Eit mergelė pajūriais

(apie tautosakos pateikėją, Karklininkų kaimo žvejikę Oną Mažeivienę, 1894-1988. Ji pagal tėvus Anikė Roga, pagal pirmąjį vyrą - Lipkė)

- Nežiūrėk į vandenį, žiūrėk į dangų, kelk galvą ir kvėpuok, kad nebūtų bloga, - mokė tėvas šešiametę Anikę, pirmą kartą pasiėmęs ją į jūrą, į irklinę laivikę, Plaukė ūdų patikrinti.

Gintaras dar duodavo duonos. Rinkdavo pajūryje, jo pasitikti brisdavo į gožas su kęseliu - ilgakočiu graibštu. Anikei patikdavo išrinkti jo gabalus iš drumšlių, prisivėlusių į graibštą. Kerpės tikdavo tręšti smėlėtą dirvą. Kad tėvas keselėdavo prie kranto, apsiaudavo šikšnas - aulinius, ligi pažastų batus, apsivilkavo eleruką ar elžekerį - neperšlampamą drabužį, persijuosdavo diržu ir užsidėdavo aulaukę - žvejų kepurę, plačiau žinomą kaip "ziūdvestę" (aulaukis - pietvakarių vėjas, vok. ziud-west. F.Kuršaičio žodynas)

Prasidėjus šalčiams gintaro ieškoti plaukdavo aukščiau į jūrą, prie bankos (jūros dugno kalvos), o kai užšaldavo, prasikirsdavo eketes ir žiūrėdavo, ar nėra gintaro tarp akmenų.

Ir stintas gaudydavo, sukišę tinklus į eketes. Ieškodami žuvų, ledu toli nueidavo į jūrą.

Vis prisimena tėvą. Atnešė striktų - žuvyčių jaukui. Vaikai padės striekti ūdas - smaigyti jauką ant kabliukų. Baigę darbą, sėdi ramiai, laukia. Tėvas užkuria dūmą. Ketvirtadienį eis į katalikų bažnyčią švęstų žvakių, o per Verbas - švęstų kadagių. Smilkina žoles, sudėjęs jas į dubenį. Kvepia dūmas. Ir naujas ūdas tėvas pasmilkydavo.

karklininkų žvejai girdėdavę jumpravas. Tas, kuris klausydavosi, akių nenuleisdavo ir nepamatydavo, kaip pragaišindavo laivą.

< . . . >

Ir pragydo, surypavo moteris tarp aukštų Sendvario sienų:

Padirbysiu laivelį,
Plauksiu jūrėms marelėms.
Plauksiu jūrėms marelėms.

     Ir papūtė vėjelis.
     Ir apvertė laivelį.
     Ir apvertė laivelį.

Eit mergelė pajūriais
Rankas aukštai keldama,
Labai graudžiai verkdama.

     - Cit, neverki, mergele,
     Gausi kitą bernelį.
     Gausi kitą bernelį.

- Gauti gausiu ir kitą,
Bet ne tokį, kaip šitą.
Bet ne tokį, kaip šitą.

     Gausiu pypkę rūkstantį
     Ir urielką geriantį.
     Ir urielką geriantį.

Aš tą pypkę sumušiu
Ir urielką išpilsiu.
Ir urielką išpilsiu.

Man buvo netikėta ir toji daina, ir staiga tokiu būdu prasiveržęs skundas, gal net riksmas. Buvau matęs, kaip jūra kopas plauna, girdėjęs, kaip žvejys, praradęs tinklą, iš sielvarto pjausto bangas suomišku peiliu.

Vežimas apvirs, gali išsikepurnėti, apvirto laivas, į vandenį puolęs, negali atsikelti, jei nesulauksi pagalbos - žūsi. Rudenį, kai vanduo atšąla, žuvis sugrįžta ("Stinta bėg į krantą per adventą"), bet žmogus tokiame lediniame vandeny nenuplauks nė kilometro, kai lieka dar keli...

(bus daugiau)

Vytautas KALTENIS, Vilnius

Taip pat kviečiu paskaityti puslapį apie Nidą.