Mums vis vien jau ir "Roko maršas" ir visa kita... Ir tik tada "Užplūdus draivui, kai nebežinai, nei ką darai, nei kas tu toks, atsiranda žinojimas, suvokimas: tada, kai manei gerai žinąs, ką darai, kai dar nebuvo draivo, pasirodo, darai nežinia ką". (Gintaras Grajauskas)

Gyvename nesvarumo būsenoje ir nesinorėtų, traukai atsiradus, nukristi į tuščią ir nederlingą dykumą, kurioje siaučia nepaliaujamos audros - "vien smėlis ir vėjas, ir jūra... Laikas čia visai neturi prasmės. Prasminga tik viena - sėdėti ir laukti".

Ar tai nuovargio ženklas, noras pabėgti nuo kasdienybės? Nesugebėjimas, o gal nenoras priimti Stiklo karoliukų Žaidimo taisykles? Žaidimo, kurį diktuoja civilizacija... Nors minutei ar keliom, - net amžinybei... Bet tai laikina... Dykuma nerimas, o jūra - ramybė. "Visi ištirpsta ten - bekraštėje jūroje<...>, tik pėdos, paliktos pakrantėje, rodo kryptį".