Nubija ir jos istorija
Nubija dar vadinta Aukštutine ir Žemutine Nubija, Kušu, Te-Nehesy, Nubadae, Napata arba
Meroe karalyste. Tai sritis šiaurinėje dalyje vadinta Žemutiniu Egiptu. Aukštutinė Nubija nusitęsia į Sudaną ir
gali būti skirstoma į kelias sritis, kaip Batn el Hajar (Akmenų pilvas), Abri-Delgo Reach smėlynai ar Dongola
Reach lygumos. Tai karščiausia ir sausiausia Žemės sritis, visiškai priklausanti nuo Nilo.
Istoriškai Nubija buvo įvairių civilizacijų lopšys. Tai buvo vienintelė juosta, Viduržemio regioną jungianti
su Afrikos tropikais. Todėl joje žmonės nuolat turėjo aktyvius kontaktus su kaimynais, per čia ėjo prekybiniai
keliai. Turtinga kultūra ir tradicijos atsispindi archeologinėje medžiagoje. Labiausiai klestintis laikotarpis buvo
800 m. pr.m.e. 320 m., kai čia egzistavo Kušo karalystė.
Nubijos istorija glaudžiai susijusi su Egipto istorija. Ankstyvųjų dievų atvaizdai turi panašumų su
egiptietiškais su gyvūnų ir paukščių galvomis. Kaip ir Egipte, buvo tikima gyvenimu po mirties. Todėl jie
statė didingus kapus, kurie turėjo būti namais mirusiesiems. Kapuose atsispindi faraono, kaip dievo žemėje,
padėtis. Valdovas buvo Amun-Ra, saulės dievo, sūnus, todėl įkūnijo saulę žemėje. Kaip saulės kelias, jo gyvenimą
vyko pagal ciklišką planą. Jaunystė atitiko saulės patekėjimą, branda vidurdienį, o senatvė saulėlydį. Valdovui mirus, ateidavo tamsa.
Dykumoje prie Meroe rasta per 50 piramidžių bei karališkų kapų. Tai geriausiai Sudane išsilaikiusios
piramidės, viena iš Afrikos paslapčių. Tik jos nėra apšviečiamos naktimis ir nėra gausiai lankomos ir
fotografuojamos turistų stūkso tyloje ir leidžia keliautojui vienumoje pajustų jų senovės dvasią. Mituose
sakoma, kad vakaruose nusileidusi (arba mirusi) saulė keliauja požemiais į rytus, kur atgimsta ir vėl pateka.
Nuo neatmenamų laikų piramidės simbolizuoja patekančią saulę ir prisikėlimą. Piramidė laikyti laiptais į
dangų, kur faraono siela galėjo prisijungti prie dievų. Naktį valdovas, įgavęs Ozyrio
formą, nusileisdavo Ra valtimi ir kartu su Ra plaukdavo per tamsos karalystę.
Piramidžių statyba liovėsi Viduriniosios karalystės laikotarpio pabaigoje. Naujosios karalystės faraonai
kapus įrengdavo olose su požeminiais kambariais ir praėjimais, simbolizuojančiais Saulės dievo naktinę
kelionę. Kušitų dinastijos juodieji faraonai ir jų palikuonys senąsias piramides pritaikė savo kapams įrengti.
Visoje Nubijoje rasta per 220 piramidžių daugiau nei pačiame Egipte.
Nubijos piramidės turi tris pagrindines dalis: 1) požeminę laidojimo vietą, kuri simbolizuoja požemį; 2) virš
jos esančią masyvią laiptuotą piramidę, simbolizuojančią laiptus į dangų; 3) nedidelę šventyklėlę rytų pusėje,
4 a. pr.m.e. Kušo valdovai persikėlė labiau į pietus ir Meroe tapo jų sostine. Pamažu pietų
kultūrinės tradicijos ėmė dominuoti prieš egiptietiškas.
|
skirtą aukoms padėti. Gali būti, kad saulei tekant žynys atidarydavo šventyklos duris, kad šviesa kristų ant priešingos sienos esančios stelos.
Požeminiai kapai buvo prabangiai išpuošti. Lovose buvo paguldomos karalių ir karalienių mumijos pagal
senąją Kerma tradiciją. Kad mirusiam valdovui nereiktų triūsti, kapuose būdavo pridedama šabtis,
nedidelių žmonių statulėlių, kurios turėjo magiškai atgyti ir atlikti visus darbus.
Senoji Nubija
Seniausi gyventojai dabartinio Sudano teritorijoje atsekami iki negroidų, gyvemusių Khartoumo
apylinkėse Viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu (maždaug prieš 30-20 tūkst. m.). Jie gamino indus , o
vėliau ir kitus daiktus iš smiltainio. Neolito pabaigoje (10-3 tūkst. m. pr.m.e.) jie prisijaukino naminius
gyvulius. Neabejotinai buvo ryšių su iki-dinastiniu Egiptu (iki 2925 m. pr.m.e.), tačiau sausos žemės,
skyrusios Egiptą ir Nubiją, sulaikė egiptiečius nuo apsigyvenimo ten.
4 tūkst. pr.m.e. pabaigoje Egipto faraonai užkariavo Aukštutinę Nubiją į pietus nuo Asuano ir paskleidė
Egipto kultūros įtaką. Vėlesniais amžiais Egiptas rengė sėkmingus Nubijos antpuolius vergų papildymui bei
statybinių medžiagų kapams atsigabenimui. Tokia sąveika (ir vergai) didino afrikietiškų tradicijų įtaką Egipto menui, kultūrai bei religijai.
Kažkur apie 2181 m. pr.m.e. Pirmojo Pereinamojo laikotarpio metu (2130-1938 m. pr.m.e.) į Nubiją atėjo
nauja imigrantų iš Libijos banga, atvijusi dėl Saharos plėtros. Atrodo, kad dalis jų persikėlė per Nilą ir
patraukė prie Raudonosios jūros kalvų, o dar kiti kėlėsi į pietus ir vakarus (Wadai ir Darfurą).
Žlugus 6-ajai dinastijai (apie 2150 m. pr.m.e.), Egiptas daugiau kaip šimtmetį buvo silpnas, o tai leido
nubiečiams ir imigrantams vystyti savąją unikalią kultūrą. Tačiau su 11-ąja dinastija (po 2081 m. pr.m.e.)
Prie Atbara, Mėlynojo Nilo ir Baltojo Nilo buvo įsikūrę nemažai gyvenviečių, kur gyveno amatininkai,
gaminę gaminius tiek vietinėms reikmėms, tiek eksportui. Pro čia ėjo ir prekybos kelias nuo Raudonosios
jūros uostų link Čado ežero vakaruose, kartu jungęs ir pagrindinius geležies gavybos centrus Jenne Jeno.
Musawwarat es-Sufra griuvėsiai yra į pietus nuo Meroe netoli Šeštųjų slenksčių. Tai galėjo būti piligrimystės vieta arba karališkieji rūmai.
|
Egiptas vėl sustiprėjo ir skverbėsi į pietus, pradžioje tik atsitiktiniais žygiais, o 12-osios dinastijos laikais
(1938-1756 m. pr.m.e.) sistemingai užkariaujant Nubiją iki pat Semna. Nubiečiai priešinosi, ką liudija palei Nilą įrengtos tvirtovės.
Kušo karalystė
Nepaisant Egipto skverbimosi, tebeklestėjo ir vietinė kultūra. Netgi Nubijos egiptizacija sustiprėjo Antrojo Pereinamojo laikotarpio
laikais (1630-1540 m. pr.m.e.), kai čia susilpnėjo Egipto politinė kontrolė ir nubiečiai buvo plačiai įdarbinami kaip samdiniai prieš Azijos
hyksų užpuolikus. Bet kartu tie samdiniai ir Egipto kultūrai padarė įtaką.
Hyksų nugalėjimas buvo Egipto pakilimo pasekmė, įgalinusi juos savo dėmesį vėl nukreipti
Nubijai. Tutsis I (valdęs apie 1493-1482 m. pr.m.e.) užkariavo Nubiją iki pat Kurquso, esančio 80 km į pietus Abu
Hamado, o vėlesnės karinės ekspedicijos siekė dar piečiau. Šis trečiasis užkariavimas buvo didžiausias ir
ilgiausias, sukėlęs krašto padalijimą į du administracinius vienetus - Wawatą šiaurėje su sostine Asuane ir
Kušą pietuose su sostine Napata (Marawi). Nubija, kaip visuma, buvo valdoma viceroy, dažniausiai
karališkos kilmės, pavaldaus Egipto faraono. Dauguma valdininkų buvo egiptiečiai, tačiau pasitaikydavo ir
nubiečių. Toliau administracinių centrų buvo išlaikomos vietinės tradicijos, papročiai ir amatai.
Kuše kirtosi prekybos keliai iš šiaurės į pietus ir iš rytų į vakarus. Prie Nilo buvo derlingos žemės,
gretimose kalvose buvo aukso ir smaragdo kasyklos. Be to, nubiečiai buvo labai vertinam kaip kariai.
Egiptui vėl patyrus nuosmukį (11 a. pr.m.e.), Kušo viceroy, palaikomi nubiečių karių, praktiškai tapo
nepriklausomais valdovais. 8 a. pr.m.e. Kušo karaliai buvo iš egiptizuotų nubiečių vadovų šeimų. Valdant
vienam tokių karalių, būtent, Kaštai, Kušas ėmė valdyti Aukštutinį Egiptą, o sūnus Piankhi (apie 750-719 m.
pr.m.e.) ir visą Egiptą iki Viduržemio jūros. Tačiau netrukus į Egiptą įsiveržė asirai (671 m. pr.m.e.) ir dėka jų
pranašesni kaltos geležies ginklų jie sumušė Kušo armiją prie Taharqa. Iki 654 m. pr.m.e. nubiečiai buvo išstumti atgal į Nubiją.
Tapęs izoliuota karalyste ir pasislėpęs už plikų kalvų, Kušas valdė Viduriniojo Nilo sritį dar apie tūkstantį
metų. Išsilaikė jo unikali nubietiška-egiptietiška kultūra kai Egiptas, tuo tarpu, patyrė stiprią persų, graikų ir
romėnų įtaką. Kušitai išvystė savą kalbą, kurią pradžioje perteikdavo egiptietiškais, o tada savais
hieroglifais. Garbino Egipto dievus, tačiau išlaikė ir savus. Valdovus laidojo piramidėse, tačiau savaip. Jų
Dramblio statula: drambliai turėjo karinę svarbą, tačiau pietų įtaka jiems suteikė ir religinį aspektą.
|
gerovė priklausė nuo kalnakasybos bei prekybos kelių kontrolės. Netrukus po pasitraukimo iš Egipto, sostinė
buvo perkelta į Meroe (netoli Šandi). Tačiau Kušo karalystė palaipsniui silpo ir baigėsi 350 m., kai iš
Etiopijos aukštikalnių nusileido Aksumas su kariais, sugriovė Meroe ir užėmė miestus, esančius prie Nilo.
Viduramžių krikščioniškos karalystės ir arabų įsigalėjimas
Tolimesni 200 m. yra nežinomas Sudano istorijos laikotarpis. Nubijoje gyveno tauta, kurią senovės
istorikai vadino nabotėjais (nabotae), o šiuolaikiniai archeologai, vis dar negalintys paaiškinti jų kilmės, X-
grupe. Tačiau aišku, kad jos ištakos yra Kuše, o ji buvo gana stipri, nes įstengdavo, sąjungoje su blemijais
(nuo Bedžos rytų Sudane) pulti romėnus Aukštutiniame Egipte. Tada romėnai keršydami sutriuškindavo šias tautas ir jos vėl dingdavo iš arenos.
Šis regionas vėl atsiskleidė Europai, kai į 6 a. į čia atvyko krikščionių misionieriai, Viduriniojo Nilo sritis
buvo padalinta į tris karalystes: Nobatiją su sostine Pačore (dab. Faras), Maqurrah su sostine Dunkula2)
(Senoji Dongola) ir Alwahą pietuose su sostine Suba (Soba), netoli dab. Khartoumo. 543-575 m. šiose
karalystėse Juliano (pamokslavusio Nobatijoje 543-545 m.) ir jo įpėdinio Longino (569-575 m.) pastangomis
įvesta krikščionybė. Naujoji religija priimta entuziastingai ir palei Nilą iškilo krikščioniškos bažnyčios.
Tačiau vėlesnė istorija vėl panirsta į miglas ir vėl praskaidrėja tik 7 a. atėjus arabams. Egiptą arabai
užėmė 639 m. ir nedidelės arabų plėšikaudamos pasiekdavo Maqurrah, tuo metu jau įtraukusią Nobatiją,
ribas. Pagaliau nubiečiams nubausti buvo pasiųsta gerai ginkluota arabų karinė ekspedicija, kuriai vadovavo
|
Čia pateikiamas trumpas fragmentas iš al-Masudi Aukso plovyklų (947).
Al-Masudi (896-956) beveik visa gyvenimą keliavo ir gana gerai pažinojo rytinę Afrikos dalį.
Kas dėl nubių, tai jie pasidalijo į dvi dalis - [gyvenančius] į rytus nuo Nilo ir į vakarus nuo jo
ir apsigyveno abiejuose jo krantuose; jų kraštai šliejasi prie koptų1) žemių viršutiniame Egipte, Usvano [Asuano] krašte ir kitur.
Nubių gyvenvietės išsidėstę abiejuose Nilo krantuose aukštyn palei jį ir siekia vietas, artimas jo aukštutinei tėkmei.
Jie pasistatė sostinę, miestą, vadinamą Dunkula2). Kita gi nubių dalis, vadinama `Alva3), pastatė karališką miestą, kurį pavadino Sarija.
Kalba al-Masudi.
Šios vietos knygoje rašymą baigiau 332 m. Rabi mėnesį [943 m. gruodžio 2-30
d.], o buvau Egipto Fustate4), ir man pasakojo, kad nubiai Dunkulos mieste turi karalių vardu Kabri ibn Surur,
ir jis karalius, karaliaus sūnaus sūnus ir t.t. [t.y., iš senos valdovų giminės]. Jo karalystei priklauso Makurru5) ir `Alvu. O jo
karalystės dalis, besišliejanti prie Usvano krašto, vadinama Maris6), ir iš ten [239] pučia al-Marisija vėjas. Šis karalius
valdo [žemes] iki pat Egipto valdų as-Saido7) srities ir Usvano miesto.
Kas dėl al-budža8), tai jie apsigyveno tarp al-Kulzumo9) jūros ir Egipto Nilo, pasidalijo į dalis ir išsikėlė karalius. Jų žemėse yra
aukso kasyklos, o auksas natūralus, kaip ir smaragdai natūralūs. Jų būriai ant kupranugarių praninka į nubių šalį ir ją siaubia bei paima belaisvius.
Anksčiau nubiai buvo stipresni už al-budža, prieš pasirodant ir įsitvirtinant islamui. Tam tikras musulmonų skaičius
įsikūrė prie aukso gyslų bei al-Allaki10) ir al-Aizaba11) šalyje; šioje srityje apsigyveno arabai iš Rabi`a ibn Nizar ibn Ma`add
ibn `Adnano12) palikuonių. Ir išaugo jų galia, ir jie ėmė [viršų prieš] al-budža. Al-budža sustiprėjo susigiminiavusių iš rabi`a
dėka. O rabi`a su al-budža pagalba jėga aplenkė su jais besivaržančius ir buvo įsikūrę greta Kachtano genties13) ir kitų
Mudar ibn Nizariečių14), gyvenančių tame krašte.
|
Abd Allah ibn Sad ibn Abi Sarh'as. Ji pasiekė Dunkulą, apgulė ir sugriovė krikščionišką katedrą. Tačiau patyrė
nemažų nuostolių, tad sutiko sudaryti taiką. Arabų-nubiečių santykiai buvo reguliuojami kasmetiniais
pasikeitimais dovanomis bei prekybiniais ryšiais. Santykinė taika laikėsi apie 6 šimtmečius.
1250 m. turkų mameliukai užvaldė Egiptą. Jie pradėjo reguliariai rengti karinius žygius prieš Maqurrah, ir nors niekada
visiškai neužėmė šalies, ją siaubdami silpnino politiškai ir ekonomiškai bei keldami suirute s. 15 a. Dunkula jau nebuvo pakankamai stipri atsilaikyti
arabams. Klajoklių arabų gentys, ypač džuhainų, pradėjo plūsti į pietus, maišėsi su nubiečiais ir čia skleidė arabų kultūrą.
Arabai, kurie genealogiją vedė pagal vyriškas linijas, netrukus nustūmė nubiečius, genealogiją vedusius
pagal moterišką liniją. Iš Dunkulos džuhaidai traukė į rytus ir vakarus nuo Nilo ir tik pietuose krikščioniška
Alwaha buvo kliūtis arabams. Ši šalis tęsėsi nuo Kabushiyaho iki pat Senaro (Sannaro) pietuose. Toliau
gyveno gentys, apie kurias mažai žinoma. Paaiškėjo, kad Alwah;a buvo labiau klestinti ir stipresnė už
Maqurrah,; joje išliko Kušo geležies apdirbimo technika, o sostinėje Suboje buvo daug įspūdingų pastatų,
bažnyčių bei sodų. Ir vis tik beduinų puldinėjimai ją silpnino ir ji žlugo 1500 m. užpuolus arabams,
vadovaujamiems Abd Allah Jamma. Suba ir Mėlynojo Nilo regionas atiteko netikėtai pasirodžiusiems fundžams.
Fundžų valdymas
Fundžai buvo keista ir paslaptinga tauta. Jie nebuvo nei arabai, nei musulmonai. Jie greičiausiai kilę nuo
viršutinio Mėlynojo Nilo, vietovėje tarp Etiopijos ir Sudano. Vadovaujami Amarag Dunqas jie įsteigė sostinę
Senare ir 16 a. gynė al-Gezira rajoną nuo arabų genčių, apsistojusių prie Mėlynojo ir Baltojo Nilo santakos.
17 a. viduryje buvo fundžų aukso periodas, kai jų vadas Badi Il Abu Daqn (apie 1644-80 m.) išplėtė savo
valdžią palei Baltąjį Nilą iki Kordofano. Tačiau kartu jis sėjo ir nuopuolio sėklas. Užkariavimų metu vergau
buvo vežami į Senarą, kur jų skaičius išaugo, sudarydamas karinę kastą. Pavaldųs tik valdovai, jie ėmė
varžytis su aristokratija dėl valdžios institucijų. Netrukus tai virto atvirais susirėmimais. Valdant Badi IV Abu
Šulukh (1724-62) aristokratijos valdžia buvo visiškai palaužta ir visa valdžia atiteko karaliui, besiremiančia
vergų kariuomene. Savo valdymo pabaigoje jis liovėsi kontroliuoti kariuomenę, kuri sukilo ir ištrėmė jį iš
Subos. Dar pusę amžiaus fudžų valstybė laikėsi, tačiau byrėjo dėl vidinių rietenų. 1821 m. Senarą užėmė egiptiečiai.
Nors fundžai nebuvo musulmonais, jų aristokratija netruko priimti islamą (nors ir išlaikė nemažai savų
afrikietiškų papročių). Nemažą pasisekimą islamo misionieriai turėjo tarp nubiečių. Nemažai garsių 16-17 a.
misionierių buvo sufijų šventieji, kurią kelią į Dievą matė per mistinę kontempliaciją.
18-19 a. atgimimo dvasia sufijų brolijose paskatino Sudane naujo Mirghaniyah (arba Khatmiyah) ordino įsikūrimą. Jų nariai,
faqihai išlaikė religinę monopoliją iki pat Egipto-Otomanų valdymo.
Trumpa tolimesnė istorija
Naqa reljefe faraonas Natakamani stovi prieš liūtagalvį
dievą Apedemaką, o taip pat Horą ir Amoną.
Karaliaus drabužiai ir per dešinį petį permestas sašas yra tipiniai Meroe drabužiai.
|
1820 m. turkų otomanų Egipto valdytojas Muhamedas Ali pasiuntė sūnaus Izmailo vadovaujamą armiją
Sudano užkariavimui. Jį domino auksas ir vergai. Buvo įvesti nepaprasti mokesčiai, tad kilo maištai, buvo
nužadytas Izmailas su apsauga, tačiau maištininkams trūko vado ir koordinuotų veiksmų. Tad jie netrukus
buvo nuslopinti ir represijos tęsėsi gubernatoriaus Ali Khuršid Agha paskyrimo, kuris sumažino mokesčius ir
tarėsi su vietiniais lyderiais. Administraciniu centru tapo Khartoumas.
Šalis klestėjo iki 1843 m. Tada prasidėjo stagnacija, Didžiosios Britanijos spaudimu buvo įsakyta
nutraukti prekybą vergais, įtakinga grupe tapo Europos pirkliai. 1863 m. Egipto valdytoju tapo Europoje
išsimokslinimą gavęs Izmailas Paša, siekęs Egiptą ir Sudaną paversti šiuolaikinėmis valstybėmis. Jam pavyko išplėsti įtaką į pietus.
1881 m. Mahometas Ahmedas Sudane pasiskelbė Mahdi. Išsimokslinęs sufijų ordine,
vėliau save laikė mudžadidu, musulmonų tikėjimo atnaujintoju. 1885 m. Sudanas galutinai atsikratė priklausomybės nuo
Egipto. Tačiau 1898 m. Sudaną užėmė Anglija. 1936 m. susitarimu Egipto valdžios atstovams leista grįžti į
Sudaną. Tačiau vietos elitas manė, kad nei britai, nei egiptiečiai neklausia jų nuomonės.
1953 m. Egiptas pasirašė susitarimą su Britanija, kad per tris metus garantuos Sudanui teisę apsispręsti.
1956 m. sausio 1 d. Sudanas tapo nepriklausoma respublika, tačiau jau po 2 m. generolas Ibrahimas Audas
įvedė diktatūrą, išsilaikiusią iki 1965 m. 1969 m. valdžią užgrobė pulkininkas Nimeiri. Tačiau ir toliau vyko
nesutarimai tarp šiaurės ir pietų, kol 1972 m. Adis Abeboje buvo pasirašytas susitarimas, paskatinęs
ekonominį Sudano vystymąsi. 1985 m. Nimeiri buvo nuverstas, tačiau 1989 m. valdžią paėmė Revoliucinis
nacionalinio gelbėjimo komitetas. Jo įvestas šariatas (įskaitant kūniškas bausmes) bei Irako palaikymas
Persų įlankos kare izoliavo Sudaną ne tik nuo vakarų, bet ir kaimyninių arabų šalių. Ekonomika smuko,
civilinis karas pietuose tęsėsi, suirutė didėjo, buvo badaujama. Buvo trukdoma Vakarams teikti maisto ir
humanitarinę pagalbą. 2005 m. pasirašomas taikos susitarimas, pagal kurį Pietų Sudanui suteikiama autonomija, sujungiamos abi kariuomenės,
islamo teisė palikta galioti tik šiauriniame Sudane. 2011 m. turi įvykti referendumas dėl Pietų Sudano nepriklausomybės.
2003 m. įvyksta dar vienas pilietinis karas tarp centrinės vyriausybės ir kito istorinio Darfūno regiono,
kurio gyventojai tvirtina, kad čia vykdomas etninių fūrų, kurie bėga į kaimyninį Čadą, naikinimas. Kaip
pasekmė, nuo 2005 m. gruodžio mėn. Čadas ir Sudanas yra karo būsenoje. 2007 m. gegužę Saudo Arabijoje
pasirašytu susitarimu karo veiksmai nutraukti 1000 km sienos ruože.
Naqa liūtų šventykla egiptietiško stiliaus. Prie įėjimos vaizduojami karalius su karaliene, įveikiantys
priešus. Tai rodo didelę karalienės svarbą, jos buvimą lygia valdovui.
|
Maištininkų Rytų frontas veikė prie Eritrėjos sienos. 2006 m. spalio mėn. Asmaroje pasirašyta taikos
sutartis. Bet 2007 m. liepos mėnesį potvyniai sukėlė krizę rajone. Dėl banditų išpuolių, humanitarinė maisto pagalba buvo sustabdyta.
Paaiškinimai:
1) Koptai - koptų bažnyčių tikintieji, o platesne prasme, Egipto krikščionys, o taip pat Sudane ir Libijoje. Jų yra
apie 10-15 mln., t.y. apie 10% Egipto gyventojų. Koptų pavadinimas ateina iš arabų qubt (koptai), kuris savo
ruožtu perimta iš koptų kubti, esančiu graikiško Egipto pavadinimo (Aigyptios) adaptacija. Koptų kalba
paskutinė išlikusi egiptietiškos šeimos kalba. Ji turi savo abėcėlę graikų rašmenų pagrindu. Ji pradėta stumti 7 a.
Egiptą užkariavus arabams, o nuo 11-12 a. ima išmirti, o išliko daugiausia religinėse apeigose. Koptai naudojasi koptišku
(aleksandrietišku) kalendoriumi, besiremiančiu senovės Egipto
kalendoriumi. Koptiški metai yra Egipto civilinių metų išplėtimas, skirstant juos į 3 sezonus. Neyrouzo šventė yra koptų Naujieji metai.
2) Senoji Dongola (arba Dunkula) Viduramžių miesto Nubijoje griuvėsiai rytiniame Nilo krante,
esantys 80 km nuo šiuolaikinės Dongolos, esančioje vakarinėje Nilo pusėje. 4-14 a. buvo Mukuros karalystės
sostine. Iš čia išvykdavo karavanai per dykumą į Darfurą ir Kordofaną. Nuo 1964 m. juos tyrinėjo lenkų ekspedicija.
3) Alodija (taip pat Alva, Aloa) piečiausia krikščioniška (nuo 580 m.) karalystė Nubijoje
Viduramžiais, viena iš trijų; ir paskutinė atsivertusi į islamą (apie 1500 m.). Ji susidarė 4 a. Jo sostine buvo Sobė
(netoli dabartinio Kartumo), prie Mėlynojo ir Baltojo Nilų susiliejimo. 6 a. pavergė Makuriją ir taip suformavo Nubiją.
4) Al Fustatas - pirmoji Egipto sostinė valdant musulmonams, 641 m. karvedžio Amr ibn al-Aso įkurta Nilo deltoje. Jame pastatyta
pirmoji mečetė Afrikoje. 969 m. Fustatą užvaldė Fatimidai
ir perkėlė rezidenciją į dabartinio Kairo centrą. 1168 m. čia apsigyveno Maimonidas,
tapęs Saladino gydytoju ir čia sukūręs savo pagrindinius veikalus.
5) Makurijos karalystė - senovės valstybė dabartinio šiaurės Sudano ir pietų Egipto teritorijoje, priklausanti
Nubijos valstybių grupei, susidarusiai Nilo rajone subyrėjus Kušui. Ji užėmė teritoriją nuo 3-io iki 6-o Nilo slenksčio,
o jos sostine buvo Dongola. 6 a. priėmė krikščionybę. Tačiau Egiptą užkariavus musulmonams tapo atskirta nuo
krikščioniško pasaulio ir vis tik Nubijos vastybė išlaikė nepriklausomybė iki 14 a. 1323 m. ji priėmė islamą.
6) Al Maris - arabiškas Žemutinės Nubijos prie 1 ir 2 Nilo slenksčių pavadinimas, apimančios ir Asuaną.
Šiaurinė Al-Maris dalis buvo Fatimidų valdžioje 1046-1077 m.
7) As Saidas - Aukštutinis Egiptas tarp Asuano ir El-Ajaito, esančio į pietus nuo dabartinio Kairo. Į pietus nuo
jo buvo Žemutinė Nubija. Priešdinastiniu laikotarpiu vadintas Ta-Šemau, o tai reškia Nendrių žemė ir ten
klestėjo Nakados kultūra. Faraono titule Tas kuris valdo viksvą ir bitę, Aukštutinį Egiptą atstovavo viksva.
8) Al-Budža - bedžų gentis rytų Sudane ir šiaurės Eritrėjoje, t.y. plote tarp Nilo ir Raudonosios jūros. Bedžai
ypatingą dėmesį skiria savo plaukams. Jų stereotipinis vaizdinys yra puri plaukų kupeta, vadinama tiffa.
Viduramžiais bedžų karalystės garsėjo aukso turtais. Jos 13 a. priėmė islamą.
Ištrauka iš al-Kazvini (1203-1283) Tvarinių stebuklai ir dabartinės keistenybės:
Al-Budža - šalis, priglundanti prie Aizabo iš pietvakarių. Jos gyventojai al-habaša. Šalyje yra smaragdų
kasyklų, iš kur juos veža į kitas šalis. Tos kasyklos yra jų kalnuose. Šios šalies smaragdai geriausios rūšies: žali, kaip
runkelių lapai; pilni sulčių; jomis girdo apsinuodijusį ir tasai pagyja. Jei į jį pažvelgia gyvatė, tai išteka akys.
9) Al-Kulzumas - Raudonoji jūra (arab. Bahr-i Qulzum). taip pat Al-Kulzumas buvo uostas greta dabartinio
Sueco toks svarbus, kad taip vadinta visa Raudonoji jūra.
10) Al-Alaki - senovinis uostas prie Raudonosios jūros, greičiausiai netoli Džebel Olaki aukso kasyklų (Sudane).
Ištrauka iš Abu al-Fida (1273-1331) Šalių surūšiavimo knygos:
Ibn Saidas pasakė: Al-Alaki [miestas] priklauso al-budža šaliai. Al-budža juodukai. Jų vieni musulmonai, kiti
krikščionys, treti stabmeldžiai. Al-budža šalis yra netoli al-Kulzumo jūros. Joje gaudomi perlai, tačiau jie nėra geri...
11) Aizabas - uostas Raudonosios jūros Afrikos pakrantėje. Viduramžiais per jį piligrimai kėlėsi į Džidą, iš
kur vyko į Meką. Arabų geografai Aizabą talpino priešais Džidą, 10 dienų kelio karavanu nuo Asuano atstumu ir 15 d. nuo Kušo.
Jame gyveno bedžų genties atstovai. Jį reiktų tapatinti su Aidipo vietove, esančia piečiau (20 km šiauriau dabartinio
Chalaibo uosto). Jis klestėjo 11-14 a., tačiau pirklių ir piligrimų buvo lankomas jau pirmaisiais islamo amžiais. Jo nuopuolis
prasidėjo 17 a., kai jūrų keliai į Indiją pradėjo aplenkti Raudonąją jūrą.
12) Rabia ibn Nizar - dviejų pagrindinių šiaurinių arabų (adnanitų) genčių patriarchas (kitą šaką pradėjo
Mudaras). Abasidų laikotarpiu nemažai jai priklausančios Bakr ibn Wa'ilo genties
narių iš al-Yamama persikėlė į pietų Egiptą, kur valdė Wadi Allaqi aukso kasyklas netoli Asuano. Čia jie maišėsi su vietiniais bei bedžais.
13) Kachtano gentis - arabų gentis, kilusi pietų Arabijoje. 7-14 a. dalyvavo arabų užkariavimuose ir migravo į užkariautas teritorijas.
14) Mudar ibn Nizar - vienos galingiausios šiaurinių arabų mudarų genčių grupės protėvis, Rabia pusbrolis.
Jis įsikūrė Mekoje ir palaidotas al-Rawha, kur jo kapas yra piligrimystės vieta. Kartu su Rabia minimi sąryšyje su konfliktais su Jemeno (pietinių arabų) gentimis.
Matriarchatas
Beduinas soste
Šnabždanti uola
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Liūtagalvis dievas Apedemakas
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Plutarchas. Biografijos: Solonas (2 dalis)
Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika)
Brandbergo Baltoji ledi
Kapadokija su uolų miškais
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Ayers Rock uola: Australija
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Kur sustojo tūkstantmečiai?
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Moteris su dviem leopardais
Ką pasakoja Rozetos akmuo?
Istorikas Al-Masudi
Višta mitologijoje
Nenormalumai kaip norma
Juodoji Nigerijos magija
Senovės astronautai
Paskutiniai megalitai
Kinijos piramidės
Mes iš Afrikos
Slontaho šventykla
Chimera tebegyva
Indijos kolonos
Vartiklis