Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai: Vartiklis

Šaudantis dviratis

19 a. pabaigoje britų karinės pajėgos buvo neįsivaizduojamos be žirgų. Vėliau ėmė atsirasti ir transporto priemonių su varikliais. Pirmasis šarvuotojo automobilio projektas buvo sukurtas 1896 m. JAV išradėjo E. Peningtono (1858-1911). O 1899 m. inžinierius F.R. Simms’as^*) pademonstravo keturratį su pagalbiniu varikliu ir kulkosvaidžiu. Degalų užtekdavo 190 km, o ginklu šaudė šaulys iš už geležinio apsauginio skydo. Tačiau šios transporto priemonės taip ir nebuvo pradėtos naudoti. Bet Simmsas neprarado entuziazmo ir 1902 m. sukonstravo pirmąjį pasaulyje šarvuotąjį automobilį Motor War Car, turintį ne tik kulkosvaidį, bet ir patranką. Šarvuočiai tuo metu kurti ir kitose Europos šalyse, tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo dėmesys jiems nebuvo didelis.

1905 m. M.A. Nakašidzės^**) šarvuotieji automobiliai buvo pagaminti Prancūzijoje „Šarron Žirardo & Vait“ gamykloje. Jis buvo pirmuoju ginklą patalpinęs besisukiojančiame bokštelyje. Prancūzija tais laikais laikyta techninių naujovių novatore. „Reno FT-17”, gaminta daugiausia 1918 m. – šarvuota vikšrinė mašina su besisukiojančiu bokšteliu buvo šiuolaikinio tanko pirmtakė (TSRS jo kopija, gaminta 1928-31 m., vadinta T-18; tai pirmas tarybinis tankas).

Maždaug 1920-30 m. karinės technikos konstruktoriai negalėjo tiksliai nustatyti, kuria kryptimi reikia eiti,o ir tankistų-teoretikų padėtis buvo ne geresnė.

Bent jau tankams TSRS tuo metu labai „pasisekė“. Pačioje 4 dešimtm. pradžioje iš amerikiečio Dž. Kristi^***) buvo nusipirktas ratinis-vikšrinis tankas su teise jį gaminti. Tą šarvuotį tik su dideliu vargu galima pavadinti tanku. Tačiau tarybiniams konstruktoriams buvo „pasufleruota“ ir idėja K.B. Koškino dėka išsivystė į tanką BT, o kitų – į T-34, o šis jau tapo klasikiniu tanko pavyzdžiu. Tačiau tankų junginiai negali sėkmingai kautis be pėstininkų palaikymo. Tuo tarpu bandymai sukurti ratinį šarvuotį, greičiu ir praeinamumu sulyginamą su tanku nebuvo sėkmingi. Ir karo pradžioje specializuoto karinio transporto pėstininkams tarp kariaujančių šalių dar nebuvo. Iš čia reikėjo „suflerio“.

Idėja atsirado ir V.A. Gračiovas sukūrė didelę plaukiojančią amfibiją BAV, o jos idėjos buvo tiek progresyvios, kad stipriai paveikė tolimesnį karinės technikos (BTR-60, 70, 80) ir aplamai autopramonės (sunkvežimiai-visureigiai ZIL, Ural) vystymąsi.

O viskas prasidėjo taip. 1944 m. į Rusiją land-lease pagrindu buvo tiekiamas amerikietiškas triašis plaukiojantis transporteris DUKW-353, sukurtas GMC 2,5-tonio sunkvežimio su 6 varomaisiais ratais. O ambibijai sunkiausia yra oro ir sausumos ribos įveikimas. DUKW-353 turėjo esminę naujovę – centralizuotą oro spaudimo padangose valdymo sistemą. Įveikiant minkšto pakrantės grumto atkarpą vairuotojas išleisdavo dalį oro taip dėl suplokštėjusių sumažindamas santykinį slėgimą į dirvą. Tik buvo du trūkumai: oras į padangas buvo paduodamas išorinėmis žarnomis (nuolatinis pažeidimo pavojus), o padangos nebuvo skirtos ilgam tarnavimui esant sumažintam oro slėgiui (o tai reiškė, kad taip buvo prasminga daryti tik retkarčiais).

V. Gračiovo konstruktorių skyrius Dnepropetrovsko gamykloje rado būdą tai išspręsti. V. Gračiovas tuo metu jau kūrė triašį GAZ-AAA, karinį visureigį GAZ-64, šarvuotį BA-64 ir ratinį savieigį KSP-76. 1948 m. Gračiovo KS, maksimaliai modernizavęs automobilį ZIS-150, sukūrė 4-tonį DAZ-150 ir pirmąkart šalyje autopakrovėjus su hidrauliniu keltuvu. O 1949 m. viduryje pradėtas transporterio-amfibijos DAZ-485 (būsimos BAV) projektavimas panaudojant DUKW-353 centralizuotą padangų oro slėgio valdymą ir sraigto bei valdymo prievadą, o iš ZIS-151 ir GAZ-63 paimant variklį, tiltus ir pakabą. Iškart atsisakė dviskiaučių užpakalinių ratų (kaip ZIS-151), nes jie klampiose ir snieguotose vietose prieš save rita visą volą, taip išeikvodami trauką, o tarpą tarp padangų užkemša purvas, kuris mažina sukibimą.

Turėdami ne ypač galingus variklius, konstruktoriai nusprendė visuose tiltuose panaudoti didelio skersmens ratus viena eile – užpakaliniai riedėjo priekinių vėže nenaudodami papildomos jėgos naujos vėžės sudarymui (didelio skersmens ratai turėjo mažesnį pasipriešinimą netvirtiems gruntams). Buvo suprojektuotas plonas, hermetiškas plaukus korpusas, tinkamas masinei gamybai. Trimentis sraigtas, patalpintas giliame tunelyje, užtikrino gerą greitį vandenyje. Specialios plonasienės didelio skersmens padangos su tvirtais protektoriais galėjo ilgai tarnauti esant žemam oro slėgiui jose bei šonų deformacijoms. Oro slėgio sumažinimas nuo 3,5 iki 0,7 kg/cm³ slėgį gruntui sumažindavo 4 kartus, o traukos atsarga padidėdavo 2 kartus (kuo ji didesnė, tuo didesnis pravažiuojamumas). Amfibijos kompresorius galėjo palaikyti normalų slėgį padangose esant 5 kiauriems prašovimams (10 skylių) kiekviename rate.

Visos tos naujovės buvo išbandytos ant DAZ-485 1952-ais. Beje, 1950 m. į rikiuotę buvo priimtas triašis BTR-152, tačiau jo padangose pasipriešinimui kulkoms buvo įrengiamos po dvi kameras. Sėkmingai pasirodžius DAZ-485, oro slėgio reguliavimo sistema su išoriniu oro padavimu įrengta ir BTR-152 (1955 m. spalį).

Pakeliui 1953-55 m. buvo išbandomi didesnio pravažiuojamumo triašiai ZIS-121V, ZIS-126, ZIS-128 – ir kaip rezultatas 1955 m. pasirodė pirmasis garsusis ZIS-157. Tačiau Gračiovo KS nenusiramino ir sukūrė revoliucinę naujovę, tapusią klasika. 1953 m. V.B. Lavrentjevas sukūrė vidinį oro prievadą padangoms – per rato stebulę. Tai leido išvengti išorinių šlangų pažeidimų, o kartu ir netrukdė ratų pakeitimui. Tai buvo išbandyta amfibijoje DAZ ir nuo 1958 m. įrengiama ZIS-157.

Tačiau DAZ tapo karine įmone, DAZ-485 patapo BAV, o V. Gračiovą „išvijo“ į Maską. O Gračiovo skyriaus darbai labai padėjo V.A. Dedkovui kuriant BTR-60P, o tobulinami BTR tapo pavyzdžiais visame pasaulyje. BAV (DAZ-485) tapo pradiniu tašku tiek amfibijoms, tiek visureigiams.

2024 m. kovo 17 d., praėjus beveik 7-iems dešimtmečiams po to, kai bombonešis B-52 pradėjo tarnybą JAV Oro pajėgose, vienas jų pakilo iš Anderseno oro pajėgų bazės Guame su unikaliu ginklu, kuris jau buvo toli nuo tos branduolinės gravitacinės bombos, ant kurios į tikslą TSRS teritorijoje juodojoje komedijoje „Dr. Strangelove“ (1964) nuskriejo majoras Kongas.

Po šio B-52 sparnu buvo galinga ARRW (arba „Arrow“) hipergarsinė raketa (AGM-183A), kurią Donaldas Trumpas pavadino „Super Duper raketa“, skirta skristi tūkstančius mylių iki taikinio 8 kartus didesniu už garsą greičiu, kartu išlaikant pakankamą manevringumą išvengiant oro gynybos. Tai buvo specialiai demonstratyviai surengta iš Guamo, pagrindinės JAV karinės bazės konflikto su Kinija atveju. Amfibija BAV

Tačiau čia buvo ir vienas neįprastas aspektas. Nors planuota į tarnybą JAV įtraukti dar 2022-ais, bandymai 2024-ais bus paskutiniais – nes programa, jau išleidusi 1,73 mlrd. dolerių, negavo tolimesnio finansavimo. Apie finansavimo nutraukimą buvo pranešta po eilės nesėkmingų bandymų (dar anksčiau Oro pajėgos atšaukė ir HCSW arba Hacksaw programą dėl nesėkmingų ir atšauktų bandymų). Vis tik Oro pajėgų vadovybė dar apmokėjo tris ARRW išbandymus ir tikisi užbaigti testavimus, išsiaiškindama kodėl daug vilčių teikęs ginklas vis nukrisdavo į jūrą. Galbūt, tai padės išvengti nesėkmių ateities raketose. O kai kurie pasisakymai leidžia spėti, kad ARRW vis tik gali turėti ateitį – viskas priklausys nuo paskutinio bandymo rezultatų.

Apie paskutinio išbandymo bandymų poligone netoli Kwajalein’o atolo detales jokių duomenų nepateikiama – išskyrus, kad raketa buvo „paleista“ ir gauta naudingų duomenų. Tad galima spėti, kad raketa sėkmingai pataikė į taikinį ir ankstesnės jos klaidos ištaisytos. Vis tik reikia atsargiai priimti tokius aptakius pareiškimus. Ir gali būti, kad Oro pajėgos ruošiasi kurti naują hipergarsinį ginklą.

Techniškai bet koks ginklas, galintis judėti 5 kartus greičiau už garso greitį (daugiau nei mylią per sekundę), gali būti apibūdintas kaip hipergarsinis. Tačiau šiuolaikinėse hipergarsinės ginklavimosi varžybose paprastai taip kalbama apie ginklus, kurie sujungia didelį balistinių raketų greitį ir skrydžio atstumą su manevringumu ir įvairiomis sparnuotųjų raketų savybėmis, leidžiančiomis supainioti oro gynybą.

Šioje ginklų technologijoje pirmauja Kinija, 2019 m. pradėjusi eksploatuoti iš vilkikų paleidžiamas DF-17 raketas. Tais pačiais metais Rusija dislokavo „Avangard“ hipergarsines sklandykles, derinamas su iš vilkikų paleidžiamomis tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis UR-100N/RS-18. Taip pat Rusija turi (ir net išbando Ukrainoje 3M22 Cirkon hipergarsinę tiesiasrovę reaktyvinę raketą). Kinijos ir Rusijos pirmavimas kaitina aistras JAV ir Europoje, tačiau kartu ir ginčijamasi, ar naujieji ginklai būtų pranašesni už jau naudojamas AGM-158 JASSM „nematomas“ sparnuotąsias raketas. Tačiau hipergarsinės raketos skrenda greičiau ir toliau – o tai svarbu taikantis į mobilius, laikui jautrius taikinius. Pagrindine hipergarsine JAV programa beliko HACM sparnuotoji raketa, hipergarsinį greitį pasiekianti tiesiasrovio reaktyvinio variklio dėka. JAV Oro pajėgos užsiprašė per 0,5 mlrd. dolerių HACM kūrimo tęsimui 2025-ais. HACM būtų ir sunkiau aptinkama, ir ne tokia sudėtinga kaip planiruojančio tipo raketa. Ji kartu mažesnio dydžio, tad B-52 galėtų nešti iki 20-mt jų. Deja, manoma, kad jos skrydžio atstumas būtų mažesnis. Atrodo, kad ir Karinis jūrų laivynas kuria priešlaivinį hipergarsinį ginklą HALO.

Pentagono pažangių tyrimų centras (DARPA) paskelbė apie slapto šnipinėjimo orlaivio XRQ-73 SHEPARD kūrimą (X reiškia eksperimentinis, R – žvalgybos, Q – nepilotuojamas; o SHEPARD - Series Hybrid Electric Propulsion AiRcraft Demonstration). Tai bus hibridinis elektrinis nepilotuojamas orlaivis tyliai skrendantis virš priešo teritorijos ir pratęs garsią orlaivių liniją, pradėtą dar 1946 m. su viršgarsiniu reaktyviniu Bell X-1. Ir tai bus pirmasis elektra varomas karinis orlaivis (hibridinis elektrinis variklis reiškia, kad kuras deginamas elektros gamybai, kuri po to suka (paslėptus dėl mažesnės radarų aptikimo galimybės) propelerius; taip pat jis gali kažkiek skristi naudodamas akumuliatorius).

Jo konstrukcija – „skraidantis sparnas“, t. y. be fiuzelažo, vertikalių stabilizatorių ir pilotų kabinos. Turės radarų signalus nukreipiančias priemones ir sumažintą infraraudonųjų spindulių sklaidą. Jis bus keliomis eilėmis mažesnis už bombonešį (pvz., B-21 Raider), bet vis tik bus Grupės 3 dronu (svers 400 kg). Jį kurs „Northrop Gruman“ ir pirmas skrydis planuojamas jau 2024 m. XRQ-73 yra tiesioginis kito IARPA projekto GHO, 2011 m. turėjusio panašius tikslus, įpėdinis. Neaišku, kas nutiko GHO, bet tikėtina, kad jis pasirodė technologiškai neįgyvendinamas tuo metu.

Ištaigingame raudonų plytų pastate Picatinny arsenale Naujajame Džersyje viename konferencijų salės gale ant sienos kabo du stambūs nauji ginklai, - abu skirti žudyti. Vienas iš jų yra XM7 (sveria 4 kg) – naujas tarnybinis šautuvas, kuriuo planuojama aprūpinti

karius, pakeičiant standartinio modelio M4 karabiną, o kitas yra automatas XM250 (sveria 7 kg). Abu šaudys naujo tipo 6,8 mm šoviniais (tarpiniais tarp 5,56 mm ir 7,62 mm, - šį naudoja tokie šautuvai kaip M240, bei ankstesnis M14). Mat išsiaiškinta, kad dabartinė 5,56 mm kulka nepajėgi pramušti rusiškų liemenių. Tai naujas atnaujinimas po 1967 m., kai M14 pakeitė M16, įsikūnijęs 2017 m. pradėtai programai, skirtai pakeisti M4 karabiną.

Bet tai nereiškia, kad 5,56 mm kulkos yra labai blogos. Jų didžiausias trūkumas yra šaudymo tolis – jos lengvos ir nors jų gana didelis greitis, jos efektyviausios 300-400 m. atstumu. Tačiau pataikiusios jos kūne pridaro dideles eibes, nes būdamos apvalios, linkę vartytis audiniuose, padarydamos didelius sužalojimus. Tačiau jos vertimasis kūlversčiais, susidūrus su tankesne nei oras terpe, turi ir neigiamą pusę – pvz., karas Afganistane parodė, kad dažnai jos neįstengia pramušti mašinos priekinio stiklo.

Tuo tarpu 6,8 mm kulkos pavojingesnės didesniais atstumais ir lekia dar greičiau. Tad naujų ginklų įvedimas leis geriau subalansuoti poreikius. Tačiau yra ir neigiamas aspektas – nauji ginklai sunkesni ir jų atatrankos smūgis stipresnis. Kiek jie naudingi, parodys išbandymai ir, galbūt, panaudojimas realiomis kovos sąlygomis.

Nesiliaunant ieškant patikimos gynybos nuo bepiločių, netikėtai iškyla nauja kliūtis – pats klimatas. DE M-SHORADS yra 50 kW galingumo lazeris,sukurtas „Kord Technologies“ ir įrengtas ant pėstininkų mašinos „Stryker“. Sistema turi aptikimo, sekimo ir lazerio valdymo priemones – ir atrodė, kad tai galingas ginklas prieš bepiločius. Tačiau pasirodė, kad 4-i prototipai, nugabenti į Vidurio Rytų regioną (Jordaniją, Iraką ir pan.), kur padažnėjo bepiločių atakų prieš JAV karius, perkaista ir turi problemų. SHORADS numuša bepiločius

Lazeriniai ginklai, tokie kaip blasteriai ir šviesos kardai, pasklido pop-kultūroje po 4-ojo dešimtm. (o kur dar senosios kartos prisimenamas A. Tolstojaus „Garino hiperboloidas“? 1926 m., pagal kurį 1965 m. susuktas, tiesa, prastokas filmas) Atrodė, kad jų realizacija jau ranka pasiekiama. Bet pasirodė, kad šviesos fokusavimas į galingą spindulį, didelio energijos kiekio pagaminimas, saugojimas ir išlaisvinimas yra rimta problema. Ir tik neseniai technologiniai pasiekimai leido tai paversti tikrove. Ir lazeriai turi pranašumą prieš tradicines priešlėktuvines priemones – visų pirma „amžiną apkabą“ (neribotą galimą šūvių kiekį), o taip jie taikinį sunaikina šviesos greičiu, todėl nereikia balistikos ir taikinio sekimo priemonių. Bet jie turi ir trūkumų – lazerio spindulys gali išsisklaidyti atmosferoje (dulkės, dūmai, vandens lašai mašina lazerio efektyvumą). Kita problema – dalis energijos virsta šiluma, kas reikalauja aušinimo priemonių (o tai dar labiau didina energijos poreikius). Ir Artimieji Rytai – nepalankiausia aplinka tokiems ginklams.

Vis tik lazerinių ginklų ateitis gali būti šviesi. JAV įrengė mažesnio galingumo (pvz., 20 kW) lazerius (tokius kaip „Blue Halo“ sukurtus P-HEL) kai kuriuose stacionariuose objektuose. Taip pat baigiama 300 kW „Lockheed Martin“ kuriama IFPC-HEL („Valkyrie“) sistema, galinti numušti sparnuotąsias raketas. Ji yra nedidelio jūrinio konteinerio dydžio, kurią tempia sunkusis vilkikas.

Kariuomenė dykumoje taip pat ruošiasi išbandyti galingus mikrobanginius ginklus (HPM), pasiunčiančius mikrobangas ir užtrumpinančias elektroniką. Todėl dronai netenka valdymo ir krenta. Šie ginklai gali pažeisti navigacines sistemas ir netgi padegti kurą. HPM spinduliuoja plačiu spinduliu (tarsi prožektorius) ir gali naikinti ištisus dronų spiečius. Tik problema, kaip j5 efektyviai naudoti, kai ore skaido visi: ir svetimi, ir savi. Dabar turimos 4-ios HPM sistemos – ir teigiama, kad jos parodė „daug žadančius rezultatus“.

^*) Frederikas Simsas (Frederick Richard Simms, 1863- 1944) – vokiečių kilmės britų išradėjas, verslininkas, automobilių pramonės Britanijoje. Nuo 28 m. amžiaus užsiėmė „Daimler“ variklių importu. Jo 1905 m. sukonstruotas „Simms-Welbeck“ turėjo pirmąjį pasaulyje bamperį bei posūkių prototipą. Įvedė terminus „petrol“ ir „motorcar“. Jis laikė, kad ateities karuose lemiamą vaidmenį turės automobiliai, todėl kūrė transporto priemones, skirtas karinėms reikmėms.

^**) Michailas Nakašidzė (1873-1906) – gruzinų kilmingasis, kunigaikštis, Rusijos kariškis ir verslininkas. Savanoriu dalyvavo rusų-japonų kare (1904-05). 1904-06 m. organizavo šarvuotojo automobilio („Nakašidzė-Šaron“) kūrimą prancūzų „Charron, Girardot et Voigt“ firmoje, kurios šarvų skyriaus vadovu jis buvo 1903-06 m. Iki 1908 m. buvo sukurti keli šio tipo automobiliai, kurių dalis pateko į Rusiją. Speciali komisija 1906 m. pripažino automobilį tinkamu žvalgybai, ryšiams, kovai su kavalerija bei priešo persekiojimui, bet rado ir trūkumų: gremėzdiškumą ir didelį svorį, mažą manevringumą ir pravažiuojamumą, ginkluotės nepakankamumą ir pan. – ir padarė išvadą, kad toks šarvuotis „negali būti priimtas“ į ginkluotąsias pajėgas. Dėl jo panaudojimo policijos reikmėms M. Nakašidzė nusprendė kreiptis tiesiai į Vidaus reikalų ministrą P. Stolypiną, priiminėjusį lankytojus vasarnamyje Aptiekos saloje Nevos upėje. Kai ten rugpjūčio 25 d. jis laukė priėmimo, nugriaudėjo eserų-maksimalistų surengtas sprogimas, kurio metu ministras beveik nenukentėjo, tačiau žuvo apie trys dešimtys žmonių, tarp kurių buvo ir M. Nakašidzė. Kartu prapuolė ir visi šarvuočio brėžiniai ir kiti dokumentai.

^***) Džonas Valteris Kristis (John Walter Christie, 1865-1944) – amerikiečių inžinierius, išradėjas. 1904 m. sukūrė keletą lenktyninių automobilių, o 1912 m. įsteigė kompaniją jų, bei ratuotų traktorių, gamybai, tačiau sėkmės neturėjo. 1915 m. ant savaeigės šasi sukonstravo 76,2 mm zenitinę patranką, kūrė ir kitas savaeiges artilerijos sistemas, bet kariuomenė jų neįdiegė. 1921 m. pagamino pirmą tanką, kurio privalumas buvo, kad galėjo važiuoti tiek ratais, tiek vikšrais, o važiavimo būdo pakeitimas tetruko 15 min. 1930 m. modelio ypatybe irgi buvo važiuoklė: po 4-is didelius ratus abiejose pusėse ir pakaba iš stiprių spyruoklių ant ilgų metalinių strypų („žvakių“); dėl pakabų mažėjo vietos tanke, kas buvo jo trūkumu, tačiau tai užtikrino geresnę eigą. Tačiau JAV atsisakė masinės jų gamybos, tad imta ieškoti rinkos užsienyje – ir taip tankas pasiekė Rusiją ir Angliją. Tai buvo „greitaeigių tankų“ principas, kurį panaudojo kai kuriuose Antrojo pasaulinio karo tankuose, tokiuose kaip tarybiniuose BT ir T-34, britų „Crusader“, „Comet“ ir kt.