Gnosticizmas ir jo šaltiniai: Iš Nag Hammadi rinkinio

Patikimas mokymas

Apie kūrinį
„Patikimas mokymas“ – tekstas iš Nag Hamadi bibliotekos, paprastai priskiriamas prie gnostinių. Jame perteikiamas netipinis pasaulio sutvėrimo mitas, o taip pat numanomas (nors užuominos apie tai į dingusias teksto dalis) dualistinis sielos likimas materialiajame pasaulyje, būdingas gnostikams. Apie priklausomybę gnostikams užsimena ir rašančiojo atsiribojimas nuo „neprotingųjų“, radusių kelią sterilioje religijoje [krikščionių]. Vis tik kai kas mano, kad tai platonisto kūrinys, nes yra sąšaukų su Naujuoju testamentu, sutinkama dviejų sielų (dvasinės ir proto) doktrina.

[ ... ] danguje [ ... ] jame [ ... ] visa atsiranda [ ... ] nežinomas dangus [ ... ] atsiranda, ir prieš nematomus, neišreiškiami pasauliai pasirodė. Iš tų nematomųjų teisumo siela kilo, būdama viena iš narių: tiek kūno, tiek dvasios. Ar ji nusileidusi, ar randasi Pleromoje, ji neatskiriama nuo jų, tačiau jie regi ją ir ji žvelgia į juos nematomajame pasaulyje.

Slapta ją paėmė jaunikis. Jis davė jos burnai, kad valgytų jį tarsi maistą, ir jis parodė žodį jos akims tarsi vaistą, kad ji pamatytų jį savo sąmone ir suvoktų giminystę jam bei sužinotų apie savo ištakas tam, kad ji išlaikytų šaką, iš kurios anksčiau išėjo, kad galėtų gauti, kas jos, ir atsisakytų materijos.

[ ... ] jis [ buvojo ... ] turėdamas [ ... ] sūnus. Sūnūs [ ... ] iš tikro, kilę iš jo sėklos, moters sūnus vadina „mūsų broliais“. Tad kai dvasinė siela krito į kūną, ji tapo geidulio, pavydo ir neapykantos broliu ir materialiąja siela. Juk kūnas randas iš geismo ir geismas randas iš materialiosios esaties. Dėl tos priežasties siela tampa broliu jiems.

Ir dar jie yra išoriniai, be galios paveldėti iš vyriškosios pusės, tačiau jie gali paveldėti tik iš moteriškosios pusės. Vis tik siela trokšta paveldėti kartu su išoriniais [vaikais] – išorinių turtai yra išdidžios aistros, gyvenimo malonumai, nepakenčiamas pavydas, šlovė, beverčiai kaltinimai.

[ ... ] jai [ ... ] parsidavėliškumo, jis ją atstumia ir įmeta į viešnamį. Nes [ ... ] ištvirkavimas jai. Ji atsisako drovumo. Nes kiekvienam skirta mirtis ir gyvenimas – ką iš jų pasirinks, tą ir turės. O ji dabar skęs girtuoklystėje ir paleistuvystėje. Nes vynas – tai paleistuvystė.ėl ji neprisimena savo brolių ir tėvo, nes ji apsigauna malonumais ir saldžiomis naudomis.

Jai užmetus pažinimą, ji atsidūrė kvailybėje. Nes neprotingas būna kvailybėje nežinodamas ką sakyti ir ką reikia sakyti. Tačiau iš kitos pusės, išmintingas sūnus paima iš tėvo su malonumu, o jo tėvas džiaugiasi juo, nes per jį gauna garbę iš kiekvieno, o sūnus tuo tarpu siekia padvigubinti tai, ką gavo. Išoriniams [vaikams ... ]

[ ... ] sumaišyti su [ ... ] Nes jei geismo mintis apima nekaltą žmogų, jis jau suteptas. Ir jų rajumas negali derintis su saiku. Jei pelai sumaišyti su kviečių grūdais, suteršti ne pelai, o grūdai. Nes sumaišytų niekas nepirks, nes kviečiai nešvarūs. Tačiau jie sakys „Atiduok pelus mums!“, matydami, kad grūdai sumaišyti su jais, kol jie gaus juos ir išmes kartu su kitais pelais, ir tie pelai susimaišys su kitomis atliekomis. Tačiau švarūs grūdai bus saugiai saugomi aruoduose. Taigi, visa tai pasakėme.

Ir pradžioje, kol dar nebuvo nieko, vien Tėvas buvojo iki pasaulių danguje atsiradimo, kai dar nebuvo pasaulio žemėje, nei valdytojų, nei valdžios, nei jėgos. [ ... ] atsirado [ ... ] ir [ ... ] Niekas neatsirado be jo valios. Tad tada Tėvas, norėdamas atskleisti savo turtus ir šlovę, surengė didžiąsias varžytuves šiame pasaulyje, trokštamas, kas apsireikštų varžytuvių dalyviai, kad visi jie paliktų tai, kas atsirado laike, ir imtų niekinti pakylėtu, nesuvokiamu žinojimu ir imtų siekti tai, kas amžina.

Ir tuos, kurie varžosi su mumis, būdami konkurentais, mes nugalime, kadangi jie nežino mūsų žinojimo, nes mes jau sužinojome iš Nepasiekiamojo, iš kurio kilome. Mūsų nieko nėra šiame pasaulyje, kad nesulaikytų valdžia, atsiradusi pasauliuose danguje, kuriuose viešpatauja visuotinė mirtis, nes ją supa atskiri [ ... ] žemiški. [ ... ] mes gėdinamės [ ... ] pasaulių, nes jie mūsų nedomina, kai jie bara mus, ir praleidžiam pro ausis, kai jie keikia mus. Kai jei gėdina mus į veidą, žiūrim į juos ir nieko nesakome.

Nes jie daro savo darbą, tačiau mes einame kankinami alkio ir troškulio, ieškodami buveinės, vietos, kuri tinka mūsų gyvenimo būdui ir sąžinei, tačiau neprisirišam prie tvarių daiktų, bet nusisukam nuo jų. Mūsų širdys ant egzistuojančių daiktų, ir nors mes ligoti, neįgalūs ir skausme, tačiau mumyse glūdi didelė galia.

Mūsų siela ligota, nes ji skurdo name [t.y. kūne], be to materija švitina jai į akis, norėdama apakinti. Tad ji veržiasi prie žodžio ir deda jį ant akių kaip [j, as atveriančią] gydančią priemonę ir nusimesdama [ ... ] [kažko] mintis [ ... ] aklumas [ kažkam] [ ... ], po to, kai tai vėl būna nežinojime, jis visas – tamsa ir materialumas. Taip siela [ ... ] žodį kiekvieną valandą, kad panaudotų i savo akims kaip vaistą, kad ji galėtų praregėti, ir jos šviesa uždengtų priešiškas su ja kovojančias jėgas, ir galėtų jas apakinti savo šviesa, ir sukaustytų savo buvimu, sukeltų nemigą ir ji galėtų užtikrintai naudoti savo jėgą ir skeptrą.

Tuomet, kai jos priešai sugėdinti žiūri į ją, ji pakyla aukštyn į savo turtų namą, kuriame gyvena jos protas ir savo saugia slėptuvę, kad niekas iš tų, kas sutverta, nesučiuptų jos, ir ji nepaimtų svetimo [dalyko] į namus. Nes gausu gimusių jos namuose, kurie kovoja prieš ją dieną ir naktį, nepalikdami ramybėje nei dieną, nei naktį, nes jų aistros kankina juos.

Tad dabar mes nemiegame ir neužmirštame apie slaptus tinklus, ištiestus, kad įpainiotų mus. Nes jei mus pagaus vienu tinklu, įtrauks į savo nasrus, o dar vanduo pasipils ant mūsų tėkšdamas į veidą. Ir mes būsim nustumti žemyn į bradinį ir negalėsime iš jo išsilaisvinti, nes vanduo iš aukštai liesis ant mūsų, skandindamas mūsų širdis purve, iš kurio negalėsime išsivaduoti. Nes mus sugriebę yra žmogėdros, besidžiaugiantys tarsi žvejys, į vandenį metantis kabliuką. Nes jis mauna daug skirtingų jaukų, nes kiekviena žuvis čiumpa savo maistą. Ji jį apuosto ir plaukia prie jo kvapo. Bet kai ji jį praryja, jame paslėptas kabliukas įsisega jai ir ji su didelė jėga ištraukiama iš gelmės, nes joks žmogus dideliame gylyje negali sučiupti žuvies be gudrybės, slepiant kabliuką jauke.

Daugeliu atvejų mes šiame pasaulyje randamės tarsi žuvis. Priešas tyko mūsų, gudraudamas preiš mus tarsi žvejys, ketindamas mus sugauti ir džiaugdamasis, kad gali mus praryti. Tam jis išdėsto daug jaukų mums prieš akis, priklausančių šiam pasauliui, ir trokšta, kas mes susigundytume vienu jų ir truputį paragautume, kad jis galėtų apnuodyti mus slaptu nuodu, atimti mums laisvę ir pavergti. Ir juk jei jis mus pagaus vienu jauku, neabejotina, kad jis panors ir likusiais. Galiausiai tie dalykai tampa jauku mirčiai.

Tai jaukai, kuriais velnias mus gaudo. Pirmasis lieja skausmą į mūsų širdį tol, kol neimi krimstis dėl kokio nors menkniekio gyvenime, ir jis pagauna jus su tais nuodais, o tada užkrečia troškimu geriems drabužiams, kad galėtum puikuotis jais, meile pinigams, garbei, išdidumui, savimeilei, pavydui, pavydinčiam kito pavydo, kūno dailumui, sukčiavimui. Didžiausiais jų yra nemokšiškumas ir nerūpestingumas.

Visus tuos dalykus priešininkas puikiai parengia ir patiesia prie kūną, trokšdamas, kad sielos protas palinktų prie vieno jų, ir tada užkabintų ją tarsi su kabliuku nutempdamas į nežinojimą ją apgaudinėdamas tol, kol ji netaps nėščia blogiu ir sunokins materijos vaisius, gyvendama nešvaroje, tenkindama daugybę troškimų ir būdama gobši, nes kūniški malonumai tempia ją į nemokšiškumą.

Tačiau siela, kuri pabandė tuos dalykus, žino, kad saldūs nuodai yra praeinantys. Ji žino apie blogį ir ji atsitraukė nuo jų ir gyvena kitaip. Ji ėmė niekinti tokį gyvenimą, nes jis laikinas. Ji ieško maisto, kuris suteiks jai gyvenimą ir neliečia apgaulingo maisto. Ir ji žino apie savo šviesą, nes vaikšto nesimesdama nuo savęs šį pasaulį, nes jos tikri apdarai yra jos viduje, ir ją gaubia jos nuotakos drabužiai proto grožiui, o ne gyrimuisi kūnu. Ir ji pažinus savo vidų ir skuba į savo aptvarą, o jo piemuo stovi prie vartų. Už visą gyvenime patirtą gėdą ir kirčius, ji gauna dešimt tūkstančių kartų didesnė palaimą ir šlovę.

Ji davė kūną tiems, kurie davė jį jai, ir jie buvo sugėdinti, tad prekeiviai kūnais sėdi ir verkia, nes jie negali daryti jokio verslo su tuo kūnu, o vietoje jo nerado jokios kitos prekės. Jie daug vargo, kol šiai sielai sukūrė kūną, norėdami numesti žemyn nematomą sielą, o dabar gėdisi savo darbo. Jie neteko tos, dėl kurios vargo. Jie nežinojo, kad ji turi nematomą dvasinį kūną, nes manė: „Mes esame jos piemenys, kurie ją maitina“. Jie nežinojo, kad ji turi kitą būdą pasislėpti nuo jų, nes jos tikrasis piemuo suteikė jai žinojimą.

Tie, kurie yra nemokšos, neieško Dievo, nesiekia sužinoti apie savo ramybės buveinę, ir gyvena gyvuliškai. Jie labiau nusidėję už pagonis visų pirma todėl, nes nebando sužinoti apie Dievą, nes su surambėjusi širdis tempia žemyn daryti jų žiaurumus. Ir netgi jei jie pamato kažką, kuris ieško išsigelbėjimo, jų širdies kietumas nukreipiamas prieš tą žmogų. Ir jei jis nesiliauja klausinėjęs, jie iš savo žiaurumo nužudo jį, manydami, kad taip daro gerą darbą.

Dar daugiau, jie yra velnio sūnūs! Net pagonys turi geraširdiškumą, nes žino, kad Dievas, visatos Tėvas, danguje egzistuoja, jis aukščiau jų garbinamų stabų. Tačiau jie negirdėjo žodžio, kad siektų sužinoti jo kelius. Taip neišmanėlis girdi kvietimą, tačiau nežino apie vietą, į kurią yra kviečiamas. Ir jis neprašo per maldą: „Kur yra šventykla, į kurią turėčiau eiti ir pašlovinti savo viltį?“

Dėl savo nemokšiškumo jis blogesnis už pagonį, nes pagonys žino kelią į savo akmenų šventyklą, kuri pranyks, ir garbina savo kumyrą; ir jų širdis nukreipta į jį, nes jis yra jų viltis. O šiam nemokšai buvo paskelbtas žodis, liepiantis jam: „Eik ir siek rasti kelius, kuriais reikia eiti, nes nieko geriau nėra“, tačiau jo širdies kietumas, kartu su nežinojimu ir klaidinančiu demonu, užtvėrė kelią protui. Tai neleido protui pakilti, kad jis kankintųsi ieškodamas savo vilties ir pažindamas ją. O išmintinga siela blaškėsi paieškose; ir gavo žinojimą iš Dievo. Ji triūsė siekdama, ir būdama nelaiminga kūne, eidama paskui evangelistus, sužinodama apie Nepasiekiamąjį. Ji pasiekė iškilimą ir nurimo tame, kuris yra ramybėje. Ji prigulė vedybų kambary. Ji ragavo vaišių, kurių alko. Ji valgė nemirtingumo maistą. Ji rado tai, ko ieškojo. Ji rado poilsį po savo triūso. O ją iš viršaus apšviečianti šviesa – nepraeinanti. Jam priklauso šlovė ir galia, o taip pat apreiškimas per amžius.

Amen

Papildomai:
Apie prisikėlimą
Trys Seto stelos
Adomo apokalipsė
Gnostikų koncepcijos
Kita gnostikų Ieva
Kainitai ir setitai
Mūsų galios koncepcija
Griaustinis, Tobula mintis
Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
Žmogaus išsilaisvinimas. Valentinas
Budizmo įtaka Vakarams: Basilidas
Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Moteriškasis Sutvėrimo pradas
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Filosofijos atsiradimo istorija
Gnosticizmas: ofitai
Barbelitai ir setitai
Archontų hipostazė
Trijų taisyklė
Filosofijos puslapis
Religijos puslapis
Vartiklis