Paslaptingos vietos

Somersetas Moemas ir Miau-miau sala

Žemėlapyje nelengva rasti nedidukę Tetiaroa salą1)S. Moemas šią mažą salelę įtraukė į savo kolekciją. Jis buvo aistringas kolekcionierius, tačiau kolekcionavo … salas. Ir ne bet kokias, o tik kuo nors išsiskiriančias iš kitų.

Tiesa, Papeete, Taičio administraciniame centre, ši vieta dažniau vadinama Miau-miau sala. Kaip ir patį archipelagą vietiniai senbuviai vadina ne Taičiu ir ne Visuomenės salomis, o tik Otaheiti. O kas gali geriau žinoti vietovių pavadinimus nei jų gyventojai?! Tad ir salos Miau-miau pavadinimas ne atsitiktinis, o pagrįstas. Tai netrumpa, o ir pasakiškai keista istorija, nors joje viskas tikra: ir vietovė, ir veikiantys asmenys.

Kanadoje, nedideliame Sent-Tomaso miestelyje gyveno jaunas dantų gydytojas Volteris Džonstounas Viljamsas (Johnston Walter Williams). Bėgo metai, o jis kantriai taisė dantis, dėjo plombas vietiniams gyventojams ir nepuoselėjo jokių nežemiškų vilčių. Tačiau sulaukęs 28 m. amžiaus jis vis dažniau susimąstydavo apie savo ateitį – su baime galvodamas, kad va taip ir prabėgs visas jo gyvenimas, o jis nieko taip ir nepamatys, kaip tik fliusus ir išgedusius dantis. O juk pasaulis toks platus ir jame tiek gražių ir įdomių vietų! Ir vienąkart jam į rankas pakliuvo reklaminė brošiūra išgirianti Pietų jūrų romantiką, jos salos nupasakojanti vos ne kaip Rojų žemėje. Ir dantistas, ilgai nesvarstęs, surinko visas savo santaupas ir leidosi tolimon kelionėn.

Bet tai visai nereiškia, kad jis buvo koks svajotojas. Kaip ir dera profesijos žmogui, V. Viljamsas buvo praktiškas – jis iš anksto suplanavo, ką veiks ir kaip versis Taityje: įsigis nedidukę koralų salą, pasistatys ten namą ir augins kokoso palmes. O laisvalaikiu, aišku, žvejos. Gal net ten sukurs ir šeimą. Vienu žodžiu, jis tikėjosi gyventi ramiai, kukliai ir laimingai tame žydro dangaus, mėlynos jūros ir puikių saulėlydžių krašte. Tik deja, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Pirmiausia, vos atvykęs jis nusivylė pačiu Papeete – nieko panašaus į rojų čia nebuvo – jį pasitiko tvankus, lipnus karštis, o ir visur prasismelkiantys moskitai. Bet tai dar būtų pusė bėdos – jo santaupos, atsižvelgiant į vietines kainas, pasirodė juokingai mažos. O ir salų-atolų kainos tais 1902-ais žymiai išaugo.

Taigi jam nieko kito neliko, kaip tik grįžti prie pabodusių dantų – ir jis tapo vieninteliu Taičio dantistu, tad jam teko gydyti visus: ir prancūzus, ir čiabuvius, ir net patį karalių Pomarė V2) su visais jo dvariškiais. Prancūzai jam atsilygindavo frankais, polineziečiai – viščiukais, bananais, mangais, žuvimi ir kitkuo. Tik Pomarė su savo princais ir princesėmis nemokėjo jam nieko – gal jie manė, kad jam pakanka ir to, kad leidžia liesti karališkus dantis. Vis tik Viljamsas, čia vadinamas „dok Viliu“, susidraugavo su jo didenybe. Tetiaroa sala

Ir tai nenuostabu, nes Pomarė V garsėjo savo neišsenkančiais pokštais, sąmojumi. O tai čia, šiame tropikų saulės iškepintame, apsnūdusiame mieste buvo tiesiog retenybė. Antra, jo didenybė labai mėgo absentą ir visada pasirūpindavo, kad ir rūmų gydytojas niekada nepritrūktų šio gėrimo. Beje, po karaliaus mirties jam pastatė labai originalų paminklą - ant jo mauzoliejaus buvo pastatytas didžiulis marmurinis absento butelis.

Taigi, kartą šis linksmas karalius atėjo pas dok Vilį – tik tąkart ne dantų taisytis – jo burna jau ir taip buvo pilna auksinių plombų ir karūnėlių. Jis susidomėjo, kodėl šis gydytojas niekada nėra atsiuntęs nei jam, nei jo giminaičiams jokių sąskaitų už gydymą. Karalius sakėsi jaučiąsis skolingas dantistui:
- Kiekvienas garbingas karalius privalo garbingai mokėti savo skolas. Deja, Taičio karaliai niekada neturėjo tų skambių grynųjų… Bet aš prisimenu, pats kadaise svajojai įsigyti salą. Taigi, aš tau dovanoju visą Tetiaroa archipelagą.

Žinoma, pavadinti Tetiaroa archipelagu gal kiek ir per skambu. Tai buvo salynas, susidedantis iš vienos per 6 km2 dydžio salos ir tuzino miniatiūrinių salelių. Kadaise čia gaudydavo perlų kriaukleles, bet tai jau buvo seniai pamiršta. Dabar jose tebuvo vos keletas čiabuvių šeimų, besiverčiančių žvejyba ir kokoso riešutų rinkimu. Vis tik dok Viliui tai atrodė tikra karališka dovana ir jis džiūgavo – štai ir išsipildo jo jaunystės svajonė turėti nuosavą salą.

Tik gaila, kad bedžiūgaudamas Viljamsas pamiršo savo karališko draugo svarbiausią būdo bruožą – jis buvo nepataisomas pokštininkas. Gal tada ir nebūtų taip skubėjęs džiaugtis dovana.

Plaukęs kelias valandas pagaliau dok Vilis priartėjo prie savosios salos. Štai tas žadėtasis Rojus – žydras dangus, skaisti saulė, mėlyna jūra, ore tebesijaučia rytmečio vėsa. Vanduo ramus, be mažiausios bangelės, - matosi, kaip giliai tarp koralų nardo spalvotos žuvelės. Net nelaukdamas, kol jūreiviai pritvirtins trapą, daktaras pasileido tekinas į krantą ir iškart patraukė siauručiu, vos pastebimu vešlioje žolėje takeliu, besirangančiu tarp lieknų pakrantės palmių, kuris netrukus atvedė prie smailiastogės čiabuvių lūšnelės. Čia prie durų jį pasitiko iš tolo svetingai besišypsantis šeimininkas. Tik staiga šypsena jo veide dingo, jis staigiai pasilenkė, griebė čia pat gulėjusį pagalį ir iš visų jėgų metė jį į žolę visai greta daktaro. Iš nuostabos ir netikėtumo Viljamsas tiesiog sustingo. Čiabuvis atsiprašinėdamas puolė aiškintis. Pasirodo, jis mušė žiurkes, kurios buvo plūste užplūdusios šią salą. Čia tiesiog neįmanoma žingsnio žengti nesutiku stų graužikų. Žiurkės tiek įsidrąsinę, kad jau nesitenkina nukritusiais riešutais – jos pačios, aplenkdamos žmones, lipa į palmes ir pragraužia visus riešutus, dar sužalodamos ir palmių kamienus. Žodžiu, gyva salos nelaimė ir nuostolis…

Viljamsui jau rytoj teko įsitikinti, kad pasakojimas nebuvo perdėtas – per vieną naktį įžūlios uodeguotosios apgraužė visus atsivežtus palmių sodinukus. Jo, kaip ir kitų žmonių buvimą saloje žiurkės tiesiog ignoravo. Jei kas ir prieidavo su pagaliu visai arti, tai jos vikriai nerdavo į urvus, kuriais buvo išvarpyta visa sala.

Vėliau Viljamsas pasakojo S. Moemui, 1917 m. atvykusiam į Taitį rinkti medžiagos apie Gogeną, kad jis paskelbė žiurkėms žūtbūtinį karą (tuo metu Viljamsas jau buvo Britanijos konsulu Papeete; 1916-35). Jis pažadėjo čiabuviams atsiųsti nuodų ir paskyrė premiją už kiekvieną dešimtį nudaigotų žiurkių. Atsiskaitoma buvo pagal žiurkių uodegas.

Atvykęs po dviejų mėnesių daktaras suprato, kad nuodai – ne išeitis. Žiurkių buvo nė kiek nesumažėję – jos greitai suprato, kad kvapnūs paplotėliai su strichninu, kurių staiga atsirado daug saloje, neša mirtį – ir jos ramiausiai juos apeidavo neliesdamos. Nuo pagalių ir akmenų, kuriais jas mušdavo čiabuviai, jos irgi išmoko vikriai išsisukti. Negana to, jos ir pačios pradėdavo puldinėti. Jei jas užpuldavo su pagaliais, jos nenubėgdavo, o žaibiškai susirinkę milžiniškais būriais klaikiai spiegdamos puldavo savo persekiotojus. Va tada Viljamsas tinkamai įvertino jo didenybės Pomarė V humorą ir sąmojingumą! Tai buvo nepakartojama dovana!?

Tačiau jam ne juokai buvo galvoje – reikėjo skubiai surasti kokią nors išeitį. Ir ji atsirado!
Katės Kartą jodu tepliodamas savo katino įdrėskimus, apstulbo nuo, atrodytų, tokios paprastos minties – juk tai katės! Kaip jis apie jas nepagalvojo!? Juk tereikia surinkti kažkiek kačių, nugabenti jas į salą – ir po kiek laiko problemos neliks!

Jau kitą rytą uoste kabojo skelbimai, kad dok Vilis superka kates ir katinus. Po valandos jį užplūdo čiabuviai, tempdami tas kniaukiančias, besibraižančias ir šnypščiančias iš pykčio prekes. Čia pat kieme stalius dirbo didelius narvus. Vakarop juose tupėjo jau apie 200 minitigrų. Dar pora dienų kates palaikė alkanas, kad būtų karingesnės, išleistos į salą. Toje „operacijoje“ dalyvavo ir pats daktaras.

Kol praplaukė tas 25 mylias, katės nesiliaudamos staugė tarsi laivo sirena. Narvus iškėlus į krantą jos visai paklaiko - matyt po 3 d. badavimo jos tikėjosi kažko dar blogesnio. Jūreiviai, atidarinėję narvus, vos išsisuko nuo įniršusių kačių. Bet į pagalbą žmonėms atėjo pačios žiurkės, niekad nemačiusios tokių keistų kniaukiančių padarų – jos atslinko visai arti ir smalsiai stebėjo, kas čia bus. Katėms žiurkių pristatinėti nereikėjo – vos viena pastebėjus savo mirtinus priešus, visa kačių govėda nesulaikomai puolė tas naivuoles.

Vakarop daktaras Viljamsas apėjo savo valdas ir nesutiko nė vienos uodeguotosios. Dabar jis galėjo su palengvėjimu atsikvėpti – ir jis ramiai išplaukė į Taitį pirkti naujų sodinukų.

Tačiau prasidėjo 3 mėn. trunkantis lietų periodas, tad į salą jis atplaukė tik jam pasibaigus. Ir tada pamatė, kad džiūgauta per anksti: jo buvusios sąjungininkės katės tapo nauja salos rykšte… Mat niekas nenumatė vienos smulkmenos – katės labai vislios. Po 3 mėn. jų buvo jau patrigubėję, Per kelias dienas sudoroję žiurkes, jos ėmėsi kitų gyvių, tačiau ir šių ilgam neužteko. Jos ėmė pulti vietinius gyventojus, kurie beveik visi, baimindamiesi dėl savo gyvybių, persikėlė į Taitį. Tai kas beliko nelaimėliui daktarui?! Išnuodyti buvusias sąjungininkes. Bet tokiu negailestingu jis negalėjo būti – tad nutarė kol kas palikti salą katėms: tegu gyvena kaip išmano. Gal neturėdamos kuo misti pačios išnyks?! Tik uoste buvo įspėta, jog išsilaipinti Tetiaroa pavojinga. Žinia žaibiškai apskriejo Papeetę, o salą iškart imta vadinti Miau-miau.

O katės saloje nebeišnyko. Po metų, iš smalsumo, daktaras Viljamsas nuvykęs į salą pamatė, kad jų gerokai sumažėjo, bet vis dar buvo pakankamai daug. Jos sulaukėjo, tačiau žmonių jau nebepuldinėjo. Jis pastebėjo, kad jos puikiai prisitaikė prie esamų sąlygų: išmoko gaudyti žuvį, priprato ir prie vegetarinio maisto – ėdė kažkokias žoles ir krūmokšnių lapus. Stabilizavosi ir jų skaičius. Pradėjo sugrįžinėti ir ankstesni gyventojai, vėl pradėta auginti kokoso palmes.

1960 m. pabaigoje šią salą iš Viljamso įpėdinių įsigijo aktorius Marlonas Brando3), turėjęs gražų ir kilnų tikslų – šiame Rojaus kampelyje įrengti prieglobstį tylos ir ramybės ieškantiems filosofams, rašytojams, aktoriams ir dailininkams. Bet įsikurti ten norinčių neatsirado. Mat priežastis ta pati – katės! Nė viena naktis nepraeina be jų „žavingų“ serenadų. Tad salai ir toliau tinka jos naujasis pavadinimas.
Tik reikia priminti kad Miau salos pavadinimas prilipo ir kitoms saloms, La`nai salai Havajuose, Aošima salat Japonijoje ir t.t.

1) Tetiaroa – koralinis atolas Prancūzų Polinezijoje, Draugijos salose (Priešvėjinėse salose), 59 km į šiaurę nuo Taičio. Plotas 6 km2; aukštis iki 17 m. Lagūnos ilgis 7 km, gylis – 30 m. Gyvena apie 50 gyv. Iš europiečių pirmaisiais salą 1789 m. atrado trys laivo „Bounty“ dezertyrai. Senaisiais laikais atolas buvo taitiečių aukštuomenės laisvalaikio praleidimo vieta, kur jie linksminosi su dainomis, šokiais, žvejojimu, puotomis ir t.t. taip pat čia buvo atliekama ha'apori'a - valgymas, siekiant priaugti svorio, ir vengimas saulės, kad oda būtų šviesesnė.
1904 m. atolą karalius Pomarė V padovanojo dantistui Dž. Viljamsui, vėliau tapusiam JK konsulu (1916-35). Sala 1965 m. 99 metam išnuomuota aktoriaus Marlono Brando (1924-2004) šeimai. Aktorius 1970 m. įkūrė mažą kaimelį Motu Onetahi, į kur galėjo atvykti draugai ir kiti, ir pats saloje gyveno iki 1990 m. Su laiku kaimelis tapo viešbučiu, prižiūrimu aktoriaus žmonos Tarita Teriipaia, veikęs iki 2004 m. Manoma, kad 2003 m. jis dalį salos paskyrė savo draugui Maiklui Džeksonui. 2005 m. viešbučių verslininkui R. Bailey, kuris 2014  m. ten įrengė liukso klasės viešbutį „The Brando Resort“. Jis taip pat šiuolaikinėmis technologijomis valo salą nuo uodų ir žiurkių, kad ją paverstų eko-kurortu. Saloje atsirado net aerouostas, priimantis čarterinius skrydžius. <

2) Pomarė V (Pōmare V, 1839-1891) – paskutinis Taičio karalius (1877-1880). Į karalystės reikalus nelabai kišosi, o 1880  m birželio 29 d. visus įgaliojimus perdavė prancūzų administracijai ir iš Prancūzijos gavo pensiją. Tebegyveno karaliaus rūmuose; mirė nuo alkoholizmo.

3) Marlonas Brando (Marlon Brando Jr., 1924-2004) - amerikiečių aktorius. Gavo „Oskarą“ už vaidmenis filmuose „Tramvajus pavadinimu ‘Noras’“ (1951) ir „Uoste“ (1954). Jo įsikūnijimas į maištingos baikerių gaujos vadą filme „Laukinis“ (1953) tapo kartų skilimo simboliu. Po kūrybinio nuopuolio 7-me dešimtm. vėliau daugiausia tenkinosi antraplaniais vaidmenimis, o tada suvaidino Vito Karleonę „Krikštatėvyje“ (1972). Paskutiniai 20 m. pasižymėjo prieštaravimais, o daugiausia laiko praleido Taityje, nes buvo vedęs taitietę.

Nan Madolis
Chimera tebegyva
Šnabždanti uola
Kijevo paslaptys
Nubija ir jos istorija
Kadžuraho paminklai
Bado kalnai Afrikoje
Bokoro rūmai, Kambodža
Kur sustojo tūkstantmečiai?
Ežeras, sklidinas „šaltibarščių“
Stounhendžas: mistinis statinys Anglijoje
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Ayers Rock uola: Australija
Buvęs uždaras Tibetas
Naska linijos, Peru
Ofyro aukso šalis
Megalitai: dolmenai
Kinijos piramidės
Slontaho šventykla
Vartiklis