Gnosticizmo srovės
Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
2 a. krikščionių bažnyčia susirūpino savo esmės išsiaiškinimu. Ją persekiojo Romos valdžia, ją neigė žydai ir pagonys, jai grėsė gnostikų iškraipymai. Gnostikų mokyklos nebuvo tiesioginėje priešpriešoje - jos sinkretiškai įtraukdavo, kas joms buvo priimtina ir atmesdavo, kas netiko. Jos nesiekė stiprinti bažnyčią, o buvo "žudantys gyvatės nuodai". Irenėjus ("Prieš erezijas: taip vadinamo Pažinimo paneigimas ir atmetimas") parodė jų įvairovę lygindamas su bažnyčios vientisumu.
Pagal Irenėjaus pateikimą gnostikams buvo bendra dvasios ir materijos dualizmo tema, Kūrėjo (Demiurgo) atskyrimas nuo grynosios nepažinios dievybės. Be to, visi gnostikų mokymai turėjo polinkį į slėpiningumą ("ne visos viešai išsakė savo mokymus")..
Gnosticizmo etika
Vieni jų (saturnitai ir enkratitai) buvo kraštutiniai asketai, o kiti (karpokratiečiai, nikolajitai ir ofitai) buvo antinomialinės pakraipos leidę juslinius malonumus ir paleistuvavimą. Asketiškoji kryptis aiškino savo kelią, nes, atseit, dėl to, kad pasaulyje chaosą sukėlė Demiurgas, mes privalome gyventi kaip dvasingos esybės nepasiduodančios kūniškiesiems geiduliams.
Antinomialiniai gnostikai aiškino - jei sukurtoji tvarka yra pažeista, tai tikrai svarbu tėra tik dvasia. Tai, ką darai, neturi didelės reikšmės.
Pasak Irenėjų, asketiškieji gnostikai buvo linkę į judaizmą ir žydišką gyvenimo būdą - jie atmetė apaštalą Paulių, laikydami, kad jis atsižadėjo Įstatymo. Jie tebepraktikavo apipjaustymą. Toks asketizmas yra ir paties Dievo įžeidimas - "besivadinantys enkratitais (save valdančiais) buvo prieš vedybas - taigi prieš Dievą, mus sutvėrusį vyrais ir moterimis - rasės pratęsimui" (1.28.1).
Bet Irenėjui neįtiko ir antinomialinė kryptis (1.25.4): "Jie taip įsitraukė į savo kvailybę, kad skelbė, kad turi galią visiems dalykams, kurie yra nuodėmingi ir nepriimtini, ir galį jais užsiimti - nes laikė, kad dalykai yra geri ar blogi tik žmonių vertinimuose. Jie teigė, kad keldamosi iš kūno į kūną sielos turi patirti visas gyvenimo puses ir atlikti visus veiksmus, kad ... jų sielos, viską išbandę, nieko daugiau nebenorėtų."
Jo teigimu, tie nesišalino nei pagoniškų puotų, kruvinų gladiatorių kovų, seksualinio paleistuvavimo. Irenėjui buvo neaišku, kodėl jų sielos nereiškia "potraukio dorybėms - muzikai, aritmetikai, geometrijai, astronomijai, medicinai bei augalų pažinimui... piešimo menui ir skulptūrai, kalvystei bei marmuro apdirbimui bei kitiems menams. O dabar jų veika yra tokia pat kaip demonų..."
Kristus ant kryžiaus
Kita pastebėta bendra tendencija - gnostikų polinkis į doketizmą. Atseit, Jėzus tik atrodęs kaip žmogus juo iš tikro nebūdamas. 1-ais Jono laiškas ir buvo nukreiptas prieš doketizmo apraiškas" "tas, kuris buvo nuo pat pradžių, kurį regėjo mūsų akys, į kurį žvelgėme ir kurį lietėme rankomis - tą skelbiame buvus Gyvenimo žodžiu". Akcentuojami fiziniai ženklai, o ne vizija. Ir pirmame skyriuje Jonas rašo, kad "Žodis buvo pas Dievą (t.y. ne Tėvą), "Žodis buvo Dievas" (jo dieviškoji kiltis) ir "Žodis tapo kūnu" (dieviška ir gamtiška Jėzaus prigimtys).
Tad Irenėjus liepia saugotis tų, kurie kalba apie Kristų, perėjusį "Mariją kaip vanduo vamzdį". Irenėjus kritikuoja Cerinthus, nes "jis pateikė Jėzų negimusį ir nekaltos mergelės, o esantį normaliu Juozapo ir Marijos sūnumi, kuris buvo tiesiog teisesnis, doresnis ir protingesnis už kitus" (1.26.1).
Irenėjus pastebi ir mokymus, kad Jėzaus kančia ant kryžiaus tebuvo iliuzija:
"[Jėzus] nusileidp į materiją, persikūnijo ir ... galėjo atrodyti žmogumi juo nebūdamas - ir tik manoma jį kentėjus Judėjoje, kai nekentėjo" (1.23.3). "Jis ne pats kentėjo mirdamas, o Simonas, vyras iš Kirenos, priverstas vilko kryžių ir buvo pakeistas taip, kad būtų laikomas Jėzumi; buvo nukryžiuotas per nežinojimą ir klaidą - pats Jėzus Simono forma tai stebėdamas juokėsi iš jų" (1.24.4) Todėl jis kartais vadinamas Besijuokiančiuoju išpirkėju. Irenėjus tai pateikė, kad parodytų, kaip toli jie nuklydo nuo tikrųjų krikščionių (1.24.4):"Jei kuris pripažįsta nukryžiuotąjį, tas tebėra vergas ir yra to, kuris sutvėrė mūsų kūnus, valdžioje; bet tasai, kuris tai neigia, yra iš tų dalykų išsilaisvinęs ir apie jį pranešta negimusiam dievui". Priešingai tam, "Evangelija nežino kito žmogaus sūnaus, tik Marijos sūnų, kuris kentėjo, ir Kristaus, palikusio Jėzų prieš bausmę - tik Jį, gimusį kaip Dievo sūnų Jėzų Kristų, kentėjusį ir prisikėlusį" (3.16.5).
Ir neigiantys Jėzų iš kūno yra Antikristo tarnai.Cerinthus
Irenėjus net sakė, kad Jonas parašė evangeliją, kad paneigtų ankstyvojo gnostiko Cerinthus mokymą. Joje ypatingai pabrėžiama, kad Jėzus yra Dievo pradėtasis Sūnus - taip pasisakant prieš gnostikų požiūrį, kad tikrasis Dievas negali įžengti į mūsų pasaulį [nes materija ar "mėsa" pati yra pažeidžiama ar nuodėminga].
Cerinthus - iš Egipto kilęs ebionitas, - ir jei buvo ne žydas, tai bent jau apipjaustytas. Jis minimas Irenėjasu (maždaug 170 m.). Dvasininką Kajų cituoja Eusebijus. Ji pamini Pseudo Tertulianas (apie 240 m.), Dionisijaus iš Aleksandrijos fragmentus "De Promissionibus" (apie 250 m.) perteikia Eusebijus. Išsamiausią informaciją pateikia Epifanijus (apie 390 m.). Neblogą santrumpą parašė Teodoretas (apie 450 m.)
Azijoje jis įkūrė mokyklą ir joje subūrė mokinius. Jo mokymas buvo keistas gnosticizmo, judaizmo, čilizmo ir ebionitų mokymų mišinys. Jis teigė esant aukščiausiąjį Dievą, tačiau mūsų pasaulį sutvėrė žemesnio rango dievybė, kurios, tačiau, netapatino su Senojo Testamento Jahve. Ne Jahvė, o angelai kūrė pasaulį ir žmonėms davė įstatymus. Tie angelai nežinojo, kad egzistuoja Aukščiausiasis Dievas. Žydų įstatymas yra švenčiausias - ir išsigelbėjimas pasiekiamas per paklusnumą jo nurodymams.
Cerinthus skyrė Jėzų ir Kristų. Jėzus buvo žmogus, kilęs iš Marijos ir Juozapo, tačiau garsus savo šventumu. Jis kentėjo ant kryžiaus ir mirė, - ir buvo prikeltas iš mirusiųjų. Arba, kaip mokė Cerinthus, Paskutiniąją dieną jis bus prikeltas ir visi žmonės prikelti kartu su juo.
Jėzui turint 30 m. krikšto metu aukščiausiojo Dievo siųstas Kristus arba šv.Dvasia nusileido ant jo ir mokė apie aukščiausiąjį Dievą, apie kurį nežinojo net angelai. Jėzaus ir Kristaus susiliejimas tęsėsi iki nukryžiavimo, kai Kristus paliko Jėzų.
Cerinthus tikėjo laimingu tūkstantmečiu kuris bus žemėje prieš prisikėlimą ir dvasinę karaliją danguje. Tertulianas apie jį rašė:
"Po jo [Karpokrato] panašiai mokė eretikas Cerinthus. Taipogi, kad pasaulis sutvertas tų angelų; ir teigė Kristų gimus iš Juozapo sėklos, taigi jį buvus žmogumi be dieviškumo; ir kad įstatymas buvo duotas angelų; ir laikė žydų Dievą ne Viešpačiu, o angelu.Jo pasekė buvo Ebion, su Cerinthus sutikęs ne visais klausimais - tvirtinęs, kad pasaulis sutvertas Dievo, o ne angelų, nes parašyta - "nėra mokinio viršesnio už mokytoją, nėra tarno viršesnio už šeimininką"...
Kartą Efese šv. Jonas atėjo į vieną iš viešųjų pirčių (termų). Ir kai jam pasakė, kad joje yra Cerinthus, Jonas išbėgo šaukdamas: "Išeikim, kad garai nekristų ant mūsų galvų, nes Cerinthus, tiesos priešininkas, yra ten".
Yra legenda, kad Cerinthus parašė apokalipsę.
Cerinthus mokiniai laikėsi Azijoje ir Galatėjoje susiliejo su nazarėjais ir ebionitais ir turėjo mažai įtakos krikščionybės vystymuisi - nebent Pseudo Klemensui, kilusiam iš kerintiečių ir ebionitų gretų.
Literatūra:
- Bareille, Ducherne. Hist. Ancienne de l'Englise, 1907, In dict de Theol. Cath. Dict. Of Christ. Biogr., Munsel. The Gnostic Heresies of the First and Second Cent., 1875
- Davidson. Introduction to N.Test., 1894
- Kunze. De Hist. Gnosticismi Fontibus, 1894
- J.P.Arendzen, William D. Neville. The Catholic Encyclopedia
Šv.Ignacijus dėl Kristaus kilties
Šv. Ignacijus iš Antiochijos gerai žinomas ir pavarde Theophoros (Dievą nešantis", kirčiuojant priešpaskutinį skiemenį, arba "Dievo neštasis" - kirčiuojant trečiąjį skiemenį nuo galo). Antrajam variantui pagrįsti sugalvota "legenda", kad jį tebesantį kūdikiu Jėzus laikė ant rankų, kai mokiniams aiškino apie "mažutėlius". Bet a) jis neminimas jokiuose senuosiuose raštuose; b) šv.Ignacijaus išsireiškimai būdingi antrajai krikščionių "kartai" nuo Kristaus.
Kalbėdamas apie Jėzų, Ignacijus pažymi, kad
"Nežinodami jo (agnountes), niekurie neigia jį arba neigiami jo - daugiau mirties nei tiesos skelbėjai. Nei pranašai, nei Mozės įstatymai negali įtikinti jų - net evangelijos ir tiesos, kurias mes tiesiogiai žmogus žmogui perteikiame. Jie mums jaučia tą patį.
Kokia man nauda, jei kas mane šlovina paniekindamas mano viešpatį, nelaikydamas jo (me homologen) inkarnuotuoju (sarkophoron). Tai nepriimantis asmuo neigia ir Jį, virsdamas mirties šaukliu (nekroproros). Neverta net užrašyti tų netikinčiųjų vardų. Geriau net nemąstysiu apie juos, kol savo mintimis (metanoesosin) negrįš prie Kančios, kuri yra mūsų išpirkimas (5-is smyrniečiams)"1 Jn 4:2f ("
Kiekviena dvasia, pripažįstanti Jėzų Kristų iš kūno (en sarki) yra iš Dievo, neigianti (me homologei) - nėra iš Dievo"). Ignacijus didelę blogybę mato tame, kad atsisakant Jėzaus Kristaus kūniškosios kilties, kartu neigiama ir jo kančia bei prisikėlimas. Neatsitiktinai 1 Jn 4:2f citata randama iš šv. Polikarpo, Smyrno vyskupo, laiške filipiečiams (Phil. 7) - ta pati, kuriso išplėstą variantą parašė šv. Ignacijus. Aišku, visi trys vyrai (Jonas Efese, Polikarpas iš Smyrno, Ignacijus Antiochijoje) gynė savo bendruomenes nuo doketizmo. Jie visi tikino, kad jei Jėzus Kristus būtų ne iš kūno ir kraujo, tai negalėtų mirti ir prisikelti, o tada - žmogiškosios būtybės negalėtų būti išgeibėtos. Bet jei jis būtų tik paprastas žmogus, kaip ir kiti - tik aukštesnės moralės (ebionitai), vėl gi nebūtume išgelbėti. Šiuo atveju, tebūtų tik aukštesnės moralės lygio pasiekimas, nepakylant iki Dievo.
Žmogiškųjų būtybių susiliejimui su Dievu reikia, kad Jėzus Kristus kartu būtų ir žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių. Tai gerai išreiškia ortodoksai krikščionys sakraline fraze "Kristus mūsų Dievas" (Eph, Romiečiams 3 ir 6) tai naudojo ir Ignacijus, pvz., laiške romiečiams, kad Paulius vadino Kristų dievu (Rom 9:5, iš jų kūno ... kilęs Kristus, visų viešpats Dievas).
Jis vienas asmuo, o ne du (kaip pagal Cerinthus, kai susiliejimas su Dievu nebūtų asmens sąjunga su juo). Jo žmogiškasis pradas yra Dievo žmogiškoji esmė. Tai kentėjęs ir miręs Dievas: "Dievo kraujas" (Eph 1), "mano Dievo kančios" (Rom 6).
Papildomai paskaitykite: Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Doketizmas
Doketizmas kilęs iš graikų kalbos žodžio "dokeo" reiškiančio "atrodyti" ar "pasirodyti". Šį terminą pirmasis panaudojo
Serapionas, Antiochijos vyskupas (190-203 m.) taip apibūdindamas kai kuriuos eretikus, tarp jų Cerinthus bei Valentiną. Viena jo atmaina laikė, kad iš tikro Jėzus nemirė ant kryžiaus, o buvo pakeistas Simonu iš Kirenos arba Judu Iskariotu. Buvo atmetama Jėzaus žmogiškoji prigimtis - jis buvo Dievas, priėmęs žmogaus formą.
Bendresne prasme, Jėzus nebuvo normalus žmogus ir turintis žmogiškus pojūčius. Liudijimai apie antgamtiškas Jėzaus savybes yra doketinės kilmės, nors gali būti paaiškinami ir alegorijomis.
Doketizmo elementų yra likę ir Naujajame Testamente. Justinas Kankinys (apie 100-165 m., Ignacijus iš Antiochijos (apie 35-107 m.) ir Polikarpas (apie 69-155 m.) skundėsi tais, kurie nenorėjo pripažinti, kad Kristus buvo iš "mėsos".
Mūsų laikais doketizmo apraiškos sutinkamos, kai ypatingai pabrėžiami Jėzaus Kristaus dieviškieji aspektai neakcentuojant jo žmogiškųjų pradų.
Apie gnosticizmą
Jei gnosticizmą apibrėžtume mistine religija, tai gnosticizmas būtų "senas kaip žmonija". Kiti gnosticizmu laiko apibendrintą jų pagrindinių mokytojų filosofiją.
Gnostikams buvo būdingi šie požymiai:
Sutvėrimo dievo atskyrimas nuo išpirkėjo dievo; Krikščionių skirstymas į kategorijas, kurių viena yra viršesnė už kitas; Slaptų mokymų akcentavimas; Pažinimo pirmenybė prieš tikėjimą. Gnostikai krikščionis skirstė į dvasingus ir kūniškuosius. Pirmieji turėjo dieviškąją kibirkštį (sėklą), leidžiančią juos išpirkti. Laikymas, kad dvasiniai krikščionys nepriklauso šiam pasauliui išsireiškė asketizmus.
Markionas atmetė Senajį Testamentą, nes tikrasis Dievas negali turėti jokių reikalų su materija ar atsakyti už blogį mūsų pasaulyje. Dieviškasis šauklys krikščioniškame gnosticizme yra yra Setas, ne krikščioniškame, - Setas [iš Biblijos], Zostrianos [pranašas iš zoroastrizmo] arba mitinė būtybė.
Kitos gnostikų grupės pasuko į antinomianizmą (laikant, kad moralės normos negalioja asmeniui ar grupei), laikydami, kad krikščionys neatsako už savo veiksmus [supralapsarianizmas] ir negali nusidėti.
Gnostikai labai vertino slaptuosius mokymus bei apeigas. Bet jie pasiekti ne proto pastangomis, o perteikti Jėzaus. Tos slaptosios žinios buvo viršesnės už Naująjį Testamentą, - ir tik jos galėjo pažadinti dieviškąją kibirkštį. Slaptos apeigos galėjo padėti prisiminti slaptąsias žinias.
Gnosticizmas išlikęs ir mūsų dienomis. 6 dešimtmetyje Richard, Duc de Palatine įkūrė Pleroma ordiną Anglijoje. Jis į JAV tęsti darbų pasiuntė Stephen Hoeller. 8-me dešimtmetyje S.Hoeller atsiskyrė įkurdamas Ecclesia Gnostica bei Gnostikų bendruomenę. Joje sekmadieniais ir šventėmis atliekama šv.eucharistija. Jų apeigos panašios į Romos katalikų, tik naudojama gnostikų terminija. Šventaisiais tekstais naudojama Pistis Sophia bei Tomo evangelija.
1985-ais Teksase įsikūrė Amerikos gnostikų bažnyčia, besiremianti Basiliko mokymu. O Rosamoude Miller Palo Alto, Kalifornijoje, įkūrė Ecclesia Gnostika Mysteriorum.
Taipogi gnostikų mokymų išliko daugelyje sufi ordinų. Be to, Irane ir Irake gyvena 15 tūkst. mandėjų (aramėjiškas gnostikų pavadinimas). Bendrąja prasme, jis liko žydų Kabaloje, Mahajanos ir Vadžrajanos budizme bei Sikhų tikėjime.
Papildomai skaitykite apie Gnosticizmo atgimimą Viduramžiais.
Kita gnostikų Ieva
Kas tas gnosticizmas?
Markionas ir markionitai
Epifanijus iš Saliamio
Eusebijus iš Cezarėjos
Ankstyvasis gnosticizmas: ofitai
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Šachas Karimas Aga Chanas: gyvasis imamas
Patristinė filosofija: Klemensas Aleksandrietis
Trumpa graikų filosofijos istorija
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Teofrastas. Apie akmenis
Hermetiškosios vizijos
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklis