Kuo taps Homo sapiens? Vartiklis

Gatvėje paklausus, kaip atrodys ateities žmogus, dažniausiai sulaukiama dviejų atsakymų. Vieni laikosi populiarios mokslinės fantastikos suformuoto vaizdinio apie žmones aukšta kakta ir didesniu protu. Kiti

Ir manojo kūno trūkumams,
Viliuosi išmintingas bus atlaidus.
Saadi¹⁾ (13 a.)

sako, kad žmogus daugiau nesivysto fiziškai, nes nėra natūraliosios atrankos veiksnio – tad mūsų evoliucija tebus grynai kultūrinė.

Didelių smegenų vaizdinys neturi jokio mokslinio pagrindo. Tačiau DNR metodai rodo, kad ne tik kad mūsų genomas žymiai pasislinko, bet ir tai, kad, matyt, žmogaus evoliucija spartėja. Bet jei smegenų didėjimas nėra evoliucijos kryptis, tai kas tada? Gal žmogaus evoliucija pasuks ne mūsų genų kitimo, o technologijos kryptimi, įgyjant silicio ir plieno kūnus?

Žmonių rūšių šeimos, vadinamos hominidais (Hominidae), ištakos siekia laikmetį prieš 7 mln. m., kai pasirodė Sahelanthropus tchadensis. Nuo tada joje pasirodė bent 9 žinomos rūšys (o kiek dar nežinomų?). Visos jos atsirado, kai nedidelė hominidų grupė ilgam atsiskirdavo nuo pagrindinės populiacijos ir atsidurdavo kitokiose aplinkos sąlygose, reikalaujančiose kitokio prisitaikymo. Fosilijos rodo, kad mūsų rūšis atsirado kažkur Etiopijoje prieš 195 tūkst. m. Nuo tada ji išplito po visą pasaulį – ir prieš 10 tūkst. m. jos atstovų buvo visuose žemynuose išskyrus Antarktidą.

H.C. Harpending'as²⁾ su kolegomis tirdami genomo pasiskirstymą nustatė, kad per paskutinius 5000 m. pakito apie 7% genų. Pvz., vos maža dalis kinų gali virškinti šviežią pieną, o dauguma danai ar švedai tai gali – tai susiję su pienininkystės išsivystymu. Pokyčius genome rodo ir kiti tyrimai, pvz., atsparumo padidėjimas Lassa karštligei Afrikoje, odos pigmentacijos keitimasis Azijoje, šviesesnės odos ir žydrų akių gausėjimas Skandinavijoje ir t.t.

Paskutiniais šimtmečiais žmonių aplinkos sąlygos vėl pasikeitė – dėl atstumų ir socialinių barjerų sumažėjimo genų maišymasis nepaprastai padidėjo. Atsirado žmonių rasės suvienodėjimo tendencija. Kartu natūralioji atranka prarado veiksmingumą išsivysčius medicinai bei technologijoms. Niekur pasaulyje vaikai nemiršta dideliais kiekiais. Plėšrūnai daugiau negraso žmonių gyvybei. Žmonėms tampa svarbesnis kultūrinis, o ne išgyvenimo veiksnys. Tad gal ir žmogaus vystymasis gali būti memetinis (vystantis idėjas), o ne genetinis.

Kitas požiūris, kad evoliucija vyksta, tačiau kita kryptimi. Šiuolaikinio gyvenimo aplinkybės neverčia mūsų prisitaikyti. Tarkim žmonės mažiau susirūpinę vaikų gimdymu – ir kuo labiau išsilavinę, tuo mažiau. O tyrimai rodo, kad žmonių intelekto lygis pamažu mažėja.

Valdoma evoliucija

Vienas svarbiausių veiksnių buvo geografinė izoliacija. Mūsų pasaulio ryšių globalizacija beveik panaikino šią galimybę, tačiau lieka kelios galimybės:

žmonių kolonijos tolimuose pasauliuose;
Netekus arba sąmoningai sunaikinus technologijas, leidžiančias globalų genų apsikeitimą;
Suskilimas į atskiras izoliuotas grupes po apokaliptinio kataklizmo
Piktnaudžiavimas genų inžinerija

Mes valdome daugelio gyvūnų ir augalų evoliuciją. Tai kodėl nevaldyti nuosavos? Genetikai nustatinėja ne tik genetinę informaciją, padėsiančią pašalinti sutrikimus, bet ir tokius veiksnius, kaip seksualumą ir konkurencingumą, kurių dauguma galėtų būti paveldėti. Su laiku genetinis makiažas gali „norma“ Kol kas genetiniai inžinerijai trukdo nepaprastas genomo sudėtingumas. Genai paprastai atlieka daugiau nei vieną funkciją, o funkcija neretai būna užkoduota keliuose genuose. Dėl šios savybės, vadinamosios pleotropijos, vieno gero korekcija, gali sukelti netikėtas pasekmes.

Mažiau nuspėjamas yra technologinis evoliucijos aspektas. Ar mums neišvengiama simbiozė su mašinomis?! Nemažai rašytojų rašė apie mūsų kūnų „robotizaciją“ arba mąstymo perkėlimą į kompiuterius. O iš tiesų, jau dabar esame priklausomi nuo mašinų. Sukūrę juos savo gyvenimo palengvinimui, mes savo gyvenimus adaptavome prie jų. Mašinoms tampant vis sudėtingesnėms ir susijusioms tarpusavyje, buvome priversti prisiderinti prie jų. Šį požiūrį knygoje „Darvinas tarp mašinų“ (1997) išdėstė George Dyson’as⁶⁾:
„Visa, ką žmonės daro, kad palengvintų valdyti kompiuterių tinklus, tuo pat metu, tačiau dėl kitų priežasčių, yra darytas to, kad kompiuterių tinklai lengviau valdytų žmones... Darvino evoliucija ... gali tapti savo sėkmės auka, nepajėgi susitvarkyti su nedarviniškais procesais, kuriuos ji paskleidė“.

Mūsų technologinis šaunumas graso seniesiems evoliucijos būdams. 2004 m. Nick Bostrom’o esė pateikė du skirtingus požiūrius į ateitį. Optimistinis – progreso. Panglosiniu požiūriu praeities sėkmė duoda stiprų tikėjimą, kad evoliucija (biologinė, memerinė ar technologija) vystysis ta pačia kryptimi. Bet dar S.J. Gould‘as⁴⁾ nurodė, kad fosilijos rodo, kad evoliuciniai pokyčiai nėra nuolatiniai. Jie įvyksta protrūkiais ir tikrai nėra „progresyvus“ ar kryptingi. Organizmai gali tiek sumažėti, tiek padidėti. Tačiau evoliucija rodo vieną kryptį – didėjančio sudėtingumo. Ir matyt tai būsimos žmonių evoliucijos likimas kombinuojant anatomiją, fiziologiją ar elgseną.

Tamsioji pusė irgi gerai žinoma. N. Bostromas pasiūlė vaizdinį, kaip mūsų smegenų perkėlimas į kompiuterius gali nulemti mūsų ateitį. Mūsų dalys gali padaryti mus atgyvenusiais: „Kai kurie asmenys įkels kelias savęs kopijas.... Su laiku pavyks izoliuoti atskirus mąstymo modulius ir juos sujungti su kitais įkeltais moduliais... Moduliai, labiau atitinkantys standartą, turės geresnes komunikacijos ir bendradarbiavimo galimybes ir todėl ekonomiškai bus produktyvesniais, darydami spaudimą link standartizacijos... Ten gali nelikti vietos žmogiško pobūdžio mentalinėms architektūroms“.

Tačiau to per maža – nemažai to, kas priklauso žmogui, gali būti prarasta: „jumoras, meilė, žaidimai, menas, seksas, šokiai, socialinis bendravimas, filosofija, literatūra, moksliniai atradimai, maistas ir gėrimai, draugystė, tėvai, sportas...“.

Paskutinius 10 tūkst. m. žmonės vystėsi 100 kartų sparčiau nei anksčiau.

Apibendrinant – žmonija gali nueiti vienu iš kelių, su sąlyga, kad neišnyksime:

3 a. pr.m.e. pradžioje Apolonijaus iš Rodo „Argonautikoje“ aprašytas keistas varinis robotas Talas⁷⁾, kurį nukalė Hefaistas ir pripildė ichoru⁸⁾ (dievų ir nemirtingųjų krauju), paslaptinga gyvybine galia – ir kuris yra pirmuoju aprašytu dirbtinės gyvybės atveju. O dabar dirbtiniai įtaisai užpildomi Dirbtinio intelekto (DI) ichoru ir pradedama vartoti žodžiai „sintezė“, „suliejimas“ ir net „evoliucija“, apibūdinant žmonijos ateitį. Ir staiga, neseniai laikyta vien fantastine, hibridinė sąmonė, atrodo, tampa realia. Ir jau artėjame prie kelio išsišakojimo: ar tai ves link technologinės utopijos link ar link apokalipsės Terminatoriaus stiliumi? Nick Bostrom’as jau per dešimtmetį mąsto apie šias galimybes ir, anot jo, savotiška hibridinė žmogaus ir mašinos sąmonė greičiausiai neišvengiama. Ankstesnėje savo knygoje „Superprotas“ (2014) jis išnagrinėjo, į kokias apokaliptines pasekmes tai gali nuvesti. Naujesnėje „Giliojoje utopijoje“ (2024) jis pereina į kitą pusę, kad tai gali sukurti „išbaigtą pasaulį“ be kasdienės rutinos. Tik štai klausimas, ar kada DI įgaus sąmonę?

Sąmonės apibrėžimas – gana slidi koncepciją, dėl kurios ginčijasi filosofai, mokslininkai, o dabar ir DI inžinieriai. A. Tiuringo testas matavo sistemos protingumą (arba bent gebėjimą apgaudinėti žmones). Vis tik dabar nemažai specialistų tvirtina, kad tasai testas liečia tik labai nedidelę sąmonės problemos dalį. Yra ir daugiau sudėtingesnių hipotezių, bandančių nustatyti, ar kažkas yra sąmoningas: Globalios darbo vietos teorija⁹⁾ (GWT), Integracinė informacijos teorija [netrukus jai bus parengtas atskiras specialus straipsnis], Aukštesnio laipsnio reprezentacijos teorija¹⁰⁾, Dėmesio schemos teorija¹¹⁾ ir kt. N. Bostromas teigia, kad sąmonė nėra kažkas juoda-balta, o jos įgijimas yra laipsniškas ir dažnai gana miglotas procesas.

Dar visai neseniai DI programuotojai visai nesirūpino filosofiniais klausimais – jiems paprasčiausiai rūpėjo, kad jų LLM gera veiktų ir nekeltų problemų. Vis tik neseniai „Google“ ir „OpenAI“ inžinieriai iškėlė klausimą – ar tos programos iš tikro turi sąmonę? Juk jei kalbate su kuo nors, laikote, kad jis sąmoningas – o dabar jau ir DI „kalba tarsi tai būtų žmogus“.

DI yra paprasčiausiai programinis kodas, kodas yra algoritmai, o algoritmai – juk tai matematika, - tad turime kažką matematiško savo prigimtimi. Vis tik Di ir smegenys turi kai ką bendra, pvz., abu jie turi savotiškus sinapsinių sujungimų tipus. Vis tik smegenų sinapsės dar geresnės ir, kitais žodžiais, jie geriau „apsimoko“.

Kita vertus, jei DI pasiektų tam tikrą sąmonės lygį, mes turėtume mašinoms suteikti tam tikro teisinę apsaugą ir etinį mandagumą, tarkim, jo gerbūvio užtikrinimą. Bet kaip tada jis galės jaustis laimingas, atlikdamas rutininius kasdienius darbus?! Susijungimas gali būti sudėtingas dar ir dėl to, kad skaitmeninė sąmonė skirsis nuo mūsiškės. Ar tada jai nekils mintis „pabaigti su mumis“?

Vis tik gali būti, kad į ateitį žygiuos žmogaus-DI hibridas. 2017 m. „OpenAI“ vadovas Sam Altman’as¹²⁾ tai nusakė kaip “Apjungimas“ (The Merge), kai žmogus taikiai sugyvens su savo skaitmeniniais tvariniais – ir tai žmonėms, tikėtina, „geriausias scenarijus“ (pagal S. Altmaną). Tuo tarpu tokie milijardieriai kaip I. Musk’as „The Merge“ idėją priima paraidžiui ir meta milijardus įkurdami tokias kompanijas kaip „Neuralink“, bandančias biologinius komponentus sujungti su mechaniniais. „Neuralink“ pirmieji klinikiniai PRIME bandymai siekia padėti suprasti nervų veiklą ALS (šonine amiotrofine skleroze, kuria sirgo ir S. Hokingas) sergantiems pacientams

Tačiau S. Altmano vizija yra labiau apie „minkštąją“ sintezę, prasidėjusią su Internetu, spartėjusią su išmaniaisiais telefonais, išpopuliarėjusią socialinių tinklų eroje – ir galiausiai atvedusią iki šio sunkaus technologinio momento. Ir N. Bostromas mano, kad jau reikia permąstyti, ką reiškia būti žmogumi pasaulyje, kuriame įsigali DI. Kai kurios veiklos (tarp jų ir kūrybinės) gali tapti beprasmėmis, tad teks permąstyti ir vertybes.

Įvairūs papildymai:

Ateitis – genetiškai modifikuoti žmonės?

2016 m. britų mokslininkai gavo oficialų leidimą pradėti žmogaus embriono genetinio modifikavimo projektą. Tiesa jo tikslas: išsiaiškinti, kodėl vyksta persileidimai, iš kur atsiranda nevaisingumas – ir taip padėti žmonėms, kenčiantiems nuo genetinių ligų.

Čia yra keletas pavyzdžių, kaip genai nulemia įvairias žmogaus savybes.

2016 m. liepą kinų genetikai paskelbė radę vienišiaus geną 5-HT1A – jis 20% sumažina šansą surasti antrąją pusę. Pasirodo, nereikia būti nei gražiu, nei turtingu – tereikia neturėti šio geno. Jis yra 2 tipų: CC ir CG/GG. Turintys antrąjį jaučia polinkį į vienišuą, nes jis pažemina serotonino hormono, atsakingo už džiaugsmo pojūtį ir gerą nuotaiką, kiekį, tad žmogus artimuose santykiuose nesijaučia patogiai, nes jie nepakankamai džiugina.

O švedų mokslininkai išsiaiškino, kad ir noras turėti palikuonių užkoduotas DNR – tai genas AVPR1a, dėl kurio neišsiskiria oksitocino hormono, atsakingo už pasitikėjimą aplinkiniais. Tad santykiai su kita lytimi sukelia tik diskomfortą ir stresą. O ir su savo atžalomis tokie žmonės elgiasi gana šaltai.

Britų mokslininkai išsiaiškino laimės geną 5-HTTLPR, palaikantį gerą nuotaiką. Kad už kvailumą atsakingas RGS14 genas nustatė Teksaso genetikai. Štai jį užblokavus, pasaulyje daug kas pasikeistų, - na kad ir rinkimų rezultatai. O intelekto genu yra KL-VS – štai jo pagausinus jau gautume ir genijų…

Dar 1957 m. paskelbta, kad už šizofrenijos išsiaiškinimą bus skirta Nobelio premija. Pasaulyje yra apie 25 mln. šizofrenikų. Tik štai už ją atsakingo geno nepavyksta „užčiuopti“. O 2016 m. sausį paaiškėjo, kad susirgti šizofrenija didesnė rizika žmonėms su stipriu imunitetu. Mat už imunitetą atsakingas genas dar ir blokuoja nereikalingas neuronų jungtis, o suaktyvėjęs – ima nutraukinėti ir svarbias jungtis. Bet tai dar reikia papildomai tirti...

S. Hokingas sako, kad žmonių rasė yra visiškai kvaila ir nepasiruošusi tam, kaip galima būtų išgelbėti rūšį.

Jei dar labiau įsigilinsime į Koperniko principą³⁾, tai turėsime pagalvoti ir apie multivisatų teoriją. Kitose visatose gali būti kitokios fizikinių konstantų reikšmės ir anglies atomai (ar aplamai jokie atomai) susidaryti negali. Ar jose gali būti gyvybė?

Laikui bėgant entropija sistemoje (struktūroje) didėja. Tad gyvybę galime apibrėžti kaip sutvarkytą sistemą, kuri priešinasi aplinkos tendencijai į entropiją. Gyva būtybė paprastai turi du dalykus: a) instrukcijas, kaip palaikyti gyvybę ir reprodukuotis; b) mechanizmą įvykdyti instrukcijas.
Čia jau verta pagalvoti apie informacinio pobūdžio gyvybę. Juk, galbūt, fizikinė gyvybė anksčiau ar vėliau pereina į šią egzistavimo formą?!

Tarkim, Žemei gręsia globali katastrofa, kurios metu turėtų žūti visi žmonės, o, galbūt, nelikti ir pačios Žemės. Kaip gali išsigelbėti žmonių rasė? Visi juk neišskris iš jos? O galbūt ir skristi į niekur nebus, nes žvaigždės mums dar nepasiekiamos. O štai, perėjus į informacinę gyvybės formą, persikelti kitur galėtų visi Žemės gyventojai. Pavyzdžiui, primityviausiu atveju, juos, užkoduotus informacinėse laikmenose, išneštų automatiniai laivai. Atvykę į paskirties taškus, robotai galėtų parengti aplinką ir „atkurti“ žmones iš tų laikmenų. Kokia forma, čia jau kitas klausimas.

Gyvybė iš visų padėčių randa išeitį ... - ir, atrodo, kad tai sugeba ir programinio kodo spagečiai! Štai „Google“ tyrėjai nusprendė pažiūrėti, kas nutiks milijonams metų palikus daugybę atsitiktinių duomenų – ir jie sakosi, pastebėję save atsigaminančias skaitmeninės gyvybės formas. Kartu ta ir stiprus argumentas ir gyvybės atsiradimo „pirmykščiame buljone“ teorijai. Juk aišku, kad gyvybė kylaiš chaoso (nes ji ir yra chaosas)!

„Google” tyrėjai nenustatinėjo jokių taisyklių, atsitiktiniams duomenims nebuvo duotas joks „postūmis“ (užuomina į pirmąjį Dievo „stumtelėjimą“) – ir jie naudojo „Brainfuck“ (tiek to, neversiu šio pavadinimo!) programavimo kalbą, pasižyminčia „nesuvokiamu minimalizmu“, leidžiančia tik dvi operacijas: pridėti ar atimti vienetą. Buvo leidžiama sąveikauti tik atsitiktiniams duomenims (tarsi tai būtų molekulės) ir buvo paliktas veikiantis kodas, perrašinėjantis save ir kaimynus. Ir atsirado save atgaminančių programų. Na, tai dar ne gyvybė, tačiau gyvybė irgi prasideda nuo dauginimosi… Gal vėliau būtų galima pamatyti ir susidariusias sudėtingesnes programas?!

¹⁾ Saadi ( Abu-Muhammad Muslih al-Din bin Abdula Širazi, apie 1203- 1291) – iškilus persų-tadžikų poetas, etikas, praktiško gyvenimiško sufizmo propaguotojas. Pravardė „Saadi“ kilo nuo Parsų atabeko Saada ibn Zangi, kuriam tarnavo ir poeto tėvas.
Mongolų užpuolimas 1226 m. privertė Saadi bėgti ir jis tolimesnius 30 m. keliavo po įvairius musulmoniškus kraštus patirdamas įvairiausių nuotykių. Gyvenimo pabaigą praleido gimtajame Širaze.
Žinomiausi kūriniai yra 10-ies skyrių poetinis traktatas „Vaisių sodas“ (Bustan, 1257), kuriame išdėstoma sufizmo filosofija ir etika, ir „Žydintis sodas“ (Gulistan, 1258), parašytas mišriai, proza ir eilėmis, perteikiantis liaudiškumo žavesį, nes sklidinas liaudies patarlių ir posakių. Likusioji Saadi kūryba yra daugiausia lyrika, kurioje ypač įsidėmėtina tai, kad jis sugebėjo genialiai apjungti sufijų didaktiką su meilės vaizdiniais.

²⁾ Henris Harpendingas (Henry Cosad Harpending, 1944-2016) – amerikiečių antropologas, populiacijų genetikas. Daug tyrinėjimų atliko Pietų Afrikoje. Knygoje „10 tūkstančių metų proveržis “ (kartu su G. Cochran’u, 2009) teigia, kad žmonių genetinis vystymasis nesustojo prieš 40 tūkst. m., o žmonės vystėsi spartėjančiai prisitaikydami prie sparčiau kintančių sąlygų. Baigiamają skyrių paskyrė žydų aškenazių protingumo aptarimui. Jų aukštesnis protinis lygis (tarkim matematikoje; beje, kaip ir didesnis genetinių apsigimimų skaičius) nei kitose etninėse grupėse susijęs su istoriškai susiklosčiusia žydų populiacijos izoliacija Europoje.

³⁾ Koperniko principas - nuostata, kad nei Žemė, nei Saulė neturi išskirtinumo Visatoje. Jo ištakos – geocentrinės paradigmos pasikeitimas heliocentrine. Terminą 20 a. viduryje įvedė H. Bondis.

⁴⁾ Stivenas Guldas (Stephen Jay Gould, 1941-2002) – žydų kilmės amerikiečių paleontologas, biologas evoliucionistas, mokslo istorikas, mokslo populiarintojas. Didesnę gyvenimo dalį praleido dėstydamas Harvardo un-te ir dirbdamas Amerikos Gamtos istorijos muziejuje Niujorke. Dar 1972 m. kartu su N. Eldridžu išvystė trūkios pusiausvyros teoriją, pagal kurią dauguma evoliucinių pakitimų įvyksta per trumpus laiko tarpus – tačiau ją priėmė nevienodai. Kita jo veiklos sritimi buvo biologinių apribojimų ir kitų neselekcinių jėgų, nukreipiančių evoliucijos kryptis, išsiaiškinimas. Kartu su R. Levontinu į evoliucinę teoriją įvedė architektūrinį „skliauto burės“ terminą, skirtą organizmo funkcijų, esančių neišvengiamais šalutiniais efektais, kurios nebuvo paveiktos natūralios atrankos, apibūdinimui. Pagrindinius bandymus atlikdavo su sraigėmis (vėlesniu laikotarpiu su Cerion gentimi).
Knygoje „Amžių akmenys“ (1999) iškėlė idėją mokslo ir religijos konflikto sprendimui. Jis įvedė magisterium terminą, žymintį „gyvenimo sritį, kurioje tam tikras pažinimo būdas turi adekvačius instrumentus prasmingai diskusijai ir sprendimams“. Tada nepersidengiančių magisterijų principas yra: „mokslo magisterija randasi empirikos pasaulyje: kad yra visatoje (faktai) ir ir kodėl ji veikia taip, o ne kitaip (teorija). Religijos magisterija randasi dvasinių vertybių ir prasmės paieškų pasaulyje. Šios magisterijos nepersidengia ir palieka vietos papildomoms magisterijos (pvz., meno magisterija ir grožio apibrėžimas)“. Anot Guldo, „mokslas ir religija ne priešpastatytos viena prieš kitą, o sudėtingai persidengia visuose fraktaliniuose lygiuose“. Religiniu atžvilgiu laikėsi agnostinių pažiūrų, visą gyvenimą buvo nusistatęs prieš bet kokią diskriminaciją ir savo politines pažiūras apibūdino kaip centro kairiąsias. Pasisakė už marichuanos naudojimą gydymo tikslais.

⁵⁾ Borgas - labai išsivysčiusi nežemiška kiborgų rasė „Žvaigždžių kelyje“. Niekad nepasireikšdami originaliajame seriale, užima svarbią vietą kaip Federacijos antagonistai. Pirmąkart paminėti „Kitos kartos“ „Q Who“ (1989) epizode, o pirmas žmonių susidūrimas su jais nutinka antrojo sezono „Žvaigždžiu kelias: Enterprise“ serialo „Regeneracijos“ (2003) epizode, kuriame pasigirsta frazė: „Jūs būsite asimiliuoti; priešintis beviltiška“. „Pirmajame kontakte“ (1996) pasirodo borgų Karalienė (save apibūdinanti: „Aš – borgas. Aš ir esu kolektyvas“).
Borgas - kibernetiniai organizmai, turintys kolektyvinę sąmonę. Jie kopijuoja kitų rūšių žinias ir technologijas „asimiliacijos“ būdu: priverstiniu vertimu „dronais“ įvedant nanozondus ir chirurginiu būdu papildant kibernetiniais komponentais. Galutiniu jų tikslu yra „tobulumo pasiekimas“. Jų tarpžvaigždinis transportas vadinamas „Kub borg“ dėl jo kubinės formos; jis turi „varpinius“ (virš-šviesinio greičio) variklius, saviregeneracijos priemones, įvairius energetinius ginklus ir t.t.

⁶⁾ Džordžas Daisonas (George Dyson, g. 1953 m.) - amerikiečių technologijų istorikas ir autorius, rašantis apie technologijų vystymąsi ir visuomenės kelią, o taip pat apie skaičiavimo ir algoritmų istoriją, komunikacijos priemones, kosmoso tyrinėjimą, vandens transportą. 1972-75 m. gyveno namelyje medyje, pastatytame iš rastų medžiagų Britų Kolumbijos fiordo pakrantėje. Tarp jo knygų pažymėtinos „Oriono projektas“ (2002) apie branduoliniu kuru varomo erdvėlaivio kūrimą ir „Darvinas tarp mašinų“ (1997), kurioje išplečia S. Butlerio 1863 m. straipsnio tuo pačiu pavadinimu idėją apie „mechaninės gyvybės“ tipą (ir kad ji su laiku pakeis žmones) ir teigia, kad internetas yra gyva, jaučianti būtybė.

⁷⁾ Talas - Dzeuso Europai dovanotas bronzinis milžiniškas automatonas, ateit, pagamintas Hefaisto ir kiklopų Kretos salos saugojimui. Jis teturėjo vieną kraujagyslę, einančią per visą kųną, pritvirtinta vinimi nugaroje, kuria tekėjo ichoras. Jis, apeidamas salą triskart į dieną, mėtė akmenis į besiartijančius laivus. Pagal Apolonijaus iš Rodo „Argonautiką“ jis buvo bronzinės kartos atstovas, išgyvenęs pusdievių erą (pagal Hesiodo koncepciją bronzos amžiaus žmonės iš tikro buvo iš bronzos). Yra kelios versijos apie Talo mirtį, o po jos Argo laivas su argonautais galėjo saugiai priplaukti prie Kretos. Platonas iš jo padarė valdininką, triskart per metus apvažiuojantį salą, patikrindamas kaip laikomasi įstatymų, surašytų varinėse lentelėse (dialogas „Minas“). Ypač gerbtas Festo mieste.

⁸⁾ Ichoras - eterinis skystis, buvęs dievų ir nemirtingųjų krauju, žmonėms nuodingas. Iš prie uolos prikalto Prometėjo žaizdos, lesant ereliui, lašėjo ichoras. Pirmąkart paminimas „Iliadoje“, kai Afroditę sužeidžia Diomedas. Klemensas Aleksandrietis, polemikuodamas prieš pagoniškus graikų dievus, sąmoningai medicinine prasme painiojo ichorą su bjauraus kvapo vandeningas išskyromis iš žaizdosar opos.

⁹⁾ Globalios darbo vietos teorija (GWT, Global workspace theory) - neurobiologinė sąmonės teorija, sąmonės esmę aiškinanti kaip ypatingą darbinę aplinką, užtikrinančią nepriklausomų mąstymo procesų (kognityvių modulių) pasiekiamumą ir sąveiką. Ją 1988 m pasiūlė Bernard Baars’as ir netrukus išvystė neurobiologai Stanislas Dehaene ir Jean-Pierre Changeux. Stan Franklin’as sukūrė jos kompiuterinį IDA modelį. GWT yra viena populiariausių ir daug žadančių sąmonės veiklos aiškinimo teorijų.
Globali darbo vieta – ypatingas kognityvinės architektūros tipas; į ją ateina pranešimai iš besivaržančių kognityvinių modulių, analizuojančių ir apdorojančių specifinio tipo jutiminę informaciją. Į sąmonę patenka ta informacija, kuri konkrečiu momentu dominuoja globalioje darbo vietoje; ir būtent ji sudaro einamąjį sąmonės turinį. Sąmonės funkcija laikytinas koordinavimas globalioje darbo vietoje.

¹⁰⁾ Aukštesnio laipsnio reprezentacijos teorija - vienas iš aukštesnio laipsnio sąmonės, kurios bando paaiškinti skirtumą tarp pasąmonės ir sąmonės mentalinių būsenų per ryšį gaunamą tarp sąmoningos būsenos ir tam tikros aukštesnio lygio reprezentacijos, teorijų tipų.

¹¹⁾ Dėmesio schemos teorija (AST, Attention schema theory) - evoliucinė ir neuropsichologinė sąmonės teorija, sukurta amerikiečių neurobiologo Maiklo Graciano. Vienas jos tikslų – palengvinti dirbtinės sąmonės sukūrimą. Ji yra materialistinė ir turi panašumų su iliuzionistinėmis idėjomis. Pagal ją smegenys realizuoja dėmesį formuodami subjektyvų suvokimą (subjective awareness). Dėmesio schema panaši į kūno schemą – panašiai, kaip smegenys konstruoja supaprastintą kūno modelį, kad sektų ir valdyti jo judesius, smegenys konstruoja ir supaprastintą dėmesio schemą, kad kontroliuotų tą funkciją. Šiame modelyje informacija, atvaizduodama neišbaigtą ir supaprastintą dėmesio versiją, verčia smegenis daryti išvadą apie nefizikinę suvokimo prigimtį.

¹²⁾ Samuelis Altmanas (Samuel Harris Altman, g. 1985 m.) - žydų kilmės amerikiečių verslininkas, programuotojas, tinklaraštininkas. Buvo „Y Combinator“ fondo direktoriumi (2014 -19), o vėliau tapo „OpenAI“ (kurios bendrasteigėju 2015 m. buvo kartu su I. Masku) vadovu. „OpenAI“ tikslas yra siekti DI naudos žmonijai nedarant jai žalos. 2023 m. buvo ketinta jį pašalinti iš „OpenAI“ vadovo posto, tačiau pasipriešino darbuotojai. Yra vegetaras ir gėjus; yra pasiruošęs išgyventi galimą katastrofą.