Bilevičiai
Įvadas

Bilevičiai (Biliūnai, Bilewicz, Bielewicz, Billewicz) - sena, kilminga žemaičių giminė, turėjusi herbą "Mogila". XIV - XVIII a. Bilevičiai daugiausia gyveno apie Raseinių, Šiluvos, Viduklės apylinkėse, bet XVI a. šaltiniai rodo, kad jų tėvonijų žemių esti ir Lietuvoje (Vilniaus apylinkės).

Kad tai neeilinė giminė, rodo toks iškalbingas faktas. Garsiajame lenkų rašytojo H. Senkevičiaus (Sienkiewicz) istoriniame romane "Tvanas" minimi net keturi Bilevičiai - išmintingi, nenuilstantys patriotai. Romane yra ir Upytės pakamorė (vardas neminimas), Raseinių kardininkas Tomas, Aleksandras iš Upytės ir Bilevičiūtė. Giminės svarba H. Senkevičiui buvo akivaizdi. Du broliai (Albrechtas ir Steponas) Bilevičiai dalyvavo 1655 m. Kėdainių suvažiavime ir pasirašė uniją su švedais. Į vieną iš Varšuvos seimų susirinko net šeši Bilevičiai: Aleksandras, Chrizostomas, Chvalibogas, Jonas Karolis, Teodoras ir Jonas Merkelis. 1733 m. Stanislovo Leščinskio rinkimuose tap pat dalyvavo šei žemaičiai Bilevičiai: Aleksandras, Antanas, Petras, Steponas, Tadas ir Viktoras.

Bilevičių giminė paliko žymų pėdsaką LDK valstybės ir pilitikos istorijoje. Vienas pirmųjų po Kęsgailų "dinastijos" - Žemaitijos seniūnu 1543 metais tapo Jurgis Bilevičius. Vėliau, XVIII a. antrojoje pusėje (1783 m.), Tadas Bilevičius, tiesioginis Žemaitijos seniūno Jurgio palikuonis, tapo Mstislavlio kaštelionu, 1786 03 30 - Mstislavlio vaivada, dar vėliau - 1788 01 22 - Trakų kaštelionu. Jo antras brolis (1750 - 1751 metais) buvo tribunolo raštininkas, trečias brolis, Teodoras, 1772 m. tapo Žemaitijos maršalu. Daug Bilevičių XVI - XVII a. ėjo smulkesnes pareigas, ypač Žemaitijoje. Vieni jų buvo tijūnai, vėliavininkai, turėjo kitus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės urėdus.

Paradoksalu, bet, deja, buvusi tokia stipri giminė šiomis dienomis visuomenei beveik nežinoma. Nepaisant plataus atgarsio šaltiniuose, išsamių (genealoginių) darbų apie ją nėra. Šiek tiek tuo klausimu yra parašę lenkų istorikai. A. Bonieckis, remdamasis Sapiegų giminės archyvu, Lietuvos Metrika ir kt. šaltiniais, parašė Martyno Bilevičiaus ir jo sūnaus Jurgio, Žemaitijos seniūno, ir kitų Bilevičių trumpas biografijas[1]. T. Žychlinskis pateikė truputį duomenų apie XVII a. antroje pusėje gyvenusius Joną Bilevičių, Pajūrio tijūną, ir Karolį Joną Bilevičių, Rietavo tijūną[2]. Praplėtė kai kurių Bilevičių biografijas, pateikė jų gausiau ir labiau susiejo giminystės ryšiais, nors ir nesinaudojo Žychlinskiu, lenkų istorikas S. Uruskis[3]. Atskirų Bilevičių giminės atstovų biografijas parašė taip pat "Lenkų biografinio žodyno" autorius S. Kotas[4] (rašęs apie Jurgį Bilevičių), M. Brenšteinas (apie Praną Bilevičių), V. Konopšinskis[5] (apie Tadą Bilevičių, Mstislavlio vaivadą). 1528 m. Žemaičių armijos surašymo ir kiti duomenys paimti iš Lietuvos Metrikos[6].

Iš lietuvių autorių pažymėtinas St. Yla, kuris, pasinaudodamas Kauno vyskupijos kurijos archyvo dokumentais, parašė paskutinio Žemaitijoje nuoseklaus reformacijos šalininko Jono Merkelio Bilevičiaus biografiją[7]. Pastaruoju metu kelis naujus faktus, nežinomus iki šiol rašiusiems apie Bilevičius, pateikė J. Kiaupienė ir E. Rimša[8].

Taigi istorinėje literatūroje nėra vientisos Bilevičių genealogijos, neišspręsta Bilevičių kilmės problema, neaiškus ryšys tarp skirtinguose LDK regionuose gyvenusių Bilevičių. Nesant genealoginių lentelių, literatūroje dažnai pasitaiko klaidų, ypač painiojant Bilevičius su Bilevičiais-Stankevičiais. Ši problema bus aptarta atskiru straipsniu vėlesniuose darbuose. Kūrybiškai panaudojus skelbtų šaltinių žinias, pavyko gauti daug naujų duomenų apie šios giminės atstovus.

K. Jablonskio paskelbti XVII a. inventoriai leidžia pastebėti Bilevičių masiško žemių gavimo Žemaitijoje tendenciją ir sudaryti naują Bilevičių genealoginę šaką9 (1543 m. minimas Jonas Petrovičius), kuris nėra paminėtas ir Kojalavičiaus - Vijūko knygoje[10]. Smulkesnius genealogijos klausimus leidžia patikslinti Žemaitijos dvarų aktai[11]. Šio strapsnio tikslas - pasinaudojant naujais istoriniais, biografiniais duomenimis, ankstesnių autorių darbuose esančiomis užuominomis, susisteminti XV - XVI a. žinomus genealoginius duomenis, išaiškinti Bilevičių giminės problemą.

1. Bilevičių giminės problema

Kaip minėta, A. Bonieckis, S. Uruckis ir kt. teigė Bilevičius esant Žemaitijos bajorų gimine[12]. Šį teiginį patvirtina naujas J. Kiaupienės atskleistas faktas, kad Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero dovanojimų knygoje yra minimas bajoras Daugirdas- Bilevičius[13], kuris XV a. Žemaitijoje gavo du veldamus. Įdomu, kad Daugirdas (be pavardės) S. Uruskio minimas kaip vienas iki šiol šaltiniais nepatvirtinto ir legendiniu laikytino Žodeikos sūnų. Šis autorius duomenis apie Žodeikos sūnus Bilą ir Daugirdą paėmė iš Kojalavičiaus-Vijūko[14]. Pagal to meto rašymo taisykles Daugirda Bilevičius turėtų būti Bilo sūnus Daugirdas. Remiantis Kojelavičiaus legendine dalimi - Bilas, Žodeikos sūnus su pirma žmona, o Daugirdas, Žodeikos sūnus, su antrąja žmona.

Neaišku, ar pirmieji istoriniai Bilevičiai XVI a. pirmoje pusėje (Petras, Jurgis, Vaclovas, Daugirdas) buvo Žemaitijos tėvininikai. Jie perka žemes, gauna jas iš valdovo: 1511 m. Jurgis Butkevičius parduoda Petrui Bilevičiui Raseinių dvarą. 1517. 7. 6. Janka Chrščonovičius parduoda Joškui (Ioszku) Bilevičiui žemę Raseiniuose. 1557 m. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas davė Petrui Bilevičiui 5 žemės dikynes Laudoje, 1537. 2. 25 Kasparas Bilevičius pirko iš Jokūbo Kutkovičiaus Peikšus prie Raseinių, 1544. 12. 28 Albertas ir Motiejus Stanislovaičiai Andriuškevičiai pardavė Kasparui Bilevičiui Panevėžiuko dvarą, 1551. 12. 7 Žygimantas Augustas Andriui ir Kasparui Bilevičiams duoda 5 žemes Raseinių apylinkėse [15].

Iš aukščiau pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad egzistavo legendinis Kojalavičiaus Bilas, turėjęs sūnus Petrą, Joškų, Kasparą, Daugirdą, o Andriuškos sūnus Stanislovas turėjo mažiausiai du sūnus - Albertą ir Motiejų. Gyveno ir legendiniai Daugirdas ir Andriuška. Dar dažniau Dugirdas XV a. šaltiniuose užrašytas kaip Dugirdas Bilevičius. Gal Daugirdas buvo Bilevičiaus sūnus. Kol kas apie tai galima tik spėlioti.

Schema Nr. 1

Andriuška
Stanislovas
Albertas	Motiejus 1544 m. parduoda Kasparui Bilevičiui žemę

Bilas
Petras 1511 m. perka žemę	Kasparas 1537 m. ir 1544 m. perka žemes	Joška 1517 m. perka žemę	Daugirdas

Tačiau Petras, remiantis Kojalavičium,- Juškos sūnus (Uruskio vadinamas Jurka): tai tas pats asmuo; sprendžiama iš to, kad abiejų žmona - Naruševičiūtė. O Kasparas, remiantis tuo pačiu Kojalavičium, Petro sūnus, o Petras buvęs Jurgio sūnus. Jungiančia grandimi lieka Juška = Jurka = Joška.

Schema Nr. 2.

Žodeika
Bilas
Juška (Juszko) žmona Naruševičiūtė (V. V. Kojalavičiaus duomenys)	Jurka žmona Naruševičiūtė (S. Uruskio duomenys)	Joška (Ioszku) 1517 m. perka žemę Raseiniuose (K. Jablonskio inventoriai)	Jurgis (lietuviškai)

Juszko ir Ioszku gali būti tik rašybos skirtumas. Žodeika lieka legenda, o prieš kiek amžių gyveno ralusis Bilas, lieka mįslė.Remdamiesi Jablonskio inventoriuose paminėtu istoriniu Joška (Ioszku), kurį galima vadinti ir Juška, ir Jurka, ir Jurgiu, sudarome realią genealoginę grandinę:
Schema Nr. 3.
Bilas
Jurgis (Jurka, Juszko. Ioszku) žmona N. Naruševičiūtė; 1517 m. perka žemę Raseiniuose

Tuo tarpu pirmieji Lietuvoje užfiksuoti Bilevičiai buvo tėvonys. Martynas Bilevičius - Maišiagalos vėliavininkas, tų apylinkų bajorų vadas [16]. Bet Lietuvos Metrika nurodo Martyną Bilevičių iš Raseinių pavieto, kuris 1528 m. kariuomenės surašyme minimas kaip davęs 5 raitelius [17]. Jis turėtų būti vietinis dar ir dėl to, kad ir dėl to. kad jo dukra Darata 1562 m. bylinėjosi dėl tėvoninių Maišiagalos valdų[18].

Martyno Bilevičiaus sūnus buvo garsusis Jurgis Bilevičius, 19 kuris nuo 1536 m. buvo Telšių ir Platelių laikytojas - tijūnas, pagaliau nuo 1543 m. - Žemaitijos seniūnas.

Bus daugiau - Bilevičiai XVI amžiuje

Išnašos

1. Boniecki A. Pczet Rodow w WKL XVI XVI w. w., 1887, S. 266.
2. Zychlinski T. Zlota Księga szlachty polskiej. Poznan. 1885. T. 7, S. 13.
3. Uruski S. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej. T. 2.W., 1905., S. 214.
4. Polski Slovnik Biograficzny. T. II/2. Krakow., 1936., S. 99 - 100.
5. tEN PAT., s. 98 - 102.
6. Ruskaja istiričeskaja biblioteka, t. XXXIII, Petrgrad, 1915.
7. Yla St. Šiluva Žemaičių istorijoje. Boston. 1970.
8. Kiaupienė J. Kaimas ir dvars Žemaitijoje XVI - XVIII a. V. - P. 70., Rimša E. Venslovas agripa ir jo aplinka. LTSR MA darbai. A serija. 1986. T. 1. P. 65 - 71, 74 - 77.
9. Istorijos archyvas. T. 1. XVI a. Lietuvos inventoriai. Sud. Jabloskis K., 1934 m., P. 257 - 261.
10. Ks. Wojciecha Wijuka Kojalowicza..Herbarz szlachty W. K. L. Krakow. 1905.
11. MA Bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 37 - 6887. Viduklės dvaro 1544 - 1894 m. dokumentų inventorius (toliau MABRSF.);
12. MABRS. F. 37 - 11164 IR KT.
13. Kiaupienė J. ... - P. 70.
14. W. Wijuka Kojalowicza. - S. 34.
15. Sud. Jablonskis K., XVI amžiaus Lietuvos inventoriai - P. 257 - 261.
16. Uruski S. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej. T. 2. W., 1905., - S. 214.
17. Ruskaja istoričeskaja biblioteka, t. XXXIII., Petrgrad, 1915., S. 212.
18. Rimša E., - p. 66.
19. Boniecki A., - S. 266; Uruski S., - S. 214.
20. Lituano - slavica posnaniensia. Poznan. 1985. - S. 51.
21. Kiaupienė J., - P. 161.
22. Yla St. - P. 115 - 116.
23. Yla St. - P. 140.
24. Rimša E., - P. 65 - 69.

F. SONGAILA

Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Anusevičių giminė
Vartiklis