Nobelistai: Frederikas Mistralis
Frederikas Mistralis (Frederic Mistral, 1830-1914) - prancūzų poetas ir oksitanų kalbos leksikografas,
Nobelio premijos laureatas (1904), felibrižo (literatūrinio judėjimo, siekusio provansalų literatūros atgimimo) pradininkas.
Rūpinosi oksitanų kalbos atgaivinimu. Išgarsėjo 12 giesmių poema Mireilė, pagal kurią
Šarlis Guno parašė operą (1863). Joje pavaizdavo Provanso įsimylėjėlių dramą:
oje daug plastiškų kaimo gamtos, buities, švenčių papročių vaizdų, ji tikroviška, įtaigi. Šios poemos garbei
pavadintas asteroidas 594. Išleido eilėraščių rinkinius Aukso salos (1875), Alyvuogių skynimas (1912 ) ir kt..
Sizifo šleifas (pastaba: redaktorius pervardino iš Sizifo akmuo jam pasirodė, kad toks pavadinimas tinkamesnis) prisideda prie įrodymų kaltinant F. Mistralį anti-patriotizmu, bet kartu praskaidrina iš jo mintį. Kadaise Provansas buvo atskira tauta, sutikusi prarasti tapatumą sujungdama su Prancūzija. Ogi dabar siūloma naikinti visas senąsias tradicijas, Gai Savoir1), trubadūrų šlovę, senąją kalbą ir papročius ir viską sudeginti ant laužo. Ką gi, Prancūzija - didi tauta ir tegyvuoja tauta! Ištrinkite praeitį; žmogus Dievas! Vive l'humanité! Visos tos Žanos dArk, istorijos faktai - tik senas šlamštas!
Ir tada žmonės šaukia kartu su Viktoru Hugo: Emperaire, siegues maudi, maudi, maudi! nous as vendu (Imperatorius, subinės prakeiktos, prakeiktos, prakeiktos! mus pardavė) ir verčia Vandomo koloną, degina ir plėšia Paryžių, žudo dvasininkus, o tada vėl, tarsi Sizifas imasi ridenti progreso akmenį. Štai jums ir Mistralio konservatizmas!
Tačiau kiti, trumpesni eilėraščiai, nesantys polemiški ir iš esmės provansietiški, gali rasti vietą bet kurioje poezijos antologijoje. Pvz., Būgnininkas iš Arkolio pasakoja apie berniuką būgnininką, išgelbėjo Arkolį, tačiau po karo jis užmirštamas, sensta ir gailisi savo gyvenimo, paaukoto savo šaliai. Tačiau kartą Paryžiuje, praeidamas pro Panteoną, jo frontone perskaito žodžius: Aux grands hommes la patrie reconnaissante (Didūs žmonės, dėkinga šalis). O praeivis jam sušunka: Būgnininke, pakelk akis! Ar matai tą, viršuje? Ir jis ten viršuje, šalia Napaleono, apšviestą saulės išvysta save, berniuką iš Arkolio ir krenta negyvas ant šaligatvio.
Sizifo šleifas, 1871 m. rugsėjo 1 d. Į kalną Sizifas palypėja Ir dievams prakeiksmus veltui lieja - Oi, bet kodėl tas akmuo toks sunkus! Taip pasakoja mitas įtaigus... Hado pasmerktas į kalno viršūnę užritinti, Nes sugebėjo Olimpo dievus taip užrūstinti, Į riedulio monolitą įsirėmęs, Rankomis apglėbęs, stumia įsirėžęs. Sunku dabar, bet viršuje pasieks atvangą; Turės Sizifas ramybę, užmirš tą vargą. Bet kol kas akmuo vis dar veržiasi žemyn - Viršūnė arti, bet ilgu kilti aukštyn. Akmuo jau nuzulino kalnui šoną; Tik suklupsi - ir leidiesi į lomą. Per sutraiškytus krūmus ir aštriu danga Žvyro aštraus pilna išgremžta vaga Kopia Sizifas ir prakaitas lipnus jam srūva Barzda ir nubrozdinta krūtine lyg įgriuva. Pirmyn po žingsnį tas didysis kankinys Gyslos iššoka, įsitempę raumenys: Vis statesnis šlaitas, pritrūksta oro - Stačias įkalnes nuolat keičia griovos. Į akmenį susmigę atgrubę nagai, Jam išsprūsti neleis kraujuojantys delnai. Kraujo lašais iš pėdų jis kelią žymi, Skausmą kenčia; kur ėjo, liko jo žymė. Dar pastangėlė, pastumia pečiu, Prakaitas išpila kūną karščiu - Jau luitas palietęs viršūnės kraštą. Bet pavargus ranka paleidžia naštą Ir lekia luitas žemyn tarpekliu, O Sizifas keikia Hado peklą. Deivės, dangaus dukterys, kurios valdo kalną, Į triukšmą suskumba, sulekia ir prakalba: Nelaimingasis, mums nuo tavo skausmo skauda tačiau nurimk, - reikia liautis raudoti graudžiai; Juk žinia: likimas nuolankiems palankus. Bet Sizifo žvilgsnis į dangų toks klaikus, Kančios persunktas, jo aimana nuoširdi, Pyktis didis - jis deivių balso negirdi. Aklu žvilgsniu permeta debesis puikius Tasai amžiams pasmerktas akmens stūmikas. Taip pasaulis mūsų sukurtas, Kad kenčiantiems jis lieka kurčias. Kadaise mūsų liaudį vadino įstatymleide, O iš Ekso2) karalius valdė ir šviesą skleidė. Gamtos muzika ten sklido iš žmonių lūpų - Kalba tyra liejos iš trubadūrų trupių. Per šventes farandolą3) šokom - trypėm taip, Kad net žmonų nepastebėdavom niekaip. Tačiau dienomis prisilinksminus iki soties Liūdna tapo šalis, nustojom ja didžiuotis Ir per Prancūziją pasileidome šuoliais. Pirmyn! Ech, šaunūs prancūzai, mes uoliai Savo buitį, papročius sutrypėm, keistuoliai, Ir griaunam viską iki paskutinio colio. Tad sudie, konsulai, siūlę mums laisves, Truverai4), žiniuonys ar beapžavės, Nes kas buvo tik neišsipildęs sapnas Atmerktom akim trukęs per kiauras dienas. Tad sudie, prasiskolinusi Tėvyne; Vietoje grafų biurokratų grumtynės. Madingos kelnės ne mums, jos, matyt, ilgokos; Dėl Kalėdų pyrago, namų šilumos stokos Duona svetimo krašto gerklėj stringa: Didi šalis kurios tautos vieningos. Ar dar vieninga Prancūzija, kovų iškankinta, Ar laisve kvėpuoja priešo pavergta, nualinta - Visad buvus stipri, garsi ir šlovinga, Kai dar maudėsi spinduliuose zenito?.. Karaliene, tikslas arti, tik vienas žingsnis, Bet viršuje tavęs ten laukia status skardis. Neženk jo nes ausį nudiegs skaudus protestas: Tėvynės daugiau nėra. Kas pasiekta mėšlas. Sienų neginti. Praeitis tvankus sklepas. Žmogus dabar Dievas, nors jis kurčias, aklas. Kur žmogiškumas, ten gyvenimas verda! Prancūzai, praeities pančius mes perkertam Šeimos relikvijas išparduodami. Nedėkingieji, iš aukšto nužvelgiam įdėmiai: Nauju keliu kur link veda Kristaus mokymai. Ach, bet kam gi mums tie Rojaus obuoliai! Rūdimis nusėti, neverti nė grašio Visi tie DArk, Lui, Tiurenai ar sutana šventiko. Visi tie pavadinimai jau neturi skirtumų, Kam kartoti vardus netekusius didingumo: Austerlicą, Buviną, Vaterlo ar Jeną - Jų šlovė tebuvo tik akimirka viena. Dievas protą klaidino ir kraują gėrė be saiko Kad atsikeltų į čia iš senai praeito laiko! Kol prie lūpų mes kėlėm Strasbūro alų Būgnai atnešė raginimą sakralų - Įsiutusi minia nedelsiant užpuolė mus Ir tarp akių įstatė putotus bokalus. Imperatorius mūsų išdavikas. Mums priešas - bet koks didikas dykas: Daužome kupolus, mes viską laužom, Štai ir Vandomo koloną nugriaunam. Paryžių sudeginsim iki pamatų, Kunigus pakabinam į kartuves. Kasdieną gyvenam vienintele viltimi - Kad tik Progresas taptų mūsų Dabartimi.
1) Consistori del Gay Saber (Linksmojo mokslo taryba) - 1323 m. Tulūzoje įkurta poetinė bendruomenė, 1694 m. Liudviko XIV pripažinta Académie des Jeux floraux akademija. Ji rengė poezijos turnyrus, kurių prizais buvo gėlės (iš aukso ir sidabro) kartu su linksmojo mokslo (gai savoir) daktaro titulu, ir siekė atkurti oksitanų ir trubadūrų poeziją.
2) Provanso Eksas (Aix-en-Provence) - miestas Prancūzijos Provanso?Alpių?Žydrojo Kranto regione, įkurtas 122 m. pr.m.e. Jis vadinamas meno ir vandens miestu, mat jame gausybė fontanų, o čia gyveno ir kūrė nemažai žymių menininkų: Polis Sezanas, Emilis Zola, Ernestas Hemingvėjus ir kt. Suklestėjo 12 a., kai Anžu hercogas ir Neapolio karalius Renė pavertė Eksą kultūros ir universitetiniu miestu. 1486 m. Provansą prijungus prie Prancūzijos, Eksas tapo karaliaus vietininko būstine. Pagrindine gatve yra dar 1649 m. nutiesta platanais apaugusi Mirabo alėja. Miestelis priklauso Prancūzijos kultūros ir istorijos paveldui.
3) Farandola - provanso šokis rateliu šokamas akompanuojant fleitai ir tamburinui. Tempas spartus, pasikeičiantis į lėtą. Ją savo muzikoje panaudojo ir garsūs kompozitoriai (Ž. Bizė ir kt.). Šokio piešinys sudėtingas; jį kartais aiškina kaip Tesėjaus išėjimą iš labirinto. 19-me amžiuje tarantola užsibaigdavo kadrilis ir katiljonas.
4) Truveras - klajojantis dainius Viduramžiais 6iaurės Prancūzijoje. Jie vykdavo su kryžiaus žygių dalyviais ir kūrė kurtuazinę meilės lyriką, kurioje riterio ir Puikiosios Damos santykiai primena kryžiuočio ir Dievo santykius. Žymiausias truveras Kretjenas de Trua, kūręs ir riterių romanus, taipogi ir apie karalių Artūrą bei šv. Gralį.
Skaitiniai, poezija
Tamsusis Volė Šojinka
Nobelio premijos laureatai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Selma Lagerliof: romantikė, fantazuotoja
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Pirmasis nobelistas: Siuli Priudomas
Momsenas: Antruoju literatoriumi istorikas!
Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis
Levas Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Sigitas Geda. Gyvenimas kaip suvyta virvė
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Pietų Korėjos rašytojos triumfas
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
V. Bendžaminas. Telefonas
V. Gėtė. Faustas (ištrauka)
A. Kamiu ir jo filosofija
Riiti Jokomicu: Musė
Žanas Polis Sartras
Vartiklis