Mošė Maimonidas
Mošė ben Maimonas (1135 - 1204), žymiausias žydų racionalizmo atstovas, gimė Kordoboje, Ispanijoje. Dėl musulmonų fanatikų persekiojimų šeima, kaip ir daugelis to meto žydų, paliko šį miestą ir kurį laiką bastėsi po Ispaniją. Tačiau Mošė aktyviai studijavo įvairius mokslus: matematiką, astronomiją, mediciną. Per arabų fiilosofiją susipažino su Aristotelio idėjomis ir joms liko ištikimas visą gyvenimą. 1160 m. persikėlė į Maroką, o 1165 m. įsikūrė Egipte, kur nuo 1187 m. dirbo Kairo sultono rūmų gydytoju. Mirė Palestinoje.
Jis yra parašęs komentarus Talmudui, Penkiaknygei, teologijos ir medicinos traktatais. Labiausiai išgarsėjo savo "Vadovu pasimetusiems" (apie 1190 m.), kuris dar 1204-ais buvo išverstas į arabų kalbą. Taip pat paminėtinas "Logikos žodynas". Jis stengėsi suderinti religiją ir filosofiją, "sufilosofinti judaizmą ir judaizmuoti filosofiją", nors pirmenybę skyrė filosofijai. Jis aiškino, kad tikėjimas negali būti aklas, kad jis ne tik gali, bet ir privalo pasiduoti filosofijos, taigi, proto, teismui. Dievą apibūdino kaip pirminį pasaulio "judintoją", "būtinai egzistuojančią" jėgą skirtingai nuo "galimai egzistuojančių" daiktų. Žmogus galįs žinoti tik tai, kad dievas yra, bet ne tai, koks jis, ir todėl jam negalima priskirti jokių atributų.
Jis teigė, jog tarp dievo ir daiktiškojo pasaulio yra grynai dvasiškų esybių, vadinamų angelais, sfera, emanacijos keliu atsiradusi iš dievo. Daiktų pasaulį skirstė pakopomis: aukščiausia - žvaigždžių, žemiausia - 4 stichijų: ugnies, vandens, oro, žemės, kurioje vyrauja grubus materializmas, viskas yra laikina, dužu ir mirtinga.
Protinį žmogaus tobulumą vertino labiau už dorovinį. Jis aiškino, kad dorovė yra svarbi tik žmogaus ir visuomenės bei atskirų asmenų tarpusavio santykiuose, todėl negali nukreipti į aukštesnį tikslą. O protinio tobulumo dėka žmogus esą pažįsta pasaulio sąrangą bei dievą ir pelno pomirtinį nemirtingumą. Bet nemirtingi tik tie, kurie lavindami protą iki tobulumo išvysto savo universalią žmogiškąją sielą. Kiti tik iš dalies tampa nemirtingi. Toks tobulai mąstančio "antžmogio" idealas buvo artimesnis aristotelizmui, helenistinei žmogaus sampratai, o ne judaizmui.
"Vadovą pasimetusiems" sudaro trys dalys:
1-e sprendžiama biblinio antropomorfizmo problema, kritikuojama mutakalimų teologija;
2-e įrodinėjamas dievo buvimas, materijos ir formos problema;
3-e dievo ir pasaulio santykis, dieviškasis apreiškimas, blogio, laisvos valios ir kitos moralinės problemos.Čia pateikiama trumpa ištrauka iš 3-ios šios knygos dalies, X skyriaus. Įsiskaitykit į šiuos žodžius!
... mutakalimai nebūties sąvoką taiko tiktai absoliučiai nebūčiai, o ne savybių nebuvimui. Į savybę ir jos nebuvimą jie žiūri kaip į dvi priešybes. Pvz., aklumą ir regėjimą, mirtį ir gyvenimą jie vertina lygiai taip pat, kaip karštį ir šaltį. Todėl be jokių išlygų jie teigia, kad nebūčiai nereikalinga jokia veikianti jėga - ji reikalinga tik tada, kai kas nors yra kuriama. Tam tikru požiūriu tai teisinga.
Nors jie teigia, kad nebūčiai nereikalinga jokia veikianti jėga, tačiau tai atitinka jų principą, kad dievas sąlygoja aklumą bei kurtumą ir sustabdo visa, kas juda, nes šios negatyvios sąlygos yra laikomos pozityviomis savybėmis. Todėl dabar turime apibrėžti savo požiūrį, atsižvelgdami į filosofinio tyrimo rezultatus.
Juk žinote, kas pašalina judėjimo kliūtį, iš dalies yra judėjimo priežastis. Pvz., jei kas pašalina sverto atramą, tas, kaip pažymėta Aristotelio "Fizikoje" (VIII, 4), priverčia ir svertą pajudėti. Šia prasme apie tą, kuris pašalino tam tikrą savybę, sakome, kad jis sukėlė jos nebuvimą, nors savybės nebuvimas neturi nieko pozityvaus.
Panašiai apie tą, kuris užgesino šviesą naktį, sakome, kad jis sukėlė tamsą, arba apie tą, kuris sunaikino kurios nors būtybės regėjimą, - kad jis sukėlė aklumą, nors tamsa ir aklumas yra negatyvios savybės ir nereikalauja jokių veikiančių jėgų. Šiuo požiūriu aiškiname tokį Izaijo sakinį:
"Aš formuoju šviesą ir sukuriu tamsą; aš darau taiką ir sukuriu blogį" (Iz 45, 7),
nes tamsa ir blogis yra neegzistuojantys dalykai. Įsidėmėkite, pranašas nesako: "Aš darau tamsą", "Aš darau blogį", nes tamsa ir blogis nėra pozityvios būties reiškiniai, kuriems galėtų būti taikomas žodis "daryti". Vietoj jo vartojamas žodis "bara" (jis sukūrė), nes hebrajų kalboje jis taikomas nesantiems dalykams nusakyti, pvz., "Pradžioje Dievas sukūrė" ir t.t., nes šiuo atveju buvo kuriama iš nieko.Tiktai šia prasme gali būti sakoma, jog nebūtis sukuriama tam tikru veikiančios jėgos veiksmu. Panašiai galime aiškinti tokį sakinį:
"Kas sutvėrė žmogaus burną? Ir kas padarė nebylį ir kurtinį, regintį ir aklą? Argi ne Aš?" (Iš 4, 11).
Šią vietą galima aiškinti ir taip: kas sukūrė žmogų, galintį kalbėti? Arba kas gali sukurti jį, nesugebantį kalbėti, t.y. sukuti substanciją, negalinčią turėti šios savybės? Juk tas, kuris sukuria substanciją, negalinčią turėti tam tikros savybės, gali būti vadinamas šio trūkumo kūrėju.Todėl sakome: jei kas nors atsisako išgelbėti artimą nuo mirties, nors ir gali tai padaryti, tas nužudo jį. Dabar aišku, jog, atsižvelgiant į šiuos skirtingus požiūrius, veikiančios jėgos veiksmas negali būti tiesiogiai siejamas su nesančiu reiškiniu; tiktai netiesiogiai nebūtis yra apibūdinama kaip veikiančios jėgos veiksmo rezultatas, o tiesiogiai veiksmas gali turėti įtakos tik tikrai egzistuojančiam reiškiniui; atitinkamai, nors kažin kas būtų veikianti jėga, ji gali veikti tik egzistuojantį reiškinį.
Kabalos šaknys
Mistinė kabala
Kabala atėjo iš ateities!
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Gematrijos menas, hebrajų numerologija
Sefer Yetzirah (Sukūrimo knyga)
Teisuolis Visatos pagrindas
Amžinojo gyvenimo siekis
Kai dar nebuvo vaivorykštės...
Astrologija ir visuomenė
Filosofijos skyrelis
Mitologijos skyrelis
Karštų naujienų svetainė
Pagrindinis Vartiklio puslapis