Sauvez la faible Aischa des vertiges de Nahash, sauvez la plaintives Heva des mirages de la sensibilite, et que les Kherubs me gardent (Josephin Peladan „Comment on devient Fee“, Paris, Chamuel, 1893, p. XIII)
[pranc. Gelbėkite silpnąją Aišą nuo Nahaš svaigulių, gelbėkite verksnę Hevą nuo jaudulingumo vizijų, ir tesaugo mane Cherubinai]

[ <<<< pasikartojantis fragmentas: 24: Indų skilimas >>>> ]

Tuo metu, kai skverbiausi gilyn į panašumų tankmę, gavau Belbo laišką.

Žosefinas Peladanas

Joséphin Péladan (1858-1918) – prancūzų romanistas ir martinistas. Jo tėvas buvo žurnalistas, rašęs pranašystes ir išpažinęs filosofinę-okultinę katalikybę. Jis įsteigė Rozenkreicerių saloną dailininkams, rašytojams ir muzikantams, jų tarpe skleisdamas savo meninius idealus, ypač simbolizmą. Žozefino vyresnysis brolis Adrienas, gydytojas, buvo paniręs į alchemiją, astrologiją bei okultizmą.

Gimė 1858 m. kovo 28 d. pasiturinčioje šeimoje Lione, mokėsi Avinjono ir Nimes jėzuitų licėjuose. Negavęs bakalauro, 1882 m. persikėlė į Paryžių ir tapo „L'Artiste“ literatūros bei meno kritiku. Lankėsi Florencijoje, kur domėjosi L. Da Vinči darbais ir, aplamai, Atgimimo epocha. Jo mėgstamu rašytoju buvo M. Servantesas, o kompozitoriumi – R. Vagneris. Pamėgdžiodamas Vagnerio operų veikėjus, vilki plačiomis baltomis tunikomis, papuoštomis žydromis juostomis.

1884 m. išleido savo pirmąjį romaną „Le vice supreme“, kuriame žmogui išsigelbėti patariama per Rytų okultinę magiją, iškart sulaukusį pasisekimo, susijusio su atgimusiu susidomėjimu spiritualizmu bei misticizmu. Peladaną labai veikė E. Levi mokymai. Romanas į okultizmą pritraukė poetą Stanislas de Guaita, vėliau kartu su Peladanu 1888 m. įkūrusio rozenkreicerių broliją į pagalbą tam pasikvietę Gérard Encausse (pseudonimu „Papus“, rašiusį knygas magijos, kabalos ir taro kortų temomis). Priima Sar Merodak vardą. Šios brolijos nariais buvo ir tokie garsūs kompozitoriai kaip E. Sati bei K. Debiusi.

Tačiau 1891 m. Peladanas palieka magišką-kabalistinę rozenkreicerių pakraipą ir kitais metais įsteigia savą krikščioniškąjį „Karališkąjį Rožės ir Kryžiaus bei Graalio bokšto estetų“ ordiną., pasivadindamas „Imperatoriumi“ bei „Super magu“. Vėliau, savo labai mylimos antrosios žmonos prašymu, liaujasi elgtis ekstravagantiškai ir retai rodosi viešumoje.

1908 m. Prancūzijos akademija jam skiria Šarlio Blanko premiją. Buvęs garsus rašytojas ir okultistas mirė visai nežinomas 1918 m. birželio 27 d.

Paminėtini kūriniai: „Komentarai magijai“ (1891), “Edipas ir sfinksas” (1904), “Parsevalis ir Don Kichotas” (1906, esė).

Nahaš

Nahaš (hebr.) - žaltys (gyvatė) Biblijoje (taip pat ir Edeno sode). Jis buvo piktųjų jėgų ir chaoso simbolis, kilęs iš požeminio pasaulio, o taip pat derlingumo (vaisingumo), gyvybės bei sveikatos (medicinos) simbolis. Hebrajų „nahaš“ taip pat siejamas su būrimais bei ateities spėjimais. Išėjimo knygoje Mozės ir Aarono lazdos taip pat virsta gyvatėmis, Mozės - „nahaš“, o Aarono - „tanniyn“ (slibiną, pabaisą). Naujojo testamento Apreiškimo knygoje „nahaš“ kelis kartus panaudotas įvardijant Šėtoną, senąją gyvatę-drakoną.

Notingemas

Notingemas (Nottingham) – miestas vidurio Anglijoje, prie Trento upės; Notingamšyro grafystės centras. Apie 275 tūkst. gyventojų. Miestą kažkur 7 a. įkūrė saksų perikėlėliai, vėliau jį užėmė danai ir 9 a. jis tapo vienu iš 5-ių miestų Danijos priklausomybėje. Teigiama, kad pradžioje jis vadinosi Stotingachamas, pagal vieno iš vietinių valdytojų, Snoto, vardą. Vėliau pirmasis garsas „s“ buvo „pamestas“.

Notingemo vardas siejamas su legendos apie Robiną Hudą atsiradimu – ir čia stovi paminklas tam išgarsėjusiam plėšikui.

Dabar Notingemas yra lengvosios pramonės centras, mašinų, vaistų pramonė. Miestas ilgą laiką buvo svarbus angliakasybos centras, tačiau dabar anglies gavyba praktiškai nebevykdoma Yra universitetas, dailės muziejus, pilis (XI a.), gotikinė Šv. Marijos bažnyčia (XV a. pabaiga), klasicizmo rotušė (XVIII a.).

Ninetto Davoli

Ninetto Davoli (g. 1948) – italų aktorius, išgarsėjęs už vaidmenis Pier Paolo Pasolini, aktorių atradusį dar esant 15 m., filmuose. Pirmasis vaidmuo filme „Šv. Mato evangelija“ (1964). Vaidino daugiausia komiškai naivius vaidmenis, kurių paskutinis buvo „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“ (1974). Po P. Pasolini mirties 1975 m. N. Davoli ėmė vis plačiau dalyvauti televizijos filmuose.

Infula

Infula (lot. infulae) – dekoratyvi juosta arba kaspinas prie apeiginės kepurės ar drabužių. Jas, kaip galvos apdangalų dalį, 20 a. pradžioje nešiojo moterys. Senovės Romoje infulas nešiojo valdžios žmonės, šventikai ir kiti. Jos paprastai buvo baltos spalvos.

Tačiau vis tik labiau siejamas su religija. Pvz., vyskupo mitra (apeiginė kepurė) ar popiežiaus tiara (karūna) turi dvi infulas, nukarusias į nugarą. Jų tiksli atsiradimo prie tiarų yra neaiški, nors manoma, kad jas (aišku, nusižiūrėjus į vyskupų mitras), kaip ir kitus vidinius audeklus, prijungė, kad padėtų prakaitavimo atveju. Dvi „caudæ“ (caudae, pažodžiui, „uodegos“) pirmąkart matomos 13 a. paveiksluose ir skulptūrose. Įdomu, kad jos buvo juodos spalvos, ir tokios spalvos išliko iki 15 a. Paprastai popiežiaus infulos labai dekoruotos, iš siuvinėto šilko ir su nėriniais. Paskutinė tiara, pagaminta popiežiaus Pauliaus VI (1897-1978) karūnacijai 1963 m. irgi buvo su infulomis.

Vyskupų infulos, gali būti, kilę iš graikų galvos raiščio, kuris ir vadintas mitra. Jis būdavo apvyniojamas aplink galvą su paliktais nukarusiais galais, krentančiais ant kaklo nugaros pusėje. Vyskupų mitrų infulos dažnai yra iš raudono ar purpurinio šilko.

Armėnų apaštališkoje bažnyčioje infulos tvirtinamos ne prie mitros, o prie kapos.

Štai kaip terminą aprašo žodynai:

Birutė Strakšienė parengtas TŽŽ (KTU):
infula - (lot. raištis, aprišalas): 1. romėnų žynių, vėliau imperatorių, aukštų kariškių galvos raištis, simbolizuojantis valdžią; juo buvo perrišama ir aukojamojo gyvulio galva; 2. puošni apeiginė katalikų vyskupo kepurė, kitaip žr. mitra.

K. Jokantas. Lotyniškai lietuviškas žodynas 1936:
infula - vaidilų galvos aprišalas; baltas, rečiau raudonas, vilnonis platus galvos kaspinas, uždedamas diademos pavidalu arba tiesiog apvyniojamas; jį nešiodavo vaidilos arba maldaujantieji pagelbos kaipo ženklą, kad jie randasi dievybės globoje; taip būdavo puošiami ir aukojamieji gyvuliai; trop. i. imperii Romani neliečiamosios valstybės žemės.

K. Kuzavinis. Lotynų-lietuvių kalbų žodynas 2007:
infula - 1) baltas ar raudonas vilnonis galvos aprišalas, kurį ryšėdavo žyniai, vestalės ir taikos pasiuntiniai; 2) prk. šventumo ir neliečiamybės simbolis; 3) vėl. vyskupo apeiginė kepurė

Ingolfo Conti rinkinys

Padujos universiteto Senojo archyvo dokumentai pirmąkart surinkti ir sutvarkyti 1614 m., kai prižiūrėtoju Padujoje buvo paskirtas Ingolfo Conti, buvęs 3-io rango filosofijos ir logikos dėstytojas. Spalio 20 d. dekretu jam pavesta „surinkti visus dokumentus...“. Conti mėnesį prieš jam paskiriant tą užduotį, rašė, kaip jis ketina atlikti darbą. Deja, jis padarė ne tiek daug, nes kitų metų vasarą mirė. Prieš mirtį, jis nurodė keletą surinktų dokumentų. Vis tik 1755 m. buvo rastos 6-ios Ingolfo Conti spintos. (files).

Clavicula Salomonis

Saliamono raktas (lot. Clavicula Salomonis) yra magijos knyga, neteisingai priskiriama Saliamonui. Ji datuotina Italų renesansu (14-15 a.) ir yra tipinis Renesanso magijos pavyzdys. Tikėtina, kad ji padarė įtaką vėlesniems kūriniams, ypač 17 a. „Clavicula Salomonis Regis“ (Mažesnysis Saliamono raktas) arba „Lemegetoną“, nors šios knygos daug kuo skiriasi.

Egzistuoja kelios Clavicula Salomonis versijos su šiokiais tokiais skirtumais. Veikalas skirstomas į dvi knygas. Ji neaprašo jokios dvasios išvaizdos ar veiklos, o tik būtinus brėžinius tokiems „eksperimentams“. Prieš kiekvieną jų, atlikėjas privalo išpažinti savo nuodėmes ir apsivalyti nuo blogio, pasitelkdamas Dievo pagalbą. Reikia kruopščiai pasiruošti „eksperimentams“ ir kiekvienas iš reikiamų daiktų turi būti tinkamai pagamintas iš tinkamos medžiagos ir tinkamu laiku, pažymėtas specialiais ženklais ir palaimintas tinkamas žodžiais. Visa tai smulkiai aprašoma.

Anot legendinės istorijos, pateiktos įžangoje, Saliamonas parašė šią knygą savo sūnui Rehoboamui, kuriam nurodė paslėpti knygą po mirties. Po daugelio metų, betvarkydami Saliamono kapą, knygą atrado Babilono filosofų grupė. Niekas negalėjo suprasti teksto, kol Iohé Grevis nepasiūlė kreiptis į Viešpatį. Prieš jį apsireiškė Angelas, išgavęs priesaiką, ad knygos turinys bus saugomas nuo nevertų ir nusidėjusių.

Mažesnysis Saliamono raktas ( Clavicula Salomonis Regis - anoniminė 17 a. magijos knyga, viena populiariausių demonologijos srityje, plačiai žinoma kaip „Lemegetonas“. Į ją daug medžiagos įtraukta iš 16 a. tekstų, tame tarpe Johann Weyer'io „ Pseudomonarchia Daemonum“. Kai kas, ypač pirmuose skyriuose apie demonų iškvietimų, datuotina 14 a.

Knygoje smulkiai aprašomos dvasios ir kaip jas iškviesti ir priversti paklusti iškvietusiajam („egzorcistui“). Aprašomi apsauginiai ženklai bei apeigos, pasiruošimai iškvietimui ir nurodymai, kaip pasigaminti reikiamas priemones.

Knyga suskirstyta į 5 dalis. Jose (daugiausia) aprašoma:
Ars Goetia – apskritimas ir trikampis naudojami 72-ių Goetia dvasių iškvietimui;
Ars Theurgia Goetia – aprašomos 31 oro dvasios (vadai, imperatoriai, karaliai, princai), kurias kvietė Saliamonas; paaiškinama, kaip apsisaugoti nuo jų;
Ars Paulina – anot legendos, šį meną atskleidė apaštalas Paulius. Pirma dalis aiškina, kaip elgtis su angelais tam tikromis dienos valandomis, jų ryšiai su 7-is planetomis. Antra dalis liečia angelus, susijusius su Zodiako ženklais, jų ryšius su 4-iais elementais (jie vadinami žmonių angelais, nes visi žmonės gimę po tam tikru ženklu;
Ars Almadel – aiškinama, kaip pasigaminti almadelį (vaško lentelė su apsauginiais ženklais), ant kurio statomos 4 žvakės. Pateikiamos instrukcijos dėl spalvų, medžiagų ir ritualų, naudojamų gaminant almadelį ir žvakes;
Ars Notoria - maldų rinkinys, įtraukiantis įvairių kalbų kabalistinius ir magiškus žodžius (graikų, hebrajų, kt.), nurodant, kaip jas reikia atlikti. Nurodoma Mėnulio tįtaka šioms maldoms. Pabaigoje aprašoma, kaip Saliamonas gavo apreiškimą iš angelo.

Išėjimo akmenys

„Atsikėlęs anksti kitą rytą, jis pastatė kalno papėdėje aukurą su dvylika akmeninių stulpų dvylikai Izraelio giminių“ (Iš 24:4)
[akmenys – kaip simbolis, kad kiekviena giminė priklauso sandorai su Dievu ].

Aukojimui skirtas aukuras buvo pastatytas prie Sinajaus kalno. „12 stulpų” - gali būti nuoroda į iki-monarchinę (iki susivienijusios valstybės). Tai, kad toliau tai nevaidina jokio vaidmens, bei tai, kad Jozuės knygoje (Joz 24:26) analogiškam tikslui naudojamas tik vienas akmuo, rodo jų reikšmės praradimą.

Tie akmenys įvardinti kaip massebot (pažod., „stačių akmenų“). Jie yra anikoniniai simboliai, perteikiantys dievišką jėgą ar jos buvimą, bet ne pačią dievybę. Žydai juos statė kaip žmogaus sandoros su Dievu ženklus.

Jie buvo įprastas dalykas Kanaane (kaip matoma Ugarito tekstuose). Vėliau pasisakoma prieš ne žydiškos kilmės „masebotus“: „bet juos nuversi ir stulpus sutrupinsi“ (Iš 23:23), „Nugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų paminklinius akmenis, nukirskite jų šventuosius stulpus [ašerot - deivės Ašeros garbei pastattyti mediniai stulpai] “ (Iš 34:13, taip pat Įst 7:5, 12:3). Tuo tarpu žydai statė juos (Iš 28:18-22, Iz 19:19, 2 Kar 23:13-14, 2 Kr 34:4).

Surasta apie 130 “masebotų“ dykumoje. Ar tarp jų yra „Išėjimo akmuo“? Prielaida, kad Sinajaus kalnas yra kalnas Sinajaus pusiasalyje, paskatino Konstantino motiną Heleną Jebel Musa šlaite pastatyti dedidelę bažnytėlę. Jos vietoje 527 m. imperatorius Justinianas pastatė Šv. Katerinos vienuolyną.

1761-1767 m. danų ekspedicija parodė, kad toji vieta negali būti Išėjimo aukuro vieta. Slėnis yra per siauras, kad sutalpintų 3 mln. žmonių (neminint naminių gyvulių), sekančių Mozę kelyje iš Egipto. 1978 m. Ron Wyatt rado vežimo ratą Eilato įlankoje prie Egipto kranto. Jis pėjo, kad kalnas kitoje pusėje ir būtų tikrasis Sinajaus kalnas – o tai būtų Jebel el Lawz viršūnė. Gal ten ir reiktų ieškoti „Išejimo akmens“?

Karalienės vėrinys

Karalienės vėrinys (Collier de la reine, pranc.) - tai 1785-86 m. (prieš Prancūzijos revoliuciją) vykęs sukčiavimo skandalas, susijęs su bandymu gauti vėrinį, atseit skirtą Prancūzijos karalienei Marijai-Antuanetei. Istorija svarbi tuo, kad padėjo prancūzų tautai nusivilti monarchija.

1772 m. Liudvikas XV nusprendė savo favoritei grafienei du Barry padovanoti brangią, 2 mln. livrų vertės, dovaną ir pas juvelyrus užsakė vėrinį. Po Liudviko XV mirties (nuo raupų) pas Paryžiaus juvelyrus Boehmer ir Bassenge liko puikus deimantų vėrinys. Favoritė neteko turtų, o rasti pirkėją tokiam brangiam daiktui buvo nelengva. 1781 m. juvelyrai įkalbinėjo Mariją-Antuanetę, tačiau toji, esant finansinei suirutei, nedrįso iš Liudviko XVI prašyti stambios sumos.

Tada aferistė grafienė Jeanne de la Motte (prisistačiusi kaip Jeanne de Saint-Remy de Valois), besivadinusi artima karalienei (nors ši 1793 m., prieš savo mirties bausmę, pareiškė, kad niekada jos nepažinojo) juvelyrams pažadėjo pakalbėti su karaliene – ir po kelių dienų jiems pasakė, kad karalienė perka vėrinį, o derybas ves vienas žinomas ponas. Pas juvelyrus atėjo kardinolas Liudvikas de Rohanas, buvęs ambasadorius Vienoje, ir karalienės vardu nupirko vėrinį už 1,6 mln. livrų – dalį sumokėdamas grynais, o kitai daliai pateikdamas skolų įsipareigojimus įvairiems laikotarpiams. Pasibaigus pirmajam terminui, pasirodė, kad pinigai nesumokėti, o karalienės parašas panašus į padirbtą.

Klausimas pasiekė Liudviką XVI ir netrukus, 1785 m. rugpjūčio 15 d. de Roganas, ponia la Motte ir dar keli asmenys buvo suimti (tame tarpe ir Kaliostras, nors neaišku, ar jis prisidėjo prie tos aferos). Teisme paaiškėjo, kad de Roganą tiesiog apgavo jo meilužė la Motte. Ši Versalio parke organizuodavo susitikimus su „menama“ karaliene (paaiškėjo, kad ja apsimetinėjo prostitutė Nicole Lequay d'Oliva). Bylą nagrinėjęs Paryžiaus parlamentas nuosprendį paskelbė 1786 gegužės 31 d. kardinolas de Rohanas ir Kaliostro buvo išteisinti ir tik išsiųsti iš šalies, la Motte-de Valois skirtos kūno bausmės ir įkalinimas.

Procesas šalyje sukėlė nepasitenkinimus. Grafienei la Motte pavyko pabėgti iš kalėjimo į Londoną, kur 1789 m. ji išleido skandalingus memuarus apie karalienę, kuriuose faktai buvo nepatikrinti ir išgalvoti, tačiau jais patikėjo nemažai Revoliucijos veikėjų.

Ne viskas iki galo išsiaiškinta šioje istorijoje – pvz., ne visai aiškus ir pačios Marijos-Antuanetės vaidmuo joje. Šią istoriją aprašė A. Diuma Vyresnysis („Karalienės vėrinys“, 1848), Tomas Karleilis („Deimantų vėrinys”, 1837), detaliai ją nagrinėjo S. Cveigas knygoje „Marija-Antuanetė“, … Maurice Leblanc ir Antal Szerb (1905 ir 1943, abu “Karalienės vėrinys”) , J ji panaudojama Jean Plaidy („Deimantų karalienė“, 1958) ir viename E.I. Parnovo “Marijos Mediči vėrinys“ skyriuje, o taip pat kituose kūriniuose. Jai skirtas amerikiečių filmas „Vėrinio afera“ (2001)

1789 m. Liudvikas XVI buvo priverstas palikti Versalį ir persikelti į Tuileries rūmus. 1792 m. rugpjūčio 10 d. rūmai buvo užimti. 1871 m. gegužės 24 d. nemaža rūmų dalis sudegė Paryžiaus komunarų mūšiuose su versaliečiais.Komuną sutriuškinus, imta valyti griuvėsius. Buvo rasta geležinė dėžė su trimis Burbonų lelijomis ant dangčio. Jame buvo ir prabangus vėrinys. Jei tai ir yra garsusis „Karalienės vėrinys“, tada pateikta istorija turi visai kitokį atspalvį.

Didysis Koptas

Esi tarnas arba šeimininkas, kūjis arba priekalas,  
Gėtė. Didysis Koptas  

Gėtės literatūrinė išeiga po 1790-ųjų nebuvo gausi. Dvi trumpos pjesės – humoristinė „Der Gross-Cophta“ (Didysis Koptas, 1792) apie Kaliostro, nuvainikuojanti slaptas draugija, ir „Der Bürgergeneral“ (Miesto generolas, 1793) bei dramos Die Aufgeregten (Susižavėję) fragmentas, susijęs su Prancūzijos revoliucija. Kaliostras priklausė masonams, kurie, kaip laikė Gėtė, sukurstė Revoliuciją. Kaliostras vadino save „Didžiuoju Koptu“, kas reiškia Aukščiausiąjį žynį arba Magą. Vis tik, Gėtės kūryba rodo jo susidomėjimą slaptosiomis draugijomis.

Klermonto ložė

Natūraliai kyla Klermonto jėzuitų koledžo ir trumpą laiką egzistavusios Klermonto masonų ložės painiojimas. Jėzuitų koledžas buvo Klermonte, o masonų ložė – ne; ji tik pasivadino pagal Didžiojo magistro kunigaikščio iš Klermonto (Louis de Bourbon, 1709–1771) vardą. Vis tik spekuliuojama, kad jėzuitai slapta kontroliavo ložę. Klermonto ložę 1754 m. įkūrė ševaljė de Bonneville ir gyvavo iki 1758. Ji buvo skirtų „aukštųjų laipsnių“ priskyrimui kilmingiesiems. Vidurinė klasė 1757 m. įsteigė „Rytų riterius“ kaip protestą prieš Klermonto ložę.

Tomas Karleilis

Tomas Karleilis (Thomas Carlyle, 1795 - 1881) – Viktorijos epochos škotų satyrikas, eseistas, filosofas, istorikas ir mokytojas. Rašė straipsnius „Edinburgo enciklopedijai“. Parašė daugiatomius „Prancūzijos revoliuciją“ (1837), „Prūsijos karaliaus Fridricho II gyvenimą“. Svarbus jo „Oliverio Kromvelio laiškai ir kalbos“ (1845-46) su komentarais. Taip pat trumpau apie jį žr. >>>>>.

Buvo kontraversišku visuomeninio gyvenimo komentatoriumi ir ekonomiką vadino „slogiu mokslu“. Šlovino romantinį „didvyrių kultą“ - išskirtines asmenybes, kaip Napoleonas, kurie savo darbais realizuoja dievišką sumanymą ir stumia žmoniją į priekį, iškildami virš paprastų žmonių minios.

Gimė paprastoje valstiečių šeimoje ir tėvų, griežtų kalvinistų, buvo numatytas dvasiniai veiklai. 14 m. amžiaus įstojo į Edinburgo un-tą, tačiau jį baigęs tapo matematikos mokytoju provincijoje, tačiau netrukus grįžo į Edinburgą. Gyvendamas iš literatūrinių uždarbių, kurį laiką užsiėmė teise, ruošdamasis tapti advokatu, tačiau tai užmetė, susidomėjęs vokiečių literatūra. Jį stipriai paveikė vokiečių idealizmas, ypač J.G. Fichtė. Pirmaisiais stambiais darbais tapo „Vilhelmo Meisterio“ vertimas (1824) bei „Šilerio gyvenimas” (1825).

Susidraugavo su Amerikos eseistu R. W. Emersonu. 1831 m persikėlė į Londoną. Čia sekė „Prancūzijos revoliucija“ (1837), kandus pamfletas „Čartizmas“ (1839), paskaitos apie didvyrių garbinimą (On Hero worship, 1841) ir istoriniai-filosofiniai apmąstymai „Past and present“ (1843). Jo žvilgsniai ypač išryškėjo 12-oje „Paskutiniųjų dienų pamfletų”, kuriuose išjuokia negrų emancipaciją, demokratiją, filantropiją, politinius-ekonominius mokymus ir kt. Vėliau tapo nuosaikesnis ir linko į konservatyvizmą. Didžiausią istorinę reikšmę turi „Letters and Speeches of Oliver Cromwell“ (1845-46)

Garbino romantinį „didvyrių kultą“, išskirtines asmenybes. Todėl kartais laikoma, kad nacizmo filosofija kilusi nuo Karleilio, o vėliau išvystyta H.S. Čemberleno. Pas jį aptinkami F. Nyčės antžmogio elementai. Ypač tuo požiūriu aktualus kūrinys „Herojai ir herojika istorijoje“ (1840).

B. Raselas „Vakarų filosofijos istorijoje“ teigė: „Kitas žingsnis po Karleilio – Hitleris“. Istorikas M. Sarkisiancas “Angliškos vokiško fašizmo šaknys” vieną skyrių skyrė Karleilio įtakai nacistinių idėjų vystymuisi. Ir todėl tai bando pragrįsti Č. Saroli profašistiniame straipsnyje „Ar Karleilis buvo pirmuoju nacistu?“ (1939).

Tritemijus

Johanas Tritemijus (Iohannes Trithemius, 1462-1516, trikr. pavardė - Heidenbergas) – vokiečių abatas, rašęs knygas apie istoriją, kriptografiją ir okultizmą. Tritemijumi pavadintas pagal gimtąjį miestą, Tritenhaimą prie Moselle upės.

Gimė 1462 m. vasario 1 g. Tėvas mirė jam esant mažam. Patėvis buvo nusiteikęs prieš mokslus. Tad mokytis teko paslapčiomis. 17 m. paliko namus ir klajojo, ieškodamas gerų mokytojų. Baigė Heidelbergo universitetą. 1482 m., grįžtant namo, sniego audra privertė apsistoti Sponhaimo benediktinų abatijoje. Jis nusprendė ten pasilikti į, jau netrukus, 1483 m. buvo išrinktas abatu. Jis dėjo pastangas plečiant biblioteką – nuo 50 iki 2000 knygų ir gavo mago reputaciją. 1506 m. vyskupo pasiūlymu tapo Viurcburgo šv. Jokūbo abatijos abatu ir uo išliko iki pat mirties 1516 m. gruodžio 13 d., kur ir palaidotas. Paminklą jam sukūrė garsusis T. Riemenschneideris; jis 1825 m. perkeltas Neumunsterio bažnyčią, 1945 m. per bombardavimą apgadintas, tačiau vėliau atstatytas.

Jo mokytojais nurodo istoriką Rudolfą Agrikolą, o tarp jo mokinių – Kornelijus Agripa (1486–1535) ir Paracelsas (1493–1541). Žinomas kriptografijos darbais, sukūrė šifrą, pavadintą jo (Tritemijaus) vardu.

Žymiausi kūriniai:
Pagyra rašytojams (De Laude Scriptorum, 1492);
Apie 7 antrines inteligencijas (De septum secundeis, 1508) – pasaulio istorija pagal astrologiją;
Polygraphia (1518) – vienintelis kriptografijos veikalas, išleistas gyvam esant.
Knyga apie bažnyčios rašytojus – joje pristatoma 963 autorių apie 9000 kūrinių; jis yra pirmasis spausdintas bibliografinis žodynas.
Steganographia (1499, išleista 1606) – lyg ir knyga apie magiją (ir dėlto buvo įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą), tačiau pridėtas šifro raktas rodo, kad ji skirta kriptografijai;
Bavarijos hercogų kronika (apie 1500—1506);
Hiršau vienuolyno kronika (Annales Hirsaugiensis, 1514, išleista 1690), apima Prancūzijos ir Vokietijos istoriją (1400 psl.). Hiršau vienuolynas buvo netoli Vurtembergo, kurio abatas užsakė istoriją dar 1495-ais. Kai kurių laikoma pirmąja spausdinta humanistine istorijos knyga.
Frankiškoji Hunibaldo kronika ( De origine gentis Francorum compendium)

Tritemijaus šifravimo ratai panaudojami iliustruojant U. Eko „Fuko švytuoklę“, o apie jį rašoma 19-e skyriuje. Jis paminimas Lovecraft'o „Čarlzo Deksterio Vardo atvejyje“, Dž. Rolinso „Judo antspaude“ (2007), kur jo šriftas vadinamas „angelų raštu“, F. Vanderbergo „Pabėgusioje vienuolėje“...

Tomas Voganas

Tomas Voganas (Thomas Vaughan, 1621-1666) – filosofas iš Velso, rašęs apie magiją.

Gimė 1621 m. balandžio 17 d. Niutone, Velse. 1638 m. pradėjo lankyti Oksfordo Jėzaus koledžą. 1645 m. dalyvavo Rowton Heath mūšyje. Tapo Llansantffraed'o parapijos rektoriumi ir užsiėmė Viduramžių studijomis. 1650 m. atleistas dėl jo simpatijų rojalistams.

Įsitraukė į R. Child'o planus sukurti chemijos klubą. Mirė 1666 m. vasario 27 d. Oxfordshire.

Nors neturėjo medicinini išsilavinimo, bet manė, kad jo chemijos žinios leidžia gaminti vaistus. Skelbėsi esąs „Nežinomų filosofų draugijos“ nariu ir į anglų kalbą išvertė „Fama Fraternitatis Rosae Crucis“. Pasirašinėjo Eugenius Philalethes pseudonimu. Laikė save priklausančiu mokymo reformatoriams-rozenkreiceriams.

Raimondas Lulijus

Lulijus (Ramon Llull, lot. Raymundus Lullius, apie 1232-1315) – rašytojas, filosofas logikas ir prancšikonų kankinys iš Maljorkos. Jis parašė pirmąjį svarbų kūrinį katalanų literatūroje. Kartais laikomas skaičiavimo metodų pradininku, paveikusiu G. Leibnicą. Taip pat laikomas europietiškos arabistikos pradininku. 1875 m. popiežiaus Pijaus IX kanonizuotas šventuoju ir jo diena švenčiama birželio 30 d.

Gimė turtingoje šeimoje Palmoje. Tėvai buvo atsikėlę iš Katalonijos. Gavo gerą išsilavinimą, įgudęs lotynų, katalonų, oksitanų ir arabų kalbose.

Apie jo gyvenimą paskleista daug legendų. Jaunystėje buvo Aragono karaliaus rūmuose stalininkas. Nors anksti vedė (1257, Blanca Picany), gyveno palaidai ir turėjo daug meilės nuotykių. Būdamas 32 m. amžiaus, kurdamas erotinę dainą, 4-is kartus patyrė nukryžiuoto Kristaus viziją. Tai pakeitė jo gyvenimą – jis paliko rūmus ir šeimą ir įsikūrė negyvename Miramaro kalne, kur vėliau jo pasekėjai įrengė nedidelį vienuolyną. Jo siekis atversti netikinčiuosius išsireiškė trimis tiesomis: