Tomas Manas
Mano vasarnamis

Nuorodos [links]:
Šio rašinio pradžia
Kai Thomas Mannas prisiminė Nidą
Kurische Nehrung und Nida: Thomas Mann. Mein Sommerhaus (1931)
English story about Nida and Curonian Spit
Jūros svarba lietuvio gyvenime

Pastaba: nuotraukos yra "Vartiklio" redaktoriaus nuosavybė ir negali būti niekaip panaudotos be jo raštiško leidimo.
Spragtelėjus jas, gausite padidintą vaizdą.

Pietų pusėje plyti didžiosios smėlio kopos. Iš tikrųjų labai keistas gamtos reiškinys. Kopos yra svarbiausia Kuršių nerijos įžymybė, kuri taip patraukia lankytojų akį. Kaip tik jos ir paskatino kadaise Humboltą pasakyti tokius gražius žodžius apie šią vietą.

Nuo savo namelio iki didžiųjų kopų einame ne ilgiau kaip pusę valandos. Netgi itin žaviu keliu palei įlanką, kurią pavadinome Portofinu. Į milžinišką kopą geriau nelipti, nes tai gali labai nuvarginti širdį. Ar matėte smėlio kopas iš arti Ziulto saloje? Kuršių nerijos seseris įsivaizduokite penkeriopai didesnes. Pasijunti tarsi Sacharoje. Žadą užgniaužianti pirmykštė didybė.

Viskas truputį paprasčiau, jei užlipi į patį viešų ir matai marias ir jūrą; visai kitaip, jei stovi iš visų pusių smėlio apsuptoje žemumoje. nėra kelių, tik smėlis, smėlis ir dangus. Kiekvieną sykį aš čia pajuntu stichijos jėgą, tokį įspūdį esu patyręs tik kalnuose ar dykumoje.

Spalvų prašmatnumas ypač nepakartojamas, kai vakaruose besileidžiančios saulės spindulių žaismą atspindi rytų dangus. Šitų spalvų neįmanoma aprašyti. Švelniausios pastelinės - mėlyna ir rausva. O vėjas banguotame kopų smėlyje braižo naujas grakščias linijas. Tokį pat sunkiai nusakomą įspūdį patiri ir plaukdamas burlaiviu.

Aš žvelgiu į šiaurę. Ten irgi yra ko pažiūrėti. tai briedžių miškas. Nidos briedžiai plačiai garsėja. Šiaip jau Europoje vargu besutiksi laisvą briedį. Į briedžių mišką važiuojama paprastu vežimu. Tai tikras rusiškas miškas, - čia jau padvelkia Rytų Europa. Pelkėtos vietos, priaugusios beržų ir eglių. Panašiai kaip aprašyta Turgenevo.

Iškyla į briedžių mišką paprastai pilna visokių netikėtumų. Kelias apsemtas vandens, važiuojama per žemai palinkusius medžius, kurie paskui vėl mėgina atsitiesti. Esu įsitikinęs, kad esama ir ne tokio ilgo kelio, artimesnio ir patogesnio. Bet ką padarysi, - vežikas veža kaip tik šiuo keliu, ir tai puiku, nes kiekvienam žingsny lauki naujo netikėtumo. Šit milžinišką įspūdį padaro pasirodęs pirmasis briedis.

Nuostabu regėti šiuos didžiulius laukinius gyvulius tokioje savotiškoje aplinkoje. Pasakyčiau, kad tatai jaučio, arklio, elnio, kupranugario ir buivolo mišinys. Jų kojos labai ilgos, o ragai labai išsišakoję. Savo ilgom kojom jie pamažu žingsniuoja tolyn. Nė krislelio baimės žmonių akivaizdoje, ir todėl šį savotišką gamtos tvarinį galima atidžiai ir neskubant apžiūrėti, o jei nori - fotografuoti. Briedžių patelės ganosi su jaunikliais. Patinai paprastai grupuojasi nuošaliau, tarsi koks ponų vyrų klubas. Jie sugula kur nors netoliese miške ant pievelės.

Jų ragai aptraukti kažkokiu apvalkalu ir atrodo tarsi apsamanoję, gražios aksomo spalvos. Jie nieko nepaiso ir ramiausiai toliau sau guli. Keliasi tik tuomet, kai mūsų vaikai ima kvaksėti neįprastais garsais, kaip juos kaime išmokė bendraamžiai. Bet ir tuomet briedžiai vien tik klausosi ir ramiais žvilgsniais palydi vežimą.

Dabar patsai svarbiausias dalykas. Jūra! Tai jūra, kurią visi girdi ir į kurią čia visi keliai veda. Kiekvieną dieną padirbėjęs ir aš einu prie jūros. Daug smėlingų takų per kopas numinta į jūros pusę. Pajūrio mišką su vėjo palenktais medžiais prieini ne iš karto. Pirma dar reikia pakilti į maždaug 50 m kalniuką. Tuomet jau pusiaukelė, o ir jūra iš čia jau matyti. Ji plačiai atsiskleidžia prieš akis.

Jūra kasdien maino savo veidą. Per audrą ji pajuosta, o iškilusios bangos pasidabina žaliom keterom. Visai kaip toje pasakoje apie žvejį ir jo pačią. Eidamas toliau per tą vėjų palenktą mišką, pasieki apžėlusias kopas; čia jau ir Baltijos paplūdimys, tokios Baltijos, kokios iki šiolei dar nepažinojau. Ji plačiausiai veriasi į vakarus. Iki pat Švedijos. Čia, kaip ir Šiaurės jūroje, pučiant vakarų vėjui smarki bangų mūša. Ši mūša kupina savotiškos didybės. Ir jūra, ir paplūdimys čia irgi primena pirmykštę, primityvią gamtos stichiją. Aš kartais pamanau, kad jūra, lygiai kaip ir snieguoti aukštikalniai arba dykumos, - savarankiškos gamtos reiškinių kategorijos. Kas jūrai neparodo deramos pagarbos, gali ir gerokai nukentėti. Netgi pačiame pakraštyje bangos turi dar tiek jėgos, jog rodosi, lyg liūto letenos vožčiotų per pečius.

Sūkuriai jau ne vieną pražudė. Per toli nuplaukęs, gali kaip tik į tokį sūkurį patekti, jis siurbs, trauks gilyn, ir visos pastangos pasiekti krantą būna bergždžios. Ne vienas, kuriam taip nutiko, vėliau buvo rastas su trūkusiais plaučiais. Tokio žmogaus gailimasi, tačiau iš tikrųjų jisai pats kaltas, kad neparodė jūrai deramos pagarbos. Paplūdimys nepasižymi kokiais nors patogumais. Tiktai mes turime ten kėdę. Kiti poilsiautojai ten statosi užuovėjas iš smėlio.

Jau šiandien aš su džiaugsmu galvoju apie vasarojimą Nidoje kitais metais. Savotišką charakterį turi šis žemės ruožas - regis, niekam nepataikauja, neglosto akies, taigi jis net nėra gražus ta prasme, jei grožį suprasime kaip draugiškumą ir švelnumą. Tačiau Kuršių nerijos grožis gali širdį pavergti. Apie galėčiau dainą padainuoti ir šiandien pamėginau tai padaryti. Savo kalbai užbaigti nerandu nieko tinkamesnio kaip pareikšti norą, kad vienas ar kitas iš Jūsų mane aplankytų Nidoje. Arba - kaip Getė parašė po vienu paveikslu savo namuose Veimare:

"Jei kiltų jums mintis užeiti,
Čia būsit draugiškiausiai sutikti"

Šį pranešimą T.Manas skaitė 1931 m. gruodžio 1 d. Rotary klubo susirinkime Miunchene
Pirmą kartą publikuotas: "Beilage zum Wochenbericht 4/22 des Rotary-Clubs Munchen", 1931 m. gruodį.

Šio rašinio pradžia
Kai Thomas Mannas prisiminė Nidą
Nerijos kopos (nuotraukos)
Jūros svarba lietuvio gyvenime
Kuršiai: etninės kultūros ir kalbos reliktai
Kelios nuotraukos keliaujant iš Nicos (Prancūzija) į Nidą
Dubakloniai prie Nemuno
Vartiklis