Vartiklis: Readings: Heinrich Heine. Nesuviliosit rojaus guoliu

Nesuviliosit rojaus guoliu, Aš jums labai rimtai sakau: Dangyj nebus tokių gražuolių, Kurias aš žemėj sutikau! Netgi dailiausiam angelėliui Man niekad moters neatstot. Prisėdus baltą debesėlį, Ne man saldžias psalmes giedot. O Viešpatie! Ir žemėj karšti Be galo miela ir smagu. Tiktai grąžink jaunystės karštį Ir duok truputį pinigų. Žinau - skęste pasaulis skęsta Piktybėje ir nuodėmėj, Bet įpratau kažkaip šią naštą Vilkt slėniu ašarų ramiai. Tuštybės žemiškos neboju, Juk gatvėn veik neišeinu. Jaukioj gūžtelėj aš nakvoju Po moters mielos sparnu. Man gera čia, Kai ima pliaukšti Žmonelė - sielai atgava! Girdžiu tarsi giesmes iš aukščių - Netgi tokia ji man sava. Taigi sveikatos duok ir grašių, O Viešpatie! Man bus gana, Kol kantriai sunkią naštą nešiu Su savo mylima žmona...

Trumpa biografija

Henrikas Heinė (Christian Johann Heinrich Heine, 1797-1856) – žydų kilmės vokiečių poetas, rašytojas, kritikas, žurnalistas; satyros, feljetonų, kelionių apybraižų meistras (trys „Kelionės paveikslų“ tomai); „Jaunosios Vokietijos“ ideologas. Sukūrė nuostabių romantinių eilėraščių (pvz., „Giesmių knyga“; ypač pirmas jos skyrius „Jaunystės kančios“). 1830 m., įkvėptas Prancūzijos revoliucijos, emigravo į Paryžių: ten skaitė paskaitas, vėliau išleistas knyga „Dėl Vokietijos istorijos, religijos ir filosofijos“. Buvo tolimas K. Markso giminaitis, vėliau artimai su juo susibičiuliavęs – K. Marksas jį lankė iki pat mirties. 1841 ir 1842 m. poetas parašė dvi geriausias savo poemas “Ata – Trolis” ir “Vokietija”. 1844 m. pasirodė knyga “Nauji eilėraščiai”. Tuo metu H. Heinė sunkiai susirgo, tačiau tebekūrė, o vėliau ir apako. 1851 m. išleido eilėraščių rinkinį “Romansero”, 1853 ir 1854 m. “Gedichte”…