Epifanijus iš Saliamio  

Epifanijus (Epiphanius, apie 310-20 – 403) – smarkiai kovojęs su erezijomis Bažnyčios tėvas.

Epifanijus gimė žydų šeimoje mažoje Palestinos Besanduko gyvenvietėje, esančioje šalia Eleutheropolio. Buvo vienuoliu Egipte, kur bendravo su Valentino pasekėjais. Apie 333 m., grįžęs į Judėją, gimtinėje įsteigė vienuolyną, kurio vyresniuoju išbuvo apie 30 m. Mokėjo kelias kalbas ir buvo vadinamas „Penkiakalbiu“ (hebrajų, sirų, egiptiečių, graikų ir lotynų).

Saint Epiphanius Dėl išsimokslinimo ir asketiško gyvenimo būdo 367 m. buvo pasiūlytas Saliamio (Kipre, dar kitaip Konstancija pagal Konstantiną II) vyskupu. Kartu buvo ir Kipro metropolitas. Vyskupu išbuvo apie 40 m. Daug keliavo gindamas ortodoksinį tikėjimą. Dalyvavo Antiochijos sinode (376), kuriame Trejybės doktrina buvo ginama nuo Apolonijaus mokymo. Jis palaikė vyskupo Paulino pažiūras (pripažįstamas Romoje) labiau nei Meletijaus (pripažįstamo Rytų bažnyčiose). 382 m. dalyvavo susirinkime Romoje, kur irgi palaikė Paulino pusę. 394 m. atvykęs į Jeruzalę kritikavo Origeno mokymą ir ragino Jeruzalės vyskupą, kad tasai pasmerktų jo darbus (Origeno darbus pasmerkė 5-is ekumeninis susirinkimas 553 m.). 402 m. nuvyko į Konstantinopolį, kad palaikytų vyskupą Theofilą orieš šv. Joną Chryzostomą ir keturis „Aukštuosius brolius“. Pamatęs, kad tėra tik Theofilo intrigų įrankis, nusprendė grįžti į Saliamį. Pakeliui 403 m. mirė.

Ankstyviausias jo kūrinys yra „Ancoratus“ (Gerai pritvirtintas, 374), kuriame kritikuojami Arijo ir Origeno mokymai. Ypač pabrėžiamos buvo Trejybės ir Prisikėlimo dogmos. Tačiau žinomiausiu tapo „Panarion“ (Gydytojo dėžutė, dar vadinamas „Prieš erezijas“), parašytas tarp 374 ir 377 m. Veikalas sudarytas iš trijų knygų. Jame minima 80 erezijų, kurių kai kurios apibūdintos tik pas jį. Pirmosios 20 erezijų yra kilę iki Jėzaus Kristaus, kitos 60 susiję su krikščioniškąja doktrina. Nors Photius jį, kaip apologetą, laikė silpnoku. Tačiau Epifanijus savo veikale pateikia nemažai svarbių dokumentų (pvz., Photius diskusija su Basiliu iš Ankyros; apokrifinis Konstantino laiškas, du Arijaus laiškai; vyskupo Marcelijaus laiškas popiežiui Julijui ir kt.).

"Apie matus ir svorius" (De mensuribus et ponderibus) yra įvadas į Šv. raštus; įtraukta ir Biblijos raštų ir šv. archeologijos istorija. "Apie 12 brangakmenių" paaiškina aukščiausiojo šventiko krūtinės papuošimus (Iš 28:17).

Jo Trejybės koncepcija pateikta naudojantis Rytų (graikų) bažnyčios žodynu. Jis kalba apie tris hipostazes Trejybėje, tuo tarpu lotynistai ir paulikiečiai iš Antiochijos kalbėjo apie vieną hipostazę trijuose asmenyse. Epifanijus aiškiai nurodė, kad Šv. dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Graikų bažnyčioje vėliau vyravo požiūris, kad ji kyla tik iš Tėvo. Taip pat Epifanijus buvo vienas iš pagrindinių 4 a. Bažnyčios tėvų palaikęs Palaimintosios Nekaltos mergelės koncepciją.


Jonas Auksaburnis

Jonas Auksaburnis (Chrizostomas, 345-407) - krikščionių pamokslininkas ir rašytojų, Konstantinopolio arkivyskupas. 397 m. prieš savo norą Jonas Auksaburnis buvo išrinktas Konstantinopolio vyskupu ir 398 m. įšventintas. Tačiau vietiniai dvasininkai Joną laikė per griežtu ir 403 m. „Sinode po ąžuolu“ jie Joną nušalino. Imperatorius pritarė šiam sprendimui ir galiausiai jį ištrėmė. Tačiau kilus Konstantinopolio gyventojų maištui ir pasipiktinimui, imperatorius Joną grąžino atgal. Tačiau jį pašalinti iš Bažnyčios stengtasi ir toliau. Galiausiai, 404 m. jis buvo ištremtas.
Parengė Bizantijos liturgiją, kurioje apeigos skirstomos nekrikštytiems ir „tikriesiems“.


Prodikiečiai

Savita gnostikų šaka, kurią 2 a. įkūrė Prodikas, apie kurį neišliko patikimos informacijos. Jie, kaip Aukščiausiojo dievo (ne demiurgo) sūnūs ir karališkoji rasė, tvirtino, kad nėra saikstomi įstatymų. Jie atmetė šabatą ir visas išorines apeigas, nes jos, atseit, tinka tik garbinantiems demiurgą. Kaip autoritetą citavo Zaratustrą.

Naasenai

Didžiausią pavojų krikščionių tėvai įžvelgė gnosticizme. Irenėjus rašė: „[Jų] kalba panaši į mūsų, tačiau pažiūros visiškai skiriasi“; „[Jų] suklydimas meistriškai slepiamas patraukliu drabužiu… atrodančiu nepatyrusiam … didesne tiesa nei pati tiesa“.

Viena sekta ypatingai išsiskiria. Tai, sekant Ipolitu, vadinami naasenai, nes laikyti „garbinę gyvatę“. Vyskupas pavadinimą išvedė iš naas, kuris, anot jo, hebrajų kalba reiškia „gyvatė“. Tai buvo jo klaida, nes iš tikro hebrajų kalboje gyvatę žymi „nahaš“. Naasenai plačiau žinomi kaip ofitai, iš ophis, graikiškai reiškiančio „gyvatė“.

Naasenai buvo tarp pirmųjų krikščionių, paskelbtų eretikais. Ipolitas jų kritikai skyrė 5 skyrius – gerokai daugiau, nei bet kuriai kitai sektai. Naasenai tikino savo mokymą gavę iš Jokūbo, Jėzaus brolio. Atrodo, kad jie nemelavo.

Nikolaitai

Nikolaitai – gnosticizmo šaka, dukart minima Naujajame testamente. Apr 2:6 Efeso bažnyčia pagiriama, kad nekenčia nikolaitų darbų, o Apr 2:15 Pergamo bažnyčiai prikišama, kad turi nikolaitų pasekėjų. Gali būti, kad jie turimi omenyje 2 Kor 11:3-4, 11:12-15. Juos, gausėjančius 2 a., minėjo ir Bažnyčios tėvai Irenėjus, Epifanijus ir Theodoretas.

Ši sekta buvo Nikolajaus (Mikalojaus), vieno iš 7 diakonų, kuriems buvo pavesta vadovauti Jeruzalės bažnyčiai, pasekėjai (Apd 6:5). Jie manė, kad paprastų žmonių dvasiniam vystymui reikalinga religinė hierarchija. Manoma, kad jie bandė save pateikti kunigais dviguboje sistemoje – būti tais, kurie turi absoliučią valdžią paprastiems žmonėms, kurie visiškai priklauso nuo jų dvasinėje srityje. Dvasinio pažinimo siekė per mistines patirtis. Vien to pažinimo yra pakankama išsigelbėjimui. Taipogi mokė, kad visiškai skiriasi žmogaus dvasinė ir fizinė prigimtis. Tokia nuostata leidžia nesmerkti ištvirkavimų ir pateisinti bet kokius veiksmus. Rodydami savo įsitikinimus, nikolaitai leido sau elgtis nepadoriai ir nedorai.

Papildomai:
Tatianas
Origenas
Apie prisikėlimą
Apie Šv. Trejybės paieškas
Dualistinė mokykla: markionitai
Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
Žmogaus išsilaisvinimas. Valentinas
Budizmo įtaka Vakarams: Basilidas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Pirmasis gnostikas Simonas Magas
Moteriškasis Sutvėrimo pradas
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Krikščioniškasis gnosticizmas
Kita gnostikų Ieva
Moralumas
Bardaisanas
Alogenas
Filosofijos skiltis
Vartiklis