Ateities žmogus. Vartiklis

Dauguma morfologų neabejoja, kad žmogus evoliucionuos ir toliau. Pvz., V. Šimkevičius⁴⁾ rašė (1923): „Jei praeityje buvo įmanomas žmonijos fizinis progresas, tai niekas neprieštarauja galimybei tolimesniam progresui ta kryptimi“ ir „negalima neigti, kad ateities žmogus gali tiek skirtis nuo mūsų fiziškai ir psichiškai, kiek mes skiriamės nuo laukinių“.

Tokias nuomones palaiko ir anatomai. Jie nuo A. Vezalijaus⁵⁾ (1514-1564) laikų jau pakankamai išnagrinėjo žmogaus sandarą. Ir jie mato, kad praktiškai nėra žmoguje tokio organo, kuriame nebūtų aptikta nukrypimų nuo normos. Tad imta tirti tokios anomalijos, kurios skirstomos į regresyviąsias ir progresyviąsias. Analizuodami progresyviąsias, jie bando nuspėti, kokią formą nagrinėjama dalis įgis tolimoje ateityje. Minėtas V. Šimkevičius rašė, kad „jau senai pastebėta, kad skeleto sandaroje, kartu su daugiau ar mažiau nutolusių žmogaus protėvių (atavistiniais) nukrypimais, yra ir nukrypimų link ateities, … profetinių nukrypimų“. Vieni jų – galvos sandaros pokyčiai. Čia teorinius pagrindus 4-me dešimtm. padėjo V. Gregoris⁶⁾, o anatomai taip pat remtis gali poliizomerijos ir anizomerijos mokslais. V. Gregoris remiasi paleontologo S. Vilistono⁷⁾ (1852-1918) pastebėjimais, kad kaukolės stuburinių kaulų kiekis nuolat mažėja. Kitos prognozės – dėl galvos dydžio... Ateities žmogus

Anglų prof. Dž.B. Holdenas²⁾ jį aprašo taip („Žmogaus evoliucija: praeitis ir dabartis“, pranešimas konferencijoje 1946 m.):
„Jis turės didelę galvą ir daugiau dantų už mus; jo judesiai bus vikrūs, tačiau nestiprūs. Jis vystysis lėtai, mokydamasis iki brandaus amžiaus, kurio sulauks tik 40-ies, o gyvens kelis šimtmečius. Jis bus protingesnis ir mažiau už mus priklausys nuo instinktų. Jo troškimai daugiau priklausys nuo auklėjimo. Jo intelekto lygis bus didesnis; ir daugelis kai kuriose pažinimo srityse turės tokius sugebėjimus, kuriuos vadiname genialumu“.

Jam antrina H.L. Šapiro¹⁾ (1933): „Apibendrindamas mūsų prognozes apie ateities žmogų, mes galim jį aprašyti kaip aukštesnį už mus, didesnės apimties ir apvalesne galva. Jo kakta bus labiau vertikali, antakių lankai lygesni. Kai kurie būsimos rasės atstovai vaikščios pėdomis su 4 pirštais; ir daugelis anksti nupliks“.

Anot kai kurių anatomų, veidas neturės nosies, ašarų ir tarpžandikaulinių kaulų. Žandikauliai bus be dantų, o tai reikš veido aukščio sumažėjimą. Įsivaizduokime – kumščio dydžio veidelis, o virš jo aukšta statmena kakta, primenanti motociklininko šalmą. Anot Šapiro, kojos bus tik su 4 pirštais, o ant rankų teliks po 3 pirštus, kurių užteks daug jėgos nereikalaujančioms operacijoms. Rankų ir kojų kaulai bus plonesni ir silpnesni.

Pakis ir korpusas, sako antropologai. Kaukolė pasislinks žemyn, o dubuo – aukštyn. Sutrumpės krūtinės ląsta. Po kelių milijonų metų teliks vienas kaklo slankstelis, vienas krūtinės, vienas juosmens ir 2-3 – kryžmens. Raktikauliai išnyks, kaip išnyko pas daugelį žinduolių.

Toks fiziškai silpnas ir bedantis bus mūsų tolimas palikuonis, trumpu kūnu ir didele kaip puodas galva ir nepaprastu intelektu...

Atidus skaitytojas jau atkreipė dėmesį, į akivaizdų prieštaravimą: krūtinės ląstos sumažėjimas reikš žmogaus ūgio sumažėjimą. O prieš dvi pastraipos sakoma visiškai priešinga – ateities žmonės po 500 tūkst. m. bus aukštesni. Šapiro įrodymas: daugelio gyvūnų evoliucija vyko didėjant jų dydžiams: dinozaurų, arklių, kupranugarių. Tačiau ir jis apsidraudžia: „nėra priežasčių aukštesnį žmogų laikyti geresniu mechaniniu požiūriu. Iš tikro žemaūgis žmogus, ko gero, efektyviau naudoja kūne sukuriamą energiją. Tačiau estetiniu požiūriu aukštam atiduodama pirmenybė ir gali būti, kad civilizuotose tautose estetika paims viršų“.

Neretai sakoma, kad jei skruzdė būtų žmogaus dydžio ji nesunkiai užneštų pianiną į 5 aukštą. Tačiau iš tikro ji neišsilaikytų net savo pačios svorio. Tas pats ir su muse, tapusia dramblio dydžio. O ir drambliui gerokai nepasisektų, jei jis sumažėtų iki musės dydžio.

Skaitę Perelmano knygas žino, kad arbūzui padidėjus 2 kartus jo svoris padidėja 8 kartus. Tai, su nežymiais nukrypimais dėl formos tinka ir gyvoms būtybėms. Jei jūsų ūgis padidėja 2 kartos, svoris išauga 8 kartus. Tuo tarpu kaulų pjūvio plotas padidėja tik 4 kartus. Įsivaizduokite apkrovas skeletui. Jūsų vikrus kūnas iškart tampa nerangus! Bet juk dramblys daug sunkesnis? Tačiau jis turi 4 kojas – ir dar kokias!

Taip pat ir plaučių, kraujo indų skrandžio žarnyno plotas irgi padidės tik 4 kartus; tikėtina kad išaugusiame organizme sulėtės medžiagų apykaita, atsiras sutrikimui – organizmas sunegaluos.

Tad kūnui didėjant turi atitinkamai keistis ir visos proporcijos. Tad žmogaus sandara yra gana griežtai apibrėžta tam tikrų ribų – ir, tiesą sakant ūgio sumažėjimas yra lengviau pasiekiamas nei padidėjimas (laikoma kad pigmėjai yra geriau prisitaikę gyventi Žemės sąlygomis).

O kaip buvo nupiešti ateities žmogaus portretai? Antropologai palygino skirtingų epochų mūsų protėvių ir žmonių kaukoles. Paaiškėjo, kad ji didėjo tuo sparčiau, kuo aukštesnėje išsivystymo pakopoje individas buvo. Nubrėžė kitimo kreivę ir ekstrapoliavo į ateitį. Ir gavo didžiagalvį su aukšta galva ir smulkiais žandikauliais.

Prof. J. Roginskis sakė: „Neabejotinai smegenų dydis ir forma turi tam tikrą reikšmę sprendžiant tolimesnę žmogaus evoliuciją, tačiau šiuos dydžius reikia naudoti labai atsargiai“.

Prieš kelis amžius Europos kilmingųjų rate buvo madinga turėti tarnus-išsigimėlius. Juos specialiai užaugindavo nuo ankstyvos vaikystės deformuodami galvą ir kūną standžiais suvaržymais. Pirkėjas priekabiai apžiūrinėdavo gyvąją prekę – jam reikėjo išsigimėlio, o ne idioto. Ir tikrai, kaukolės forma mažai atsiliepdavo protiniams žmogaus sugebėjimams. Aišku dirbinai sukelti pokyčiai nebuvo paveldimi. Smegenys, tas labai plastiškas organas, prisitaikydavo prie jam nepalankių sąlygų tik vienam žmogaus gyvenimui.

Taip pat paimkime pailgas negrų ir apvalainas mongolų galvas. Skirtumai tarp jų formavosi tūkstantmečiais. O argi skiriasi jų protiniai sugebėjimai? Tiesa, mokslininkai dėl to vienbalsiai nesusitarė...

Tarybinis antropologas S.I. Uspenskis kriterijumi paėmė tokį indeksą – smegenų dėžutės pločio ir ilgio kvadrato padalijimo iš tūrio dalmens. Sinantropui tai 0,305; javantropui – 0317; neandertaliečiui – 0360; senovės egiptiečiams ir dabarties žmonėms – 0,375. Argi ne dėsninga? Tačiau kromanjoniečiui tas indeksas buvo gerokai mažesnis už 0375! O juk laikoma, kad mes beveik nesiskiriame nuo kromanjoniečių.

A.P. Bystrovas knygoje „Žmogaus praeitis dabartis ir ateitis“ rašo, kad žmogaus evoliucija prasidėjo nuo pitekantropo (beždžionžmogio) kai kiekvieno individo likimas priklausė nuo sugebėjimo gauti maisto ir apsiginti nuo priešo. Natūrali atranka negailestingai naikino silpnus ir neprisitaikėlius. Vis tik pitekantropui išlikti padėjo, kad ir primityvūs dirbtiniai įrankiai. Ir sėkmė daugiau priklausė ne nuo įrankio tobulumo, kiek nuo taktinio apsukrumo. Kitaip tariant, ginklo jėga buvo padidinama jo valdančio proto sugebėjimais. Tad išlikdavo gabesni, genetiniu mechanizmu perduodami tuos sugebėjimus palikuonims. Taip buvo skatinama smegenų evoliucija.

Neandertaliečiui irgi nebuvo lengva – ir vėl gi akla natūrali atranka atidavė pirmenybę ne didesnei raumenų masei, o intelektui. Išliko išradingesni. Ir kuo protingesni darėsi žmonės, tuo tobulesnius įrankius gaminosi, tuo jiems darėsi lengviau kautis už išlikimą.

Taip galiausiai natūrali atranka neteko valdžios žmogui. Gerai apsiginklavęs žmogus, būriu medžiojantis tapo baisiu visiems žvėrims. Atsitiktinė žūtis neturėjo atrankos pobūdžio. O kiti veiksniai patys savaime negalėjo užtikrinti evoliucijos. Biologinis homo sapiens vystymasis sustojo maždaug prieš 40 tūkst. m. atsiradus kramanjoniečiui. Nuo tada neatsirado nė vieno požymio leidžiančio kalbėti apie sekantį evoliucijos žingsnį.

Tad Bystrovas daro išvadą, kad jei žmonija sau nepritaikys kai kurių eugenistų siūlomų dirbtinės atrankos būdų, tai ateitie žmonės nedaug nuo mūsų skirsis. Tai nereiškia, kad žmogus visai nesikeis, tačiau būsimi pokyčiai nebus evoliucinių pasikeitimų pagrindu.

1964 m. Maskvoje įvyko VII Tarptautinis antropologijos ir etnografijos kongresas, kurio metu prof. G. Debecas kalbėjo:
- Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai išsivežė Ramiajame vandenyne, Havajų rajone vykusių mūšių metu coloržuvusius karių kūnus. Kariniuose žurnaluose išliko įrašai apie ūgį. Taip į mokslininkų rankas pateko svarbi faktinė medžiaga. Karui pasibaigus, lavonai virto skeletais. Buvo išmatuoti kaulų ilgiai. Pasirodė, kad skirtingoms rasėms kaulų ilgių ir ūgio santykis skiriasi.

Pavyko išvesti bendrą formulę šiuolaikinėms rasėms. Buvo ištirti žmonių palaikai pradedant 3 tūkstm. prieš mūsų erą. Pasirodė, kad nuo Dniepro iki Jenisiejaus gyveno kresni masyvūs žmonės. Per pirmą 4 tūkst. m. pusę pokyčiai buvo didoki, tačiau antroje jie jau buvo nežymūs. Bet vis tik buvo! Bet Debecas pritaria Bystrojui – „Negali būti jokio naujo žmogaus!“

Tikrai, ateities žmogui nėra poreikio keistis morfofiziologiškai prisitaikant prie aplinkos. Bus keičiama aplinka. O jei bus peržiūrėti klasikiniai grožio kanonai, tai žmogus lipdys savo kūną savo nuožiūra (pažiūrėkite į dabarties plastinės chirurgijos paklausą). O kur dar genetinio pasitobulinimo galimybės! K. Ciolkovskis rašė: „kas gali būti galingesnio už žmogaus protą? Jam – jėga, galia ir viešpatavimas visame kosmose“.

Taigi, mokslo-techninis progresas. Bet paklausykite kosmonauto K.P. Feoktistovo⁸⁾ nuomonės (žurnale „Žemė ir Visata“):
„Kosmosas, žmonijos progresas, jos gyvenimo sferų išplėtimas... o ar reikia viso to, tiksliau ar bus visa tai? Juk, iš vienos pusės, šiuo metu pasaulis yra labai nestabilioje būsenoje turint šiuolaikines naikinimo priemones įvairių valstybių rankose, ar artimiausiu metu jame nekils katastrofinis branduolinis karas, atvesiantis prie žmonijos žūties? Bet jei karo ir bus išvengta – kurlink eis vystymasis? Juk jau dabar aišku, kad žmogus metodiškai veikdamas gali sukurti didesnio už žmogaus intelekto dirbtines būtybes. Jei jau ‚akla‘ gamta sugebėjo sukurti žmogų ‚bandymų ir klaidų‘ metodu“, tai nuosekliai logiška mokslininkų veikla, be abejonių, leis sukurti protingesnę ir geriau gyvenimui prisitaikiusią būtybę. O žmonės pasmerkti ‚išsigimimui‘: ‚prisisotinant‘ žinių apie supantį pasaulį jie praras domėjimąsi juo – gerėjant gyvenimo sąlygoms ir saugumui silpsta išgyvenimo sugebėjimai ir valia kovai už būvį. Ir žmones išstums geriau gyvenimui prisitaikę automatai anksčiau, nei žmonija įsisavins kosmoso erdvę“.

O štai čekas L. Součekas³⁾ mano, kad tolimesnis žmogaus išvaizdos kitimas nepageidautinas ir genetinės inžinerijos pastangos bus nukreiptos į naujagimių kaukolės tūrio didejimo tendencijos sustabdymą; ji nepalankiai susijusi su moterų klubų siaurėjimu. Abi tendencijos kelia grėsmę normaliam nėštumui ir gimdymui. Jis laiko, kad po kelių tūkstančių metų žmonės bus nežymiai žemesni, nesirgs vaikystėje persergamomis ligomis, nepliks, o teisingai maitindamiesi išsaugos ir dantis. Po 10 tūkst. m. rasės visiškai susimaišys – ir mūsų palikuonys greičiausiai bus šiek tiek tamsokos odos. Nepanašu, kad smarkiai pasikeistų ir intelektas, tačiau gerokai išaugs turimų žinių kiekis. Moralę lems visuomeninės sąlygos.

Post-žmonija fantastikoje: antsprūdis, DI ir kiborgai

Vienu nuolatinių temų mokslinėje fantastikoje (MF) yra ateities žmonija, labiau keliant ne klausimą „Kas su mumis bus?“, o „Kokiais mes tapsime?“ - natūraliai evoliucionuojant, ar su technologiniu įsikišimu. Ir bendra joje, kad nors keliai gali skirtis, kažkuriuo momentu mes tapsime kitokie. Ir didesnė MF dalis skaidosi į dvi dalis: žmogiški kompiuteriai ir į kompiuterius panašūs žmonės.

Pirmieji ir pasirodė pirmieji. Nors mechaninės būtybės sutinkamos nuo gilios senovės, robotas (kilęs iš čekų kalbos robota - „baudžiavinis darbas“) pasirodė K. Čapeko dramoje „R.U.R.“ (1920), kur tie sukyla prieš savo engėjus ir žmonių rūšis beveik išnyksta. Bet ne mažesnis ir I. Azimovo indėlis su apsakymų rinkiniu „Aš, robotas“ (1950), kuriame apie robotus kalbama kaip apie mechaninius „tarnus“ ir keliami su jais susiję filosofiniai klausimai: moralę ir apie laisvą valią, socialiniai reikalai (fanatizmas ir diskriminacija).

Aišku, dirbtinis protas (DI) nebūtinai nepavojingas. Vernor Vinge į savo esė „Būsimas technologinis singuliarumas: kaip išgyventi post-žmogiškoje epochoje“ (1993) įtraukė singuliarumo idėją. Jis, remdamasis britų matematiko I.J. Good’o⁹⁾ „proto sprogimo“ koncepcija, aprašo hipotetinį momentą, kai technologinio progreso spartėjimas atves į „esybių, protu lenkiančių žmones“ atsiradimą. Ir tada žmonės atsidurs nuošalyje, nereikalingi. Ar tai prilygsta išmirimui?! Ar mašinos pavergs žmones ar juos sunaikins? Ar aplamai žmonėms yra vieta ateityje?! Tai tik keli MF keliami klausimai...

Su paskutiniais pasiekimais dirbtinio intelekto (DI) srityje robotų tema MF atgimė (vienas pvz., P. Amnuelio apsakymas „Ekspertas“). Joje nagrinėjami klausimai: ką reiškia būti žmogumi tiek asmeniniu lygiu (kas yra lytis? Kaip mūsų kūnai ir jų sugebėjimai ir ribotumai formuoja patirtį? ir t.t.), tiek politiniu (kokias teises turime? kas sprendžia). Tačiau panašūs susirūpinimai MF pastebimi nuo pat kompiuterių eros pradžios. Tiek „2001 m. kosminė odisėja“ filme (1968), tiek po filmo pasirodžiusiame A. Klarko romane (1968), sutrikus superkompiuteriui HAL 9000, jis bando išžudyti erdvėlaivio ekipažą. Harlan Ellison’o „Neturiu burnos ir privalau rėkti“ (1966) pagrindinis sąjungininkų kompiuteris AM turi DI su nenumaldomu keršto troškimu – žmoniją atvesdamas beveik iki visiško išnykimo, jis nelaisvėje laiko 5 žmones, kad galėtų juos kankinti. Č. Strosas. Accelerando

Tačiau kiekvieną kraują stingdančią istoriją apie „mašinų maištą“ (kaip, pvz., Daniel Wilson’o¹⁰⁾ „Robopokalipsę“ (2011) ar Todd McAulty¹¹⁾ „Gotemo robotai“, 2018) atsveria pamąstyti verčiantys romanai, kuriuose simpatiškos sintetinės gyvybės formos keliauja per nesimpatišką pasaulį, pvz., Becky Chambers¹²⁾ „Uždara ir bendra orbita“ (2016) ar Martha Wells¹³⁾ „Visos sistemos raudonos“ (2017).

Tuo tarpu priešingai – kūriniai į kompiuterius supanašėjusius žmones dėmesį skiria žmogaus evoliucijai, o ne jo nušalinimui. Charles Stross’o „Accelerando“ (2005) per tris vienos šeimos kartas (prieš, per ir po Singuliarumo) paseka žmogaus virtimą post-žmogumi. Tuo tarpu Greg Egan’o „Diaspora“ (1997) pateikia trilypį 13-o post-žmonijos amžių – iš „mėsinių“ (t.y. įprastų žmonių), Gleisnerio robotų (į mašinas arba biologinius kūnus įstatytų žmonių smegenų) ir „polisų“ (superkompiuterių, saugančių milijardų žmonių skaitmenines kopijas).

Dažniausiai apsistojama ties kiborgais arba „papildytais“ žmonėmis. Ankstyvieji kiborgai tapdavo mediciniškai atstatant prarastas funkcines galimybes C.L. Moore¹⁴⁾ „Negimusioje moteryje“ (1941) populiarios artistės smegenys įmontuoti į beveidį mechaninį kūną po tragiško incidento. Panašiai yra ir Anne McCaffrey¹⁵⁾ „Dainuojantis laivas“ (1969), kur žmonių su įgimtais defektais bekūniais smegenimis valdomi žvaigždėlėkiai. Atsaku jam būtų Aliette de Bodard¹⁶⁾ „Siuja visatos“ (2012-2018) cikle mąstantys erdvėlaiviai, aptariant tokius klausimus kaip sutikimas ir kultūrinis reliatyvizmas. Tačiau vis tik MF vyksta poslinkis link nemirtingumo. Neal Stephenson’o „Nuopuolis ar Dodžas pragare“ (2019) aprašomas mirusio magnato pomirtinis skaitmeninis gyvenimas, kai jo smegenys buvo nuskenuoti ir perkelti į debesį. Tuo tarpu Richard K. Morgan’o¹⁷⁾ „Pakeistoje anglyje“ (2019) kiekvienas žmogus turi „smegenų žievės steką“ (skaitmeninę savasties kopiją), kurį galima „apvilkti“ nauju kūnu. Abu šie kūriniai turėtų padėkoti Robert Sheckley „Nemirtingumas, Inc“ (1958) apie turčio atgimimą ateityje, kurioje mirtis neturi prasmės, nes galima savo sąmonę įkelti į naują kūną (nors tas romanas ir nėra pirmuoju apie tai). Kartu R. Šeklio pastebėjimas, kad turtai leidžia nusipirkti sveikatą, turėjo atgarsį MF. Tokiose knygose kaip Annalee Newitz „Autonominis“ (2017) ir Laura Lam¹⁸⁾ „Netikros širdys“ (2016) pateikiami atvejai, kai mokslinio progreso rezultatai nepaskirstomi teisingai ir neprieinami tiems, kuriems jų reikia. Biopanko požanrio Paul J. McAuley¹⁹⁾ „Pasakų šalyje“ (1995), Paolo Bacigalupi „Gamyklos merginoje“ (2009) ir Jeff VanderMeer’io²⁰⁾ „Borne“ (2017) biotechnologijos netgi padeda sukurti protingas būtybes, be teisių ir apsaugos, kurias turi žmonės.

¹⁾ Haris Šapiro (Harry Lionel Shapiro, 1902-1990) - žydų kilmės amerikiečių antropologas ir eugenikas. 1926 m pradėjo dirbti Niujorko Gamtos istorijos muziejuje, vėliau skirtas muziejaus kuratoriumi ir dirbo ten iki 1970 m. Lygiagrečiai dėstė Kolumbijos un-te (1938-1973). Buvo vienas Amerikos Fizinės antropologijos asociacijos steigėjų (1930). 1955-62 m. buvo Amerikos Eugenikos asociacijos prezidentu.
Jo pagrindinė tyrinėjimų sritis buvo fizinė antropologija ir žmogaus biologija. Muziejuje jis prižiūrėjo 1961 m. atidarytą Žmogaus biologijos salę. Iki karo didžiausią dėmesį skyrė Okeanijos tautoms. Po karo dėmesys nukrypo į praktinius fizinės antropologijos taikymus. Svarbesnės knygos: „Migracija ir aplinka“ (1939), „Žmogus, kultūra ir visuomenė“ (1956), „Žydai: biologinė istorija“ (1976) ir kt. Žmogaus ateities vysymosi prognozė aptariama ir straipsnyje „Žmogus: prieš 500 000 metų“ (1933).

²⁾ Džonas Holdenas (John Burdon Sanderson Haldane, 1892-1964) – britų, o vėliau indų biologas (genetikas, evoliucionistas, fiziologas, biochemikas), mokslo populiarintojas ir filosofas. Vienas iš dabartinės populiacinės, matematinės, molekulinės ir biocheminės genetikos bei sintetinės evoliucijos teorijos pradininkų. Protestuodamas prieš Sueco karą, 1957 m. persikėlė į Indiją. Buvo marksistinių pažiūrų („Marksistinė filosofija ir mokslas“, 1938). Savo veikale „Hibridinių gyvūnų lyčių santykis ir vienos lyties sterilumas“ (1922) perteikė visas to laiko žinias apie tarprūšinių hibridų palikuonis suformuluodamas „Holdeno taisyklę“: jei tarp tarprūšinių hibridų viena lytis sutinkama rečiau arba sterili, tai ta lytis paprastai yra heterogametinė. Rašė ir apie mokslo progresą bei mokslo vietą visuomenėje. Buvo A. Huxley draugu ir tapo šio „Antic hay“ (1923) veikėjo-biologo Shearwater'io prototipu. Įvedė terminą „klonavimas“ (1963).

³⁾ Liudvikas Součekas (1926-1978) – čekų gydytojas, rašytojas fantastas, populiarinęs mistines teorijas. Ilgus metus dirbo karo gydytoju stomotologu, vėliau darbavosi kinematografijoje ir televizijoje, nuo 1972 m. vadovavo leidyklos „Albatrosas“ mokslinės literatūros skyriui, o pabaigoje užsiėmė vien literatūrine veikla. Pirmas rinkinys „Galaktikos interesas“ pasirodė 1973 m. ir dėl to paties pavadino apsakymo cenzūra jo nepraleido. Parašė kelis romanus ir apysakas, kurių dauguma skirta jaunimui. Jose jis aiškinasi žmonijos praeities mįsles, ateivių lankymąsi Žemėje, dingusias civilizacijas. Kai kurios jo knygos sukėlė sensaciją („Šešėlio nuojauta“, 1974; „Sąryšių nuojauta“, 1978; „Šviesos nuojauta“, 1978 ). Trilogija „Aklų paukščių takas“ (1964-1968) kažkiek imituoja K. Čapeko „Karą su salamandromis“.
Vis tik visą gyvenimą liko Komunistų partijos nariu. O jo tarnavimas Šiaurės Korėjoje (1954-55) susijęs su kaltinimais kankinus į nelaisvę patekusius JAV karius.

⁴⁾ Vladimiras Šimkevičius (1858-1923) – rusų zoologas, akademikas (nuo 1920 m.). Petrogrado un-to rektorius (1919-22). Buvo evoliucinio vystymosi propaguotojas ir teoretikas. Pagrindiniai darbai skirti bestuburių morfologijai, embriologijai ir sistematizavimui. Dalis darbų skirta jūrų vorų (pantopodų) sistematizavimui ir evoliucijai.

⁵⁾ Andrėjas Vezalijus (Andries van Wezel, 1514-1564) - belgų anatomas, gydytojas ir reikšmingo žmogaus anatomijos traktato „Apie žmogaus kūno sandarą“ sudarytojas. Buvo mokslinės anatomijos pradininku. Aprašė organus ir jų sandarą siejo su funkcija. 1553 m. jo veikalas „Christianismi Restitutio“ Inkvizicijos buvo paskelbtas eretišku. Mirė grįždamas iš piligriminės kelionės į Šventąją žemę.

⁶⁾ Viljamas Gregoris (William King Gregory, 1876-1970) – amerikiečių zoologas, primatologas ir paleontologas, žinduolių dantų sandaros specialistas. Užsiėmė lyginamąja anatomija; vystė evoliucines teorijas. Karjeros pradžioje domėjosi ir žuvimis bei amfibijomis. Tiesa, pradžioje falsifikuotą Piltdouno žmogų laikė tikėtinai tikru. Išvystė habitus ir heritage principą – atseit, gyvūnai vystėsui su dviejų tipų charakteristikomis: heritage (paveldimos) savybės susidarė per ilgą evoliucijos laiką, o habitus - per prisitaikymą prie konkrečios aplinkos.

⁷⁾ Samuelis Vilistonas (Samuel Wendell Williston, 1852-1918) – amerikiečių edukatorius, entomologas ir paleontologas, pirmasis pasiūlęs, kad paukščiai išmoko skraidyti iš pradžių bėgdami, o ne šokinėdami medžiuose nuo šakos ant šakos. Buvo musių iš dvisparnių būrio (Diptera) specialistu (išleido „Šiaurės Amerikos musių vadovą“, 1888, ir dar apie 50 knygų). Žinomas Vilistono dėsniu, pagal kurį evoliucijos metu kūno dalių (pvz., nariuotakojų galūnių) sumažėja ir jos specializuojasi pagal funkcijas.

⁸⁾ Konstantinas Feoktistovas (1926-2009) – tarybinis inžinierius ir kosmonautas. 1955 m. Tichanravovo konstruktorių biure įsteigė grupę, kūrusią „Sputnik“ palydovus, „Vostok“ ir „Sojuz“ laivų kapsules. 1964 m. buvo įtrauktas kosmonautų ruošimo programą. 1964 m. skrido „Voschod-1“ laivu, pirmuoju su kelias įgulos nariais – ir buvo pirmasis civilis ir ne KP narys, skridęs į kosmosą. Kosmose praleido per 24 val. Vėliau vadovavo biurui, projektavusiu „Saliut“ ir „Mir“ kosmines stotis. Parašė kelias knygas apie kosmoso technologijas ir jo tyrinėjimą. Knygoje „Gyvenimo trajektorija: tarp vakar ir rytoj“ (2000) teigė, kad pilotuojama kosmonautika dar nėra atnešusi kokios nors rimtos mokslinės naudos, išskyrus paties žmogaus buvimo kosmose klausimus – ir daugumą žmogaus vykdytų tyrimų galėjo atlikti ir nepilotuojamos stotys. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

⁹⁾ Irvingas Gudas (Irving John Good, 1916-2009) – lenkų kilmės britų matematikas, dirbęs kriptografijos srityje su A. Tiuringas. Po Antrojo pasaulinio karo tebedirbo su A. Tiuringu kurdamas kompiuterius. 1967 m. persikėlė į JAV. Žinomas kaip koncepcijos „proto sprogimas“ (kitaip „technologinis singuliarumas“) pradininkas. 1972 m. pasiūlė kosmologinį „juodosios skylės“ modelį, pagal kurį stebima visata yra juodosios skylės viduje.

¹⁰⁾ Danielis Vilsonas (Daniel Howard Wilson, g. 1978 m.) - amerikiečių robotikos inžinierius ir rašytojas. Žinomas satyriniais „Kaip išgyventi robotų iškilimą?“ (1978), „Kur mano reaktyvinė kuprinė?“ (2007) ir „Kaip sukurti robotų armiją?“ (2007) kūriniais. Tačiau geriausiai žinomas fantastinis romanas „Robopokalipsė“ (2011), kuriame dirbtinis intelektas Archos tampa nevaldomu ir panaudoja robotus ir kitas mašinas, kad užvaldytų pasaulį. Jo tęsiniu tapo „Robogenezė“ (2014), kuriame išgyvenę žmonės susiduria su nauju, dar pavojingesniu DI Archos R-14.

¹¹⁾ Todd McAulty (John O'Neill, g. 1964 m.) - kanadiečių kompiuterininkas, rašytojas ir redaktorius, buvęs programinės įrangos startuolio (beje, sukūrusio naršyklę, kurią 1995 m. nusipirko „Microsoft“, pervardindama į IE) vadovu. Pasirašinėja Todd McAulty pseudonimu. Pradėjo publikuotis „Šaltojo uosto vaiduokliu“ (2002). Pirmas fantastinis romanas „Gotemo robotai“ (2018), kuriame Ameriką pavergė okupavę užsieniečiai, matyt dėl ankstyvo DI uždraudimo, kas šalį padarė pažeidžiamą DI valdomų robotų įsiveržimui. 2083 m. Manhetenui (arba Gotemui), valdomam robotų, gresia pandemijos, armijų įsiveržimai ir kiti pavojai, su kuriais kovoja pagrindinis veikėjas.

¹²⁾ Bekė Čembers (Becky Chambers, g. 1985 m.) - amerikiečių fantastė, žinoma Hugo apdovanojimus gavusiais „Pakeleivių“ (Wayfarer, 2014-21) „Vienuolis ir robotas“ (2021-22) ciklais. „Uždara ir bendra orbita“ (2016) iš “Pakeleivių“ ciklo yra romano „Ilga kelionė į mažą, piktą planetą“ (2014) tęsinys. Jame laivo dirbtinis intelektas Lovelace nelegaliai persikelia į androido kūną ir palieka „Wayfarer“ žvaigždėlaivį, skriejantį per galaktiką su daugeliu rūšių jame, kad galėtų gyventi kartu su techniku ??Peperiu.

¹³⁾ Marta Vels (Martha Wells, g. 1964 m.) - amerikiečių fantastė, išleidusi nemažai fantastinių romanų, kūrinių jaunimui ir esę apie fantastiką. Ji vaizduoja sudėtingą, realistišką visuomenę, matyt dėl savo antropologinio išsilavinimo.Gavusi Hugo ir kitus apdovanojimus, ypač už „Žudiko dienoraščių“ ciklą (2017-2023). Jo pirmuoju romanu yra „Visos sistemos raudonos“ (2017), kuriame kiborgai turi apsaugoti žmones misijoje į svetimą planetą. Istoriją pasakoja kiborgas, save vadinantis Murderbotu. Jis tapo nepriklausomu nuo pirminio užprogramavimo, mėgsta žiūrėti „muilo operas“, o rūpindamas žmonėmis įgyja emocijas, kas verčia jį jaustis nejaukiai. Taip pat žinoma ciklais „ Ile-Rien“ (1993-2005) ir „Raksuros knygos“ (2011-17).

¹⁴⁾ Katerina Mur (Catherine Lucille Moore, 1911-1987) – amerikiečių fantastė, fantasto H. Kutnerio žmona, pasirašinėjusi C.L. Moore. Debiutavo apsakymu „Shambleau“ (1933). Ištekėjusi kuria kartu H. Kutneriu, paprastai pasirašinėdama įvairiais pseudonimais – ir net nurodytuose autoriumi vien H. Kutnerį dažnai tai buvo bendras darbas. Tai atsiliepė jos žinomumui. Jau mirus H. Kutneriui, parašė scenarijus teleserialams „Maverick“ ir „77 Sunset Strip“ (abu 1958-62). Literatūrinę veiklą nutraukė 1963-ais. Apysaka „Negimusi moteris“ (1944) pasakoja apie buvusią žavią dainininkę, po gaisro paverstą beveidžiu robotu, kuriame paliečia nemažai feministinių temų.

¹⁵⁾ Enė MakKefri (Anne Inez McCaffrey, 1926-2011) – produktyvi amerikiečių rašytoja, žinomas „Perno drakonų raitelių“ ciklu (nuo 1967 m.). Jį sudaro apie 24 romanai (kai kuriuos nuo 2003 m. kartu ar atskirai rašo ir jos sūnus Todas) ir veiksmas vyksta žemiečių kolonizuotoje Perno planetoje, kurioje žmonės prarado daugelį technologinių pasiekimų dėl periodiškų Siūlo, viską ėdančių sporų, antpuolių iš kitos, Raudonosios planetos. Kad išliktų, žmonės iš vietinių drakoniukų išvedė ugnimi alsuojančius drakonus, telepatiškai susietais su žmogumi. „Dainuojantis laivas“ (1969) yra 6-ių pasakojimų (kurtų 1961-69 m.) rinkinys, kurio pagrindiniu veikėju yra kiborgas Helva, gyvas žmogus-kosminis laivas (brainship). tolimoje ateityje vaikų su sunkiais fiziniais defektais laukia skirtingi likimai: tėvų sutikimu jie eutanizuojami, tačiau jei turi aukštą protinį potencialą, tai gali tapti kiborgu ir titano apvalkale gali kelis šimtmečius tarnauti Pasaulių Federacijai. Jie tampa erdvėlaivių, ligoninių, gamyklų, netgi miestų ir t.t. „smegenimis“. Romanas „Rovanas“ (1990) pradėjo „Bokštas ir avilys“ ciklą (1990-99) apie technologiškai pažangią visuomenę, kurioje norma tapo telepatija, psichokinezė ir kiti psichiniai gabumai, padedantys komunikuoti ir net teleportuoto erdvėlaivius taip įveikiant šviesos greičio barjerą.

¹⁶⁾ Alietė de Bodard (Aliette de Bodard, g. 1982 m.) - prancūziškos ir vietnamietiškos kilmės amerikiečių fantastė ir programuotoja. Daugelyje jos kūrinių veikiama alternatyviose istorijose, kuriose dominuoja actekų arba iki-komunistinio Vietnamo kultūros. Laimėjo nemažai apdovanjimų. Siuja (Xuya - „pirmoji ryto šviesa“) visatos ciklą sudaro „Raudonojoje stotyje: dreifavimas“ (2012), „Verkiančių perlų citadelė“ (2015) ir „Arbatos meistras ir detektyvas“ (2018).

¹⁷⁾ Ričardas Morganas (Richard Kingsley Morgan, g. 1965 m.) - britų fantastas. Apdovanojimą gavusi pirmoji knyga „Pakeistoji anglis“ (2019) adaptuota „Netflix“ serialui (2018). Šiame anti-utopiniame romane ateityje tarpžvaigždinės kelionės atliekamos tarp Netflix Pakeistoji anglis

kūnų („apvalkalų“) perkeliant sąmonę. Dauguma žmonių turi implantus – stekus, talpinančius jų sąmonę, kutžris po mirties gali būti saugomas amžinai. Katalikai nekeičia apvalkalų, nes mano, kad po mirties siela keliauja į Rojų ir negali pereiti į naują apvalkalą. Dėl to katalikai tapo geru taikiniu žudikams, nes šie žino, kad aukos negalės duoti parodymų. Dėl to JTO išleidžia specialią rezoliuciją, kad katalikai gali būti laikinai perkelti į naują apvalkalą, kol vyksta bylos tyrimas. Knygos tęsinys – „Palaužtieji angelai“ (2003).

¹⁸⁾ Laura Lam (g. 1988 m.) - britų fantastė, dar naudojanti ir Laura Ambrose pseudonimą. Jos debiutinis romanas „Pantomima“ (2013) apie translytį veikėją, pabėgusį iš namų, kad taptų cirko artistu. Jis pradėjo romanų ciklą. „Netikrų širdžių“ cikle (2016-17) dvi Siamo dvynės, Tila ir Taema, užauginamos uždarame kulte be prieigos prie šiuolaikinių technologijų. Kai jų bendra širdis sušlubuoja, jos pabėga į San Franciską, kur jas atskiria ir įstato dirbtines širdis. Jų gyvenimas tampa kitokiu, nei buvo iki tol. Tila įtariama prisijungusi prie narkotikų sindikato, bet aiškindamasi Taema aptinka neraminančius ryšius su jų buvusia praeitimi. Tarp dvynių atsiranda paslapčių… Vėliau pradėjo „kosminės operos ciklą „Septyni velniai“ (nuo 2020 m.) apie tai, kaip galaktikai grasina negailestinga Galaktinė imperija, ir pagrindiniai su veikėjai su užverbuotais sąjungininkais (septyniese) bando nugalėti priešą.

¹⁹⁾ Polis MakOulis (Paul James McAuley, g. 1955 m.) - britų botanikas ir fantastas, kuriantis daugiausia „kietosios mokslinės fantastikos“ žanre. Debiutavo romanu „400 milijardų žvaigždžių“ (1988). Pagrindinės jo temos yra biotechnologija, alternatyvi istorija, paralelinė tikrovė ir kosminės kelionės. Anti-utopinėje „Pasakų šalyje“ (1995) netolimos ateities karų draskomoje Europoje genetinės inžinerijos sukurtos „lėlės“ tarnauja kaip vienkartiniai vergai. Veikėja, bandydama jas išlaisvinti, kuria atskirą rasę, galinči kelti grėsmę žmonijai. Nuo 2001 m. parašė kelis techno trilerius. Jo kiber-konspiraciniame romane „Visas pasaulis“ (2002) veiksmas vyksta Londone po Infowar karo. Jame Internetą naršo kruopštūs cenzoriai, o kameros stebi viską ant kiekvieno kampo, jos susietos su dirbtinio intelekto sistemomis. Tačiau jaunos talentingos moters nužudymas įvyksta tiesiai prieš jas ir ištransliuojamas visam pasauliui...

²⁰⁾ Džefas Vandermeeris (Jeff VanderMeer, g. 1968 m.) - amerikiečių rašytojas, redaktorius ir kritikas. Didžiausios sėkmės sulaukė trilogija „Pietų riba“ (2014), paėmusi idėjų iš brolių Strugackių „Pikniko šalikelėje“ (1972) ir S. Lemo „Soliario“ (1961). Biotechninės apokalipsės romane „Bornas“ (2017) mieste viešpatauja milžiniškas grizlis Mordas. Rachelė, bandydama išgyventi, renka šiukšlynuose įvairius „Kompanijos“ sukurtus genetiškai modifikuotus organizmus. Vieną diena Mordo kailyje ji randa į aktiniją panašią būtybę, kurią pavadina Bornu. „Paramount Pictures“ įsigijo teises filmui pagal šį romaną. Parašyta ir pora jo tęsinių, kurių veiksmas vyksta toje pačioje aplinkoje.