Iš amžių glūdumos

2008-us UNESCO paskelbė tadžikų-persų literatūros pradininko Abu Abdullo Rudaki metais.

Nepasiekiamojo paprastumas

Šarifas Gurgani (9-10 a.)

Kas mena Sasanidus, Samanidus?
Iš dinastijų šlovės liko ižas.
Barbado dainos, Rudaki eilės
Iki šiol žinomos ir yr mielos.

Rudaki 9 a. pabaigoje Centrinėje Azijoje susikūrė valstybė, kurią valdė protinga Samanidų dinastija. Pradžioje toji šalis priklausė arabų kalifato protektoratui, vėliau sustiprėjo ir įgavo suverenitetą, o netrukus virto galinga imperija, nutįsusia nuo šiaurės stepių iki Persų įlankos ir nuo Tian-šanio iki Bagdado. Tos valstybės centru buvo Buchara. Išsilavinę vadovai skatino nacionalinės kultūros, farsi kalbos, amatų ir prekybos vystymąsi. O sostinėje buvo surinkta didžiausia pasaulyje biblioteka.

Su ta biblioteka susijusi viena legenda. Kažkaip sunkiai susirgo padišachas. Rūmų gydytojai niekaip negalėjo išgydyti ir pakvietė jauną gydytoją, kuris darė stebuklus. Jo pasiūlytas gydymas padėjo – padišachas sparčiai pasveiko. Tada dėkingas valdovas pasišaukė jaunąjį gydytoją ir tarė: "Prašyk ko nori. Visi tavo norai bus išpildyti". Gydytojo atsakymas pribloškė valdovą. Jis paprašė ne žemiškų gėrybių, aukso ar brangakmenių, o tikro mokslininko vertą dovaną – leisti naudotis garsiosios rūmų bibliotekos knygomis. Tas gydytojas pasauliui taps žinomas Avicenos vardu. Aplankęs išminties lobyną jis buvo sukrėstas ir dienoraštyje parašė: "Prieš mane atsivėrė vartai į tokias žinių gelmes, apie kurias net neįtariau".

Tai buvo šlovingas kultūros suklestėjimo laikotarpis, trukęs beveik 140 m., tarp arabų ir mongolų antplūdžių. Rūmuose buvo įkurdintas visas puikių poetų, muzikantų ir išminčių pulkas. Kiekvieną dieną šachinšacho rūmuose vyko poetų varžytuvės, kai už kiekvieną skambią eilutę dosniai mokėjo auksu. Eiliakalį gerbė tiek diduomenė, tiek paprasta liaudis. To meto poetų vardai girdėti kiekvienam išsilavinusiam: Firdousi, Anvari, Saadi, Hafizas, Džami. Ir tarp jų Rudaki tituluojamas poetų tėvu.

Tiesa, žinios apie Rudaki gana skurdžios – težinoma, kad jis gimė apie 860 m. Pandžrudako gyvenvietėje greta senojo Pendžikento miesto Tadžikijos šiaurėje. Gimtojo kaimo pavadinimą panaudojo savo pseudonimui ("Rudak" verčiamas kaip "šaltinis"). Jo gyvenimą nušviečia tik legendos.

Vienoje jų sakoma, kad Rudaki buvo aklas nuo gimimo, kita neigia aną – atseit, Rudali buvo apakintas jau pagyvenęs, kai pateko į padišacho nemalonę. Dauguma tyrinėtojų linkę prie šios versijos, nes negalėjo poetas taip vaizdžiai aprašyti spalvų, jų niekada nematęs.

Garsioji arabų poetinė antologija "Lubab ul-albab" (Širdžių širdis) tęsia: "jis … buvo toks talentingas ir gabus, kad 8 m. mintinai žinojo visą Koraną ir tapo Korano skaitovu; jis pradėjo eiliuoti, be to tokius subtilius, kad tauta susižavėjusi juos priėmė. Jis buvo vis labiau mėgiamas, be to Viešpats jį apdovanojo puikiu balsu ir sugebėjimu daina žavėti širdis. Savo balso dėka jis tapo dainiumi ir pas Abuljabaką Bachtijarą, buvusį puikiu muzikantu, išmoko groti liutna. Rudaki tapo grojimo maestro ir garsas apie jį pasklido po pasaulį. Emyras Nasras, Achmado sūnus, Samanidas, būdamas Chorasano emiru, pritraukė prie savęs, ir Rudaki šlovė augo, o turtai nepaprastai didėjo".

Yra ir kita legenda, išsaugota Nizami Aruzi Samarkandi, kuri Rudaki prilygina graikų Orfėjui. Kartą emyras su artimaisiais išvyko į kelionę. Dieną, dvi ir daug dienų praleido jie kelyje – ir Rudaki apėmė tėvynės ilgesys. Jis į rankas paėmė čangą. Gimtojo miesto ilgesys pagimdė dainą. Sustingo žmonės ir paukščiai. Visi įsiklausė į skambų, melodingą pirmojo imperijos poeto ir dainiaus balsą. Palyda raudojo, o emyras Nasras, nublokštas į ilgesio bedugnę, akimirksniu užšoko ant žirgo ir neatsigręždamas nušuoliavo į gimtojo miesto pusę.

Likimo žvaigždė skaisčiai švietė virš talentingo poeto ir dainiaus galvos. Rudaki 40 m. išliko pirmuoju tadžikų-persų poetų panteone. Gal todėl, kad jis buvo ir išmintingas patarėjas? Bet to nepakanka, kad jo laikmečio tokie talentai, kaip Abu Šukur Balchi, Chusravani, Dakiki, Chakim Chabboz Nišapuri pakrikštytų Rudaki "Chorasano lakštingala". Kiek paslapties šydą atskleidžia savo laikmečio poetų lyderio Abu-l-Kasimo Chasano ibn Achmedo Unsuri (970-1039) skundas, kad negali parašyti tokių gazelių kaip Rudaki gazelės. Savo pirmtako stilių jis vadino "paprastu ir nepakartojamu".

Rudaki Rudaki pirmasis eilėraščio eilutes kūrė farsi kalba, kuria kalba jo krašto žmonės: tadžikai, iraniečiai, afganai, persakalbiai Indijos ir Pakistano gyventojai. Iki jo poezija buvo kuriama arabų kalba, suprantama tik siauram išrinktųjų ratui. Ir kartu jo eilės buvo tobulos formos ir turinio atžvilgiu. Jam pavyko savo kūryboje sujungti ir iki-islamiškas muzikines tradicijas, iraniečių dainavimus, ir arabų eilėdarą. Kasidos, gazelės, rubajatai, mesnevi – jo dėka prigijo šios naujos poetinės formos. Tadžikų-persų "atgimimo" titanai (Firdousi, Chajamas, Saadi, Hafizas, Rumi) laikė save Rudaki mokiniais.

Rudaki buvo labai kūrybingas poetas. Jis sukūrė 5 didelės apimties poemas (kaip "Kalila ir Dimna", "Sinbadnamė", "Arais an-nafais"). Gaila, kad iš jo per 130 tūkst. beitų (dvieilių) išliko tik apie 2000. Tarp išlikusiųjų – kasidai "Vyno motina" ir "Apie senatvę".

Senatvėje jis pateko į nemalonę, buvo apakintas ir išvytas iš rūmų. Likusią gyvenimo dalį praleido varganai gimtajame Pandžrudake. Istorikas Samani "Al-Ansab" skelbia, kad poetas mirė 941 m. Šiuolaikinės tadžikų prozos pradininkas Sadriddin Aini sugebėjo rasti didžiojo protėvio pėdsakus ir rasti jo kapą. 1956 m. Rudaki kapas buvo atvertas. Garsusis antropologas M. Gerasimovas atstatė jo veido bruožus. Šiandien jo kapo vietoje kišlake pastatytas mauzoliejus.

Pavyzdžiai

* * *

Mulijana*) nuvilnijo banga,
Mylimąją priminė ji lange.

Kalva žemyn nubėga Amu smėlynai,
Taip pūkai nugula po kojom šilkiniai.

Vanduo klega ir tesiekia strėnas -
Kai Džeichunos**) srovėje stovėjai.

O džiūgauk, Buchara, atvyksta emyras,
Žirgą gena, pas tave skuba tas vyras.

Valdovas – Mėnulis; Buchara - dangaus skliautas
Greitai dangumi kyla Menulio veidas naujas.

Valdovas – aukštas kiparisas; jis sugrįžta 
Į Bucharą – sodą, kur pavasaris pražysta.

*) Mulijana – upelis Bucharoje;
**) Džeichuna – arabiškas Amu-Darja pavadinimas.

* * *

Pasauly imki protingai laukti,
Pažvelk į jį kitaip ir blaiviai.
Pasaulis – tai jūra. Ar nori plaukti?
Iš gerų darbų statyki laivą.

Japonų 'Kodziki'
Džalal ad-Din Rumi
Avicenos saiko filosofija
Omaro Chajamo laikmetis
Iki dangų remiančių kalnų
Armėnų literatūros atšvaistai
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Lietuvių literatūros tendencijos
Wong Yoon Wah. Kinų piktografija
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Trys chano Batyjaus gyvenimai
M. Gorkis atmetus mitus
R. Musil. Ar arklys moka juoktis?
Susijungia begalybėje per Dzen?
Juodasis arapas Baltarusijoje
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Vartiklio naujienos
Skaitiniai