Pradžia  |  2 dalis  |  3 dalis

 Skaitykite pradžią

HARĖ

Apskaičiavimus dariau su kažkokiu nebyliu įniršiu ir tik jis palaikė mane ant kojų. Buvau taip priveiktas nuovargio, kad nebepajėgiau ištiesti lovos kabinoje ir, užuot atkabinęs viršutines užvaržas, patraukiau už turėklo, ir visas patalas užvirto ant manęs. Pagaliau nuleidau lovą, nusimečiau rūbus ir baltinius tiesiai ant grindų, paskui leisgyvis kritau ant pagalvės, net nepripūtęs jos kaip reikiant. Užmigau, neužgesinęs šviesos, net nežinau kada. Kai atsimerkiau, man pasirodė, kad temiegojau keletą minučių. Kambarį buvo užliejusi rūškana, raudona šviesa. Man buvo vėsu ir gera. Gulėjau nuogas, niekuo neužsiklojęs. Prieš lovą, prie pradengto lango, kažkas sėdėjo krėsle, apšviestas raudonos saulės. Tai buvo Harė. Apsivilkusi balta lengva suknele, užsidėjusi koją ant kojos, basa, tamsūs plaukai sušukuoti atgal, plonas audeklas ištemptas per krūtinę, įdegusios ligi alkūnių rankos nuleistos. Harė nejudėdama žvelgė į mane iš po savo juodų blakstienų. Aš ilgai žiūrėjau į ją, visiškai ramus. Pirmoji mano mintis buvo: „Kaip gerai, jog tai sapnas, kai žinai, kad sapnuoji". Ir vis dėlto norėjau, kad jis išnyktų. Užsimerkiau ir prisiverčiau labai intensyviai to norėti, bet kai atsimerkiau, ji vis tebesėdėjo prieš mane. Lūpas buvo saviškai sustačiusi, tarsi norėdama švilptelti, bet akyse nebuvo nė kibirkštėlės juoko. Prisiminiau viską, ką galvojau apie sapnus aną vakarą prieš užmigdamas. Harė atrodė taip pat, kaip tąsyk, kai mačiau ją gyvą paskutinį kartą, o juk tada jai buvo devyniolika metų. Dabar jai būtų dvidešimt devyneri, bet, žinoma, ji visai nepasikeitė — mirusieji lieka jauni. Ji žiūrėjo į mane vis tomis pačiomis viskuo besistebinčiomis akimis. ,,Mesiu ką į ją", — pagalvojau, bet nors tai buvo tik sapnas, kažkodėl negalėjau ryžtis — net sapne — svaidyti daiktus į mirusiąją.

— Vargšele, atėjai manęs aplankyti, a? — tariau aš ir truputį išsigandau, nes mano balsas suskambėjo taip tikroviškai, o visas kambarys ir Harė, ir viskas atrodė taip realu, kaip tik begalima įsivaizduoti.

Koks plastiškas sapnas, negana to, dar spalvotas, ant grindų daug daiktų, kurių vakar guldamas nė nepastebėjau. ,,Kai atsibusiu, — pagalvojau, — patikrinsiu, ar jie tikrai čia guli, ar irgi yra sapno padarinys kaip Harė..."

— Ar ilgai ketini taip sėdėti?..— paklausiau aš ir pastebėjau, jog kalbu labai tyliai, tarsi bijodamas, kad kas manęs neišgirstų. Lyg galima būtų girdėti, kas dedasi sapne!

Tuo metu saulė jau kiek pakilo. ,,Na,— pagalvojau aš, — puiku. Atsiguliau, kai buvo raudona diena, paskui turėjo ateiti žydra, o tik po to antra raudona diena. Kadangi negalėjau miegoti be pertraukos penkiolika valandų, tai čia tikriausiai, sapnas!"

Nurimęs gerai įsižiūrėjau į Harę. Šviesa krito jai iš už nugaros. Pro užuolaidos plyšelį įspindusi saulė paauksavo aksominį pūkelį jos dešiniajame skruoste, o blakstienos metė ant veido ilgą šešėlį. Ji buvo žavi. „Mat, — pagalvojau, — koks esu skrupulingas net kitapus realybės. Stebiu ir saulės judėjimą, ir tai, ar yra jos veide duobutė ten, kur niekas kitas jos neturi — po nustebusių lūpų kampučiu. Ir vis dėlto man norėjosi, kad viskas greičiau baigtųsi. Juk reikia imtis kokio darbo. Stipriai užmerkiau akis, stengdamasis pabusti, bet ūmai išgirdau kažkokį girgžtelėjimą ir tučtuojau atsimerkiau.

Harė sėdėjo prie manęs ant lovos ir atsidėjusi žiūrėjo į mane... Aš nusišypsojau jai, ji irgi nusišypsojo, ir pasilenkė prie manęs. Pirmasis pabučiavimas buvo lengvas, tarsi mudu būtume buvę vaikai. Bučiavau ją ilgai. „Argi galima šitaip išnaudoti sapną?" — pagalvojau aš. Bet juk aš nenusižengiu jos atminimui, juk aš sapnuoju ją. Ją pačią. Šitaip dar man niekad nėra buvę...

Mudu vis nieko nekalbėjome. Gulėjau aukštielninkas, kai ji pakeldavo veidą, matydavau jos mažas saulės nuo lango pusės peršviestas šnerves, kurios visad būdavo jos jausmų barometras. Pirštų galais paliečiau jos ausis — jų speneliai buvo paraudę nuo bučinių. Nežinau, ar dėl to paliko man taip neramu; vis tikinau save, jog tai sapnas, bet širdį spaudė.

Įtempiau jėgas, ruošdamasis šokti iš lovos, įsitikinęs, kad man tai nepasiseks, nes sapne labai dažnai žmogus nevaldo savo kūno, kuris būna tarsi suparalyžiuotas ar neegzistuojantis; veikiau tikėjausi, kad nuo tų pastangų pabusiu. Tačiau nepabudau, tik paprasčiausiai atsisėdau, nuleidęs kojas ant grindų. „Nieko neveiksi, reikia ištverti ligi galo'', — pagalvojau, bet geros nuotaikos — kaip nebūta. Aš bijojau.

— Ko tu nori? — paklausiau aš. Mano balsas buvo užkimęs, atsikrenkščiau. Nesąmoningai ėmiau grabalioti basom kojom šlepečių ir kol prisiminiau, kad neturiu čia jokių šlepečių, taip užsigavau pirštą, kad net sušnypščiau.
—„Na, dabar viskas baigsis!" — pagalvojau patenkintas.

Tačiau ir toliau nieko nenutiko. Man atsisėdus, Harė pasitraukė. Nugara atsirėmė į lovos atkaltę. Jos suknelė vos pastebimai virpėjo po pat kairiosios krūties speneliu, į plakančios širdies taktą. Ji žiūrėjo į mane ramiai, susidomėjusi. Pagalvojau, jog geriausia būtų palįsti po dušu, bet tuojau pat susivokiau, kad dušas, kurį sapnuoju, negali pažadinti.

— Iš kur čia atsiradai? — paklausiau aš.

Ji pakėlė mano ranką ir ėmė ją mėtyti savo įprastiniu mostu, suduodama per pirštų galiukus ir gaudydama juos.

— Nežinau, — atsakė Harė, — ar tai blogai?

Ir balsas buvo tas pats, žemas, ir tonas išsiblaškęs. Ji visad kalbėdavo tarsi ne itin paisydama, ką sako, tarsi galvodama jau apie ką kita, todėl kartais atrodydavo nelabai išmintinga, o kartais neturinti gėdos, nes i viską žiūrėjo su prigesintu nustebimu, kuris tesireiškė vien akyse.

— Ar... kas tave matė?

— Nežinau. Atėjau ir tiek. Argi tai svarbu, Krisai?

Harė vis tebežaidė mano ranka, bet jos veidas jau nebedalyvavo tame žaidime. Ji paniuro.
— Hare..?
— Ką, mielasis?
— Kaip sužinojai, kur aš esu?

Ji susimąstė. Nusišypsojusi — jos lūpos buvo tokios tamsios, jog kai valgydavo vyšnias, nesiskirdavo nuo jų — Harė parodė dantų galiukus.

— Neturiu supratimo. Juokinga, tiesa? Kai įėjau, tu miegojai, bet nežadinau. Nenorėjau žadinti, nes esi pikčiurna. Pikčiurna ir nuobodybė, — į šių žodžių taktą ji energingai mestelėjo mano ranką.
— Buvai apačioje?
— Buvau. Pabėgau iš ten. Tenai šalta.

Ji paleido mano ranką. Guldama ant šono, papurtė galvą, kad plaukai kristų vienon pusėn, ir pažvelgė į mane su ta šypsenėle, kuri tik tada liovėsi mane erzinusi, kai ją pamilau.

— Bet juk... Hare... juk, — veblenau aš.

Pasilenkiau ties ja ir kilstelėjau trumpą suknelės rankovę. Po panašia į gėlytę raupsų skiepo žymele raudonavo mažytė injekcijos dėmelė. Nors ir tikėjausi šito (nes vis instinktyviai ieškojau bent dalelės logikos negalimybėje), man pasidarė bloga. Paliečiau tą žaizdele, kuri paskui metų metus man sapnavosi, kad net pabusdavau dejuodamas sujauktame patale, vis toje pat pozoje, susirietęs kone dvilinkas, taip, kaip kad ji gulėjo, kai radau ją kone atšalusią. Matyt, stengdavausi sapne padaryti tą patį, ką padarė jinai, tarsi norėdamas šitaip išmaldauti atleidimą ar būti su ja tom paskutinėm minutėm, kai ji jau pajuto injekcijos veikimą ir tikriausiai išsigando. Juk ji išsigąsdavo kad ir truputį įsidrėskusi, niekad negalėdavo pakelti skausmo, žiūrėti į kraują, ir staiga padarė tokį baisų dalyką, palikusi penkis žodžius man adresuotame raštelyje. Visad nešiojausi jį piniginėje, nučiurintą, praskydusį per sulenkimus, neturėjau drąsos su juo išsiskirti — tūkstančius kartų man vaidenosi ta valandėlė, kai jinai jį rašė, ir tai, ką ji tada jautė. Bandžiau įsikalbėti, kad ji norėjo tai padaryti taip sau, mane pagąsdinti, tiktai dozę paėmė atsitiktinai per didelę. Visi įtikinėjo mane, kad viskas taip ir buvo arba kad tai bus buvęs momento sprendimas, sukeltas depresijos, staigios depresijos. Tačiau jie nežinojo, ką buvau jai pasakęs penkios dienos prieš tai, ir pasakęs taip, kad kuo skaudžiausiai ją įžeisčiau, nežinojo, kad pasiėmiau savo daiktus, o kai juos kroviausi, jinai tarė nepaprastai ramiai: „Žinai, ką tai reiškia?" — o aš apsimečiau nesuprantąs, nors puikiai supratau. Aš laikiau ją baile ir pasakiau jai tai, — o dabar ji gulėjo skersai lovos ir atsidėjusi žiūrėjo į mane, tarsi nežinodama, kad ją nužudžiau.

— Nieko daugiau nesugebi? — paklausė ji. Kambarys buvo raudonas nuo saulės, jos plaukuose žioravo pazarai, ji pažvelgė į savo petį, jai jis parūpo todėl, kad taip ilgai jį apžiūrinėjau, o kai aš atitraukiau ranką, ji priglaudė prie jos šaltą, švelnų skruostą.
— Hare, — pralemenau, — šito negali būti...
— Liaukis!

Jos akys buvo užmerktos, mačiau, kaip virpa jos įtempti vokai, juodos blakstienos lietė skruostus.
— Kur mudu esame, Hare?
— Savo namuose.
— Kur jie yra?

Ji akimirką pravėrė akis ir vėl jas užmerkė. Ji kuteno blakstienomis man ranką.
— Krisai!
— Ką?
— Man gera.

Sėdėjau nejudėdamas, palinkęs prie jos. Pakėliau galvą ir pamačiau veidrodyje virš prausyklos dalį lovos, išsidraikiusius Harės plaukus ir savo plikus kelius. Prisitraukiau koja vieną iš tų pusiau susilydžiusių įrankių, kurie mėtėsi ant grindų, ir paėmiau jį laisvąja ranka. Įrankio galas buvo aštrus. Prisidėjau jį prie odos ties ta vieta, kur buvo rausvas pusapvalis simetriškas randas, ir įsmeigiau į kūną. Smarkiai suskaudo. Žiūrėjau į varvantį kraują, kuris dideliais lašais riedėjo vidine šlaunies puse ir tyliai lašėjo ant grindų.

Ir tas nepadėjo. Kaskart aiškesnės darėsi baisios mintys, kurios klaidžiojo mano galvoje, jau nebesakiau sau: „Tai sapnas", seniai lioviausi juo tikėjęs, dabar galvojau: „Reikia gintis". Pažvelgiau į Harės pečius, po plonu audeklu pereinančius į strėnų išlenkimą; jos basos pėdos karojo, nesiekdamos grindų. Ištiesiau ranką, suėmiau jos rausvą kulnį ir perbraukiau pirštais per kojos padą. Jis buvo švelnus it naujagimio.

Jau tikrai žinojau, kad čia ne Harė, ir beveik neabejojau, kad ji pati to nežino.

Basa pėda pajudėjo mano delne, tamsios Harės lūpos juokėsi be garso.
— Liaukis...— sukuždėjo ji.

Švelniai atitraukiau ranką ir atsistojau. Vis tebebuvau nuogas. Skubiai rengdamasis, pamačiau, kad ji atsisėdo lovoje ir ėmė žiūrėti į mane.
— Kur tavo daiktai? — paklausiau ir beregint pasigailėjau to.
— Mano daiktai?
— Tai ką, turi tik šitą suknelę?

Čia jau buvo žaidimas. Tyčia stengiausi elgtis atsainiai, paprastai, tarsi būtume išsiskyrę tik vakar, ne, tarsi niekad nebūtume išsiskyrę. Harė atsistojo ir man pažįstamu lengvu bet stipriu judesiu timptelėjo suknelę, pasitaisydama ją. Mano žodžiai ją suintrigavo, nors ji nieko nepasakė, tik apžvelgė kambarį įdėmiu, ieškančiu žvilgsniu ir atsisuko į mane aiškiai nustebusi.

— Nežinau, — tarė bejėgiškai, — turbūt spintoje?.. — pridūrė ir pravėrė spintos duris.
— Ne, ten tik kombinezonai, — atsakiau aš. Suradau prie prausyklos elektrinį skustuvą ir ėmiau skustis. Man geriau buvo stovėti nugara į merginą, kad ir kas ji būtų.

Harė vaikščiojo po kambarį, apžiūrinėjo visus kampus, pažvelgė pro langą, galiausiai priėjo prie manęs ir tarė:
— Krisai, man atrodo tarsi kas būtų atsitikę.

Ji nutilo. Aš laukiau, laikydamas rankoj išjungtą skutimosi mašinėlę.
— Tarsi būčiau ką pamiršusi... tarsi būčiau daug ką pamiršusi. Žinau... prisimenu tik tave... ir... ir nieko daugiau.

Aš klausiausi, stengdamasis tvardyti savo veidą.
— Ar aš... sirgau?
— Na... galima pasakyti ir taip. Taip, kurį laiką kiek negalavai.
— Aha. Tai tikriausiai nuo to.

Harė pralinksmėjo. Nemoku pasakyti, ką aš jaučiau. Kai ji tylėjo, vaikščiojo, sėdėjo, šypsojosi, įsitikinimas, jog čia Harė, buvo stipresnis už maudžiantį nerimą. Bet tarpais, kaip šiuo momentu, man rodėsi, kad tai kažkokia suprastinta Harė, apribota keletu posakių, gestų, judesių. Ji priėjo prie manęs visai arti, įrėmė sugniaužtus kumščius man į krūtinę pačioj pakaklėj ir paklausė:
— Kaip yra su mumis? Gerai ar blogai?
— Kuo geriausiai, — atsakiau. Ji šyptelėjo.
— Kai taip sakai, tai veikiau blogai.
— Kodėl taip manai, Hare, mieloji! Dabar man reikia išeiti, — skubriai tariau. — Palauksi manęs, gerai? O gal... esi alkana? — pridūriau, nes pats staiga pasijutau esąs alkanas.
— Alkana? Ne.

Ji papurtė galvą, kad net plaukai pažiro.
— Laukti tavęs? Ilgai?
— Valandėlę, — pradėjau, bet ji nutraukė mane.
— Eisiu su tavim.
— Negalima eiti su manim, nes man reikia dirbti.
— Eisiu su tavim.

Tai buvo visai kitokia Harė: anoji nebuvo įkyri. Niekad.
— Tai neįmanoma, vaike...

Ji žiūrėjo į mane iš apačios, paskui staiga paėmė man už rankos. Aš paglosčiau jos stangrų, šiltą petį, visai to nenorėdamas, ir ūmai supratau, jog glamonėju Harę. Mano kūnas pripažino ją, norėjo jos, mane traukė prie jos, nepaisant proto, logikos ir baimės.

Stengdamasis žūtbūt likti ramus, pakartojau:
— Hare, tai neįmanoma. Turi likti čia.
— Ne.

Kaip skambėjo šis žodis!
— Kodėl?
— N...ežinau.

Ji apsidairė ir vėl pakėlė į mane akis.
— Negaliu...— tarė tyliai.
— Bet kodėl gi?
— Nežinau. Negaliu. Man rodos... man rodos...

Ji atkakliai ieškojo savyje atsakymo, o kai jį surado, tai buvo lyg staigmena jai pačiai.
— Man rodos, kad turiu tave vis... matyti.

Sausa šių žodžių intonacija nieko nesakė apie jausmus: čia būta visai ko kito. Ir todėl aš jau suvis kitaip laikiau ją apkabinęs, nors iš išorės niekas nepasikeitė — ji buvo mano glėbyje; žiūrėdamas jai į akis, ėmiau laužti jos rankas atgal. Šis iš pradžių neryžtingas judesys darėsi sąmoningas, aš jau turėjau tikslą. Ieškojau akimis, kuo galėčiau ją surišti. Jos atgal atlaužtos alkūnės lengvai kaukštelėjo viena į kitą ir tuoj pat įsiręžė su tokia jėga, kad bergždžiai stengiausi išlaikyti ją savo glėbyje. Galynėjausi gal kokią sekunde. Net atletas, išsilenkęs atgal taip, kaip Harė, vos liesdamas kojomis grindis, nebūtų pajėgęs išsivaduoti. Bet jinai, nežymiai, nedrąsiai šypsodamasi, nedalyvaujančiu šiose grumtynėse veidu praskėtė mano glėbį, išsitiesė ir nuleido rankas.

Jos akys stebėjo mane ramiai ir susidomėjusios kaip ir tada, ką tik nubudus, tarsi ji nebūtų suvokusi mano beviltiškų pastangų prieš valandėlę, padiktuotų užplūdusiu nerimo. Ji stovėjo nejudėdama, tarsi ko laukdama — abejinga, susikaupusi ir truputėlį stebėdamasi visu tuo.

Man nusviro rankos. Palikau ją vidury kambario ir nuėjau prie lentynėlės virš prausyklos. Jaučiau, kad esu patekęs į siaubingus spąstus, ir ieškojau išeities, svarstydamas vis žiauresnius kovos būdus. Jei kas būtų paklausęs, kas su manim darosi ir ką visa tai reiškia, nebūčiau pajėgęs nė žodžio ištarti. Tačiau jau buvau įsitikinęs, jog tai, kas dedasi Stotyje mums visiems — yra kažkokia baisi ir nesuprantama visuma. Tačiau ne apie tai galvojau šį momentą, o tik stengiausi surasti kokį triuką, kokią priemonę, kuri leistų man pabėgti. Neatsigręždamas jaučiau į save nukreiptą Harės žvilgsnį. Virš lentynėlės sienoje buvo maža parankinė vaistinėlė. Paskubom pažvelgiau, kas joje yra. Radau dėžutę su migdomaisiais ir įmečiau keturias tabletes — maksimalią dozę — į stiklinę. Netgi nelabai slėpiau savo manipuliacijas nuo Harės. Sunku pasakyti, kodėl. Negalvojau apie tai. Įpyliau stiklinėn karšto vandens, palaukiau, kol tabletės ištirps ir priėjau prie Harės, tebestovinčios kambario vidury.

— Pyksti? — tyliai paklausė ji.
— Ne. Išgerk.

Nežinau, kodėl maniau, kad ji paklausys manęs. Ir tikrai — netarusi nė žodžio, ji paėmė man iš rankų stikline ir vienu mauku išgėrė viską ligi dugno. Pastačiau tuščią stiklinę ant staliuko ir atsisėdau kertėje tarp spintos ir knygų lentynos. Harė pamažu priėjo prie manęs ir atsisėdo ant grindų prie krėslo, taip, kaip ne sykį yra dariusi, parietė po savim kojas ir, taip pat gerai man pažįstamu judesiu atmetė atgal plaukus.

Nors jau nėmaž netikėjau, kad čia jinai, kiekvieną sykį, kai atpažindavau šiuos jos mažus įpročius, man sugniauždavo gerklę. Tai buvo nesuprantama ir klaiku, o klaikiausia, kad aš pats turėjau veidmainiauti, dėdamasis, jog manau ją esant Harę. Bet juk ji tikrai laikė save Hare, todėl jos elgesys nebuvo klastingas. Nežinau, kokiu būdu nusprendžiau, kad šitaip yra, bet buvau tuo tikras, jeigu apskritai dar galėjo būti čia kas nors tikra!

Aš sėdėjau, o ji atsirėmė nugara į mano kelius, jos plaukai kuteno mano nejudančią ranką, mudu beveik nejudėjome. Porąkart nežymiai dirstelėjau į laikrodį. Praėjo pusė valandos, migdomieji vaistai jau turėjo veikti. Harė kažką tyliai sumurmėjo.
— Ką sakai? — paklausiau aš, bet ji neatsakė.

Tariau, kad ji jau minga, nors, tiesą sakant, širdies gilumoje abejojau, ar vaistai paveiks. Kodėl? Ir į šį klausimą nerandu atsako. Veikiausiai todėl, kad mano gudrybė buvo pernelyg jau paprasta. Palengva jos galva nusviro man ant kelio, tamsūs plaukai uždengė jį visą, ji alsavo lygiai kaip miegantis žmogus. Aš pasilenkiau, ketindamas perkelti ją lovon. Ūmai ji neatsimerkdama švelniai griebė man už plaukų ir garsiai nusikvatojo.

Aš nustėrau, o Harė nesitvėrė juoku. Prisimerkusi ji žiūrėjo į mane pro akių plyšelius naiviu ir drauge gudriu veidu. Aš sėdėjau, nenatūraliai nustėręs, apdujęs ir bejėgis, o Harė, prisijuokusi į valias, priglaudė veidą prie mano rankos ir nutilo.
— Ko juokiesi? — paklausiau mediniu balsu.

Jos veide atsirado ta pati neramaus susimąstymo išraiška. Žinojau, kad ji nori būti sąžininga. Ji bakstelėjo pirštu į savo mažą nosytę ir pagaliau tarė atsidususi:
— Pati nežinau.

Jos žodžiuose skambėjo nuoširdi nuostaba.
— Elgiuosi kaip idiotė, tiesa? — pradėjo ji. — Taip man staiga kažin kaip... Bet tu irgi geras: sėdi pasipūtęs kaip... kaip Pelvis...
— Kaip kas? — paklausiau aš; man pasirodė, kad būsiu nenugirdęs.
— Kaip Pelvis, juk žinai, tas dručkis...

Betgi Harė be jokios abejonės negalėjo nei pažinti Pelvio, nei girdėti apie jį iš manęs dėl tos paprastos priežasties, kad jis grįžo iš savo ekspedicijos treji metai po jos mirties. Aš irgi ligi tol nebuvau su juo pažįstamas ir nežinojau, kad, pirmininkaudamas Instituto susirinkimuose, jis turėjo nepakenčiamą įprotį užtęsti posėdžius ligi begalybės. Jis vadinosi Pelė Vilis, iš čia ir atsirado sutrumpinta pravardė, taip pat nežinoma, kol jis nebuvo grįžęs. Harė atsirėmė alkūnėmis į mano kelius ir pažvelgė man į veidą. Aš suėmiau ją už riešų ir palengva perbraukiau per jos rankas ligi pečių, kol mano pirštai kone susilietė ant jos pulsuojančio nuogo kaklo. Tai galėjo būti ir glamonė, ir sprendžiant iš jos žvilgsnio, ji taip ir suprato. Iš tikrųjų aš tik norėjau įsitikinti, kad jos kūnas yra paprastas, šiltas žmogaus kūnas ir kad po raumenimis yra kaulai ir sąnariai. Žiūrėdamas į jos ramias akis, pajutau baisų norą stipriai suspausti pirštus.

Jau buvau besugniaužiąs juos, tik staiga prisiminiau kruvinas Snauto rankas, ir paleidau ją.
— Kaip tu žiūri...— tarė ji ramiai.

Širdis man taip daužėsi, kad negalėjau žodžio ištarti. Valandėlę užsimerkiau. Staiga man gimė veikimo planas, nuo pradžios ligi galo, su visom smulkmenom. Nedelsdamas nė valandėlės, atsistojau.

— Man jau reikia eiti, Hare, — tariau, — o jei būtinai nori, tai eikš su manim.
— Gerai. - Ji pašoko.
— Kodėl tu basa? — paklausiau, eidamas prie spintos ir imdamas iš spalvotų kombinezonų krūvos du, sau ir jai.
— Nežinau... matyt, būsiu kur nudėjusi batelius...— pasakė ji netvirtu balsu.

Aš nuleidau jos žodžius negirdomis.
— Ant suknelės jo neužsivilksi, teks ją nusimesti.
— Kombinezono?.. O kam? — paklausė ji ir, nieko nelaukdama, ėmė tempti nuo savęs suknelę. Bet tada paaiškėjo keistas dalykas: jos negalėjai nusivilkti, nes nebuvo jokio užsegimo. Raudonos sagutės per vidurį tebuvo papuošimas. Niekur jokių kablelių ar užtrauktuko. Harė šypsojosi sumišusi. Aš, dėdamasis, jog tai yra paprasčiausias dalykas pasaulyje, paėmiau nuo žemės panašų į skalpelį instrumentą ir perrėžiau suknelę nugaroje ten, kur baigėsi iškirptė. Dabar Harė galėjo nusivilkti suknelę per galvą. Kombinezonas buvo jai didokas.
— Skrisime?.. Tu irgi? — klausinėjo Harė, kai mudu jau apsirengę ėjome iš kambario. Aš tik linktelėjau galvą.

Baisiai bijojau, kad nesusitiktume Snauto, tačiau vedantis i pakilimo aikštelę koridorius buvo tuščias, o radijo stoties durys, pro kurias ėjome, uždarytos.

Stotyje viešpatavo mirties tyla. Harė žiūrėjo, kaip aš mažu elektriniu vežimėliu iš vidurinio bokso į laisvą kelią ridenu raketą. Patikrinau, kaip veikia mikroreaktorius, distanciniu būdu valdomi vairai ir tūtos, paskui drauge su startiniu vežimėliu nuridenau raketą į apskritą starto skydo plokštumą po centriniu kupolo kūgiu, prieš tai pašalinęs iš ten savo tuščią kapsulę.

Tai buvo maža raketa, skirta palaikyti ryšį tarp stoties ir sateloido, naudojama vežioti krovinius, o ne žmones, nebent išimtinais atvejais, nes jos nebuvo galima atidaryti iš vidaus. Tai kaip tik buvo man paranku ir sudarė plano dalį. Aš, žinoma, neketinau paleisti raketos, bet dariau viską, tarsi būčiau ruošęsis tikram startui. Harė, kuri daug kartų lydėjo mane kelionėse, truputį nusimanė apie tai. Dar kartą patikrinau vidaus kondicionierius ir deguonies aparatūrą, paleidau į darbą vieną ir kitą, o kai, įjungus pagrindinę grandinę, užsižiebė signalinės lempelės, išlindau iš ankštos raketos ir pasakiau stovinčiai prie kopėtėlių Harei:
— Lįsk vidun.
— O tu?
— Įlįsiu paskui tave. Paskutiniam reikia uždaryti liuką. Man neatrodė, kad ji būtų iš anksto įtarusi klastą. Kai

Harė kopėtėlėmis įėjo vidun, aš tuoj įkišau pro angą galvą ir paklausiau, ar ji patogiai įsitaisė, o kai išgirdau duslų ankštos erdvės slopinamą ,,taip", atsitraukiau ir atsivedėjęs trenkiau liuką. Dviem judesiais įbedžiau abi sklendes į atramą ir paruoštu raktu ėmiau prisukinėti penkis pritvirtinimo varžtus šarvų grioveliuose. Smaili raketa atsistojo statmenai, tarsi iš tikrųjų būtų bepakylanti į erdvę. Žinojau, kad uždarytai joje merginai ne- atsitiks nieko blogo — raketoje buvo pakankamai deguonies, ir net truputis maisto, be to, aš visai neketinau kalinti jos ten visą laiką.

Troškau žūt būt turėti bent porą valandų laisvės, kad galėčiau susidaryti planus tolesnei ateičiai ir susitikti su Snautu, dabar jau lygiom teisėm.

Kai baigiau sukti priešpaskutinį sraigtą, pajutau, kad metaliniai statramsčiai, kuriuose tūno raketa, lengvai virpa, bet pagalvojau, kad aš pats, smarkiai mosuodamas dideliu raktu, nenorom išjudinau švininį luitą. Bet kai žengiau porą žingsnių atgal, pamačiau tai, ko nenorėčiau pamatyti dar kartą.

Visa raketa drebėjo, mėtoma serijomis iš vidaus trankomų smūgių, bet kokių smūgių! Jei vietoj juodaplaukės, lieknos merginos laive būtų buvęs plieninis automatas, tikriausiai nebūtų įstengęs taip konvulsingai sudrebinti aštuonių tonų masės!

Raketodromo lempų atspindžiai žaižaravo ir virpčiojo poliruotame raketos paviršiuje. Smūgių garso aš, tiesa, negirdėjau, raketos viduje buvo visiškai tylu, tik plačiai praskėstos atramos konstrukcijos, kurioje kabojo raketa, virpėdamos it stygos, neteko ryškių kontūrų. Šių virpesių dažnumas buvo toks didelis, jog būgštavau, ar išlaikys šarvas. Drebančiomis rankomis priveržiau paskutinį sraigtą, sviedžiau raktą ir nušokau nuo kopėtėlių. Palengva traukdamasis atatupstas, mačiau, kaip apskaičiuotų tik pastoviam spaudimui amortizatorių varžtai šokinėja savo lizduose. Man pasirodė, kad šarvo kevalas netenka savo monolitinio žvilgėjimo. Kaip patrakęs šokau prie distancinio valdymo pulto, abiem rankom pastūmiau į viršų reaktoriaus ir ryšio paleidimo svirtį. Ir tada iš garsiakalbio, kuris dabar buvo sujungtas su raketos vidumi, išsiveržė lyg koks klyksmas, lyg spiegimas, visiškai nepanašūs į žmogaus balsą, ir vis dėlto aš išgirdau jame besikartojantį kauksmą. ,,Krisai! Krisai! Krisai!!!" Negaliu sakyti, kad būčiau aiškiai girdėjęs. Kraujas sruvo man iš apdraskytų rankų, taip chaotiškai ir karštai stengiausi paleisti raketą. Ant jos sienų krito melzgana šviesa. Iš starto aikštelės po išmetamosiomis angomis pliūptelėjo dulkių kamuoliai, pavirto nuodingų kibirkščių stulpu, ir visus balsus užgožė aukštas pratisas gausmas. Raketa pakilo ant trijų liepsnos stulpų, kurie beregint susiliejo į vieną ugnies koloną ir, palikdama paskui save virpančius įkaitusio oro plakus, išlėkė po atdarą starto šachtą. Sklendės tuoj užsidarė, automatiniai kompresoriai ėmė leisti šviežią orą į pilną aitrių dūmų salę. Aš nieko nesuvokiau. Rankomis atsirėmęs į pultą, degančiais veidais, nuo šiluminio smūgio susirangiusiais ir apsvilusiais plaukais, mėšlungiškai gaudžiau orą, pilną degėsių tvaiko ir charakteringo kaip ozonas jonų kvapo. Nors raketai startuojant instinktyviai užsimerkiau, plūstelėjusi liepsna apakino mane. Gerą valandą temačiau juodus, raudonus ir auksinius ratilus. Pamažėle jie išsisklaidė. Tirpo dūmai, dulkės ir migla, siurbiama pratisai vaitojančių ventiliacijos vamzdžių. Pirmas dalykas, kurį man pavyko pamatyti, buvo žalsvai šviečiantis radaro ekranas. Ėmiau ieškoti raketos, manevruodamas reflektorium. Kai galiausiai ją sugavau, ji jau buvo virš atmosferos. Kaip gyvas dar nebuvau paleidęs raketos taip aklai, šitokiu pašėlusiu būdu, neturėdamas supratimo, nei kokį greitį jai duoti, nei kur ją nukreipti. Pagalvojau, kad bus pa- prasčiausia, jeigu įvesiu ją į žiedinę orbitą aplink Soliarį maždaug tūkstančio kilometrų aukštumoje, o tada galėsiu išjungti variklius: jie buvo labai ilgai dirbę, ir nebuvau tikras, ar neįvyks kokia nenumatyta katastrofa. Tūkstančio kilometrų orbita buvo — kaip rodė tabelis — stacionarinė. Tiesa, ji irgi nieko negarantavo, tiesiog tai buvo vienintelė išeitis.

Neturėjau drąsos įjungti garsiakalbio, kurį buvau išjungęs tuojau pat po starto. Būčiau kažką padaręs, kad tik vėl neišgirsčiau to klaikaus balso, kuriame jau nebebuvo nieko žmogiško. Jau galėjau sau pasakyti, kad visos abejonės buvo išsklaidytos ir pro tariamąjį Harės veidą žvelgė kitas, tikrasis, ir dabar jau pamišimo alternatyva rodėsi išganymas. Kai išėjau iš raketodromo, buvo pirma valanda.

„MAŽASIS APOKRIFAS"

Mano veido ir rankų oda buvo nudeginta. Prisiminiau, jog ieškodamas Harei migdomųjų vaistų (kad būčiau galėjęs, būčiau nusijuokęs iš savo naivumo), mačiau vaistinėlėje stiklainį 60 tepalo nuo apsideginimo, tad nuėjau į savo kambarį. Atidariau duris ir raudonoje saulėlydžio šviesoje pamačiau, kad krėsle, prie kurio neseniai klūpojo Harė, kažkas sėdi. Baimė sukaustė mane, paniškai šoktelėjau atatupstas, pasinešęs bėgti; tai truko sekundės dalelę. Sėdintysis pakėlė galvą. Tai buvo Snau - tas. Jis sklaidė kažkokius popierius, užsidėjęs koją ant kojos, atsukęs man nugarą (vis tebemūvėjo tas pačias reaktyvų nudegintas drobines kelnes). Šūsnis popierių gulėjo šalimais ant staliuko. Pamatęs mane, atidėjo viską į šalį ir valandėlę žiūrėjo paniuręs, iš po ant nosies galiuko nuleistų akinių.

Žodžio netaręs, nuėjau prie praustuvo, paėmiau iš vaistinėlės skystoką tepalą ir ėmiau tepti labiausiai apdegintas vietas kaktoje ir skruostuose. Laimė, veidas nelabai ištino, o kadangi buvau stipriai užsimerkęs, akys liko sveikos. Keletą didesnių pūslių ant smilkinio ir žando perdūriau sterilia injekcijų adata ir išspaudžiau iš jų skystį. Paskui užsilipinau ant veido du suvilgytus marlės lopus. Visą laiką Snautas atidžiai stebėjo mane. Aš nekreipiau į jį dėmesio. Galiausiai baigiau šią procedūrą (veidas vis labiau peršėjo) ir atsisėdau į kitą fotelį, nuėmęs nuo jo Harės suknelę. Tai buvo paprasčiausia suknelė, tik be susegimo.

Snautas, pasidėjęs ant smailių kelių rankas, kritiškai stebėjo mano judesius.
— Na, tai ką, pasišnekėsim? — man atsisėdus, atsiliepė jis. Aš neatsakiau, tik prispaudžiau beslystantį nuo skruosto marlės lopą.
— Turėjome svečių, a? — Taip, — abejingai atsakiau. Nejaučiau nė mažiausio noro taikytis prie jo tono.
— Ir atsikratėme? Na, na, smarkiai griebeisi.

Jis palietė savo apsilupinėjusią kaktą, kurioje jau švietė rausvi šviežios odos lopeliai. Žiūrėjau į juos apdujęs.

Kodėl lig šiol manęs neprivertė susimąstyti vadinamasis Snauto ir Sartorijaus įdegimas? Visą laiką maniau, jog tai nuo saulės, bet juk niekas nesikaitina Soliaryje...
— Bet turbūt pradėjai kukliai? — kalbėjo Snautas, nepaisydamas, jog aš staiga kai ką supratau. — Visokie narkotikai, nuodai, laisvosios kovos veiksmai, a?
— Ko tu nori? Galime pasikalbėti lygiom teisėm. Jei ketini krėsti komedijas, tai verčiau išeik.
— Kartais nenorom būni komediantas, — tarė jis ir pakėlė į mane primerktas akis. — Juk neimsi manęs įtikinėti, kad nepavartojai virvės ir plaktuko? Ar nesvaidei rašaline kaip Liuteris? Ne? Ė, — išsiviepė jis, — tai tu tikras šaunuolis! Net praustuvas sveikas, nemėginai nė sutraiškyti galvos, nieko, kambario nesujaukei, tik iš karto, šmaukšt braukšt, įgrūdai, iššovei, ir baigta?! — Snautas pažvelgė į laikrodį. — Todėl dabar turime kokias dvi, o gal ir tris valandas, — baigė jis.

Jis žiūrėjo į mane, žiūrėjo nemaloniai šypsodamasis, paskui tarė:
— Tai sakai, kad aš kiaulė?
— Paskutinė kiaulė, — pritariau piktai.
— Taip? O ar būtum patikėjęs, jei būčiau tau pasakęs? Bent vienu žodeliu?

Aš tylėjau.
— Pirmam taip atsitiko Gibarianui, — kalbėjo jis, vis taip pat dirbtinai šypsodamasis. — Jis užsidarė savo kabinoje ir kalbėjosi tik pro duris. O mes, žinai, ką manėme?

Aš žinojau, bet nutariau tylėti.
— Aišku. Tarėme, kad jis pamišo. Pasakė mums kai ką pro duris, bet ne viską. Gal tu net numanai, kodėl jis slėpė, kas pas jį buvo? Na, juk jau žinai: suum cuigue (Kiekvienam savo (lot.)). Bet jis buvo tikras mokslininkas. Pareikalavo, kad duotume jam šansų.
— Kokių šansų?
— Na, manau, kad jis bandė tai kaip nors klasifikuoti, kaip nors susitarti, išspręsti, dirbo naktį. Žinai, ką jis darė? Tikriausiai žinai!
— Tie apskaičiavimai, — tariau aš. — Stalčiuje. Radijo stotyje. Tai jo darbas?
— Taip. Bet tada aš dar to nežinojau.
— Kiek tai tęsėsi?
— Viešėjimas? Gal savaitę. Kalbėjomės pro duris. O, kas ten dėjosi! Manėme, kad jį užpuolė haliucinacijos, motoriniai sudirgimai. Duodavau jam skopolamino.
— Kaip tai... jam?!
— Na taip. Jis ėmė, bet ne sau. Eksperimentavo. Šitaip viskas ir ėjo.
— O jūs.. ?
— Mes? Trečią dieną nutarėme patekti pas jį, išlaužti duris, jei nebus galima kitaip, taurumo skatinami, norėjome jį gydyti.
— A... tai todėl! — išsprūdo man.
— Taip.
— Ir ten... toje spintoje...
— Taip, mielas berneli. Taip. Jis nežinojo, kad tuo metu ir mus lankė svečiai. Ir jau negalėjome rūpintis juo. Bet jis to nežinojo. Dabar tai... tai jau yra tam tikra... rutina.

Jis ištarė tai taip tyliai, kad paskutinį žodį ne tiek išgirdau, kiek numaniau.
— Palauk, nesuprantu, — tariau aš. — Tai kaip gi, juk turėjote girdėti. Pats sakei, kad klausėtės. Turėjote girdėti du balsus, taigi...
— Ne. Tik jo balsą, o jeigu ten ir buvo kokie neaiškūs kuždesiai, tai turbūt supranti, kad viską priskyrėme jam...
— Tik jo?.. Bet... kodėl?
— Nežinau. Turiu, tiesa, vieną teoriją tuo klausimu. Bet, manau, jog neverta skubėti ją taikyti, juo labiau kad ji ne viską paaiškina. Taigi. Bet tu turėjai kai ką pastebėti jau vakar, antraip būtum palaikęs mus abu pamišėliais?
— Maniau, kad pats būsiu pamišęs.
— Šitaip? Ir nieko nematei?
— Mačiau.
— Ką?!

Jo grimasa jau nebebuvo panaši į šypsnį. Ilgai žiūrėjau į jį, paskui atsakiau:
— Tą... juodukę...

Jis nepašoko, bet visas jo susigūžęs ir priekin palinkęs kūnas nežymiai atsileido.
— Galėjai mane įspėti, — pradėjau, bet jau nebe taip tvirtai.
— Juk įspėjau.
— Kokiu būdu?
— Vieninteliu galimu. Suprask, nežinojau, kas tai bus! To niekas nežinojo, to negalima žinoti...
— Klausyk, Snautai, pora klausimų. Tu... jau turi šiokią tokią patirtį. Ar toji... tai. .. kas jai atsitiks?
— Tau rūpi, ar grįš?
— Taip.
— Grįš ir negrįš.
— Ką tai reiškia?
— Grįš tokia, kaip... pirmojo vizito pradžioje. Paprasčiausiai ji nieko nežinos arba, tiksliau, elgsis taip, tarsi to visko, ką tu darei, norėdamas ja atsikratyti, niekad nebūtų buvę. Jei situacija jos neprivers, ji nebus agresyvi.
— Kokia situacija?
— Tai priklauso nuo aplinkybių.
— Snautai!
— Ko tu nori?
— Negalime sau leisti tokios prabangos slėpti ką nors vienas nuo kito! — Tai ne prabanga, — nutraukė jis sausai. — Kelvinai, man atrodo, kad tu vis dar nesupranti... arba palauk! — Jam sublizgo akys.
— Ar gali pasakyti, kas buvo pas tave?!

Aš nurijau seilę. Nuleidau galvą. Nenorėjau į jį žiūrėti. Verčiau čia būtų buvęs kas kitas, ne jis. Bet neturėjau pasirinkimo. Marlės lopas atsiklijavo ir nukrito man ant rankos. Krūptelėjau nuo jo slidaus prisilietimo.
— Moteris, kurią...— Aš nebaigiau.— Nusižudė. Pasidarė injekciją...

Snautas laukė.
— Nusižudė?..— paklausė jis, matydamas, kad tyliu.
— Taip.
— Tai viskas?

Aš tylėjau.
— Negali būti, kad viskas.

Aš staigiai pakėliau galvą. Jis nežiūrėjo į mane.
— Iš kur žinai?

Jis neatsakė.
— Gerai, — tariau aš, apsilaižęs lūpas. — Susibarėme. Tiesai sakant, ne. Tai aš jai pasakiau, žinai, kaip sakoma supykus... Susirinkau mantą ir išsikrausčiau, ji davė man suprasti, nepasakė tiesiai, bet kai gyveni su kuo ilgus metus, tai to nė nereikia... Buvau tikras, jog tai tik žodžiai, kad ji pabūgs ir nepadarys šito... Aš taip jai ir pasakiau. Kitą dieną prisiminiau, kad palikau stalčiuje tas... injekcijas. Ji žinojo, kad jos yra. Atsinešiau iš laboratorijos, buvo man reikalingos, pasakiau jai tada, koks jų veikimas. Išsigandau ir norėjau eiti jų pasiimti, bet paskui pagalvojau, kad gali atrodyti, jog rimtai žiūriu į jos žodžius, ir... viskas taip pasiliko. Bet trečią dieną vis dėlto nuėjau, labai man buvo neramu. Bet... kai atėjau, ji jau buvo mirusi.
— Ak tu, nekaltybe...

Man užvirė širdis. Bet kai pažvelgiau į Snautą, supratau, kad jis nesityčioja. Aš tarsi pirmąkart jį pamačiau. Jo veidas buvo papilkęs, neapsakomas nuovargis glūdėjo giliose skruostų raukšlėse, jis atrodė kaip sunkiai sergantis žmogus.

— Kodėl taip kalbi? — keistai susidrovėjęs, paklausiau aš.
— Todėl, kad ši istorija tragiška. Ne, ne, — skubiai pridūrė, matydamas, kad aš subruzdau,— tu vis dar nesupranti. Žinoma, gal labai kremtiesi, net laikai save žudiku, bet... tai nėra užvis blogiausia.
— Ką tu sakai! — tariau ironiškai.
— Džiaugiuosi, kad manim netiki. Tai, kas įvyko, gali būti baisu, tačiau baisiausia yra tai, kas... neįvyko. Niekad.
— Nesuprantu...— sukuždėjau. Tikrai nieko nesupratau. Jis palingavo galvą.
— Normalus žmogus, — tarė jis. — Kas yra normalus žmogus? Toks, kurs niekad nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad to nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių susitinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? Kas bus tada?

Aš tylėjau.
— Stotis, — tarė jis tyliai.— Tai bus Stotis Soliaris.
— Bet... kas gi tai pagaliau galėtų būti? — tariau netvirtai. — Juk nei tu, nei Sartorijus nesat žudikai...
— Bet juk tu psichologas, Kelvinai! — nekantriai pertarė mane Snautas. — Kas gi nėra kada nors sapnavęs tokio sapno? Kliedesio? Pagalvok apie... apie fetišistą, kuris įsimylėjo, sakysim, nešvarų skudurą, kuris, rizikuodamas savo kailiu, grasindamas ir maldaudamas, įsigyja tą savo brangiausią, šlykštų skudurą... Komiška, tiesa? Kuris podraug bjaurisi savo geidimo objektu ir kraustosi iš galvos dėl jo, ir atiduotų dėl jo gyvybę, rasi prilygdamas jausmais Romeo ir Džiuljetai... Būna šitaip. Taip, bet jau turbūt supranti, kad egzistuoja poelgiai... situacijos... tokios, kad niekas neišdrįs jų realizuoti, nebent mintyse, kokią vieną sutrikimo, nuopuolio, pamišimo valandėlę, pavadink tai kaip nori. Paskui žodis tampa kūnu. Tai viskas.
— Tai... viskas, — pakartojau nesąmoningai, negyvu balsu. Man ūžė galvoje. — Bet, bet Stotis? Kuo čia dėta Stotis?
— Tu turbūt apsimetinėji, — murmtelėjo Snautas, atidžiai pažiūrėjęs į mane. — Juk visą laiką kalbu apie Soliarį, tik apie Soliarį, apie nieką kitą. Ne mano kaltė, jeigu tai taip labai skiriasi nuo to, ko tu tikėjaisi. Bet tu jau patyrei pakankamai daug, todėl bent išklausyk mane ligi galo.

Mes iškeliaujam i kosmosą, pasiruošę viskam: vienatvei, kovai, kančioms ir mirčiai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabūs, nors iš kuklumo nesakome to garsiai. O iš tikro tai ne viskas, ir mūsų pasiryžimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų. Vienos planetos dykos kaip Sachara, kitos apledėjusios kaip ašigalis arba tropinės kaip Brazilijos džiunglės. Esame humaniški ir taurūs, nenorime užkariauti kitų rasių, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti jų palikimą. Laikome save šventojo Kontakto riteriais. Tai antrasis melas. Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą — tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime — negalime su tuo susitaikinti!

— Tai kas gi čia yra? — kantriai išklausęs Snauto, paklausiau aš.
— Tas, ko norėjome: kontaktas su kita civilizacija. Turime jį, šį kontaktą! Išdidintas lyg pro mikroskopą mūsų siaubingas bjaurumas, mūsų paikystė ir gėda!!!

Jo balsas virpėjo nuo įtūžio.
— Tu manai, kad tai... okeanas? Kad tai jis? Bet kodėl? Dabar jau nesvarbu mechanizmas, bet dėl dievo, kodėl?! Ar rimtai galvoji, kad jis nori pasismaginti mūsų sąskaita? Arba bausti mus?! Juk tai primityvi demonologija! Planeta, užvaldyta labai didelio velnio, kuris, tenkindamas savo šėtoniško humoro gyslelę, pakiša mokslinės ekspedicijos nariams succuby (Velnias moters pavidalu (angl.).)! Turbūt pats netiki tokiu begaliniu idiotizmu?!
— Tas velnias nėra toks jau kvailas, — iškošė pro dantis Snautas.

Nustebęs pažvelgiau į jį. Man toptelėjo, kad galėjo sutrikti jo nervai, netgi jei to, kas dėjosi Stotyje, nelaikytume beprotybe. „Reaktyvinė psichozė?.." — dingtelėjo man, kai Snautas ėmė tyliai kone be garso juoktis.

— Nustatinėji man diagnozę? Dar luktelk. Mat, tu patyrei tai tokia švelnia forma, kad dar nieko nežinai!
— Aha. Velnias pasigailėjo manęs, — tariau aš. Pokalbis man jau įkyrėjo.
— Tai ko gi tu nori? Kad pasakyčiau tau, kokią klastą mums ruošia iks metamorfinės plazmos bilijonai? Galimas daiktas, nieko.
— Kaip tai nieko? — paklausiau apstulbęs. Snautas vis tebesišypsojo.
— Turėtumei žinoti, kad mokslas rūpinasi vien tuo, kaip kas nors vyksta, o ne kodėl kas nors vyksta. Kaip? Ogi prasidėjo tai aštuntą ar devintą dieną po to eksperimento rentgenu. Gal okeanas atsakė į spinduliavimą kuriuo kitu spinduliavimu, gal išzondavo juo mūsų smegenis ir išgriebė iš jų kažkokias izoliuotas psichikos saleles.
— Psichikos saleles? - Tai mane sudomino.
— Na taip, atplėštus nuo visų kitų procesus, užsisklendusius savyje, prislopintus, užgniaužtus, kažkokius įsižiebusius atminties židinėlius. Jis traktavo juos kaip receptą, kaip kažkokios konstrukcijos planą... Tu juk žinai, kokie panašūs į kits kitą asimetriniai kristalai chromosomų ir tų nukleininių cerebrozidų junginių, kurie sudaro įsiminimo procesų substraktą. Juk paveldimoji plazma yra ,,įsimenanti" plazma. Taigi okeanas išėmė tai iš mūsų, užfiksavo, o paskui... pats žinai, kas buvo paskui. Bet kodėl tai buvo padaryta? O! Tik jau ne tam, kad mus sunaikintų. Tą jis galėjo padaryti kur kas lengviau. Šiaip ar taip, esant tokiai technologinei laisvei, jis galėjo padaryti viską, pavyzdžiui, siuntinėti mums antrininkus.
— A! — sušukau aš. — Tai todėl taip išsigandai pirmąjį vakarą, kai aš atėjau!
— Taip. O pagaliau, — pridūrė Snautas, — gal jis taip ir padarė. Ką tu žinai, ar aš iš tikrųjų esu tas doras seniokas Šeškas, kuris atskrido čia prieš dvejus metus...

Jis ėmė tyliai juoktis, tarsi mano apstulbimas būtų jam padaręs dievaižin kokį malonumą, bet tuojau liovėsi.
— Ne, ne, — sumurmėjo jis, — užtenka ir be to... Gal esama ir daugiau skirtumų, bet aš žinau tik vieną: mane ir tave galima užmušti.
— O jų ne?
— Nepatariu mėginti. Klaikus vaizdas!
— Niekuo?
— Nežinau. Tik jau ne nuodais, peiliu, kilpa...
— Atomine bomba?
— Pabandytume!?
— Nežinau. Jeigu tai ne žmonės.
— O jeigu tam tikra prasme — žmonės? Subjektyviai jie žmonės. Jie visiškai nenutuokia, kaip yra atsiradę. Turbūt pastebėjai?
— Taip. Na ir... kaip tai vyksta?
— Regeneruoja neregėtu tempu. Neįmanomu tempu, akyse, sakau tau, ir vėl ima elgtis kaip... kaip...
— Kaip kas?
— Kaip kad mes įsivaizduojame, kaip tie atminties įrašai, pagal kuriuos...
— Tai tiesa, — patvirtinau aš, nepaisydamas, kad tepalas varva man nuo nudegintų skruostų ir laša ant rankų.
— Gibarianas žinojo?.. — staiga paklausiau aš. Snautas atidžiai pažvelgė į mane.
— Ar žinojo tą, ką mes?
— Taip.
— Beveik tikrai.
— Iš kur žinai, sakė tau?
— Ne. Aš radau pas jį vieną knygą...
— „Mažąjį Apokrifą"?! — sušukau, pašokdamas iš vietos.
— Taip. O iš kur tu gali tai žinoti? — staiga susierzinęs, paklausė jis, įbedęs akis man į veidą. Aš nuraminau jį mostu.
— Ramiau, — tariau aš. — Juk matai, kad esu apsvilęs ir visai neregeneruoju. Jis paliko man laišką.
— Ką sakai?! Laišką? Kas jame parašyta?
— Nedaug. Tiesą sakant, raštelis, ne laiškas. Bibliografinė soliaristinio priedo ir šito „Apokrifo" nuoroda. Kas tas „Apokrifas"?
— Senas dalykas. Gal jis ir turi ką nors bendro su visu tuo. Imk.

Jis išėmė iš kišenės aptrauktą oda nusitrynusiais kampais ploną tomelį ir padavė man.
— O Sartorijus?..— tarstelėjau, paėmęs knygą.
— Ką Sartorijus? Tokioj situacijoj kiekvienas elgiasi... kaip išmano. Jis stengiasi būti normalus, jam tai reiškia — oficialus.
— Na žinai!
— Ogi taip. Buvau kartą drauge su juo atsidūręs tokioje situacijoje, neminėsiu smulkmenų, kad mums aštuoniems liko penki šimtai kilogramų deguonies. Mes vienas po kito metėme kasdieninius užsiėmimus, galiausiai visi vaikščiojome apžėlę, jis vienas skutosi, valėsi batus; toksai jis žmogus. Žinoma, ką jis padarys dabar, bus apsimetimas, komedija ar nusikaltimas.
— Nusikaltimas?
— Na, gal ir ne nusikaltimas. Reikia tam sugalvoti kokį naują žodį. Pavyzdžiui, „reaktyvinės skyrybos". Gėliau skamba?
— Esi nepaprastai sąmojingas, — tariau aš.
— Norėtumei, kad verkčiau? Pasiūlyk ką nors.
— Et, duok man ramybę.
— Ne, kalbu rimtai. Tu dabar žinai maždaug tiek, kiek aš. Turi kokį planą?
— Ką tu! Neturiu supratimo, ką darysiu, kai... ji vėl pasirodys. Turi pasirodyti?
— Veikiau taip.
— Pro kur gi jie patenka į vidų? Juk Stotis hermetinė. Gal šarvai...

Jis papurtė galvą.
— Šarvai tvarkoj. Neturiu supratimo kaip. Dažniausiai svečių susilaukiam pabudę, bet reikia nors retkarčiais pa- miegoti.
— Uždarytį juos kur?
— Trumpam tepadeda. Lieka priemonės... žinai, kokios. Jis atsistojo. Atsistojau ir aš.
— Klausyk, Snautai... Tu turi galvoj Stoties likvidavimą. Ir norėtumei, kad iniciatyvos imčiausi aš?

Jis papurtė galvą.
— Tai ne taip paprasta. Aišku, mes visad galime pabėgti, kad ir į sateloidą, ir iš ten pasiųsti SOS. Žinoma, kolegos nuspręs, kad mes pamišėliai, — kokia nors sanatorija Žemėje ligi tol, kol viską gražiausiai paneigsime, — juk pasitaiko kolektyvinio pamišimo atvejų tokiose izoliuotose bazėse. Gal tai ir nebūtų užvis blogiausia. . . Sodas, ramybė, baltos palatos, pasivaikščiojimai su slaugais...

Jis kalbėjo visai rimtai, susibrukęs į kišenes rankas, įsmeigęs kambario kertėn nereginčias akis. Raudona saulė jau dingo už horizonto ir skiauterėtos bangos tirpo juodoje kaip rašalas dykumoje. Dangus liepsnojo. Virš šito dvispalvio neapsakomai niūraus peizažo plaukė violetiniais pakraščiais debesys.

— Vadinasi, nori bėgti? Ar ne? Dar ne? Jis nusišypsojo.
— Nepalaužiamas nugalėtojau... tu dar neparagavai šito, nes neklausinėtum taip prisispyręs. Svarbu ne tai, ko norim, o tai, kas galima.
— O kas?
— Šito nežinau.
— Vadinasi, liekame čia? Manai, kad atsiras priemonė... Snautas pažvelgė į mane, — nugeibęs, raukšlių išvagotu apsilupinėjusią oda veidu.
— Kas žino. Gal ir verta, — tarė galų gale. — Apie jį veikiausiai nieko nesužinosime, bet gal apie save. . .

Jis nusisuko, pasiėmė savo popierius ir išėjo. Norėjau jį sustabdyti, bet žodis neišsprūdo pro lūpas. Neturėjau ką veikti, tegalėjau laukti. Aš priėjau prie lango ir pažvelgiau į kruvinai juodą okeaną, beveik nematydamas jo. Toptelėjo, kad galėčiau užsidaryti kurioje nors raketoje, tačiau negalvojau rimtai, tas būtų buvę perdaug kvaila; juk visvien būčiau turėjęs išeiti. Anksčiau ar vėliau. Atsisėdau prie lango ir pasiėmiau knygą, kurią man davė Snautas. Šviesos dar pakako, ji nurausvino puslapius, visas kambarys švietė raudonai.

Knygoje buvo kažkokio filosofijos magistro Otono Ravintzero surinkti neginčijamos vertės straipsniai ir darbai. Kiekvieną mokslą visad lydi koks nors pseudomokslas, jo keisti iškraipymai tam tikro tipo protuose; astronomija karikatūrišku

būdu atsispindi astrologijoje, chemija — kitados alchemijoje, tad suprantama, kad soliaristikos gimimą lydėjo tikra minčių — išsigimėlių banga. Ravintzero knygoje buvo šitokios rūšies dvasios peno, nors, reikia atvirai pasakyti, įžangoje jis atsiribojo nuo šito panoptikumo. Jis paprasčiausiai ir visai teisingai galvojo, kad toks rinkinys galės būti vertingas epochos dokumentas tiek istorikui, tiek ir psichologui.

Bertono raportas užėmė knygoje deramą vietą. Jis buvo kelių dalių. Pirmąją sudarė jo labai lakoniško laivo žurnalo kopija.

Nuo keturioliktos ekspedicijos sutartinio laiko valandos ligi šešioliktos keturiasdešimt minučių užrašai buvo trumpi ir negatyvūs.

Tuo baigėsi užrašai Bertono laivo žurnale. Šito vadinamojo raporto tąsa buvo ištrauka iš jo ligos istorijos; tiksliau tariant, tai buvo tekstas Bertono padiktuotų parodymų, pertraukiamų komisijos narių klausimais. Bertonas: Kai nusileidau ligi trisdešimties metrų, išlaikyti aukštį pasidarė sunku, nes toje apskritoje be rūko erd- vėje gūsiais pūtė vėjas. Turėjau visą dėmesį sukaupti į vairus ir todėl kurį laiką — gal 10 ar 15 minučių — negalėjau pažvelgti iš kabinos. Todėl nenorom patekau į rūką, mane ten sviedė stiprus vėjo gūsis. Tai nebuvo paprastas rūkas, bet lyg kokia suspensija, atrodo, koloidinė, ji aptraukė man visus langus. Turėjau daug vargo, kol juos nuvaliau. Suspensija buvo labai lipni. Tuo tarpu apsisukimai sumažėjo trisdešimt procentų, nes propeleris nepajėgė įveikti šito ruko pasipriešinimo, ir aš nebegalėjau išlaikyti aukščio. Nusileidau labai žemai ir, bijodamas užkliūti už bangų, paleidau variklius visu greičiu. Mašina išsilaikė tame pačiame aukštyje, bet į viršų nekilo. Turėjau dar keturis raketinių greitintuvų patronus. Nepavartojau jų, galvodamas, kad padėtis gali pablogėti ir tada man jų tikrai prireiks. Propeleriui sukantis visu smarkumu, prasidėjo labai didelė vibracija; numaniau, kad propeleris apsitraukia ta keista suspensija; kėlimo jėgos matuoklė vis teberodė nulį, ir čia aš nieko negalėjau padaryti. Kai tik patekau į rūką, saulės nebemačiau, bet ten, kur ji buvo, rūkas fosforizavo raudonai. Sukiojausi, vildamasis, kad pagaliau man pavyks pakliūti į viena tų rūko neaptrauktų vietų, ir tikrai po kokio pusvalandžio man tas pavyko. Įskridau į laisvą kone visiškai apskritą kelių šimtų metrų skermens erdvę. Jos ribas žymėjo smarkiai kunkuliuojantis rūkas, tarsi kilnojamas stiprių konvekcinių srovių. Todėl stengiausi laikytis kuo arčiausiai ,,skylės" vidurio — ten oras buvo ramiausias. Tada pastebėjau, kad okeano paviršius pasikeitęs. Bangos kone visiškai išnyko, o viršutinis šio skysčio — to, kas sudaro okeaną — sluoksnis pasidarė pusiau permatomas, vietomis drumzlinas, bet drumzlės palengva nyko, ir neilgai trukus paviršius visiškai praskaidrėjo, aš galėjau pro keleto metrų storumo sluoksnį žiūrėti į gilumą. Ten tvenkėsi tarsi koks geltonas dumblas, kuris plonom, statmenom srovelėm kilo aukštyn ir, išplaukęs į paviršių, sublizgėdavo kaip stiklas, imdavo glermėti ir putoti, o paskui sustingdavo; tada jis darėsi panašus ir labai tirštą, prisvilusį cukraus sirupą. Tasai dumblas, ar gleivės, rezgėsi į storus mazgus, kilo panašiais į kalafiorus gauburiais virš okeano ir palengva formavo įvairius pavidalus. Mane ėmė traukti prie rūko sienos, todėl turėjau porą minučių kovoti su šiuo judesiu posūkiais ir vairu, o kai vėl galėjau pažvelgti apačion, išvydau po savim kažką, kas man priminė sodą. Taip, sodą. Mačiau žemaūgius medelius ir gyvatvores, ir takelius, netikras — viskas iš tos pačios substancijos, kuri jau buvo visiškai sustingusi lyg geltonas gipsas. Šitaip viskas atrodė; okeano paviršius smarkiai blizgėjo. Aš nusileidau kuo žemiausiai, kad galėčiau gerai apžiūrėti.

Klausimas: Ar tie medžiai ir kiti augalai, kuriuos matei, buvo su lapais?
Bertono atsakymas: Ne. Tai buvo tik toks bendras pavidalas, tarsi sodo modelis. Na, taip! Modelis. Šitaip atrodė. Modelis, bet, rasi, natūralaus dydžio. Paskui viskas ėmė sproginėti ir lūžinėti, pro plyšius, kurie buvo visiškai juodi, bangomis skverbėsi į paviršių tirštas dumblas ir stingo, dalis varvėjo, o dalis likdavo, ir viskas ėmė vis smarkiau kunkuliuoti, apsidengė puta, ir aš jau daugiau nieko nebemačiau, tik tą putą. Podraug rūkas ėmė spausti mane iš visų pusių, tat padidinau apsisukimus ir pakilau į 300 metrų aukštį.
Klausimas: Ar esi įsitikinęs, jog tai, ką matei, buvo panašu į sodą, o ne į ką kita?
Bertono atsakymas: Taip. Juk aš pastebėjau ten visokių smulkmenų, pavyzdžiui, kad vienoj vietoj stovėjo išrikiuotos kažkokios kvadratinės dėželės. Paskui man dingtelėjo galvoje, kad tai galėjo būti bitynas.
Klausimas: Tau dingtelėjo paskui? Bet ne tada, kai pamatei?
Bertono atsakymas: Ne, nes viskas buvo lyg iš gipso. Mačiau ir kitokių dalykų.
Klausimas: Kokių dalykų?
Bertono atsakymas: Tiksliai nepasakysiu, nes nesuspėjau jų gerai apžiūrėti. Man rodėsi, kad po kai kuriais krūmais guli kokie įrankiai. Jie buvo pailgos formos su išsikišusiais dantimis, tarsi gipsiniai mažų sodininkystės mašinų liejiniai. Bet tuo aš nesu visiškai tikras. Visu kitu — taip.
Klausimas: Ar nepagalvojai, kad tai haliucinacija?
Bertono atsakymas: Ne. Galvojau, kad tai fatamorgana. Kad haliucinacija, negalvojau, nes jaučiausi visai gerai, ir dar todėl, kad niekad kaip gyvas nebuvau ko panašaus matęs. Kai pakilau ligi trijų šimtų metrų, rūkas po manim buvo išakytas, atrodė kaip sūris. Vienos skylelės buvo tuščios ir pro jas mačiau, kaip banguoja okeanas, o kitose kažkas kunkuliavo. Nusileidau į vieną tokią kiaurymę ir iš keturiasdešimties metrų aukščio pamačiau, kad po okeano paviršiumi, bet visiškai negiliai, guli siena, tarsi kokio didžiulio pastato siena; ji aiškiai prasišvietė pro bangas ir joje buvo eilės tolygiai išdėstytų stačiakampių angų, panašių į langus. Man net pasirodė, kad kai kuriuose languose kažkas juda. Bet dabar nesu tuo įsitikinęs. Paskui siena ėmė palengva kilti aukštyn ir iš- niro iš okeano. Nuo jos ištisais kriokliais varvėjo dumblas ir kažkokie gleimėti padarai, tokie gysloti sutirštėjimai. Staiga ji perlūžo pusiau ir nugrimzdo gilyn taip greit, kad beregint dingo. Aš vėl pavariau mašiną į viršų ir skridau virš pat rūko, kone liesdamas jį važiuokle. Išvydau kitą tuščią piltuvo pavidalo vietą — ji buvo gal keliskart didesnė už pirmąją.

Jau iš tolo pamačiau kažką plaukiojantį. Kadangi daiktas buvo šviesus, kone baltas, man pasirodė, kad tai Fechnerio skafandras, juoba kad jo forma buvo lyg žmogaus. Labai staigiai pasukau mašiną — bijojau, kad galiu praskristi pro tą vietą ir jau nebesurasiu jos. Tada toji figūra lengvai kilstelėjo ir atrodė, tarsi plaukiotų ar stovėtų ligi juosmens bangoje. Skubėjau ir nusileidau taip žemai, jog pajutau, kaip važiuoklė atsitrenkė į kažką minkštą, gal į bangos keterą, nes ji toje vietoje buvo didelė. Tas žmogus, taip, žmogus, buvo be skafandro. Ir vis tiek judėjo.
Klausimas: Ar matei jo veidą?
Bertono atsakymas: Taip.
Klausimas: Kas jis buvo?
Bertono atsakymas: Tai buvo vaikas.
Klausimas: Koks vaikas? Ar buvai jį kada anksčiau matęs?
Bertono atsakymas: Ne. Niekad. Bent neprisimenu. Kai prisiartinau, — mane nuo jo skyrė kokie keturiasdešimt metrų, gal kiek daugiau — pastebėjau, kad čia kažkas ne taip.
Klausimas: Ką nori pasakyti?
Bertono atsakymas: Tuoj paaiškinsiu. Iš pradžių pats nežinojau, kas čia yra, tik vėliau susivokiau: jis buvo nepaprastai didelis. Maža pasakyti — milžiniškas. Jis buvo gal kokių keturių metrų. Gerai pamenu, kad kai trinktelėjau važiuokle į bangą, jo veidas buvo aukštėliau manojo, nors aš sėdėjau kabinoje, taigi buvau kokie trys metrai virš okeano paviršiaus.
Klausimas: Jeigu jis buvo toks didelis, tai iš kur žinojai, kad tai vaikas?
Bertono atsakymas: Nes tai buvo labai mažas vaikas.
Klausimas: Ar nemanai, Bertonai, kad tavo atsakymas nelogiškas?
Bertono atsakymas: Ne. Nėmaž. Todėl, kad aš mačiau jo veidą. Ir kūno proporcijos buvo vaikiškos. Man atrodė, kad tai... kone naujagimis. Ne, perdedu. Jis buvo gal kokių dvejų ar trejų metų. Jo plaukai buvo juodi ir mėlynos akys, didžiulės! Ir buvo nuogas. Visiškai nuogas, it ką tik užgimęs. Jis buvo šlapias, veikiau slidus, taip žvilgėjo jo oda. Tas reginys labai mane paveikė. Jau nebetikėjau jokia fatamorgana. Pernelyg aiškiai mačiau tą vaiką. Jis kilojosi drauge su banga, bet nepriklausomai nuo to dar ir judėjo. Tai buvo šlykštu!
Klausimas: Kodėl? Ką gi jis darė?
Bertono atsakymas: Atrodė, na, kaip kokiame muziejuje, kaip lėlė, bet kaip gyva lėlė. Jis prasižiodavo ir užsičiaupdavo ir darė visokius šlykščius judesius. Taip, nes tai buvo ne jo judesiai.
Klausimas: Kaip tai suprasti?
Bertono atsakymas: Nebuvau priartėjęs prie jo daugiau kaip per keliolika metrų. Dvidešimt metrų gal bus tiksliausias nuotolis. Bet jau esu sakęs, koks jis buvo milžiniškas, ir todėl mačiau jį nepaprastai aiškiai. Jo akys blizgėjo ir išvis jis atrodė kaip gyvas vaikas, tik tie judesiai... tarsi kas būtų bandęs... tarsi kas būtų norėjęs jį išbandyti...
Klausimas: Pasistenk tiksliau paaiškinti, ką tai reiškia...
Bertono atsakymas: Nežinau, ar sugebėsiu. Man taip pasirodė. Intuityviai. Aš negalvojau apie tai. Tie judesiai buvo nenatūralūs.
Klausimas: Ar nori pasakyti, kad, tarkim, rankos judėjo taip, kaip negali judėti žmogaus rankos, kadangi sąnarių judamumas yra ribotas?
Bertono atsakymas: Ne. Visai ne. Tik... Tie judesiai neturėjo jokios prasmės. Kiekvienas judesys juk ką nors reiškia, yra skirtas kam nors...
Klausimas: Taip manai? Naujagimio judesiai gali nieko nereikšti.
Bertono atsakymas: Žinau. Bet naujagimio judesiai yra netvarkingi, nekoordinuoti. Apibendrinti. O anie buvo, a, žinau! Buvo metodiški. Jie vyko paeiliui, grupėmis ir serijomis. Tarsi kas būtų norėjęs ištirti, ką tas vaikas sugeba padaryti rankomis, o ką liemeniu ir burna. Baisiausias buvo veidas — manau todėl, kad veidas labiausiai išraiškus, o anas buvo, kaip... ne, nemoku to pasakyti. Jis buvo gyvas, tačiau tai nebuvo žmogaus veidas. Tai yra, bruožai visai žmogiški, ir akys, ir oda, ir viskas, bet išraiška, mimika — ne.
Klausimas: Ar jis darė grimasas? Ar žinai, kaip atrodo epilepsijos priepuolio ištikto žmogaus veidas?
Bertono atsakymas: Taip. Esu matęs tokį veidą. Suprantu. Ne, čia buvo kas kita. Epilepsijos priepuolyje būna traukuliai ir spazmai, o čia buvo lygūs, ištisai grakštūs judesiai, ar, jei taip galima pasakyti, melodingi. Kitaip apibrėžti nemoku. Veidas taip pat. Veidas negali atrodyti taip, tarsi viena jo pusė būtų linksma, kita liūdna, tarsi viena jo pusė grasintų ar bijotų, o kita — triumfuotų ar panašiai; o to vaiko veidas buvo šitoks. Be to, tie visi judesiai ir mimika vyko nepaprastai greit. Aš buvau ten labai trumpai. Gal dešimtį sekundžių, gal dar mažiau.
Klausimas: Ir nori pasakyti, kad suspėjai viską pamatyti per tokį trumpą laiką? O iš kur žinai, kiek tai truko. Žiūrėjai į laikrodį?
Bertono atsakymas: Ne. Į laikrodį nežiūrėjau, bet aš skraidau nuo šešiolikos metų. Mano profesijoje privaloma numanyti laiką sekundės tikslumu. Tai refleksas. Jis reikalingas nusileidžiant. Pilotas, kuris nesugeba bet kokiom aplinkybėm susiorientuoti, ar koks reiškinys trunka penkias sekundes, ar dešimt, ne ko tevertas. Tas pats pasakytina ir apie stebėjimą. Žmogus metų metus mokosi viską suvokti pačiu trumpiausiu laiku.
Klausimas: Daugiau nieko nematei?
Bertono atsakymas: Mačiau. Bet kitko taip aiškiai neatsimenu. Reikia manyti, dozė man buvo per stipri. Mano smegenys tarsi užsikimšo. Rūkas ėmė kristi, ir turėjau kilti aukštyn. Turėjau, bet neatsimenu, kaip ir kada tai padariau. Pirmąkart gyvenime vos neužsimušiau. Rankos man taip drebėjo, kad negalėjau kaip reikiant nulaikyti vairo. Berods, kažką rėkiau ir šaukiau bazę, nors žinojau, kad nėra ryšio.
Klausimas: Ar bandei tada grįžti?
Bertono atsakymas: Ne. Pakilęs į aukštį, pagalvojau, kad gal kurioje tų skylių yra Fechneris. Žinau, tai skamba absurdiškai. Bet aš taip galvojau. Jeigu dedasi tokie dalykai, — pagalvojau aš, tai gal man pavyks ir Fechnerį surasti. Todėl nutariau nusileisti į tiek skylių, kiek tik bus galima. Bet trečiąkart pamačiau tokį dalyką, jog, pakilęs į viršų, supratau, kad čia ne mano jėgom. Negalėjau. Privalau pasakyti, nors tai jau yra žinoma. Man pasidarė bloga ir aš vėmiau laive. Ligšiol nežinau, ką tai reiškia. Manęs niekad nepykindavo.
Klausimas: Tai buvo apsinuodijimo reiškinys, Bertonai.
Bertono atsakymas. Gali būti. Nežinau. Bet to, ką pamačiau trečiąkart, neišgalvojau, to nepaaiškinsi apsinuodijimu.
Klausimas: Iš kur tu žinai?
Bertono atsakymas: Tai nebuvo haliucinacija. Juk haliucinacija yra tai, ką sukuria mano paties smegenys, taip?
Klausimas: Taip.
Bertono atsakymas: Taigi. O to smegenys negalėjo sukurti. Niekad tuo nepatikėsiu. Jos nesugebėtų šito padaryti.
Klausimas: Verčiau pasakyk, kas tai buvo, gerai?
Bertono atsakymas: Pirmiausia turiu sužinoti, kaip bus traktuojama, ką lig šiol esu pasakęs.
Klausimas: Kokią tai turi reikšmę?
Bertono atsakymas: Man — principinę. Sakiau, kad išvydau tokį dalyką, kurio niekad nepamiršiu. Jeigu komisija pripažins, jog tai, ką pasakiau, yra bent vienu procentu įtikima, vadinasi, reikia pradėti šito okeano tyrinėjimus. Tada pasakysiu viską. O jeigu komisija tars, jog čia tik mano svaičiojimai, nesakysiu nieko.
Klausimas: Kodėl?
Bertono atsakymas: Todėl, kad mano haliucinacijų turinys, kad ir koks jis būtų, yra mano privatus reikalas. O mano eksperimentų Soliaryje turinys — ne.
Klausimas: Ar tai turi reikšti, kad atsisakai toliau duoti bet kokius atsakymus, kol kompetentingi ekspedicijos organai priims nutarimą? Juk turėtum suprasti, kad komisija nėra įgaliota tuojau pat priimti nutarimą.
Bertono atsakymas: Taip.

Tuo baigėsi pirmasis protokolas. Buvo dar fragmentas antrojo, parašyto po vienuolikos dienų. Pirmininkas: ...atsižvelgdama į tai, komisija, susidedanti iš trijų gydytojų, trijų biologų, vieno fiziko, vieno inžinieriaus mechaniko ir ekspedicijos vadovo pavaduotojo, padarė išvadą, kad Bertono papasakoti įvykiai yra haliucinacinis kompleksas, kuris atsirado apsinuodijus planetos atmosfera, — buvo sudirgintos smegenų žievės asociacinės zonos, — todėl Bertonui buvo aptemusi sąmonė, ir tie įvykiai visai arba beveik visai neatitinka tikrovės.

Bertonas: Atsiprašau. Ką reiškia „visai ar beveik visai"? Kas yra ,,beveik visai"? Kiek tai svarbu?
Pirmininkas: Aš dar nebaigiau. Atskirai užprotokoluota votum separatum (atskira nuomonė (lot.)) fizikos daktaro Arčibaldo Mesendžerio, kuris pareiškė, kad tai, ką papasakojo Bertonas, galėjo, jo manymu, atsitikti tikrovėje ir pridera sąžiningai ištirti. Tai viskas.
Bertonas: Kartoju ankstyvesnįjį klausimą.
Pirmininkas: Labai paprasta. „Beveik visai" reiškia, kad kokie nors realūs reiškiniai galėjo sukelti tavo haliucinacijas, Bertonai. Normaliausiam žmogui gali vėjuotą naktį judantis krūmas pasirodyti gyva būtybė. O ką jau svetimoje planetoje, kai stebėtojo protas yra nuodų veikiamas. Čia nėra tau nieko įžeidžiamo, Bertonai. Tai koks bus tavo nutarimas?
Bertonas: Pirmiau norėčiau sužinoti, kokių pasekmių turės daktaro Mesendžerio votum separatum.
Pirmininkas: Praktiškai jokių. Vadinasi, bandymų šia kryptimi nebus daroma.
Bertonas: Ar protokoluojama tai, ką mes kalbame?
Pirmininkas: Taip.
Bertonas: Tada norėčiau pasakyti, jog, mano įsitikinimu, komisija nesiskaito ne su manim — aš čia niekas — bet su pačia ekspedicijos dvasia. Taigi aš, kaip jau esu sakęs, daugiau į klausimus neatsakinėsiu.
Pirmininkas: Ar tai viskas?
Bertonas: Taip. Bet aš norėčiau pasimatyti su daktaru Mesendžeriu. Ar bus galima?
Pirmininkas: Žinoma.

Tuo baigėsi antrasis protokolas. Kortelės apačioje buvo smulkiu šriftu išspausdinta pastaba, sakanti, kad dr. Mesendžeris kitą dieną apie tris valandas kalbėjosi su Bertonu, paskui kreipėsi į Ekspedicijos Tarybą, reikalaudamas dar kartą išnagrinėti piloto parodymus.

Jis tvirtino, jog to reikalauja nauji papildomi duomenys, kurių jam suteikė Bertonas, bet kuriuos galės paskelbti tik tada, jei Taryba priims teigiamą nutarimą. Taryba, kurią sudarė Šanahanas, Timolis ir Trahieras, atmetė šį pasiūlymą, ir byla buvo baigta.

Knygoje dar buvo fotokopija vieno puslapio laiško, rasto Mesendžerio dokumentuose po jo mirties. Tai būta, matyt, juodraščio, Ravintzeriui nepavyko nustatyti, ar tas laiškas buvo išsiųstas ir kokios buvo jo pasekmės. „...jos neįtikėtina bukaprotystė, — prasidėjo tekstas. — Rūpindamasi savo autoritetu, Taryba, konkrečiai kalbant, Šanahanas ir Timolis (nes Trahiero balsas nieko nereiškė) atmetė mano reikalavimą. Dabar kreipiuosi betarpiškai į Institutą, bet pats supranti, jog tai tik bejėgiškas protestas. Saistomas pažado, deja, negaliu Tau atskleisti to, ką man yra pasakęs Bertonas. Tarybos sprendimą, reikia manyti, bus paveikęs tas faktas, kad apie savo atradimą jiems pranešė žmogus, neturintis jokio mokslinio laipsnio, nors ne vienas tyrinėtojas galėtų pavydėti tam pilotui sveiko proto ir stebėtojo talento. Prašau Tave atsiųsti man atgaliniu paštu tokius duomenis:
1) Fechnerio biografiją, pradedant vaikyste,
2) viską, ką žinai apie jo šeimą ir šeimos santykius; girdėjau, kad jis paliko našlaičiu mažą vaiką,
3) topografiją tos vietos, kur augo Fechneris.

Dar norėčiau Tau pasakyti, ką aš apie visa tai galvoju. Kaip žinia, netrukus po Fechnerio ir Karučio išskridimo rau- donosios saulės centre atsirado dėmė, kuri savo korpuskuliniu spinduliavimu pažeidė radijo ryšį, ypač, pagal sateloido duomenis, pietiniame pusrutulyje, tai yra, ten, kur buvo mūsų bazė. Fechneris ir Karučis buvo nuskridę nuo bazės toliau už visas kitas tyrinėtojų grupes.

Tokio tiršto atkakliai tvyrančio rūko, esant visiškam štiliui, nebuvome pastebėję per visą savo buvimo planetoje laiką ligi pat katastrofos dienos.

Manau, kad tai, ką matė Bertonas, buvo dalis operacijos ,,Žmogus", kurią įvykdė anoji lipni pabaisa. Visų Bertono pastebėtų darinių tikrasis šaltinis buvo Fechneris — jo smegenys kažkokios mums nesuprantamos „psichinės vivisekcijos" metu; tai buvo eksperimentinis atkūrimas, kai kurių (turbūt patvariausių) jo atminties pėdsakų rekonstrukcija. Žinau, kad tai skamba fantastiškai, žinau, kad galiu klysti. Todėl prašau, padėk man; dabar esu Alaryke ir čia lauksiu tavo atsakymo.

Tavo A."

Aš vos begalėjau skaityti — taip sutemo, jog knyga mano rankoje papilkėjo, paskui raidės ėmė mirguliuoti akyse, bet tuščia puslapio dalis rodė, kad priėjau pabaigą tos istorijos, kuri mano paties pergyvenimų šviesoje pasirodė labai tikėtina. Pasisukau į langą. Virš horizonto tirštoje violetinėje šviesoje it blėstančios žarijos dar švytėjo keli debesys. Tamsos gaubiamas okeanas buvo nematomas. Girdėjau, kaip šiušena popierinės juostelės virš ventiliatorių.

Įšilęs šiek tiek ozonu atsiduodantis oras atrodė sutirštėjęs. Visoje Stotyje viešpatavo absoliuti tyla. Pagalvojau, kad mūsų nutarimas pasilikti nėmaž nebuvo didvyriškas. Jau seniai praėjo epocha didvyriškų kovų, drąsių ekspedicijų, baisių mirčių, kaip, sakysim, pirmosios okeano aukos, Fechnerio, žuvimas. Man jau beveik nerūpėjo, kas yra Snauto ar Sarto - rijaus „svečiai". „Praeis kiek laiko, — pagalvojau aš, — ir mes liausimės gėdytis ir vengti kits kito. Jei negalėsime „svečių" atsikratyti, tai priprasime prie jų ir gyvensime su jais, o jeigu jų kūrėjas pakeis žaidimo taisykles, prisitaikysime ir prie naujų, nors tam tikrą laiką spyriosimės, blaškysimės, o gal net kuris nusižudys, bet galiausiai vėl viskas atgaus pusiausvyrą." Kambario tamsa vis labiau panėšėjo į žemiškąją. Joje tešvietė balti praustuvo ir veidrodžio kontūrai. Aš atsistojau, apgraibom susiradau lentynoje vatos gniužulėlį, apsitryniau suvilgytu tamponu veidą ir atsiguliau aukštielninkas į lovą. Kažkur virš manęs palei ventiliatorių čia stiprėjo, čia tilo kažkoks šiugždesys, panašus į peteliškės plazdėjimą. Aš net nemačiau lango, viską gaubė juoduma; nežinia iš kur sklindančios blausios šviesos ruoželis kabojo prieš mane, net nežinau, ar ant sienos, ar dykumos gelmėje ten, už lango. Prisiminiau, kad aną vakarą išsigandau tuščio Soliario erdvės žvilgsnio, ir vos nenusijuokiau. Aš nebebijojau jo. Nieko nebijojau. Pakėliau prie akių ranką. Laikrodžio ciferblate sušvito fosforinis skaitmenų vainikėlis. Po valandos turėjo patekėti žydroji saulė. Mėgavausi viešpataujančia tamsa, giliai alsavau, tuščias, išsivadavęs nuo bet kokių minčių.

Pasijudinęs pajutau prispaustą prie šlaunies magnetofono dėželę. Taip. Gibarianas. Jo balsas, išlikęs juostoje. Man net į galvą neatėjo atgaivinti jį, paklausyti. Tai buvo viskas, ką galėjau padaryti dėl jo.

Aš paėmiau magnetofoną, norėdamas pakišti jį po lova, ir išgirdau šnaresį, paskui tyliai sugirgždėjo veriamos durys.
— Krisai?.. — pasigirdo tylus balsas, kone kuždesys. — Ar tu čia, Krisai? Taip tamsu.
— Nieko, — tariau aš. — Nebijok. Eikš čia.

PASITARIMAS

Gulėjau aukštielninkas, nieko negalvodamas, jos galva buvo padėta man ant peties. Užtvindžiusi kambarį tamsa atgijo. Girdėjau žingsnius. Sienos nyko. Virš manęs kažkas dunksojo ir vis kilo į begalinį aukštį. Aš sustingau tamsoje, kiaurai jos persmelktas, apglėbtas be prisilietimo, jutau jos standų, orą išstumiantį vaiskumą. Kažkur labai toli plakė širdis. Sukaupiau visą dėmesį, jėgų likučius ir laukiau agonijos. Ji neatėjo. Tik vis mažėjau, o nematomas dangus, nematomi horizontai, erdvė be formos, debesų, žvaigždžių, atitoldama ir didėdama, darė mane savo centru. Aš stengiausi įsisprausti į tai, ant ko gulėjau, bet po manim jau nebebuvo nieko ir tamsa jau nieko nebeslėpė. Aš sugniaužiau rankas, uždengiau jomis veidą. Jo jau nebuvo. Pirštai perėjo kiaurai, norėjau šaukti, rėkti...

Kambarys buvo melsvai pilkas. Baldai, lentynos, sienų kertės — viskas tarsi apvesta plačiais matiniais brūkšniais, be spalvos — vien kontūrai. Vaiski, perlinė baltuma tyloje už lango. Mano kūnas buvo šlapias nuo prakaito. Pažvelgiau jos pusėn, ji žiūrėjo į mane.

— Tau nutirpo petys?
— Ką?

Ji pakėlė galvą. Jos akys buvo tokios pat spalvos, kaip kambarys, pilkos, šviečiančios tarp juodų blakstienų. Pajutau jos kuždesio šilumą ir tik paskui supratau žodžius.
— Ne. A, taip.

Aš apkabinau jos pečius. Nuo prisilietimo mane nukrėtė šiurpas. Pamažu priglaudžiau ją antra ranka.
— Sapnavai blogą sapną?
— Sapną? Taip, sapną. O tu nemiegojai?
— Nežinau. Gal ir ne. Nenoriu miego. Bet tu miegok. Ko taip žiūri?

Aš prisimerkiau. Jaučiau tankų, lygų jos širdies plakimą ten, kur lėčiau plakė manoji. „Butaforija", — pagalvojau. Tačiau manęs niekas nestebino, net mano paties abejingumas. Baimė ir neviltis jau buvo praėję. Buvau toli nuo jų, o, taip toli dar nėra buvęs niekas. Paliečiau lūpomis jos kaklą, nuslydau žemyn, į mažą, glotnų lyg kriauklelės vidus įdubimą prie gerklės. Ir čia plakė pulsas.

Pasirėmiau ant alkūnės. Jokių gaisų, jokios priešaušrio švelnumos, horizontą užliejo elektrinio žydrumo žara, pirmas spindulys pervėrė kambarį it strėlė, viskas sužiro šviesomis, vaivorykštiniai atspindžiai sutvisko veidrodyje, rankenose, nikeliniuose vamzdeliuose; rodėsi, jog šviesa plieskia į kiekvieną sutiktą plokštuma, tarsi norėdama išsivaduoti, išsprogdinti ankštą kambarį. Jau nebebuvo galima žiūrėti. Aš nusisukau. Harės vyzdžiai sumažėjo. Pilkos akys pažvelgė man į veidą.

— Ar jau diena? — paklausė ji slopiu balsu. Tai buvo pusiau sapnas, pusiau tikrovė.
— Čia visad šitaip, mieloji.
— O mes?
— Ką mes?
— Ilgai čia būsime?

Mane ėmė juokas. Bet kai duslus garsas išsprūdo man iš krūtinės, jis nebuvo panašus į juoką.
— Manau, kad ilgokai. Tu nenori?

Jos akių vokai nė nevirptelėjo. Harė įdėmiai žiūrėjo į mane. Ar ji mirkčioja? To nežinojau. Ji timptelėjo apklotą: ant jos peties pasimatė maža rausva trikampė dėmelė.
— Ko tu taip žiūri?
— Tu labai graži.

Ji šyptelėjo. Bet tai tebuvo mandagumas, padėka už komplimentą.
— Tikrai? Tu žiūri tarsi tu... tarsi aš...
— Ką?
— Tarsi ko ieškotum.
— Nekalbėk niekų!
— Ne. Tarsi galvotumei, kad man kažkas yra arba, kad tau kažko nepasakiau.
— Ką tu!
— Jeigu giniesi, tai tikrai taip yra. Bet kaip sau nori.

Už liepsnojančių langų tvenkėsi sustingusi melsva kaitra. Prisidengęs ranka akis, susiradau akinius. Jie gulėjo ant stalo. Atsiklaupiau lovoje, užsidėjau juos — ir pamačiau jos atspindį veidrodyje. Ji kažko laukė. Kai vėl atsiguliau šalia, ji nusišypsojo.

— O man? Staiga supratau.
— Akinių?

Aš atsikėliau ir ėmiau ieškoti stalčiuose, ant staliuko palangėje. Radau dvi poras, abi per dideles. Padaviau jai. Ji prisimatavo viena ir antrą. Jie smuko jai ant nosies galiuko.

Pratisai girgždėdamos, ėmė vertis langų sklendės. Akimirka, ir viduje Stoties, kuri it vėžlys įlindo į savo kiautą, stojo naktis. Apgraibom nuėmiau jai akinius ir drauge su savais padėjau po lova.
— Ką darysim? — paklausė ji.
— Kas daroma naktį: miegosim.
— Krisai.
- Ką?
— Gal uždėti tau naują kompresą?
— Ne, nereikia. Nereikia... brangioji.

Kai ištariau tuos žodžius, pats nesupratau, ar apsimetinėju, ar ne, bet staiga tamsoje apkabinau apgraibom jos liaunus pečius ir, jausdamas jų virpesį, patikėjau, kad čia jinai. Nors... nežinau. Man staiga pasirodė, kad tai aš ją apgaudinėju, o ne ji mane, nes ji yra tiktai pati savimi.

Paskui aš migdžiausi dar keliskart, bet iš snaudulio mane vis išplėšdavo mėšlungis, besidaužanti širdis rimo palengva, mirtinai pavargęs glaudžiau ją prie savęs, ji rūpestingai lietė mano veidą, kaktą, labai atsargiai, tikrindama, ar neturiu karščio. Tai buvo Harė. Kitos, tikresnės negalėjo būti.

Kai taip pagalvojau, kažkas pasikeitė manyje. Aš lioviausi kovoti ir beregint užmigau.

Mane pažadino švelnus prisilietimas. Kaktą gaivino maloni vėsa. Mano veidą buvo užklojęs kažkas drėgnas ir minkštas. Paskui tas daiktas palengva atsidengė, ir aš pažvelgiau į palinkusį prie manęs Harės veidą. Ji abiem rankom gręžė marlę į porcelianinį dubenėlį. Salia stovėjo buteliukas skysčio nuo nudegimų. Ji nusišypsojo man.

— Na, ir miegi, — tarė ji, vėl dėdama marlę ant kaktos. — Ar skauda?
— Ne.

Aš pajudinau kaktos odą. Tikrai, nudegimų nebejutau. Harė sėdėjo ant lovos krašto, apsigaubusi vyrišku baltu su oranžiniais dryžiais maudymosi chalatu, jos juodi plaukai pažiro ant apykaklės. Rankoves buvo pasiraitojusi ligi alkūnių, kad nekliūtų.

Buvau baisiai išalkęs, gal dvidešimt valandų nieko neturėjau burnoje. Kai Harė nuėmė kompresą, aš atsikėliau. Staiga mano žvilgsnis krito į dvi greta gulinčias visiškai vienodas baltas sukneles su raudonom sagom — pirmą, kurią padėjau jai nusivilkti, perpjovęs iškirptę, ir antrą, kuria apsivilkusi, atėjo vakar. Šį kartą ji pati praardė žirklėmis siūlę. Sakė, kad užtrauktukas tikriausiai bus užsikirtęs.

Tos dvi vienodos suknelės buvo baisiausias dalykas, kokį pergyvenau lig šiol. Harė triūsė prie vaistų spintelės, tvarkydama ją. Aš vogčia nusisukau nuo jos ir ligi kraujo įsikandau ranką. Vis žiūrėdamas į tas dvi sukneles, tiksliau, vieną ir tą pačią, dukart pakartotą, ėmiau trauktis atbulas į duris. Iš čiaupo čiurlendamas vis bėgo vanduo. Atidariau duris, tyliai išsmukau koridoriun ir atsargiai jas uždariau.

Girdėjau, kaip kambaryje sroveno vanduo ir skambčiojo buteliukai. Staiga šitie garsai nutilo. Koridoriuje palubėje degė pailgos lempos, neaiški šviesos dėmė krito ant durų paviršiaus. Aš sukandau dantis ir laukiau, įsitvėręs rankenos, nors nesitikėjau galėsiąs ją išlaikyti. Staigus trūktelėjimas vos neišplėšė man jos iš rankos, bet durys neatsidarė, tik sutirtėjo ir ėmė baisiai treškėti. Apstulbęs paleidau rankeną ir pasitraukiau atbulas. Su durim darėsi kažkas nepaprasta: jų lygi plastmasinė plokštė įlinko tarsi spaudžiama iš mano pusės vidun, į kambarį. Emalė ėmė skilinėti smulkiais lopinėliais, atidengdama plieninę staktą, kuri rietėsi vis labiau. Dabar supratau: užuot stūmusi duris, kurios atsidarinėjo į koridorių, Harė stengėsi atidaryti jas, traukdama į save. Šviesos refleksas išsikreivino baltoje plokštėje it įgaubtame veidrodyje, pasigirdo smarkus trakštelėjimas, ir vientisa nežmoniškai išgaubta plokštė perskilo. Išplėšta iš lizdo rankena įlėkė į kambarį. Angoje beregint pasirodė kruvinos rankos, kurios nepaliovė traukusios — durys perlūžo pusiau, pakibo įstrižai ant vyrių ir man ant krūtinės kūkčiodama puolė pamėlusiu negyvu veidu būtybė, vilkinti baltą oranžiniais dryžiais chalatą.

Jeigu šis reginys nebūtų manęs suparalyžiavęs, aš turbūt būčiau bandęs pabėgti. Harė konvulsingai gaudė orą, jos galva daužėsi man į petį, net plaikstėsi išsitaršę plaukai. Apkabinęs pajutau, kad ji slysta man iš rankų. Prasispraudęs pro suskaldytas duris, įnešiau ją į kambarį, paguldžiau lovon. Jos nagai buvo pasruvę krauju ir aplaužyti. Kai atsuko ranką, pamačiau ligi gyvos mėsos nudraskytą delną. Aš pažvelgiau jai į veidą, atviros akys žiūrėjo pro mane be jokios išraiškos.

— Hare!

Ji kažką neaiškiai sumurmėjo.

Prikišau prie jos akies pirštą. Vokai užsimerkė. Priėjau prie vaistų spintelės. Lova sugirgždėjo. Atsisukau. Harė sėdėjo išsitiesusi ir išsigandusi žiūrėjo į kruvinas rankas.

— Krisai, — sudejavo ji,— aš... aš... Kas man yra?
— Susižeidei, lauždama duris,— tariau abejingai.

Kažkas pasidarė mano lūpoms, ypač apatinei, tarsi ja skruzdės bėginėtų. Prikandau ją.

Harė valandėlę žiūrėjo į nukarusius nuo staktos švarplėtus plastmasės gabalus, paskui nukreipė akis į mane. Jos smakras suvirpo, mačiau, kaip ji stengėsi įveikti baimę.

Atkirpau gabalą marlės, išėmiau iš spintelės miltelių pabarstyti žaizdai ir grįžau prie lovos. Viskas, ką nešiau, ūmai išslydo man iš rankų, stiklainėlis su kolodijum persprogo, bet aš net nepasilenkiau. Vaistai buvo nebereikalingi.

Pakėliau Harės ranką. Uždžiūvęs kraujas dar buvo aprietęs plonu ruoželiu nagus, bet žaizdos jau buvo užgijusios, o delnus aptraukusi jauna, rausva oda. Randai blanko akyse.

Aš atsisėdau, paglosčiau Harei veidą ir bandžiau jai nusišypsoti, nors negaliu pasakyti, kad man tas būtų pavykę.
— Kodėl taip padarei, Hare?
— Ne. Tai... aš?

Ji parodė akimis į duris.
— Taip. Neatsimeni?
— Ne. Tai yra, pamačiau, kad tavęs nėra, labai persigandau ir...
— Ir ką?
— Ėmiau tavęs ieškoti, pagalvojau, kad gal esi vonioje... Tik dabar pamačiau, kad užstojanti vonios duris spinta nu- stumta į šalį.
— O paskui?
— Nubėgau prie durų.
— Ir ką?
— Nepamenu. Kažkas bus atsitikę.
— Kas?
— Nežinau.
— O ką atsimeni? Kas buvo paskui?
— Sėdėjau čia, lovoje.
— O kaip tave atnešiau, neatsimeni?

Ji abejojo. Lūpų kampučiai nusviro, veidas buvo įtemptas.
— Berods... Galbūt... Pati nežinau.

Ji nuleido kojas ant grindų ir atsistojo. Priėjo prie suskaldytų durų.
— Krisai!

Apkabinau ją per pečius. Ji drebėjo. Ūmai atsisuko ir pažvelgė man į akis.
— Krisai,— kuždėjo ji,— Krisai.
— Nurimk.
— Krisai, o jeigu... Krisai, gal aš sergu nuomariu?

Nuomaris, dievuliau! Man norėjosi juoktis.
— Ką tu, brangioji. Čia žinai, durys, na, čia tokios durys...

Mudu išėjome iš kambario, išorinės langų sklendės, pratisai girgždėdamos, atsivėrė, parodydamos sėdantį į okeaną saulės diską.

Pasukome į mažą virtuvėlę kitame koridoriaus gale. Šeimininkavome abu su Hare, išgriozdėme visas spinteles ir šaldytuvus. Aš tuoj pastebėjau, kad valgio gaminimas jai ne itin sekasi ir kad ji ne ką daugiau tesugeba, kaip tik atidarinėti konservų skardines, žodžiu, tiek, kiek ir aš. Aš prarijau dviejų tokių skardinių turinį ir išgėriau nebežinau kiek puodukų kavos. Harė irgi valgė, bet taip, kaip kartais valgo vaikai — nenorėdami daryti nemalonumo suaugusiems, netgi ne prisiversdami, o mechaniškai ir abejingai.

Paskui mudu nuėjome į mažą operacinę šalia radijo stoties. Aš turėjau vieną planą. Pasakiau Harei, kad noriu ją dėl viso pikto ištirti, pasodinau į sudedamą fotelį ir paėmiau iš sterilizatoriaus švirkštą bei adatas. Žinojau kone atmintinai, kas kur yra, taip buvome išmuštruoti Žemėje, Stoties kopijoje. Paėmiau jai iš piršto kraujo lašą, padariau tepinėlį, išdžiovinau jį ekshausteryje ir apdulkinau sidabro jonais aukštame vakuume.

Šio darbo konkretumas veikė raminamai. Harė, gulėdama ant sudedamos kėdės pagalvių, dairėsi po prigrūstą aparatų operacinę.

Tylą nutraukė trūkčiojantis vidaus telefono signalas. Pakėliau ragelį.
— Kelvinas,— tariau, nenuleisdamas akių nuo Harės, kuri dabar buvo apatiška, tarsi nukamuota paskutiniųjų valandų pergyvenimų.
— Tu operacinėje? Pagaliau! — išgirdau palengvėjimo atodūsį.

Kalbėjo Snautas. Aš laukiau, prispaudęs prie ausies ragelį.
— Turi „svečią", a?
— Taip.
— Ir esi užsiėmęs?
— Taip.
— Mažučiai tyrimai, hm?
— O ką? Nori sužaisti šachmatų partiją?
— Liaukis, Kelvinai. Sartorijus nori pasimatyti su tavim. Tai yra, su mumis.
— Tai bent naujiena,— atsakiau nustebęs.— O kaip su...— nutraukiau ir užbaigiau:
— Ar jis vienas?
— Ne. Blogai išsireiškiau. Jis nori pasikalbėti su mumis. Susijungsime visi trys videofonu, tik ekranus pridengsime.
— Ak šitaip? Tai kodėl tiesiai man nepaskambino? Gėdijasi?
— Kažkas panašaus,— neaiškiai burbtelėjo Snautas.— Tai kaip?
— Kaip susitarsim? Na, sakykim, už valandos. Gerai?
— Gerai.

Mačiau jį ekrane, tik jo veidą, ne didesnį už delną. Valandėlę, tyliai zvimbiant laidui, jis akylai žvelgė man į akis. Galiausiai prabilo, kiek dvejodamas:
— Kaip tau sekasi?
— Pakenčiamai. O tau?
— Manau, kad truputį blogiau, negu tau. Ar galėčiau...
— Nori ateiti pas mane? — atspėjau aš. Pažvelgiau pro petį į Harę. Atlošusi galvą ant pagalvės, ji gulėjo, užsidėjusi koją ant kojos ir nesąmoningai, nuobodžiaudama, mėtė sidabrinį bumbulą, karantį ant grandinėlės prie fotelio atramos.
— Neliesk to, girdi? Neliesk! — išgirdau piktą Snauto balsą. Pamačiau ekrane jo profilį. Daugiau nieko nebegirdėjau, jis uždengė ranka mikrofoną, bet mačiau jo krutančias lūpas.
— Ne, negaliu ateiti. Gal paskui. Taigi už valandos, — tarė jis skubiai, ir ekranas užgeso.

Aš padėjau ragelį.
— Kas čia buvo? — abejingai paklausė Harė.
— Toks Snautas. Kibernetikas. Tu jo nepažįsti.
— Ar dar ilgai tai truks?
— O ką, nuobodžiauji? — paklausiau aš.

Įdėjau pirmą iš serijos preparatą į neutroninio mikroskopo kasetę ir vieną po kitos paspaudžiau spalvotus jungiklių skridinėlius. Jėgos laukai dusliai suūžė.

— Pramogų čia nedaug, ir jeigu mano kukli draugystė tavęs nepatenkins, bus prastai, — kalbėjau išsiblaškęs, darydamas pauzes tarp žodžių, tuo pat metu abiem rankom spausdamas didelę juodą galvutę, kurioje švietė mikroskopo okuliaras, ir sprausdamas akis giliai į minkštą guminę kriauklę. Harė kažką pasakė, bet aš neišgirdau. Mačiau iš viršaus, tarsi iš didelio aukščio milžinišką užlietą sidabrinės šviesos dykumą. Joje, apgaubti lengvo rūko, kūpsojo tarsi suaižėję ir sudūlėję plokšti kalnų rieduliai. Tai buvo raudonieji kūneliai. Išryškinau vaizdą ir, neatitraukdamas akių nuo okuliarų, nėriausi vis gilyn į sidabru tviskantį regėjimo lauką. Podraug sukiojau kairiąja ranka reguliuojamąją stalelio rankeną ir kai gulintis vienišas it riedulys raudonasis kraujo rutulėlis atsirado juodų siūlų susikryžiavime, dar labiau išdidinau vaizdą. Rodėsi, kad objektyvas užslinko ant deformuoto, įdubusiu viduriu eritrocito, kuris dabar atrodė lyg kalnų kraterio skridinėlis su juodais ryškiais šešėliais žiedinės sienelės įgriuvose. Paskui toji sienelė, šiurpsanti susikristalizavusiais sidabro jonų apnašais, išnyko už mikroskopo lauko ribų. Pasirodė drumsti tarsi pro opalinį vandenį matomi aptirpusios išlankstytos baltymų grandinės kontūrai. Stebėdamas juodoje sankryžoje vieną baltyminių nuotrupų sutirštėjimą, palengva stūmiau didinimo svertą tolyn, vis tolyn, kas minutę laukdamas, kada baigsis ši kelionė į gilumą; suplotas vienos molekulės šešėlis pripildė visą okuliarą, vaizdas išryškėjo — dabar!

Tačiau nieko neatsitiko. Turėjau pamatyti virpančias atomų dėmeles, panašias į tirtančius drebučius, bet jų nebuvo. Ekranas tviskėjo tyru sidabru. Pastūmiau svertą ligi galo. Aparatas piktai gaudė, bet aš vis nieko nemačiau. Pasikartojantis skardus signalas skelbė, kad aparatūra perkrauta. Dar kartą pažvelgiau į sidabrinę tuštumą ir išjungiau srovę.

Dirstelėjau į Harę. Ji kaip tik buvo beprasižiojanti žiovauti, bet tuoj mandagiai pakeitė žiovulį šypsena.
— Na, kaip ten mano reikalai? — paklausė ji.
— Labai geri, — atsakiau. — Maniau, kad... Geriau nė būti negali.

Aš vis žiūrėjau į ją, vėl jausdamas tas nelemtas skruzdėles ant apatinės lūpos. Kas gi atsitiko? Ką tai reiškia? Šis kūnas, pažiūrėti toks silpnas ir gležnas, o iš tikrųjų nesunaikinamas, pasirodė esąs sudėtas iš nieko? Trinktelėjau kumščiu į cilindrinį mikroskopo korpusą. Gal koks gedimas? Gal laukai nefokusuoja?.. Ne, žinojau, kad aparatūra veikia gerai. Buvau žengęs visom pakopom: ląstelės, baltyminis konglomeratas, molekulės — viskas atrodė taip, kaip tūkstantyje preparatų, kuriuos buvau matęs. Bet paskutinis žingsnis žemyn vedė niekur.

Paėmiau jai kraują iš venos ir perpyliau į matavimo cilindrą, padalinau jį porcijom ir ėmiausi analizės. Sugaišau ilgiau, negu tikėjausi, jau buvau atpratęs. Reakcijos buvo normalios. Visos. Nors galbūt...

Nulašinau koncentruotos rūgšties lašą ant raudono karoliuko. Lašas pradėjo rūkti, papilkėjo, apsitraukė nešvarių putų apnašu. Irimas. Denatūracija. Toliau, toliau! Aš ištiesiau ranką į mėgintuvėlį. Kai vėl pasižiūrėjau į lašą, stiklas vos neiškrito man iš rankos.

Po nešvarių putų sluoksneliu pačiame mėgintuvėlio dugne vėl ėmė augti tamsiai raudona masė. Rūgšties sudegintas kraujas atsistatinėjo! Tai buvo nesąmonė! To negalėjo būti!

— Krisai! — išgirdau tarsi iš labai toli.— Telefonas, Krisai!
— Kas? A, taip, ačiū.

Telefonas skambėjo jau seniai, bet aš tik dabar išgirdau. Pakėliau ragelį.
— Kelvinas.
— Snautas. Perjungiau liniją, taigi visi trys galime kalbėtis vienu metu.
— Sveikinu tamstą, daktare Kelvinai,— pasigirdo aukštas, sniaukrojantis Sartorijaus balsas.

Jis skambėjo taip, tarsi jo savininkas būtų žengęs ant pavojingai linguojančios pakylos — įtarus, budrus ir santūrus.
— Mano pagarba tamstai, daktare,— atsakiau aš.

Man norėjosi juoktis, bet nebuvau tikras, ar šio linksmumo priežastys man pakankamai aiškios, kad galėčiau jį sau leisti. Ir iš ko man juoktis? Aš laikiau kažką rankoje: mėgintuvėlį su krauju. Krestelėjau jį. Kraujas jau buvo sukrešėjęs. Gal viskas, ką neseniai mačiau, tėra haliucinacija? Gal man tik taip pasirodė?

— Norėjau pranešti kolegoms šiokius tokius samprotavimus, susijusius su... e... fantomais,— girdėjau ir podraug negirdėjau Sartorijaus balso. Jis tarsi brovėsi į mano sąmonę. Gyniausi nuo to balso, vis tebežiūrėdamas į mėgintuvėlį su sukrešėjusiu krauju.
— Pavadinkime juos padarais F,— skubiai pridūrė Snautas.
— Puiku.

Ekrano viduryje juodavo statmena linija, ženklinanti, kad priimu vienu metu du kanalus — abiejose jo pusėse turėjo būti mano pašnekovų veidai. Tačiau stiklas buvo tamsus ir tik siaura šviesos juostelė pagal rėmelius rodė, kad aparatūra veikia, bet ekranai kažkuo uždengti.

— Kiekvienas mūsų darė visokius bandymus...— Vėl tas pats atsargumas sniaukrojančiame balse.— Gal visų pirma pasikeistume savo žiniomis, o paskui aš galėčiau pranešti tai, ką nustačiau pats... Gal tamsta pradėkite, daktare Kelvinai...
— Aš?

Staiga pajutau Harės žvilgsnį. Padėjau mėgintuvėli ant stalo taip neatsargiai, kad jis nuriedėjo po stiklo štatyvu, ir, prisitraukęs koja aukštą trikojį, atsisėdau ant jo. Pirmu momentu norėjau atsisakyti, bet pats nustebęs, tariau:
— Gerai. Mažas pasitarimas? Puiku! Nepadariau, galima sakyti, nieko, bet kalbėti galiu. Vieną histologinį preparatą ir porą reakcijų. Mikroreakcijų. Susidariau įspūdį, kad...

Ligi to momento neturėjau supratimo, ką pasakyti. Ūmai kažkas prasiveržė manyje.

— Viskas normalu, bet tai kamufliažas. Kaukė. Tai yra tam tikra prasme superkopija: reprodukcija tikslesnė už originalą. Vadinasi, ten, kur žmoguje aptinkame grūdėtumo pabaigą, struktūrinio dalomumo pabaigą, čia, panaudojus subatominę struktūra, kelias veda toliau.
— Palaukite! Kaip jūs tai suprantat? — pasiteiravo Sartorijus.

Snautas tylėjo. O gal tai jo dažnas alsavimas girdėjosi ragelyje? Harė pažvelgė mano pusėn. Aš supratau, kad susijaudinęs paskutiniuosius žodžius kone išrėkiau. Atsitokėjęs susigūžiau ant savo nepatogaus trikojo ir užsimerkiau. Kaip geriau paaiškinti?

— Galutinis konstrukcinis mūsų kūnų elementas yra atomai. Manau, kad padarai F yra sudaryti iš dalelių, mažesnių už paprastus atomus. Daug mažesnių.
— Iš mezonų?..— pertarė Sartorijus. Jis nėmaž nenustebo.
— Ne, ne iš mezonų... Mezonus būtų galima pastebėti. Šios aparatūros dalomasis pajėgumas čia, pas mane, siekia dešimtį minus dvidešimtajame angstremo. Teisingai? Bet nieko ligi galo nematyti. Taigi ne mezonai. Gal veikiau neutrinas.
— Kaip tai įsivaizduojat? Juk neutrino konglomeratai yra nestabilūs...
— Nežinau. Aš ne fizikas. Galimas daiktas, kad juose stabilizuojasi koks jėgų laukas. Čia aš nenusimanau. Šiaip ar taip, struktūrą sudaro apie dešimt tūkstančių kartų mažesnės už atomus dalelės. Bet čia dar ne viskas! Jeigu baltymų molekulės ir ląstelės būtų sudarytos betarpiškai iš tų ,,mikroatomų", tai jos turėtų būti atitinkamai mažesnės. Taip pat ir kraujo kūneliai, ir fermentai. Bet taip nėra. Iš to seka, kad visi baltymai, ląstelės, ląstelių branduoliai tėra kaukė! Tikroji struktūra, atsakinga už „svečio" funkcionavimą, slypi giliau.
— Betgi Kelvinai! — kone suriko Snautas.

Aš išsigandęs nutilau. Pasakiau „svečio"?! Taip, tačiau Harė neišgirdo. Beje, ji visvien nebūtų supratusi. Žiūrėjo pro langą, parėmusi galvą rankomis, jos švelnus taisyklingas profilis išsiskyrė purpurinės žaros fone. Ragelis tylėjo. Girdėjau tik tolimą kvėpavimą.

— Čia esama tiesos,— sumurmėjo Snautas.
— Taip, gali būti, — pridūrė Sartorijus.— Tik iškyla viena kliūtis — okeanas susideda ne iš tų hipotezinių Kelvino dalelių. Jis susideda iš paprastų.
— Bet gal jis sugeba sintezuoti ir tokias, — pareiškiau aš. Omai pajutau apatiją. Šis pokalbis nebuvo netgi juokingas. Jis buvo nereikalingas.
— Bet tai paaiškintų jų nepaprastą atsparumą, — subambėjo Snautas. — Ir regeneracijos tempą. Gal ten, gilumoje, net esama energijos šaltinio, juk jiems nereikia valgyti...
— Prašau žodžio, — atsiliepė Sartorijus.

Jis buvo nepakenčiamas! Kad bent jau nenukryptų nuo savo pasirinkto vaidmens!
— Aš noriu pakalbėti apie motyvus. Padarų F atsiradimo motyvus. Aš iškelčiau klausimą: kas yra padarai F? Tai nėra nei žmonės, nei tam tikrų žmonių kopijos, o tik materializuotos projekcijos to, kas slypi mūsų smegenyse apie tąjį žmogų.

Jo apibrėžimo taiklumas apstulbino mane. Tas Sartorijus, kad ir antipatiškas, vis dėlto nėra kvailas.

— Teisingai, — įsiterpiau aš.— Tai net paaiškina, kodėl pasirodo tokie, o ne kitokie žmo... padarai. Buvo atrinkti patys patvariausi atminties pėdsakai, labiausiai izoliuoti nuo visų kitų, nors, aišku, nė vienas toks pėdsakas negali būti visiškai atsiribojęs, ir „kopijuojant" jį buvo ar galėjo būti užgriebti kitų atsitiktinai netoliese pasitaikiusių pėdsakų likučiai, ir todėl ateivis kartais pasirodo daugiau žinantis, negu kad galėtų žinoti autentiškas asmuo, kurio pakartojimas jis turėtų būti...
— Kelvinai! — vėl šūktelėjo Snautas.

Nustebau, kad tik jisai sudrausdavo mane už neatsargius žodžius. Sartorijus, atrodo, jų nebijojo. Ar tai reiškė, kad jo „svečias" iš prigimties yra ne toks sumanus, kaip Snauto?

Akimirką įsivaizdavau kažkokį neužaugą kretiną, kuris dabar yra pas mokslininką daktarą Sartorijų.
— Taip, taip, mes tai pastebėjome, — atsakė Sartorijus. — Dabar pakalbėkim apie padarų pasirodymo motyvus...
— Visų pirma kažkaip natūraliai atsirado mintis, kad okeanas daro su mumis eksperimentą. Tačiau tai būtų veikiau... netikęs eksperimentas. Jeigu darome tyrimus, tai mokomės iš rezultatų, visų pirma iš klaidų, taigi kartodami juos, įnešame pataisas... O čia nė tokios kalbos negali būti. Tie patys padarai F pasirodo vėl... nepakoreguoti, papildomai neapginkluoti prieš mūsų... bandymus atsikratyti jais...
— Žodžiu, čia nėra funkcionuojančios kilpos su koreguojančiu atgaliniu ryšiu, kaip kad apibūdintų daktaras Snautas, — pareiškiau aš. — Ir kas iš to seka?
— Tik tas, jog kaip eksperimentas tai būtų... niekalas, visais kitais atvejais neįtikėtinas. Okeanas yra... preciziškas. Tą matome kad ir dvisluoksnėje F tvarinių konstrukcijoje. Ligi tam tikros ribos jie elgiasi taip, kaip elgtųsi... tikri... tikrieji...

Jis negalėjo išbristi.
— Originalai, — skubiai pagelbėjo Snautas.
— Taip, originalai. Bet kai situacija peržengia normalias vidutiniško... ė... originalo galimybes, tvarinio F sąmonė tarsi „išsijungia" ir jis ima veikti kitaip, nežmoniškai.
— Tai tiesa, — tariau aš, — bet šitaip mes tik sudarinėjame tų... tų tvarinių elgesio katalogą ir nieko daugiau. Tai tuščias dalykas.
— Aš taip nemanau, — užprotestavo Sartorijus.

Ūmai aš supratau, kuo jis taip mane erzino: jis ne kalbėjo, o sakė kalbą, visai kaip Instituto posėdyje. Matyt, kitaip nemokėjo.
— Čia mes susiduriame su individualybe. Okeanui ši sąvoka neegzistuoja. Taip privalo būti. Man rodosi, kolegos, kad toji mums... ė... opiausia, šokiruojanti eksperimento pusė jam visiškai išsprūsta, nes yra už jo supratimo ribų.
— Manote, kad tai nėra tyčios darbas?.. — paklausiau.

Šis tvirtinimas mane kiek suglumino, tačiau pagalvojęs sutikau, jog negalima jo nepaisyti.
— Taip. Aš netikiu jokia klasta, piktais kėslais, noru kuo skaudžiausiai užgauti... kaip tai daro kolega Snautas.
— Aš visai nepriskiriu jam jokių žmogiškų jausmų, — pirmąkart prabilo Snautas, — bet gal pasakytum, kaip tu aiškini tuos nuolatinius sugrįžimus?
— Gal jis įjungė kokį įrenginį, kuris kartoja vieną ir tą patį ciklą it patefono plokštelė, — tariau aš, slapta norėdamas, mažumėlę įgelti Sartorijui.
— Prašau jus, kolegos, — nesiblaškykime,— pareiškė sniaukrodamas daktaras. — Čia dar ne viskas, ką norėjau pasakyti. Normaliomis sąlygomis manyčiau, kad per anksti daryti netgi preliminarinį pranešimą apie savo darbų eigą, bet, atsižvelgdamas i specifinę situaciją, padarysiu išimtį. Man atrodo, kartoju, man atrodo (tuo tarpu negaliu kitaip pasakyti), jog kolegos Kelvino prielaidose esama tiesos. Turiu galvoje jo neutroninės struktūros hipotezę... Tokios sistemos mums buvo žinomos tik teoretiškai, ir mes nemanėme, kad jas galima stabilizuoti. Čia atsiranda neabejotinų šansų, nes sunaikinus jėgų lauką, kuris suteikia sistemai stabilumo...

Jau ankstėliau aš pastebėjau, kad tas tamsus daiktas, kuris dengė ekraną Sartorijaus pusėje, pasislinko: pačiame viršuje sušvito plyšelis ir pasimatė kažkoks rausvas palengva: judantis daiktas. Dabar tamsi plokštuma staiga nuslinko.

— Šalin! Šalin!!! — pasigirdo langelyje veriantis širdį Sartorijaus klyksmas. Ūmai nusvilusiame ekrane tarp besigalynėjančių su kažkuo daktaro rankų, apmautų parauktais antrankoviais, kokie vartojami laboratorijose, sutvisko auksinis panašus į diską daiktas, ir viskas užgeso, dar man nespėjus suvokti, kad tas auksinis apskritimas yra šiaudinė skrybėlė...
— Snautai?— tariau, giliai atsidusęs.
— Taip, Kelvinai, — atsakė man alsus kibernetiko balsas. Tą akimirką pajutau jam simpatiją. Ir aš tikrai nenorėjau žinoti, kas pas jį svečiuojasi. — Šiam kartui užteks, a?
— Manau, — atsakiau aš. — Klausyk, jei galėsi, užeik apa - čion arba mano kambarin, gerai? — pasakiau greitai, kad jis nesuspėtų padėti ragelio.
— Gerai, — atsakė jis. — Tik nežinau, kada. Tuo ir baigėsi probleminė diskusija.

Skaitykite tęsinį >>>>>

Fantastikos skyrius
Robotų iškilimas
Diana Butkienė. Dalia
S.Lemas. Mokomasis skrydis
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
S. Lemas. Setauro medžioklė
Pavelas Michnenko. Etiketas
Robertas Silverbergas. Musės
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Terra Incognita ir Terra Fantastica
M. Jako. Protingumo testas
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
"Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Planetų judėjimo pakeitimai
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Anatolijus Šalinas. Futurija
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Robertas Aberneti. Atžala
V. Gvozdėjus. Rasti kurmį
V. Zegalskis. Avarija
Janušas A. Zaidelis. Riba
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis