Pasaulio religijų kiltys

Islamas

Kodėl arabai taip lengvai ir greitai užkariavo Artimuosius Rytus, šiaurinę Afriką, bet patyrė nesėkmę Europoje? Kaip Viduramžiais iškilo, suklestėjo ir patyrė nuosmukį Arabų kalifatas?

Ir Mahometas nebuvo vieninteliu, siekiančiu įvesti naują religiją – pvz., jis turėjo ir rimtą varžovą Musailimą. O ir islamas kilo ne tuščioje vietoje – tarp arabų buvo išplitusi monoteizmo idėja, atsiradę pranašai, chanifai (tik apie jų skelbiamas tiesas beveik nieko nežinome). Mahometo veikla buvo sėkminga dėl dviejų priežasčių: 1) jis skelbė Mekoje, arabų centre; 2) jis tenkino arabų genčių visuomenį poreikį jungtis.

Gentys jungėsi aplink Mahometą, kaip politinį lyderį, ir priimdavo islamą, tačiau į tai nežiūrėjo rimtai. Tad nenuostabu, kad po Pranašo mirties, jos ėmė atsisakyti islamo (rida), tačiau jas vėl suvienyti pavyko pirmajam kalifui Abu Bakrui.

O tada susiklostė palankūs veiksniai: 1) 6 a. pasikeitė klimatas, t.y. smarkiai atšalo – matyt dėl ugnikalnio Malajų archipelage išsiveržimo – kas paskatino arabų ekspansiją iš Arabijos pusiasalio; 2) prasidėjo maro epidemija, stipriai susilpnimusi Bizantiją, kurioje paaštrėjo politiniai ir religiniai nesutarimai. Ir to pasekme buvo tai, kad Artimųjų Rytų ir Egipto krikščionys, daugiausia eretikai, nekentė Konstantinopolio su jo ortodoksine politika. Ir kai kalifas Omaras 637 m. užėmė Jeruzalę, patriarchas Sofronijos pats jam atidavė miesto raktus. Juk arabai pradžioje nesiekė užimtose žemėse priverstinai „atnešti“ islamą; 3) to meto supervalstybės, Iranas ir Bizantija, 26 m. aršiai tarpusavyje kariavo ir išseko; 4) arabai buvo klajokliai, o jų karinis potencialas visad didesnis nei sėslių gyventojų (tiesa, 751 m. juos prie Talaso (dabart. Kirgizija) sustabdė kinai).

Europą (pirmiausia, Ispaniją) užkariauti bandė jau ne patys arabai, o berberai, kurie islamizuoti buvo silpniau. Ir jie pralaimėjo mūšį ties Puatjė (732), nes arabai resursų Europos užkariavimui jau neturėjo..

Arabų kalifatą skaido į 3 laikotarpius: 4 „teisiųjų“ kalifų 632-661), Omejidų (661-749) ir Abasinų (750- 1517). Pradžioje sostine tapo Damaskas. Kai 8 a. viduryje liovėsi užkariavimai, pajamos smarkiai krito ir Omejidams teko didinti mokesčius – ir tai privedė prie Abasidų revoliucijos. Šie sostinė perkėlė į Bagdadą. Vėliau, 10 a., ėmė skirtis politinė ir religinė valdžios. Galiausiai Abasidus nugalėjo turkų Osmanų imperija.

Daugiau apie islamo kiltį skaitykite  izmailitų istorijoje   

Pranašas Mahometas (570-632)  

Pagarbintas tasai, kurs sukūrė žvaigždynus danguje ir ten pakabino Lempą bei Mėnulį, kad skleistų šviesą; ir jis tasai, kuris sutvėrė Dieną ir Naktį, kad keistų viena kitą - už tai turime jį šlovinti ir reikšti dėkingumą, Koranas, Kriterijus, 25:61-62

Aš pateikiu pasitikėjimą Alachu, mano ir tavo Viešpačiu. Tai nejudantis tvarinys, bet jis pagriebė už savo garbanų. Tai mano Viešpats esantis tiesiame Kelyje, Koranas, Hud, 11:56

Pranašas Mahometas (Muhammad, Mahomet, Mahmud) gimė galingos Quaraysh genties - tradiciškai valdžiusios pagoniškąjį Mekos (Mecca, Makkah, Bakka, Baca) miestą - Bani Hashim atšakoje. Jis priklausė pranašo Izmailo giminei pagal šio antrąjį sūnų Kedar'ą. Jo tėvas Abdullah kelias savaites iki jo gimimo mirė Yathib (Medinah) mieste, kur buvo nuvykęs aplankyti tėvo giminaičių (pagal motinos pusę). Jo motina Amina, grįždama iš Medinos, mirė vietovėje vadinamoje Abwa pranašui esant 6 m. amžiui. Jį iki 8 m. amžiaus augino tėvo pusės senelis `Abd al Muttalib'as (Shaybah), o po šio mirties - dėdė Abu Talib'as.

`Abd al Muttalib motina Salma buvo kilusi iš Medinos ir jį ten augino tol, kol jo dėdė Muttalib pasiėmė jo į Makkah (Meką) kaip savo paveldėtojo. Daug metų iki Muhamedo gimimo Abd al Muttalib buvo įtakingas Quaraysh arabų genties lyderis ir rūpinosi 'Ka`bah šventovės (vėliau tapusios pirmąja islamo šventykla) priežiūra. Meka vis dar buvo svarbus miestas buvęs ant karavanų kelių į Siriją ir Egiptą (į šiaurę ir šiaurės vakarus) bei Jemeną (į pietus). Piligrimai vis dar keliavo į jį, kad pagerbtų Kaaba ir pabučiuotų juodąjį akmenį, priskiriamą Mėnulio dievui Hubal'ui.

Abu Talib buvo tekstilės gaminių pirklys ir jaunasis Mahometas nuo pat 12 m. amžiaus lydėjo jo karavanus į Siriją (iki pat Bostra), Jemeną, Egiptą ir Mesopotamiją. Jo jaunystė buvo pilna dvasinio turinio. Kelionių metu Mahometas šnekėjosi su šventikais, rabinais ir vienuoliais - taip gaudamas žinių apie įvairias judėjų ir krikščionių tikėjimo formas. Jis dažnai regėjo įvairias vizijas, kartais žiaurias ir neraminančias. Kai kurie mokslininkai mano, kad jis sirgo epilepsija. Už savo nepriekaištingą elgesį Mekoje ir tarp jos svečių jis buvo gavęs pravardę `al-Ameen (Padorusis, Šlovingasis ar teisuolis).

Mahometui sulaukus 25-ių, išgirdusi gerus atsiliepimus apie jį, turtingo pirklio našlė Khadijah paprašė jį vykti prekybos reikalais į Siriją. Netrukus, jam sugrįžus iš kelionės, ji per giminaitį jam pasipiršo ir Mahometas jos pasiūlymą priėmė. Tuo metu Khadija buvo 40 m. amžiaus ir jau antrąkart našlė. Su ja Mahometas sulaukė 6-ių vaikų: 4-ių dukrų ir 2 sūnų. Pirmasis sūnus mirė 2 m. amžiaus. Jis buvo vadinamas Abul Qasim (Qasim tėvas). Antrasis sūnus mirė būdamas paaugliu. Jis buvo vadinamas "Tayyab" bei "Tahir",
Pranašas Mahometas atsisveikina Mahometas atsisveikina prieš išvykstant
nes gimė Mahometui jau pradėjus pranašauti. 4-ios dukros buvo: Zainab, Ruqayya, Umm Kulthum ir Fatima (kuri vienintelė išgyveno tėvą ir jos vardu vadinosi Kairo Fatimidų dinastija). Kadangi tik sūnus gali perimti tėvo darbus, tai Mahometas nepaliko aiškaus savo įpėdinio vėliau tuo sukeldamas skilimus islamo mokyme.

Khadija pusbrolis buvo religijos mokslininkas Waraqa, kuris pirmasis dalį Senojo ir Naujojo Testamento išvertė į arabų kalbą. Pas jį Mahometas dažnai užsukdavo.

Sulaukės 35 m. Mahometas pradėjo gyventi kaip atsiskyrėlis Hiraa kalno, esančio dykumos kalvose netoli Mekos, oloje. Turėdamas 40 m. jam Ramadano mėnesio paskutinėmis 10 d. jam (balsu kaip varpelio skambėjimas) apsireiškė archangelas Jibril (Gabrielius), kuris paliepė „Iqraa!“ (t.y. „skaityk“ arba „atmintinai papasakok“). Mahometas atsakė: „Aš negaliu skaityti“ (nes jis niekur nesimokė ir buvo neraštingas). Gabrielius tai pakartojo tris kartus (vienoje versijoje apglėbdamas Mahometą taip, kad šis vos galėdavo iškentėti). Po trečio karto pasirodė šviečiantis rankraštis su ugnies raidėmis ir balsas liepė kartoti iš paskos:

„Skaityk (pasakok) mūsų Viešpaties, kurs tvėrė, vardu! Jis sukūrė žmogų iš to, kurs limpa [kraujo kręšulių]. Skaityk, - tavo Viešpats yra dosniausias [kilniausias] - jis plunksna moko žmogų, ko nežino [atskleidžia paslaptis]“.

Tai pirmieji Koran'o 96 Surah (skyriaus) sakiniai. Tuo metu ėjo 610-ieji Kristaus eros metai.

Vizija baigėsi ir Mahometui teko apsvarstyti savo likimą. Jis nusprendė nušokti nuo uolos, tačiau išėjus į tyrą orą, vėl pasigirdo balsas: „O Mahometai! Esi Alacho pasiuntinys, o aš esu Gabrielius!“ mahometas pažvelgė į dangų ir danguje išvydo Angelą smeigiantį jį žaižaruojančiomis akimis (vėliau astronomai nustatys, kad tuo metu Mėnulis ir Venera buvo greta).

Išsigandęs Mahometas pardūmė į namus ir pavargęs bei įsibaiminęs paliepė žmonai "paslėpk mane, paslėpk mane" (po vilnone antklode). Jo išgąsčiui kažkiek praėjus, Khadija paklausė, kas jį taip išgąsdino ir ramino sakydama: „Alachas (vienas dievas) neleis tau nukristi, nes esi malonus su giminėmis, kalbi tik tiesą, padedi vargšams, našlaičiams ir kitiems - ir esi gerbiamas vyras“. Khadija nuėjo pasitarti pas Waraqa, kuris jai patvirtino, kad tai tikrai buvo Gabrielius (tas pats, kuris aplankė ir Mozę) ir pridūrė, kad „Mahometas yra laukiamas pranašas“. Khadija priėmė šį apreiškimą kaip tiesą ir tapo pirmąją islamo išpažinėja. Ji palaikė vyrą jo sunkiame kelyje, ypač 3 m. trukmės Kuraišo pagonių pranašo giminės "boikoto" metu. Ji mirė 620-ais būdama 65-ių netrukus po boikoto pabaigos. ...
 

< . . . >  
 

Islamo vystymasis

Po Mahometo mirties 632-ais, pirmasis jo vietą užėmė ir pirmuoju kalifu tapo šv. Abu Bahr, išrinktas Mahometo artimiausių pasekėjų (nedalyvaujant `Ali). Jam vadovaujant islamo imperija išplito apimdama Jemeną, Omaną, Bahreiną ir didesnę Palestinos dalį. Mahometas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti - tačiau jo mokymus užrašydavo jo pasekėjai. Po Mahometo mirties Abu Bahr liepė Zayd surinkti į vieną rinkinį visus šiuos užrašus per 23 m. pranašavimo metus (609-632). Taip atsirado Qur`an, susidedantis iš 114 skyrių ("sarah" arba "lygis, laipsnis"), kurių kiekvienas (sudėti ne chronologine tvarka) perteikia vieną (ar kelis) apreiškimus Mahometui. 93 skyriai buvo apreikšti Mekoje iki legendinio skrydžio (Hijra, 622 m.), ir likę 21 - po (Medinah mieste).

Abu Bahr mirė 634-ais ir jo vietą užėmė tironiškasis `Umar, užkariavęs Siriją, Iraką, Persiją ir Jeruzalę. Jis buvo nužudytas 644 m. Mirties patale jis nurodė 6-ių Quraysh komitetui rinktis `Ali arba `Uthman - šis, 70 m. amžiaus, ir buvo pasirinktas. Jis išplėtė imperiją prijungdamas Kiprą, Rodą, Libiją, Afganistaną, Turkestaną ir Khorosan'ą. Tačiau, nepaisant to, jis pasirodė pažeidžiamas ir nekompetitingas valdovas. Į visus valdžios postus jis pastatė savo Umayyad genties atstovus. Jis atliko ir Korano reviziją (pašalindamas visus neigiamus atsiliepimus apie Umayyad) ir sunaikino visus ankstesnės versijos Korano egzempliorius. Daugelis nepritarė tokiai pertvarkai (ir Uthman tapo labai nepopuliarus), tačiau jo Korano versija naudojama iki šių dienų. 656- ais Uthman nužudė maištininkai, kuriems vadovavo Abu Bahr sūnus Muhammad.

Pranašo vaikaitis Hadrat `Ali ibn-Abu Talib tapo ketvirtuoju kalifu. Jis vedė Fatimą (pranašo dukrą) ir nuo jos sulaukė 2-ų sūnų - Hasan ir Husayn. `Ali buvo narsus islamo karys pelnęs pravardę "Dievo liūtas", tačiau iš Uthman jis paveldėjo netvarką valstybėje ir jo valdymo laikotarpiu buvo pilna išdavysčių ir sąmokslų.

Ali išrinkimas buvo užginčytas Umayyad elito atstovo Mu`awiyah, Sirijos valdytojo, nes, atseit, jis dalinai kaltas už Uthman nužudymą, nes nenubaudė Muhammad ibn Aby Bahr. 660-ais Damaske jis pasikelbė kalifu. `Ali buvo silpnas kovoti prieš jį ir 661-ais buvo nužudytas. `Ali sūnus Hasan paskelbė apie savo įpėdinystę, bet buvo priverstas jos atsisakyti. Mu`awiyah tvirtino, kad po jo mirties kalifų valdžia turi pereiti Mahometo palikuonims, tačiau įpėdiniu paliko savo sūnų Yazid. Husayn bandė sukilti, bet Yazido buvo įveiktas.

Aršūs `Ali pasekėjai yra vadinami Shi`a (šiitai, šalininkai), kurie tiki, kad `Ali savo įpėdiniu paliko pats pranašas Mahometas, o šio palikuonys turi teisę į valdžia per Mahometo dukterį Fatimą. Tad jie atmetė Mu`awiyah ir visus jo įpėdinius. `Ali įpėdiniai yra imamai (pavyzdžiai). "Ortodoksai" pripažinę Mu`awiyah ir po jo sekusius kalifus yra vadinami sunni (sunitais, tradicionalistais).

Tačiau prieštaravimas kilo ir tarp šiitų - jų 6-is imamas Jafar turėjo du sūnus Isma`il ir Musa. Vyresnysis Izmailas buvo parinktas nauju imamu, bet mirė anksčiau už tėvą. Tada Jafar imamu paskyrė Musa, bet Izmailas jau turėjo sūnų Mohammad ibn Isma`il, taipogi paskelbtą imamu. Tai sukėlė naują skilimą į izmailitus (arba "septintuosius" šiitus).

Musa įpėdiniai valdė "ortodoksus" šiitus. Po kelių kartų 878-ais 12-sis imamas Mohammad ibn Hasan laiptais nusileido į Didžiosios Samaros mečetės požemį ir niekad iš ten negrįžo. Būdamas 7-ių amžiaus jis dingo iš šio pasaulio. Todėl ortodoksai šiitai kartais vadinami 12-ojo imamo šiitais, tikinčiais, kad 12-as imamas buvo laikinai Dievo paimtas ir vienądien sugrįš kaip Mahdi (mesijas). Ši religijos pakraipa valdo dabartinį Iraną.

Izmailitų atšaka davė pradžią žiauriajam Qarmatian judėjimui, kurio slaptieji mokymai buvo perteikiami per eilę (7-ių lygių) įšventinimų. Jie įkūrė Egipto Fatimidų dinastiją, iš kurios išaugo slapta Libano drusų sekta bei garsieji asasinai (Libane ir šiaurės Irane), kurie, spėjama, turėjo įtakos tamplierių ordinui (skaitykite apie asasinų pradininką).

Islame taipogi yra dar viena garsi (ir beveik tokia pat sena kaip ir pats islamas) sufijų arba dervišų atšaka, kilusi Persijoje (taigi, šiizmo širdyje). Sufiai asmeninę mistinę patirtį laiko aukštesne už pasaulietišką valdžią. Tad jie yra savotiška islamiškojo "gnosticizmo" šaka. Juos neigia tiek sunitai, tiek šiitai. Manoma, kad sufi atsirado į islamą įsiliejus kai kuriems krikščionybės ir neoplatonizmo elementus. Sufizmas turi savo nepriklausomą filosofų-poetų-šventųjų liniją (skirtingą nuo kalifų ir imamų). Žymiausi atstovai: Aby Yazid (Bayazid, m.909), Rabi`a al-Adawiya (717-801), Husayn ibn-Mansur al Haladžas (m.922), Abu-Hamid Mohammad al-Ghazali (1058-1111), Fariduddin Attas (1110-1220), Muhiyuddin Muhammad ibn-Ali ibn al-Arabi (1165-1240) ir Maulana Džalaluddin Rumi (1207-1273).

Pastaba: čia anksčiau buvusi dalis perkelta: >>>> Šiitai, sufi ir kiti

Izmailitų istorija
Musulmonų brolijos
40 an-Navavi chadisų
Kas dėbtelėjo į akląjį?
Koranas. Dana Medinoje
Pranašų nenuodėmingumas
Islamas: Laisva valia ir determinizmas
Šachas Karimas Aga Chanas: gyvasis imamas
Sayyidna Hasan Bin Sabbah, asasinų pradininkas
Sukantis aplink sufizmo pavadinimą
Jėzus Kristus musulmonams
Asasinai, šiitai-izmailitai
Kalnų Senio paslaptys
40 an-Navavi chadisų
Islamo pakraščiai
Šiitai, sufi ir kiti
Kaaba Mekoje
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Religijos puslapis
Vartiklis