Prieštaringi ankstyvieji žmonės. Vartiklis

Homo habilis. Jį 1959 m. surado Mary Leaky. Jo amžius – apie 1,8 mln. metų. Bet surasta buvo tik maži kaukolės fragmentai, tad jos vyras Louis¹⁾ pradžioje net nesusidomėjo juo. Tačiau greta buvo rasta tai, kas priminė akmeninius įrankius. Greta buvę gyvūnų kaulai buvo suskaldyti, kad būtų pasiekti kaulų smegenys. Tad buvo nuspręsta, kad toji būtybė jau mokėjo gamintis įrankius, todėl ir pavadino H. habilis (sumanus žmogus). Tačiau daugelis kitų tyrinėtojų nelabai buvo linkę tokią primityvią būtybę laikyti gebančia gaminti įrankius. Kaip ir A. robustus, jis turėjo labai didelius ir nepanašius į žmogaus krūminius dantis, labai mažus smegenis ir didelį kaulėtą smailios formos (sagitalinę) keterą. Tad vėliau pats L. Leaky perkrikštijo jį į Zinjanthropus boisei (Rytų Afrikos žmogus).

Zindžio kaukolė buvo nepaprastai tvirta, kartais netgi pavadinama „hiper-tvirta“, veidas dubens formos (kaip dabartinių beždžionių), nepaprastai stiprūs sukandimo raumenys, o dantys irgi stambūs (apie 4 kartus didesni už žmogaus) – tad Zindžis kando labai stipriai. Svarbiausia, kad Zindžis pats išgarsėjo ir padarė žinomą Louis Leaky, nes šis dėjo daug pastangų jį populiarindamas. Tai paleoantropologiją vėl iškėlė „ant bangos“.

Australopitekai (gyvenę apytikriai prieš 1-4,5 mln. m.) laikomi hominidais, nes manoma, kad jie vaikščiojo stati dviem kojom. Iki 8 dešimtm. tam buvo remiamasi kaukolės didžiąja anga ir fragmentiškais dubens, galūnių ir pėdos kaulais (daugiau žr. >>>>>). Tačiau tada Richard Leakey rado kelis geriau išsilaikiusius skeletus, kurie sukėlė abejonių dėl jo stačios laikysenos. „Science News“ jis taip apibūdino tą būtybę „ilgarankė trumpakojė, vaikščiojanti pasiremdama rankomis, kaip dabartinės Afrikos beždžionės“ (t.y. labiau prisitaikiusi gyventi medžiuose). Vis tik L. Leaky nenusileido, 1964 m. rado dar 4 radinius ir tvirtino, kad didesni smegenys už australopiteko leidžia jį laikyti Homo habilis - tik va, kaukolės talpą (410-600 cm³) buvo sunkoka išmatuoti, nes jos buvo gerokai suknežintos. Vis tik žmonės nuo australopitekų skiriasi didesne smegenų talpa (nuo 530 cm³ ankstyvųjų rūšių iki 2000 cm³ dabartinių žmonių).
Plačiau apie australopitekus skaitykite >>>>>

Taigi, sunkoka H. habilis laikyti „trūkstama grandimi“. Tačiau nustebino 1972 m. R. Likio komandos nario Bernardo Ngeneo radinys prie Turkana ežero Kenijoje. Paleontologė Mary Leaky iš rastų fragmentų surinko beveik visą kaukolę (tik be apatinio žandikaulio). Jis pažymėtas kaip KNM-ER 1470. Išmatuota, kad kaukolės talpa apie 750 cm³, o tai reiškia, kad gerokai didesnė už žmogbeždžionių. Be to turėjo labai siaurus antakių keteras, neturėjo kaukolės gūbrio, kaukolė buvo kupolo formos su aukšta kakta, plokščią veidą. Taigi, turėjo artimesnius žmonėms požymius. Bet ... toks būtybės „žmoniškumas“ skatino ją datuoti gerokai vėlesniu laikotarpiu (beje, apie jos datavimą – ištisa atskira istorija), o ji pati ... vystėsi. 1977-95 m. laikotarpyje kelios naujos jos rekonstrukcijos ją labiau priartino prie beždžionių ir nutolino nuo žmogaus. 1992-ųjų Timo Bromage³⁾ rekonstrukcija, matyt, yra objektyviausia. „New Scientist“ žurnale jis rašė:
„Pirmąkart rekonstravus jo veidas prie kaukolės buvo prijungtas beveik vertikaliai, panašiai, kaip plokšti žmonių veidai. Tačiau neseni anatominių sąryšių tyrinėjimai parodė, kad veidas privalo būti gerokai išsikišęs, sudarant didesnį panašumą į beždžiones nei Australopithecus“.

Tad matome, kaip, bėgant metams, keičiasi mokslininkų požiūriai. Nenuostabu, kad 1999 m. balandžio mėn. „Science“ B. Wood'as ir M. Collard'as paskelbė vos ne humoristines išvadas, pagal kurias „Homo gentis yra „netinkama“ ir kai kurias „Homo“ priskirtas fosilijas (įskaitant H. habilis ir H.rudolfensis) iš tikro reiktų perkelti prie „Australophithecus“. 2000 m. „Nature“ žurnale pranešama apie naują M. Leakey rastą beveik visą H. erectus kaukolę ir netoliese H. habilis viršutinį žandikaulį – abu iš to paties laikotarpio sluoksnio. Tad buvo padaryta išvada, kad „mažai tikėtina, kad H. erectus išsivystė iš H. habilis - ir abi rūšys, galbūt, apie pusę milijonų metų gyveno greta, kiekviena savo nišoje (panašiai, kaip vėliau vienu metu H. sapiens gyveno greta neandertaliečių).

Pekino žmogus. 1923 m. Zhoukoudianzhen'e, netoli Pekino, rasta Sinanthropus pekinensis palaikai, datuojami 400 tūkst. m. Pekino žmobus buvo labai artimas Javos pitekantropui ir „gyveno ankstyvajame akmens amžiuje“. Beveik visa kaukolė rasta 1929 m. kalkakmenio oloje. Ola tirta iki prasidedant Antrajam pasauliniui karui, tačiau visi radiniai dingo pervežant juos į JAV „gelbstint“ nuo japonų invazijos. Tačiau dalis jų išliko. Buvo rasta 14 kaukolių fragmentai, 12 apatinių žandikaulių ir 147 dantys. Taip pat rasta kiek aukštesnio Homo erectus skeletų. Iš įvairių vietų surinkti kaulai buvo panaudoti moters veido, pavadinto „Nele“ atvaizdo sudarymui.

Tačiau ten, kur „ji“ buvo rasta, buvo gausu akmeninių įrankių, skerdienos ir požymių, kad buvo naudota ugnis. Neseniai kinai rado per 1000 akmeninių įrankių, per 100 šiuolaikinių gyvūnų ir 6 šiuolaikinio žmogaus kaukoles (Viršutinio urvo žmogus). Rastas beveik 3 m storio pelenų sluoksnis.

1958 m. siaurame griovyje kalkakmenio urve netoli Maba gyvenvietės, esančios netoli Šaoguanio miesto Kinijos Guangdongo provincijos šiaurėje vietiniai žemdirbiai, kasdami šikšnosparnių išmatas laukų tręšimui, rado kažką neįprasta. Rasti kaulų fragmentai, kaip vėliau nustatyta kaukolės, atrodė panašūs į žmogaus. Tačiau kokiam iš žmogaus protėvių jie priklausė – liko neaišku (ypač turint tik nepilną kaukolę). Tebuvo žinoma, kad ji iš vidurinio pleistoceno ir yra apie 300 tūkst. senumo. Ir nors pradžioje linko ją priskirti neandertaliečiui, tačiau trukdė tam prieštaraujantys bruožai. Tai ypač parodė mikro kompiuterinė tomografija, parodžiusi vidinę fosilijos struktūrą, pvz., kaktinės skilties vidus artimesnis Homo erectus. Tačiau kaukolės talpa artimesnė neandertaliečiui ar šiuolaikiniam žmogui, o taip pat kaktinė skiltis buvo palyginti trumpa, o bregma (t. y. kur susikerta vainikinė (išilginė) ir sagitinė (skersinė ir statmena vainikinei) siūlės) buvo storesnė nei Homo erectus.

Kaukolė turi ir traumos požymius – tamsų, pusapvalį pažeidimą išorinėje dešinėje kaktos kaulo pusėje, kuris tęsiasi nuo galvos vidurio iki nosies tiltelio. Gijimo požymiai rodo, kad asmuo šią traumą patyrė dar gyvas, nors neaišku, ar pažeidimas visiškai užgijo ir kas tiksliai jį sukėlė. Infekcijos požymių nebuvo. Nors pažeidimas galėjo atsirasti po smūgio, pvz., kritimo, taip pat įmanoma, kad toks pažeidimas atsirado dėl anemijos ar net naviko.

Java žmogus. Pithecanthropus erectus liekanos rastos 1891-92 m. Javos saloje netoli Trinilo ir laikomas esantis 700 tūkst. m. amžiaus. Atskirai rastas dantis, kris dabar laikomas orangutango, atseit, nepaprastai panaųšus į rytų Afrikos H. habilis ir todėl H. erectus galėjo iš jo išsivystyti. Visa istorija prasidėjo netrukus po to, kai Darvinas išleido „Rūšių atsiradimą“. Olandų gydytojas Eugene Dubois, karštai trokštantis rasti „trūkstamą grandį“, išvyko į Sumatrą ieškoti savo mokytojo E. Haechel‘io „Pitekantropo“ (Haechel‘is žinomas savi „biogenetiniu dėsniu“, pagal kurį žmogaus embrionas pereina visas evoliucijos fazes – kas iš tikro yra toli nuo tiesos; o taip pat žinoma, kad jis suklastojo nemažai duomenų).

Negavęs paramos iš Olandijos vyriausybės, Dubois Samatroje įsidarbino karališkoje armijoje chirurgu. Jis išgirdo apie rastą kaukolę gretimoje Javoje. Jam ją pavyko gauti ir netgi toje pačioje vietoje rasti kitą. Tačiau jos atrodė pernelyg panašios į žmogaus, kad jas palaikytume pakankamai „beždžioniškomis“. 1891-ais jis rado krūminį dantį prie Solo upės, o vėliau dar vieną ir „beždžionišką“ kaukolės viršų. Nors iš pradžių manė, kad tai šimpanzės kaukolė, tačiau, pasikonsultavęs su Haechel‘iu, paskelbė, kad visi radiniai priklauso vienai būtybei, kuri turėtų būti „trūkstama grandimi“.

Tai buvo pačiu laiku, kad išgelbėtų Darvino teoriją, nes jau tarsi oro trūko palaikančių fosilijų. Sugrupavus beždžionės kaukolę su žmogaus šlaunikauliu, iš tikro gautas beždžionžmogis. Žinomi mokslininkai atsisakė tai pripažinti, tačiau mintį pasigavo laikraščiai ir žurnalai. Taip buvo sukurtas „Java žmogus“. Jo eksponavimas buvo pašalintas iš Amerikos Gamtos istorijos muziejaus.

Neandertalietis. Homo neanderthalensis (daugiau >>>>>) buvo pirmasis „beždžionžmogis“, atrastas Darvino laikais. 1856 m, oloje prie Feldhoferio, Neanderio slėnyje Vokietijoje, Johann Fuhlrott‘as rado skeleto fragmentus. Kairė ranka buvo lūžusi dar gyvam esant ir jos kaulai buvo smulkesni už dešiniosios. Kruopščiai ištyręs prof. Schaafhausenas paskelbė jį esant „žmogišku“. Po dviejų metų dvi panašios kaukolės rastos Belgijoje. Vėliau surasta apie 60 šių būtybių fragmentų (ir vis teberandama).

1908 m. prof. M. Boule²⁾ iš Paryžiaus paskelbė neandertalietį beždžionžmogiu dėl jo žemos antakių briaunos ir palinkusios stovėsenos. Tokia nuomonė vyravo visą 20 a. Tačiau 6 dešimtm. padėtis ėmė keistis. Paaiškėjo, kad neandertaliečio smegenų tūris šiuolaikinio žmogaus smegenų tūrį viršijo per 200 cm³. Kai kurie ėmė teigti, kad jis vaikščiojo palinkęs, nes kentėjo nuo kaulų išretėjimo. 1957 m. anatomai Straus ir Cave kruopščiai ištyrė radinius ir padarė išvadą, kad jo pirštai nepritaikyti griebti, kad Homo neanderthalensis: by Nature Museum at Chicago

Homo neanderthalensis: by Nature Museum at Chicago

dubuo nėra panašus į beždžionės, o kaulai rodė aiškus artrito požymius. 1970 m. Ivanhoe parodė, kad visuose neandertaliečio radiniuose yra požymiai, kad būtybei trūko D vitamino, kas galėjo būti artrito priežastimi. Nenuostabu, kad Čikagos muziejuje neandertalietis pateiktas atrodąs labiau žmogiškas.

Šiuolaikinis mokslas pagaliau nustatė neandertaliečio vietą – tai „evoliucinė aklavietė“. Ir yra nemažai mokslininkų, sakančių, rachitas nebuvo kaltas dėl daugumos jo specifinių ypatybių. Čia išskirtiniausios ypatybės:

Turint daugybę etninių grupių Europoje, nesunku tai paaiškinti savitu etniškumu, kuris išnyko. Daugelis šiuolaikinių etninių grupių turi ypač išsiskiriančių bruožų. Nuolat maišantis, kai kurie išskirtinumai su laiku prarandami. Tad anatominiai skirtumai nebūtinai reiškia, kad neandertalietis buvo visai atskira rūšis nei H. sapiens.

1997 m. liepos 11 d. „Cell“ žurnale buvo paskelbta, kad buvo išskirta neandertaliečio mitochondrijos DNR (mtDNR) ir ištirta. Aišku, buvo skirtumų lyginant su šiuolaikinio žmogaus DNR, leidę nustatyti neandertaliečio atsiskyrimą maždaug prieš 550-690 tūkst. m. Tačiau yra problemų su šia teorija. Vienas papiškėjusių veiksnių, kad DNR neišsilaiko patvari labai ilgai ir gana greitai suyra. Kai kurie mokslininkai mano, kad net susiklosčius palankioms sąlygoms, ji neišsilaiko ilgiau nei kelios dešimtys tūkstančių metų. Būtent todėl dabar prieš milijonus metų į gintarą patekusių vabzdžių (inkliuzų) DNR tyrimai rimtai kritikuojami. Tad ir neandertaliečio mtDNR buvo išskirta tris kartus ir kiti du atvejai nepakartojo pirmojo rezultato. Iš kitos pusės, netgi tarp žmonių grupių yra žymūs mtDNR skirtumai. Tai kad gi iš tikro buvo neandertalietis?

1937 m. gerbiama archeologė Germaine Henri-Martin⁴⁾, pradėjo kasinėti pietvakarių Prancūzijoje esančią Fontechevade Cave

olą, vadinamą Fontechevade. Tie darbai buvo tęsiami iki 1954 m. Pradžioje ola buvo užnešta nuosėdomis ir tik pro mažą angą buvo galima į ją įlįsti. Kasant giliau išskirti keli sluoksniai. Viršutiniai buvo „Aurignacian“ ir manoma, kad jie nugulę šiuolaikinio žmogaus laikais. Po juo yra „Mousterian“, nugulę neandertaliečio laikais. Toliau atsiveria „Taycian“ sluoksniai, kuriame buvo rasti keli žmonių kaukolių fragmentai, archeologės (ir kitų) nuomone atrodę gana šiuolaikiškai.

Aišku, šiuolaikiškai atrodančios kaukolės ankstyvesniame už neandertaliečio laikus sluoksnyje atrodo keistokai. Tačiau tai dera su M. Boule 1908 m. spėjimu, kad neandertalietis yra šalutinė atšaka, o šaka, vedanti prie šiuolaikinio žmogaus, atsiskyrė gerokai anksčiau. Be to, oloje rasta daugybė titnago, kad buvo aiškinama, kad iš jo turėjo būti daromi primityvūs įrankiai.

Tačiau po 6-ojo dešimtm. daugiau nerasta šiuolaikinio žmogaus palaikų, kurie būtų senesti už neandertaliečio. Tai ėmė kelti klausimus. Sh. McPherron ir H. Dibble atliko tikslesnę analizę tiksliai fiksuojant radinių vietas. Jie nustatė, kad oloje rasti titnagai neturi būdingų apdirbimui žymių. Tad nenuostabu, kad 2002 m. dokumentiniame filme „Neandertaliečių teismas“ daroma išvada, kad archeologai tapo savo vilčių aukomis – jie praeitį traktavo su tam tikra išankstine nuostata.

Beždžionių sandara sudėtingesnė...

Dabartinių beždžionių ir žmonių palyginimas rodo, kad beždžionės išvystė sudėtingesnę ir labiau specializuotą anatomiją, kai žmonės išlaikė primityvų žinduolių paprastumą, išvystydami vien stuburo nervų sistemą, būtiną protingumo išraiškai. Jei beždžionės ir žmonės turėjo bendrą protėvį, jo anatomija privalėjo būti bendresnė nei šiuolaikinių beždžionių.

Ramapithecus buvo apie 1,2 m ūgio primatas, datuojamas viduriniuoju ar vėlyvuoju miocenu (maždaug prieš 16,6-5,3 mln.). Jo žandikaulis atrodė tarpiniu tarp beždžionių ir žmonių, tačiau vėliau radus daugiau jo fosilijų, spėjimas, kad jis gali būti bendru protėviu, 9-ojo dešimtm. pradžioje buvo atmestas ir dabar labiau laikomas orangutango protėviu.

Rytų Afrikos vėlyvojo mioceno, o pietų Europoje ankstyvojo plioceno nuosėdose (maždaug 11-2-3,4 mln. m. senumo) rastos oreopithecus fosilijos. Pilnas jo skeletas aptiktas 1958 m. Jo dantyse, žandikauliuose, kaukolėje, kulne pastebėta intriguojančių žmogiškųjų požymių; jis iš dalies vaikščiojo dviem kojomis (bet kiek kitaip nei australopithecus) – tad dėl jo hominidiškumo nuomonės kiek išsiskiria. Kažkiek žmogiškųjų požymių turėjo ir gigantopithecus, o kai kurie mokslininkai darė išvadą, kad jis vaikščiojo dviem kojomis.

Plačiai manoma, kad Dryopithecus, medžiuose gyvenusios ir vaisius ėdusios beždžionės iš mioceno laikotarpio yra artimos hominidų kilties linijai. Bet net ankstyviausios jų turėjo beždžionėms būdingus dantų požymius, bet, kaip žmonės, turėjo mažus antakius (skirtingai nuo australopithecus, homo erectus ir neandertaliečių kartu su dabartinėmis beždžionėmis). Be to žmonių antakiai yra iš 2 dalių, o minėtų fodilijų – vieno vešlaus horizontalaus antakio virš akiduobių. Be to, mioceno laikotarpio beždžionės turėjo ploną kaukolę, o australopithecus, homo erectus ir neandertaliečių kaukolės buvo santykinai storos. Dabartinių žmonių kaukolės irgi plonos, tad prireiktų atvirkštinės evoliucijos. Tad L. Leakey ir kiti jautė, kad tie mažai tiktų būti mūsų protėviais.

Tendencija į lengvesnius ir dailesnius skeletus vadinama gracilizacija, dėl kurios kai kurie (kaip L. Likis) minėtas fosilijas talpino į skirtingą nuo žmonių evoliucijos šaką. Tačiau kiti evoliucionistai atvirkštinės evoliucijos nematė kaip kažką anomalaus. Atsitiktinės genetinės mutacijos gali vykti gana nenuspėjamai, - ir net neįtikėtina nereiškia neįmanoma. Kai kurie mokslininkai gracilizaciją siejo su neotenija⁵⁾, biologine sąlyga, kai jaunystės bruožai neišnyksta suaugusiuose individuose.

Kad labiau specializuotos ypatybės turėtų išsivystyti iš paprastesnių mano antropologas Bjorn Kurten’as⁶⁾, knygoje „Ne iš beždžionių“ (1972) tvirtindamas, kad anatominiai skirtumai tarp beždžionių ir žmonių tokie dideli, kad jų linijos turėjo atsiskirti dar prieš 35 mln. m. Bendras protėvis turėjo būti beždžioniškas ir gyventi medžiuose, bet nevadintinas beždžione. Jis manė, kad tai galėjo būti oligoceno laikotarpio katės dydžio Propliopithecus, turintis žmogiškų požymių. Jo išvada, kad logiškiausia būtų, Homo neotenija kad žmonės nekilo iš beždžionių, bet beždžionės galėjo kilti iš žmonių (skaitykite apie involiuciją, arba pradinį bipedalizmą). Tą patį klausimą 1981 m. straipsnyje iškėlė ir J. Gribbin’as⁷⁾ ir J. Cherfas⁸⁾. Tiesa tos mintys buvo mažiau radikalios nei gali pasirodyti – jie pripažino, kad žmogus išsivystė iš australopithecus, tačiau vietoje išnykimo prieš milijonus metų, išlikę australopithecus išsivystė į šiuolaikines šimpanzes ir gorilas (t.y. hominidų protėvis ėmė vaikščioti dviem kojomis, o vėliau vėl grįžo į medžius).

Neotenija ir atkartojimas

Vis tik žmonių ir beždžionių skirtumai mažesni jauname ir embrioniniame amžiuje. Netgi 20 a. 3-me dešimtm. anatomas Louis Bolk’as⁹⁾ paskelbė, kad žmogus iš tikro yra reprodukcinę brandą pasiekęs embrionas arba stačiai vaikštantis embrionas – tą teoriją jis pavadino fetalizacija.

1866 m. Ernst Haeckel’is suformulavo „biogenetinį dėsnį“, kad embriono vystymasis (ontogenezė) atkartoja protėvių evoliuciją (filogenija), t. y. organizmas pereina visas evoliucinių protėvių suaugusių individų stadijas. Tačiau biologai tą idėją greitai atmetė, nes embrionas nėra griežtas evoliucijos atkartojimas. Vis tik pripažinta, daugelis embriono vystymosi etapų gali būti suprasti kaip evoliucinės praeities liekanos. Su tuo sutinka ir teosofija, nors ir atmeta darvinizmą.

Pvz., suaugusios žmogbeždžionės yra visos apžėlusios, tačiau gimsta su plaukais tik ant galvos ir nugaros (o gorilos tik ant galvos). Žmonių kūdikiai irgi su plaukais tik ant galvų. Darvinistiniu požiūriu plaukų plitimo kūne sparta žmonėms gerokai sulėtėjus, o teosofijos požiūriu – beždžionėms ji paspartėjusi. Tam tikrame etape žmogaus embrionas pasidengia plaukų pūkeliais, kurie kartais išlieka naujagimiams. Darvinistai tai aiškina, kad žmogaus embrionas pereina „beždžionės etapą“. Tačiau tie pūkeliai nieko bendra neturi su gyvūnų plaukais – tai grynai žmogiški plaukai.

¹⁾ Luisas Likis (Louis Seymour Bazett Leakey, 1903-1972) – anglų kilmės Kenijos paleontropologas ir archeologas, kurio darbai svarbūs parodant žmogaus evoliuciją Afrikoje. 1959 m. atrado ir aprašė Zinjanthropus boisei, 1962 m. - sumanųjį žmogų (Homo habilis) ir daug kitų hominidų. Taip pat daug prisidėjo organizuojant tolimesnius tyrinėjimus Afrikoje bei jos laukinės gamtos apsaugą. Jo dėka buvo atliekami ilgamečiai žmogbeždžionių stebėjimai (tarp jų ir Borneo orangutangų, kuriuos atliko Birutė Galdikas). Palaikė Darvino evoliucijos teoriją pats būdamas pamaldžiu krikščioniu.
Jo žmona Merė Liki ir sūnus Ričardas Likis taip pat yra žinomi antropologai. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

²⁾ Marselinas Bulis (Marcellin Boule, 1861-1942) – prancūzų paleontologas, paskelbęs pirmąją beveik pilnai išsilaikiusio neandertaliečio, atrasto La Chapelle-aux-Saints, analizę (1908). Iliustracijoje jis pateikė į gorilą panašią labai primityvią būtybę. Jis buvo pirmasis, teigęs, kad aeolitai nėra žmogaus dirbtinai sukurti. Ji staip pat buvo skeptiškas dėl Piltdowno žmogaus (nes pastebėjo, kad jo žandikaulis yra kaip beždžionės), kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo klastotė.

³⁾ Timotis Bromeidžas (Timothy George Bromage, g. 1954 m.) – amerikiečių paleoantropologas. Nuo 1983 m. su vokiečiu F. Šrenku vadovauja „Hominidų koridoriaus“ projektui, kurio metu prie Malavio rifto buvo atrasta daug fosilijų iš plioceno ir pleistoceno, kurių amžius siekia 5 mln. Iš jų reikšmingiausias yra 1991 m. Urache rastas apatinis žandikaulis (UR 501), priskiriamas A. rudolfensis ir datuojamas 2,4 mln. m. – taigi vienas seniausių Homo genties paliudijimų. 2009 m. jo komanda taip pat greta parantropo palaikų rado dantį (MR 2), laikomą 5,1 m. senumo ir taipogi priskiriamą Homo. Jis susirūinęs, kaip iš fosilijų išgauti informaciją apie to meto gyvenamą aplinką – ir abudu siekia įkurti naują mokslinę paleobiomikos discipliną, tiriančią ankstyvųjų žmonių gyvenimo aplinką. Jiedu yra Kultūrinio ir muziejinio centro Malavyje įkūrėjais. Nuo 2016 m. T. Bromeidžas kuria naujus metodus geriamojo vandens kokybės matavimui.

⁴⁾ Žermena Henri-Martin (Germaine Henri-Martin, 1902-1975) – prancūzų paleontologė. Pradėjusi karjerą smuikininke, po tėvo mirties 1936 m. ėmėsi darbuotis paleontologijos srityje tyrinėdama paleolito laikotarpį. Geriausiai žinoma darbais Fontechevade urve, esantį apie 20 km į šiaurę nuo La Quina, kurį kasinėjo 1937-53 m. Radiniai jame buvo priskirti Tejako kultūrai. 1947 m. ji surado dvi hominidų kaukolių fosilijas: viena buvo artimesnė šiuolaikiniams žmonėms, o kita – neandertaliečiams. Tai panaudota paremiant H. Vallois pasiūlytą vadinamąją presapiens hipotezę, kad šiuolaikiniai žmonės egzistuoja jau bent nuo ankstyvojo pleistoceno, iš ko seka, kad nei neandertaliečiai, nei H. erectus negali būti betarpiškais Homo sapiens protėviais. Taip pat jinai dalyvavo kasinėjant paleolito radinių vietas Serbijoje, Ispanijoje, Libane.

⁵⁾ Neotenija arba juvenilizacija - sulėtintas ar užlaikytas fiziologinis (ar somatinis) organizmo vystymasis, tačiau lytinė branda ir ontogenezė vyksta paspartintai. Paprastai pastebima pas kai kuriuos nariuotakojus, kirmėles, varliagyvius ir kitus gyvūnus, o taip pat daugelyje augalų. Pvz., 1991-ais plikieji smėlrausiai buvo priskirti prie neotetinių gyvūnų. Neotenija būdinga ir žmonėms – pvz., žmonių kaukolės forma ir visa kūno anatomija augant mažai kinta. Taip pat neotenijai, plačiąja prasme, priskiriama ir vaikiškų bruožų pasireiškimas suaugusiuose individuose.

⁶⁾ Bjornas Kurtenas (Bjorn Olof Lennartson Kurten, 1924-1988) – suomių paleontologas, Helsinkio un-to profesorius (nuo 1972 m.). Knygoje „Ne iš beždžionių“ (1971) teigė, kad žmogaus vystymasis yra skirtingas nei beždžionių ir labiau beždžionės yra kilusios iš antropoidų. Taip pat yra parašęs knygų apie žmogaus susidūrimus su neandertaliečiu, pvz., „Tigro šokis“ (1978), kurią jis priskyrė paleofantastikos žanrui.

⁷⁾ Džonas Gribinas (John Richard Gribbin, g. 1946 m.) - britų astrofizikas, kosmologas, mokslo populiarintojas, parašęs apie 100 mokslo populiarinimo knygų įvairiomis temomis (tame tarpe ir žmogaus evoliucija, klimato kaita ir kt.), taip jų ir „Ieškant Šriodingerio katino“ (1984). Yra parašęs mokslininkų biografijų (A. Einšteino, S. Hokingo ir kt.), o taip pat yra apie 10-ies fantastinių romanų autorius (vienas naujesniųjų – „Susitikimas su Alisa“, 2011). Daugelį kūrinių parašė su žmona Mere.

⁸⁾ Džeremis Čerfasas (Jeremy Cherfas) - italų biologas, aplinkosaugininkas, mokslo žurnalistas ir populiarintojas. Parašė kelias knygas – „Pirmoji šimpanzė“ (2001, su J. Gribbin), „Perteklinis vyras: ar seksas šiuolaikiniame pasaulyje nesvarbus?“ (1985, su J. Gribbin), „Žmogaus genomas“ (2002) ir kt.

⁹⁾ Lodeveikas Bolkas (Lodewijk 'Louis' Bolk, 1866-1930) – olandų anatomas, sukūręs fetalizacijos teoriją apie žmogaus organizmą; atseit, žmogui gimus jis tebėra embrionu. Vėliau G. de Beer’as ir S.J. Gould’as išvystė šią teoriją apie žmogaus neoteniją.