio turistinė trasa. 12) Emilis Kartajakas (Emile Cartailhac, 1845-1921) prancūzų priešistorės archeologas, daugiausia tyrinėjęs pietų Prancūziją. 1869-87 m. redagavo žurnalą Matériaux pour lHistoire primitive et naturelle de lHomme. Buvo pirmuoju, 1882 m. pradėjęs Tulūzos un-te dėstyti priešistorinę archeologiją. Pradžioje šaipęsis iš pranešimo apie radinius Altamiros urve, vėliau 1902-ais pakeitė nuomonę, atsiprašė Maria de Sautuola ir pažadėjo atstatyti jos tėvo reputaciją. 13) Napoleonas Anri Begua (Napoleon-Henri Begouen, 1863-1956) prancūzų priešistorės tyrinėtojas,
labiausiai žinomas (kartu su sūnumis) Volpo urvų su nuostabiu priešistoriniu menu atradimu ir novatorišku šių urvų išsaugojimu.
14) Volpas - 40 km ilgio upė pietvakarių Prancūzijoje, dešinysis Garonos intakas. Prie jos 1912 m. atrastas ledynmečio laikų urvas su sienų piešiniais ir skulptūromis. 15) Tru-Frero urvas (Trois-Freres - Trys broliai) urvai pietvakarių Prancūzijoje prie Volpo upės su sienų piešiniais, sukurtais prieš 15 tūkst. m., pavadinta juos 1914-ais atradusių trijų Begua sūnų garbei. Išraišyta žmogaus su kauke figūra sukėlė spėjimus apie šamanų ir burtininkų buvimą priešistorinėse bendruomenėse. Urvai išgarsėjo, kai apie juos paskelbė A. Brėjus. 16) Norbertas Kasterė (Norbert Casteret, 1897-1987) prancūzų urvų tyrinėtojas, speleologas. Po žeme pirmąkart įlindo 5 m amžiaus. 1922 m. Montespano oloje (Šiaurės Pirėnuose) aptiko drožinėtus ir skulptūrinius paleolito laikų kūrinius. Iki 1960-ųjų jis ištyrinėjo per 1500 urvų. Apie savo tyrinėjimus parašė kelias dešimtis knygų. 17) Montespano urvas (Grotte de Montespan) sunkiai pasiekiama koridorinio tipo ola Aukštutinės Garonos departamente. 1922 m. pradėta tirti N. Kasterės. Joje rasta lokio be galvos figūra, datuojama 35-30 tūkst. m. pr.m.e. Ant jos aptiktos smūgių žymės. Ant molingų grindų rasti pagyvenusių žmonių ir paauglių pėdų pėdsakai tad spėjama, kad ola buvo iniciacijos vieta. Ant sienų išraižyti bizonų ir arklių atvaizdai. Ola smarkiai apnyko ir uždrausta lankymui.
Džiroftas |
riedulį, apžiūrėjo skylę ir įlindęs pamatė, kad anga veda gilyn į kalvą ir ten išsiplečia. Jis neturėjo noro skverbtis tolyn, tad išlindo ir
užvertė angą, kad niekas neįgriūtų. Po kelių dienų tas jaunuolis, Modesto Peresas, apie olą pranešė advokatui Marčelinui Sautuolai2),
universitete įgijusiam ir archeologijos žinių. Jis žinojo, kad kai kuriose Prancūzijos olose aptikta įdomių radinių, bet jam nebuvo kilusi
mintis patyrinėti Altamiros urvų savo pievoje.
papasakojo 5-tei dukrelei Marijai, kuri kitą dieną išsiprašė eiti kartu su tėčiu. Santuola dirbo, o Marija su žvake vaikščiojo aplink iš
pradžių nedrąsiai ir drebėdama iš baimės, o vėliau įsidrąsino ir nuėjo iki urvo galo. Staiga ji taip išsigando, kad net žvakė iškrito iš
rankos. Ji paknopstom leidosi prie tėčio šaukdama Toros! Toros! (Buliai! Buliai!) ir ranka parodė į urvo lubas. Santuola pabandė ją
raminti: Iš kur čia gali būti bulių? Bet mergaitė tempė tėvą į urmo galą. Tai, ką jis pamatė, sukrėtė Sautuolą tiek pat kiek ir Mariją.
Lubose it milžiniški žvėrių kūnai buvo išsikišusios uolos. Jas supo juodos, rudos, raudonos ir geltonos linijos, kurios atrodė visai
šviežios. Sautuola uolas palietė ranka drėgna, tarsi ką tik būtų nutepta aliejiniais dažais. Čia laikas neegzistavo, čia tūkstantis metų it
viena diena. Tai buvo savotiškai puikūs kūriniai ne buliai, kaip pasirodė Marijai, o stumbrai, seniai Ispanijoje išmirę gyvūnai. Kaip šie kūriniai atsirado
ledynmečio laikų žmogaus urve? Ar galėjo laukinis žmogus akmeniniais įrankiais sukurti tokius meno darbus? Sautuola stovėjo kaip užburtas...
4) La Muto urvas (Grotte de la Mouthe) 1894 m. atrasta ola su vėlyvojo
