Pradžia  |  2 dalis  |  3 dalis

 Skaitykite pradžią

PABAISOS

Vidurnakty mane pažadino šviesa. Kilstelėjau ant alkūnės, kita ranka prisidengęs akis. Harė, susisupusi paklode, sėdėjo lovagalyje, susigūžusi, plaukais apkritusiu veidu. Jos pečiai krūpčiojo. Ji be balso verkė.
— Hare!
Ji susigūžė dar labiau.
— Kas tau?.. Hare...

Atsisėdau lovoje dar ne visiškai atsikvošėjęs, palengva išsinerdamas iš košmaro, kuris kamavo mane prieš valandą. Harė drebėjo. Apkabinau ją. Ji atstūmė mane alkūne ir nusisuko.
— Mieloji.
— Nesakyk taip.
— Betgi, Hare, kas atsitiko?

Aš pamačiau jos šlapią, virpčiojantį veidą. Stambios, vaikiškos ašaros riedėjo skruostais, žibėjo smakro duobutėje, lašėjo ant paklodės.
— Tu nemyli manęs.
— Kas tau šauna į galvą!
— Girdėjau.

Pajutau, kad man stingsta veidas.
— Ką girdėjai? Nesupratai, tai buvo tik...
— Ne. Ne. Sakei, kad čia ne aš. Kad eičiau sau. Aš eičiau. Viešpatie! Eičiau, bet negaliu. Nežinau, kas yra. Norėjau ir negaliu. Esu tokia... tokia... niekšinga!
— Vaikeli!!!

Čiupau ją, stipriai prispaudžiau prie krūtinės, viskas susidrumstė, bučiavau jos rankas, šlapius ir sūrius pirštus, kartojau kažkokius pažadus, priesaikas, atsiprašinėjau, sakiau, kad tai buvo tik kvailas, bjaurus sapnas. Ji palengva nurimo, nustojo verkti. Jos akys buvo didžiulės kaip lunatikės. Jau sausos. Ji atsisuko į mane.

— Ne, — tarė ji, — nekalbėk taip, nereikia. Tu nesi man toks pat...
— Aš ne toks pat! — išsprūdo man lyg aimana.
— Taip. Nemyli manęs. Visą laiką tai jaučiu. Tik apsimečiau, kad nepastebiu. Maniau, gal man tik taip atrodo... Bet ne. Tu elgiesi... kitaip. Nežiūri į mane rimtai. Tai buvo sapnas, tikrai, bet tu mane sapnavai. Bjaurėjaisi. Kodėl? Kodėl?!

Puoliau prieš ją ant kelių, apkabinau kojas.
— Vaikeli...
— Nenoriu, kad taip man sakytum. Nenoriu, girdi? Aš nesu vaikas. Aš...

Ji pratrūko verkti ir sukniubo ant lovos. Aš atsistojau. Iš ventiliacijos angų, tyliai šiušendamas, dvelkė vėsus oras. Man buvo šalta. Užsimečiau maudymosi chalatą, atsisėdau ant lovos ir paliečiau jos petį.

— Hare, paklausyk. Pasakysiu tau vieną dalyką. Pasakysiu tau tiesą...

Ji pasirėmė rankomis ir palengva atsisėdo. Mačiau, kaip po plona jos kaklo oda plaka pulsas. Mano veidas vėl ėmė stingti ir buvo taip šalta, tarsi stovėčiau speige. Galvoje buvo visiška tuštuma.

— Tiesą? — tarė Harė. — Šventas žodis?

Neatsakiau iš karto, mėšlungis suspaudė man gerklę. Tai buvo mūsų sena priesaika. Ištaręs tuos žodžius, nė vienas mudviejų nedrįsdavo ne tik meluoti, bet ir nutylėti ką nors. Buvo laikas, kai mudu kamuodavom kits kitą perdėtu atvirumu, naiviai tikėdami, kad jis mus išgelbės.

— Šventas žodis, — tariau rimtai. — Hare...
Ji laukė.
— Tu irgi pasikeitei. Visi keičiamės. Bet aš ne tą norėjau pasakyti. Iš tikrųjų, atrodo... kad dėl mums abiems gerai nežinomos priežasties... negali manęs palikti. Bet tai net ir gerai, nes aš irgi negaliu tavęs...
— Krisai!

Pakėliau ją, susupęs į paklodę. Šlapias nuo ašarų paklodės kampelis gulėjo man ant peties. Vaikščiojau po kambarį ir sūpavau Harę. Ji paglostė man veidą.
— Ne, tu nepasikeitė!. Tai aš, — kuždėjo ji man į ausį. — Man kažkas yra. Gal tas?

Ji žiūrėjo į juodą tuščią stačiakampį vietoj durų, kurių likučius aš išnešiau į sandėlį. „Reiks įtaisyti naujas", — pagalvojau aš. Pasodinau Harę ant lovos.
— Ar tu kada nors miegi? — paklausiau, stovėdamas prie jos.
— Nežinau.
— Kaip nežinai? Pagalvok, mieloji.
— Tai turbūt nėra tikras miegas. Gal aš sergu? Guliu taip ir galvoju, ir žinai...
Ji sudrebėjo.
— Ką? — paklausiau pakuždom, man trūkčiojo balsas.
— Tai labai keistos mintys. Nežinau, iš kur jos randasi.
— Pavyzdžiui? - „Privalau būti ramus kad ir ką išgirsčiau", — pagalvojau ir pasiruošiau jos žodžiams it stipriam smūgiui. Ji bejėgiškai papurtė galvą.
— Tai kažkas tokio... aplinkui...
— Nesuprantu? . .
— Tarytum ne tik manyje, bet toliau, taip kažkaip... Nemoku pasakyti. Nėra tokių žodžių...
— Tai tikriausiai sapnai, — tariau, lyg neimdamas jos žodžių į galva, ir lengviau atsidusau. — O dabar užgesinsim šviesą ir ligi ryto neturėsim jokių rūpesčių, o rytą, jei panorėsim, pasiieškosim naujų. Gerai?

Ji paspaudė mygtuką, pasidarė tamsu, aš atsiguliau į ataušusį patalą ir pajutau jos artėjančio kvėpavimo šilumą. Apkabinau ją.
— Stipriau! — sukuždėjo ji. Ir ilgai palaukus: — Krisai?
— Ką?
— Aš myliu tave.

Man norėjosi rėkti.

Rytas buvo raudonas. Didžiulis saulės rutulys kabojo žemai virš horizonto. Prie durų slenksčio gulėjo laiškas. Atplėšiau voką. Harė buvo vonioje, girdėjau ją niūniuojant. Kartas nuo karto iškišdavo pro duris aplipusį šlapiais plaukais veidą. Nuėjau prie lango ir perskaičiau:
„Kelvinai, įklimpome. Sartorijus linkęs veikti energingai. Jis tiki, kad jam pavyks destabilizuoti neutronines sistemas. Tyrimams jam reikia tam tikro kiekio plazmos, kaip pirminės F medžiagos. Jis siūlo, kad tu vyktumei į žvalgybą ir paimtumei truputį plazmos į konteinerį. Daryk, kaip pats išmanai, bet pranešk man, ką nutarsi. Aš neturiu savo nuomonės. Man atrodo, kad jau apskritai nieko nebeturiu. Norėčiau, kad taip padarytum tik todėl, jog tai būtų šioks toks žingsnis priekin, bent tariamas. Antraip tektų tik pavydėti G.

Šeškas.

P.S. Neik į radijo stotį. Tą dar gali man padaryti. Verčiau paskambink."

Širdį spaudė, skaitant šį laišką. Dar kartą atsidėjęs jį peržiūrėjau, suplėšiau ir įmečiau į kriauklę. Paskui ėmiau ieškoti kombinezono Harei. Jau vien tai buvo baisu. Visai kaip aną kartą. Bet ji nieko nežinojo, nes nebūtų galėjusi taip apsidžiaugti, kai pasakiau, kad turiu vykti į maža žvalgybą už Stoties ribų, ir prašiau, kad ji mane lydėtų. Mudu papusryčiavome mažoje virtuvėlėje (Harė vėl nurijo tik keletą kąsnių) ir nuėjome į biblioteką.

Prieš vykdydamas tai, ko pageidavo Sartorijus, aš norėjau peržvelgti literatūra, liečiančią neutroninių sistemų ir lauko problemas. Nutariau kontroliuoti jo darbą, nors dar nežinojau, kaip imsiuosi to. Man dingtelėjo, kad šitas kol kas dar neegzistuojantis neutroninis anihiliatorius galėtų išvaduoti Snautą ir Sartorijų, o aš pralaukčiau „operaciją" drauge su Hare kur nors už Stoties, pavyzdžiui, raketoje. Ilgokai kiurksojau prie didelio elektroninio katalogo, užduodamas jam klausimus, į kuriuos jis atsakinėjo arba išmesdamas kartotekines korteles su lakonišku užrašu „bibliografijoje nėra", arba siūlydavo man leistis į tokias specialių fizikos darbų džiungles, kad nežinojau, nuo ko pradėti. Man kažkodėl nesinorėjo išeiti iš šito didelio, apskrito kambario lygiom sienom, išraižytom kvadratais stalčių su daugybe mikrofilmų ir elektroninių įrašų. Esanti pačiame Stoties centre biblioteka buvo be langų ir labiausiai izoliuota vieta metalinio kiaukuto viduje. Kas žino, gal todėl man joje buvo gera, nors ieškojimai buvo aiškiai nesėkmingi. Vaikštinėjau po erdvią salę, sustojau prie didžiulio ligi pat lubų stelažo, pilno knygų. Tai buvo gan abejotinos vertės knygos, laikomos čia veikiau kaip atminties ir pagarbos duoklė Soliario tyrinėjimų pionieriams. Lentynose gulėjo apie šeši šimtai tomų — visa soliaristikos klasika — pradedant monumentalia, nors gerokai pasenusia devynių tomų Gezės monografija. Aš ėmiau tuos tomus, nuo kurių sunkumo sviro ranka, ir varčiau be didelio susidomėjimo, atsisėdęs ant fotelio atramos. Harė irgi susirado kažkokią knygą — pro jos petį perskaičiau kelias eilutes. Tai buvo viena iš nedaugelio knygų, priklausančių pirmajai ekspedicijai, ar tik kitados ne paties Gezės nuosavybė — „Tarpplanetinis virėjas"... Nieko nepasakiau, matydamas, kaip atsidėjusi Harė studijuoja kulinarinius receptus, pritaikytus rūsčioms kosmonautikos sąlygoms, ir vėl ėmiau sklaidyti pagarbą pelniusią knygą, gulinčią ant mano kelių. „Dešimt Soliario tyrinėjimo metų" buvo išleista „Soliarianos" serijoje nuo ketvirtojo ligi tryliktojo leidinio, o dabartiniai leidiniai jau yra keturženkliai.

Gezė neturėjo didelės fantazijos, tačiau šis bruožas negali pakenkti Soliario tyrinėtojui. Turbūt niekur kitur vaizduotė ir sugebėjimas greit kurti hipotezes nėra toks pragaištingas dalykas. Pagaliau, šioje planetoje viskas įmanoma. Neįtikėtinai skambantys aprašymai žvaigždynų, kuriamų plazmos, yra vis dėlto autentiški, nors nepatikrinami, nes okeanas retai pakartoja savo evoliucijas. Tą, kuris stebi jas pirmąkart, jos ypač apstulbina savo mįslingumu, gigantišku dydžiu; jeigu jos rodytųsi mažesniame plote, kokioje nors baloje, tikriausiai būtų buvusios pripažintos dar viena „gamtos išdaiga", atsitiktinumo reiškiniu ir aklu jėgų žaismu. Tai, kad vidutinybė ir genialumas yra vienodai bejėgiai prieš nesuskaičiuojamą soliarinių formų įvairovę, irgi nepalengvina bendravimo su gyvo okeano formomis. Gezė nebuvo nei vidutinybė, nei genijus. Jis buvo tik klasifikatorius pedantas, vienas tų, kurių išorinė ramybė slepia neišsenkančią, visą gyvenimą tveriančią darbo aistrą. Jis kur galėdamas vartojo aprašomąją kalbą, o kai pritrūkdavo žodžių, pasigelbėdavo sau, kurdamas naujus, dažnai nevykusius, neatitinkančius aprašomų reiškinių. Beje, jokie terminai neperteikia to, kas dedasi Soliaryje. Jo „kalnamedžiai", ,,ilgūnai", „grybainiai", „mimoidai", „simetriados" ir „asimetriados", „stuburainiai", „greituoliai" skamba baisiai dirbtinai, tačiau duoda šiokį tokį supratimą apie Soliarį net tiems, kurie nieko nėra matę, tik neaiškias fotografijas ir itin netobulus filmus. Be abejo, ir šis sąžiningas klasifikatorius yra ne kartą pasielgęs neapdairiai. Žmogus kuria hipotezes visados, netgi būdamas labai atsargus, netgi visai to nenumanydamas. Gezė manė, kad ,,ilgūnai" yra pagrindinė forma, ir lygino juos su keliskart padidintomis ir ant viena kitos suvirtusiomis jūrų potvynio bangomis žemėje. O kas skaitė pirmąjį jo veikalo leidimą, žino, kad iš pradžių jis ir pavadino tas formas „potvyniais", įkvėptas geocentrizmo, kuris būtų juokingas, jei nebūtų toks bejėgis. Juk tai yra — jeigu ieškosime palyginimų Žemėje — formacijos, savo dydžiais viršijančios Didįjį Kolorado kanjoną, išmodeliuotos masėje, kuri viršuje turi drebutinių putų konsistenciją (toji puta sustingsta gigantiškais lengvai trupančiais festonais, mezginiais su didžiulėm akutėm ir kai kuriems tyrinėtojams ji net atrodė kaip „skeleto ataugos") — o gilumoje virsta vis stangresne substancija, lyg įtemptu raumenimi, bet tas raumuo keliolikos metrų gylyje tampa kietesnis už akmenį, nors nepraranda elastingumo. Ant pabaisos keteros tarp įtemptų lyg plėvė sienų, į kurias įsikibę ,,skeletėliai", nutįsęs per daugelį kilometrų tikrasis „Ilgūnas", pažiūrėti savarankiškas tvarinys, nelyginant koks didžiulis pitonas, kuris prarijo ištisus kalnus ir dabar virškina juos tylėdamas, kartkarčiais iš lėto suvirpindamas savo suplotą it žuvies kūną. Bet šitaip atrodo „Ilgūnas" tik iš viršaus, iš skrendančios mašinos. O jeigu priartėji prie jo tiek, kad abi „tarpeklio sienos" iškyla per šimtus metrų virš lėktuvo, „pitono kūnas" pasirodo esąs ligi pat horizonto nutįsusi erdvė, judanti tokiu svaiginamu greičiu, jog atrodo lyg koks išpampęs cilindras. Iš pradžių atrodo tarsi suktųsi slidi pilkai žalsva masė, nuo kurios kauburių atsimuša stiprūs saulės blyksniai, bet kai mašina pakimba ties pačiu paviršium (o slepiančio savyje „ilgūną" tarpeklio kraštai tada pavirsta lyg kokiom viršukalnėm abipus geologinės rėvos), matyti, kad judesys yra kur kas komplikuotesnis. Jis daro koncentriškus apsisukimus, jame kryžiuojasi tamsesnės srovės, tarpais viršutinis „apsiaustas" pavirsta veidrodiniu paviršium, atspindinčiu dangų ir debesis, kurį su trenksmu perskrodžia sumaišyto su dujomis, pusiau skysto minkštimo erupcijos. Palengva imi suprasti, kad čia, po tavimi, yra jėgų veikimo centras, kuris palaiko praskėstus į šalis, iškilusius ligi padangės tingiai besikristalizuojančių drebučių šlaitus. Bet to, kas regima akiai, mokslas nenori taip lengvai pripažinti. Kiek jau metų vyko atkaklios diskusijos, kas gi iš tikrųjų dedasi gelmėse „ilgūnų", kurių milijonai skrodžia gyvojo okeano platybes. Buvo manoma, kad tai kažkokie okeano organai, kad juose vyksta medžiagų apykaita, alsavimo procesai, maitinimo substancijų transportavimas ir tik pridulkėjusios bibliotekos žino, kas dar. Kiekvieną hipotezę galiausiai pavykdavo sugriauti tūkstančiais kruopščių, o kartais ir pavojingų tyrinėjimų. Ir visa tai liečia vien „ilgūnus", pačią paprasčiausią, pastoviausią formą, nes jų egzistavimas skaičiuojamas savaitėmis.

Sudėtingesnė, keistesnė ir kelianti smarkiausią žiūrinčiojo pasipriešinimą (aišku, instinktyvų) forma yra mimoidai. Galima neperdedant pasakyti, kad Gezė pamilo juos ir jų tyrinėjimui, aprašinėjimui bei esmės aiškinimui atsidavė iki galo. Pavadinimu jis stengėsi perteikti tai, kas juose yra labiausiai įsidėmėtina žmogui: tam tikrą polinkį sekti juos supančias formas, visvien, ar jos būtų arti, ar toli.

Vieną dieną giliai po okeano paviršiumi pradeda tamsėti plokščias platus ratas apspurusiais pakraščiais ir tarsi derva aplietu paviršium. Po keliolikos valandų jis ima plaišioti, vis labiau skaidosi ir podraug veržiasi aukštyn, į paviršių. Stebėtojas galėtų prisiekti, kad po juo vyksta arši kova, kadangi iš visų pusių lekia it kokios perkreiptos lūpos, it gyvi raumenuoti užsiveriantys krateriai, nesibaigiančios virtinės žiedinių bangų virsta ant išskydusios gilumoje juodos svirduliuojančios pamėklės ir, stojusios piestu, griūva žemyn. Kiekvieną tokį šimtų tūkstančių tonų plazmos garmėjimą lydi kelias sekundes trunkantis lipnus, norėtųsi pasakyti, čiaukšnojantis trenksmas. Čia viskas vyksta gigantišku mastu. Tamsi pabaisa nustumiama gilumon, kiekvienas sekantis smūgis tarsi suploja ją ir suskaldo, nuo pavienių plakų, nukarusių it šlapi sparnai, atsiskiria pailgos kekės, jos susiaurėja ir pavirsta nelyginant ilgais karolių vėriniais, susilydo ir plaukia į viršų, tempdamos paskui save tarytum priaugusį prie jų suskaidytą embrioną. O tuo tarpu iš viršaus be paliovos į vis labiau gilėjančią įdubą krinta nauji bangų žiedai. Toksai žaidimas trunka kartais dieną, kartais mėnesį. Kitą kartą tuo viskas ir baigiasi. Sąžiningasis Gezė pavadino šį variantą „neišnešiotu mimoidu", tarsi būtų tikrai žinojęs, kad galutinis kiekvienos tokios kataklizmos tikslas yra „subrendęs mimoidas", atseit, toji polipo formos šviesių ataugų kolonija (paprastai didesnė už miestą Žemėje), kurios paskirtis yra pamėgdžioti aplinkos formas... Aišku, tuoj atsirado ir kitas soliarininkas, pavarde Ivensas, kuris pripažino šią paskutinę fazę degeneracine, išsigimimu, mirimu, o aibę sukurtų formų — akivaizdžiai pasireiškusiu atsiskyrusių dalių išsivadavimu iš „motinos" valdžios.

Tačiau Gezė, kuris, aprašinėdamas visus kitus Soliario darinius, yra atsargus it skruzdė, ropojanti užšalusiu kriokliu, ir niekad nenukrypsta nuo vienodos, sausos frazės, šiuo atveju taip buvo įsitikinęs savo teisumu, kad net sistematizavo atskiras mimoido formavimosi fazes pagal didėjančio tobulumo laipsnį.

Iš aukštai stebimas mimoidas atrodo panašus į miestą, tačiau tai yra iliuzija, kurią sukelia kokios nors analogijos su mums pažįstamais reiškiniais ieškojimas. Kai dangus būna giedras, visas daugiaaukštes ataugas ir jų viršutines pakopas gaubia įšilusio oro sluoksnis, ir tada atrodo, kad visos ir taip jau sunkiai apibrėžiamos formos siūbuoja bei linguoja. Pirmasis slenkantis žydryne debesis (sakau taip iš papratimo, nes toji „žydrynė" būna ruda raudonąją dieną ir akinamai balta žydrąją dieną) tuojau pat sukelia reakciją. Prasideda staigus skaidymasis. Į viršų išmetama kone visiškai atsiskyrusi nuo pamato tąsi išsipūtusi panaši į kalafiorą plėvė, kuri beregint ima blykšti ir po kelių minučių kuo tiksliausiai imituoja kamuolinį debesį. Tas milžiniškas darinys meta raudonoką šešėlį, vienos mimoidų viršūnės užleidžia vietą kitoms, šis judėjimas visad vyksta priešinga tikrųjų debesų judėjimo kryptim. Manau, jog Gezė būtų leidęs nukirsti sau ranką, kad galėtų sužinoti, kodėl taip dedasi. Bet tokie „vieniši" mimoido produktai yra niekas, palyginus su gaivalinga veikla, kokią jis parodo „suerzintas" formų ir daiktų, kurie atsiranda virš jo ateivių iš Žemės valia.

Atkuriama viskas, kas yra ne toliau kaip už aštuonių—devynių mylių. Dažniausiai mimoidas produkuoja padidintus atvaizdus, kartais sudarkydamas juos ir paversdamas karikatūromis ar groteskiškai supaprastindamas, ypač mašinas. Aišku, medžiaga visad būna ta pati greit blykštanti masė. Išmesta į viršų, ji, užuot nukritusi, pakimba ore, sujungta lengvai plyštančiom bambagyslėm su pamatu, kuriuo slenka iš lėto ir, susitraukdama, trumpėdama arba išsipūsdama, plastiškai for- muojasi įmantriausiomis konstrukcijomis. Lėktuvą, santvarą ar stiebą mimoidas sukuria vienodai greit. Jis nereaguoja tik į pačius žmones, tikriau tariant, į jokias gyvas būtybes, taip pat ir į augalus, nes ir juos nenuilstami tyrinėtojai atgabeno į Soliarį eksperimentiniais tikslais. O manekenas, lėlė, šuns ar medžio statulėlė, išskaptuota iš bet kokios medžiagos, būna tučtuojau nukopijuojami.

Ta proga, reikia, deja, pasakyti, kad tas mimoido „paklusnumas" tyrinėtojų norams kartais prapuola. Ir labiausiai subrendęs mimoidas turi tokių „tingių dienų", kada pulsuoja tik labai iš lėto. Beje, tas pulsavimas visiškai nepastebimas akiai, jo ritmas, atskira „pulso" fazė trunka virš dviejų valandų ir reikia specialaus filmavimo, kad tas pulsavimas būtų užfiksuotas.

Tokiais periodais mimoidą, ypač seną, labai lengva aplankyti, nes tiek panarintas į okeaną atsparinis diskas, tiek ir virš jo iškilusios formos teikia pakankamai tvirtą atramą kojai. Galima, aišku, pabuvoti mimoido gelmėse ir jo „darbo" dienomis, bet tada matomumas lygus nuliui, kadangi išpampusios formas kopijuojančios masės ataugos be paliovos beria purią balzganą it smulkus sniegas koloidinę suspensiją, paliekančią nuosėdas. Beje, tų formų net neįmanoma iš arti aprėpti dėl milžiniško sulig kalnais dydžio. Be to, „dirbančio" mimoido pamatas pasidaro klampus nuo koloidinio sniego, kuris tik po keliolikos valandų pavirsta kieta keliskart lengvesne už pemzą pluta. Pagaliau be reikalingų prietaisų galima lengvai paklysti tarp didžiulių konstrukcijų, panašių lyg į persimetusias kolonas, lyg į pusiau skystus geizerius, gali paklysti netgi skaisčiai šviečiant saulei, kadangi jos spinduliai nepajėgia pramušti suspensijos dangos, kurią „pseudoeksplozijos" be paliovos išmeta į atmosferą.

Mimoido stebėjimas laimingosiomis dienomis (tiksliau tariant, tai yra laimingosios virš jo esančio tyrinėtojo dienos), gali būti neišdildomų įspūdžių šaltinis. Mimoidas turi savo „kūrybinių skrydžių", kai prasideda kažkokia priešgamtiška hiperprodukcija. Tada jis kuria arba savus išorinių formų variantus, arba jų komplikuotus atvaizdus, arba net „formalius tęsinius", ir gali šitaip žaisti valandų valandas, didžiam dailininko abstrakcionisto džiaugsmui ir didžiam sielvartui mokslininko, kuris veltui stengiasi bent kiek suprasti vykstančius procesus. Kartais mimoido veikloje pasireiškia tiesiog vaikiško primityvumo bruožų, kartais pasitaiko „barokinių nukrypimų", tada viskas, ką jis kuria, yra paženklinta paaštrėjusios dramblialigės. Ypač dažnai seni mimoidai kuria figūras, galinčias sukelti nuoširdų juoką. Aš, tiesą sakant, niekad iš jų nesijuokiau, mane per daug šokiruoja reginio paslaptingumas.

Suprantama, kad pirmaisiais tyrinėjimų metais mokslininkai įniko į mimoidus, laikydami juos išsvajotais Soliario okeano centrais, vietomis, kur įvyks trokštamas dviejų civilizacijų kontaktas. Tačiau labai greit paaiškėjo, kad apie jokį kontaktą negali būti nė kalbos, nes viskas prasideda ir baigiasi formų imitavimu, kuris niekur toliau nebeveda.

Tyrinėtojai savo beviltiškuose ieškojimuose tolydžio grįždavo prie antropomorfizmo — ar zoomorfizmo, kuris gyvojo okeano tvariniuose matė „jutimo organus" ar net „galūnes"; tam tikrą laiką tokie mokslininkai, kaip Martensas ir Ekonajus, manė, kad tai ir bus Gezės „stuburainiai" ir „greituoliai". Tačiau laikyti „galūnėmis" šiuos gyvojo okeano protuberantus, kartais išmetamus į atmosferą ligi dviejų mylių aukščio, būtų tiek pat pagrindo, kiek laikyti žemės drebėjimą jos plutos „gimnastika".

Katalogas daugmaž nuolatos pasikartojančių formų, kurias gyvasis okeanas sutveria taip dažnai, jog per parą jų galima aptikti jo paviršiuje keliasdešimt ar net kelis šimtus, turi apie tris šimtus pavadinimų. Užvis nežmoniškiausios, atseit, absoliučiai nepanašios į ką nors žmogaus patirta Žemėje, yra, pagal Gezės mokyklą, simetriados. Ilgainiui paaiškėjo, kad okeanas nerodo agresyvumo ir žūti jo plazminiuose verpetuose gali tiktai tas, kas ypatingai stengiasi, elgdamasis neatsargiai ar lengvapėdiškai (žinoma, aš nekalbu apie nelaimingus atsitikimus, pvz., sugedus deguonies aparatui ar kondicionieriui). Net cilindrines ilgūnų upes bei siaubingus stuburainių stulpus, be tikslo svirduliuojančius tarp debesų, galima be jokio pavojaus kiaurai pramušti lėktuvu ar kitokia skraidančia mašina; plazma duoda laisvą kelią, prasiskirdama prieš svetimkūnį su spartumu, lygiu Soliario atmosferos garso greičiui, atverdama, jeigu ją priversi, gilius tunelius net po okeano paviršiumi (tam tikslui panaudota energija yra milžiniška — Skriabinas apskaičiavo ją kraštutiniais atvejais siekiant 1019 ergų!!!). Simetriados tyrinėjamos nepaprastai atsargiai, nuolat traukiantis atgal, imantis visokiausių saugumo priemonių, dažnai, tiesa, fiktyvių, o pavardes tų, kurie pirmieji leidosi į jų bedugnes, žino kiekvienas vaikas Žemėje.

Šie milžinai gąsdina ne savo išvaizda, nors iš tikrųjų gali sukelti košmariškus sapnus. Siaubinga yra tai, kad jų ribose nėra nieko pastovaus nei tikro, jose negalioja net fiziniai dėsniai. Tai davė pagrindo simetriadų tyrinėtojams vis atkakliau tvirtinti, kad gyvasis okeanas yra protingas.

Simetriados atsiranda staiga. Jų gimimas primena erupciją. Prieš kokią valandą okeanas pradeda smarkiai blizgėti, tarsi jo paviršius per keliasdešimt kvadratinių kilometrų butų padengtas stiklu. Tačiau nei jo tirštumas, nei bangavimo ritmas nepakinta. Kartais simetriada iškyla ten, kur buvo susidaręs piltuvas, įsiurbęs greituolį, bet taip būna anaiptol ne visada. Po kokios valandos blizganti plėvė išlekia į viršų it kokia baisinga pūslė, kurioje, žaižaruodama ir lūžinėdama, atsispindi visa padangė, saulė, debesys, visi horizontai. Žaibiškas spalvų žaismas, sukeltas iš dalies šviesos įlinkių, iš dalies jo lūžių, yra niekur neregėtas reiškinys.

Ypač smarkius šviesos efektus duoda simetriados, atsirandančios žydrąją dieną ir tuoj prieš saulėlydį. Tada atrodo, kad planeta gimdo kitą, kas minutę dvigubinančią savo apimtį. Iššautas iš gelmių, visas tviskantis rutulys tuoj pat viršūnėje suskyla į vertikalius sektorius, bet tai nėra irimas. Si stadija, ne itin vykusiai pavadinta „žiedo taurės faze", trunka kelias sekundes. Nutaikytos į dangų plėvėtos arkos apsiverčia, sukimba nematomoje vidinėje dalyje ir ima žaibiškai formuoti kažką panašaus į kresną torsą, kurio ribose vyksta iškart šimtai reiškinių. Pačiame centre, kurį pirmąkart ištyrė septyniasdešimties asmenų Hamalėjaus ekipa, vykstant giganto kristalizacijai ir polikristalizacijai, formuojasi ašis — atraminis karkasas, kartais vadinamas „stuburu", bet aš nesu šio termino šalininkas. Svaiginančią tos centrinės atramos architektoniką palaiko in statu nascendi be paliovos trykštantys iš kilometrinių duburių statmeni suskystėjusių, kone vandeningų drebučių stulpai. Vykstant šiam procesui, kolosas dusliai, pratisai mauroja, jį supa smarkiai tirtančių baltutėlių, stambiai akytų putų siena. Paskui seka nepaprastai komplikuoti — nuo centro į pakraštį — posūkiai sudiržusių plokštumų, ant kurių sluoksniuojasi iš gelmės trykštantys tąsios masės klodai, minėtieji giluminiai geizeriai stingdami persiformuoja į judrias su čiauptuvėliais kolonas, jų pundeliai krypsta į tiksliai visumos dinamikos nustatytos konstrukcijos vietas, panašūs į kažkokias dangų remiančias begaliniu greičiu augančio vaisiaus žiaunas, kuriomis teka upeliai rausvo kraujo ir tamsiai žalio, kone juodo vandens. Nuo tos minutės jau pradeda reikštis nepaprasčiausia simetriados ypatybė — tam tikrų fizinių dėsnių modeliavimas ar, tiksliau, jų pažeidimas. Visų pirma reikia pasakyti, kad nėra dviejų vienodų simetriadų, ir kiekvienos jų geometrija yra tarsi naujas gyvojo okeano „išradimas". Be to, simetriada produkuoja savo viduje tai, kas dažnai vadinama „monumentaliomis mašinomis", nors tos konstrukcijos nėmaž nepanašios į žmonių konstruojamas mašinas. Čia kalbama tik apie palyginti siaurą ir todėl lyg ir „mechaninį" veiklos tikslą. Trykštantys iš prarajos geizeriai, stingdami ir išsipūsdami, formuoja storasienes galerijas ir koridorius, einančius visom kryptim, o „plėvės" kuria susikertančių plokštumų, iškyšų, skliautų sistemą. Simetriada pateisina savo pavadinimą tuo, kad kiekvieną vingiuotų koridorių, perėjų, pandusų darini viename ašigalyje atitinka su visom smulkmenom priešingo ašigalio darinys.

Po kokių dvidešimties trisdešimties minučių gigantas ima palengva nirti į okeaną, iš pradžių palenkęs savo statmeną ašį aštuoniais dvylika laipsnių. Simetriadų būna didesnių ir mažesnių, tačiau net neūžaugos panirusios iškyla gerus aštuonis šimtus metrų virš horizonto ir yra matomos už keliolikos mylių. Patekti į simetriados vidų saugiausia atsiradus pusiausvyrai, kai visa sistema nustoja grimzti į gyvąjį okeaną ir grįžta į vertikalią padėtį. Įdomiausia vieta tyrinėjimui yra simetriados viršūnė. Čia palyginti glotnią ašigalio „kepurę" supa erdvė, išakyta it sietas, su panašiomis į čiulptuvus vidinių kamerų ir tunelių angomis. Si formacija kaip visuma yra kažkokių aukštesnio pobūdžio lygčių trimatis modelis.

Kaip žinoma, kiekvieną lygtį galima vaizdingai išreikšti aukštosios geometrijos kalba ir sukurti jai ekvivalentišką geometrinį kūną. Šitaip samprotaujant, simetriada yra kažkokia Lobačevskio konusų ir Rimano pasyvių kreivių giminaitė, tačiau labai tolima dėl savo neapsakomo sudėtingumo. Ji yra kelių kubinių mylių plotą apimantis visos matematinės sistemos modelis, be to, keturmatis modelis, kadangi lygčių dauginamieji pasireiškia ir laike. Pati paprasčiausia buvo mintis, kad mes susiduriame su kažkokia gyvojo okeano „matematine mašina", su atitinkamu mastu sukurtu apskaičiavimų modeliu, kuris jam reikalingas dėl mums nežinomo tikslo. Tačiau šiai Fermonto hipotezei šiandien jau niekas nebepritaria. Ji buvo tikrai gundanti, bet galvoti, kad tokiomis titaniškomis erupcijomis, kurių kiekviena dalelytė priklauso nuo nuolat besikomplikuojančių didžiosios analizės formulių, gyvasis okeanas sprendžia materijos, kosmoso, būties klausimus, ilgainiui jau nebebuvo galima. Milžino gelmėje galėjai aptikti labai jau daug reiškinių, nesuderinamų su tuo iš esmės paprastu (vaikiškai naiviu, kaip nori kai kurie) reginiu.

Nestigo ir bandymų išgalvoti kokį prieinamą simetriados modelį, akivaizdžiai parodyti ją; buvo gan populiarus Averiano pavyzdys. Jis viską aiškino šitaip: įsivaizduokime senovinį Babilono klestėjimo laikų Žemės pastatą, sukurtą iš gyvos, judrios ir evoliucionuojančios substancijos; jo architektonika sklandžiai pereina daugelį fazių, įgaudama mūsų akyse graikų, romėnų statybos formas, paskui kolonos ima laibėti it nendrės, skliautai netenka svorio, pradeda lengvėti, smailėti, arkos pavirsta stačiom parabolėm, galop staigiai užlūžta. Taip atsiradusi gotika ima bręsti ir senti, pereina į vėlyvesnes formas, ligšiolinį staigiai šaunančių į viršų formų griež- tumą pakeičia nesutramdomai veržlus jų išvešėjimas, mūsų akyse išsivysto pernelyg derlus barokas, ir jeigu šitaip tęsime toliau, traktuodami vis besikeičiantį mūsų tvarinį kaip paskirus gyvos būties etapus, prieisime galiausiai prie kosmodrominės epochos architektūros, podraug galbūt artėdami ir prie supratimo, kas yra simetriada.

Tačiau šis palyginimas, kad ir vystomas bei turtinamas (buvo bandyta jį parodyti specialiais modeliais ir filmu), geriausiu atveju lieka bejėgis, o blogiausiu — išsisukinėjimas, ar net, ko gero, melas, nes simetriada nėra panaši į nieką Žemėje...

Žmogus gali aprėpti išsyk tiek nedaug dalykų; matome tik tai, kas vyksta prieš mus, čia ir dabar; o akivaizdžiai regėti daugelį vienu metu vykstančių procesų, kad ir susietų, net ir papildančių vienas kitą, žmogus nieku būdu nesugeba. Mes tai patiriame net stebėdami gan paprastus reiškinius. Vieno žmogaus likimas gali reikšti labai daug, kelių šimtų likimą sunku aprėpti, o istorija tūkstančio, milijono išvis nieko nereiškia. Simetriada yra milijonas, ne, milijardas, nepaprastai išdidintas, pati neįsivaizduojamybė; kas iš to, jei gilumoje kažkokios jos navos, kuri yra dešimteriopai padidinta Kronekerio erdvė, stovime it skruzdės, įsikibusios į alsuojančių skliautų raukšles, jei matome skrydį gigantiškų plokštumų, pilkai žaižaruojančių mūsų žibintų šviesoje, matome, kaip jos prasiskverbia į viena kitą ir sklandžiai, su neklaidingu tobulumu išsiformuoja — juk tai trunka tik momentą, nes čia viskas plaukia — tos architektonikos turinys yra judesys, sukauptas ir tikslingas. Mes stebime proceso dalelę, vienos stygos virpėjimą supermilžinų simfoniniame orkestre ir, maža to, mes žinome, — bet tiktai žinome, nesuprasdami, — jog tuo pat metu virš mūsų ir po mumis, staigiose prarajose, kur nesiekia nei žvilgsnis, nei vaizduotė, vyksta tūkstančiai ir milijonai pasikeitimų, sujungtų it gaidos matematiniu kontrapunktu. Todėl kažkas ją pavadino geometrine simfonija, tik mes esame kurti jos klausytojai.

Čia, norint ką nors dorai pamatyti, reikėtų nubėgti, atsitraukti į begalinį tolį, bet juk viskas simetriadoje yra vidus, lavinomis išmetantis vaisių dauginimasis, formavimasis, kuris yra drauge ir formuojantis faktorius, ir jokia mimoza nėra tokia jautri prisilietimui, kokia jautri yra nutolusi mylių mylias nuo tos vietos, kur mes stovime, šimto kondignacijų atskirta simetriados dalis tiems pasikeitimams, kurie vyksta toje mūsų vietoje. Čia kiekviena konstrukcija su visu savo grožiu, įsi- kūnijančiu už mūsų žvilgsnio ribos, yra bendraautorius ir dirigentas visų kitų, viena kitą veikiančių konstrukcijų, o jos savo ruožtu daro įtaką josios modeliavimui. Simfonija — teisingai, bet tokia, kuri kuria pati save ir pati save užslopina. Baisus yra simetriados galas. Niekas, kas jį matė, negalėjo atsispirti įspūdžiui, kad yra liudininkas tragedijos, jeigu ne žudynių. Po kokių dviejų, daugiausia trijų valandų — šitos erupcijos, dauginimasis ir užgimimas niekad ilgiau netrunka — gyvasis okeanas žengia atakon. Tai atrodo šitaip: lygus paviršius raukšlėjasi, jau nurimusi, sudžiūvusią pluta apsidengusi goža užverda, nuo horizontų lekia koncentriškos virtinės bangų, tokių pačių raumenuotų kraterių, kaip tie, kurie asistuoja, gimstant mimoidui, tik šiuokart jie būna nepalyginamai didesni. Povandeninė simetriados dalis lieka suspausta, kolosas palengva kyla į viršų tarsi jį kas norėtų išmesti už planetos ribų; viršutiniai okeano dumblo sluoksniai pradeda aktyvizuotis, šliaužia vis aukščiau, lipa ant šoninių sienų, stingdami aptraukia jas, užmūrija angas, bet visa tai yra niekai, palyginus su tuo, kas tuo pat metu dedasi gilumoje. Visų pirma formas kuriantys procesai — kai architektonikos išnyra viena iš kitos — akimirka sustingsta, paskui pasidaro staigūs ir skuboti, ligi šiol darnūs judesiai, ritmingi pagrindų ir skliautų prasiskverbimai, garankščiavimaisi, išsikėtojimai, tokie tikslūs, tarsi jiems būtų lemta tverti amžius, darosi skuboti. Žmogų prislegia jausmas, kad kolosas mato jam gresiantį pavojų ir skuba kažką padaryti. Tačiau juo labiau spartėja permainos, juo aiškesnė darosi baisi, pasibjaurėtina pačios konstrukcijos ir jos dinamikos metamorfozė. Visos nuostabiai lanksčių plokštumų sankaupos minkštėja, glemba, nukąra, atsiranda sutrikimai, neišbaigtos, išsigimusios, suluošintos formos, iš nematomų gelmių kyla vis smarkėjantis ūžesys, kauksmas, kažkokio agonijos atodūsio išmetamas oras, trindamasis į susiskliaudžiančias siaurymes, kriokdamas ir griausmingai švogždamas, sujudina griūvančius skliautus, ir jie ima gargti it kokios baisios gerklės, apaugusios gleivių stalaktitais, it negyvos balso stygos, ir žiūrovą apima visiškas sustingimas, nors aplinkui siautėja nežabotas judėjimas,— bet juk tai yra griaunantis judėjimas. Jau tik staugiantis iš prarajos uraganas, skrosdamas ją tūkstančiais gūsių, pūsdamas prilaiko padangių statinį, kuris ima plaukti žemyn, susmunka tarsi liepsnos apimtas trauklapis, bet dar kur - ne - kur matyt paskutinieji virpuliai, chaotiški, atitrūkę nuo kitų judesių, betiksliai, kaskart silpnesni, ir galiausiai, be paliovos iš oro atakuojama, paplauta masė griūva palengva it kalnas ir dingsta putų verpete, tų pačių putų, kurios lydėjo jo titanišką gimimą.

Ir ką visa tai reiškia? Taip, ką reiškia...

Prisimenu, kaip viena mokyklos ekskursija lankė Soliaris - tikos institutą Adene, kai aš buvau Gibariano asistentas, ir per šoninę bibliotekos salę jaunimas buvo įvestas į pagrindinę patalpą, kurios didžiausią dalį užima mikrofilmų kasetės. Jose yra užfiksuotos smulkios simetriadų, aišku, jau neegzistuojančių, vidaus nuotrupos, o jų ten yra, ne nuotraukų, bet visų ričių, per dvidešimt tūkstančių. Ir tada riebuilė gal penkiolikmetė akiniuota žvalaus ir protingo žvilgsnio mergaitė staiga paklausė:
— O kam tas viskas?..

Stojo nejauki tyla, tik mokytoja griežtai pažvelgė į savo nedrausmingą mokinę; iš ekskursiją lydinčių soliarininkų (ir aš ten buvau) niekas nerado atsakymo. Mat, simetriados nesikartoja ir nesikartoja jose vykstantys reiškiniai. Kartais oras nepraleidžia jose garso. Kartais didėja ar mažėja refrakcijos koeficientas. Vietomis atsiranda pulsuojantys ritmingi traukos pasikeitimai, tarsi simetriada turėtų plakančią gravitacinę širdį. Deja, tyrinėtojų girokompasai ima elgtis it pamišę, atsiranda ir dingsta stiprėjančios jonizacijos sluoksnis... Šitaip vardinti galėtum ilgai. Bet jei kada nors simetriadų paslaptis bus atskleista, liks dar asimetriados...

Jos atsiranda panašiai, tik jų kitokia pabaiga ir jose nieko negalima pamatyti, vien virpesius, tvyksnius, mirguliavimą; tiek težinome, kad jos yra buveinė svaiginamų procesų, siekiančių fiziškai galinio greičio ribas, jos dar vadinamos „be galo išdidintais kvantiniais reiškiniais". Tačiau jų matematinis panašumas į kai kuriuos atomo modelius yra toks nepastovus ir trumpalaikis, jog kai kas laiko jį antraeiliu ar net atsitiktiniu požymiu. Asimetriados gyvena kur kas trumpiau už anąsias, vos keliolika minučių, o jų galas yra bene dar baisesnis, nes paskui uraganą, kuris pripildo jas ir sprogdina kietu riaumojančiu oru, jose velnišku greičiu tvinsta kliuksintis šlykštus skystis, kunkuliuojantis po nešvarių putų plėve, ir viską užlieja. Paskui įvyksta eksplozija, lyg koks purvų vulkano išsiveržimas, ji išmeta mėšliną atliekų stulpą, kurių tirštas lietus dar ilgai krinta ant neramaus okeano paviršiaus. Kai kurias vėjo nupūstas išdžiūvusias it skiedra gelsvas plokščias ir panašias i kokius plėvėtus kaulus ar kremzles asimetriadas galima aptikti dreifuojančias ant bangų per kelias dešimtis kilometrų už eksplozijos židinio.

Atskirą grupę sudaro tvariniai, trumpesniam ar ilgesniam laikui visiškai atsiskiriantys nuo gyvojo okeano. Jie yra kur kas rečiau ir sunkiau pastebimi, negu minėtieji. Pirmą kartą jų aptiktos liekanos buvo klaidingai sutapatintos, kaip paaiškėjo daug vėliau, su okeano gelmėse gyvenančių padarų palaikais. Kartais atrodo, kad jie bėga lyg keisti daugiasparniai paukščiai nuo besivejančių greituolių straublių, tačiau šios iš Žemės paimtos sąvokos dar kartą tampa siena, kurios negalima pramušti. Kartais, tačiau labai retai, galima pastebėti uolėtose salų pakrantėse keistus į seklumoj gulinčius ruonius panašius pingvinus. Jie ilsisi saulėje, paskui tingiai įšliaužia jūron ir susilieja su ja į vieną visumą.

Šitaip buvo pasivaduojama žemiškomis, žmogiškomis sąvokomis, o pirmasis kontaktas... Ekspedicijos išnaršė šimtus kilometrų simetriadų gelmėse, išdėliojo registruojančius aparatus, automatines kino kameras; televizinės dirbtinių palydovų akys registravo mimoidų ir ilgūnų atsiradimą, jų brendimą ir žūtį. Bibliotekose gausėjo medžiagos, augo archyvai, kaina, kurią reikėjo už tai mokėti, kartais būdavo labai didelė. Septyni šimtai aštuoniolika žmonių žuvo per kataklizmus, laiku nepasitraukę iš jau pasmerktų pražūčiai kolosų, iš jų šimtas šeši tik per viena katastrofą, išgarsėjusią todėl, kad joje mirtis ištiko ir patį Gezę, tuomet septyniasdešimtmetį senį, kai žūtis, pagal taisyklę būdinga simetriadom, netikėtai užklupo tvarinį — aiškų simetriados įsi- kūnijimą. Septyniasdešimt devynis žmones, apsivilkusius šarviniais skafandrais, drauge su mašinomis ir aparatais per keletą sekundžių prarijo klampios pliurės išsiveržimas, parbloškęs savo purslais kitus dvidešimt septynis, kurie pilotavo sklandančius virš tiriamojo tvarinio lėktuvus ir malūnsparnius. Ši vieta keturiasdešimt antrosios lygiagretės ir aštuoniasdešimt devintojo meridiano susikirtime yra pažymėta žemėlapyje kaip Šimto Šešių Erupcija. Bet tasai taškas egzistuoja tiktai žemėlapiuose, nes okeano paviršius ten niekuo nesiskiria nuo visų kitų jo vietų. Tada, pirmąkart Soliario tyrinėjimų istorijoje, pasigirdo balsai, reikalaujantys panaudoti termobranduolinius sprogimus. Tai turėjo būti žiauriau už kerštą: buvo norima sunaikinti tai, ko negalime suprasti. Tada, kai buvo svarstomas šis pasiūlymas, Tsankenas, rezervinės Gezės grupės viršininkas, kuris liko gyvas tik atsitiktinai — automatinis siųstuvas klaidingai pažymėjo vietą, kurioje ekspedicija tyrinėjo simetriadą, todėl Tsankenas klaidžiojo savo mašinoje virš okeano ir atvyko į vietą kelios minutės po eksplozijos, skrisdamas dar matė jos juodą grybą — pagrasino, kad išsprogdins Stotį drauge su pačiu savim ir su aštuoniolika likusių joje žmonių. Ir nors oficialiai niekad nebuvo pripažinta, kad tas savižudiškas ultimatumas turėjo įtakos balsavimo rezultatams, galima manyti, kad buvo kaip tik šitaip.

Tačiau tie laikai, kai tokios gausingos ekspedicijos lankė planetą, jau nuėjo į praeitį. Pati Stotis — jos statybai buvo vadovaujama iš palydovų, tai buvo tokio masto inžinerinis statinys, kad Žemė galėtų juo didžiuotis, jei ne okeano sugebėjimas per kelias sekundes sutverti milijoną kartų didesnes konstrukcijas,— buvo disko formos, dviejų šimtų metrų skersmens, keturių aukštų centre ir dviejų pakraštyje. Ji kabojo aukštyje nuo penkių šimtų ligi pusantro tūkstančio metrų virš okeano dėl gravitatorių, įkraunamų anihiliacijos energija, ir buvo aprūpinta ne tik visais įrenginiais, kuriuos turi paprastos kitų planetų stotys bei didieji palydovai, bet dar ir specialiais radariniais indikatoriais, kurie sulig pirmu okeano paviršiaus pasikeitimu gali įjungti papildomas jėgas — kai tik pasirodo pirmieji naujos pabaisos gimimo ženklai, plieninis diskas nuplaukia į stratosferą.

Dabar Stotyje visai nebuvo žmonių. Nuo tada, kai automatai dėl man vis nežinomų priežasčių buvo uždaryti apatiniuose Stoties sandėliuose, galėjai slankioti koridoriais, nieko nesusitikdamas, nelyginant be tikslo dreifuojančiame sename laive, kurio mašinos liko veikiančios, žuvus įgulai. Kai dėjau į lentyną devintąjį Gezės monografijos tomą,, man pasirodė, kad plienas, padengtas puraus putų plastiko sluoksniu, suvirpėjo man po kojom. Visas nustėrau, bet virpėjimas nepasikartojo. Biblioteka buvo puikiai izoliuota nuo viso korpuso, vibracija galėjo atsirasti tik dėl vienos priežasties: iš Stoties startavo kažkokia raketa. Ši mintis grąžino mane į tikrovę. Dar nebuvau tvirtai nusprendęs, ar vykdyti Sartorijaus pageidavimą. Elgdamasis taip, tarsi visiškai pritarčiau jo planams, galėjau geriausiu atveju užvilkinti krizę; buvau kone įsitikinęs, kad teks su juo susiremti, nes nutariau daryti ką galėdamas, kad išgelbėčiau Harę. Svarbu tai, ar Sartorijus turi šansų, kad jam pasiseks. Jo pranašumas prieš mane buvo didžiulis — kaip fizikas jis suprato problemą dešimt kartų geriau už mane, ir aš tegalėjau pasikliauti, nors tai ir paradoksalu, vien okeano tobulumu, griaunant visus mūsų sumanymus. Paskui visą valandą kiurksojau prie mikrofilmų, stengdamasis išžvejoti ką nors suprantamo iš velniškos matematikos jūros, kurios kalba bylojo neutroninių procesų fizika. Iš pradžių man tai atrodė beviltiška, juoba kad nepaprastai sudėtingų neutroninio lauko teorijų buvo net penkios — aiškus požymis, jog nė viena netobula. Tačiau galiausiai man pavyko surasti šį tą įkandamo. Ėmiau nusirašinėti formules, bet staiga kažkas pasibeldė.

Greitai priėjau prie durų ir atidariau jas, užstodamas kūnu tarpą. Tarpduryje pasirodė žvilgantis nuo prakaito Snauto veidas. Koridorius už jo buvo tuščias.
— A, tai tu,— tariau, atverdamas plačiau duris.— Įeik.
— Taip, tai aš,— atsakė Snautas.

Jo balsas buvo užkimęs, akys paraudusios, paakiai paburkę. Jis buvo užsidėjęs guminę priešspindulinę prijuostę su elastinėm petnešom, iš po prijuostės kyšojo tos pačios išteptos kelnės, kurias visad mūvėjo. Jo akys apibėgo apskritą vienodai apšviestą salę ir sustingo, kai išvydo gilumoj prie - fotelio stovinčią Harę. Mudu skubiai susižvalgėm, aš primerkiau akis, tada jis linktelėjo, o aš draugišku tonu tariau:
— Čia daktaras Snautas, Hare. Snautai, čia... mano žmona..
— Aš... esu labai retai matomas įgulos narys ir todėl...— pauzė pavojingai nusitęsė, — neturėjau progos susipažinti...

Harė nusišypsojo ir padavė jam ranką, kurią jis paspaudė, kaip man pasirodė, kiek apstulbęs, keliskart sumirkčiojo ir stovėjo, žiūrėdamas į Harę, kol paėmiau jam už peties.
— Atleiskit,— kreipėsi tada Snautas į Harę. — Norėjau pasikalbėti su tavim, Kelvinai...
— Puiku, — atsakiau aš kažkaip saloniškai laisvai; man visai tai atrodė it pigi komedija, bet ką galėjau padaryti.
— Hare, mieloji, nekreipk į mus dėmesio. Mudu su daktaru turime pasikalbėti savo nuobodžiais reikalais...

Ir aš, paėmęs Snautui už alkūnės, nusivedžiau jį prie mažų; kėdučių kitame salės gale. Harė atsisėdo į kėdę, kurioje buvau sėdėjęs aš, bet taip ją pastūmė, kad, pakėlusi nuo knygos akis, galėtų mus matyti.
— Na kas?— paklausiau aš tyliai.
— Išsiskyriau,— sušvogždė jis.

Galimas daiktas, aš būčiau nusijuokęs, jei man kas būtų kada nors anksčiau papasakojęs šią istoriją ir tokią pašnekesio pradžią, tačiau Stotyje mano humoro jausmas buvo amputuotas.
— Nuo vakar dienos aš pergyvenau porą metų, Kelvinai, — pridūrė jis.— Porą neblogų metų. O tu?
— Nieko...— atsakiau linktelėjęs, nes nežinojau, ką sakyti. Man jis patiko, bet jaučiau, kad dabar turiu būti su juo atsargus ar, tikriau tariant, atsargiai žiūrėti į tai, ką jis man pasakys.
— Nieko?— pakartojo jis tuo pačiu tonu, kaip aš.— Prašom, tai net šitaip?..
— Apie ką tu kalbi?— apsimečiau nesuprantąs.

Jis primerkė paraudusias akis ir prisilenkęs taip arti, kad veidu pajutau jo šiltą alsavimą, sušnabždėjo:
— Klimpstame, Kelvinai. Su Sartorijum jau negaliu susijungti, žinau tik tą, ką tau parašiau. Jis man tai pasakė po tos mūsų mažos mielos konferencijos...
— Išjungė videofoną?—paklausiau aš.
— Ne. Ten pas jį trumpas sujungimas. Atrodo, bus tai padaręs tyčia, arba...— jis užsimojo kumščiu, tarsi ką kuldamas.

Aš žiūrėjau į jį be žodžių. Jis nemaloniai šyptelėjo, perkreipęs kairįjį lūpų kampelį.
— Kelvinai, atėjau, nes... — Jis nebaigė. — Ką ketini daryti?
— Kalbi apie tą laišką?..— atsakiau iš lėto. — Galiu tai padaryti, nematau priežasties atsisakyti, dėl to čia ir sėdžiu, norėjau susiorientuoti...
— Ne,— atsakė jis.— Kalbu ne apie tai...
— Ne? ..— pertariau, dėdamasis nustebęs.— Na tai klausau.
— Sartorijus,— kiek patylėjęs, bambtelėjo jis. — Jam atrodo, kad rado būdą... žinai.

Jis nenuleido nuo manęs akių. Aš sėdėjau ramus, stengdamasis rodyti abejingą veidą.
— Pirmiausia toji istorija su rentgenu. Tai, ką su juo darė Gibarianas, atsimeni? Yra galima viena modifikacija...
— Kokia?
— Mes siuntėme spindulių pluoštą į okeaną ir moduliavome tik jo įtampą pagal įvairius pavyzdžius.
— Taip, žinau. Jau Nilinas taip darė. Ir daugybė kitų.
— Taip, bet jie taikė minkštą spinduliavimą. O mūsų buvo kietas, mes grūdome į okeaną viską, ką turėjome, visą jėgą.
— Tai gali turėti nemalonių pasekmių, — tariau aš.— Pažeidimas Keturių Konvencijos ir SNO.
— Kelvinai... neapsimetinėk. Juk dabar tai nebeturi jokios reikšmės. Gibariano nėra.
— Aha, Sartorijus nori viską suversti jam?
— Nežinau. Nekalbėjau su juo šia tema. Tai nesvarbu. Sartorijus mano, kad jeigu ,,svečias" pasirodo tik tada, kai bundi, tai, matyt, okeanas ištraukia iš mūsų gamybinį receptą mums miegant — matyt, jis mano, kad svarbiausia mūsų būklė — tai miegas. Todėl šitaip elgiasi. O Sartorijus nori persiųsti jam mūsų realybę — mūsų mintis būdraujant — supranti?
— Kokiu būdu? Paštu?
— Juokauti galėsi paskui. Tas spindulių pluoštas bus moduliuojamas vieno iš mūsų smegenų srovėmis.

Ūmai man nušvito galvoje.
— Aha, — tariau aš.— O tas vienas — tai aš. Taip?
— Taip. Jis turėjo galvoje tave.
— Nuoširdžiai dėkoju.
— Kaip manai?

Aš tylėjau. Snautas, nieko nesakydamas, palengva dirstelėjo į įnikusią knygon Harę ir vėl nukreipė akis į mano veidą. Aš jaučiau, kad blykštu. Negalėjau susitvardyti.
— Tai kaip?.. — tarė jis. Aš gūžtelėjau pečiais.
— Tuos rentgeniškus pamokslus apie žmogaus tobulumą laikau komedija. Tu irgi. Ar ne?
— Taip?
— Taip.
— Tai labai gerai, — tarė jis ir nusišypsojo tarsi būčiau įvykdęs jo pageidavimus.— Vadinasi, tu esi prieš tą Sartorijaus versiją?

Aš dar nesupratau, kaip tai atsitiko, tačiau iš jo žvilgsnio supratau, jog jis nukreipė mane ten, kur norėjo. Tylėjau, ką galėjau dabar pasakyti?
— Puiku,— tarė Snautas. — Nes yra dar kitas projektas. Pertvarkyti Rošės aparatūrą.
— Anihiliatorių?..
— Taip. Sartorijus jau padarė įžanginius apskaičiavimus. Čia realus dalykas. Ir net nepareikalaus didelės jėgos. Aparatas veiks kiaurą parą ar neribotą laiką, kurdamas antilauką.
— Pa... lauk! Kaip tu tai įsivaizduoji?
— Labai paprastai. Tai bus neutroninis antilaukas. Paprasta materija lieka nepasikeitusi. Žūna tik... neutroninės sistemos. Supranti?

Jis patenkintas nusišypsojo. Aš sėdėjau, pravėręs burną. Jis palengva liovėsi šypsotis. Žiūrėjo akylai į mane, suraukęs kaktą, ir laukė. Paskui tarė:
— Taigi pirmąjį projektą „Mintis" atmetame. A? O antrąjį? Sartorijus jau sėdi ir ruošia jį. Pavadinkim jį „Laisvė".

Aš valandėlę užsimerkiau. Greitosiomis svarsčiau: Snautas ne fizikas. Sartorijus išjungė ar sunaikino videofoną. Labai gerai.
— Aš veikiau jį pavadinčiau „Skerdynės", — tariau iš lėto.
— Ir pats buvai skerdikas. Gal ne? O dabar bus visai kas kita. Jokių „svečių", jokių padarų F — nieko. Jau materializacijos pasirodymo momentu prasidės irimas.
— Tai nesusipratimas, — atsakiau, kraipydamas galvą, ir nusišypsojau. Maniau, kad mano šypsena gan natūrali. — Čia ne moraliniai skrupulai, o savisaugos instinktas. Aš nenoriu mirti, Snautai.
— Ką?..

Jis buvo apstulbintas. Įtariai žiūrėjo į mane. Aš išsitraukiau iš kišenės kortelę su formulėmis.
— Aš irgi galvojau apie tai. Tu stebiesi? Juk aš pirmas iškėliau neutroninę hipotezę, argi ne? Pažiūrėk. Antilauką galima sužadinti. Paprastai materijai jis nekenksmingas. Tai tiesa. Tačiau destabilizacijos momentu, kai neutroninė struktūra yra, išsilaisvina jos atsparos energijos perteklius. Jeigu priskirsime vienam ramybės masės kilogramui dešimt minus aštuntuoju ergų, gausime vienam F padarui penkis — septynis dauginta iš dešimt devintuoju. Žinai, ką tai reiškia? Tai tolygu mažam urano krūviui, kuris sprogs Stoties viduje.
— Ką tu sakai! Bet... bet juk Sartorijus turėjo atsižvelgti į tai...
— Nebūtinai, — užginčijau aš, kandžiai šyptelėjęs. — Matai, Sartorijus priklauso Frezerio ir Kajolio mokyklai. Pagal juos visa atsparos energija irimo metu būna išlaisvinama šviesos spinduliavimu. Tai būtų tik stiprus tvykstelėjimas, gal ne visiškai nekenksmingas, bet ir ne naikinantis. Tačiau esama ir kitokių neutroninio lauko hipotezių, kitokių teorijų. Pagal Koje, pagal Avalovą, pagal Sioną emisijos spektras yra kur kas platesnis, o maksimumas būna kaip kieto gama - spinduliavimo. Gerai, kad Sartorijus tiki savo mokytojais ir jų teorijomis, bet esama ir kitų, Snautai. Ir žinai, ką tau pasakysiu?— kalbėjau toliau, matydamas, kad mano žodžiai padarė jam įspūdį. — Reikia atsižvelgti ir į okeaną. Jeigu jis padarė taip, kaip padarė, tai tikriausiai pritaikė optimalų metodą. Kitaip tariant: jo veikla, man atrodo, yra argumentas už tą antrąją mokyklą — prieš Sartorijų.
— Duok man šitą kortelę, Kelvinai...

Aš padaviau jam ją. Jis pasilenkė, stengdamasis išskaityti mano keverzones.
— Kas čia? — dūrė jis pirštu. Aš paėmiau iš jo kortelę.
— Čia? Lauko transmutacijos tenzorius.
— Duok man ją...
— Kam tau? — paklausiau. Žinojau, ką jis atsakys.
— Reikia parodyti Sartorijui...
— Kaip nori, — atsakiau abejingai.— Galiu duoti. Tik matai, šito niekas neištyrė eksperimentu, tokios struktūros mums dar nežinomos. Jis tiki Frezeriu, o aš apskaičiavau pagal Sioną. Jis pasakys, kad aš nesu fizikas ir Sionas taip pat ne. Bent jo supratimu. Bet čia diskutuotinas klausimas. Nenorėčiau diskusijos, kurioje galiu pralaimėti dar didesnei Sartorijaus šlovei. Tave galiu įtikinti, jo ne. Ir nemėginsiu.
— Jis dirba šia linkme. Tai ką ketini daryti?..— paklausė Snautas užgesusiu balsu. Jis susigūžė, dingo visas jo žvalumas. Nežinojau, ar jis pasitiki manim, bet man jau buvo vis tiek.
— Tai, ką daro žmogus, kurį norima nužudyti,— tyliai atsakiau aš.
— Pamėginsiu susirišti su juo. Gal jis turi galvoj kokį apsisaugojimą,— sumurmėjo Snautas ir pakėlė į mane akis:— Klausyk, o jeigu vis dėlto?.. Tas pirmasis projektas. A? Sartorijus sutiks. Tikriausiai. Tai yra... šiaip ar taip... šioks toks šansas...
— Tu tiki?
— Ne,— tuoj pat atsakė jis.— Bet... tai nieko nekenkia. Nenorėjau per greit sutikti. Man rūpėjo kuo daugiau laimėti laiko, nes jis buvo mano sąjungininkas.
— Pagalvosiu,— atsakiau aš.
— Na, tai aš einu,— tarė stodamasis Snautas. Kai jis kėlėsi iš krėslo, jam subraškėjo visi kaulai.— Tai gal bent leisi, kad tau būtų padaryta encefalograma?— paklausė, trindamas pirštais prijuostės paviršių, tarsi bandydamas nuvalyti nuo jo nematomą dėmę.
— Gerai,—pasakiau aš.

Snautas nuėjo prie durų, nekreipdamas dėmesio į Harę — ji žiūrėjo į šią sceną tylėdama, pasidėjusi knygą ant kelių. Kai Snautas uždarė duris, aš atsistojau. Išskleidžiau rankoje laikomą kortelę. Formulės buvo tikslios. Aš jų nesuklastojau. Tik nežinau, ar Sioną būtų sutikęs su jų išsprendimu. Veikiausiai ne. Aš krūptelėjau. Harė priėjo prie manęs iš užpakalio ir palietė mano petį.

— Krisai!
— Ką, mieloji?
— Kas čia buvo?
— Sakiau tau. Daktaras Snautas.
— Kas jis per žmogus?
— Mažai jį pažįstu. Kodėl klausi?
— Jis taip žiūrėjo į mane...
— Matyt, patikai.
— Ne,— Harė papurtė galva.— Tai nebuvo tos rūšies žvilgsnis. Žiūrėjo į mane, kaip... tarytum...

Ji krūptelėjo, pakėlė į mane akis ir tuoj jas nuleido.
— Einam kur nors iš čia...

SKYSTAS DEGUONIS

Nežinau, kiek laiko gulėjau tamsiame kambaryje, apatiškai žiūrėdamas į rankinio laikrodžio ciferblatą. Klausiausi savo paties alsavimo ir stebėjausi kažkuo, bet visa tai, ir žiūrėjimas į žalsvą skaitmenų vainikėlį bei nustebimas, man buvo vis vien. Matyt, buvau labai pavargęs. Apsiverčiau ant šono, lova buvo keistai plati, man kažko trūko. Sulaikiau kvapą. Buvo visiškai tylu. Aš apmiriau. Niekas nė nekrebžtelėjo. Harė? Kodėl negirdžiu jos alsavimo? Ėmiau grabalioti rankom po patalą: buvau vienas.

„Hare!" — norėjau pašaukti, bet išgirdau žingsnius. Ėjo kažkas didelis ir sunkus, kaip...
— Gibarianas? — tariau ramiai.
— Taip, tai aš. Nedek šviesos.
— Ne?
— Nereikia. Taip bus geriau mums abiems.
— Bet tu negyvas!
— Tai nieko. Juk pažįsti mano balsą?
— Taip. Kodėl taip padarei?
— Turėjau. Pavėlavai keturias dienas. Jei būtum atskridęs anksčiau, gal nebūtų reikėję, bet nepriekaištauk sau. Man ne taip jau blogai.
— Iš tikrųjų esi čia?
— Ak, manai, kad prisisapnavau tau, kaip manei ir apie Harę?
— Kur ji yra?
— Kodėl galvoji, kad aš žinau?
— Numanau.
— Nekalbėk apie ją. Sakysim, kad esu čia jos vietoj. — Bet aš noriu, kad ir jinai būtų.
— Tai neįmanoma.
— Kodėl? Klausyk, ar tu žinai, kad čia tikrai tu, o ne aš?
— Ne. Čia tikrai aš. Jei norėtum būti pedantas, galėtum pasakyti, kad čia dar vienas aš. Bet neaušinkim veltui burnos.
— Išeisi?
— Taip.
— Ir ji tada grįš?
— Tau tas svarbu? Kas ji tau?
— Čia mano reikalas.
— Juk tu bijai jos.
— Ne.
— Ir bjauriesi...
— Ko tu nori iš manęs?
— Gailėtis gali savęs, ne jos. Ji visad turės dvidešimt metų. Neapsimesk, kad to nežinai! Staiga, pats nežinau kodėl, atsipeikėjau. Klausiausi jo visai ramus. Man atrodė, kad dabar jis stovi arčiau, lovagaly, bet patamsy daugiau nieko nemačiau.
— Ko nori? — tyliai paklausiau aš. Mano tonas tarsi nustebino jį. Jis tylėjo valandėlę.
— Sartorijus įtikino Snautą, kad tu apgavai jį. Dabar jiedu apgaus tave. Dėdamiesi montuoja rentgeno aparatūrą, jiedu stato lauko anihiliatorių.
— Kur jinai? — paklausiau aš.
— Ar negirdėjai, ką tau pasakiau? Įspėju!
— Kur jinai?
— Nežinau. Įsidėmėk: tau reikės ginklo. Tu negali čia niekuo pasikliauti.
— Galiu pasikliauti Hare, — tariau aš. Išgirdau tylų, trumpą garsą. Jis juokėsi. — Aišku, gali. Ligi tam tikros ribos. Paskui visad gali padaryti taip, kaip aš.
— Tu nesi Gibarianas.
— Taip? O kas? Gal tavo sapnas?
— Ne. Jų iškamša. Bet tu pats to nežinai.
— O iš kur žinai, kas tu esi?

Tai privertė mane susimąstyti. Norėjau atsikelti, bet negalėjau. Gibarianas kažką sakė. Aš nesupratau žodžių, tik girdėjau jo balso skambėjimą, beviltiškai kovojau su kūno silpnumu, dar kartą pasitempiau didžiausiom pastangom... ir nubudau. Gaudžiau orą it trokštanti žuvis. Buvo visai tamsu. Tai sapnas. Košmaras. Tuoj... „dilema, kurios nemokame išspręsti. Persekiojame patys save. Politerija naudoja kažkokį selektyvaus mūsų minčių sustiprinimo būdą. Šio reiškinio motyvų ieškojimas yra antropomorfizmas. Kur nėra žmonių, nėra ir žmogui prieinamų motyvų. Norint tęsti tyrinėjimų planą, reikia arba sunaikinti savas mintis, arba jų materialią realizaciją. Pirmasis atvejis nėra mūsų galioje. Antrasis itin panašus į žmogžudystę..." Klausiausi patamsyje šio lygaus tolimo balso, ir tuoj pažinau: kalbėjo Gibarianas. Ištiesiau prieš save rankas: lova buvo tuščia.

„Pabudau, bet vis tiek sapnuoju",— dingtelėjo man galvoje...
— Gibarianai?..— pašaukiau aš. Balsas nutrūko tuoj pat, pusiaužody. Kažkas tyliai spragtelėjo ir aš pajutau veidu silpną dvelktelėjimą.
— Na ką tu, Gibarianai,— nusižiovavau aš.— Šitaip persekioti iš vieno sapno į kitą, žinai...

Kažkas sušnarėjo palei mane. — Gibarianai! — pakartojau garsiau. Lovos spyruoklės sulingavo.
— Krisai... čia aš...— pasigirdo prie pat manęs tylus kuždesys.
— Čia tu, Hare... O Gibarianas?
— Krisai... Krisai... juk jis ne... pats sakei, kad ne - gyvas...
— Sapne gali gyventi,— tariau, nutęsdamas žodžius. Bet aš Jau nebebuvau tikras, kad tai sapnas.— Jis buvo čia. Kažką kalbėjo,— bambtelėjau.

Baisiai norėjau miego. „Jeigu noriu miego, vadinasi, miegu" — idiotiškai pagalvojau, paliečiau lūpomis vėsų Harės petį ir patogiai atsiguliau. Ji man kažką sakė, bet aš jau pasinėriau į nebūtį. Rytą raudonai apšviestame kambaryje prisiminiau nakties įvykius. Pasikalbėjimą su Gibarianu sapnavau, bet kas buvo paskui? Girdėjau jo balsą, galėčiau prisiekti, tik gerai neprisiminiau, ką jis kalbėjo. Tai buvo ne pasikalbėjimas, o veikiau paskaita. Paskaita?.. Harė prausėsi. Girdėjau vandens teškenimą vonioje. Pažvelgiau palovin, kur prieš keletą dienų buvau pakišęs magnetofoną.

— Hare! — pašaukiau aš.

Iš už spintos pasirodė jos šlapias veidas.
— Ar kartais nematei po lova magnetofono? Mažo, kišeninio...
— Ten gulėjo visokių daiktų. Viską sudėjau čia. — Ji parodė į lentyną prie vaistinėlės ir dingo vonioje. Iššokau iš lovos, bet paieškojęs nieko neradau.
— Turėjai jį matyti,— tariau, kai Harė grįžo į kambarį. Ji šukavosi prieš veidrodį ir nieko neatsakė. Tik dabar pastebėjau, kad ji išblyškusi, o jos akys, kai susitiko veidrodyje su manosiomis, žvelgė kažin kaip įtemptai.
— Hare, — pradėjau dar kartą kaip koks asilas, — magnetofono nėra lentynoje.
— Nieko svarbesnio neturi man pasakyti?..
— Atleisk, — bambtelėjau aš.— Tavo tiesa, tai smulkmena. To betrūko, kad dar imtume bartis!

Paskui mudu nuėjome pusryčiauti. Harė šiandien darė viską kitaip, nei kitais kartais, tačiau aš nemokėjau paaiškinti to skirtumo. Ji dairėsi aplinkui, keliskart neišgirdo, ką jai sakau, staiga užsižiūrėjusi į kažką. Kartą, kai pakėlė galvą, pamačiau, kad jos akys sudrėkusios.

— Kas tau?—kone pakuždom paklausiau aš.— Verki?
— Nesirūpink. Čia netikros ašaros,— pralemeno jinai.

Man nereikėjo tuo pasitenkinti, bet aš nieko taip nebijojau, kaip „atvirų pasikalbėjimų". Be to, man kvaršino galvą kiti dalykai. Nors žinojau, kad Snauto ir Sartorijaus kėslai man tik prisisapnavo, ėmiau galvoti, ar Stotyje išvis esama kokio tinkamo ginklo. Ką su juo veiksiu, nepagalvojau, tik norėjau jį turėti. Pasakiau Harei, kad man reikia užeiti į triumą ir sandėlius. Ji tylėdama nusekė paskui mane. Perverčiau dėžes, knaisiojausi skryniose, o kai nulipau į pačią apačią, negalėjau atsispirti pagundai žvilgtelti į šaldymo kamerą. Nenorėjau, kad Harė ten įeitų, todėl tik pravėriau duris ir apžvelgiau visą patalpą. Juoda dengianti pailgą pavidalą marška pūpsojo, bet iš tos vietos, kur stovėjau, negalėjau pamatyti, ar ten guli juoduke. Man atrodė, kad ta vieta, kur ji pirmiau gulėjo, yra tuščia.

Aš neradau nieko sau tinkamo ir landžiojau vis blogiau nusiteikęs, tik staiga pastebėjau, kad nėra Harės. Beje, ji tuoj atėjo — buvo pasilikusi koridoriuje, bet jau vien jos mėginimas pabūti be manęs, o tai jai buvo labai sunku, turėjo atkreipti mano dėmesį. Tačiau aš vis elgiausi kaip įsižeidęs nežinia ant ko ar tiesiog kaip idiotas. Man įsiskaudo galva, negalėjau rasti jokių vaistų ir piktas it širšė apverčiau aukštyn kojom visą vaistinėlę. Vėl eiti į operacinę nesinorėjo. Retai elgdavausi taip netikusiai, kaip tądien. Harė slankiojo it šešėlis po kabiną, tarpais dingdavo valandėlei. Po vidudienio, kai mudu papietavome (tiesą sakant, ji nė nevalgė, o aš, be apetito, skaudančia galva, net nebandžiau jos raginti, kad valgytų), Harė staiga atsisėdo prie manęs ir ėmė pešioti mano palaidinės rankovę.

— Na, kas yra?— bambtelėjau automatiškai.

Man pasirodė, kad vamzdžiuose aidi koks silpnas stuksenimas. Vadinasi, Sartorijus nagrinėja aukštos įtampos aparatūrą. Mane apėmė noras eiti į viršų, tačiau beregint praėjo, pagalvojus, kad reiks eiti su Hare. Ir jeigu jos buvimą bibliotekoje dar galima kaip nors paaiškinti, tai ten, tarp mašinų, Snautas gali, ko gero, padaryti kokią neprideramą pastabą.

— Krisai,— sušnabždėjo Harė,— kaip yra su mumis?..

Aš nejučia atsidusau. Negaliu pasakyti, kad ta diena būtų buvusi man laiminga.
— Kuo geriausiai. Apie ką tu kalbi?
— Norėčiau su tavim pasikalbėti.
— Prašom. Klausau.
— Tik ne taip.
— O kaip? Juk sakiau tau, man skauda galvą, turiu aibę rūpesčių...
— Bent kiek geros valios, Krisai.

Prisiverčiau šyptelėti. Šypsena tikriausiai buvo pasigailėtina. — Gerai, mieloji. Kalbėk.
— Tu pasakysi man tiesą?

Aš kilstelėjau antakius. Tokia pradžia man nepatiko.
— Kam man meluoti?
— Gal turi kokių priežasčių. Rimtų. Bet jei nori, kad... na, žinai... tai nemeluok man.

Tylėjau.
— Aš tau šį tą pasakysiu ir tu man šį tą pasakysi. Gerai? Tai bus tiesa. Nieko nepaisant.

Aš nežiūrėjau jai į akis, nors ji ieškojo mano žvilgsnio; apsimečiau, kad nematau šito.
— Juk sakiau tau, kad nežinau, iš kur čia atsiradau. Bet gal tu žinai. Palauk, dar ne. Gal nežinai. Bet jei žinai, tik negali dabar pasakyti, tai gal vėliau, kada nors? Tai nebus pats blogiausias dalykas. Bent turėsiu šansų.

Man atrodė, kad ledinė srovė perbėgo visu mano kūnu.
— Vaike, ką tu kalbi? Kokių šansų?..— lemenau aš.
— Krisai, kad ir kas būčiau, tik jau vaikas nesu. Tu prižadėjai. Pasakyk. Tas ,,kad ir kas būčiau" taip sugniaužė man gerklę, kad galėjau tik žiūrėti į ją, kvailai purtydamas galvą, tarsi gindamasis nuo jos žodžių.
— Juk aiškinu tau, kad neprivalai kalbėti. Užteks, jei pasakysi, ką gali.
— Aš nieko neslepiu...— tariau dusliu balsu.
— Tai puiku,— tarė ji ir atsistojo.

Aš norėjau kažką pasakyti. Jaučiau, kad negaliu jos taip palikti, bet visi žodžiai strigo gerklėje.
— Hare...

Ji stovėjo nusigręžusi prie lango. Mėlynas tuščias okeanas plytėjo po pliku dangum.
— Hare, jei galvoji, kad... Hare, juk žinai, kad myliu tave...
— Mane?

Priėjau prie jos. Norėjau apkabinti. Ji išsisuko, atstumdama mano ranką.
— Esi toks geras...— tarė ji.— Myli mane? Verčiau muštumei!
— Hare, mieloji!
— Ne! Ne. Jau geriau tylėk.

Ji priėjo prie stalo ir ėmė rankioti lėkštes. Aš žiūrėjau į mėlyną tuštuma. Saulė leidosi, didelis Stoties šešėlis monotoniškai suposi ant bangų. Lėkštė išslydo Harei iš rankų ir nukrito ant grindų. Vanduo kliukeno plautuvėse. Horizonto pakraštyje ruda spalva persiliejo į murzinai raudoną auksą. Kad būčiau žinojęs, ką daryti! O, kadgi būčiau žinojęs. Omai paliko tylu. Harė stovėjo man už nugaros.

— Ne. Neatsigręžk,— tarė ji pakuždom.— Tu nekaltas, Krisai. Aš žinau. Nesisielok.

Aš ištiesiau į ją rankas. Ji atšoko ir, paėmusi visą šūsnį lėkščių, tarė:
— Gaila. Jeigu jos galėtų sudužti, sukulčiau, sukulčiau visas!!!

Maniau, kad tikrai tėkš lėkštes žemėn, bet ji greitom pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
— Nebijok. Nedarysiu scenų.

Staigiai pabudau vidurnaktį, įsitempęs ir budrus. Atsisėdau lovoje. Kambary buvo tamsu, tik pro praviras duris krito iš koridoriaus plonas šviesos ruoželis. Kažkas šaižiai šnypštė, šis garsas stiprėjo drauge su prislopintais, dusliais dūžiais, tarsi kas didelis daužytųsi už sienos. ,,Meteoras!—dingtelėjo man.— Pramušė šarvus. Kažkas ten yra!"

Pratisas kriokimas.

Aš visiškai atsipeikėjau. Aš Stotyje, ne raketoje, o tas klaikus garsas...

Iššokau į koridorių. Mažosios laboratorijos durys buvo kiaurai atlapos, degė šviesa. Įlėkiau vidun. Į mane padvelkė baisus šaltis. Kabinoje kamuoliais kilo garai, paverčiantys kvapą sniego dribsniais. Daugybė baltų snaigių sukosi virš susupto maudymosi chalatu kūno, kuris silpnai daužėsi ant grindų. Vos beįžvelgiau ją šiame lediniame rūke, puoliau prie jos, pagriebiau, chalatas svilino man rankas, ji kriokė. Aš išlėkiau koridoriun, prabėgau pro virtinę durų. Jau nebejaučiau šalčio, tik jos kvapas garų debesiukais kilo iš burnos ir it ugnis degino man sprandą.

Paguldžiau ją ant stalo, praplėšiau ant krūtinės chalatą, sekundę žiūrėjau į perkreiptą krūpčiojantį veidą: užšalęs ant pravirų lūpų kraujas aptraukė jas juoda plėvele, ant liežuvio blizgėjo ledo kristaliukai... Skystas deguonis. Laboratorijoje buvo skysto deguonies Diuvaro induose; keldamas ją nuo žemės, jutau, kad traiškau trapų stiklą. Kiek ji galėjo išgerti? Visvien. Išdeginta trachėja, gerklė, plaučiai, skystas deguonis ėda stipriau už koncentruotas rūgštis. Jos gergždžiantis sausas alsavimas, panašus į dreskiamo popieriaus čežesį, vis lėtėjo. Akys buvo užmerktos. Agonija.

Pažvelgiau į dideles įstiklintas spintas su instrumentais bei vaistais. Tracheotomija? Intubacija? Bet juk jau nebėra plaučių! Sudegę. Vaistai? Šitiek vaistų! Pilnos lentynos išsirikiavusių spalvotų butelių ir dėželių. Kriokimas aidėjo per visą salę, pro jos pravirą burną vis tebėjo garas.

Termoforai...
Ėmiau jų ieškoti, bet kol suradau, puoliau prie kitos spintos, išmėčiau ampulių dėžutes... Dabar švirkštas... Kur jis?.. Sterilizatoriuose. Niekaip negalėjau jo paruošti nutirpusiomis rankomis, pirštai buvo it mediniai ir nenorėjo lankstytis. Ėmiau kaip patrakęs daužyti ranka į sterilizatoriaus viršelį, bet nė nejutau to, vien tik silpną dilgčiojimą.

Harė sukriokė garsiau. Šokau prie jos. Jos akys buvo atmerktos.
— Hare!

Tai net nebuvo šnabždesys. Negalėjau išgauti garso. Mano veidas buvo svetimas, lyg gipsinis, jis kliudė man. Jos šonkauliai lakstė po balta oda, sudrėkę nuo tirpstančio sniego plaukai buvo išsidraikę ant priegalvio. Ji žiūrėjo į mane.

— Hare!

Nieko daugiau negalėjau pasakyti. Stovėjau it kelmas su tomis svetimomis, medinėmis rankomis. Mano pėdos, lūpos, akių vokai vis labiau degė, bet aš beveik nejutau šito. Lašas šilumoj atitirpusio kraujo nutekėjo jos skruostu, nubrėždamas įkypą rėžį. Liežuvis suvirpėjo ir pasislėpė, ji vis dar švokštė. Aš paėmiau jai už riešo — pulso nebuvo, praskleidžiau chalato skvernus ir pridėjau ausį prie skaudžiai šalto kūno po pat krūtim. Pro treškantį nelyginant gaisro ūžesį išgirdau tankius tvinksnius, pašėlusius tonus, tokius greitus, kad negalėjau net suskaičiuoti. Stovėjau, žemai pasilenkęs, užmerkęs akis, tik staiga kažkas palietė man galvą. Ji panarino pirštus man į plaukus. Pažvelgiau jai į akis.

— Krisai,— sušvokštė ji.

Aš sugriebiau jos ranką, ji atsakė paspaudimu, kuris kone sutraiškė man delną. Jos baisiai perkreiptas veidas buvo paklaikęs, akių baltymai blykstelėjo tarp vokų, gerklė sugargaliavo, nuo pykinimo ėmė tampyti visą kūną. Ji persisvėrė per stalo kraštą, ėmė daužyti galvą į porcelianinę piltuvo briauną. Aš laikiau ją ir spaudžiau prie stalo, bet su kiekviena spazmą ji sprūdo iš rankų. Mane visą išpylė prakaitas, kojos paliko lyg vatinės. Kai traukuliai susilpnėjo, pabandžiau ją paguldyti. Ji duso, gaudydama orą. Ūmai šiame baisiame kruviname veide sušvito Harės akys.

— Krisai,— sugargė ji,— kaip... kaip ilgai, Krisai?

Ji vos kvėpavo, ant lūpų pasirodė putos, ją vėl ėmė tampyti traukuliai. Laikiau ją, įtempęs visas jėgas. Paskui ji griuvo aukštielninka, net dantys sukaleno, ir ėmė sunkiai alsuoti.

— Ne, ne, ne,— tankiai šūkčiojo ji su kiekvienu oro iškvėpimu, ir atrodė, kad kiekvienas bus paskutinis. Bet traukuliai pasikartojo dar sykį, ir ji vėl ėmė blaškytis mano rankose, trumpom pertraukėlėm įtraukdama orą su tokiom pastangom, kad net visi šonkauliai iššokdavo. Paskiau vokai pusiau pridengė jos atviras nereginčias akis. Ji visa nustėro. Maniau, kad tai jau galas. Net nebandžiau šluostyti rausvų putų nuo jos lūpų, stovėjau pasilenkęs, ausyse gaudė lyg koks tolimas didžiulis varpas, ir aš laukiau jos paskutinio atodūsio, kad galėčiau kristi ant žemės, bet ji tebealsavo, beveik nebešvokštė, vis tyliau, o krūties spenelis, kuris kone visai liovėsi virpėjęs, ėmė judėti plakančios širdies ritmu. Aš stovėjau susikūprinęs; jos veidas ėmė rausti. Dar nieko nesupratau. Tik abu mano delnai sudrėko ir atrodė, jog kurstu, jog kažkas minkštas, elastingas užkimšo man ausis, tačiau vis tebegirdėjau tą gaudžiantį varpą, dabar duslų, tarsi būtų įskilusi jo šerdis.

Ji atsimerkė, ir mudviejų akys susitiko.

,,Hare",— norėjau ištarti, bet man atrodė, kad neturiu lūpų, veidas buvo it negyva sunki kaukė, ir aš tegalėjau žiūrėti.

Ji apžvelgė kambarį, jos galva sukrutėjo. Buvo visiškai tylu. Už manęs, lyg kokiame kitame tolimame pasaulyje, iš neprisukto čiaupo vienodai lašnojo vanduo. Harė kilstelėjo ant alkūnės. Atsisėdo. Aš žengiau atatupstas. Ji žiūrėjo į mane.

— Ką,— tarė ji,— ką?.. Ne... pasisekė? Kodėl?.. Ko tu taip žiūri?..

Ir ūmai klaikiai suriko:
— Ko taip žiūri!!!

Vėl pasidarė tylu. Ji pažvelgė į savo rankas. Pakrutino pirštus.
— Čia aš? . .— pasakė.
— Hare...— suvapėjau be kvapo, vien lūpom. Ji pakėlė galvą.
— Harė?..— pakartojo ji, palengva nuslinko ant grindų ir atsistojo. Ji susvyravo, atsitiesė, žengė keletą žingsnių. Visa tai darė it kokiam transe, žiūrėjo į mane tarsi nematydama.
— Harė?—palengva pakartojo ji.— Bet... aš... nesu Harė. O kas —aš?.. Harė? O tu, tu?!

Ūmai jos akys išsiplėtė, sublizgo ir begalinio nustebimo atspindys nušvietė jos veidą.
— Gal tu irgi? Krisai! Gal tu irgi?!

Aš tylėjau, prisišliejęs pečiais prie spintos, ten, kur buvau nublokštas baimės.
Jos rankos nusviro.
— Ne,— tarė ji.— Ne, nes tu bijai. Bet klausyk, aš jau nebegaliu. Negalima šitaip. Aš nieko nežinojau. Aš ir dabar, aš vis dar nieko nesuprantu. Juk to negali būti? Aš,— ji spaudė prie krūtinės sugniaužtas nubalusias rankas,— nieko nežinau, tik... tik vien, kad aš Harė! Gal manai, kad aš apsimetu? Neapsimetu, šventas žodis, neapsimetu.

Paskutiniai žodžiai perėjo į aimaną. Raudodama ji krito ant grindų, tas riksmas lyg sudaužė kažką manyje, vienu šuoliu puoliau prie jos, pagriebiau į glėbį, ji gynėsi, stūmė mane, kūkčiodama be ašarų, šaukdama:
— Leisk! Leisk! Tu bjauriesi!? Žinau! Nenoriu taip! Nenoriu! Juk matai, pats matai, kad čia ne aš, ne aš, ne aš...
— Nutilk!—surikau, purtydamas ją.

Mudu abu šaukėme it paklaikę, klūpodami prieš kits kitą. Harės galva maskatavo, atsidauždama man į petį, aš visom jėgom spaudžiau ją prie savęs. Vanduo vienodai lašėjo iš čiaupo.
— Krisai...— suvebleno Harė, įrėmusi galvą man į petį,— pasakyk, ką turiu daryti, kad manęs nebūtų, Krisai...
— Liaukis!—sušukau aš.

Ji pakėlė galvą. Atidžiai žvelgė į mane.
— Kaip?.. Tu irgi nežinai? Nieko negalima padaryti? Nieko?
— Hare... pasigailėk...
— Norėjau... juk matei. Ne. Ne. Leisk, nenoriu, kad mane liestumei. Tau bjauru!
— Netiesa.
— Meluoji! Tau turi būti bjauru. Aš... aš pati... irgi. Jei galėčiau. Jei tik galėčiau...
— Nusižudytumei?
— Taip.
— O aš nenoriu, supranti? Nenoriu, kad nusižudytumei. Noriu, kad būtum čia, su manim, ir nieko kito man nereikia F.

Didžiulės pilkos akys ryte rijo mane.
— Kaip tu meluoji...— tyliai tyliai tarė ji.

Aš paleidau ją ir atsistojau. Ji atsisėdo ant grindų.
— Sakyk, ką turiu daryti, kad patikėtum, jog sakau tai, ką galvoju? Kad tai tiesa. Kad kitos nėra.
— Tu negali sakyti tiesos. Aš nesu Harė.
— O kas esi?

Ji ilgai tylėjo. Jos smakras keliskart virptelėjo, paskui ji nuleido galvą ir sukuždėjo:
— Harė... bet... bet žinau, kad tai netiesa. Ne mane... mylėjai ten, seniau...
— Taip,— atsakiau aš,— to, kas buvo, nebėra. Mirė. Bet čia aš tave myliu. Supranti?

Ji papurtė galva.
— Tu geras. Nemanyk, jog nemoku įvertinti to, ką esi padaręs. Darei viską gerai, kaip mokėdamas. Bet čia nieko negalima padėti. Kai prieš tris dienas sėdėjau anksti rytą prie tavo lovos, laukdama, kol pabusi, aš nieko nežinojau. Man atrodo, tarsi tai būtų buvę labai labai seniai. Aš elgiausi lyg būdama ne pilno proto. Galvoje man buvo nelyginant kokia migla. Neprisiminiau, kas yra buvę anksčiau, o kas vėliau, ir niekuo nesistebėjau, sakytum, būčiau po narkozės ar po ilgos ligos. Ir net galvojau, kad gal sergu, tik tu nenori man to pasakyti. Bet paskui daugelis dalykų privertė mane susimąstyti. Žinai, kokie tie dalykai. Jau po ano tavo pasikalbėjimo ten, bibliotekoje, su tuo, kaip jis, su Snautu man ėmė kažkas aiškėti. O kadangi tu nenorėjai man nieko pasakyti, atsikėliau naktį ir paleidau tą magnetofoną. Pamelavau tau tą vienintelį kartą, aš jį paskui paslėpiau, Krisai. Tas, kuris kalbėjo, kaip jis vadinosi?
— Gibarianas.
— Taip, Gibarianas. Tada jau viską sužinojau, nors tiesą sakant, ir dabar nieko nesuprantu. Vieno dalyko nežinojau, kad aš negaliu... kad aš nesu... kad tas taip baigsis... be galo. To jis nesakė. O gal ir sakė, bet tu nubudai, ir aš išjungiau magnetofoną. Tačiau ir taip jau išgirdau pakankamai, kad sužinočiau, jog nesu žmogus, tik instrumentas.
— Ką tu kalbi?
— Taip. Ištyrimui tavo reakcijų ar kažko panašaus. Kiekvienas jūsų turi tokį... tokią kaip aš. Tai yra paremta prisiminimais arba vaizduote, prislopinta. Kažkas panašaus. Bet tu pats viską geriau už mane žinai. Jis kalbėjo tokius baisius, neįtikimus dalykus, ir aš turbūt nebūčiau patikėjusi, jei viskas nebūtų sutapę.
— Kas sutapę?
— Na, kad man nereikalingas miegas ir kad vis turiu būti prie tavęs. Dar vakar ryte galvojau, kad tu manęs neapkenti, ir todėl buvau nelaiminga. Dieve, kokia kvaila buvau! Bet pasakyk, pats pasakyk, argi aš galėjau įsivaizduoti! Juk jis nejautė neapykantos tai savajai, o kaip apie ją kalbėjo! Tik tada supratau, jog ką tik daryčiau, bus visvien, nes ar noriu, ar ne, tau tai bus kankynė. Ir net dar blogiau, nes kankinimo įrankiai yra negyvi ir nekalti, kaip akmuo, kuris gali kristi ir užmušti. O kad įrankis galėtų linkėti gero ir mylėti, šito negalėjau įsivaizduoti. Norėčiau tau papasakoti bent tai, kas man darėsi tada, paskui, kai supratau, kai klausiausi tos juostos. Gal bent iš to turėtumei kokios naudos. Net bandžiau užrašyti...
— Tai todėl uždegei šviesą?..— paklausiau aš, vargais negalais išspaudęs žodžius pro sugniaužtą gerklę.
— Taip. Bet nieko iš to neišėjo. Nes aš ieškojau savyje, žinai...— jų — to kažko kito, buvau tarsi pamišusi, sakau tau! Kurį laiką man rodėsi, kad neturiu kūno po oda, kad manyje esama kažko kito, kad esu tik... tik paviršius. Kad tave apgaučiau. Supranti?
— Suprantu.
— Kai šitaip guli kiauras valandas naktį, tai mintimis galima nuklysti labai toli ir į labai keistas šalis, žinai...
— Žinau...
— Bet aš jutau savo pačios širdį ir dar atsiminiau, kad tu tyrei mano kraują. Koks mano kraujas? Pasakyk, pasakyk tiesą. Juk dabar gali.
— Toks pats, kaip mano.
— Tikrai?
— Prisiekiu!
— Ką tai reiškia? 2inai, paskui galvojau, kad gal tai yra kažkur manyje paslėpta, kad yra... juk gali būti labai mažas. Tik nežinojau kur. Dabar galvoju, kad tai buvo vien mano išsisukinėjimai, nes labai bijojau to, ką norėjau padaryti, ir ieškojau kokios kitos išeities. Bet Krisai, jei mano kraujas toks pat, jeigu yra taip, kaip sakai, tai... Ne, to negali būti. Juk jau būčiau negyva, ar ne? Vadinasi, vis dėlto kažko esama, tik kur? Gal galvoje? Bet juk aš galvoju visai paprastai... ir nieko nežinau... Jeigu tuo galvočiau, tai privalėčiau išsyk viską žinoti ir nemylėti tavęs, tik apsimesti ir žinoti, kad apsimetu... Krisai, prašau tave, pasakyk man viską, ką žinai, gal vis tiek pasisektų ką nors padaryti?
— Kas turėtų pasisekti? Ji tylėjo.
— Nori mirti?
— Turbūt taip.

Vėl pasidarė tylu. Aš stovėjau prie jos, susigūžusios, žvelgdamas į tuščią salės vidų, į baltas emaliuotas rakandų plokštes, į blizgančius, išmėtytus įrankius, tarsi ieškodamas ko labai reikalingo ir negalėdamas rasti.

— Hare, ar galiu tau kai ką pasakyti? Ji laukė.
— Tai tiesa, kad nesi visai tokia, kaip aš. Bet tai nereiškia, kad esi kuo nors blogesnė. Priešingai. Gali sau galvoti, ką nori, bet dėl to... tu nenumirei.

Kažkoks vaikiškas, graudus šypsnys nuslinko jos veidu.
— Ar tai reiškia, kad esu... nemirtinga?
— Nežinau. Šiaip ar taip, esi kur kas mažiau mirtinga, negu aš.
— Tai baisu,— sukuždėjo Harė.
— Gal ne taip labai, kaip tau atrodo.
— Bet tu nepavydi man...

Hare, tai yra veikiau tavo... paskirties klausimas, pavadinčiau tai šitaip. Žinai, čia, Stotyje, tavo paskirtis yra iš tikrųjų tokia pati tamsi, kaip mano ir kiekvieno iš mūsų. Anie du tęs Gibariano eksperimentą, ir gali visko atsitikti...
— Arba nieko.
— Arba nieko. Ir pasakysiu tau: aš norėčiau, kad nieko neatsitiktų, net ne todėl, kad bijočiau (nors tai, rasi, irgi turi šioki
os tokios reikšmės, nežinau), o todėl, kad tai nieko neduos. Tuo aš esu visiškai įsitikinęs. — Neduos, o kodėl? Čia kalbama apie tą... okeaną?

Ji krūptelėjo.
— Taip. Apie kontaktą. Manau, kad tai yra be galo paprasta. Kontaktas reiškia apsikeitimą kokiomis nors žiniomis, sąvokomis ar bent jau rezultatais, kokiom būsenom, bet jei nėra kuo keistis? Jei dramblys nėra labai didelė bakterija, tai okeanas negali būti labai didelės smegenys. Aišku, abi pusės gali parodyti tam tikrų veiksmų. Dėl vieno tokio veiksmo aš žiūriu dabar į tave ir stengiuosi išaiškinti, kad esi man brangesnė už tuos dvylika gyvenimo metų, kuriuos atidaviau Soliariui, ir kad ir toliau noriu būti su tavim. Gal tavo pasirodymas turėjo būti kankynė, gal paslauga, o gal tik mikroskopinis bandymas. Bičiulystės išraiška, pasalus smūgis, gal pasityčiojimas? Gal viskas drauge, o gal — tai atrodo man panašiausia — kažkas visai kita. Bet, galų gale, argi mudviem privalo rūpėti ketinimai mūsų gimdytojų, kad ir kokie jie būtų skirtingi? Galėtum pasakyti, kad nuo šių ketinimų priklauso mūsų ateitis, ir aš sutiksiu su tuo. Aš negaliu numatyti to, kas bus. Taip pat ir tu. Netgi negaliu tavęs užtikrinti, kad visad tave mylėsiu. Nes jeigu jau šitiek atsitiko, tai gali atsitikti visko. Gal ryt aš tapsiu žalia medūza? Tai nuo mūsų nepriklauso. Bet ten, kur priklauso nuo mūsų, būsime drauge. Ar to maža?
— Klausyk...— tarė Harė,— yra dar kai kas. Ar aš... esu į ją... labai panaši?
— Buvai labai panaši,— tariau aš,— bet dabar jau nebežinau.
— Kaip tai?..

Ji pasikėlė nuo žemės ir pažvelgė į mane didelėm akim.
— Jau užgožei ją.
— Ir esi tikras, kad ne ją, o mane? Mane?..
— Taip. Tave. Nežinau. Bijau, kad jei iš tiesų būtum ji, negalėčiau tavęs mylėti.
— Kodėl?
— Nes padariau kai ką baisaus.
— Jai?
— Taip. Kai buvome... — Nesakyk.
— Kodėl?
— Nenoriu, kad žinotum, jog nesu jinai.

PAŠNEKESYS

Kitą dieną, grįžęs po pietų, radau ant stalo palangėj laiškelį nuo Snauto. Jis pranešė, kad Sartorijus tuo tarpu liovėsi konstravęs anihiliatorių, nes ketina padaryti paskutinį bandymą — apšviesti okeaną kietų spindulių pluoštu.

— Mieloji,— tariau aš, — man reikia eiti pas Snautą.

Raudonas saulėlydis liepsnojo langų stikluose ir skyrė kambarį į dvi dalis. Mudu buvome melsvame šešėlyje. Už jo ribos viskas atrodė it iš vario, galėjai pagalvoti, kad kiekviena krintanti iš lentynos knyga suskambės.

— Čia dėl to eksperimento. Tik nežinau, kaip tai padaryti. Man būtų geriau, supranti...— nutraukiau aš.
— Nesiaiškink, Krisai. Aš ir pati norėčiau... Jeigu tai netruktų ilgai...
— Na, bent kiek užtruks, — tariau aš. — Klausyk, o gal eitum su manim ir palauktum koridoriuje?
— Gerai. Bet jeigu neištversiu?
— O kas gi tau būna? — paklausiau aš ir skubiai pridūriau: — Aš klausiu ne iš smalsumo, supranti, bet gal susiorientavusi tu pati įstengtumei tai nugalėti.
— Aš bijau, — tarė ji, truputį pablyškusi.— Net nemoku pasakyti, ko bijau, nes iš tikrųjų ne bijau, tik... tik lyg pasimetu. Paskutinę akimirką dar jaučiu tokią. . . tokią gėdą, nemoku tau paaiškinti. O paskui jau nieko. Todėl maniau, kad čia kokia liga...— baigė ji tyliau ir krūptelėjo.
— Galimas daiktas, kad šitaip yra tik čia, šioje prakeiktoje Stotyje, — tariau aš. — Aš darysiu viską, kad kuo greičiausiai galėtume ją palikti.
— Manai, kad tai įmanoma? — ji išplėtė akis.
— O kodėl ne? Pagaliau nesu čia pririštas... Beje, tai priklausys ir nuo to, ką nutarsiu su Snautu. Kaip tau atrodo, ar ilgai pajėgsi būti viena?
— Tai priklauso... — tarė ji palengva ir nuleido galvą. — Jei girdėsiu tavo balsą, tai gal ištversiu.
— Būtų geriau, kad negirdėtumei, ką mudu kalbėsime. Ne todėl, kad turėčiau ką slėpti nuo tavęs, bet nežinau, negaliu žinoti, ką pasakys Snautas.
— Nereikia. Suprantu. Gerai. Aš atsistosiu taip, kad girdėčiau tik tavo balsą. To man užteks.
— Tai aš dabar paskambinsiu jam iš laboratorijos. Duris paliksiu atdaras.

Ji linktelėjo galvą.

Aš išėjau pro raudonos šviesos sieną į koridorių — kontrastas buvo toks didelis, kad koridorius man pasirodė kone juodas, nors ir degė lempos. Mažosios laboratorijos durys buvo atdaros. Blizgančios Diuavaro termoso šukės, gulinčios ant grindų po dideliais skysto deguonies rezervuarais, buvo paskutinis nakties įvykių pėdsakas. Kai nuėmiau ragelį ir susukau radijo stoties numerį, mažas ekranas nušvito. Paskui melzgana šviesos plėvė, tarsi aptraukusi iš vidaus matinį stiklą, plyšo, ir Snautas, šonu pasilenkęs per aukšto fotelio atramą, pažvelgė man tiesiai į akis.

— Sveikas, — tarė jis.
— Perskaičiau raštelį. Norėčiau su tavim pasikalbėti. Ar galiu ateiti?
— Gali. Dabar?
— Taip.
— Prašom. Ateisi su... ne vienas?
— Vienas.

Jo rudai įdegęs su giliom skersinėm raukšlėm kaktoje veidas, pakreiptas į šoną išgaubtame stikle (jis buvo panašus į keistą akvariume gyvenančią žuvį, žiūrinčią pro stiklinę sienelę) įgavo dviprasmišką išraišką.
— Na, na, — tarė jis.— Tai laukiu.
— Eime, mieloji, — tariau aš ne itin natūraliai žvaliu balsu, įeidamas į kabiną pro raudonus šviesos pluoštus, už kurių mačiau šmėžuojantį Harės siluetą.

Man užkando žadą. Ji sėdėjo, įsigūžusi į fotelį, perkišusi alkūnes per atramas. Ar per vėlai išgirdo mano žingsnius, ar negalėjo greit atpalaiduoti to baisaus gniaužto ir atgauti normalią pozą, bet mačiau ją kokią sekundę besigalynėjančią, sutelkusią tą nesuprantamą jėgą, kuri slypėjo joje, ir širdį man suspaudė pasiutęs persipynęs su gailesčiu pyktis. Mudu tylėdami nuėjome ilgu koridorium pro jo sekcijas, išklotas spalvota emale, kuri pagal architektų intenciją turėjo paįvairinti gyvenimą šiame šarvų kiaukute. Jau iš tolo pamačiau praviras radijo stoties duris. Pro jas į koridorių krito ilgas raudonos šviesos ruožas, nes ir čia įsigavo saulė. Pažvelgiau į Harę, kuri nė nesistengė nusišypsoti. Mačiau, kaip ji visą kelią susikaupusi ruošiasi kovai su pačia savim. Įtampa jau dabar pakeitė jos veidą, jis išblyško ir tarsi sumažėjo. Per keliolika žingsnių nuo durų Harė sustojo, aš atsisukau į ją, ji pirštų galiukais stumtelėjo mane, kad eičiau, ir akies mirksniu mano planai, Snautas, eksperimentas, visa Stotis, viskas pasirodė man nieko verta, palyginus su ta kančia, kuri jos čia laukė. Pasijutau esąs budelis ir jau buvau begrįžtąs, bet plačią atsimušusią koridoriaus sienoje šviesos juostą uždengė žmogaus šešėlis. Paspartinęs žingsnį, įėjau kabinon. Snautas stovėjo prie pat slenksčio, tarsi būtų ėjęs manęs sutikti. Raudona saulė liepsnojo tiesiog jam už nugaros, ir rodėsi, kad iš jo žilų plaukų sklinda purpurinis švytėjimas. Gerą valandėlę žiūrėjome į kits kitą, žodžio nepratardami. Jis tarsi tyrinėjo mano veidą. Šviesos apakintas, aš nemačiau jo akių. Apėjau jį ir atsistojau prie aukšto pulto, iš kurio kyšojo lankstūs mikrofonų stiebai. Jis iš lėto pasisuko, ramiai stebėdamas mane, savo įpratimu lengvai perkreipęs lūpas, ir toji grimasa, beveik nesikeisdama, kartais reiškė šypseną, o kartais nuovargį. Nenuleisdamas nuo manęs akių, Snautas priėjo prie metalinės spintos per visą sieną, kurios abiejose pusėse kūpsojo tarsi paskubom bet kaip suverstos šūsnys atsarginių radijo dalių, termoakumuliatorių ir įrankių, prisitraukė ten kėdę ir atsisėdo, nugara atsirėmęs į emaliuotas duris.

Mudu vis tebetylėjome, ir tai atrodė, šiaip ar taip, keista. Aš klausiausi, koncentruodamas dėmesį į tylą koridoriuje, kur buvo pasilikusi Harė, bet ten nesigirdėjo nė mažiausio krebždesio.
— Kada būsite pasiruošę?—paklausiau aš.
— Galėtume pradėti kad ir šiandien, tik įrašas dar sutrukdys.
— Įrašas? Turi galvoj encefalogramą?
— Na taip, juk tu sutikai. O ką?—tarė jis netvirtu balsu.
— Ne, nieko.
— Tai ką pasakysi?— atsiliepė Snautas, kai mudu vėl gerokai patylėjome.
— Jinai jau žino... apie save,— tariau tyliau, kone pakuždom.

Snautas kilstelėjo antakius.
— Taip?

Man pasirodė, kad jis nebuvo labai nustebintas. Tai kam apsimetinėja? Bemat man dingo noras kalbėti, bet suėmiau save į rankas. „Tebūnie tai lojalumas,— pagalvojau,— jeigu jau nieko daugiau."

— Ji pradėjo nutuokti, atrodo, nuo mūsų pasikalbėjimo bibliotekoje, stebėjo mane, viską dėjosi galvon, paskui rado Gibariano magnetofoną ir išklausė juostą...

Jis nepakeitė pozos, vis tebesėdėjo, atsirėmęs į spintą, bet jo akys žybtelėjo. Aš, stovėdamas prie pulto, mačiau praviras duris į koridorių. Ėmiau kalbėti dar tyliau:
— Šiąnakt, man miegant, ji bandė nusižudyti. Skystomis dujomis...

Kažkas sučežėjo, tarsi popieriaus lapai skersvėjyje...
Aš nustėrau, klausydamasis, kas dedasi koridoriuje, tačiau šnaresys sklido iš arčiau. Suskrebeno nelyginant pelė... Pelė! Nesąmonė. Čia nebuvo jokių pelių. Dirstelėjau iš padilbų į sėdintįjį.
— Klausau,— tarė jis ramiai.
— Aišku, jai nepasisekė... šiaip ar taip, ji žino, kas ji yra.
— Kodėl man tai sakai?— staiga paklausė jis. Aš iškart nesumojau, ką atsakyti.
— Noriu, kad orientuotumeis... kad žinotumei, kaip yra,— bambtelėjau.
— Aš įspėjau tave.
— Nori pasakyti, kad žinojai...— nejučia pakėliau balsą.
— Ne. Be abejo, ne. Bet aiškinau tau, kaip čia yra. Kiekvienas „svečias", kai pasirodo, yra kone fantomas, jis teturi chaotišką kratinį atsiminimų ir reginių, pasisemtų iš savojo... Adomo... o šiaip jis tuščias. Kuo ilgiau jis čia būna su tavim, tuo labiau sužmogėja. Ir darosi savarankiškesnis, žinoma, ligi tam tikrų ribų. Todėl, kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo sunkiau...

Jis nebaigė. Pažvelgė į mane iš padilbų ir leptelėjo tarsi tarp kitko:
— Ji žino viską?
— Taip, juk sakiau tau.
— Viską? Ir tai, kad jau yra čia kartą buvusi ir kad tu...
— Ne!

Jis šyptelėjo.
— Kelvinai, klausyk, jeigu jau ligi to priėjom... ką ketini daryti? Palikti Stotį?
— Taip.
— Su ja?
— Taip.

Jis tylėjo, tarsi galvodamas, ką atsakyti, bet jo tylėjime buvo dar kažkas... kas? Vėlei tas neaiškus šnaresys čia pat, sakytum už plonos sienelės. Jis sujudėjo krėsle.

— Puiku, — tarė jis. — Ko taip žiūri? Manei, kad stosiu tau skersai kelio? Darysi kaip tinkamas, mielasis. Nieko sau būtų, jeigu mes, priedo prie visko, dar griebtumės prievartos. Ne- ketinu tavęs įtikinėti, tik pasakysiu: stengiesi nežmoniškoje situacijoje elgtis kaip žmogus. Gal tai ir gražu, tačiau be naudos. Galop ir tuo grožiu abejoju. Argi kvailystė gali būti graži? Bet ne tai svarbu. Tu atsisakai tolesnių eksperimentų, nori pasitraukti, pasiėmęs ją. Taip?
— Taip.
— Bet čia irgi... eksperimentas. Nemanai?
— Kaip tu tai supranti? Ar ji... galės?.. Jeigu drauge su manim, tai nematau...

Aš kalbėjau vis lėčiau, paskui nutilau. Snautas atsiduso.
— Mes visi čia griebiamės stručio politikos, Kelvinai, tačiau bent žinome tai ir nesistengiame dėtis tauriais.
— Aš niekuo nesidedu.
— Gerai, nenorėjau tavęs įžeisti. Atsiimu, ką pasakiau apie taurumą, bet stručio politika lieka galioti. Tu vykdai ją ypatingai pavojinga forma. Apgaudinėji ir save, ir ją, ir vėl save. Tu žinai sudarytos iš neutroninių medžiagų sistemos stabilizacijos sąlygas?
— Ne. Ir tu nežinai. To niekas nežino.
— Be abejo. Tačiau mes žinome, kad tokia sistema yra nepatvari ir gali egzistuoti tik esant nepaliaujamam energijos antplūdžiui. Man paaiškino Sartorijus. Tą energiją kuria sūkurinis stabilizacijos laukas. Taigi: ar šis laukas veikia ,,svečią" iš išorės? O gal šio lauko šaltinis yra jo kūne? Supranti skirtumą?
— Taip,—atsakiau iš lėto.—Jeigu jis išorinis, tai jinai, tai... tokia...
— Tai nutolusi nuo Soliario, tokia sistema suirs,— baigė jis už mane.—To numatyti negalima, bet juk tu esi padaręs eksperimentą. Toji raketa, kurią paleidai... ji vis tebesisuka, žinai. Atspėjamu laiku aš net apskaičiavau jos judėjimo duomenis. Tu gali nuskristi, išeiti į orbitą, prisiartinti ir patikrinti, kas atsitiko... keleivei...
— Pasiutai! — sušvokščiau aš.
— Manai? Na... o kad taip... prisitraukus ją čia... tą raketėlę? Taip galima padaryti. Ji yra valdoma distanciniu būdu. Išvesim ją iš orbitos ir...
— Liaukis!
— Irgi ne? Ką gi, yra dar vienas būdas, labai paprastas. Jai net nereikės nusileisti Stotyje. Kam? Tegu sau sukasi. Susijungsime su ja per radiją: jeigu ji gyva, tai atsilieps ir...
— Bet... betgi ten jau seniai nebėra deguonies! —pralemenau aš.
— O gal ji išsiverčia be deguonies. Na, pabandysiu?
— Snautai... Snautai...
— Kelvinai... Kelvinai...—piktai pamėgdžiojo jis.— Pagalvok, kas tu per žmogus? Ką nori padaryti laimingą? Ką išgelbėti? Save? Ją? Kurią? Šitą ar aną? Abiem jau pritrukai drąsos? Pats matai, kur tai veda! Sakau tau paskutinį kartą. Čia yra situacija, kuriai negalima taikyti moralės normų.

Ūmai išgirdau tą patį krebždesį, kaip pirmiau, tarsi kas nagais draskytų sieną. Nežinau, kodėl mane apėmė kažkoks pasyvus, valkšnus abejingumas. Tarsi būčiau į visą šią situaciją, į mudu abu žiūrėjęs iš didelio nuotolio pro apsuktą žiūroną: smulku, truputį juokinga, nelabai svarbu.

— Na gerai,— tariau aš.— O ką, tavo manymu, turėčiau daryti? Pašalinti ją? Ryt ateis tokia pat, tiesa? Ir dar kartą? Ir taip kasdien? Kiek kartų? Kam? Kas man iš to? O tau? Sartorijui? Stočiai?
— Ne, pirmiau tu man atsakyk. Išskrisi su ja, ir, sakykim, būsi liudininkas šitokios permainos. Po poros minučių pamatysi...
— Na, ką?— tariau kandžiai.— Pabaisą? Demoną, ką? — Ne. Paprastą, paprasčiausią agoniją. Tu jau iš tiesų patikėjai jų nemirtingumu. Sakau, kad jie žūna... Ką tada darysi? Grįši... rezervo?
— Liaukis!!!—gniauždamas kumštį, riktelėjau aš.

Jis žiūrėjo į mane su atlaidžia pašaipa primerktose akyse.
— Aa, man liautis? Žinai, tavim dėtas, mesčiau tas kalbas. Jau verčiau daryk ką nors kita, gali, pavyzdžiui, pliekti rykštėmis iš keršto okeaną. Ko tu nori? Juk, jeigu...— jis žaismingai pamojavo ranka, lyg su kuo atsisveikindamas, ir pakėlė į lubas akis, tarsi stebėdamas kokią nutolstančią figūrą,— tai būsi niekšas? O šiaip tai ne? Jei šypsaisi, kai norisi staugti, apsimeti linksmu ir ramiu, kai tau norisi graužti pirštus, tada nesi niekšas? O jeigu čia negalima juo nebūti? Kas tada? Užsipulti Snautą, kuris viskuo kaltas, taip? Na, tuomet, dar esi ir idiotas, mielasis...
— Kalbi apie save,— tariau, panarinęs galvą.— Aš... myliu ją.
— Ką? Savo atsiminimus?
— Ne. Ją. Sakiau tau, ką ji norėjo pasidaryti. Šitaip nebūtų pasielgęs nė vienas... tikras žmogus.
— Pats pripažįsti, sakydamas...
— Nekibk prie žodžių.
— Gerai. Ji tave myli. O tu nori ją mylėti. Čia ne tas pats.
— Klysti.
— Kelvinai, man nemalonu, bet tu pats pradėjai kalbėti apie savo intymius reikalus. Nemyli. Myli. Ji pasiruošusi paaukoti gyvybę. Tu irgi. Labai jaudinantis dalykas, labai puikus, labai kilnus, visoks, koks tik nori. Bet visam tam čia ne vieta. Ne vieta. Supranti? Ne, tu nenori šito suprasti. Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų... jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu, nė akimirkos nesvyruodamas, jos atsikratytum. Tiesa?
— Tiesa.
— Tai gal ji kaip tik todėl nėra tokia baidyklė?! Tai suriša tau rankas? Bet juk ir svarbu, kad jos būtų surištos!
— Čia dar viena hipotezė, papildanti milijonus anų, bibliotekoje. Snautai, liaukis, ji yra... ne. Nenoriu šia tema su tavim kalbėti.
— Gerai. Pats pradėjai... Bet tik pagalvok, kad ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk!
— Tai ko tu iš manęs nori? Kad ja... kad ja atsikratyčiau? Jau klausiau tavęs: kodėl? Tu neatsakei.
— Tai dabar atsakysiu. Nesipiršau tau su šitom kalbom. Neliečiau tavo reikalų. Nieko tau neliepiu ir nedraudžiu ir nedaryčiau to, net jei galėčiau. Tai tu, tu pats atėjai čia ir išklojai viską, o žinai dėl ko? Ne? Dėl to, kad nuo savęs nusiimtum. Nusimestum. Žinau šia naštą, brangusis! Taip, taip, nepertrauk manęs! Aš tau nieko netrukdau, bet tu pats nori, kad sutrukdyčiau. Jei stočiau tau skersai kelio, gal man net galvą perskeltum, tada susidurtum su manim, su nulipintu iš to paties molio ir kraujo, kaip tu, ir pats jaustumeis kaip žmogus. O dabar... negali pats susidoroti ir todėl diskutuoji su manim... iš teisybės su pačiu savim! Pasakyk dar, kad raitytumeis iš skausmo, jeigu ji ūmai išnyktų, ne, nieko nesakyk.
— Na, žinai! Atėjau, skatinamas paprasto lojalumo, pasakyti tau, kad žadu palikti drauge su ja Stotį,— atrėmiau jo ataką, bet ir man pačiam tai skambėjo neįtikinamai.

Snautas gūžtelėjo pečiais.
— Labai galimas daiktas, kad darysi kaip nutaręs. Jeigu išvis tariau žodį šiuo reikalu, tai tik todėl, kad žengi vis aukštyn, o kristi iš aukštumos, pats supranti... Ateik ryt rytą apie devintą į viršų pas Sartorijų... Ateisi?
— Pas Sartorijų?—nustebau aš.— Juk jis nieko neįsileidžia, sakei, kad net paskambinti jam negalima.
— Dabar kažkaip susitvarkė. Mudu apie tai nekalbam, žinai... Tu esi... čia visai kas kita. Na, tiek to. Ateisi ryt?
— Ateisiu,— sumurmėjau.

Aš žiūrėjau į Snautą. Jo kairioji ranka tarsi atsitiktinai buvo paslėpta už spintos durų. Kada jos prasivėrė? Turbūt jau senokai, tačiau tokios man baisios kalbos įkarštyje nepastebėjau šito. Kaip nenatūraliai tai atrodė... Sakytum... jis slėpė ten kažką. Arba jį kas laikė už rankos. Aš apsilaižiau lūpas.

— Snautai, ką tu...
— Išeik,— tarė jis tyliai ir labai ramiai.— Išeik.

Aš išėjau ir uždariau duris, apšviestas blėstančių raudonų gaisų. Harė sėdėjo ant grindų už kokių dešimties žingsnių, pačiam pasieny. Pamačiusi mane, pašoko.
— Matai?..— tarė, žiūrėdama į mane žibančiom akim.— Pasisekė, Krisai... Taip džiaugiuosi. Gal... gal bus vis geriau...
— O, tikriausiai,— atsakiau aš išsiblaškęs.

Mudu ėjome į savo kambarį, o aš sukau galvą dėl tos idiotiškos spintos. Vadinasi, vadinasi slėpė ten?.. Ir visas tas pokalbis?.. Man taip ėmė degti skruostai, kad nejučia pasitryniau juos. Dieve, kokia beprotybė. Ir ką iš tikrųjų nutarėme? Nieko? Tiesa, ryt rytą... Omai mane pagavo baimė, kone tokia, kaip paskutinę naktį. Mano encefalograma... Ištisas įrašas visų smegenų procesų, perkeltas į spindulių pluošto vibraciją, bus pasiųstas apačion... Į šitos neaprėpiamos, bekraštės pabaisos gilumą. Kaip jis pasakė: „Jei ji išnyktų, labai kentėtumei, ką?.." Encefalograma — ištisinis įrašas. Taip pat ir nesąmoningų procesų. O jeigu noriu, kad ji dingtų, išnyktų? Antraip argi būčiau taip išsigandęs, kai ji liko gyva po to baisaus pasikėsinimo? Ar gal' būti atsakingas už savo pasąmonę? Jeigu aš nesu atsakingas, tai kas gi?.. Kas per idiotizmas! Kokio galo aš sutikau, kad būtent mano, mano... Žinoma, aš galiu šį įrašą peržiūrėti prieš tai, bet juk neiššifruosiu jo. To niekas nesugeba. Specialistai gali nuspręsti, ką tiriamasis galvojo, bet tik bendrais bruožais: kad, pavyzdžiui, sprendė matematikos uždavinį, tačiau pasakyti kokį, to jau nebegali. Jie sako, kad tai neįmanoma, nes encefalograma yra atsitiktinis mišinys daugybės tuo pat metu vykstančių procesų, ir tik dalis jų turi psichinį „pamušalą"... O pasąmonė... Apie ją jie nė kalbėti nenori, tad kur jau čia jiems šifruoti žmogaus atsiminimus, slopinamus ar neslopinamus... Bet kodėl aš taip bijau? Juk pats sakiau rytą Harei, kad šis eksperimentas nieko neduos. Jeigu jau mūsų neurofiziologai nemoka iššifruoti įrašo, tai kaipgi tas baisiai mums svetimas juodas, skystas milžinas...

Bet jis įžengė į mane nežinia kaip ir išžvalgė visą mano atmintį, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos vietos. Kaipgi abejosi tuo?.. Ir niekieno nepadedamas, be jokios „spindulinės transmisijos", įsibrovė pro dvigubai hermetizuotą kiautą, pro sunkius stoties šarvus, susirado jos viduje mano kūną ir išėjo su grobiu...

— Krisai?..— tyliai pašaukė Harė.

Aš stovėjau prie lango, įsižiūrėjęs nereginčiom akim į prasidedančią naktį. Žvaigždes temdė blanki šioje geografinėje platumoje ūkana — sūdri, nors plona marška tokių aukštų debesų, kad saulė iš tolumos, iš užu horizonto, nutvieskė juos tik labai silpnu rausvai sidabriniu švytėjimu.

Jeigu ji paskui išnyks, tai rodys, kad aš to norėjau... Kad nužudžiau ją. Neiti ten? Jie negali manęs priversti. Tačiau ką jiems pasakysiu? Šito — ne. Negaliu. Vadinasi, reikia apsimetinėti, reikia meluoti, visad ir nuolatos. Ir todėl, kad gal manyje esama minčių, ketinimų, vilčių, baisių, taurių, pražūtingų, o aš nieko apie juos nežinau. Žmogus žengė pasitikti kitų pasaulių, kitų civilizacijų, nepažinęs kaip reikiant savo paties užkaborių, aklaviečių, šulinių, užbarikaduotų tamsių durų. Išduoti ją... iš gėdos? Išduoti tik todėl, kad pritrūkau drąsos?

— Krisai...— dar tyliau sukuždėjo Harė.

Aš veikiau jaučiau, negu girdėjau, kaip ji be garso priėjo prie manęs, ir apsimečiau, kad nieko nepastebiu. Šiuo momentu norėjau būti vienas. Turėjau būti vienas. Dar niekam nesiryžau, nieko nenutariau, nepadariau tvirto sprendimo. Stovėjau nejudėdamas, įsižiūrėjęs į tamsėjantį dangų, į žvaigždes, kurios buvo tiktai vaiduokliškas žemės žvaigždžių šešėlis, o tuštumoje, kuri dabar pakeitė pašėlusiai lekiančias mintis, be žodžių augo bukas abejingas įsitikinimas, kad ten, nepasiekiamose man sąmonės gelmėse, jau esu pasirinkęs ir, dėdamasis, kad nieko neįvyko, net neturėjau jėgų niekinti save.

MĄSTYTOJAI

— Krisai, tai vis tas eksperimentas?

Aš krūptelėjau nuo jos balso. Jau kelios valandos gulėjau nemiegodamas, žiūrėdamas į tamsą, vienišas, nes negirdėjau net jos kvėpavimo ir visai užmiršau ją labirintuose susiraizgiusių nakties minčių, svaičiojimų, pusiau prasmingų ir todėl įgaunančių naują mastą ir reikšmę.

— Ką... iš kur žinai, kad nemiegu?..— paklausiau aš. Mano balse skambėjo baimė.
— Iš kvėpavimo...— atsakė ji tyliai, tarsi atsiprašydama.— Nenorėjau tau trukdyti... Jei negali, nesakyk. . .
— Ne, kodėl gi. Taip, tas eksperimentas. Įspėjai.
— Ko jie iš jo tikisi?
— Patys nežino. Kažko. Ko nors. Tai nėra operacija „Mintis", o veikiau „Neviltis". Dabar tereikia vieno: žmogaus, kuris turėtų pakankamai drąsos ir prisiimtų atsakomybę už sprendimą, tačiau šią drąsos rūšį dauguma laiko paprastu bailumu, nes tai yra atsitraukimas, supranti, rezignacija, žeminantis žmogų pabėgimas. Argi garbinga žmogui bristi, klimpti ir skęsti kažinkame, ko jis nesupranta ir niekad nesupras?

Aš nutilau, bet nespėjau dar atgauti kvapo, ir vėl nauja pykčio banga užplūdo mane:
— Aišku, niekad netrūko praktiškai žvelgiančių tipelių. Jie sakė, kad jeigu net nepavyktų užmegzti kontakto, tai studijuodami tą plazmą — visus tuos pasiutusius gyvus miestus, kurie iššoka iš jos vienai parai ir vėl išnyksta,— mes pažinsime materijos paslaptį, tarsi jie nebūtų žinoję, jog tai yra savęs apgaudinėjimas, lankymasis bibliotekoje, kur viskas surašyta nesuprantama kalba ir tegalima apžiūrinėti spalvotus knygų apdarus.
— Ar nėra daugiau tokių planetų?
— Nežinia. Gal ir yra, mes žinome tik tą vieną. Šiaip ar taip, ji yra be galo retas dalykas, ne taip, kaip Žemė. Mes, mes esame paprasti, esame Visatos žolė ir didžiuojamės tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viską sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklavę, mes drąsiai ir džiaugsmingai žygiavome į tolius: į kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Užvaldysime juos arba patys būsime užvaldyti — tiek ir tegalvojo mūsų nelemtos smegenys... Ak, tiek to. Neverta.

Aš atsikėliau, apgraibom susiradau vaistinėlę, plokščią stiklainį su migdomaisiais vaistais.
— Miegosiu, mieloji,— tariau, atsisukdamas į tamsą, kurioje kažkur aukštai ūžė ventiliatorius.— Reikia užmigti. Antraip pats nežinau...

Atsisėdau lovoje. Ji palietė man ranką. Griebiau ją, nematomą, ir laikiau nejudėdamas, kol miegas atgniaužė man rankas. Rytmetį, kai pabudau žvalus ir pailsėjęs, eksperimentas pasirodė man menkas daiktas, nesupratau, kaip galėjau suteikti jam tiek reikšmės. Dabar man mažai terūpėjo ir tai, kad Harė eis su manim į laboratoriją. Visos jos pastangos pasilikti, kai aš išėjau kelioms minutėms iš kambario, buvo bergdžios. Aš atsisakiau tolesnių bandymų, nors ji primygtinai prašė (net sutiko, kad ją kur uždaryčiau), ir patariau jai pasiimti kokią knygą pasiskaityti.

Labiau, negu pati procedūra, mane domino, ką rasiu laboratorijoje. Šioje didelėje šviesiai žydroje salėje nebuvo nieko ypatingo, tik stelažuose ir spintose su analitiniais stiklais žiojėjo dideli tušti tarpai (be to, kai kuriose spintose nebuvo stiklų, o vienų durų plokštė suskilusi žvaigždės forma, tarsi čia būtų neseniai vykusi kova, ir jos pėdsakai skubiai, bet skrupulingai likviduoti). Triūsiantis prie aparatūros Snautas elgėsi itin santūriai, Harės pasirodymą sutiko kaip paprasčiausią dalyką ir iš tolo jai linktelėjo. Kai jis suvilgė man smilkinius ir kaktą fiziologiniu skysčiu, atėjo Sartorijus. Jis įėjo pro mažas dureles, vedančias kažkur į tamsą. Vilkėjo baltą apsiaustą, ant jo buvo užsimetęs juodą ligi kulkšnių apsauginę prijuostę. Rimtas, tvirtas, jis pasisveikino su manim taip, tarsi mes būtume Žemėje didelio instituto darbuotojai, išsiskyrę tik vakar. Aš tik dabar pastebėjau, kad negyvą išraišką jo veidui teikia kontaktinės linzės, kurias jis dėvėjo po vokais vietoj akinių.

Susinėręs ant krūtinės rankas, Sartorijus stovėjo ir žiūrėjo, kaip Snautas juosia pridėtus prie mano galvos elektrodus baltu raiščiu, muturiuodamas jį it kyką. Jis kelis kartus apžvelgė visą salę, tarsi nepastebėdamas Harės, kuri, susigūžusi, nelaiminga, sėdėjo ant mažos taburetės prie sienos, dėdamasi skaitanti knygą. Kai Snautas atsitraukė nuo mano kėdės, aš pajudinau apsunkintą metalu ir laidais galvą, norėdamas pamatyti, kaip jis jungia aparatūrą, bet Sartorijus netikėtai pakėlė ranką ir entuziastingai tarė:
— Daktare Kelvinai! Prašom valandėlę dėmesio, susikaupkit! Neketinu nieko tamstai įsakinėti, nes tai neduotų jokių rezultatų, tik prašau liautis galvoti apie save, apie mane, apie kolegą Snautą, apie kokius kitus asmenis, eliminuoti bet kokį atsitiktinumą ir sukaupti visą dėmesį į tą reikalą, dėl kurio mes čia atėjome. Žemė ir Soliaris, tyrinėtojų kartos, sudarančios vieną visumą, nors pavienių žmonių gyvenimas turi savo pradžią ir pabaigą, mūsų atkaklumas siekiant užmegzti intelektualinį kontaktą, istorinio žmonijos nueito kelio ilgumas, įsitikinimas, kad jis bus tęsiamas ateityje, pasiryžimas pasiaukoti, sutikti bet kokius sunkumus, atiduoti visus savo jausmus šiai mūsų misijai — štai temos, kurios privalo pripildyti visą jūsų. sąmonę. Tiesa, minčių tėkmė nepriklauso vien nuo jūsų valios, bet tai, kad čia esate, patvirtina mano nurodytos sekos autentiškumą. Jeigu nebūsite tikras, kad susidorojote su pavestu uždaviniu, prašom pasakyti, ir kolega Snautas pakartos įrašą. Juk turime laiko...

Pastaruosius žodžius jis ištarė su blankia sausa šypsena, tebežiūrėdamas į mane vis tokiu pat skvarbiu, veriančiu žvilgsniu.

Man viskas persivertė viduje nuo tų taip rimtai su tokiu orumu skelbiamų frazių srovės. Laimė, Snautas nutraukė užsitęsusią tylą.
— Galima, Krisai?— paklausė jis atsainiai ir familiariai, pasirėmęs alkūne ant aukšto elektroencefalografo pulto, tarsi remtųsi į krėslo atkaltę. Buvau jam dėkingas, kad pavadino mane vardu.
— Galima,— atsakiau prisimerkęs.

Kai tik Snautas baigė tvirtinti elektrodus ir uždėjo pirštus ant mygtukų, susijaudinimas, nuniokojęs mano smegenis, ūmai išnyko. Juodoje aparato plokštėje išvydau pro blakstienas rausvą kontrolinių lempelių šviesą. Palengva ėmiau nebejausti nemalonių drėgnų, šaltų it metalinės monetos elektrodų, kurie juosė man galvą. Buvau it pilka, neapšviesta arena. Šią tuštumą iš visų pusių stebėjo nematomų žiūrovų minia, amfiteatru apsupusi tylą, kurioje pleveno ironiška panieka Sartorijui ir Misijai. Įtampa vidinių observatorių, geidžiančių suvaidinti improvizuotą vaidmenį, silpnėjo. „Harė?" — pagalvojau tą žodį išbandymui, su maudžiančiu nerimu, pasiruošęs tučtuojau trauktis atgal. Tačiau toji mano budri akla auditorija neužprotestavo. Kokią valandėlę buvau tarsi grynas jautrumas, nuoširdus graudulys, pasirengęs kantrioms, ilgoms aukoms. Harė pripildė mane visą be formų, be silueto, be veido, ir ūmai pro jos beveidį beviltišku švelnumu dvelkiantį paveikslą visu savo profesorišku orumu išniro iš pilkos miglos Gezė, soliaristikos ir soliarininkų tėvas. Bet aš galvojau ne apie aną dumblo išsiveržima, me apie dvokiantį liūną, prarijusį jo auksinius akinius ir dailiai sušukuotus žilus ūsus. Aš mačiau tik graviūra tituliniame monografijos lape, tankiai subrūkšniuotą foną, kuriuo dailininkas apsupo jo galvą taip, kad ji radosi aureolėje. Jo veidas, ne bruožais, o dora senovine išmintim buvo toks panašus į mano tėvo veidą, kad net nežinojau, kuris jų žvelgia į mane. Jiedu abu neturėjo kapo — toks dažnas ir paprastas nūdienos reiškinys, jog net nebejaudino.

Vaizdas jau blanko, o aš akimoju — nežinau, ar ilgam — užmiršau Stotį, eksperimentą, Harę, juodąjį okeaną, viską — mane akimirka it žaibas pervėrė įsitikinimas, kad aniedu jau nebeegzistuojantys, baisiai mažučiai, sauja pelenų paversti žmonės susidorojo su viskuo, kas pasitaikė jų kelyje, ir plaukianti iš šio atradimo ramybė sunaikino beformę minią, kuri supo pilką areną, tyliai laukdama mano pralaimėjimo. Aš išgirdau dvigubą spragtelėjimą, aparatūra išsijungė ir į mano akis tvoskė dirbtinė šviesa. Prisimerkiau. Sartorijus, stovėdamas vis toje pat pozoje, akylai žvelgė į mane, Snautas, nusigręžęs nuo jo, triūsė prie aparato, sakytum tyčia šlepsėdamas krintančiais nuo kojų sandalais.

— Ar manote, daktare Kelvinai, kad pavyko? — susniaukrojo savo nemaloniu balsu Sartorijus.
— Taip, — atsakiau aš.
— Esate tuo įsitikinęs?— su nustebimo gaidele, net įtariai paklausė Sartorijus.
— Taip.

Mano įsitikinimas ir šiurkštus atsakymo tonas valandėlę sutrikdė jo šaltą orumą.
— Tai... gerai,— bambtelėjo jis ir apsidairė, tarsi nežinodamas, ką dabar veikti. Snautas priėjo prie manęs ir ėmė vyturiuoti raištį.

Aš atsistojau ir perėjau per salę, o tuo tarpu Sartorijus, kuris buvo įėjęs į tamsųjį kambarį, grįžo su jau išryškintu ir išdžiūvusiu filmu. Keliolikoje metrų juostos driekėsi virpančios, balsvai dantytos linijos nelyginant kokie pelėsiai ar voratinkliai, paskleisti juodame slidžiame celiuliozės kaspine.

Aš jau nebeturėjau ką veikti, bet neišėjau. Jiedu įdėjo į oksiduotą moduliatoriaus kasetę filmą, kurio galą Sartorijus. dar kartą apžiūrėjo, įtariai paniuręs, tarsi stengdamasis iššifruoti slypinčią šiose virpančiose linijose prasmę.

Kita eksperimento dalis jau buvo nematoma. Aš tik žinojau, kas dedasi, kai Sartorijus ir Snautas priėjo prie valdymo - pultų pasienyje ir paleido į darbą reikiamą aparatūrą. Po švininėm grindim ričių apvijose, silpnai narnėdama bosu, pakirdo srovė, paskui švieselės vertikaliuose stikliniuose indikatoriaus vamzdeliuose nučiuožė žemyn, rodydamos, kad didysis rentgeno aparato tubusas leidžiasi į vertikalų šulinį ir sustoja jo atvirose žiotyse. Tada švieselės sustingo ties žemiausiomis skalės padalomis ir Snautas ėmė didinti įtampą, kol rodyklės, tikriau tariant, balti jas pakeitę protarpiai, kryptelėję padarė posūkį dešinėn. Srovės gausmas buvo vos girdimas, nieko daugiau neįvyko, filmo ritės sukosi po vožtuvu, taigi to net pamatyti negalėjai, metražo skaitliukas tyliai tiksėjo it laikrodžio mechanizmas.

Harė žiūrėjo iš už knygos čia į mane, čia į juos. Aš priėjau prie jos. Ji klausiamai pažvelgė.

Eksperimentas baigėsi. Sartorijus pamažu priėjo prie didelės konusinės aparato galvutės.
— Eisim?..— vien lūpomis paklausė Harė.

Aš linktelėjau galvą. Ji atsistojo. Su niekuo neatsisveikindamas — tai būtų atrodę pernelyg beprasmiška — praėjau pro Sartorijų.

Pro aukštus viršutinio koridoriaus langus švietė neapsakomai gražus saulėlydis. Tai nebuvo paprastas, rūškanas, pritvinkęs raudonis, o visi niuansai rožinės spalvos, tarsi nubertos smulkiausiom sidabro kruopelytėm. Sunki chaotiškai susiraukšlėjusi bekraštės okeano lygumos juoduma, rodėsi, atsakydama į šį malonų švytėjimą, žioruoja rusvai violetine švelnia atošvaiste. Tik prie pat horizonto dangus dar tebebuvo atkakliai rudas.

Ūmai sustojau vidury koridoriaus. Negalėjau nė pagalvoti, kad vėl lyg kalėjimo kameroj mudu užsidarysime kambaryje, iš kurio matyti tik okeanas.
— Hare,— tariau aš,— žinai... norėčiau užeiti į biblioteką... Ar tu nieko prieš?..
— O, mielai, aš pasiieškosiu ko paskaityti,— atsakė ji su kiek dirbtinu žvalumu. Jutau, kad nuo vakar dienos tarp mūsų atsirado kažkoks neužlygintas plyšys ir kad privalau parodyti jai nors truputį nuoširdumo, bet mane apėmė visiška apatija. Nežinau, kas būtų galėjęs mane iš jos išjudinti.

Mudu grįžome atgal, paskui pandusu nuėjome ligi mažo prieangėlio. Čia buvo trejos durys, o tarp jų, nelyginant kokiose vitrinose, gėlės už krištolinių stiklų.

Viduriniosios į biblioteką vedančios durys buvo iš abiejų pusių apmuštos išsipūtusia dirbtine oda; verdamas duris, visad stengiausi jos nepaliesti. Viduje, didelėje apskritoje salėje su blyškiai sidabrinėmis lubomis, išdekoruotomis stilizuotomis saulėmis, buvo truputį vėsiau.

Perbraukiau ranka per soliaristinės klasikos tomų nugarėles ir jau norėjau pasiimti pirmąjį Gezės tomą su anuo graviūriniu jo portretu tituliniame lape, pridengtu plonu popierium, bet netikėtai pamačiau anąkart nepastebėtą storą aštuntojo formato Gravinskio tomą.

Atsisėdau į minkštą fotelį. Buvo visiškai tylu. Per žingsnį nuo manęs Harė vartė kažkokią knygą, girdėjau, kaip čeža jos sklaidomi puslapiai. Gravinskio žinynas, studentų dažniausiai vartojamas kaip šiaip sau „skaitalas", buvo rinkinys alfabetine tvarka surašytų soliaristinių hipotezių, nuo abiologinės ligi išsigimėliškosios. Kompiliatorius, kuris, rasi, niekad net nėra matęs Soliario, išnaršė visas monografijas, ekspedicijų protokolus, atskirus straipsnius ir provizorinius pranešimus, kruopščiai išstudijavo netgi kitas planetas tyrinėjančių planetologų veikalus ir sudarė katalogą, kiek bauginanti formuluočių lapidariškumu, nes jos dažnai pavirsdavo trivialiomis, pražudydamos subtilų šias hipotezes pagrindusių minčių sudėtingumą. Be to, šis veikalas, numatytas tapti enciklopediniu, dabar buvo veikiau įdomus kaip kuriozas, jis buvo išleistas prieš dvidešimt metų, o per tą laiką priaugo kalnas naujų hipotezių, kurios jau nebe - sutilptų vienoje knygoje. Žiūrinėjau alfabetinį autorių sąrašą nelyginant žuvusiųjų registrą; retas kuris dar buvo gyvas, o aktyviai soliaristikoje turbūt jau nebedirbo nė vienas. Visas šis pačias įvairiausias kryptis apimantis minčių lobynas teigė, kad bent viena hipotezė turi būti teisinga; atrodė negalimas daiktas, kad tikrovė būtų visai skirtinga, dar kitokia, negu miriadai jai daromų pasiūlymų. Knygos įžangoje Gravinskis suskirstė periodais kone šešiasdešimt jam žinomų soliaristikos metų.
Pirmajame, prasidedančiame nuo Soliario atradimo momento, niekas nekūrė hipotezių sąmoningai. Tada buvo pripažinta, kažkaip intuityviai, pasikliaujant „sveiku protu", kad okeanas yra negyvas cheminis konglomeratas, pasibaisėtina aplink planetą telkšanti drebučių masė, kuri dėl savo kvazivulkaninės veiklos geba kurti keisčiausius tvarinius ir savotišku procesų automatiškumu stabilizuoja nepastovią orbitą taip, kaip švytuoklė laikosi vis toje pačioje švytavimo plokštumoje. Tiesa, jau po trejų metų Mažino pasisakė už gyvą ,,drebutinės mašinos" prigimtį, tačiau Gravinskis biologinių hipotezių pradžią datavo devyneriais metais vėliau, ir iki tol vieniša Mažino nuomonė sulaukė vis daugiau šalininkų. Kitais metais atsirado daugybė labai painių paremtų biomatematine analize teorinių gyvo okeano modelių.
Trečiasis periodas buvo kone monolitinių mokslininkų pažiūrų susiskaldymo periodas. Jame atsirado įvairių kartais atkakliai rungtyniaujančių mokyklų. Tai buvo Panmalero, Štroblio, Freihauzo, le Greilio, Osipovičiaus veiklos metas. Visas Gezės palikimas tada buvo žiauriai sukritikuotas. Atsirado pirmieji atlasai, katalogai, asimetriadų stereofotografijos; ligi tol jos buvo laikomos tvariniais, kurių negalima ištyrinėti; persilaužimas įvyko, kai į audringas, galinčias kas sekundę išsiveržti kolosų gelmes imta siuntinėti naujus distanciniu būdu valdomus aparatus. Tada, verdant diskusijoms, atsirado su panieka nutylimų minimalistinių hipotezių, skelbiančių, kad jeigu to išgarsintojo „kontakto" su „protinga pabaisa" ir nepasisektų užmegzti, tai ir tuo atveju tyrinėjimas stingstančių mimoidinių miestų bei rutulinių kalnų, kuriuos okeanas išmeta ir vėl praryja, duotų vertingų žinių chemijos ir fiziko - chemijos mokslui, naujų duomenų apie molekulių milžinių struktūrą. Tačiau su tokių tezių skelbėjais niekas net polemizuoti nebandė. Juk tai buvo periodas, kai atsirado ligšiol aktualūs tipinių metamorfozių katalogai ir bioplazminė Franko mimoidų teorija, kuri, kad ir pripažinta klaidinga ir atmesta, išliko puikus minties polėkio ir logikos pavyzdys.

Tie po trisdešimt kelerius metus turintys „Gravinskio periodai" buvo naivi jaunystė, gaivalingai optimistinis romantizmas, pagaliau — brandus soliaristikos amžius, paženklintas pir- mųjų skeptiškų balsų. Jau baigiantis dvidešimtpenkmečiui, radosi hipotezių apie Soliario okeano apsichiškumą, tai buvo pirmųjų koloidinių ir mechaninių hipotezių pakraipos, jų vėlyvesnieji palikuonys. Visi bandymai rasti okeano sąmoningos valios apraiškų, procesų tikslingumo, vidinio poreikio motyvuojamos veiklos buvo kone visų pripažinti kažkokiu ištisos tyrinėtojų kartos iškrypimu. Įnirtinga aistra griauti jų teiginius paruošė dirvą blaiviems, analitiškiems į kruopštų faktų rinkimą sukoncentruotiems Holdeno, Eonido, Stolivos grupės tyrinėjimams. Tai buvo laikas, kai sparčiai pūtėsi ir didėjo archyvai, mikrofilmų kartotekos, daugėjo ekspedicijų, aprūpintų visokiausiais aparatais — automatiniais registratoriais, žymėtuvais, zondais, kokius tik begalėjo pasiūlyti Žemė. Būdavo metų, kai tyrinėjimuose dalyvaudavo iškart apie tūkstantis žmonių.

Tačiau jau tada, kai nuolat kaupiamos medžiagos augimo tempas vis didėjo, mokslininkus įkvėpusi idėja darėsi bevaisė. Prasidėjo tos, šiaip ar taip, dar optimistinės Soliario tyrinėjimų fazės smukimo laikotarpis, kuriam sunku nustatyti aiškias laiko ribas. Būdinga šios fazės žymė buvo visų pirma didelės, drąsios individualybės — vienos teorine vaizduote, kitos savo neiginiais— Gezė, Štroblis ar Sevada, paskutinis iš didžiųjų soliarininkų, kuris žuvo paslaptingom aplinkybėm planetos pietinio ašigalio rajone, pasielgęs taip, kaip nebūtų pasielgęs netgi naujokas. Jis šimto stebėtojų akyse įvedė žemai ties okeanu sklandančią mašiną į greituolio gelmę, kuris, aiškiai buvo matyti, traukėsi jam iš kelio. Imta kalbėti apie kažkokį staigų silpnumą, apalpimą ar vairų defektus, o iš tikrųjų tai buvo, manding, pirmoji žmogžudystė, pirmasis ūmus, aiškus siaubo priepuolis. Pirmas, bet ne paskutinis. Tačiau Gravinskio tome nebuvo tokių duomenų, tad aš pats prisidūriau datas, faktus ir smulkmenas, žiūrėdamas į jo pageltusius smulkučiu šriftu išmargintus puslapius.

Tokių patetiškų pasikėsinimų į savo paties gyvybę vėliau jau nebebuvo, nebebuvo ir tokių didelių individualybių. Dar niekas neištyrė, kodėl vienu ir tuo pačiu metu atsiranda tiek daug tyrinėtojų, atsidėjusių vienai kuriai planetologijos sričiai. Didelių gabumų ir stipraus charakterio žmonės gimsta maždaug pastoviu dažnumu, o tai, kodėl jie pasirenka nevienodą veiklos sferą, ir vienoje mokslo srityje jų esama, o kitoje trūksta, matyt, apsprendžia tos srities atveriamos perspektyvos. Įvairiai vertinant soliaristikos klasikus, negalima paneigti jų talento, o kartais net genialumo. Ištisus dešimtmečius nebylus Soliario gigantas traukė geriausius matematikus, fizikus, biofizikus, informacijos teorijos, elektrofiziologijos garsenybes. Ir nei iš šio nei iš to ilgainiui tyrinėtojų armija sakytum neteko vadų. Liko pilka bevardė minia kantrių faktų rinkėjų, daugelio originalių eksperimentų kūrėjų, bet jau nebebuvo nei ekspedicijų visos planetos mastu, nei drąsių visus faktus ir reiškinius apibendrinančių hipotezių.

Soliaristika ėmė krikti, ir tarsi akompanimentas, tarsi jos slūgstančio polėkio paralelė masiškai priviso tik smulkmenom viena nuo kitos besiskiriančių hipotezių apie Soliario jūrų degeneraciją, involiuciją, regresą. Kada ne kada pasirodydavo drąsesnių, įdomesnių samprotavimų, tačiau apskritai okeanas buvo pripažintas galutiniu išsivystymo produktu, kuris seniai, prieš tūkstantmečius, pergyveno aukščiausios organizacijos periodą, o dabar, būdamas tik fiziškai vientisas, ima skaidytis į daugybę nereikalingų, beprasmiškų, merdinčių padarų. Taigi — monumentali, amžius trunkanti agonija: šitaip buvo žiūrima į Soliarį. Ilgūnuose ar mimoiduose buvo įžvelgiama išsigimimo žymių, skystą kūną graužiančiuose procesuose buvo ieškoma chaoso ir anarchijos apraiškų, galiausiai ši kryptis tapo puolimu, ir visa sekančių septynerių, aštuonerių metų mokslinė literatūra, nors, suprantama, neduodanti apibrėžimų, aiškiai rodančių jos autorių jausmus, yra tarsi ištisas šmeižtų kalnas — kerštas, kurį netekusios vadovų pilkos soliarininkų minios nukreipė į vis vienodai abejingą, ignoruojantį jų buvimą atkaklių tyrinėjimų objektą. Aš buvau susipažinęs su keliolikos Europos psichologų originaliais darbais (šie darbai, rasi, be reikalo nebuvo įjungti į soliarinę klasiką), kurie tiek teturėjo bendro su soliaristika, kad ilgą laiką tyrinėjo viešosios nuomonės reakciją, kolekcionuodami pačius neįmantriausius pasisakymus, nespecialistų balsus, ir parodė, kaip glaudžiai siejosi tos nuomonės pasikeitimai su tais procesais, kurie tuo metu vyko mokslininkų aplinkoje.

Taip pat ir koordinacinėje Planetologijos Instituto grupėje, ten, kur buvo sprendžiamas materialios tyrinėjimų paramos klausimas, vyko permainos, buvo nuolat nors ir palaipsniui mažinamas soliaristinių institutų ir bazių biudžetas bei vykstančių į planetą ekspedicijų dotacijos. Balsai, reikalaujantys mažinti tyrinėjimus, maišėsi su pasisakymais tų, kurie siūlė pavartoti energingiau veikiančias priemones. Bet turbūt niekas nenužengė toliau už administracinį Pasaulinio Kosmologijos Instituto direktorių, kuris atkakliai tvirtino, kad gyvasis okeanas anaiptol neignoruoja žmonių, tik jų nepastebi nelyginant dramblys vaikščiojančios jo sprandu skruzdėlės, ir, norint atkreipti jo dėmesį ir sukoncentruoti į mus, reikia panaudoti galingus impulsus ir mašinas - gigantus visos planetos mastu. Komiškas momentas čia buvo tas, jog (kaip su patyčia pažymėjo spauda) tokių brangių žygių reikalavo Kosmologijos, o ne Planetologijos Instituto direktorius, kuris finansavo Soliario tyrinėjimus. Taigi čia buvo dosnumas iš svetimos kišenės.

Ir vėl užvirė naujų hipotezių verpetas, atgimė senosios su neesminiais pakitimais — susiaurintos ar išplėstos. Dėl to aiški nors ir labai išsiplėtojusi soliaristika atsidūrė painiame pilname aklaviečių labirinte. Visuotinio abejingumo, stagnacijos ir atsibodėjimo atmosferoje Soliario okeano palydovu tapo kitas, bevaisis niekam nereikalingų popierių okeanas.

Prieš kokius dvejus metus, kai aš, Instituto absolventas, įžengiau į Gibariano dirbtuvę, buvo gauta Meto - Irvingo fundacija, skirianti dideles premijas tam, kas panaudos okeano dumblių energiją žmonių poreikiams. Jau ir anksčiau tai magėjo tyrinėtojams ir ne vieną plazminių drebučių krovinį atvežė Žemėn kosminiai laivai. Ilgai ir kantriai buvo ieškoma jų konservavimo metodų — taikoma aukšta ir žema temperatūra, dirbtinė panaši į Soliario mikroatmosfera ir mikroklimatas, sukuriantis radiaciją, tūkstančiai cheminių receptų, o naudos tiek, kad buvo galima stebėti daugiau ar mažiau vangų irimo procesą, taip pat ir visus kitus, daug kartų visose stadijose su didžiausiu tikslumu aprašytus — savęs naikinimo procesą, maceraciją, pirminį, arba ankstyvąjį, ir vėlyvąjį, antrinį, nykimą. Tokio pat likimo susilaukdavo ir pavyzdžiai, paimti iš visokių plazmos ataugų bei darinių. Skyrėsi tik budai, kuriais buvo pasiekiami rezultatai, tiksliau, lengva it pelenai, žvilganti lyg metalas autofermentacija atskiesta buiza. Jos sudėtį, elementų santykį ir chemines formules galėjo išvardinti kiekvienas iš miego pažadintas soliarininkas.

Bandymai išlaikyti gyvą — arba bent vegetacijos bei hibernacijos būklėje — kokią didelę ar mažą pabaisos dalelę, atskirtą nuo planetos organizmo, baigėsi visiška nesėkme. Tada kilo įsitikinimas (kurį išvystė Meinerio ir Prorocho mokyklos), kad liko įspėti tik viena mįslė, ir kai ją atrakinsime tinkamai parinktu interpretacijos raktu, viskas staiga paaiškės...

Ieškodami šio rakto, to filosofinio Soliario akmens, dažnai eikvojo laiką ir energiją žmonės, nieko bendro neturintys su mokslu, o ketvirtoje soliaristikos egzistavimo dekadoje tų kom- binatorių maniakų, nepriklausančių mokslo sričiai, patrakėlių, užsidegimu pranokstančių savo senuosius pirmtakus, tokius, kaip „perpetuum mobile" ar „apskritimo kvadratūros" pranašai, tiek priaugo, kad pasiekė epidemijos mastą, ir net kai kurie psichologai susirūpino. Tačiau ši aistra po keleto metų užgeso, o kai aš ruošiausi kelionei į Soliarį, jau seniai apie tai nei buvo rašoma laikraščiuose, nei kalbama, kaip, beje, ir apie patį okeaną.

Dėdamas į lentyną Gravinskio tomą, pastebėjau šalimais — knygos buvo sustatytos alfabetine seka — mažutę, vos beįžiūrimą tarp storų nugarėlių Gratenštromo brošiūrėlę, itin originalų soliaristinės literatūros pumpurą. Tai buvo knyga, nukreipta — kovoje už supratimą užužmogiškų reiškinių — prieš pačius žmones, prieš žmogų, savotiškas paskvilis prieš mūsų giminę, pasiutiškai matematiškai sausas savamokslio darbas. Paskelbęs prieš tai nemaža keistokos medžiagos apie kai kurias itin smulkias ir, sakyčiau, antraeiles kvantinės fizikos šakas, šiame savo svarbiausiajame, nors tik keliolikos puslapių labai keistame veikale jis stengėsi įrodyti, jog net iš pažiūros kuo abstrakčiausi, labiausiai teoriški sumatematinti mokslo pasiekimai tėra tik per žingsni nutolę nuo priešistorinio, jutiminio, antropomorfinio mus supančio pasaulio supratimo. Ieškodamas reliatyvumo teorijose, jėgos laukų teoremos formulėse, tariamybėje, vieningo kosminio lauko hipotezėse kūno pėdsakų, atseit, viso to, kas yra ten kaip darinys ir pasekmė mūsų jausmų, mūsų organizmo sandaros, gyvuliškos žmogaus fiziologijos ribotumo ir fizinių defektų pasekmė,— Gratenštromas padarė galutinę išvadą, kad apie bet kokį žmogaus „kontaktą" su ne žmogiško pavidalo, ahumanoidine civilizacija negali ir niekad negalės būti kalbos. Šiame visai mūsų giminei taikomame paskvilyje nebuvo net užsiminta apie mąstantį okeaną, tačiau po tuo niekinamai triumfuojančiu nutylėjimu kone kiekviename sakinyje jautei jo buvimą. Taip bent aš jaučiau, pirmąkart susipažindamas su Gratenštromo brošiūra. Tas darbas, beje, buvo veikiau kuriozas, o ne soliariana normalia prasme. Tarp klasikos veikalų jis buvo todėl, kad jį ten padėjo pats Gibarianas, kuris ir davė man jį paskaityti.

Su keistu panašiu į pagarbą jausmu atsargiai kišau ploną net neįrištą brošiūrėlę į lentynas tarp knygų. Pirštų galais paliečiau žalsvai rudą „Soliario almanachą". Vis dėlto reikia pripažinti, kad, nepaisant viso chaoso, kuris mus supo, ir viso mūsų bejėgiškumo, per keliolika dienų mums paaiškėjo pora pagrindinių klausimų, kuriuos sprendžiant, buvo išeikvota marios rašalo. Dėl savo neišsprendžiamumo jie buvo ilgą laiką bergždžių ginčų tema.

Ar okeanas yra gyva būtybė, ir toliau abejoti galėtų kas nors, mėgstantis paradoksus ir gerokai užsispyręs. Tačiau negalima buvo užginčyti, kad jis turi psichiką, kad ir kaip suprastumei tą žodį. Pasidarė aišku, kad jis net labai gerai pastebi mūsų buvimą virš jo... Tas vienas faktas nieku pavertė visą plačią soliaristikos atšaką, sakančią, kad okeanas yra „pasaulis savyje", „būtis savyje", neturinti kitados buvusių nūnai išnykusių jutimo organų, kad jis nieko nežino apie išorinių reiškinių ar objektų egzistavimą, yra užsisklendęs verpete gigantiškų minties srautų, kurių buveinė, guolis ir tvėrėjas yra jo dviejų saulių apskriejama praraja.

Daugiau: sužinojome, kad okeanas geba dirbtinai sintezuoti tai, ko mes patys nemokame — mūsų kūnus, ir net tobulinti juos, įvesdamas į jų atominę struktūrą nesuprantamų pataisų, matyt, suderintų su jo turimais tikslais.

Taigi okeanas egzistavo, gyveno, mąstė, veikė. Visam laikui atkrito šansas redukuoti „Soliario problemą" ligi beprasmybės ar ligi nulio, nebegaliojo teigimas, kad okeanas nėra gyva esybė, o tuo pačiu mūsų pralaimėjimas anaiptol nėra pralaimėjimas. Žmonės norom nenorom turėjo pripažinti kaimyną, kuris, nors už bilijonų kilometrų tuštumos, atskirtas ištisų šviesmečių tarpo, atsistojo jų ekspansijos kelyje, sunkiau aprėpiamas už visą Visatą.

„Gal mes atsidūrėme istorijos posūkio taške",— galvojau aš. Gali paimti viršų nutarimas rezignuoti, atsitraukti — ar dabar, ar netolimoje ateityje. Net pačios Stoties likvidavimo aš nelai- kiau negalimu ar neįtikimu dalyku. Bet netikėjau, kad šitokiu būdu galima būtų ką nors išgelbėti. Pats mąstančio koloso egzistavimas jau niekad neduos žmonėms ramybės. Nors ir išvaikščiotume Galaktiką, nors ir susisiektume su kitomis panašių į mus būtybių civilizacijomis, Soliaris amžinai bus žmogui mestas iššūkis.

Ir dar vienas nedidelis oda įrištas tomas užklydo tarp „Almanacho" komplektų. Prieš atskleisdamas, valandėlę žiūrėjau į patamsėjusius nuo pirštų viršelius. Tai buvo sena knyga, Muntijaus „Soliaristikos įžanga". Prisiminiau tą naktį, kai ja skaičiau, ir Gibariano šypsnį, kuomet davė man tą savo egzempliorių, ir švintančią dieną už lango, kai perskaičiau paskutinį žodį „pabaiga". Soliaristika,— rašė Muntijus,—yra kosminio amžiaus religijos pakaitalas, yra mokslo rūbais apvilktas tikėjimas; kontaktas, tikslas, kurio ji siekia, yra toks pat miglotas ir tamsus, kaip šventųjų bendravimas ar Mesijo nužengimas. Tyrinėjimai — tai metodologinėse formulėse egzistuojanti liturgika. Nuolankus tyrinėtojų darbas yra išsipildymo, apreiškimo laukimas, nes nėra ir negali būti tiltų tarp Soliario ir Žemės. Šią akivaizdžią tiesą, kaip ir kitas (stoką bendrų eksperimentų, stoką sąvokų, kurias būtų galima perteikti) soliarininkai atmeta, kaip kad tikintieji atmetė argumentus, kurie griovė jų tikėjimo pamatus. Ir ko gi laukia, ko gali tikėtis žmonės po „informacinių ryšių užmezgimo" su mąstančiomis jūromis? Registravimo pergyvenimų, susijusių su laike nesibaigiančia egzistencija, tokia sena, kad tikriausiai pati nebepamena savo pradžios? Aprašyti troškimus, aistras, viltis ir kentėjimus, kurie kyla per momentalius gyvųjų kalnų gimdymus, aprašyti, kaip matematika pavirsta būtim, vienatvė ir rezignacija — pilnatve? Bet juk tai yra neperteikiamos žinios, o jeigu mėgintume išversti jas į kokią žemės kalbą, tai visi vertybių ir reikšmių ieškojimai pražūtų, liktų anoje pusėje. Tačiau ne tokių labiau derančių poezijai, negu mokslui atradimų nori „išpažinėjai", nes, patys to nenumanydami, jie laukia Apreiškimo, kuris atskleistų jiems pačio žmogaus prasmę! Taigi soliaristika yra seniai mirusių mitų epigonas, kvintesencija mistinio ilgesio, kurio atvirai, visu balsu žmonių lūpos jau nedrįsta pareikšti, o jos kertinis akmuo, giliai paslėptas pastato pamatuose, yra Atpirkimo viltis...

Tačiau negebantys pripažinti, kad taip iš tikrųjų yra, soliarininkai vengte vengia pasakyti ką nors aiškesnio apie kontaktą, taigi jų raštuose jis yra kažkas galutinis. Ir jeigu pirmaisiais metais, dar blaiviai samprotaujant, jis buvo laikomas pradžia, įvadu, įžengimu į naują, vieną iš daugelio kelių, tai įšventintas jis ilgainiui tapo jų amžinybė ir dangus...

Paprasta ir karti yra planetologijos „eretiko" Muntijaus analizė, stulbinanti savo neigimu, soliarinio mito ar veikiau Žmogaus Misijos sugriovimu. Pirmasis balsas, kuris išdrįso suskambėti dar kupinoje pasitikėjimo ir romantizmo soliaristikos fazėje, buvo sutiktas absoliutaus ignoruojančio tylėjimo. Ir tai suprantama, kadangi sutikti su Muntijaus žodžiais būtų buvę tas pats, kaip išbraukti soliaristika tokią, kokia ji yra. Kitokios, blaivios, rezignuojančios soliaristikos pradmenys ilgai laukė savo fundatoriaus. Praėjus penkeriems metams po Muntijaus mirties, kai jo knyga jau buvo tapusi bibliografine retenybe, balta varna, kurios negalėjai rasti nei soliarininkų rinkiniuose, nei filosofinių knygų saugyklose, atsirado jo mokykla, norvegų būrelis, kuriame ramų jo minčių dėstymą, individualiai traktuojamą perėmusių jo palikimą mąstytojų, pakeitė kandi, irzli Erlės Enesono ironija ir dar labiau suvulgarinta vartotojiška soliaristika, arba Felango „utilitaristika". Jis reikalavo visą dėmesį skirti konkrečiai naudai, kurios galima pasisemti iš tyrinėjimų ir atsisakyti fantastiškų, tuščių vilčių pagimdytų norų užmegzti kontaktą tarp dviejų civilizacijų, siekti jų intelektualaus susivienijimo. Palyginus su negailestingu Muntijaus analizės aiškumu, visų jo mokinių raštai tėra tik priedėlis ar paprasta populiarizacija, išskyrus Enesono ir, rasi, Takatos veikalus. Beje, Muntijus jau pats viską padarė, pavadinęs pirmąją soliaristikos fazę „pranašų" periodu (prie jų jis priskyrė Gezę, Holdeną, Sevadą), antrąją—„didžiąja schizma" (vieningos soliarininkų bažnyčios suskilimą į daugybę kovojančių tikėjimų) ir pranašavo trečią fazę — dogmatizmo bei scholastinio sustabarėjimo, kuri ateis, kai bus ištirta viskas, kas yra tirtina. Tačiau taip neįvyko. Manding, Gibarianas buvo teisus, tardamas, kad likvidacinė Muntijaus išvada yra monumentalus suprastinimas, nutylintis viską, kas soliaristikoje prieštaringa religijos elementams, nes joje lėmė laikinas darbų pobūdis, kalbantis vien apie konkrečią, materialią aplink dvi saules skriejančią planetą.

Į Muntijaus knygą buvo įkištas dvilinkai sulenktas visiškai pageltęs atspaudas iš ketvirtinio leidinio ,,Parerga Solariana", vienas pirmųjų darbų, kuriuos parašė Gibarianas, dar prieš imdamasis vadovauti Institutui. Po antrašte „Kodėl aš esu soliarininkas" buvo glaustai kone kaip dispozicija išvardinti konkretūs reiškiniai, motyvuojantys realią galimybę užmegzti kontaktą. Mat, Gibarianas priklausė tai bene paskutiniajai tyrinėtojų kartai, kuri turėjo drąsos grįžti į ankstyvuosius didybės bei optimizmo metus ir neišsigynė savotiško nužymėtas mokslo ribas peržengiančio tikėjimo, visiškai materialaus, pasikliaujančio, kad atkaklios ir nepaliaujamos pastangos duos gerų rezultatų.

Gibarianas rėmėsi taip gerai žinomais klasikiniais Eurazijos bioelektronikų Cho - En - Mino, Ngyalio ir Kavakazės tyrinėjimais. Jie įrodė, kad esama panašumo elementų tarp elektrinio smegenų darbo pobūdžio ir kai kurių plazmos ribose vykstančių išsikrovimų, kurie būna prieš pasirodant tokiems jos dariniams, kaip ankstyvosios stadijos polimoza ir suporintos soliaridės. Gibarianas atmetė pernelyg antropomorfines interpretacijas, visas tas mistifikuojančias psichoanalitinių, psichiatrinių, neurofiziologinių mokyklų tezes, kurios stengėsi priskirti dumblingam okeanui kai kurias žmogiškas ligas, kaip pavyzdžiui, epilepsiją (kurios analogai esantys mėšlungiški asimetriadų išsiveržimai), nes jis buvo vienas atsargiausių ir blaiviausiai mąstančių kontakto skelbėjų ir užvis labiausiai nekentė sensacijų. Jos, tiesą sakant, jau labai retai lydėdavo tą ar kitą atradimą.

Tokio pigiausio susidomėjimo bangą sukėlė ir mano diplominis darbas. Ir jis buvo čia, aišku, neišspausdintas, įkištas kažkur tarp mikrofilmų. Jame aš rėmiausi Bergmano ir Reinoldso atradimų studijomis; jiems pasisekė iš okeano plutos procesų mozaikos išskirti ir „išfiltruoti" sudėtinius procesus, lydinčius smarkiausias emocijas — sielvartą, skausmą, džiaugsmą; aš palyginau tuos įrašus su okeano srovių iškrova ir aptikau kreivių osciliaciją ir profiliavimą (tam tikrose simetriadų kupolo partijose, nepribrendusių mimoidų papėdėse ir kt.), rodančius įsidėmėtiną analogiją. To užteko, kad mano pavardė beregint pasirodytų bulvarinėje spaudoje po komiškom antraštėm, kaip antai: „Drebučiai sielvartauja" arba „Planetos orgazmas". Tačiau tai išėjo man į naudą (taip bent maniau neseniai), nes Gibarianas, kuris, kaip ir kiekvienas soliarininkas, neskaitydavo visų tūkstančiais pasirodančių darbų, o ypač naujokų, atkreipė į mane dėmesį ir parašė laišką. Tas laiškas užvėrė vieną mano gyvenimo etapą ir atvėrė kitą.

SAPNAI

Po šešių dienų, kai eksperimentas nedavė jokios reakcijos, mes pakartojome jį; ligi šiol ramiai kabanti keturiasdešimt trečiosios lygiagretės ir šimtas šešioliktojo meridiano susikirtime Stotis ėmė plaukti, laikydamasi keturių šimtų metrų aukštyje virš okeano, pietų kryptimi, kur, kaip rodė radariniai indikatoriai ir sateloido radiogramos, plazmos aktyvumas labai padidėjo.

Dvi paras mano encefalogramos sumoduliuotas rentgeno spindulių pluoštas nemaloniai kas kelios valandos suduodavo į kone visiškai lygų okeano paviršių.

Baigiantis antrajai parai, mes jau buvome taip arti ašigalio, jog kai beveik visas žydros saulės rutulys slėpėsi už horizonto, purpuriniai debesų pakraščiai kitoje jo pusėje pranašavo raudonosios saulės patekėjimą. Juodame okeano masyve ir tuščioje padangėje virš jo virė akinanti savo staigumu spalvų kova — kietų it metalas, tviskančių skaudžia žaluma, su blausiomis, prigesusiomis purpuro liepsnomis,— o patį okeaną skrodė atspindžiai dviejų kontrastingų diskų, dviejų skaisčių šviesos židinių, gyvsidabrio ir purpuro; kai tik zenite pasirodydavo mažiausias debesėlis, putotos bangų keteros sumirguliuodavo neregėtomis vaivorykštės spalvomis. Nusileidus žydrajai saulei, pietų pusėje bematant pasirodė, tuojau pat signalizatorių atžymėta, simetriada. Kone susiliejusi su purpuru pasruvusia migla, ji išsiskyrė jos fone tik atskirais veidrodiniais atspindžiais, it gigantiška stiklinė gėlė, išaugusi ten, kur susiduria dangus ir plazma. Tačiau Stotis nekeitė kurso, ir po kokio ketvirčio valandos gigantas, mirgantis raudona šviesa lyg gęstanti rubininė lempa, vėl pasislėpė už horizonto. Po keleto minučių keletą kilometrų į atmosferą, be garso augdamas, iškilo aukštas, plonas stulpas, kurio pamatą nuo mūsų akių slėpė pakrypusi planeta. Tasai akivaizdus ženklas, kad mūsų pastebėtoji simetriada tuoj išnyks, vienoj pusėj kruvinai liepsnodamas, kitoj švytėdamas it gyvsidabrio stulpas, iškerojo į dvispalvį medį, paskui vis labiau brinkstančių jo šakų viršūnės susiliejo į vieną grybo pavidalo debesį, kurio viršutinė dviejų saulių nutvieksta dalis leidosi drauge su vėju į tolimą kelionę, o apatinė su sunkiais, per trečdalį horizonto nusidriekusiais kekių formos likučiais labai iš lėto smuko žemyn. Po valandos dingo paskutinieji šio reginio pėdsakai.

Ir vėl praėjo dvi paros, eksperimentas buvo pakartotas paskutinį kartą, rentgeno dūriai jau apėmė geroką okeano dalį, pietuose pasirodė puikiai matomi iš mūsų aukštumos, nors nutolę per tris šimtus kilometrų Arenidai— uolėta tarsi sniegu nuklotų šešių viršukalnių grandinė, gaubiama debesų, charakteringų raudonajai dienai. Paskui išnyko ir kalnai. Nuo pirmojo eksperimento jau buvo praėję dešimt dienų.

Per visą tą laiką Stotyje nieko neatsitiko. Sartorijus vieną kartą sudarė eksperimento programą, o dabar ją kartojo automatinė aparatūra, aš net nesu tikras, ar kas nors kontroliavo jos darbą. Bet podraug Stotyje vyko kur kas daugiau, negu galėtumei norėti. Tiesa, žmonės čia buvo niekuo dėti. Aš būgštavau, kad Sartorijus vėl nepasineštų imtis anihiliatoriaus. Be to, laukiau, kaip reaguos Snautas, sužinojęs iš Sartorijaus, kad aš jį mažumą apgavau, perdėdamas pavojų, kurį galėjo sukelti neutroninės materijos sunaikinimas. Tačiau nieko tokio neįvyko dėl pradžioje man visai nežinomų priežasčių. Be abejo, aš galvojau ir apie kokią nors klastą iš jų pusės. Maniau, kad jie slapta ką nors ruošia. Todėl kasdien užsukdavau į belangę patalpą po didžiosios laboratorijos grindim, kur buvo anihiliatorius. Nė karto jų ten neaptikau, o dulkių sluoksnis, dengiantis aparatūros šarvus ir kabelius, bylojo, jog daugelį savaičių prie jos niekas nėra prisilietęs. Snautas tuo metu pasidarė toks pat nematomas, kaip ir Sartorijus, ir dar labiau už jį nesugaunamas, nes net radijo stoties videofonas neatsiliepdavo. Stoties judėjimą kažkas, be abejo, valdė, bet negaliu pasakyti, kas, nes man tai nėmaž nerūpėjo, nors gal tai ir keistai skamba. Kad okeanas nerodo jokios reakcijos, man irgi buvo taip nesvarbu, jog po dviejų trijų dienų ne tik lioviausi jos tikėjęsis ir baiminęsis, bet net visai užmiršau ir okeaną, ir eksperimentą. Kiauras dienas sėdėdavau arba bibliotekoje, arba kambaryje su Hare, kuri it šešėlis slankiojo paskui mane. Mačiau, kad mudviejų reikalai negeri, ir kad ši apatiško ir beprasmiško atokvėpio būklė negali tęstis nepabaigiamai. Privalėjau pralaužti ją kaip nors, kažką pakeisti mudviejų santykiuose, tačiau kračiausi kiekvienos minties apie bet kokią permainą, neturėjau drąsos kam nors ryžtis. Nemoku to gerai paaiškinti, bet man rodėsi, kad viskas Stotyje, ypač tai, kas vyksta tarp Harės ir manęs, yra kažkokioje itin nepastovioje, baisiai įtemptoje pusiausvyros būklėje ir pažeidus ją galima viską paversti griuvėsiais. Kodėl? Nežinau. Keisčiausia, kad ir Harė jautė kažką panašaus. Kai galvoju dabar, man atrodo, kad visą šį netikrumo, laikinumo įspūdį, šį nerimą lyg prieš žemės drebėjimą sukėlė jokiu kitu būdu nepasireiškiantis, visas Stoties patalpas pripildantis kažkieno buvimas. Nors gal buvo ir kitas paaiškinimas: sapnai. Kadangi niekad nei prieš tai, nei po to neturėjau tokių regėjimų, nutariau užrašyti jų turinį ir tik todėl galiu dabar apie juos šį tą pasakyti. Tačiau tai tėra sapnų nuotrupos, nebetekusios kone visos savo siaubingos įvairovės. Kažkokiom man nesuprantamom aplinkybėm, erdvėje be dangaus, žemės, grindų, lubų ir sienų, aš tūnojau susirietęs, nugrimzdęs kažkokioje man visai svetimoje substancijoje, tarytum visas mano kūnas būtų įaugęs į sustingusį, nejudantį beformį luitą arba, veikiau, tarsi pats būčiau netekęs kūno ir pavirtęs luitu. Mane supo pradžioje neaiškios šviesiai rausvos dėmės, kyburiuojančios erdvėje, optiškai visai kitokioje, negu oras, taigi daiktai tik iš labai arti tapdavo aiškūs, netgi pernelyg ir nenatūraliai aiškūs, nes tuose sapnuose mane supanti aplinka konkretumu ir materialumu pranoko tikrovę. Bundant man rodėsi, nors tai paradoksalu, kad tikrovė, reali tikrovė, buvo mano sapnas, o tai, ką matau atmerkęs akis, tėra kažkokie išdžiūvę šešėliai.

Toksai buvo pirmasis reginys, pradžia, iš kurios vystėsi sapnas. Aplink mane kažkas laukė leidimo, mano sutikimo, vidinio pritarimo, o aš žinojau, tikriau tariant, žinojo kažkas manyje, kad aš neprivalau pasiduoti nesuprantamai pagundai, nes juo daugiau — be žodžių — žadama, tuo baisesnis bus galas. Bet iš tiesų aš to nežinojau, nes tada turbūt būčiau bijojęs, o baimės nejutau niekad. Aš laukiau. Iš mane supančio rausvo rūko išniro pirmas prisilietimas, o aš, bejėgis it trinka, įklimpęs kažkur giliai tame, kas mane tarsi laikė uždaręs, negalėjau nei pasitraukti, nei pajudėti, o anas tyrinėjo mano kalėjimą aklais ir podraug reginčiais prisilietimais, ir tai jau buvo nelyginant ranka, kuri kūrė mane. Ligi to momento aš netgi neturėjau regėjimo, bet jau mačiau — iš po apgraibom šliaužiojančių mano veidu pirštų išniro iš nieko mano lūpos, skruostai, ir, vis labiau plintant šiam suskaldytam į kuo smulkiausias dalelytes prisilytėjimui, atsirado mano veidas ir alsuojantis liemuo, sutverti to simetriško kūrimo akto. Nes ir aš, kuriamas, kūriau savo ruožtu, ir štai pasirodė veidas kokio dar niekad neregėjau, svetimas, pažįstamas. Stengiausi pažvelgti jam į akis, bet negalėjau to padaryti, nes viskas buvo sukeista proporcijomis, viskas kas sau, ir tik kažkokioje palaimingoje tyloje susiradę vienas kitą, žengėme į būtį, kits kitą kurdami, ir aš jau buvau gyvas, pats savimi, tik tarsi išplitęs ligi begalybės, o anoji būtybė — moteris?—tvyrojo drauge su manim nejudėdama. Mumyse plakė pulsas ir mudu buvome viena esybė. Ir tada ūmai į šią lėtą sceną, už kurios nieko nebuvo ir nieko negalėjo būti, ėmė sėlinti kažkas pasibjaurėtina, neįmanoma ir priešinga prigimčiai. Tas pats prisilietimas, kuris sukūrė mus ir nematomu auksiniu apsiaustu prigludo prie mūsų kūnų, pradėjo šiurpinti. Mūsų nuogi ir balti kūnai ėmė juoduoti, plaukti srovėmis besirangančių kirminų, kurie ėjo iš mūsų it oras, ir buvau — buvome — buvau blizganti, susiraizganti ir atsiraizganti, šlykščiai besiraitanti gliti masė, nesibaigianti, nepabaigiama, ir toje bekraštybėje — ne!—aš bekraštybėje, staugiau tylėdamas, trokšdamas, kad išnykčiau, kad viskas baigtųsi, bet kaip tik tada pasklidau iškart į visas puses, ir manyje tvino kančia, skaudesnė už bet kokią tikrovę, šimtąsyk padauginta, sukaupta juoduose ir raudonuose toliuose, čia stingstanti į uolą, čia kunkuliuojanti kažkur, kitos saulės ar pasaulio spinduliuose. Tai buvo paprasčiausias iš sapnų, kitų nesugebu atpasakoti, nes trykštantys iš jų siaubo verpetai jau nebeturėjo jokio atitikmens sąmonėje. Juose nieko nežinojau apie Harės egzistavimą, bet negalėjau aptikti ir jokių atsiminimų bei dienos pergyvenimų.

Buvo ir kitokių sapnų, kai negyvai sustingusioje tamsoje jaučiausi esąs kažkokių kruopščių, lėtų tyrimų objektas, bet nejutau įrankių, kuriais mane tyrė. Kažkas smelkėsi į mane, trupino mane, sekino ligi visiškos tuštumos. Aukščiausia šitų nebylių naikinančių kankynių viršūnė buvo baimė, kurią prisiminus, net dienos metu man ima smarkiau plakti širdis.

O dienos, vienodos, tarsi išblukusios, slinko tingiai, kupinos baisaus nuobodulio, viskas man buvo atgrasu ir nemiela. Tik bijojau naktų ir nežinojau, kaip nuo jų išsigelbėti. Budėjau drauge su Hare, kuriai miegas nebuvo reikalingas, bučiavau ją ir glamonėjau, bet žinojau, kad man nerūpi nei jinai, nei aš pats, kad viską darau bijodamas užmigti, o ji, nors ir nesakiau nė žodžio, kokie košmarai mane kamuoja, matyt, kažką nuvokė, jaučiau, kad, būdama mano glėbyje, ji visad patiria pažeminimą, ir nieko negalėjau padaryti.

Esu sakęs, kad visą laiką nesimačiau nei su Snautu, nei su Sartorijum. Tiesa, Snautas kas kelios dienos duodavo kokį ženklą, kartais atsiųsdavo kortelę, bet dažniausiai skambindavo telefonu. Jis klausdavo, ar nepastebėjau kokio naujo reiškinio, kokio pasikeitimo, ko nors, ką galima būtų paaiškinti kaip reakciją, sukeltą tiek sykių pakartoto eksperimento. Aš jam atsakydavau nieko nepastebėjęs ir pats klausdavau jo to paties. Snautas tik purtė galvą ekrano gilumoje.

Penkioliktą dieną po eksperimentų nutraukimo pabudau anksčiau, negu kitais kartais, ir taip nukamuotas košmaro, tarsi būčiau atsipeikėjęs po stiprios narkozės sukelto alpulio. Pro atidengtą langą pamačiau, kaip, nušviesta raudonos tekančios saulės, kuri, begaliniai ištįsusi, kirto purpurinės ugnies srove okeano paviršių, toji ligšiol negyva plokštuma nepastebimai drumsčiasi. Jos juodumas staigiai išbluko, tarsi apsitraukė plonu miglos sluoksniu, bet toji migla buvo itin materialios konsistencijos. Kur ne kur joje radosi nerimasties židiniai, paskui kažkoks nenusakomas judėjimas apėmė visą regimą erdvę. Juoduma išnyko, ją praskiedė ir užgožė pienelės, šviesiai rausvos iškilimuose ir perlo rudumo įdubimuose. Spalvos iš pradžių kaitaliojosi, paversdamos tą keistą okeano aptiesalą ilgomis sustingusių bangų eilėmis, paskui viskas susimaišė, ir visas okeanas jau buvo padengtas pūslėta puta, kylančia aukštyn didžiuliais skivytais ir po pačia Stotim, ir aplink ją. Beregint iš visų pusių į raudoną tuščią dangų nuskriejo plėviasparniai gulsčiai išsidriekę apgurgėjusiais pakraščiais putų debesys, visai nepanašūs į paprastus. Tie, kurie horizontaliais pluoštais užstojo žemą saulės diską, buvo, skirtingai nuo jos švytėjimo, juodi it anglis, kiti, arčiau saulės, priklausomai nuo kampo, kuriuo juos kliudė saulėtekio spinduliai, rusvėjo, liepsnojo vyšniniais, violetiniais, raudonais atspindžiais, ir šis procesas tęsėsi tarytum okeanas eižėtų kruvinais sluoksniais, čia apnuogindamas savo juodą paviršių, čia apsidengdamas nauju sukietėjusių putų apnašu. Kai kurie šių darinių pakildavo į viršų visiškai arti, čia pat už langų, skriedami pro juos vos per keletą metrų, o kartą vienas slystelėjo per stiklą savo šilkiniu paviršiumi. Spiečiai, pakilę į erdvę anksčiau, vos bebuvo matomi aukštai padangėje, nelyginant pasklidę paukščiai, ir vaiskiu ūku tirpo zenite.

Stotis buvo sustabdyta ir taip kabojo apie trejetą valandų, bet reginys nesikeitė. Pagaliau, kai saulė nusileido už horizonto, o okeaną po mumis apgaubė sutemos, tūkstantiniai lieknų rausvų siluetų spiečiai pakilo į dangų ir nesibaigiančios jų putos skriejo vis aukščiau ir aukščiau tarsi nematomomis stygomis, nejudančios, nesvarios, ir šis didingas sudraskytų sparnų dangun žengimas tęsėsi tol, kol visiškai sutemo.

Visas šis savo ramiu užmoju sukrečiantis reginys išgąsdino Harę, bet aš nieko negalėjau jai paaiškinti. Man, soliarininkui, jis buvo toks pat naujas ir nesuprantamas, kaip ir jai. Beje, jokiuose kataloguose neužregistruotas formas ir darinius galima pamatyti Soliaryje maždaug du tris kartus per metus, o jei žmogui sekasi, net dažniau. Kitą naktį, maždaug prieš valandą ligi žydrosios saulės patekėjimo, matėme kitą fenomeną — okeanas fosforescavo. Iš pradžių jo tamsoje nematomame paviršiuje pasirodė pavienės šviesos dėmės, gal veikiau balzganos, murzinos aušros dėmės, kurios ėjo pagal bangų ritmą. Jos plėtėsi susiliedamos, paskui spektrinė pašvaistė išplito ligi pat horizonto. Šviesos intensyvumas didėjo apie penkiolika minučių; reginys baigėsi stebėtinu būdu: okeanas ėmė blėsti, nuo vakarų gal šimto mylių frontu slinko tamsos ruožas, o kai jis pasiekė Stotį ir praėjo pro ją, pasimatė toji okeano dalis, kuri tebe - fosforescavo ir atrodė it vis labiau tolstanti į rytus, aukštai į sutemas nyranti atošvaistė. Pasiekusi horizontą, ji liko panaši į milžinišką šiaurės pašvaistę ir beregint išnyko. Kai netrukus patekėjo saulė, vėl plytėjo tuščia sustingusi plokštuma, raibuliuojanti smulkiom bangelėm, kurios siuntė sidabrinius blyksnius tiesiai į Stoties langus. Šis reiškinys, okeano fosforescencija, buvo jau aprašytas. Kaip taisyklė, jis būdavo pastebimas prieš asimetriadų atsiradimą, o šiaip tai buvo tipiškas sustiprėjusio lokalinio plazmos aktyvumo požymis. Tačiau per kitas dvi savaites nieko nenutiko nei už Stoties, nei pačioje Stotyje. Tik kartą, vidurnaktį, išgirdau tarsi iš niekur sklindantį ir podraug iš visur tolimą riksmą, nepaprastai aukštą, šaižų ir pratisą, kažkas baisiai klykė nežmonišku balsu. Pakirdęs iš košmaro, ilgai gulėjau klausydamasis, ne visai tikras, ar ir tas klyksmas nėra sapnas. Vakar laboratorijoje, kurios dalis yra virš mūsų kambario, girdėjosi prislopinti garsai lyg kas būtų stumdęs sunkius daiktus ir aparatus. Man rodėsi, kad tas klyksmas sklinda iš viršaus, tik nesupratau, kaip čia gali būti, nes abu aukštus skyrė garso nepraleidžiantis perdengimas. Tas agonijos klyksmas tęsėsi kone pusvalandį. Jis taip draskė man nervus, kad aš, visas išprakaitavęs, apdujęs, jau buvau bebėgąs į viršų. Bet galų gale klyksmas nutilo, ir vėl tebuvo girdėti sunkių daiktų stumdymas.

Po dviejų dienų, vakare, kai sėdėjome su Hare mažoje virtuvėlėje, netikėtai įėjo Snautas. Jis dėvėjo eilutę, tikrą žemišką eilutę, kuri jį visiškai pakeitė. Jis buvo tarsi pasenėjęs ir pasidaręs aukštesnis. Beveik nežiūrėdamas į mus, jis priėjo prie stalo, pasilenkė ties juo ir, net neatsisėdęs, ėmė valgyti mėsą tiesiai iš skardinės, užsikąsdamas duona. Valgydamas įkišo į skardinę rankovę ir ištaukavo ją.

— Išsiriebaluosi,— tariau aš.
— Hm?— tik bambtelėjo pilna burna Snautas.

Jis valgė lyg daugelį dienų būtų nieko burnoj neturėjęs, įsipylė pusę stiklinės vyno, išmaukė vienu ypu, nusišluostė lūpas ir atsikvėpęs apsidairė krauju pasruvusiom akim. Paskui pažvelgė į mane ir sumurmėjo:
— Užsiželdei barzdą?.. Na, na...

Harė trankiai mėtė indus į kriauklę. Snautas ėmė lengvai sūpuotis ant kulnų, raukėsi ir garsiai čepsėjo, valydamasis liežuviu dantis. Man rodėsi, kad jis šitaip elgiasi tyčia.

— Nesinori skustis, a?—paklausė jis, įkyriai žiūrėdamas į mane.
Aš neatsakiau.
— Žiūrėk!—kiek palaukęs burbtelėjo jis.— Patariu tau. Jis irgi pirmiausiai nustojo skustis.
— Eik miegoti,— sumurmėjau aš.
— Ką? Nėra kvailių! Kodėl mudviem nepasišnekučiavus? Klausyk, Kelvinai, o gal jis mums gero linki? Gal nori padaryti mus laimingus, tik dar nežino kaip? Skaito mūsų pageidavimus iš smegenų, o juk tik du nervinių procesų procentai yra sąmoningi. Taigi jis pažįsta mus geriau, negu mes patys. Vadinasi, reikia jo klausyti. Sutikti su juo. Girdi? Nenori? Kodėl,— jo balsas virptelėjo,— kodėl tu nesiskuti?
— Liaukis,— bambtelėjau aš.— Tu girtas.
— Ką? Girtas? Aš? Tai kas? Argi žmogus, kuris tampo savo išmatas nuo vieno Galaktikos galo ligi kito, kad sužinotų, ko jis vertas, negali pasigerti? Kodėl? Tu tiki žmogaus misija, a, Kelvinai? Gibarianas pasakojo man apie tave prieš užsiželdindamas barzdą... Esi kaip tik toksai, kaip jis sakė... Tik neik į laboratoriją, dar prarasi iliuzijas... ten kuria Sartorijus, mūsų Faustas au rebours (au rebours — atvirkščiai (pranc.)), ieško priemonių prieš nemirtingumą, žinai? Tai paskutinysis šventojo Kontakto riteris, toksai, koks mums pagal išgales... Jo ankstyvesnis sumanymas irgi buvo neblogas — užtęsta agonija. Neblogai, a? Agonia perpetua... Šiaudeliai... šiaudinės skrybėlaitės... kaip tu gali negerti, Kelvinai?

Jo beveik nematomos pro užtinusius vokus akys užkliuvo už Harės, kuri stovėjo nejudėdama prie sienos.
— O, Afrodite, okeano pagimdyta. Dievybės paliesta, ranka tava,— ėmė jis deklamuoti, bet užspringo nuo juoko.— Beveik... tiksliai... ką, Kel... vinai?— vebleno jis kosėdamas. Aš vis buvau ramus, bet tas ramumas ėmė virsti šaltu įniršiu.
— Liaukis!—sušnypščiau aš.— Liaukis ir išeik!
— Išvarai mane? Ir tu? Želdini barzdą ir išvarai mane? Jau nenori, kad tave įspėčiau, kad patarčiau kaip tikras žvaigždinis draugas kitam? Kelvinai, atidarykim denio liukus, šaukime jam, ten į apačią, gal išgirs? Bet kaip jį vadinti? Pagalvok, davėme vardus visoms žvaigždėms ir planetoms, o gal jos jau turėjo juos? Kas per uzurpacija! Klausyk, eime ten. Šauksime... pasakysime jam, kuo jis mus pavertė, ir jis išsigąs... pastatys mums sidabrines simetriadas ir pasimels už mus sava matematika, ir apsups mus savo kruvinais angelais, ir jo kančia bus mūsų kančia, ir jo baimė mūsų baimė, ir jis maldaus mus, kad viskas baigtųsi. Nes visa tai, kas jis yra ir ką daro, yra maldavimas, kad viskas baigtųsi. Kodėl nesijuoki? Juk aš tik juokauju. Gal, jeigu mūsų padermė turėtų daugiau humoro jausmo, nebūtume priėję prie to. Žinai, ką jis nori padaryti? Jis nori jį nubausti, šitą okeaną, nori priveikti jį, kad jis šaukte šauktų visais savo kalnais... Manai, kad jis neišdrįs pasiūlyti savo plano tam sklerotikui aeropagui, kuris mus čia pasiuntė atpirkti ne savų kalčių? Tavo tiesa, pabūgs... bet tik dėl skrybėlaitės. Skrybėlaitės jis niekam neparodys, ne toks jis narsus, mūsų Faustas...

Aš tylėjau. Snautas vis labiau svirduliavo. Ašaros riedėjo jo veidu ir lašėjo ant drabužių.
— Kas tai padarė? Kas mus tuo pavertė? Gibarianas? Gezė? Einšteinas? Platonas? Kas buvo žudikai — žinai? Pagalvok, raketoje žmogus gali sprogti it pūslė arba sukietėti, arba suvirti, arba taip greitai nukraujuoti, kad nė neriktels, o paskui tik kauleliai barškės į metalą, sukdamiesi Niutono orbitose su Einšteino pataisa, tie mūsų pažangos barškučiai! O, mes mielu noru, nes tai gražus kelias... mes priėjome... ir šiose kamarėlėse, prie šitų lėkščių, tarp nemirtingų indų plovyklų, su ištikimų spintų, atsidavusių klozetų palyda mes įkūnijome... pažvelk, Kelvinai, Kad nebūčiau girtas, neplepėčiau šitaip, bet turi gi galų gale kas nors pasakyti. Kas nors privalo galų gale? Sėdi tu čia it kūdikis skerdykloje ir plaukai tau auga... Kieno kaltė? Pats sau atsakyk... Jis pamažu apsisuko ir išėjo, ant slenksčio griebėsi už staktos, kad nepargriūtų, ir dar ilgai aidėjo koridoriuje jo žingsniai. Aš vengiau Harės žvilgsnio, bet mūsų akys ūmai susitiko. Norėjau prieiti prie jos, paglostyti jai plaukus, bet negalėjau. Negalėjau.

SĖKMĖ

Kitos trys savaitės buvo it viena ir ta pati diena, kuri kartojosi, vis tokia pat, kaip vakarykštė. Langų sklendės susistumdavo ir pasikeldavo, naktimis aš panirdavau iš vieno košmaro į kitą, rytais atsikeldavome, ir prasidėdavo žaidimas, bet ar tai buvo žaidimas? Aš apsimesdavau esąs ramus, ir Harė apsimesdavo. Šis nebylus susitarimas, žinojimas, kad apgaudinėjame kits kitą, pasidarė mums paskutinė priebėga. Mudu daug kalbėdavomės, kaip gyvensime Žemėje, kaip įsikursime kur prie didelio miesto ir jau niekad nepaliksime žydros padangės ir žalių medžių, aptardavome, kaip atrodys mūsų būsimo namo vidus ir sodas, ir net ginčydavomės dėl smulkmenų, dėl gyvatvorės, dėl suolelio... Ar tikėjau tuo nors sekundę? Ne. Žinojau, kad tai neįmanoma. Žinojau. Nes jeigu ji net būtų galėjusi palikti Stotį — gyva — tai Žemėn gali nusileisti tik žmogus, o žmogus — tai jo dokumentai. Pirmajame kontrolės punkte pasibaigtų mūsų kelionė. Būtų stengiamasi nustatyti jos asmenybę, mus išskirtų, ir tada viskas paaiškėtų. Stotis buvo vienintelė vieta, kur mudu galėjom gyventi drauge. Ar Harė tą žinojo? Tikriausiai. Ar jai kas tai pasakė? Turint galvoje viską, kas atsitiko — turbūt taip.

Vieną naktį išgirdau pro miegą, kaip Harė tyliai keliasi. Norėjau ją apkabinti. Dabar jau tik tylėdami, jau tik tamsoje galėjome valandėlę pabūti laisvi, užsimiršti, ir tas užsimiršimas tebuvo trumputis atokvėpis šioje baisioje mus supančioje klaikumoje. Ji, matyt, nepastebėjo, kad aš pabudau, ir, nespėjus man ištiesti rankos, išlipo iš lovos. Išgirdau — vis pusiaumiga — basų kojų žingsnius. Mane pagavo neaiški baimė.

— Hare?—sukuždėjau. Norėjau sušukti, bet neišdrįsau. Atsisėdau lovoje. Durys į koridorių buvo tik privertos. Plonytė šviesos strėlelė įstrižai kirto kambarį. Man pasirodė, kad girdžiu prislopintus balsus. Ji kalbėjosi su kažkuo? Su kuo?

Iššokau iš lovos, bet mane apėmė toks siaubas, kad net pakirto kojas. Stovėjau valandėlę klausydamasis — buvo tylu. Palengva nukiūtinau į lovą. Galvoje pašėlusiai tvinkčiojo kraujas. Ėmiau skaičiuoti tvinksnius. Kai suskaičiavau ligi tūkstančio, durys tyliai atsidarė. Harė įsmuko vidun ir sustingo, tarsi klausydamasi mano alsavimo. Aš stengiausi alsuoti lygiai.

— Krisai?..— pašaukė ji tylutėliai.

Aš neatsiliepiau. Ji šmurkštelėjo į lovą. Jaučiau, kaip ji guli išsitiesusi, ir aš gulėjau nejudėdamas šalimais. Mėginau sugalvoti, ko čia jos paklausus, bet juo toliau, tuo aiškiau supratau, kad neprabilsiu pirmas. Po kurio laiko, gal po valandos, užmigau.

Rytas buvo kaip visad. Aš įtariai žiūrėjau į Harę, bet tik tada, kai ji negalėjo to pastebėti. Po pietų mudu sėdėjome šalia vienas kito prie išgaubto lango, už kurio skriejo žemi tamsiai raudoni debesys. Stotis plaukė tarp jų lyg garlaivis, Harė skaitė kažkokią knygą, o aš pasinėriau į kontempliacijos būseną, kuri dabar taip dažnai būdavo man vienintelė atokvėpio valandėlė. Aš pastebėjau, kad, palenkęs tam tikru kampu galvą, galiu pamatyti lango stikle mudviejų atspindžius, permatomus, bet aiškius. Aš nuėmiau nuo atramos ranką. Harė — mačiau stikle — greitai dirstelėjusi į mane ir įsitikinusi, kad žiūriu į okeaną, pasilenkė prie kėdės atramos ir palietė lūpomis tą vietą, kurią ką tik liečiau aš. Sėdėjau, nenatūraliai išsitempęs, o ji vėl palinko prie knygos.

— Hare,—tariau tyliai,—kur buvai išėjusi naktį? — Naktį?
— Taip.
— Tau... prisisapnavo, Krisai. Aš niekur nebuvau išėjusi.
— Nebuvai?
— Ne. Tikriausiai sapnavai.
— Gali būti,—tariau aš.—Taip, matyt, bus man prisisapnavę...

Vakare, einant gulti, aš vėl pradėjau kalbėti apie mūsų kelionę, apie grįžimą Žemėn.
— Ak, nenoriu to girdėti,— tarė Harė.— Nekalbėk, Krisai. Juk žinai...
— Ką?
— Ne. Nieko.

Kai atsigulėme, Harė pasakė norinti gerti.
— Ten, ant stalo, yra sulčių stiklinė. Būk geras, paduok man.

Ji išgėrė pusę stiklinės ir padavė man. Aš nenorėjau gerti.
— Į mano sveikatą,— nusišypsojo Harė.

Aš išgėriau sultis, kurios pasirodė man sūrstelėjusios, bet neatkreipiau į tai dėmesio.
— Jei nenori kalbėti apie Žemę, tai apie ką?—paklausiau, kai ji užgesino šviesą.
— Ar tu vestumeis, jei manęs nebūtų?
— Ne.
— Niekad?
— Niekad.
— Kodėl?
— Nežinau. Gyvenau pats vienas dešimt metų ir neapsivedžiau. Nekalbėkim apie tai, mieloji...

Man ūžė galvoje tarsi būčiau išgėręs gerą taurę vyno.
— Ne, kalbėkime, kalbėkime. O jei aš prašyčiau?
— Kad aš vesčiausi? Nesąmonė, Hare. Man nieko daugiau nereikia, tik tavęs.

Ji pasilenkė prie manęs. Jaučiau lūpomis jos alsavimą, ji apkabino mane taip stipriai, kad mieguistumas beregint išgaravo.
— Pasakyk man kitaip.
— Myliu tave.

Ji įsikniaubė į mano petį, pajutau jos įtemptų vokų virpėjimą ir ašarų drėgmę. — Hare, kas tau?
— Nieko. Nieko. Nieko! — kartojo ji kaskart tyliau. Aš stengiausi praplėšti akis, bet jos pačios merkėsi. Nežinau, kada užmigau.

Mane pažadino raudona šviesa. Galva buvo it švino pripilta, o sprandas toks pastiręs, sakytum visi slanksteliai būtų suaugę. Liežuvis buvo šiurkštus, apneštas, negalėjau jo pajudinti. „Turbūt kuo nors apsinuodijau",— pagalvojau, vargais negalais pakėlęs galvą. Ištiesiau ranką į Harės pusę. Ranka palietė šaltą paklodę.

Aš pašokau.

Lova buvo tuščia, kambaryje — nė gyvos dvasios. Raudonas saulės rutulys atsispindėjo visuose languose.

Iššokau iš lovos. Turbūt atrodžiau komiškai, svirduliavau kaip girtas. Graibsčiausi už daiktų, puoliau prie spintos — vonia buvo tuščia. Koridorius irgi. Ir laboratorijoje nebuvo nieko.

— Hare!!!—surikau vidury koridoriaus, nesąmoningai mosikuodamas rankomis.— Hare...— praveblenau dar sykį, jau žinodamas.

Gerai nebepamenu, kas buvo paskui. Matyt, laksčiau pusnuogis po visą stotį. Prisimenu, kad net buvau įpuolęs į šaldymo kamerą, o paskui į paskutinįjį sandėlį ir daužiau kumščiais į uždarytas duris. Gal net buvau ten keliskart. Laiptai dundėjo, aš griuvinėjau, pašokęs vėl kažkur lėkiau, galiausiai atsidūriau prie permatomos užtvaros, už kurios buvo išėjimas į lauką — dvigubos šarvinės durys. Trankiau jas iš visų jėgų ir šaukiau, reikalavau, kad tai būtų sapnas. Kažkas jau kuris laikas buvo prie manęs ir purtė mane, tempė kažin kur. Paskui atsidūriau mažojoje laboratorijoje, mano marškiniai buvo permirkę lediniu vandeniu, plaukai sulipę, šnerves ir liežuvį degino spiritas; tysojau pusiaugulom, dusdamas ant kažko šalto, metalinio, o Snautas, apsimovęs savo dėmėtas drobines kelnes, triūsė prie vaistinėlės, ieškojo ten kažko, įrankiai ir buteliukai baisiai tarškėjo.

Ūmai pamačiau jį prieš save, jis žvelgė man į akis, susikaupęs, gunktelėjęs.
— Kur ji?
— Jos nėra.
— Bet, bet Harė...
— Jau nebėra Harės,— tarė jis palengvėle, aiškiai, prikišęs veidą prie manojo, tarsi būtų sudavęs smūgį ir dabar stebėtų, kas bus toliau.
— Grįš...— sušnabždėjau, užmerkdamas akis. Ir pirmąkart tikrai to nebijojau. Nesibaiminau jos vaiduokliško grįžimo. Nesupratau, kaip galėjau kada nors to bijoti!
— Išgerk.

Snautas padavė man šilto skysčio stiklinę. Pasižiūrėjau į ją ir staiga šliūkštelėjau visą skystį jam į veidą. Jis šastelėjo atgal, šluostydamas akis, o kai atsimerkė, aš jau stovėjau pasilenkęs ties juo. Jis buvo toks mažas.
— Tai tu?!
— Apie ką kalbi?
— Nemeluok, žinai, apie ką. Tai tu kalbėjaisi su ja aną naktį? Ir liepei, kad man duotų migdomųjų?.. Ką jai padarei!? Sakyk!!!

Jis pasigrabaliojo prie krūtinės ir išėmė suglamžytą voką. Aš griebiau jį. Vokas buvo užklijuotas. Viršuje nieko neužrašyta. Perplėšiau popierių. Iš vidaus iškrito keturlinkas lapelis. Stambios, kiek vaikiškos raidės, nelygios eilutės. Pažinau jos rašyseną.

„Mielasis, aš pati paprašiau jį šito. Jis geras. Baisu, kad turėjau tau meluoti, negalėjau kitaip. Gali man padaryti viena — klausyk jo ir nieko sau nesidaryk. Buvai nuostabus."

Apačioje buvo vienas išbrauktas žodis, išskaičiau jį: „Harė". Jinai parašė jį, paskui perbraukė. Buvo dar viena raidė lyg H ar K, irgi perbraukta. Perskaičiau laišką dar ir dar kartą. Ir dar. Jau buvau visai atsipeikėjęs, nepuoliau į isteriką, negalėjau net aiktelti, net garso iš burnos išspausti.
— Kaip?— sušnabždėjau.— Kaip?
— Paskui, Kelvinai. Nusiramink.
— Aš visai ramus. Sakyk. Kaip?
— Anihiliacija.
— Kaip gi čia? Bet juk aparatas?!—aš net pašokau nejučia.
— Rošės aparatas netiko. Sartorijus pagamino kitą, specialų destabilizatorių. Mažą. Veikia tik kelių metrų spinduliu.
— O jinai?..
— Išnyko. Blyksnis ir dvelksmas. Silpnas dvelktelėjimas.
— Mažu spinduliu, sakai?
— Taip. Dideliam nebuvo medžiagų.

Ūmai sienos ėmė svirti ant manęs. Užsimerkiau.
— Dieve... ji... grįš, grįš juk...
— Ne.
— Kaip tai, ne?..
— Ne, Kelvinai. Atsimeni tas aukštyn kylančias putas? Nuo to laiko jie jau nebegrįžta.
— Jau ne?
— Ne.
— Nužudei ją, — tyliai tariau aš.
— Taip. Tu nebūtum to padaręs? Manim dėtas?

Aš pašokau ir ėmiau vaikščioti vis greičiau ir greičiau. Nuo sienos į kertę ir atgal. Devyni žingsniai. Apsisukimas. Devyni žingsniai.

Paskui sustojau prieš jį.
— Klausyk, paduosime raportą. Pareikalausime betarpiško ryšio su Taryba. Tą galima padaryti. Jie sutiks. Turi sutikti. Planeta bus išjungta iš Keturių Konvencijos. Visos priemonės leistos. Parūpinsime antimaterijos generatorių. Manai, kad yra kas nors, kas gali atsispirti antimaterijai? Nieko nėra! Nieko! Nieko!—šaukiau triumfuodamas, ašarų užtemdytom akim.
— Nori jį sunaikinti?—paklausė Snautas.— Kodėl?
— Išeik. Palik mane!
— Neišeisiu.
— Snautai!

Žiūrėjau jam į akis. „Ne",— pasakė jis galvos krestelėjimu.
— Ko tu nori? Ko nori iš manęs? Jis žengė prie stalo.
— Gerai. Parašysime raportą.

Aš nusisukau ir vėl ėmiau vaikščioti.
— Sėsk.
— Palik mane ramybėje.
— Yra dvi šio klausimo pusės. Pirma — tai faktai. Antra — mūsų reikalavimai.
— Ir būtinai reikia apie tai kalbėti dabar?
— Taip, dabar.
— Aš nenoriu. Supranti? Man tai nėmaž nerūpi.
— Paskutinį kartą išsiuntėme komunikatą prieš Gibariano mirtį. Jau bus daugiau kaip du mėnesiai. Mes privalome išsiaiškinti tikslų pasirodymo dėsningumą...
— Ar nesiliausi?— griebiau jam už peties.
— Gali mane mušti,— tarė jis,— aš vis tiek kalbėsiu.

Aš paleidau jo petį.
— Daryk ką nori.
— Mat, Sartorijus stengsis nuslėpti kai kuriuos faktus. Esu tuo beveik įsitikinęs.
— O tu ne?
— Ne. Dabar jau ne. Čia ne vien mūsų reikalas. Svarbu štai kas. Paaiškėjo, kad okeanas geba protingai veikti. Daryti aukščiausios rūšies organinę sintezę, kokios mes nemokame. Jis žino mūsų organizmų sandarą, mikrostruktūrą, metabolizmą. . .
— Puiku,— tariau aš.— Ko nutilai? Padarė su mumis seriją. . . seriją... eksperimentų. Psichinę vivisekciją. Remdamasis žiniomis, išvogtomis iš mūsų galvų, nesiskaitydamas su tuo, ko mes siekiame.
— Čia jau nebe faktai ir net ne išvados, Kelvinai. Čia hipotezės. Tam tikra prasme jis skaitėsi su tuo, ko norėjo kažkokia uždara, paslėpta mūsų protų dalis. Tai galėjo būti... dovanos...
— Dovanos! O viešpatie! Aš ėmiau juoktis.
— Liaukis! — suriko Snautas, griebdamas man už rankos.

Aš suspaudžiau jo pirštus ir spaudžiau vis smarkiau, net kaulai sutreškėjo. Jis žiūrėjo į mane prisimerkęs, nė nekrūptelėjęs. Aš paleidau jį ir nuėjau į kampą. Stovėdamas veidu į sieną, tariau:
— Pasistengsiu nepulti į isteriką.
— Tiek to. Tai ką mes siūlysim?
— Tu kalbėk. Aš negaliu dabar. Ar ji pasakė ką nors prieš...?
— Ne. Nieko. Aš manau, kad dabar mums atsirado šansų.
— Šansų? Kokių šansų? Kam? Aa...— tariau tyliau, žvelgdamas jam į akis, nes staiga supratau.— Kontaktas? Vėl Kontaktas? Dar mažai mes — ir aš, ir tu pats, ir šitie kvailių namai... Kontaktas? Ne, ne, ne. Be manęs.
— Kodėl?—visai ramiai paklausė Snautas.— Kelvinai, tu vis dar, o ypač dabar, instinktyviai traktuoji jį kaip žmogų. Nekenti jo.
— O tu — ne? ..
— Ne, Kelvinai. Juk jis aklas...
— Aklas?..— pakartojau aš. Man pasirodė, kad neišgirdau.
— Žinoma, mūsų supratimu. Mes neegzistuojame jam taip, kaip kad egzistuojame vienas kitam. Veidai, figūros, kurias mes regime, leidžia iš veido mums pažinti atskirus individus. Jam visa tai permatomas stiklas. Juk jis įsigauna į mūsų smegenų vidų.
— Na gerai. Bet kas iš to? Ką tu nori įrodyti? Jeigu jis sugebėjo atgaivinti, sukurti žmogų, kuris egzistuoja tik mano atmintyje, ir padaryti tą taip, kad jos akys, judesiai, jos balsas... balsas...
— Kalbėk! Kalbėk toliau, girdi!!!
— Kalbu... kalbu... Taip. Taigi... balsas... iš to seka, kad jis gali mumyse skaityti kaip knygoje. Supranti, ką noriu pasakyti?
— Taip. Kad jei norėtų, galėtų su mumis susižinoti?
— Be abejo. Argi tai neaišku?
— Ne. Visai ne. Juk jis galėjo paimti tik produkcijos receptą, kuris susideda ne iš žodžių. Tai išlikęs atmintyje įrašas, baltyminė struktūra, nelyginant spermatozoido galvutė arba kiaušinėlis. Juk ten, smegenyse, nėra jokių žodžių, jausmų; žmogaus prisiminimai — tai vaizdas, užrašytas nukleininių rūgščių kalba daugiamolekuliniuose asinchroniniuose kristaluose. Taigi jis pasiėmė tai, kas buvo aiškiausiai įsiėdę mumyse, labiausiai uždara, išsamiausiai išreikšta, giliausiai įspausta. Supranti? Bet jis galėjo nežinoti, kaip tai svarbu mums, kokią turi reikšmę. Lygu, kad mes sukurtume simetriadą ir įmestume ją į okeaną, susipažinę su statybos architektūra, technologija, statybinėm medžiagom, bet nesuprasdami, kam ji tarnauja, kas yra jam...
— Galimas daiktas,— tariau aš.— Taip, galimas daiktas. Tuo atveju jis visai... gal išvis nenorėjo sumindžioti mūsų ir šitaip suniokoti. Gali būti. Ir tik atsitiktinai...

Man ėmė virpėti lūpos.
— Kelvinai!
— Taip, taip. Gerai. Jau nieko. Tu esi geras. Jis irgi. Visi yra geri. Bet kodėl? Išaiškink man. Kodėl? Kam tu taip padarei? Ką jai sakei?
— Tiesą.
— Tiesą, tiesą! Ką?
— Juk žinai. Eikš dabar pas mane. Rašysime raportą. Eikš.
— Palauk. Tai ko gi tu nori? Turbūt neketini pasilikti Stotyje?..
— Noriu pasilikti. Taip.

SENAS MIMOIDAS

Sėdėjau prie didelio lango ir žiūrėjau į okeaną. Neturėjau ką veikti. Per penkias dienas surašytas raportas dabar pavirto pundeliu bangų, lekiančių per tuštumą, kažkur už Oriono žvaigždyno. Pasiekęs tamsius dulkių ūkus, kurie driekiasi aštuonių trilijonų kubinių mylių plote ir sugeria kiekvieną signalą bei šviesos spindulį, jis susidurs su pirmuoju retransliatorium iš ilgos jų grandinės. Iš čia, nuo vieno radijo plūduro ligi kito, milijardų kilometrų ilgumo šuoliais jis lėks milžiniško lanko kreive, kolei paskutinis retransliatorius, metalinis luitas, prikimštas tankiai supakuotų precizinių instrumentų su pailgu kryptinės antenos snukiu, sukoncentruos jį dar kartą ir svies tolyn į erdvę, Žemės linkui. Paskui praeis mėnesiai, ir toks pat energijos pluoštas, iššautas iš Žemės, palikdamas paskui save gravitaciniame Galaktikos lauke smūgių sukeltų deformacijų ruožą, pasieks kosminio debesies kraštą, prasmuks pro jį palengva dreifuojančių plūdurų vėriniu ir, jų sustiprintas, nesumažinęs greičio, nuskries link dvigubų Soliario saulių.

Okeanas po aukšta raudona saule buvo juodesnis, negu kitais kartais. Rudas rūkas sulydė jį su dangumi. Diena buvo nepaprastai tvanki, ji tarsi pranašavo vieną iš tų itin retų ir neįsivaizduojamai smarkių audrų, kurios keliskart per metus aplanko planetą. Yra pagrindo manyti, kad vienintelis jos gyventojas kontroliuoja klimatą ir tas audras sukelia pats. Dar keletą mėnesių man buvo likę žiūrėti pro šiuos langus, stebėti iš aukštumos antplūdžius balto aukso ir nuobodaus raudonio, kartas nuo karto atsispindinčio kokioje skystoje erupcijoje, sidabriniame simetriados pursle, sekti palinkusių prieš vėją liaunų ilgūnų kelionę, susidurti su apdūlėjusiais, apirusiais mimoidais. Vieną gražią dieną visi videofonų ekranai ims mirkčioti šviesomis, visa jau seniai nebeveikianti elektroninė signalizacija atgis, išjudinta impulso, pasiųsto iš užu šimtų tūkstančių kilometrų, pranešdama, kad artėja metalinis kolosas, kuris, pratisai riaumojant gravitoriams, nusileis virš okeano. Tai bus „Odisėjas" arba ,,Prometėjas", arba koks kitas didelis tolimo plaukiojimo kreiseris. Kai trapu nulipsiu nuo plokščio Stoties stogo, pamatysiu deniuose išsirikiavusius baltus šarvuotus masyvius automatus, kurie neturi kaip žmogus pirmapradės nuodėmės ir yra tokie nekalti, kad vykdo kiekvieną įsakymą — galėtų net sunaikinti patys save arba kliūtis, kurios stotų jiems skersai kelią, jeigu šitaip būtų užprogramavusi jų kristalinė atmintis. O paskui žvaigždėlaivis tyliai pakils, pralenkdamas garsą, ir tik tada trenksmas, suskilęs bosinėmis oktavomis, pasieks okeaną, o visų žmonių veidus akimirka nušvies mintis, kad jie grįžta namo.

Bet aš neturėjau namų. Žemė? Galvojau apie jos didelius žmonių užtvindytus triukšmingus miestus, kuriuose pasimesiu, pradingsiu beveik taip, kaip kad būčiau pradingęs, jei būčiau padaręs tai, ką norėjau padaryti antrąją ar trečiąją naktį — pulti į sunkiai banguojantį tamsybės okeaną. Aš paskęsiu tarp žmonių. Būsiu nešnekus ir atidus, todėl pageidaujamas draugas, turėsiu daug pažįstamų, net bičiulių ir moterų, o gal netgi vieną moterį. Tam tikrą laiką turėsiu prisiversti, kad galėčiau šypsotis, sveikintis, keltis, atlikti tūkstančius smulkių veiksmų, iš kurių susideda žemės gyvenimas. Paskui viskas susinormuos. Atsiras naujų interesų, naujų užsiėmimų, tačiau aš neatsiduosiu jiems visas. Niekam ir nė vienam žmogui, jau niekados. Ir galbūt žiūrėsiu naktimis ten, kur danguje dulkių debesies ūkana it juoda skraistė uždengia dviejų Saulių šviesą, ir atsiminsiu viską, net tai, ką galvoju dabar. Su atlaidžiu šypsniu prisiminsiu savo paikybes ir viltis, ir bus tame šypsnyje truputis gailesčio, bet ir pranašumo. Aš visai nelaikiau to savęs, kuris bus, blogesniu už tą Kelviną, kuris būtų ryžęsis viskam dėl dalyko, vadinamo kontaktu. Ir niekas neturės teisės smerkti mane.

Į kabiną įėjo Snautas. Jis apsidairė, paskui pažvelgė į mane. Aš atsistojau ir priėjau prie stalo.
— Tau ko nors reikia?
— Atrodo, kad neturi ką veikti?..— paklausė jis mikčiodamas.— Galėčiau tau duoti kai kokių apskaičiavimų, tiesa, tai neskubu...
— Ačiū,— šyptelėjau aš,— bet nereikia.
— Tu taip manai?— paklausė jis, žvelgdamas pro langą.
— Taip. Mąsčiau apie įvairius dalykus ir...
— Verčiau mažiau mąstytumei.
— Tu nežinai, ką aš turiu galvoj. Sakyk, ar... tu tiki į dievą?

Jis dirstelėjo į mane.
— Ką tu? Kas gi šiandien tiki... Jo akyse spindėjo nerimas.
— Tai ne taip paprasta,— tariau tyčia nerūpestingu tonu,— nes aš nekalbu apie tradicinį žemiškų tikybų dievą. Nesu religijų žinovas ir nieko naujo nesugalvojau, bet gal tu kartais žinai, ar kada yra buvęs tikėjimas į... ydingą dievą?
— Ydingą?— pakartojo, kilstelėjęs antakius, Snautas.— Kaip tai suprasti? Tam tikra prasme kiekvienos religijos dievas buvo ydingas, nes jis buvo slegiamas žmogiškų silpnybių naštos, tik dar didesnės. Senojo Testamento dievas buvo, pavyzdžiui, prievartautojas, trokštantis vergavimo ir aukų, pavydintis kitų dievų... graikų dievai turėjo ne mažiau žmogiškų ydų — buvo valdingi, kliautingi šeimose...
— Ne,— nutraukiau aš, — kalbu ne apie dievą, kurio netobulumas išplaukia iš jį sukūrusių žmonių naivumo, o kuris yra jo esminis, imanentinis bruožas. Tai turėtų būti dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra dievas... luošas, kuris visad trokšta daugiau, negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sutvėrė begalybę, kuri, užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu.
— Tai senovinis manicheizmas,— pratarė dvejodamas Snautas.
Dabar kalbėdamas su manim, jis nebebuvo toks įtariai atsargus, kaip kad pastaruoju metu.
— Bet tai neturi nieko bendro su gėrio ir blogio pradmenimis,— tuoj pat nutraukiau jį. — Tasai dievas neegzistuoja už materijos ir negali iš jos išsivaduoti, tiktai nori to...
— Tokios religijos aš nežinau,— tarė patylėjęs Snautas.— Tokia niekad nebuvo... reikalinga. Jeigu gerai tave suprantu,— ko gero, suprantu,— tai tu turi galvoj kažkokį evoliucionuojantį dievą, kuris vystosi laike ir auga, kildamas į vis aukštesnį galybės laipsnį, kolei įsitikina tos galybės bejėgiškumu? Tasai tavo dievas — tai būtybė, kuri įžengė į dieviškumą kaip į situaciją be išeities, o suvokusi tai, įpuolė į sielvartą. Taip, bet sielvartaujantis dievas — tai juk žmogus, mano mielasis! Tu kalbi apie žmogų... Čia ne tik prasta filosofija, čia netgi prasta mistika.
— Ne,— atšoviau atkakliai,— aš kalbu ne apie žmogų. Gal kai kuriais bruožais jis sutaptų su šia provizorine definicija, bet tik todėl, kad ji pilna spragų. Žmogus nepasirenka sau tikslo, nors taip ir atrodo. Jam jį primeta laikas, kuriame jis gimė. Žmogus gali jam tarnauti ar maištauti prieš jį, tačiau tarnavimo ar maišto objektas jam duotas iš išorės. Kad galėtų visiškai laisvai susirasti tikslą, jis turėtų būti vienas, bet tai neįmanoma, nes žmogus, neišaugęs tarp žmonių, negali tapti žmogumi. Tai... manasis dievas — tai būtybė, neturinti daugiskaitos, supranti?
— Ak,— tarė Snautas,— kaipgi aš iš karto... Ir parodė ranka už lango.
— Ne,— užginčijau aš,— ir ne jis. Jis nebent galėtų būti tas, kas prarado šansus tapti dievybe besivystydamas, per anksti užsisklendęs savyje. Jis yra veikiau anachoretas, kosmoso atsiskyrėlis, o ne jo dievas... Jis kartojasi, Snautai, o tas, kurį turiu galvoje, niekad to nepadarytų. Gal jis gimsta dabar kur nors, kokiame Galaktikos užkampyje, ir ims, jaunatviško svaigulio pagautas, gesinti vienas žvaigždes ir degioti kitas; pastebėsime tai ilgainiui...
— Jau pastebėjome,— tarė rūgščiai Snautas.— Novae ir supernovae,.. ar tai, anot tavęs, jo altoriaus žvakutės?
— Jeigu tu viską, ką sakau, traktuoji taip paraidžiui...
— O gal Soliaris yra tavo dieviškojo kūdikio lopšys?—pridūrė Snautas. Jis šypsojosi, aplink jo akis susimetė smulkutės raukšlelės.— Gal jis, tavo supratimu, yra dievo sielvarto užuomazga, gemalas, gal jo vitalinis vaikiškumas dar visa galva pranoksta jo protą, o visa tai, ką mes turime apie soliaristiką savo bibliotekose, tėra didelis jo kūdikiškų refleksų katalogas...
— O mes tam tikrą laiką buvome jo žaisliukai,— baigiau aš.— Taip, galimas daiktas. Ir žinai, kas tau pavyko? Sukurti visiškai naują hipotezę Soliario tema, o tai išties ne menkniekis! Ir štai, jau turime paaiškinimą, kodėl negalima užmegzti kontakto, kodėl nesulaukiam atsakymo, turim paaiškinimą kai kurių, sakyčiau, ekstravagantiškų jo poelgių su mumis; mažo vaiko psichika...
— Aš atsisakau autorystės,— murmtelėjo prie lango stovintis Snautas.

Mudu ilgą laiką žiūrėjome į juodas okeano bangas. Rytiniame horizonte pro rūką ryškėjo blyški pailga dėmelė.
— Iš kur tu ištraukei šią ydingo dievo koncepciją?— staiga paklausė Snautas, neatitraukdamas akių nuo šviesa nutviekstos dykumos.
— Nežinau. Ji man pasirodė labai įtikėtina. Tai vienintelis dievas, kurį būčiau linkęs tikėti, kurio kančia nėra atpirkimas, kuris nieko neišgano, niekam netarnauja, tiktai yra, ir tiek...
— Mimoidas...— tarė visiškai tyliai, kitokiu balsu Snautas.
— Ką sakai? A, taip. Pastebėjau jį jau anksčiau. Labai senas.

Abu žiūrėjome į ruda ūkana aptrauktą horizontą.
— Skrisiu,— tariau aš netikėtai.— Juoba kad dar nebuvau išėjęs iš Stoties, o čia gera proga. Grįšiu po pusvalandžio...
— Ką sakai?—išplėtė akis Snautas.— Skrisi? Kur?
— Ten,— parodžiau rūke šmėkšančią kūno spalvos dėmę.— O kodėl gi ne? Paimsiu mažą malūnsparnį. Žinai, būtų juokinga, jei turėčiau kada nors Žemėje prisipažinti, kad, aš, soliarininkas, nesu niekad palietęs koja Soliario paviršiaus.

Priėjau prie spintos ir ėmiau raustis tarp kombinezonų. Snautas tylėdamas stebėjo mane, paskui tarė:
— Nepatinka man tas.
— Kas?— atsisukau, laikydamas rankose kombinezoną. Mane pagavo seniai bepatirtas susijaudinimas.— Ką tu kalbi? Kortas ant stalo! Bijai, kad aš ką nors... nesąmonė! Duodu žodį, kad ne. Net nepagalvojau šito. Ne, tikrai ne.
— Skrisiu kartu.
— Ačiū tau, bet man geriau vienam. Čia jau kažkas naujo, kažkas visiškai naujo, — skubiai kalbėjau, vilkdamasis kombinezoną.

Snautas dar kažką sakė, bet aš ne itin jo klausiausi, ieškodamas reikalingų daiktų.

Snautas nuėjo su manim į kosmodromą. Jis padėjo man išridenti mašiną iš bokso į starto aikštelę. Kai vilkausi skafandrą, jis staiga paklausė:
— Ar žodis dar turi tau kokios vertės?
— Dieve mano, Snautai, tu vis tą patį! Turi. Ir jau daviau jį tau. Kur rezerviniai balionai?

Jis jau nieko nebesakė. Kai uždariau permatomą gaubtą, daviau jam ranka ženklą. Snautas paleido į darbą keltuvą, aš palengva užriedėjau ant Stoties viršaus. Motoras pabudo, pratisai suūžė, ėmė baisiai smarkiai suktis, ir aparatas nuostabiai lengvai pakilo, palikdamas apačioje vis mažėjantį sidabrinį Stoties diską.

Pirmąkart buvau vienas pats virš okeano; visai kitoks įspūdis, negu žiūrint pro Stoties langus. Gal ir dėl to, kad skridau labai žemai, tik keliasdešimt metrų virš bangų. Dabar aš jau ne tik mačiau, bet ir jaučiau, kad po manim plytinčioje gelmėje besikaitaliojančios riebiai blizgančios kupros ir įgriuvos juda ne kaip jūros potvynis ar debesis, o kaip gyvūnas. Nepaliaujami, nors labai lėti raumeningo nuogo kūno traukuliai — štai, kaip tai atrodė; tingiai slūgstančios bangų keteros liepsnojo putų purpuru. Kai aš apsisukau, norėdamas tiksliai įeiti į neapsakomai lėtai dreifuojančios mimoido salos kursą, saulė plykstelėjo tiesiai man į akis, sužaižaravo it kruvini žaibai išgaubtuose langų stikluose, o pats okeanas pasidarė mėlynas kaip rašalas su tamsios ugnies prošvaistėm.

Ratas, kurį ne itin sumaniai apskriejau, išnešė mane toli į dangų, o mimoidas liko užpakalyje — plati šviesi dėmė, nelygiais kontūrais atsiskirianti nuo okeano. Dabar jis buvo ne rausvas, rūko nudažytas, o gelsvas it sudžiūvęs kaulas: valandėlę jis dingo man iš akių, jo vietoj išvydau tolumoje Stotį, kabančią, rodės, virš pat okeano, nelyginant didžiulis senamadiškas cepelinas. Įtempęs visą dėmesį, pakartojau manevrą: mimoido masyvas su savo statmenu groteskiniu reljefu, man artinantis, didėjo. Atrodė, kad galiu užkliudyti jo aukščiausią gumbuotą išsikišimą, todėl taip staigiai pristabdžiau malūnsparnį, kad jis visas susvyravo, mažindamas greitį; nereikalingas atsargumas, nes apvalios keistų bokštų viršūnės praplaukė žemai apačioje. Sulyginau mašiną su dreifuojančia sala ir ėmiau palengva, metras po metro, leistis žemyn, kolei gurančios viršūnės iškilo virš kabinos. Mimoidas buvo nedidelis. Ilgio gal trijų ketvirčių mylios, o pločio vos kelių šimtų metrų; kai kur matėsi susiaurėjimai, bylojantys, kad jis gali perlūžti. Matyt jis buvo atskilęs nuo kur kas didesnės formacijos; pagal soliarinę skalę tai buvo smulki atplaiša, skeveldra, dievaižin kiekos savaičių ir mėnesių.

Pamačiau tarp gyslotų kauburių ties pat okeanu pakibusį lyg kokį krantą — keliasdešimt kvadratinių metrų nuožulnoko, bet kone plokščio paviršiaus — ir pasukau ten mašina. Nusileisti buvo sunkiau, negu atrodė, mašinos propeleris vos neužkliuvo už akyse išaugusios sienos, bet viskas baigėsi laimingai. Tučtuojau išjungiau motorą ir atvožiau gaubtą. Stovėdamas ant sparno, dar patikrinau, ar malūnsparnis nenuslys į okeaną; bangos laižė dantytą mimoido briauną per keliolika žingsnių nuo mano nusileidimo vietos, bet malūnsparnis tvirtai stovėjo ant plačiai išskėstų pavažų. Nušokau ant... „žemės". Tai, ką pirmiau palaikiau siena ir bemaž užkliudžiau, buvo milžiniška lyg ieties išakyta plona kaip plėvė kaulinė plokštė, pastatyta ant briaunos, apaugusi panašiais į mažutes galerijas pumpurais. Šią keliaaukštę plokštumą įžambiai kirto kelių metrų pločio plyšys, atidengęs — panašiai kaip ir didelės netvarkingai išmėtytos kiaurymės — gelmės perspektyvą. Užkopiau į artimiausią nuožulnią sienos angą ir įsitikinau, kad skafandro batai yra nepaprastai kibūs, o pats skafandras visai netrukdo judėti. Tik dabar, atsidūręs per kokius keturis aukštus virš okeano ir atsigręžęs į karkasinį gamtovaizdį, galėjau jį gerai apžvelgti. Jis buvo stebėtinai panašus į senovinį griuvėsiais paverstą miestą, kažkokią egzotišką senovės Maroko sodybą, sugriautą žemės drebėjimo ar kokio kito kataklizmo. Aiškiausiai mačiau vingiuotas dalinai užbertas ir skeveldrom užgriozdintas siauras gatveles, jų painias stačias nuokalnes iki tepaluotos putos plaunamo kranto, aukščiau — išlikusios ambrazūros, bastionai, jų apvalūs pamatai, o išgaubtose ir įdubusiose sienose juodos spragos, panašios į išdaužytus langus ar tvirtovės šaudymo angas. Visas tas sala - miestas, sunkiai pakrypęs į šoną it pusiau nuskendęs garlaivis, be tikslo, nesąmoningai slinko prieš save, labai palengva sukdamasis — tai buvo matyti iš saulės judėjimo padangėje ir tingiai šliaužiančių šešėlių tarp griuvėsių; kartais pro juos prasprūsdavo saulės spindulys ir nutįsdavo ligi tos vietos, kur aš stovėjau. Gerokai rizikuodamas, užkopiau dar aukščiau; iš atsiknojusių ir kabančių virš mano galvos priaugu ėmė byrėti smulkaus žvirgždo srovelės, vingiuotuose tarpekliuose ir gatvelėse pakilo dideli dulkių kamuoliai. Mimoidas nėra natūrali uola, ir kai paimi rankon jo atčaižėlę, pamatai, kad jis visai nepanašus į kalcitą — jis kur kas lengvesnis už pemzą, sudėtas iš smulkių narvelių ir todėl nepaprastai purus.

Jau buvau taip aukštai, kad pajutau, kaip mimoidas juda: jis ne tik plaukė nežinia iš kur, nežinia kur, stumčiojamas juodų okeano raumenų baksnojimo, bet dar ir be galo lėtai svyravo čia į vieną, čia į kitą pusę, ir kiekvieną tokį pasvirimą lydėjo pratisas varvančių nuo briaunos rusvų ir geltonų putų šniokštimas. Šį švytuoklinį judesį mimoidas įgavo labai seniai, turbūt užgimdamas, ir išsaugojo jį dėlei savo milžiniškos masės. Apsižvalgęs kiek akis užmato iš savo aukšto posto, atsargiai nulipau žemyn; ir keista — tik tada susiorientavau, kad mimoidas visai manęs nedomina, kad atskridau čia susitikti ne su juo, o su okeanu.

Atsisėdau ant šiurkščios sueižėjusios „žemės" keliolika žingsnių nuo malūnsparnio. Juoda banga sunkiai užšliaužė ant kranto, supliuško, pasidarė visiškai bespalvė ir vėl nusirito, palikdama plonyčius virpančius gleivių siūlelius. Pasislinkau dar žemiau ir ištiesiau ranką prie sekančios bangos. Tada ji nedelsdama pakartojo tąjį fenomeną, kurį žmonės pirmąkart išvydo kone prieš šimtmetį: stabtelėjo, truputį atsitraukė, apglėbė mano ranką, jos nepaliesdama, taip, kad tarp pirštinės paviršiaus ir vidinės sienelės įdubimo, kuris beregint pakeitė konsistenciją, pavirsdamas iš skysto kone stangriu, liko plonytis oro sluoksnelis. Aš iš lėto pakėliau ranką. Banga, tikriau tariant, jos siauras liežuvėlis, nutįso paskui ją į viršų, apgaubusi mano plaštaką persišviečiančia murzinai žalsva pienele. Aš atsistojau ir iškėliau ranką dar aukščiau; drebutinės substancijos sąsmaukėlė įsitempė it styga, tačiau nepertrūko. Visiškai supliuškusios bangos pamatas lyg keistas kantriai laukiantis šių tyrimų pabaigos padaras prigludo prie kranto palei mano kojas, irgi neliesdamas jų. Atrodė tarsi iš okeano būtų išaugusi tąsi gėlė, kurios taurė apglėbė mano pirštus, tapdama tiksliu, tik jų neliečiančiu negatyvu. Aš pasitraukiau atatupstas. Gėlės stiebelis suvirpėjo ir tarsi nenorom grįžo apačion, elastingas, svyruojantis, neryžtingas; banga pakilo, įtraukė jį ir išnyko už kranto ribos. Aš kartojau šį žaidimą, kol vėl, kaip prieš šimtą metų, viena eilinė banga abejingai nuplaukė, tarsi persisotinusi naujų įspūdžių, ir aš žinojau, kad turėčiau laukti kelias valandas, kol pabus jo „smalsumas". Vėl atsisėdau, bet mane tarytum pakeitė tas teoriškai taip gerai žinomas reiškinys, kurį sukėliau aš pats; teorija negalėjo, nesugebėjo perteikti realaus pergyvenimo.

Šio gyvo padaro atsiradime, augime ir išsivystyme, kiekviename jo atskirame judesyje ir visuose drauge ryškėjo kažkoks, norėčiau pasakyti, atsargus, bet ne baikštus naivumas, kai jis atkakliai skubėjo pažinti, aprėpti naują netikėtai sutiktą formą, ir buvo priverstas atsitraukti pusiaukelėj, atsiradus pavojui peržengti ribas, nustatytas kažkokių paslaptingų dėsnių. Kaip baisiai nesiderino šis guvus smalsumas su gigantu, kuris tviskėdamas driekėsi ligi pat horizonto. Dar niekad nebuvau taip stipriai jautęs šio milžino realumo, jo atkaklaus, absoliutaus tylėjimo, alsuojančio ritmingu bangavimu. Prislėgtas, apstulbęs žvelgiau į nepasiekiamą, atrodytų, sustingimo būseną ir, vis intensyviau jausdamas praradimo sopulį, vienijausi su tuo skystu aklu kolosu tarsi be mažiausių pastangų, be žodžių, nieko negalvodamas, būčiau jam viską atleidęs. Visą paskutinę savaitę elgiausi taip išmintingai, kad įtarus Snauto žvilgsnis liovėsi galų gale mane persekiojęs. Pažiūrėti buvau ramus, o širdies gilumoj, pats to aiškiai nesuvokdamas, laukiau kažin ko. Ko? Jos grįžimo? Kaip būčiau galėjęs? Kiekvienas mūsų žino, kad jis — materiali būtybė, pavaldi fiziologijos bei fizikos dėsniams ir kad, net sukaupę visas mūsų jausmų jėgas, mes negalime kovoti su tais dėsniais, galime tik jų neapkęsti. Amžinas įsimylėjėlių ir poetų tikėjimas meilės galybe, kuri yra pastovesnė už mirtį, tasai šimtmečiais mus lydintis „finis vitae sed non amoris" (Baigiasi gyvenimas, o ne meilė. (Lot.)) yra melas. Tačiau šis melas yra tik beprasmis, bet ne juokingas. O būti laiko tėkmę matuojančiu laikrodžiu, kuris tolydžio čia išardomas, čia vėl surenkamas ir kurio mechanizme, kai tik konstruktorius stumteli krumpliaračius, sulig pirmu jų pajudėjimu ima tiksėti sielvartas ir meilė, žinoti, kad esi repetyras kančios, kuri, nuolat pasikartodama, darosi komiška ir todėl dar skaudesnė? Kartoti žmogaus egzistavimą gerai, tačiau kartoti jį taip, kaip girtuoklis kartoja nuvalkiotą melodiją, mesdamas į grojančią dėžę vis naujus variokus? Aš nė akimirką netikėjau, kad šį skystą kolosą, kuris šimtams žmonių atnešė mirtį, su kuriuo visa manoji rasė ištisus dešimtmečius veltui stengėsi užmegzti bent kokią abipusio supratimo gijelę, kad jį, kuriam aš tesu tik maža net nejaučiama dulkelė, jaudintų dviejų žmonių tragedija. Tačiau jo veikla buvo nukreipta į kažkokį tikslą. Tiesa, aš net tuo nebuvau tvirtai įsitikinęs. Tačiau pasitraukti — reikštų atsisakyti tos menkutės, rasi, tik vaizduotės sukurtos galimybės, kuri slypėjo ateityje. Taigi metų metai tarp rakandų, daiktų, kuriuos lietėme mudu abu, tame ore, kur tebeplevena jos alsavimas? Vardan ko? Vardan vilties, kad jinai grįš? Aš neturėjau vilties. Bet manyje gyveno laukimas, vienintelis dalykas kurį ji man paliko. Kokių išsipildymų, patyčių, kokių kančių aš dar tikėjausi? Nežinau. Bet aš tvirtai tikėjau, kad nepraėjo baisių stebuklų metas.

Zakopanė, 1959 birželis—1960 birželis.

Vertė GIEDRĖ JUODVALKYTĖ

Fantastikos skyrius
Robotų iškilimas
Diana Butkienė. Dalia
S. Lemas. Cave Internetum
S.Lemas. Mokomasis skrydis
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
S. Lemas. Setauro medžioklė
Pavelas Michnenko. Etiketas
Terra Incognita ir Terra Fantastica
M. Jako. Protingumo testas
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
"Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Anatolijus Šalinas. Futurija
Marsiečio nuotykiai Rygoje
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
S. Lemas. Robotų psichologija
Robertas Aberneti. Atžala
V. Gvozdėjus. Rasti kurmį
V. Zegalskis. Avarija
Janušas A. Zaidelis. Riba
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis