Siurbkite tiesiai į smegenis. Vartiklis

Saros Newton^*) „Mindjammer“ minčių apsikeitimo technologija gavo „mindscape“ pavadinimą. Tarkim, parsisiuntėte iš „YouMind“ kieno nors išgyvenimus (pvz., šuolio parašiutu) ir patys juos „patiriate“... Ar tai virs tikrove?

Mūsų išgyvenimai susidaro kaip sužadintų nervų ląstelių grupės elektromagnetinė veikla. Neuronai sužadinami kaip atsakas dirgiklius – į akies tinklainę patenkančią šviesą ar cheminius pranešimus iš kitų kūno dalių. Neuronai apsikeičia informacija per juos jungiančias ataugas – aksonas. Vienas vienintelis dirgiklis gali sukelti veiklą visose smegenyse. Smegenų sritys turi specializaciją, pvz., užpakalinė jų dalis atsakinga už regą, o priekinė – už mąstymą, sprendimus ir jausmus. Dabartiniai metodai, pvz., funkcinė magneto-rezonancinė tomografija (fMRT) vizualizuoja smegenų veiklą ir leidžia spręsti apie tai, kokio pobūdžio įspūdžius jie gauna. Jei susidūrėte su suirzusiu žmogumi, kuris ant jūsų rėkia, greičiausiai padidės veikla nedideliame migdolo formos kūne, esančiame smilkinių plote ir atsakančiame už emocijas (baimė), o taip pat žievės srityje už kairės ausies (žodžių atpažinimas). Tada pasirodys kiti elektrinio aktyvumo protrūkiai, atitinkantys mintis, emocijas ar ketinimus, kylančius kaip atsakas į nutikimą. Tai galima apytikriai registruoti. Galima suprasti, ar žmogus žiūri į žirgą ar namą, tačiau nepavyksta išgauti iš smegenų konkretaus žirgo ar namo vaizdo. Bet, reikia tikėtis, kad minčių skaitymo kokybė augs... Brain images

Prisiminimas – tai neuroninės būsenos pakartojimas. Dauguma prisiminimų iškraipyti šios akimirkos neuronų veikla, todėl atmintis netiksli ir miglota, nes niekaip negalima visiškai atsiriboti nuo „dabar“ ir „čia“. Tačiau ryškūs prisiminimai prilygsta pirminiams išgyvenimams.

Taigi atrodytų, kad yra teorinė galimybė nuskaityti kieno nors įspūdžius, išgyvenimus, suskaitmeninti juos, o tada atkurti kito žmogaus smegenyse. Bet vis tik yra kelios kliūtys šiame kelyje, kurių kai kurios netelpa į šiuolaikinių technologijų ribas.

Pirmasis sunkumas yra techninis: minčių skaitmenizavimas reikalauja smegenų sukūrimo skaitmeniniu pavidalu, kas yra sudėtingas dalykas. Bet darbai šia kryptimi jau vyksta! Eurokomisija dviem metams projektui „The Human Brain“ skyrė 50 mln. eurų. Vienas jo tikslų – sukurti poligoną smegenų susirgimų tyrimams. Jame bus galime ištrinti atskirus ryšius ir stebėti, ką tai sukelia. Tikimasi, kad sukurtas modelis sugebės apsimokyti ir demonstruoti realistinę elgseną. Vis tik sudėtingiausi smegenys, kuriuos kol kas pavyko tiksliai „sumapinti“, yra Caenorhabditis elegans kirmino ir juos sudaro vos 300 neuronų. O žmogaus smegenyse jų 100 mlrd. ir kaip sužinoti viską apie kiekvieną neuroną iki pat jo atominio lygmens?!

Ankstesnio „Blue Brain“ projekto metu beveik 5 m. praėjo kuriant sistemą, atitinkančią žiurkės smegenų vieną neokortekso stulpelį – sutvarkytą 10 tūkst. neuronų struktūrą. Vis tik augant kompiuterių pajėgumams žmogaus smegenų modelio sukūrimas nėra neįmanomas uždavinys.

Techniškai „Mindscape“ projektas gerokai sudėtingesnis. Mikro lygmenyje smegenys labai skiriasi. Paprastas dirgiklis (pvz., smeigtuko nukritimas ant stiklo) gali man sužadinti milijardą vienų neuronų smilkinio srityje ir milijardą kitų neuronų kitam žmogui. Kai kurie mano neuronai atitiks prisiminimus apie tokį anksčiau patirtą garsą, kiti kurs vizualų įvykio vaizdą, treti vers priminti žodžius „smeigtukas“ ir „stiklas“. Kito žmogaus neuronai aktyvins kitus prisiminimus, emocijas ir žodžius. Vienas dirgiklis – skirtingi įspūdžiai.

Žmogaus pojūčio perkėlimui reikia, kad dirbtinis organas būtų identiškas pradiniam, nes kitaip duomenys bus iškraipyti. Tad dalis specialistų į tai žiūri pesimistiškai. Bet ei tai viskas, ko reikia „Mindscape“, idėja gali būti realizuojama. Bet įspūdžius dar reikia perkelti į gavėjo smegenis – o tai tikrai iššūkis. Jei virtualūs smegenys privalo būti identiški originaliems, tai ir „imtuvas“ turi užsikrauti informaciją iš sau identiškos kopijos, nes kitaip duomenys „nesimapins“. Tad reikia, kad nuskaityti duomenys būtų interpretuojami ir transformuojami į kitą smegenų kopiją.

Tarkim, Laura susižavi paveikslu. Jame yra pavaizduotas ir šuo. Ir Laura prisimena malonų epizodą, buvusį jos gyvenime su šunimi. Laura paveikslo sukeltą įspūdį panorsta perduoti draugei Lorai. Tačiau Lora neturėjo tokių su šunimi susijusių išgyvenimų, o jos patirtis verčia bijoti šunų.

fMRT neuronų veiklą tiria matuojant kraujo apytaką įvairiose smegenų srityse. Jei ji suaktyvėjusi srityje, atsakingoje už geometrinės formos atpažinimą, reiškia žmogus kažką apžiūrinėja. Jei „įsižiebia“ dešinė migdolo pusė, reikia tiriamasis nuliūdęs, supykęs ar įbaugintas. Specialios programos gali netgi nustatyti, ką jaučia žmogus. Pvz., japonų tyrinėtojai parodė, kad kompiuteris gali nustatyti, kokį žodį skaito žmogus.

Kitas sąmonės nuskaitymo būdas – naudoti smulkius elektrodus, prijungtus tiesiogiai prie neuronų: ląstelių veikla priverčia veikti išorinį įrenginį. Sąsaja „smegenys-kompiuteris“ jau sėkmingai naudojama paralyžiuotųjų asmenų. Laidai prijungiami prie motorinių neuronų, siunčiančių signalus raumenims, ir žmogui pagalvojus apie judesį, perduodami signalai.

Teoriškai visa sąmonės veikla gali būti atsekama nuskaitant elektros impulsus. Tik tereikia pasiekti atitinkamą nanotechnologijų lygį. Šiuolaikinis tobuliausias įrenginys leidžia jungtis maždaug prie 200 neuronų per implantuotą 4x4 mm elektrodų masyvą. Prisijungimui prie 100 mlrd. neuronų, masyvas būtų 100x100 m.

Vieninteliu būdu apeiti šią problemą, yra visiškai pakeisti Loros tapatybę. Perduoti reikia visus Lauros išgyvenimus su visomis ypatybėmis, t.y., visaapimanti haliucinacija. Po jos Lora jau negalės būti savimi – gauti įspūdžiai pakeis jos smegenis. Ji jaus baimę šunims, tačiau įgaus ir malonų „prisiminimą“. Dalis Loros virs Laura. Arba bus atliekamas tik dalinis įspūdžių perdavimas, pvz., apsiribojant tik vizualiniais neuronais, - ir taip negaunant Lauros emocijų ir asociacijų.

Bet ir nėra garantijų, kad neuronų veiklos nuskaitymas iš tikro apima ir pojūčius. Pvz., aklųjų regos neuronai apdoroja garsą, ir jų veikla gali sukelti visai kitus pojūčius. Ir nėra užtikrintumo, kad „regos“ ir „klausos“ neuronai išvis kuria suvokiamus jutimus.

Kita vertus, visa ši koncepcija atrodo pernelyg mechanistine („žmogus-mašina“); ir kyla įtarimas, ar teisinga kryptimi einama.

Iš tikro, tai, ką manom, kad jaučiame, visai ne tai, ką jaučiame iš tikro. Bandymai rodo, kad mūsų pojūčiai daugiausia sudaryti iš smulkių fragmentų, kuriuos „papildo“ vaizduotė. Lafboro un-to eksperimente Londono nacionalinės galerijos lankytojams uždėdavo specialią įrangą, sekančią jų akių judesius. Pasirodė, kad žmonės dėmesį sutelkia tam tikrose vietose – ties veidais, rankomis ir ryškiausiomis drabužių detalėmis. Didesnę paveikslo dalį jie tiesiog ignoruoja. Tad Laurai geriau nufotografuoti paveikslą savo išmaniuoju telefonu ir nusiųsti Lorai.

Yra ir kita galimybė – nuolat įrašomi visi žmogaus pojūčiai, visa smegenų veikla. Tada žmogus bet kada gali „atsukti“ bet kurią savo gyvenimo akimirką, ją peržiūrėti ir iš naujo išgyventi... bet kas, jei kas gaus prieigą prie svetimo žmogaus įrašų (pvz., sužinos ar „nulauš“ slaptažodį)? Tarkim žmona... Ji galės sužinoti visus slapčiausius mano minčių užkaborius – kiekvieną mano žvilgsnį į praeinančią merginą, kiekvieną kolegės šypseną. Ar tai netaps mums abiem prakeiksmu? Ar neliks naujos fobijos – kad kažkas rausiasi po tavo atmintį?
Reiks įvesti prisiminimų privatumo įstatymą, įkurti atminties moralės policiją ir t.t. ir pan. O Valdžia galės kontroliuoti ne tik tavo elgesį, bet ir tavo mintis. Netgi jas koreguoti, jei laikys jas netinkamomis. Pasaulis jau nebus toks, koks yra! Ir jei jis bus neišvengiamas, teks jį tokį ir priimti!

Mindscape (arba Anna) yra ispanų režisieriaus 2013 m. sukurtas filmas apie detektyvą Džoną, galintį įsiskverbti į kitų žmonių atmintis. Jis imasi tirti 16-metės Anos bylą, kad nustatytų, ar ji sociopatė ar auka, patyrusi psichologinę traumą. Žmonės tokias galimybes („įžvelgiančiųjų“) išvysto po slaptų eksperimentų – ir Džonas yra vienas jų.

Vakarų Sidnio un-to Australijoje tyrinėtojai kartu su IT milžinais „Intel“ ir „Dell“ kuria superkompiuterį „DeepSouth“, kuris modeliuos žmogaus smegenų apimties neuroninius tinklus, atlikdamas 228 trilijonus operacijų per sekundę ir simuliuodamas sinapsines jungtis (t.y. žmogaus smegenis lenks apie 2000 kartų). Planuojama, kad jis veikti pradės 2024 m. balandį. Jis turėtų būti efektyvesnis ir suvartojantis mažiau energijos, nes neuromorfiniams skaičiavimams vienu metu atliekama daug operacijų vienu metu su labai mažai duomenų, kas leidžia naudoti mažiau energijos. Tikimasi, kad tai leis pažengti pirmyn suvokiant smegenų veiklą ir sukurti smegenų apimties IT taikymus įvairiose srityse: jutimų, biomedicinoje, robotechnikoje, dirbtinio intelekto ir kt. Nors informacijos pateikiama labai „skūpiai“, manoma, kad jis imituos ne tik smegenis, bet ir visą žmogaus kūną.
Bet balandis praėjo, tačiau nebuvo žinių, kad „DeepSouth” būtų įjungtas – bet palauksime metų galo.

Ar tik tai nebus 21 a. Frankenšteino versija?

Šveicarijos startuolis „FinalSpark“ tvirtina sukūręs unikalų skaičiuoklį (CPU), susidedantį iš 16-os mini-smegenų, sukurtų iš žmogaus smegenų audinio, kaip praneša „Tom's Hardware“. „Neuroplatform“ būtų „gyvasis kompiuteris“ kaip alternatyva kompiuteriams iš silicio – ir prie jo galima prisijungti nuotoliniu būdu, panagrinėjant dirbtinį intelektą (DI), kuriam šiaip reikia milžiniškų resursų. Didžiausias biokompiuterių pranašumas tas, kad jie informaciją apdoroja mažesnėmis, net iki 1 mln. kartų, energijos sąnaudomis (ir taip tokie kompiuteriai leistų mažinti ir „šiltnamio efektą“). Ir tikiuosi, kad tai ne balandžio 1-os pokštas, nes paskelbta 2024 m. gegužės pabaigoje.

Procesoriaus gamybai paimami smegenų organoidai, nedideli žmogaus smegenų audinio mėginiai iš kamieninių ląstelių, ir patalpinami juos į specialią aplinką, palaikančią juos gyvus. Tada šios mini-smegenys prijungiami prie specializuotų elektrodų, kad atliktų kompiuterinį apdorojimą ir skaitmeninius analoginius konvertavimus, kad neuroninę veiklą pakeistų skaitmenine informacija.

Iš tikro, tai „gyvų“ kompiuterių idėja sklando jau senai ir, pvz., 2023 m. mokslininkai prijungė neuronus prie elektrinių grandinių taip pagaminant įrenginį, atpažįstantį žmogaus balsą.

^*) Sarah Newton - daugelio mokslo fantastikos vaidmenų žaidimų ir fantastikos kūrinių kūrėja: Monsters&Magic; The Chronicles of Future Earth, Achtung! Cthulhu, kosminės fantastikos romanas „Kirminas viduje“ ir kt. „Mindjammer“ yra romanas (ir vaidmenų žaidimas) apie žmonių sąmonės perkėlimą. Gimė Anglijoje, tačiau dabar gyvena Prancūzijos kaimo vietovėje. Rašo ir prancūzų kalba (romanas „La Faim des Loups“ – „Vilkų alkis“).