Filosofijos istorijos konspektai, 1978-79

Tai priimkite tik kaip gerokai laiko nutolintus konspektus. Ne daugiau…

Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?

Šėleris*) pripažino gyvūnus turint paprasčiausias intelekto formas, taip vadinamą praktinį intelektą. Pagal jį, gyvūno ir žmogaus intelektas skiriasi tik kiekybiškai:
"Tarp protingos šimpanzės ir Edisono, jei pastarąjį imsime tik kaip techniką, egzistuoja, žinoma, labai didelis skirtumas, bet tik išsivystymo laipsnyje".

Skirtumu tarp gyvūno ir žmogaus Šėleris laikė žmogaus dvasią ir asmenines savybes. Dvasia – kaip visos gyvybės pradžia.

Landmanas
Žmogus – kaip "neužbaigta" būtybė

Kodėl ančiukai plaukioja?

Ne vienas yra matęs, kaip perekšlė višta vedžioja pulkelį ančiukų. Nuveda juos prie prūdo, o tada tie pūkų kamuoliukai sušoka į vandenį ir plauko sau, o pasimetusi perekšlė duodasi krantu aplink kūdrą ir nebežino, ką daryti. Tokių ir panašių nutikimų gamtoje nors grėbliu grėbk. Tai kaip čia nutinka, kad ančiukai be jokių mokslų iškart žino, kad reikia plaukioti?! Instinktai... o juos gyvūnams įdavė gamta. Kiekvienas jų turi savotiškas „spyruokles“, kurios varo juos. Ir jau Epikūras ir jo pasekėjai, ypač Lukrecijus, teigė, kad tas judėjimas ir veikimas kyla iš paties organizmo todėl, kad taip sukūrė gamta. Jis net padarė išvadą, kad gyvūnų veiksmų tikslingumas yra natūralios atrankos rezultatas. Nes katinas, jei nebūtų išmokęs gaudyti pelių, būtų nustipęs iš bado, o ne geresni pyragai būtų ir ančiukams bei žąsiukams, - matyt šių gimines maitino kažkokie varliokai, o jų, beslampinėjant aplink balas, nelabai jų ir prisirinksi turint tokį apetitą.

Taigi alkis, „pilvo maršas“ vertė gyvūnus šokti, bėgti, ką nors stverti. Kai kurie filosofai tą dalyką aprengė pasaulinių idėjų, „visuotinio proto“ rūbais. Anot Sokrato, tas „protas“, susijungęs su kūnu, įgyja jautrumo ir veikia kryptingai. Platonas manė, kad gyvūnų elgesys priklauso nuo geismų. Alkis – geismas. O nuo jo ligi instinkto – tik vienas žingsnis. Tačiau Platonas to žingsnio nebežengė – tai padarė vėlesni mąstytojai.

Aristotelis buvo ne tik filosofas, bet ir gamtotyrininkas. Jo mokymą plėtojo stoikai, pirmieji ir panaudoję instinkto (horme) sąvoką. Kaip jį suprato stoikai? Tai yra tai, kas įgimta, tikslingas geismas ar potraukis, kreipiantis žmogų į malonumą ir saugantis nuo bjaurumo ir pražūties. Stoikai rėmėsi gamtos stebėjimais – kaip paukščiai suka ir krauna lizdus, globoja vaikus, kaip bitės lipdo korius, vorai rezga tinklus. Anot jų, tuos veiksmus gyvūnai daro nesąmoningai, nes neturi proto, todėl ir nesupranta savo veikimo prasmės ir remiasi vien savo įgimtais sugebėjimais.

18 a. Ž. Lametri pastebi, kad aukštesnės raidos gyvūnai savo gebėjimais lenkia žemesniuosius: paukščiai žuvis, žinduoliai – paukščius ir t.t. Tačiau jo amžininkas E. Kondiljakas samprotauja idealistiškai – lyg tai instinktai perėję iš protingų veiksmų: protingas elgesys tampa įpročiu, o įprotis – instinktu. Su tuo jau nesutinka kitas jų amžininkas, gamtininkas Š. Lerua, kuris įrodinėja, kad gamtą reikia skaityti iš kito galo. Jis pripažįsta, kad įprotis gali būti būti perduodamas iš kartos į kartą: pvz., triušiai liaujasi rausę urvus, kai kelios jų kartos vaikus atsiveda narvuose – jų instinktą nuslopina naujos gyvenimo sąlygos.

Tačiau zoopsichologijos ir lyginamosios psichologijos garbė priklauso Ž. Biufonui ir Ž.B. Lamarkui, kurių darbuose nemažai vertingų minčių. Pvz., Ž Biufonas padarė išvadą, kad gyvūno psichinės savybės, reikalingos prisitaikymui ir rūšies išsaugojimui, ne mažiau svarbios nei kūno sandara. Jis pradėjo mokslo apie gyvūnų elgesį ir psichiką pagrindus.

19 a. pradžioje Ž.B. Lamarkas formuoja mokymą apie gyvosios gamtos evoliuciją. Jis pabrėžia didelį elgsenos ir psichinės veiklos vaidmenį evoliucijos procese ir įrodinėjo, kad sudėtingesni psichinės veiklos pasireiškimai išsirutuliojo iš paprastesnių, todėl juos reikia tyrinėti lyginant vienus su kitais. Jis atmeta bet kokį ypatingą dvasinį pradą, todėl mano, kad gyvūnų (taip pat ir žmogaus) psichinę veiklą galima pažinti darant bandymus, tiriant gamtą. Psichinę veiklą jis sieja su nervų sistemos būkle – ir sukuria lyginamosios psichologijos pagrindus. Ir pagaliau vientisą evoliucijos teoriją sukuria Č. Darvinas.

Papildomai skaitykite Gerasis daktaras Aiskauda...

Gelenas atsisako Šėlerio dualizmo tarp gyvybės ir dvasios. Dvasia Gelenui – reali pačios žmogaus prigimties galimybė, kuri realizuojama ilgu duotų jam biologinių prielaidų vystymusi.

Gelenas laiko, kad žmogaus intelektas skiriasi nuo gyvūno intelekto kokybiškai. Pagal Geleną, žmogus biologiškai neužbaigta būtybė, nes jis gana prastai aprūpintas instinktais. Gyvūnas pasitiki išbaigtais, gamtos duotais instinktais, žmogus privalo pats tvarkytis panaudodamas savo galimybes. Kitaip tariant, jis gamtos priskirtas gyventi mąstant skirtingai nuo gyvūnų.

Skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno ne anatominėje struktūroje ir ne sugebėjime gamintis darbo įrankius, o toje biologinėje organizacijoje, kuri tarsi pačios gamos nurodyta kaip žmogaus specifikacija. Skirtumas, visų pirma, paprastose žmogui specifinėse judesių ir jausmų kombinacijose, žmogaus lankstume.


Gyvūnas tvirtai surištas su aplinka, žmogus nuo jos mažiau priklausomas, plastiškas, lengvai apsimokantis. Norėdamas išsaugoti save, žmogus privalo kurti naujas sąlygas, jis privalo įsigyventi toje dirbtinėje aplinkoje.

* Bet antropoidas, nepritaikytas grynai gamtiškam egzistavimui, vis tiek yra gamtos kūrinys.

Gamta padarė žmogų žmogumi, nes nepadarė gyvūnu.
Šioje formuluotėje matome sąlygas žmogaus kultūriniam gyvenimui, jo laisvei. Tai leidžia antropoidui išsirinkti kitą gyvenimo būdą.
* Ir tai leidžia žmogui atrasti save, susikurti savo dirbtinę aplinką.

Skirtumas, iškilęs tarp žmogaus ir gamtos, yra tik negalėjimo įvykdyti egzistavimo principo išraiška ir būtinumas rasti kitą būties formą.


Pagal Portmaną, vidinis kūdikio vystymasis turėtų būti 12 mėn. ilgesnis. Todėl dabar kūdikis didesnę embrioninio vystymosi dalį turi praleisti ne motinos kūne. O tai suteikia žmogui tam tikrą išimtį gyvūnų tarpe. Jei gyvūno jauniklis išvysta pasaulį jau susiformavęs, tai žmogaus jis dar tik formuojasi po gimimo, prisitaikydamas prie aplinkos sąlygų. Tame Portmanas mato neribotas galimybes nuolatinei kaitai.


Juokas ir verksmas, pagal Plesnerį, - kraštutinės žmogaus reakcijos, kylančios netekus savitvardos susidūrus su nepaaiškinamomis situacijomis, š kurias neaišku kaip reaguoti. Gyvūnai to neturi. Tik protinga būtybė, pvz., sutrikus kūno koordinacijai, gali reaguoti juoku ar verksmu. Tame Plesneris mato žmogaus galimybę atitrūkti nuo savęs, matyti save iš šalies.


Rothakeris stengiasi charakterizuoti žmogų kaip kultūrinio pasaulio kūrėją. Žmogus nuo pat pradžių patenka į tam tikrą gyvenimo situaciją su atitinkamu pasaulio pažinimu, kurio pagalba jis parodo savo veiklą. Pati veikla suprantama kaip reakcija į jį supantį pasaulį. Žmogus, apgaubtas veiklos, kuri nepateikta išbaigtu pavidalu, paslaptinga, tačiau jai paduota apipavidalinta medžiaga, kuri galėjo būti kitų paveikta.

Gyvūnas klauso tik savo instinktų, todėl žmogus [ … nebaigta … ]

Kaip tik atitinkamam dirgikliui gali peržengti "pažinimo slenkstį", taip ir "kultūrinis slenkstis" praleidžia tik tai, kas gali turėti reikšmę atskiram individui.

Gyvūnas turi tik tą aplinką, kuri duota gamtos. Žmogaus aplinka sukurta jo paties. Jo "supanti aplinka" yra kultūrinė, todėl jis turi kitokią aplinką nei gyvūnas.

Gyvūnų pasaulyje aplinką nusako rūšis; žmonių – tautos, profesionalų grupės ir t.t. Kiekvienas žmogus gali įeiti į šią aplinką, bet gali ir išeiti, pakeisti ar sugriauti ją.


Vulgarieji materialistai skelbė, kad sąmonė yra ypatinga materijos atmaina. Kad ji tarsi išskiriama smegenų. Klaidinga tyrinėti mintį, sąmonę, kaip materiją, kaip kažką materialaus. Jei laikysim sąmonę materija, tai "netenka prasmės gnoseologinis materijos priešpastatymas dvasiai, materializmo idealizmui" (Leninas). Gnoseologinių tyrinėjimų ribose materijos ir sąmonės priešpastatymas yra būtinas. Bet "už šių ribų operuoti dvasios ir materijos, fizikinio ir psichinio, priešpastatymu kaip su absoliučiu priešpastatymu būtų milžiniška klaida".

Kai kurie šiuolaikiniai idealistai "neneigia" to, kad sąmonė susijus su smegenimis. Bet šį ryšį jie supranta taip,kad smegenys yra tik "instrumentas" sąmonės parodymui; pati sąmonė laikoma nepriklausoma nuo smegenų. Lengva pastebėti, kad jie teigia, kad pojūčiai jau egzistuoja, tik jie dar nepasireiškę.

* Smegenų ląstelių yra apie 15 mlrd.

 
* Sąmonė – smegenų veiklos produktas. Bet ji kyla ir formuojasi smegenyse tik smegenų ryšio su išoriniu pasauliu dėka.

Jutimų šaltinis yra išorinis pasaulis, materija, reiškiniai ir daiktai.

Jutimai – pagrindas, ant kurio statomi visi sąmonės reiškiniai. Vienodos sąlygos sukelia smegenyse tą patį jutimą. Kadangi tam tikros materialių daiktų savybės sukelia atitinkamus jutimus, todėl ir turime galimybę atskirti savybes vieną nuo kitos. Kadangi materialūs daiktai turi daug savybių, tai smegenyse sudaromas vientisas daiktų suvokimas.

Jutimai ir daiktų suvokimai – tarsi atspindžiai, nuotraukos, materialių daiktų vaizdai. Tačiau ar teisingai mūsų jutimo organai perteikia materialų pasaulį.

 
Psichika yra tikrovės atspindėjimas subjektyviais, idealiais vaizdais.

Vulgariojo materializmo šalininkai (Fogtas, Biuchneris**), Molešotas) primityviai aiškina sąmonės esmę, teigdami, kad sąmonę sudaro materialus jos substraktas – smegenyse vykstantys fiziologiniai nerviniai procesai. Sąmonės ir materijos tapatinimas – didelė klaida.
Pavadinti mintį materialia – žengti žingsnį link idealizmo.

Sąmonė yra žmogaus smegenų funkcija, kurios esmė – tikrovės atspindėjimas. Sąmonė yra ne bet kokios, o labai organizuotos materijos savybė.

Žmogaus smegenyse objektas psichiškai atgaminamas pojūčių, suvokimų, vaizdinių.
Sąmonės turinį nulemia reali tikrovė.

Sąveikai tarp organizmo ir pasaulio vykti padeda organizmo refleksai, kuriuos sukelia jutimo organų sudirginimas. Sąmonė – smegenų veiklos produktas ir ji atsiranda tik dėl išorinio poveikio smegenims.

Įvairios dinaminės sistemos sugeba gauti informaciją, ją perdirbti, įsiminti, veikti pagal grįžtamo ryšio principą ir tuo remdamosi atlikti valdymo funkcijos.

Negyvojoje gamtoje vyksta keitimasis, bet informacija neiššifruojama. Gyvoji gamta gali aktyviai naudoti informaciją, išsivysto prisitaikomoji veikla – elgsena, drauge su ja ir valdymas.

Valdymas – tam tikra programa, vienos sistemos reguliavimas, kurį atlieka kita sistema. Informacija perduodama signalais – jie yra tas principas, pagal kurį konstruojami kompiuteriai.

Žmogaus smegenyse egzistuoja prasminė kreipimosi į atmintį sistema, įgalinanti gauti informaciją neperkračius visos atminties.


*) Maksas Šėleris (Max Scheler, 1874-1928) – vokiečių filosofas, sociologas, fenomenologinės krypties atstovas. Pirmieji darbai įtakoti F. Nyčės.  E. Huserlio fenomenologiją pritaikė etikai, kultūros ir religijos filosofijai. Moralines vertybes pateikė kaip nekintančias ir formaliajai I. Kanto etikai priešpastatė materialistinį požiūrį. Pagrindinis veikalas: „Formalizmas etikoje ir materialinė vertybių etika“ (1913–1916). Jame kritikuojamas Kanto formalizmas ir kuriama idealistinė vertybinio absoliutizmo etika.
Jis buvo vienas filosofinės antropologijos pradininkų. Ją suprato kaip įvairių mokslų ir filosofijos sintezę, nagrinėjant žmogaus prigimtį. Žmogaus esmė – ne mąstymas ar valia, o meilė („ordo amoris“), kuri yra dvasinės vienybės aktas, kai akimirksniu suvokiama aukščiausioji objekto vertybė.

**) Liudvikas Biuchneris (Friedrich Karl Christian Ludwig Büchner, 1824-1899) – vokiečių gydytojas, gamtotyrininkas, filosofas, mokslinio materializmo atstovas. Pagarsėjo mokslinių pasiekimų populiarinimu (pvz., „Jėga ir materija“, 1855). Kritikavo socialinį darvinizmą, laikydamas neleistinu geriausių išgyvenimo principo perkėlimą į socialinę sferą. 1881 m. įsteigė „Vokiečių laisvamanių draugiją“.

Šuolis iš savęs
Protingi šunys
Nyčė ir Vokietija
Karlas Poperis
Mąstymo aušra
Žemiausi žmonės
Griaustinis, Tobula mintis
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
Edgaras Allanas Poe arba grožio kūrimas ritmu
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Umberto Eco: Laiškas butelyje
Džonas Lokas. Apie auklėjimą
Svetimų minčių problema
Apie socialinµ fotografiją
Karlas Gustavas Jungas
A. Kamiu filosofija
Filosofijos skiltis
Vartiklis