Trakų gentis getai
Apie trakų gentį getus, artimus lietuviams kalba ir papročiais, Herodotas pasakoja: Getų tikėjimas nemirtingumu toks: jie esą su mirtim nemiršta, o einą pas dievą Zalmoksį**). Kiti tą dievą vadina Gebeleidziu. Kas penkti metai pas Zalmoksį siunčia pasiuntinį, kuris dievui apsako, ko jiems tuo laiku reikia. Siunčia šitaip: vieni vyrai išsirikiavę laiko iškeltas tris ietis, kiti, čiupę už rankų ir kojų pasiuntinį, siunčiamą pas Zalmoksį, meta aukštyn, kad jis kristų ant iečių. Jei žmogus, iečių pervertas, miršta, jie mano, kad dievas yra palankus. Jei nemiršta, kaltina pasiuntinį, kad jis blogas žmogus, ir siunčia kitą, davę dar gyvam savo pavedimus. Tie patys trakai šaudo iš lankų į dangų, kai žaibuoja ir griaudžia, grasindami dievui, nes, be savo, nepripažįsta jokio kito dievo.
Toliau Herodotas pasakoja, kad Zalmoksis buvo Pitagoro vergas, gavęs laisvę ir turtingas grįžęs į Trakiją. Zalmoksis savo gentainius mokė, kad nei jis pats, nei jo svečiai, nei jų vaikų vaikai nemirsią, o nukeliausią į tokią vietą, kurioje gyvensią amžinai, pertekę visokiausių gėrybių.
Beje, prūsai irgi panašiai aiškino apie pomirtinį gyvenimą dausose. O sulaukę gilios senatvės krivių krivaitis Brutenis ir jo brolis karalius Videvutis irgi patys iškeliavo pas dievus susidegindami.
Kantas apie lietuvių kalbą
I. Kantas K.G. Milkaus*) lietuvių kalbos gramatikos (1800 m.) pratarmėje: Lietuvių kalbos grožis bei ypatingas jos pobūdis yra pakankami motyvai, kad toji kalba būtų išsaugota, kad jos būtų mokoma mokyklose ir ją vartotų bažnyčiose. Nekalbant jau apie tai, kaip svarbu ir naudinga valstybei turėti tokių unikalių bruožų tautą, būtina dar pabrėžti, jog lietuvių, gyvenančių dabar susispaudus nedidelėje teritorijoje uždarą, net sakyčiau, izoliuotą nuo kitų tautų gyvenimą, kalbos senumas ir grynumas turi neįkainuojamą vertę mokslui (kalbotyrai), ypač tautų kraustymosi istorijai tirti.
B. Brazdžionio archyvuose
B. Brazdžionis (1907-2002) pirmą eilėraštį išspausdino 1924 m. Pavasary. Tais pačiais metais Vytės Nemunėlio slapyvardžiu eilėraštį vaikams išspausdino Žvaigždutė" žurnale (B. Brazdžionio eilėraščių rasite šiame puslapyje).
B. Brazdžionis nemėgo rašyti autobiografijas. Autobiografijos juodraštyje (su motto Gimęs pavėluotai ) tvirtina: mano parašyti eilėraščiai, mano išleistos knygos yra geresni biografijos duomenys .
B. Brazdžionis nebuvo technikos mėgėjas. Viename laiške jis rašė: Bet aš laukinis žmogus, neturiu nei TV, nei kompiuterio, nieko. Tačiau namuose turėjo didelį kopijuoklį, mėgo daug kopijuoti, ypač straipsnius apie save; daugindavo, siųsdavo draugams.
*) Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733-1807) Jurbarke
gimęs Mažosios Lietuvos švietėjas, raštijos atstovas. Literatūrinę veiklą pradėjo polemika su G.
Ostermejeriu dėl lietuviškų giesmių redagavimo principų, kuri prisidėjo prie lietuvių poezijos
pažangos. Parengė Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną (1800). Vieną iš 4 pratarmių
jam parašė I. Kantas, kurioje jis pasitelkia romantinius motyvus ir pabrėžia, jog kalbai saugoti
svarbus kilnus charakteris - su kalbos sunykimu, sunyktų ir dori piliečiai. Parengė lietuvių kalbos
gramatiką Lietuvių kalbos mokslo pradmenys (1800), su pirmuoju skyreliu apie lietuvių poetiką,
jame pateikė dar neskelbtus du K. Donelaičio Metų fragmentus. Be to, parengė giesmyną Senos ir
naujos krikščioniškos giesmės (1806) , parašė istorinę poemą Pilkalnis (1786), atliko vertimų.
Taip pat skaitykite >>>>>
**) Zalmoksis - pusiau mitinis trakų (gotų) herojus, dievas, vaizduotas
žmogaus pavidalu. Gyvenęs tarp žmonių, tačiau 3-ms metams buvo dingęs požemių pasaulyje. Trakams atnešęs
sielos nemirtingumo sąvoką, civilizuotus menus iš Egipto ir Pitagoro. Anot gotų, jie nemiršta, o vyksta po mirties pas
jų daimoną Zalmokslį. Jo kultas buvo artimas misterijoms. Platono dialoge Charmidas Sokratas pateikia susitikimą
su vienu Zalmokslio žiniuonių, galinčiu suteikti nemirtingumą, kuris išdėsto Sokratui, kad gydymo metu reikia atsižvelgti į visą organizmą.
Anot Porfirijaus, o vardas kilo iš zalmos - oda, kailis, nes, pagal padavimą, jam gimus,
ant jo buvo užmestas meškos kailis. Pagal kitą versija, vardas kilo iš zamol - žemė - ir, atseit, Zalmoksis buvo žemės ir
žemdirbystės dievas. Tačiau pagal gotų-dakų garbinimą jis nebuvo nei žemės, nei derlingumo, nei anapusinio gyvenimo dievu.
Papildomai skaitykite:
Seirijai
Trakų pilys
Vilius Orvydas
Palemono sūnūs
Papročių paskirtis
Lietuvos antipodas
Psichiatrijos pradininkas
Pauliaus Širvio eilės
Ką pasakoja senas laiškas?
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Bernardas Brazdžionis. 'Aleliuja ir Hosanna' ir kitos
Pajūrio istorija: Klaipėdos kochhauzai
Alovės vietovardžio kilmė
Vilkaviškis iki 19 a.
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Jonas Juškaitis. Toli, praeityj... ir kitos,
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Steponas Darius. Laukė visa Lietuva
Vilkyškių istorijos mįslės
Marcelijus Martinaitis. Agonija
Napoleono lobio ieškant...
Langų stiklas Lietuvoje
S. Moravskis iš Ustronės
Universiteto spaustuvininkas
Kyla ultralengvieji
Stakliškių versmės
Dzūkijos kopos
Merkinės bažnyčia
Ūlos upė