Taigi Nibiru yra iš kosmoso gelmių atklydusi planeta, kurią Saulė ir planetos įtraukė į patį Saulės sistemos įvykių sūkurį. Nibiru atskriejo priešinga planetų sukimosi kryptimi - likimas ją bloškė Tiamatei į glėbį:

"Tiamatė ir Mardukas, išmintingiausias tarp dievų,
Artėjo viens prie kito;
Jie troško tarpusavyje susikauti..."

Ginkluotas "žaižaruojančia liepsna", vesdamas paskui save "vėjus" (t.y. savo palydovus) Mardukas atgrežė veidą įtūžusei Tiamatei:

"..išskleidė tinklą, kad įpainiotų ją; į veidą nukreipė piktąjį vėją. Ir kai ji pravėrė nasrus, kad prarytų jį, Jis nukreipė jai į veidą piktąjį vėją, kad ji nesusičiauptų. Tada smarkūs vėjai smogė jai į pilvą; Jos kūnas išputo; nasrai plačiai pražioti. Jis ileido strėlę - ji pervėrė jai skrandį, Perėjo per vidurius ir įstrigo tiesiai įsčiose. Taip jis įveikė ją ir sunaikino gyvybės kvapą. Užmišęs Tiamatę, kariaunos vyriausią, jis sunaikino jos kariauną, visą palydą. Jos pagalbininkai dievai spruko tolyn drebėdami iš išgąsčio ir gelbėdami kailį. Jie pakliuvo į tinklus ir susipainiojo juose... Visus monstrus kovojusius jos pusėje jis sukaustė grandinėmis, surišo rankas... Tvirtai suraišioti jie negali pasprukti... Jis stabtelėjo, kad pažvelgtų į mirusį jos kūną. Išmintingai sumąstė, kaip išdalinti jos kūną. Kaip austrę padalijo į dvi dalis. Jis užmynė apatinę dalų ir savuoju ginklu atrėžė galvą; Jis perrėžė kraujo kanalus Ir paliepė Šiaurės vėjui išlaistyti jį nežinamose vietose... Kitą pusę jis pakabino kaip dangaus uždangą; sutvirtinęs kartu, pastatė tarsi užtvarą... Tiamatės uodegą surietė tarsi apyrankę ir iš jo padarė Didžiąją juostą."

Iš pradžių Tiamatei smogė Marduko palydovai. Tiamatė buvo sunaikinta, o jos palydovai paimti į nelaisvę. vandeningoji Tiamatės galva - tai Žemė, kurią atskeltą nuo Tiamatės kartu su sąjungininku Kingu (didžiuoju pasiuntiniu) į kitą orbitą nukreipė vienas iš Nibiru palydovų. Taip pat katastrofos metu buvo sukurta asteroidų juosta ir kometos, o likusi Tiamatės dalis perėjo į Saturno orbitą įgaudama Saturno žiedus.

Tačiau ir pats Mardukas pakliuvo į Saulės sistemos pinkles. Ir dabar laikas nuo laiko sugrįžta į Saulės sistemą Ypač įdomu, kad "Enuma Eliš" susišaukia su šv. musulmonų rašto, Korano, žodžiais:

"Ar žino netikratikiai, kad kadais Žemė ir dangūs buvo viena; mes perplėšėme juodu ir iš vandens sutvėrėme visa, kas gyva. "

Ar galima moksliškai pagrįsti šią hipotezę, kuri paaiškina visas Saulės sistemos anomalijas, kurioms paaiškinimo neranda šiandieninis mokslas. Geriausias to įrodymas yra po mūsų kojomis - tai mūsų Žemė. Kodėl didesnė Žemės masė sukaupta vienoje pusėje, o kitoje žiojėja Ramiojo vandenyno įdauba? tai būdinga tik vienai Žemei. Tuo labiau, kad po sausuma Žemės plutos storis siekia nuo 20 iki 40 mylių (o kai kurios plutos "plytos" panyra net iki 250 mylių gylio), o po Ramiuoju vandenynu plutos storis - vos 5 mylios. Ir skiriasi jų amžius! Sausumos uolienų amžius yra 4 mlrd. metų, o po vandenynu - tik 200 mln. metų.

Buvo sukurta daug painių teorijų šioms anomalijoms aiškinti, o gal tereikia įsiklausyti į tai, kad senovės šumerai Žemė vadino žodžiu KI, kuris reiškia "atkirsti, atskirti".
Idėją, kad pasaulio pabaigą sukels planetų susidūrimas, pirmoji 1995 m. pasiūlė “kontaktuotoja” Nancy Lieder. Ji sako, kad informaciją gauna per dzetų įdėtą implantą. Ji sakė, kad susidūrimas su „Planeta x“ turi įvykti 2003 m., tačiau vėliau datą nukėlė ir planetą ėmė vadinti Nibiru.

Mėnulis irgi nestokoja duomenų tai hipotezei paremti. "Apolono" ekspedicijų metu jame buvo rasta daug uolų nuolaužų (vadinamųjų "breikčijų"), kurios iš pradžių buvo sutrupintos, o po to sulydytos. Tuo pat metu Mėnulio paviršius buvo aplydytas, o magnetinis laukas sumažėjo iki nežymaus dydžio. O Mėnulio krateriai yra susidūrimų tvariniai (o ne ugnikalnių veiklso rezultatas). Ir kaip nedidelės masės Žemė galėjo pritraukti tokį sunkų palydovą kaip Mėnulis?

O asteroidų juosta? "Mokslo" hipotezės bando įteigti, kad tai Saulės sistemos statybinės medžiagos "atliekos", kurioms nepavyko susijungti į atskirą planetą. Tačiau pagal Bodo dėsnio lygtis būtent šioje vietoje turėjo būti dar viena planeta. Bet asteroidų masės nepakanka jos "sulipdymui".

O kometos, kurios sukasi priešinga kryptimi nei planetos? Tai pats paslaptingiausias Saulės sistemos darinys. Kai kurios jų turi labai ištęstas orbitas ir prie Saulės priartėja tik kartą per kelis tūkstančius metų (skaitykite apie kometų liudijimus senovėje). Kai kas mano, kad kažkur ksomoso gelmėje už Plutono yra Oorto debesis, kuriame kažkaip susikaupė Saulės sistemos "atliekos", kurios kartais dėl nepaaiškinamų priežasčių pradeda judėti artimoms Saulei orbitomis. Meteoritų tyrimai taip pat rodo, kad labai tikėtina, kad kažkada jie buvo vieno kūno dalys. Tad dabartinio mokslo hipotezės apie Saulės sistemos anomalijas (pvz., Saturno žiedus) mažai įtikimos. O kas atsakys į klausimą: "iš kur Žemėje atsirado gyvybė?". Tyrimai rodo, kad pirmieji vienaląsčiai buvo neįtikėtinai sudėtingi. Tuo labiau, kad visi gyvi organizmai Žemėje turi tą patį genetinį kodą, - o tai reiškia, kad gyvybės šaltinis žemėje buvo vienintelis. Tai kas pasėjo tą pirmąją gyvybės sėklą Žemėje? Tikriausiai Žemė gyvybės virusu užsikrėtė susidūrimo su Nibiru metu.

Nežemiečiai, prieš 400 tūkst. m. atvykę iš Nibiru planetos, buvo be apyvarpių, tačiau prieš 300 tūkst. m. jie atliko genų inžineriją, sujungę savo genus su Homus Erectus (žemiečio hominido) genais – ir taip sukūrė mus – hibridus, turinčius apyvarpę.

Prieš 300 tūkst. m. nežemiečių vyriausiasis mokslininkas Enki perdavė Pietų Afrikoje buvusias aukso kasyklas Ennugi. Jose keli šimtai nibiriečių kasė auksą, kurį gabeno į Nibiru, kad padėtų kurti skydą, saugantį jos atmosferą (žr. >>>>> ).

Enki, jo žmona Ninmah bei jų sūnus Ningšizidda tyrinėjo Homus Erectus (žr. >>>>> ), Žemėje išsivysčiusią rūšį. Enki aiškino, kad Homus Erectus galėtų per kelis milijonus metų išsivystyti į Homo Sapiens, nibirietišką rasę. Enki patraukė Homus Erectus protas ir meilė gyvūnams: tasai išlaisvindavo žvėris iš spąstų.

Tuo tarpu Pietų Afrikoje kalnakasiai ėmė maištauti, kad Ennugi juos pernelyg išnaudoja (tai minima ir >>>>>). Tasai apie tai pranešė Enki, kuris grįžo į kasyklas. Enki slapta įkalbėjo kalnakasius suimti Enlilį ir priversti jį priimti Enki numatytą planą dėl Homus Erectus.

Kalnakasiai sumažino aukso kiekį, siunčiamą į liejyklą Šumere. Enlilis padėties tyrimui pasiuntė Ninurtą. Ninurta su Ennugi girdėjo kalnakasius burnojant ir murmant, kad „nepakeliamai sunku dirbti“. Enki jiems sakė: „Pakvieskite Enlilį į kasyklas“, tegu pats Vadas pamato, kaip sunku dirbti“.

Enliliui atvykus, kalnakasiai apsupo jo namus. Enlilis paprašė valdovą Anu atskristi į Žemę ir nubausti kalnakasių lyderius. Tasai bandė išsiaiškinti, kas vadovauja kalnakasiams, tačiau tie neišdavė savo lyderių ir Enki.

Tada Enki pasiūlė: „Sukurkim primityvų darbininką, tegu jis triūsia už anunakius [nibiriečius Žemėje]. Tokia būtybė jau yra. Mums tereikia pažymėti jį savi esme [genais], ir taip būtų sukurtas Lulu, primityvus darbininkas. Ningšizidda ištyrė jų esmę [DNR], kuri panaši į mūsų, susivijusią tarsi dvi gyvatės. Darbininkas būtų sukurtas sujungus mūsų gyvybės esmes. ... jis supras mūsų komandas, galės naudoti mūsų įrankius, galės atlikti kalnakasybos darbus, o anunakiai, esantys Abzu [Afrikoje], galės pailsėti“.

Enki komanda apvaisintą kiaušinėlį perkėlė į Ninmah, embrionui perdavusią kažkiek savo esmės. Iš Homus Erectus buvo perimta kai kurių savybių, ypač užuojautą. Adomo oda buvo glotni, tamsaus raudono kraujo spalvos ir juodus „tarsi Abzu molis“ plaukais.

Jie pažiūrėjo į Adomo penio galvutę; keista buvo jos forma, jos priekį slėpė oda, skirtingai nei anunakių. Enki tarė: „Tegu šia apyvarpe žemiečiai skiriasi nuo mūsų, anunakių“.

Tada Ningšizidda sukūrė moterišką hibridą, kurį patalpino Enki žmonos Ninki įsčiose. Gimė Tiamatė, smėlio spalvos blondinė su šviesia oda. Iš Adomo ir Tiamatės ląstelių Ningšizidda sukūrė daugiau vyriškos ir moteriškos lyties individų, kurių kiaušinėlius perkėlė į nibiriečių moterų įsčias. Jie suaugę gyveno seksualinį gyvenimą, santykiavo dažnai, tačiau nepastodavo. Ningšizidda atrado nibiriečių genotipo dalį, atsakingą už dauginimąsi. Nibirietės turėjo XY chromosomas, o Tiamatė teturėjo XX. Ningšizidda modifikavo hibridų genus, kad tie galėtų susilaukti palikuonių. Žemiečiai pradėjo dirbti kasyklose ir laukuose, o nibiriečiams pradėjus kovoti tarpusavyje, hibridai kovėsi dėl atitinkamo nibiriečio globos.

2040 m. pr.m.e. karai tarp Enki sūnaus Marduko ir Enlilio sustiprėjo. Kad sustabdytų Marduko žemiečių puolimą, Enlinis branduoliniais ginklais sunaikino Sodomą, Gomorą ir Sinajaus kosmodromą (taip pat žr. >>>>> ) Tačiau radioaktyvios medžiagos iškrito virš Šumero ir visos Enlilio pajėgos žuvo. Iš Enliliui palankių žemiečių teišliko Abraomas ir jo palikuonys. Enlilis jiems, žydams, įsakė pašalinti apyvarpę, kad atrodytų kaip nibiriečiai, ir taip būtų aiškiai pažymėti bei skirtųsi nuo kitų, neparėmusių Enlilio.

Žr. Z. Sitčinas. Dingusioji Enki knyga, 2002  

Skaitykite: Žmogaus patobulinimas