Teodoras Stardžonas. Biznis iš baimės
6 dešimtm. pabaiga, iš 2004 m. leidimo

Ką besakytum, bet Džozefas Filipso – likimo išrinktasis.Ar reikia įrodymų? O jo knygos? O Kosmoso bažnyčia?

Likimo išrinktajam, nori jis to ar ne, nuo gimimo skirta atlikti kažką didinga. Paimkim, pavyzdžiui, Filipso. Jam ir į galvą nebuvo šovę kada nors įsivelti į tą istoriją su Neatpažintais (niekam, išskyrus Filipso) skraidančiais objektais. Kitais žodžiais, skirtingai nuo kai kurių ne tokių idealiai sąžiningų (anot Filipso) amžininkų, jis niekada nekalbėjo apie save: "Štai prisėsiu prie rašomojo stalo, primeluosiu tris dėžutes apie skraidančias lėkštutes ir užsikalsiu pinigėlių". Ne, atsitiko tai, kas turėjo nutikti (Filipso galų gale ir pats tuo patikėjo), ir tiesiog taip jau nutiko, kad nutiko būtent jam. Bet kas galėjo būti jo vietoje. Štai taip, viena po kitos, kita po trečios, trečia po ketvirtos, žodžiu, prastumsi dienelę, o dar ir ranką nusideginsi, taip sakant, dėl alibi, ir žiūrėk – įvykių grandinėlė atves tave tiesiai prie Kosmoso bažnyčios.

Jei jau prisiminti sąžiningai viską kaip buvo (tik, prašau, to nereikalaukite iš Filipso) tai tenka pripažinti, kad ir alibi buvo netikęs, ir pretekstas jam niekingas. Pats Filipso pasitenkina kukliai paminėdamas, kad jo karjeros pradžia niekuo neypatinga, o kita tiesiog nutyli. O prasidėjo nuo to, kad vieną puikų vakarą jis be jokios priežasties prisigėrė iki sąmonės netekimo (jei tik nelaikysim priežastimi 48 dolerius, kurios gavo agentūroje už reklaminį skelbiną "Pigiam išpardavimui").

Kitą dieną jis, savaime aišku, į agentūrą nenuėjo, o kad pasiteisintų, primelavo bosui, kad išvakarėse nuvažiavo į miestą aplankyti savo senutės motinos, o važiuojant atgal sugedo uždegimas, ir jis visą naktį kaip prakeiktas landžiojo po motorą, ir tik paryčiais... na ir t.t. Kitą dieną jis iš tikro nuvažiavo į miestą aplankyti savo nusenusios motinos, ir ką manote? Važiuojant atgal mašina staiga sustojo kaip įkasta, ir jis visą naktį... na tarsi būtų į vandenį vakar žiūrėjęs. Vėl reikėjo teisintis, tačiau kaip? Kol Filipso mintyse perrinkinėjo vieną variantą po kito, dangus staika ryškiai nušvito, o nuo uolų ir medžių nubėgo ilgi šešėliai. Tačiau viskas išnyko anksčiau, nei jis spėjo pakelti galvą. Tai galėjo būti meteorologinis zondas arba pelkių ugnis, o galbūt, kamuolinis žaibas – tai neturėjo reikšmės. Filipso pažvelgė į dangų, kur jau nieko nebuvo, ir staiga jam nušvito.

Jo automobilis stovėjo šalikelėje, užžėlusioje tankia žole. Dešinėje pievelėje matėsi įvairių dydžių rieduliai. Filipso greitai rado tris akmenis – kiekvienas buvo maždaug pėdos skersmens – sudarančius lygiakraštį trikampį ir daugmaž vienodai įsmukusius žemėje. Tik nereikia manyti, kad akmenys buvo giliai įsėdę grunte, nes Filipso darbštumas gerokai nusileido jo išradingumu. Atsargiai žengdamas, kad neišmintų žolės, Filipsas po vieną pervilko akmenis į mišką ir paslėpė juos tuščioje oloje, kurią užvertė sausomis šakomis. Tada nuskubėjo prie mašinos, paėmė iš bagažinės litavimo lempą (senovinė vonia mamutės name prakiuro, tad Filipso pasiskolino lempą, kad užtaisytų susidariusią kiaurymę) ir rūpestingai išdegino liepsna susidariusius akmenų įdubimus.

Be abejo, likimas ėmėsi reikalo dar prieš 48 valandas. Tačiau tik dabar tapo aiškiai matomas jo pirštas, nes vos spėjo Filipso liepsna lyžtelti išorinę delno pusę, užgesinti lempą ir paslėpti ją bagažinėje, kaip kelyje pasirodė automobilis. Jis priklausė reporteriui, rašiusiam sekmadieniniams priedams, ir tas reporteris pavarde Penfieldas tuo metu ne tik neturėjo temos numeriui, bet ir prieš pusvalandį ir pats matė žybsnį danguje. Filipso ir pats rengėsi užsukti mieste į kokį nors laikraštį, o tada grįžti į vietą su reporteriu ir fotografu, kad kitą dieną parodytų bosui žinutę vakariniame numeryje. Tačiau likimas užsimojo dar plačiau.

Apšviestas pirmųjų aušros spindulių, Filipso stovėjo kelio viduryje ir mojavo rankomis tol, kol artėjanti mašina nesustojo prie jo.

- Jie manęs vos nepribaigė, - užkimusiu balsu išstenėjo jis.

Nuo to momento veiksmas ėmė vystytis pats savaime, kaip mėgsta sakyti sekmadieninių priedų redakcijose. Filipso nereikėjo išsigalvoti jokių detalių. Jis tik atsakinėjo į klausimus, o kas liko pridurdavo Penfieldo vaizduotė, kuriam visoje toje istorijoje tebuvo aišku viena: priešais jį ne liudininkas, o žydra reporterio svajonė.

- Ar jie nusileido į žemę ugnies srove?
- Ant trijų ugninių srovių, - Filipso nuvedė jį šlaitu ir parodė apsvilusius dar šiltus įdubimus.
- Ar tau grasino?
- Ne tik man... visai planetai. Jie grasinosi sunaikinti Žemę.

Penfieldas vos spėjo užsirašinėti. Be to, jis pats fotografavo.
- Na ir ką atsakei? Kad nebijai jų gąsdinimų?

Filipso patvirtino, kad taip ir buvo. Ir t.t.. Ta istorija pateko, kaip Filipso ir norėjo, į vakarinį leidinį, tačiau jis ir neįtarė, kad ji sukels tiek triukšmo. O jo buvo tiek, kad Filipso jau ir negrįžo į reklamos agentūrą. Jis gavo vieno leidėjo telegramą, kurioje tasai klausė, ar jis nesiimtų parašyti knygą.

Filipso ėmėsi ir parašė. Jo kūrinis išsiskyrė stiliaus laisvumu (juk būtent jam priklausė neoninėmis šviesomis virš daugelio parduotuvių liepsnojantis "Pigios prekybos" šūkis: DAUG IŠLEIDI. MAŽAI MOKI), kaimo stuobrio manierų subtilumu ir stambaus banko aplinkos nepriekaištingumu. Jis vadinosi "Žmogus, išgelbėjęs Žemę" ir per pirmus 7 mėn. buvo išparduota 280 tūkst. egzempliorių.

Nuo tada pinigai patys tekėjo pas jį. Ne tik už knygas. Jų gaudavo iš Pasaulio artėjančios pabaigos lygos bei Gynimo nuo kosmoso ateivių asociacijos... Iš visų pusių plūdo prašymai "Išgelbėk mus" ir kp banko sąskaitose nusėsdavo piniginiais čekiais. Nori nenori, teko steigti Kosmoso bažnyčią, kad tai eigai būtų suteikta bent koks legalus pobūdis; ir argi Filipso kaltas, kad jo paskaitas pusė atėjusiųjų, atsiprašau – klausytojų, laikė pamaldomis?

Šviesą išvydo jo antroji knyga. Pradžioje ji buvo sumanyta kaip papildymas – juk jam tiesiog būtina buvo patikslinti kai kuriuos prieštaravimus ir netikslumus, kuriuos iškniso knysliukai kritikai. Knyga vadinosi "Mums nėra ko pasiduoti", buvo trečdaliu storesnė ir turėjo dar daugiau prieštaravimų nei pirmoji; per pirmas 9 savaites parduota 390 tūkst. kopijų. Ir čia tie, kiti pinigai pasipylė tokiu srautu, kad Filipso teko skubiai užregistruoti save kaip nekomercinę organizaciją ir visus gavimus nukreipti į jos sąskaitą. Pamaldumo požymiai buvo regimi ir pačioje Bažnyčioje, beje, pačiu pastebimiausiu buvo didelė radarinė antena, nuimta nuo nurašyto šarvuočio ir įrengta kupole. Antena ištisas paras sukosi aplink savo ašį ir, nors prie nieko nebuvo prijungta, iš pirmo žvilgsnio į ją buvo aišku, kad Filipso budrus ir žmonės gali miegoti ramiai. Esant geram orui, antena buvo matoma net iš Katalinos, ypač naktimis, kai joje įjungdavo stiprų oranžinį prožektorių. Kai tas daiktas sukosi, ji buvo panaši į automobilio švyturėlį, tik padidintą iki kosminių dydžių.

Filipso kabinetas buvo kupole, tiesiai po antena, ir patekti ten buvo galima tik automatiniu liftu. Išjungus liftą, kabinete buvo galima nevaržomam atsiduoti apmąstymams. O pamąstyti buvo apie ką. Pavyzdžiui, kad nesudegs jis, kitai paskaitai išsinuomavęs Koliziejų arba ką daryti su Astrologų sąjungos 10 tūkst. dolerių čekiu, jei jau tie kvailiai jau paskelbė laikraščiuose tikslią dovanos sumą. Pranešęs žmonijai, kad jai gresia pavojus ir kad apsijungę ji gali išsigelbėti, Filipso dabar deginančiai reikėjo naujos idėjos. Idėja turėjo atitikti laikmetį ir būti suprantama paprastam laikraščių skaitytojui. O laukti, kol jam nušvis, Filipso negalėjo – tokios rūšies stebuklais stebisi 9 dienas, o dešimtą juos pamiršta.

Filipso sėdėjo kabinete, atkirstas nuo viso pasaulio ir paniręs į tuos apmąstymus, kai staiga nustebęs už savęs išgirdo lengvą pakosčiojimą. Atsisukęs jis išvydo žemo ūgio rudaplaukį vyriškį. Neaišku, ką būtų padaręs Filipso pirmą akimirką – puolęs bėgti ar kibti nepažįstamajam į gerklę, jei to rankose nebūtų buvę priemonės, kuri nuo rašto atsiradimo laikų garantuotai nuramina įsiutusius autorius.

- Perskaičiau jūsų knygas, - tarė nepažįstamasis ir ištiesė į priekį rankas, kurių kiekvienoje buvo po pažįstamą tomą. – Pastebėjau, kad jos turi nuoširdumo ir logikos.

Ištirpęs su šypsena, Filipso apžiūrėjo nepažįstamojo veidą be jokių išsiskiriančių požymių ir jo nepriekaištingą pilką kostiumą.

- Bendra nuoširdume ir logikoje yra tai, - tęsė nepažįstamasis, - kad jie gali neturėjo jokio sąryšio su tiesa.
- Klausykit, kas jūs? – pareikalavo Filipso. – Ir kaip čia patekote?
- Niekaip čia nepatekau, - atsakė nepažįstamasis, - nes manęs tiesiog čia nėra.

Jis parodė į viršų ir prieš savo valią Filipso pažvelgė į ten, kur rodo nepažįstamojo pirštas.

UFO. Soucer Danguje jau merkėsi sutemos ir oranžinis prožektorius pjaustė jas vis ryžtingiau. Pro skaidrų kupolą buvo matyti, kaip prožektorius iš tamsos išplėšė kažkokį didelį sidabrišką kūną, pakibusį ore 50 pėdų aukštyje nuo žemės paviršiaus ir 100 pėdų atstumu į šiaurę nuo Bažnyčios – lyg tyčia tame dangaus taške, į kurį valdingai rodė nepažįstamojo pirštas. Jis buvo matomas vos akimirką, tačiau jo vaizdas išliko tinklainėje kaip po ryškaus žybsnio. Kai prožektorius, nubrėžęs ratą, grįžo į tą vietą, ten jau nieko nebuvo.

- Aš randuosi tame objekte, kalbėjo nepažįstamasis smėlio spalvos plaukais. – Čia, šiame kambaryje, tesu tik iliuzija. – Jis atsiduso. – Bet juk kiekvienas turi teisę taip pasakyti apie save.
- Baikit kalbėti mįslėmis, - sustūgavo Filipso, kad sutramdytų drebantį balsą. – o tai čiupsiu už sprando ir išmesiu lauk.
- To nepavyks padaryti. Negalite manęs iš čia išmesti, nes, kaip sakiau, manęs čia nėra.

Nepažįstamasis priartėjo prie Filipso, stovinčio kabineto viduryje. Filipso atsitraukė per žingsnį, tada dar žingsnį, kol neatsirėmė į stalą. Nepažįstamasis tebeėjo. Bejausmiu veidu jis priėjo prie pat Filipso, perėjo kiaurai per jį, tada kiaurai stalą ir krėslą, tačiau vienintelis nukentėjęs nuo to daiktas tebuvo Filipso savitvarda.

- Visai nenorėjau jūsų gąsdinti, - prakalbo nepažįstamasis ir susirūpinęs pasilenkęs prie gulinčio ant grindų Filipso. Jis ištiesė ranką, tarsi norėdamas tam padėti atsikelti. Filipso nusisukęs spruko į šalį, tačiau staiga prisiminė, kad nepažįstamasis negali jo paliesti. Susigūžęs kampe, jis bailiai žvelgė į svečią. Tas papurtė galvą.

- Man labai gaila, Filipso.
- Kas jūs?

Pradžioje nepažįstamasis net pasimetė. Jis nesusivokdamas pažvelgė Filipso į akis, o tada pasikasė pakaušį.

- Apie tai kažkaip nepagalvojau, - susimąstęs tarstelėjo. – Aišku, tai svarbu. Reikia etiketės. – žvelgdamas į Filipso tvirtesniu žvilgsniu. Svečias tęsė. – Turime specialų pavadinimą tokiems žmonėms kaip jūs. Apytiksliai jį galima būtų išversti kaip etiketininkai. Neįsižeiskite. Tai būtybių, vadinančių save protingomis, tačiau nesugebančioms suvokti dalyką ar reiškinį, prieš tai nesuteikę jam pavadinimo, rūšis.
- Kas jūs?
- Ach taip! Prašau atleidimo. Vadinkite mane ... hm... na kad ir Hurensonu. Turite mane kažkaip vadinti, o kaip – neturi jokios reikšmės. Be to, išklausę, mane, galbūt, pavadinsite kokiu nors dar bjauresniu vardu.
- Nesuprantu, ką norite pasakyti?
- Paklausykite ir suprasite.
- Ką paaa-kklausyti?
- Norite, dar kartą parodysiu mūsų laivą?
- Ne, ne, prašau, nereikia, - paskubomis užprotestavo Filipso.
- Nereikia manęs bijoti. Patogiai atsisėskite ir atpalaiduokite žandikaulius. Aš tau dabar viską paaiškinsiu. Štai taip. O dabar sėskite ir klausykite.

Filipso, vis dar drebėdamas, susmuko į krėslą. Hurensonas prisėdo ant kėdės šalia stalo. Filipso su siaubu matė, kad tarp kėdės ir svečio liko pusės colio atstumas. Pasėdėjęs kelias sekundes, Hurensonas pastebėjo Filipso žvilgsnį, žvilgtelėjo žemyn ir, sumurmėjęs atsiprašydamas, nusileido ant kėdės, užimdamas labiau įprastą akiai padėtį.

- Kartais užsimiršti, - paaiškino. – Kiek dalykų tenka vienu metu laikyti galvoje. Tereikia užsigalvoti ir žiūrėk, jau pasirodei išorėje ne nematomumo generatoriaus ar nuėjai maudytis be hipnoprojektoriaus, tarsi tas kvailys Loch-Nesėje.
- Taigi, jūs, iš tikro, ne ... ne ...
- Būtent. Nežemiškas, ne iš Saulės sistemos, ne iš galaktikos, kaip tik norite.
- Tačiau jūs visai nepanašus... t.y., noriu pasakyti...
- taip, nepanašus. Bet ir į šitą, - svečias pirštų galiukais palietė liemenę ant krūtinės, - į šitą aš irgi nepanašus. Galėčiau parodyti, kaip atrodau iš tikrųjų, bet patikėkite, geriau to nedaryti. Tokie bandymai jau buvo ir nieko gero nedavė. – Jis liūdnai palingavo galva ir pakartojo. – Taip, geriau to nedaryti.
- Kkkk... kką norite pasakyti?
- Aha. Štai ir prisikapstėme prie esmės. Kaip priimtumėte tai, kad pasauliui papasakotumėte tiesą apie mus?
- Bet juk aš jau...
- Pasakiau: tiesą... Štai jau daug metų esame atskridę į šią mažytę planetėlę ir tiriame jūsų mažutę, bet įdomią civilizaciją. Ji teikia daug vilčių, tokių didelių, kad nusprendėme jums padėti.
- Kam reikalinga jūsų pagalba?
- kam reikalinga mūsų pagalba? – pakartojo Hurensonas ir nutilo su tokia išraiška, tarsi jam trūktų žodžių. Po ilgos pauzės jis pratęsė. – Ne, tai nelemta jums suprasti. Kaip besistengčiau paaiškinti, mano aiškinimai pasirodys tūkstančius kartų girdėtomis nuvalkiotomis tiesomis. Jau tūkstančius kartų sakyta, kodėl jums reikia pagalbos, tačiau turite dovaną atmesti akivaizdžius dalykus. Nejaugi nesuprantate, Filipso, ką būtent noriu pasakyti ir kodėl tai sakau būtent jums. Juk jūs vienas tų, kurie baimę pavertė preke, į pajamų šaltinį. Baimė – štai jūsų verslas. Kol žmonija atsargiai plečia pažinimo ribas, jūs ieškote naujų nematytų horizontų, kad galėtumėte sėti naujas baimes. Atradote derlingą dirvą. Grėsmė iš Kosmoso... tema neišsemiama kaip pats Kosmosas. Tereikia pasauliui tik įžiebti proto šviesą ir kiek išsklaidyti tamsą, kaip jūs jau ten. Klausykitės manęs atidžiai, Filipso. Bijau, kad tai mūsų paskutinis pokalbis. Nepaisant, tai jums patinka ar ne – jums, aišku, patinka, o mums ne – virtote pagrindiniu paprastų žmonių šaltiniu apie NSO. Jūsų Bažnyčia pastatyta ant melo ir baimės, tačiau dabar tai neturi reikšmės. Jūsų pasekėjai įsiklauso į jus. O jų klauso dar daugiau žmonių, nei galima įsivaizduoti. Ir pirmiausia tie, kurie įbauginti dabartinio pasaulio, kurie jaučiasi Žemėje maži ir bejėgiai. Jūs jiems sakote, kos stiprus priešas, ir jie iš baimės glaudžiasi vienas prie kito. O jūs tuo metu jiems įteigiate, kad tik jūs ir tegalite juos išgelbėti.
- O argi ne taip? – paklausė Filipso. – Priverčiau gi jus ateiti pas mane...
- Ne, ne taip, - atsakė Hurensonas. – Gelbėti reikia tuos, kuriems kažkas gręsia. O jiems niekas negrasina. Mes norime jums padėti. Išlaisvinti jus.
- Štai kaip?! Išlaisvinti? Bet iš ko?
- Nuo karų, ligų, skurdo, neužtikrintumo rytdiena.
- Tai sakė jau tūkstančius kartų
- Netikite?
- Pats nežinau. Aš tiesiog apie tai dar negalvojau, - prisipažino Filipso. – Tai kodėl atėjote būtent pas mane?

Hurensonas ištiesė rankas delnais į viršų, ir jose atsirado dvi knygos. Jų vaizdas maloniai pakuteno autorinę Filipso savimeilę. Jis pagalvojo, kad pačios knygos, tikriausiai, yra laive.

- Štai tavo knygos. Teks tau jas paimti atgal.
- Kokiu būdu?
- Teks parašyti naują knygą. Tu juk ir ruošeis tą daryti.

Filipso nepatiko nežymus akcentas į žodelį "teks", bet jis nutylėjo.

- Toje knygoje bus nauji atskleidimai. Galite, jei norite, juos pavadinti atradimais. Arba naujomis ir galutinėmis interpretacijomis.
- O jei nesugebėsiu?
- Tavo paslaugoms bus visa pagalba, kokia tik įmanoma Žemėje. Arba greta jos.
- Gerai, bet kodėl?
- Todėl, kad melas – stiprus nuodas, o žmonijai reikalingas priešnuodis, kol nuodų veikimas neišplito per giliai. Kad galėtumėm pasirodyti žmonėms nesukeldami panikos. Kad mūsų nesutiktų šūviais.
- Nejaugi to bijote?
- Kulkų ir sviedinių ne. Bijome baimės, kuri priverčia žmogų susiriesti į kamuolėlį.
- Tarkim, aš jums padėsiu?..
- Tada žmonija pamirš apie skurdą, nusikaltimus, baimę...
- Taip, bet ji pamirš ir Filipso.
- Tad štai kas? Norite sužinoti, ką tai tau duos asmeniškai? Nejaugi tau nesinori paversti Žemės naujuoju Edenu, kur žmonės galės laisvai kurti ir juoktis, mylėti ir dirbti, kur vaikai augs nepatirdami baimės, ir kur pirmąkart vienas žmogus supras kitą. Argi tau nebus malonu suvokti, kad už tai pasaulis dėkingas tau.
- Kaip gi, - niekinančiai šyptelėjo Filipso, - Žemė virs didele pieva, kurioje žmonija ims šokti, o aš vesiu ratelį. Ne, tai ne man.
- Kažko staiga ėmėte labai riesti nosį, pone Filipso, - ramiai ištarė Hurensonas.
- O ko man bijoti, - kimiai atsakė Filipso, - juk tu viso labo tik šmėkla, ir aš dabar jus parodysiu dienos šviesoje. – jis nusijuokė. – Šmėklos. Geras pavadinimas Juk būtent taip vadina jus...
- ... radarų operatoriai, kai mato savo ekranuose, - už jį pabaigė Hurensonas. – Aš tai žinau. Arčiau reikalo.
- Ką gi, patys prisiprašėte, tai nieko nekaltinkite. – Filipso atsistojo. – Jūs tiesiog šarlatanai, ir tiek. Sutinku, jums pavyksta visokie triukai su veidrodžiais ir sugebate taip paslėpti veidrodį, kad jo nerasi, tačiau visi jūsų pokštai – tai tik iliuzija, regos apgaulė. Juk jei ir iš tikro sugebėtumėte bent šimtąją dalį to, ką čia prikalbėjote, tai, po velnių, neimtumėte manęs melsti pagalbos. Jūs gi... jūs tiesiog paimtumėte viską į savo rankas neklausdami niekieno leidimo, ir reikalas baigtas. Jūsų vietoje taip ir padaryčiau. Tikrai.
- Tu taip ir padarytum, - pakartojo Hurensonas su ne tai visiškos nuostabos, ne tai su gilaus pasibjaurėjimo intonacija. Ilgokai patylėjęs vėl prakalbo. – Niekaip nesuprantate vieno – negalime padaryti daug iš to, ką mokame. Mes galime susprogdinti jūsų planetą, pakeisti jos orbitą, pasiųsti ją į Saulę. Fiziškai tai mums įmanoma, kaip kad fiziškai jūs galite nuryti vorą. Vaizdingai kalbant, jūs sakote, kad negalite jų valgyti. Lygiai taip pat mes negalime priversti žmoniją ką nors daryti prieš savo valią. Vis dar nesuprantate? Norite, atskleisiu, iki kur siekia mūsų bejėgiškumas. Mes negalime priversti ką nors padaryti net vieną žmogų. Tame tarpe ir tave.
- Vadinasi, galiu atsisakyti? – nepatikliai paklausė Filipso.
- Nieko nėra paprasčiau.
- Ir man u- tai nieko nenutiks?
- Visiškai nieko.
- Na tada...

Hurensonas neigiamai papurtė galvą:
- Ne, mes tiesiog išeisime. Perdaug jau tu mums sugadinai visą reikalą. Jei pats nepanorsi pašalinti tą blogį, kurį padarei kontaktų klausimui, tai mums belieka viena – panaudoti prievartą, o tai neleistina. Gaila, aišku, mesti darbą pusiaukelėje. 400 m. stebėjimų, ir viskas veltui... Jei tik žinotumėte, kiek tai mums sukėlė vargo, kiek pastangų reikėjo įdėti, kad liktumėm nepastebėti. Aišku, po to, kai Kenetas Arnordas sukėlė tokį triukšmą dėl "skraidančių lėkščių", mums pasidarė gerokai lengviau maskuotis.
- Lengviau?
- O dieve! Na aišku, kad lengviau. Jūs, žmonės, turite nuostabią savybę, tiesiog talentą netikėti savo akimis ir vietoje akivaizdaus dalyko rasti neįtikėtiną paaiškinimą. Pvz., mums labai padėjo hipotezė apie meteorologinius zondus. Nėra nieko paprasčiau, kaip "lėkštę" užmaskuoti meteorologiniu zondu. Tai taip paprasta, kad net nuobodu. Tačiau geriausia dovana mums buvo prasimanymas apie temperatūros inversijas. Reikia aukšto maskuotės lygio, kad padarytum laivą panašų į automobilio šviesų atšvaitus ar Venerą, tačiau maskuotis temperatūros inversijomis? Juk niekas net nežino, kas tai yra. Po šia žyme galima daryti bet ką, - ir sueis. Mes tai įsivaizdavome, kad turime neblogą taktinį maskuotės vadovą, tačiau kai susipažinome su JAV Oro pajėgų ataskaita apie NSO, tai beliko tik skėstelti rankomis. Joje radome racionalius ir panašius į tiesą visų mūsų kada nors padarytų klaidų ir apsirikimų paaiškinimus... Pvz., tas idiotas, įlindęs maudytis Loch-Nesėje...
- Palaukime, - paprašė Filipso, - leiskite man susivokti, kas bus, jei patenkinsiu jūsų prašymą. Aš mąstau, o jūs man trukdote savo plepalais. Šis jūsų rojus Žemėje... Kiek laiko truks jį sukurti? Ir kaip ketinate pradėti tą dalyką?
- Geriausia pradžia bus tavo knyga. Mums reikia nukenksminti pirmąsias dvi knygas, kartu neprarandant skaitytojų. Jei paprasčiausiai staiga nusuksite į šalį ir imsite pasakoti, kokie mes šaunūs ir protingi vaikinai, tai nuo tavęs atšoks visi tavo pasekėjai. Štai ką aš sugalvojau. Aš tau dovanosiu ginklą prieš šitas... kaip jūs juos pavadinote... šmėklas. Paprastas lauko generatorius, kurį kiekvienas gali pasigaminti, o dėl dėmesio pritraukimo panaudosime kai ką iš mūsų ankstesnių kliedesių... kaltas, mūsų ankstesnių pareiškimų. Štai, girdi, ginklas, išgelbėsiantis Žemę nuo grasinančių ją pražudyti, - Hurensonas nusišypsojo. – Įdomiausia, kad tai bus gryniausia tiesa.
- Nesupratau.
- Mes paskelbsime, kad šito ginklo veikimo spindulys 50 pėdų, o iš tikro jis bus 2000 mylių, jo brėžiniai bus kiekvienoje knygoje, ir jį bus paprasta pasigaminti... Pasakysite, kad išvogėte iš mūsų...
- Kas tai per įtaisas?
- Įtaisas? Ach taip... - Hurensonas tarsi atsibudo iš gilių apmąstymų. – Vėl etiketė, velniai ją griebtų. Leiskite pagalvoti. Jūsų kalboje nėra atitinkamo žodžio.
- Tačiau ką jis daro?
- Jis leidžia žmonėms bendrauti tarpusavyje.
- Mes puikiai apsieiname ir be to.
- Nesąmonė! Jūs bendraujate etikečių pagalba. Žodžiais. Jūsų žodžiai – tai krūva paketų po Kalėdų eglute.Žinote kieno jie ir koks jų dydis bei forma, o kartais net girdite, kaip viduje kažkas skamba ar tiksi. Tačiau niekada, kol jo neatplėšite, tiksliai nežinote, kas viduje. Štai tam ir skirtas mūsų įtaisas. Jis perplėšia žodžius ir parodo, kas juose slypi. Jei kiekviena žmogiškoji būtybė, nepriklausomai nuo amžiaus, kilmės ir kalbos sugebės suprasti, ko būtent nori kita žmogiškoji būtybė, ir kartu žinos, kad ji savo ruožtu bus suprasta, tai nespėsi net apsidairyti, kaip pasaulis taps kitoks.

Filipso susimąstė.
- Prekyba taps neįmanoma, - prakalbo galiausiai. – Net negalėsi paaiškinti... jei ką padarysi ne taip...
- Būtent, paaiškinti tai bus galima, - paprieštaravo Hurensonas. – Nebus galima sumeluoti.
- Norite pasakyti, kad kiekvienas į šalį nuklydęs sutuoktinis, kiekvienas pokštą iškrėtęs moksleivis, bet kuris verslininkas...
- Visiškai teisingai.
- Tačiau tai juk chaosas, - sušnibždėjo Filipso. – Sugrius mūsų visuomenės pagrindai.
- Ar supranti, Filipso, ką dabar pasakei? – nuoširdžiai nusijuokė Hurensonas. – Kad jūsų visuomenė remiasi melu ir pusiau tiesa, ir kad, netekę tos atramos, ji sugrius. Tu teisus. Imkim, kaip pavyzdį, tavo Kosmoso bažnyčią. Kas, pagal tave, nutiks, kai tavo gentainiai sužinos visą tiesą apie savo piemenį ir tai, kas jo galvoje.
- Ir tuo bandote mane sugundyti?!

Atsakydamas Hurensonas iškilmingai kreipėsi į jį, pirmąkart pavadinęs vardu:
- Taip, Džo, ir iš visos širdies. Tu teisus, kad kils chaosas, tačiau jūsų visuomenėje jis vis tiek neišvengiamas. Sugrius daug didingų statinių, tačiau neatsiras norinčių pasipelnyti iš jų griuvėsių. Niekas nenorės pasinaudoti savo pranašumu.
- Na aš tai jau pažįstu žmogiškąją prigimtį, - įsižeidęs atsiliepė Filipso. – ir nenoriu, kad įvairūs pašaliečiai pelnytųsi iš mano nuopuolio. Ypač, kai patys sulūžusio grašio dvasioje neturi.
- Tada tu blogai pažįsti žmones, Džo, - liūdnai galva papurtė Hurensonas. – Tiesiog tau niekad neteko pažvelgti į slaptąsias sielos kertes, kuriose nėra vietos baimei ir kur randasi siekis suprasti kitus ir būti suprastu.
- O jums?
- teko. Tai mačiau visuose žmonėse. Aš I dabar tai regiu. Mažo žvilgsnis pasiekia gelmes, nepasiekiamas jums. Padėk man. Džo, ir tu tai išvysi.
- O pats tuo tarpu neteksiu visko, ko taip sunkiai pasiekiau?
- Ko verta ta netektis lyginant su tuo, ką laimėsi? Ir ne tik sau, bet ir visai žmonijai. Arba, jei tai bus suprantamiau, pažiūrėk į tą reikalą iš kito galo. Nuo tos akimirkos, kai atsisakysi man padėti, kiekvienas žmogus, žuvęs kare, miręs nuo ligos, kiekviena sergančio vėžiu kančių minutė – visa tai bus ant tavo sąžinės. Apgalvok tai, Džo. Prašau, pagalvok!

Filipso lėtai pakėlė galvą nuo savo sugniaužtų rankų ir pažvelgė į susijaudinusį įsitempusi Hurensono veidą. Tada pažvelgė dar aukščiau ir per kupolą pasižiūrėjo į nakties dangų.

- Atleiskite, staiga tarė, rodydamas ranka, - tačiau jūsų laivas vėl matomas.
- Velniai griebtų, - nusikeikė Hurensonas, - aš tau susikaupiau pokalbiui su tavimi, kad lioviausi stebėjęs nematomumo generatorių, o jame perdegė omikronas. Man prireiks kelių minučių jam pataisyti. Aš dar grįšiu.

Sulig tais žodžiais jis išnyko. Jis nepasijudino iš vietos. Jo tiesiog neliko.

Eidamas tarse sapne, Džozefas Filipso perėjo per apvalų kambarį ir, prisiglaudęs prie pleksostiklo kupolo, žiūrėjo į spindintį laivą. Jo kontūrai buvo žavūs ir proporcionalūs, o paviršius žaižaravo žvynais, kaip drugelio sparnai. Jis šiek tiek fosforavo, ryškiai suspindėdamas oranžiniame prožektoriaus spindulyje, ir pamažu išblėsdavo, spinduliui nuslinkus į šoną.

Filipso pro laivą žvelgė į žvaigždes, o tada proto žvilgsniu išvydo žvaigždes, matomas iš tų žvaigždžių, o už jų dar žvaigždes ir ištisas galaktikas, kai kurias tokias tolimas, kad atrodo kaip smulkutės žvaigždutės. Tada pažvelgė žemyn, į autostradą, lenkiančia Bažnyčią, ir toliau nuožulniu šlaitu, kur lygumoje spindėjo gyvenamųjų namų švieselės.

- Net visi tie Dangūs nesugebės padaryti taip, kad manimi patikėtų, jei pasakysiu tiesą, - pagalvojo jis. – Ką besakyčiau, mano žodžiais netikės. Netinku tokiam reikalui, ir dėl to tesu kaltas pats. O juk tai tik tiesa. Su tiesa aš tiek pat populiarus, o ji atsišlieja nuo manęs – toks gamtos dėsnis. Aš iškilau be tiesos pagalbos ir man tai nieko nekainavo, išskyrus sugebėjimą sakyti tiesą.

O ką, jei pabandyti. Kaip jis ten sakė? "Slaptosios žmogaus sielos kertės, kuriose nėra vietos baimei ir kur randasi siekis suprasti kitus ir būti suprastu". Apie ką jis kalbėjo? Argi pažįstu tokius žmones? "Sveiki", - sakome susitikę su žmonėmis, kurių sveikatai mes visai abejingi. "Kaip gyvenate?" – klausiame neklausydami atsakymo. "Ačiū", - tariame, o tai reiškia "tepadeda tau dievas", bet ar dažnai tas palinkėjimas būna nuoširdus. Meluojam ir apgaudinėjame kiekviename žingsnyje ir iškart užmirštame apie tai ir nė per nago juodymą nesijaučiame kalti.

Nejaugi jis tikrai mato mano sielos kertes?.. Turint tokį skvarbų žvilgsnį galima pamatyti voratinklį už šimto sieksnių.

- Jei jiems nepadėsiu, - prisiminė Filipso, - tai jie nieko nedarys. Jie tiesiog išsinešdins visai... ir paliks mus su mūsų likimu (su kokia ironija tai buvo pasakyta).

- Bet juk aš niekada nemelavau! – staiga garsiai verkiančiu balsu sustenėjo jis. – Aš nenorėjau meluoti! Kaip nesuprantate, manęs klausinėjo, o aš tik atsakinėjau taip arba ne priklausomai nuo to, ko iš manęs norėjo. O vėliau bandžiau paaiškinti, kodėl pasakiau taip arba ne, bet juk tai dar ne melas!

Niekas jam neatsakė. Jis pasijuto labai vienišas. "Galiu pabandyti, - pagalvojo jis... o tada liūdnai pratęsė, - bet ar sugebėsiu?"

Suskambo telefonas. Filipso žvelgė į jį tuščiu žvilgsniu, kol tas nesuskambo vėl. Tada priėjo prie stalo ir pakėlė ragelį"
- Filipso klauso.
- Gerai, triukininkai, - ištarė į ragelį, - tu laimėjai. Ir kaip tau tai pavyksta?
- Kas kalba? Penfieldas?

Penfieldas po jų susitiko irgi iškilo. Kaip vietinių laikraščių tinklo vyr. redaktorius jis, aišku, jau senai atsiribojo nuo Filipso.

- Tas pats, - ragelyje pasigirdo pašaipus balsas. – Tas pats Penfieldas, kuris kadaise prisiekė, kad jo laikraštis daugiau niekada neišspausdins nė vienos eilutės apie visą tą tavo kosminį kliedesį.
- Kai ko tau reikia, Penfieldai?
- Juk sakiau, tu laimėjai. Patinka man tai ar ne, bet tu vėl tapai sensacija. Mums skambina visa sritis. Tūkstančiai žmonių žiūri per žiūronus į tavo skaidančią lėkštę. Televizijos stotis dumia per perėją, kad ją parodytų milijonams žiūrovų. Mes jau gavome keturias užklausas iš Nacionalinio kosminės erdvės stebėjimo centro. Artimiausioje karinėje oro bazėje į orą pakilo reaktyvinių naikintuvų grandis. Nežinau, kaip tau tai avyko, bet jei jau patekai į naujienas, tai dėstyk, ką paruošei.

Filipso per petį žvilgtelėjo į laivą. Štai jis ryškiai sutvisko oranžiniame prožektoriaus spindulyje, išblėso, vėl sutvisko, o iš telefono ragelio sklido atkaklus raginimas. Prožektorius apsisuko dar kartą ir ... Nieko. Laivas išnyko.

- Palaukite, - dusliai šūktelėjo Filipso. Tačiau laivo jau nebuvo.

Telefonas tebekvietė. Filipso lėtai sugrįžo prie jo.

- Palaukite, - tarstelėjo į ragelį. Padėjo jį ant stalo ir prasitrynė akis. Tada vėl paėmė ragelį.
- Mačiau pats, - stūgavo ragelis plonu balsu. – Kas tai buvo? Kaip tai padarėte?
- Laivas, - atsakė Filipso. – Tai buvo kosminis laivas.
- Tai buvo kosminis laivas, - atkartojo Penfieldas tonu žmogaus, rašančio diktantą. – Varyk toliau, Filipso. Kas nutiko? Ateiviai nusileido savo laivu ir susitiko su tavimi, taip?
- Jie, ... bendrai paėmus, taip.
- Taip. susitiko... baigta... Ko jiems reikėjo? – Pauzė. Tada piktai, - Filipso, girdite? Po velnių, neturiu laiko plepalams. Man reikia parašyti žinutę. Ko jie iš tavęs norėjo? Jie prašė tavęs pasigailėti, meldė, kad baigtum savo veiklą?

Filipso apsilaižė:
- Matai... iš esmės, taip.
- Kiek jų buvo, tų būtybių?
- Jų?.. tik viena...
- Tik viena būtybė... tebūnie. Toliau? Kodėl kiekvieną žodį iš tavęs reikia kaip su replėmis traukti? Kaip ji atrodė? Baisiai ir išsigimusiai?<
- Priešingai.
- Susijaudinęs pakartojo Penfieldas. – Žavi būtybė. Nežemiško grožio mergina. Vadinasi taip? Anksčiau jie grasino. Dabar nusprendė tave papirkti. Taip?
- Matai, reikalas tame...
- Cituoju tavo žodžius: "nežemiško grožio... tačiau aš... hm... atsispyriau pagundai".
- Klausyk, Penfieldai.
- Na jau pakaks iš tavęs ir tiek. Neturiu laiko klausytis tavo nesąmonių. Viena tepasakysiu. Priimkite mano žodžius kaip draugišką įspėjimą. Noriu, tad ta istorija išsilaikytų bent iki rytojaus vakaro. Rytoj jūsų Šventykloje knibždės FTB ir Kosmoso žvalgybos agentų, kurie apipuola tarsi musės pūvančią mėsą. Tad geriau jau paslėpkite kur savo aerostatą. Kai reikalas paliečia reaktyvinius naikintuvus, tai panašūs reklaminiai triukai valdžiai pasirodo ne tokie žaismingi.
- Leis pasakyti, Penfieldai.

Kitame laido gale padėjo ragelį. Filipo irgi padėjo ragelį, pasisuko.

- Štai matote, - verksmingai tarė tuščiam kambariui, - į ką jie mane stumia?

Pavargęs prisėdo. Vėl suskambo telefonas.

- Jus kviečia Niujorkas, - tarė telefonistė. Tai buvo Džonatanas, jo leidėjas.
- Džo! Pusvalandį negaliu tau prisiskambinti. Tavo linija visąlaik užimta. Puikiai padirbėjai, drauguži. Ką tik išgirdau pranešimą skubioje žinių programoje. Kaip tai tau pavyko? Beje, nesvarbu. Duok tik pagrindinius faktus. Rytoj reikia duoti pranešimą spaudai. Klausyk, kiek laiko tau reikia naujos knygos parašymui? Dvi savaites? Tris? Gerai, tegu, nors... tarp kitko, tai nesvarbu. Praleisiu tave be eilės. O dabar, varyk. Įjungiu diktofoną.

Filipo pažvelgė į žvaigždes. Ragelyje pasigirdo trumpas įjungiamo diktofono trakštelėjimas. Filipas pridėjo ragelį arčiau burnos, giliai įkvėpė ir pradėjo:
- Šiandien mane aplankė ateiviai iš Kosmoso. Tai nebuvo atsitiktinumas, kaip pirmasis mūsų susitikimas. Me, šitam kartui jie ilgai ir kruopščiai ruošėsi. Jie nusprendė mane sustabdyti, tačiau ne jėga ir įtikinėjimu, ne, jie panaudojo paskutinė ir galingiausią priemonę. Netikėtai tarp spinduliuotuvų ir mano radaro antenos kabelių apsireiškė nežemiško grožio mergina. Aš...

Už Filipso nugaros pasigirdo trumpas trūkus garsas – tokį galėjo išleisti tik žmogus, kuriam pasibjaurėjimas trukdo kalbėti ir kartu nesulaikomai norisi nusispjauti.

Filipso numetė ragelį ir atsisuko. Jam pasirodė, tarsi mato tirpstantį rudaplaukio vyriškio siluetą. Kažkas virptelėjo toje dangaus vietoje, kur buvo laivas, tačiau ir ten daugiau nieko nesimatė.

- Mane užkniso skambučiais, - verksmingai tarstelėjo Filipso, - aš nežinojau, kad pataisėte savo omikroną. Aš nenorėjau. Aš kaip tik rengiausi...

Pamažu jis susivokė, kad jis vienas. Niekada anksčiau jis nesijautė toks vienišas. Išsiblaškęs paėmė ragelį, priglaudė prie ausies ir išgirdo susijaudinusį leidėjo balsą:
- ... taip ir pavadinsim ją: "Paskutinė priemonė". O ant viršelio kūninga blondinė, apsirengus kaip motina pagimdė, lenda iš radaro antenos. Šaunu, Džo. Tai vienintelis dalykas, kurio nebuvai panaudojęs. Pamatysi, tai bus kaip bombos sprogimas. Tavo Šventykla irgi nebus nuskriausta. Parašyk knygą per dvi savaites ir pas save galėsi atidaryti JAV iždą.

Lėtai, netaręs nė žodžio, nelaukdamas, kol leidėjas baigs kalbėti, Filipso nuleido ragelį. Atsidusęs, jis apsisuko ir uždegė šviesą virš rašomosios mašinėlės. Įdėjo du švarius lapus su tarpe esančiu kopijavimo lapu, pasuko velenėlį, ir viduryje puslapio parašė:

Džozefas Filipso
PASKUTINĖ PRIEMONĖ

Jo pirštai lengvai, užtikrintai ir greitai nubėgo klavišais.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Ar mąsto žmogus?
Julija Zonis. Megido
V. Rybakovas. Dailininkas
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Strugackiai. Smėlio karštinė
Jaroslavas Zyka. Nuosprendis
Naujasis kolonizavimo protokolas
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Apie: A. Tolstojus. Inžinieriaus Garino hiperboloidas
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Janušas A. Zaidelis. Riba
Lino Aldani. Onirofilmas
V. Zegalskis. Avarija
Civilizacijos kaina
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė