Plotinas. Apie skaičius. Vartiklis

3-iame amžiuje Plotinas buvo viena kitą veikiančių ir kartais konfliktuojančių platonizmo, neopitagoriečių ir Aristotelio minčių susikirtimo centre. Ir kaip pasišventęs platonistas ir neopitagoriečio Amonijo Sako mokinys, nors ir atmesdamas Aristotelio kiekybinį požiūrį į skaičius, jis natūraliai linko į tai, kad skaičiams suteiktų labiau ontologišką vaidmenį Visatos struktūroje.

Tiesa „Šeštosios eneidės“ 6-is veikalas „Apie skaičius“ nuo seno tarp filosofų garsėjo kaip miglotas ir sunkiai suprantamas (ką pabrėžė ir A. Losevas ir K. Kirchneris – ir gal todėl Plotino skaičiaus koncepcija užima antraplanę vietą neoplatoniškoje filosofijoje. Neabejotinai skaičius buvo viena labiausiai aporetinių Plotino koncepcijų. Gal todėl ji dažnai būdavo praleidžiama, jei ne ignoruojama. Šio veikalo likimas pasikeitė 19 a., nuomonės kardinaliai išsiskyrė – vieniems menkinant, o kitiems žavintis.

Ir kadangi skaičiaus koncepcija pagrįsta visa Plotino visa filosofinė sistema, tad pirmiausia reiktų peržvelgti jos esminius momentus. Mūsų svetainėje jau yra keletas Plotinui skirtų puslapių, tačiau jie išsibarstę ir juose viskas pateikta gana eklektiškai, tad čia pabandysime viską glaustai apibendrinti.

Plotinas Visatą supranta kaip vienybę daugyje, kuri yra hierarchiškai sutvarkyta pagal tris hipostazių principus. Pirmuoju principu yra Vienis – paprastas savyje, visiškai vientisas, nediskursyvus, supranoetinis – vienintelis šaltinius, iš kurio viskas egzistuoja. Antruoju – Protas, apimantis fizinės tikrovės suvokiamus principus. Protas pradeda egzistuoti apmąstydamas Vienį ir suvokdamas save kaip homogeniškai daugybinį, kiekvieną esant tos pačios prigimties. Ir trečiuoju principu yra Siela, transliuojanti suvokiamus principus į jutimišką tikrovę. Ir Siela yra daugybiniu principu, tačiau jau heterogeniškai. Dalis jos susijusi su proto pasauliu, o dalis – su materialiu pasauliu. Šios trys hipostazės Visatos daugį sutvarko į vieną vientisą organizmą, kuris atsiskleidžia iš Vienio ir apsisiaučia savo šaltiniu, Vieniu.

Po tokio įvado siūlome pradėti traktato skaitymą. Ateityje tikimės (galbūt) patikslinti vertimą ir pateikti papildomus komentarus jam.
Papildomai kviečiu paskaityti ir V. Nalimovo etiudą „Skaičiaus filosofija“, kuriame jis cituoja ir šį Plotino kūrinį...

Apie skaičius

1. [ ... ]

2. Ką gi galima pasakyti apie taip vadinamą beribį skaičių? Tačiau, pirmiausia, kaip įmanomas skaičius, jei jis beribis? Jo nėra jutiminiame pasaulyje, nes neegzistuoja beribiai jutiminiai daiktai; skaičiuojantysis irgi nesuskaičiuos begalybės, nes padvigubindamas ar aplamai daugindamas daiktus jis vis tiek palieka jiems ribą. Ir net priskirdamas juso ateičiai ar praeičiai, ar net ir į viena ir į kita, jis vis tiek juos riboja. Tačiau, galbūt, skaičius beribis ne paprastai, o taip, kad jį galima panaudoti neribotą kiekį kartų? Ne, nes skaičiaus panaudojimas priklauso ne nuo skaičiuojančiojo, o jis apibrėžtas pats savaime ir randasi užbaigtame ir apiformintame pavidale.

Nėra begalinio skaičiaus ir protu suvokiamame pasaulyje, nes, kai ribą turi esatis, taip ir esančio kiekiu protu suvokiamame pasaulyje apibrėžtas ir skaičius. Mes gi, kokia prasme darome vieno žmogaus daugialypiškumą jam priskirdami ir grožį, ir kitas savybes; - taip ir su bet kurio daikto atvaizdu tuo pat metu priskiriam ir vaizdą, ir skaičių; ir kaip mes galime pagausinti kurį nors miestą ne substancialiai (išlaikydami jį kaip tam tikrą vienetą), tokiu pat būdu atliekame ir skaičiaus padidinimą. Ir mes, skaičiuodami, tarkim, laiko atkarpas, perkeliam į tuos laikus skaičius, kurių dėka mes gauname laikus [laiko matus], o iiš tikro skaičiai randasi mumyse be jokio pakitimo.

3. Tačiau kaip, klausiam, substancialiai egzistuoja begalybė kaip esaties beribiškumas? Juk visa, kas yra kokia nors substancija, kas aplamai egzistuoja, jau yra tuo pačiu apimta skaičiaus. Tačiau pirmiausia: je daugis iš tikro glūdi esatyje, kaip daugis gali būti blogu? Kadangi jis apsijungia ir tampa vienetiniu daugiu, jis tuo pačiu kliudo būti daugiu visuose santykiuose. Ir to pasekoje jis, nes apima daugį, mažiau reikšmingas nei vientisasis.; ir vientisojo atžvilgiu – blogesnis; ir neturėdamas vientisojo prigimties, tačiau atsiplėšęs nuo jos, jis mąžta. Vis tik, savo vieningumo dėka jis iš jos gauna tam tikrą vertę, verčia daugį į vientisą ir tokiu būva.

Kaip vis tik egzistuoja beribiškumas? Būtent, jei jis esatyje, tai jau apribotas ja, o jei jis neapribotas, tai vadinasi, jo nėra esatyje, tačiau jis ko gero, tampančiame, kaip kad ir laike. Net jei jis apibrėžtas, tai būtent to dėka – beribis, nes apsibrėžia tik beribiai, o ne riboti. O ir nėra nieko, kaip žinoma, be tapsmo tarp ribos ir beribio, kas įgaut apibrėžimo prigimtį.

Iš čia ir išvada, kad beribiškumas pats juda ribos idėja ir apimamas tik išoriniu vaizdu. Tačiau tai nereiškia, kad jis juda iš vienos vietos kitą, nes jis aplamai neužima jokios vietos, o, atvirkščiai, vieta susidaro ten, kur ji apimama. Ir todėl negalima teigti jo atžvilgiu jokio erdvinio judėjimo ir jokio kito judėjimo jame iš tų, apie kuriuos kalbama, tad reikia priimti, kad jis nejuda. Tačiau jis taip pat ir ne ramybėje, nes kur jis galėtų būti ramybėje, juk pats „kur“ atsiranda tik pasekmėje?

Atrodo, sakys, kad judėjimas būdingas beribiui ta prasme, kad jis nebūna nuolat nejudančiu. Tačiau tada ar jis iškyla toje pačioje vietoje, ar bastosi po ten ir šen? Nei viena nei kita, nes ir ten, ir šen jis priskirtas tam tikrai vietai: vienu atveju kaip kylantis aukštyn ir nenukrypstantis, kitu – kaip nukrypstantis. Tačiau tokiu atveju už ką jį laikyti beribiu protu suvokiamame pasaulyje?

Beribis egzistuoja tada, kai mes mintyse apibrėžiame eidosą. Ką mes, tiesa sakant, čia mąstysime? Mes vienu metu apmąstome priešingą ir nepriešingą, kaip, pavyzdžiui, didelį ir mažą, nes beribis tampa ir tuo, ir kitu, kaip esantis ramybės būsenoje ir judantis, taip kad jis tam[pa ir tuo, ir tuo. Tačiau aišku, kad nei tai, nei kita iki tol, kol beribis tampa ir tuo, ir kitu vienu metu, neapibrėžta, o jei ir apibrėžta, tai mes padarėme patys. Tad tai ir kita apmąstoma, reikia manyti, būtent tada, kai beribio prigimtis ir pati beribė, o ir visa beribiška ir neapibrėžta. Būtent, prieinant prie beribio neuždedant nustatytų ribų, tarsi be tinklo užmetimo, tu pamatysi, kad jis išslysta, ir nerasi jame kažko vienu, nes jis jau būtų apibrėžtas. Prieinant prie kažko kaip vieno, mes jį aptinkame kaip daugybinį, o pavadinę jį daugybiniu, mes, savo ruožtu, vėl suklystame. Nes jei nėra kiekvieno atskiro vienatinumo, tai nėra ir nieko daugybinio. Aišku, kad pati beribio prigimtis, iš mūsų įsivaizdavimo skirtumo požiūrio taško, yra judėjimas, o iš požiūrio taško to, į kur pajudėjo mūsų įsivaizdavimai – ramybė. Nes: ta aplinkybė, kad beribio negalima pamatyti per jį patį, konstatuoja savimi judėjimą ir atsiribojimą nuo Proto, o tai, kad jis negali išnykti, sulaikomas kažkokio rato ir negali išeiti savo paties ribų, yra ramybė. Tad jokiu atveju negalima pasakyti, kad beribiui būdingas tik judėjimas. Taigi, beribybei vienodai būdingas ir judėjimas, ir ramybė; ir todėl apmąstyti ją galima ne pačią savaime, o tik ryšyje su eidosu, kuris tik vienas ir tegali, abipusiškai apsibrėždamas su beribybe, vienu metu ir judėti, ir nejudėti.

4. Būtina pažiūrėti, kokia skaičiaus vieta protu suvokiamame pasaulyje. Ar jie egzistuoja prisijungimo prie kitų eidosų rezultate ar kaip jų pastovūs palydovai, pvz., kai mes, nes tokia yra esatis, kad jis pirmasis, jau apmąstėme vienetą ir tada jau – „trys“, nes iš jo – judėjimas ir ramybė, ir aplamai kiekvienas eidosas kiekvienam naujam eidosui; arba ne taip, tačiau kiekvienam eidosui imanentiškai buvo būdingas vienas vienetas, o sekančiam, jei yra nuosekli seka, - dvejetas, ir aplamai toks skaičius, kokia kiekvieno eidoso aibė, kaip kad dešimtis, jei turima dešimt nuoseklių daiktų; arba, pagaliau, ir ne taip, tačiau skaičius apmąstomas pats sau, ir tokiu atveju kyla klausimas: iki ar po kitų eidosų jis taip mąstomas?

Platonas, taręs, kad žmonės pasiekė skaičiaus sąvoką dienos ir nakties kaitos stebėjimo dėka, skaičių apmąstymą susiejo su daiktų kitoniškumu ir tuo pačiu buvo priverstas teigti, kad suskaičiuojami dalykai sukuria skaičių būtent per savo kitoniškumą, nes skaičius sukuriamas siela, pereinančia nuo vieno daikto prie kito, t.y. yra praeinanti daiktų seka savyje atskirianti vieną daiktą nuo kitų su prielaida, kad ji, bent jau kol mąstome vieną ir tą pat, o ne kažką kita, vadina jį „vienu“.

Tačiau, sakant, tikrajame skaičiuje glūdi esmė, o esmėje – skaičius, jis vėlgi privalo savo ruožtu tvirtinti, kad yra kažkokia skaičiaus savyje pačiame hipostazė ir kad jis egzistuoja ne tik skaičiuojančioje sieloje, o pirmiausia sužadinamas joje jutiminių dalykų objektyvaus skirtumo dėka.

5. Taigi, kokia jo prigimtis? Ar jis eidosų palydovas ir tarsi kažkas sumąstomo kiekvienoje esybėje? Jei tarsim, kad „žmogus“ ir „vienas žmogus“ arba „esatis“ ir „kažkokia viena esatis“ – viena ir tas pat; ir tai teisinga bet kurio protu suvokiamo dalyko atžvilgiu, tai iškyla eilė nesusipratimų. Kaip tada būtų įmanoma dvejetą, trejetą ir visus kitus matuoti vienetu ir kaip būtų galima tokį skaičių suvesti į vientisą? Juk tokiomis sąlygomis gausis tik vienetų aibė, ir tuo pat metu niekas nebus atitikmenyje su Vientisu išskyrus paprastą pradinį vienetą, jei tik nepasakys, kad dvejetas ir yra pats dalykas, greičiau kažkas sumąstomo dalyke, susidedančiame iš dviejų kartu paimtų potencijų tarsi sujungtų į viena, arba, nei omenyje neturės skaičių, apie kuriuos kalbėjo pitagoriečiai, pagal kuriuos, kaip žinoma, skaičiai yra proporcingumo daiktams rezultatas, kaip, pavyzdžiui, teisingumas yra ketvirtadalis ir kiti dalykai – kiti skaičiai. Tačiau juk tokiu būdu greičiau jau galima pasiekti tik tai, kad kažkokia aibė, sudaranti vieną tam tikrą dalyką, susijungia kartu su skaičiumi, kuris, atitinkama su tuo dalyku, irgi yra kažkas vientiso, kaip, pavyzdžiui, dešimtis. Bet juk mes ne tai vadiname dešimtimi, tačiau tam sujungiam į vieną dešimt skirtingų momentų.

Tačiau gal dešimt mes vadiname dešimtį tada, kai iš daugio iškyla viena, panašiai kaip ir ten, protu suvokiamame pasaulyje, egzistuoja tokios pat atskirybės sujungiamos į viena? Tačiau jei taip, tai, kadangi dalykuose išmąstomas skaičius, ar privalo egzistuoti skaičiaus hipostazė? Sakys: tada niekas netrukdo daiktuose egzistuoti ir baltumo hipostazę tuo pagrindu, kad baltumas išmąstomas daiktuose; o taip pat egzistuotų ir judėjimo hipostazė, esanti esaties sferoje, jei jau pats judėjimas išmąstomas esaties sferoje. Tačiau skaičius nustatomas ne taip judėjimas. Tačiau dėl to, kad judėjimas yra kažkas, tai taip pat ir vienetinumas, sakome, išmąstomas jame. Tada hipostazė, panaši į judėjimo, baltumo ir pan. hipostazę, atplėšia skaičių nuo buvimo esmėje ir padaro jį greičiau akcidencija ir netgi, aplamai kalbant, ne visiškai ir akcidencija, nes akcidencija irgi privalo būti kažkuo iki daiktų akcidentavimo; ir netgi neatskyrimo nuo daikto atveju jame vis tiek yra tam tikra savarankiška prigimtis; ir kito daikto predikato pavidalu jis gali tik tada, kai jame jau bus tai, kas privalo būti predikatu.

Todėl, jei kiekvienam dalykui galima priskirti vienybės predikatą ir, tokiu būdu, „žmogus“ ir „vienas žmogus“ – ne vienas ir tas pat, tačiau „žmogus“ ir „vienas“ – tapatu, ir „vienas“ bendra ir kiekvienam kitam dalykui, tai „vienas“, reikia laikyti, yra prieš „žmogų“ ir kiekvieną kitą dalyką, kad ir „žmogus“ ir kiekvienas kitas dalykas galėtų būti atskiru dalyku, priklausiančiu vieningojo kategorijai. Ir, aišku, vieningasis yra anksčiau judėjimo, jei tik pats judėjimas vieningas (vieningu aš suprantu ne tą vieningą, kurį, kaip žinoma, vadiname užribiniu esačiai, o tą, kuris predikuoja kiekvienam eidosui). Ir dešimtis, žinoma, savo prasme anksčiau to, apie ką dešimtis predikuoja; ir šiuo atveju ji bus dešimtimi savyje; dėl to dešimtimi savyje bus ne ta dešimtis, kuri įžvelgiama jutiminiame dalyke. Tad dešimtis savyje imanentinė esaties sferai ir kilme, ir tikrovėje. Tačiau jei ji imanentinė esačiai kaip jos akcidencija, kaip, pavyzdžiui, sveikata – žmogui, tai ir šiuo atveju jai būtina visų pirma būti savimi pačia, o jei vieningas – sudėtinio elementas, pradžioje būtina pačiam vieningam egzistuoti vieningu, kad po to būtų ir kitu elementu. O tada, susimaišęs su kitu elementu, kuris per jį tapo vieningu, jis jau tik pagal klaidingą regimumą gali sukurti vienybę, o iš tikro iš jo sukuria du dalykus. Taip yra ir su dešimtimi. Kokį, iš tikro, poreikį dešimtyje turi tai, kad pasireikš dešimtimi tokios didelės potencijos, paverčiančios jį grynai protu suvokiama dešimtimi, rezultate? Tačiau jei protu suvokiama dešimtis eidosiškai apmąsto juos (dešimt realių daiktų) kaip materiją, ir dešimt daiktų gali būti dešimtimi ir dešimtimi būtent dėl protu suvokiamos dešimties buvimo, tai būtina, kad pati savaime dešimtis būtų tiesiog dešimtimi.

6. Tačiau jei „vientisas“ ir dešimtis savaime egzistuoja be daiktų; ir tada protu suvokiami dalykai, iš jų pašalinus turininį-kokybinį momentą, lieka tai kaip vienetai, tai kaip dvejetai. Trejetai ir t.t., tai kokia ir kaip sudaryta tų protu suvokiamų skaičių prigimtis? Būtina, žinoma, pripažinti, kad jų atsiradimas sukuriamas jėgų (energijų).

Tačiau pirmiausia reikia sutikti dėl bendros skaičių, kaip ir aplamai eidosų, esmės, kas ji egzistuoja ne dėl priklausymo tam, kas, turintis mąstymą, pamąstė ją ir tada jau pačiu mąstymu sau pristatė jų hipostazę. Ne todėl, iš tikro, pasirodė teisingumas, kad žmogus pamąstė, kas tai yra teisingumas; ir ne todėl duotas judėjimas, kad kažkas pamąstė, kad yra judėjimas. Tada ši mintis galėjo būti tuo pat metu ir vėliau pačiu pamąstytu dalyku, kaip, pavyzdžiu, teisingumo apmąstymas vėliau jos pačios, ir mąstymas, savo ruožtu, - anksčiau dalyko, kilusio iš mąstymo, jei jis aplamai pirmąkart suteikiama per mąstomąjį sutapimą; o antra, jeigu teisingumas ir panašus teisingumo pamąstymas – vienas ir tas pat, tai, pirmiausia, kvaila galvoti, kad teisingumas pats savaime nėra kažkas, be to kaip tik vienas jos, tiesa sakant, apibrėžimas, nes ką tada reikštų mintis apie teisingumą, arba judėjimą, arba turėti jų individualią esmę? Tai būtų tapatu neegzistuojančio dalyko logoso (esmės) turėjimui, kas neįmanoma.

Trečia, jei kas nors sakys, kad įžvalga tapatu įžvelgtam dalykui sferoje, už materialumo, tai čia reikia mąstyti pasakytą ne ta prasme, kad įžvalga yra pats dalykas, ir ne tai, kad sąvoka, apmąstančią dalyką, yra pats dalykas, tačiau – atvirkščiai: dalykas, pats būdamas ne materialiuoju, yra ir mąstymo subjektas, ir mąstymas, nors, žinoma, ir ne tai, kas yra dalyko logosu.

Tačiau daiktas, egzistuojantis protu suvokiamame pasaulyje, yra ne kas kita, kaip įžvalga ir protu. Ir ne įžvalga čia, iš tikro, kreipiasi į save pačią, tačiau pats daiktas negali palikti įžvalgos, besiskiriančios nuo daikto (kokia gi įžvalga daikto besirandančio materijoje), t.y. ji pati sukuria tikrą įžvalgą, o kitais žodžiais – ne juslinį daikto vaizdą, o patį daiktą.

Tad ne judėjimo apmąstymas sukūrė patį judėjimą, o pats judėjimas sukuria mąstymą, pats judėjimas sukuria save ir kaip judėjimą, ir kaip savęs apmąstymą. Juk judėjimas protu suvokiamame pasaulyje yra tuo pat metu ir jo apmąstymas, o šis yra judėjimu, nes jis – pirmasis, nes nėra kitų mąstymo prieš jį, ir tobuliausias, nes jis ne nėra kažko kito akcidencija, o judančio daikto energija; ir reiškia, kad jis, savo ruožtu – ir esatis, o primąstymas skiriasi nuo esaties. Lygiai taip ir teisingumas nėra teisingumo apmąstymas, o tam tikra proto būsena arba, greičiau, tokia energija, kuri iš tikro žavi; ir nei vakarė žvaigždė, nei ryto, nei joks juslinis daiktas nėra tokie žavūs kaip ji. Ji – tarsi koks prasminis darinys, tarsi iškylantis iš savo paties gelmių, arba, greičiau jau, ji – pati-savyje-esatis.