Vladimiras Vernadskis ir Noosfera. Vartiklis

Vladimiras Vernadskis (1863-1945) – rusų ir ukrainiečių minerologas, laikomas geochemijos, biogeochemijos ir radiogeologijos pradininku; Ukrainos MA įkūrėjas. Jo idėjos apie noosferos buvo svariu indėlių į rusų kosmizmą. Plačiai žinoma jo knyga „Biosfera“ (1926), išpopuliarinusi E. Suess biosferos terminą (1885) teigiant, kad gyvybė yra geologinė jėga keičianti žemę. Pagrindine jo kūrybos idėja buvo gyvybės Žemėje evoliucija, jai atsiradus iš kosmoso (kuo ne panspermija), biosferos susidarymas ir jos perėjimas į noosferą.
Anot jo pirmine materijos būsena buvo negyva materija, iš kurios fizikinių-cheminių procesų dėka atsirado gyva medžiaga. Gyvybė Visatoje neatskiriama evoliucijos dalis ir pasireiškia įvairiausiomis formomis. Gyvos materijos veiklos rezultatu yra supančios aplinkos įvairovės vienybė. Gyvos ir negyvos gamtos sąveikoje susidaro biosfera, kurią pertvarkydamas žmogus sukuria noosferą, kurios metu žmogus išeina į kosmosą. Šiuo metu žmonija turi susikurti elgsenos taisykles gamtos atžvilgiu, suformuoti ekologišką kultūrą.
Jo garbei pavadinti mineralai vernaditas ir vernadskitas, krateris nematomoje Mėnulio pusėje, asteroidas 2809.

V. Vernadskis neapsiribojo tiesos paieškoje vienoje mokslo sričių – jį labiau domino žinių sintezė, ką liudija garsioji monografija „Biosfera“ (1926 m.), kurioje gyvybės, nuo bakterijos iki žmogaus, sfera buvo paimta kaip vientisa visuma. Po 18 m. pasirodė jo straipsnis „Keli žodžiai apie noosferą“. Per tą laiką V. Vernadskis produktyviai dirbo net 4-iuose Mokslų akademijos padaliniuose: chemijos, fizikos-matematikos, geologijos-geografijos ir biologijos. Tačiau daug dėmesio skyrė filosofijos klausimams.

V. Vernadskio požiūriu, žmogus yra ne gamtos tyrinėtojas, tenkinantis pažinimo aistrą, o kūrėjas, kuriam skirta į rankas paimti evoliucijos šturvalą. Perėjimas nuo biosferos prie noosferos (proto karalystės) yra ne lokalus Visatos vystymosi epizodas, o natūraliai istorinis etapas, dėsningas ir neišvengiamas. Jis apima žmogaus proto, kaip ypatingo Visatos vystymosi veiksnio, įjungimą. Tai antropokosmizmas.

Vernadskis vienas pirmųjų pagrindė, kad biosfera nėra „plonytė gyvybės plėvelė“, o pati žemiška gyvybė savo apraiškų įvairovėje nuo aukščiausių atmosferos sluoksnių iki žemės gelmių. Gyvybės specifika – ji apšviesta vidine žmogaus proto šviesa ir žmogus yra biosferos dalis. Jis jai priklauso kūnu ir dvasia, praeitim ir ateitim, yra ir jos pažinimo instrumentas ir jos pokyčių priemonė.

Anot Vernadskio, biosfera – ypatingas kūnas, kurio struktūra ir funkcijos nusakomos Žemės specifika. Kaip Saulės sistemos planeta, Žemė yra Saulės energijos akumuliatorius ir transformatorius. Gyva materija aktyviai reguliuoja geocheminę atomų „migraciją“. Ji transformuoja Saulės energiją į cheminį molekulių judėjimą, kuris, savo ruožtu, užtikrina biologinių struktūrų egzistavimą. Žmogus joje – „mąstanti nendrė“. Vienas silpniausių gamtos kūrinių, žmogus tampa „stebuklu“, galinčiu minties galia apimti visą Visatą. Žmogaus protas keičia planetą. Tačiau žmogus nėra savyje pakankama būtybė. Jis gamtos dalis ir yra joje. Gamta daro žmogų, o žmogus keičia gamtą. O tarpininku tarp gamtos ir žmogaus yra visuomenė, kuri ne tik kardinaliai keičia gyvenamąją aplinką, bet ir reikalauja tam tikro asmenybės tipo, sukurdama prielaidas žmogaus, kaip biologinio organizmo, transformaciją į socialią būtybę.

Pasiremdamas mokslo-techniniu progresu, žmogus įgyja planetos mastelio galią. Jis suvokia savo būtinybę mąstyti ir veikti. Jis išeina toli už savo šeimos, giminės, valstybės ribų. Tai ypatinga būtybė, turinti neramų protą, pažinimo ir pasaulio įsisavinimo troškimą, išsiplečiantį iki Visatos apimties.

V. Vernadskis tikėjo ne tik proto galia, bet ir protinga žmonių valia. Tačiau protą jis suvokė ne abstrakčiai, o jo siekį pažinti, nepaprastai išplečiantį žmogaus galimybes. Protas egzistavo dešimtis tūkstančių metų, tačiau mokslinio pažinimo forma pasireiškė tik atsiradus mokslui. Taip biosferoje atsirado nauja geologinė jėga, mokslo jėga, kurios dėka toji transformuojasi į noosferą.

Mokslinis pažinimas – ypatinga sritis, kurioje nuolat vyksta informacijos apie įvairius reiškinius ir objektus sisteminimas ir apdorojimas. Jo dėka mokslo mintis keičia ne tik tikrovės, bet ir dvasinį pasaulį. Ji apima politiką ir teisę, moralę ir meną, filosofiją ir religiją. Mokslo mintis tampa galingu geologiniu veiksniu. Kuriama nauja technika plečią pramonę, o pramonė, technologija ir technika keičia gamtą. Planetos paviršius virsta miestais ir kultūrinėmis žemėmis. Apie tai V. Vernadskis rašė nebaigtame veikale „Mokslo mintis kaip planetos reiškinys“.

Tolimesnis sociumo vystymasis parodė, kad noosfera ne tik problemų sprendimo priemonė, bet ir pati problema. Proto galia gali transformuotis į gerovę, tačiau gali ir atsigręžti blogiu. Iš čia kyla būtinybė įvaldyti „medaus statinės išvalymo nepalietus deguto šaukšto“ meną. Kuo daugiau duota žmogui, tuo daugiau iš jo reikalaujama.

Gamtos išteklių išsekimas, klimato keitimasis, biosferos pokyčiai, planetos gyventojų perteklius, kultūros ir civilizacijos santykių deformacija, nekrofilijos mokslo-technikos progreso forma viešpatavimas – šios problemos kelia poreikį „noosferologijos“ atsiradimui. Ši mokslo disciplina galėtų tapti baigiamuoju mokyklinio ir aukštojo išsilavinimo aktu. Jos objektas – visas apibendrintos ir susistemintos visos žinios apie pasaulį. Tai žmogaus (visuomenės) santykis su pasauliu visose srityse nuo politikos iki religijos, apimant teisę, etiką, estetiką, mokslą ir filosofiją. Noosferologija suteikia galimybę peržengti abstrakčią meilę pasauliui, moko mylėti savo oikumeną, Gimtinę, Tėvynę, savo namus.

Individualiame lygmenyje galima atlikti analizę, kas yra ir kas turi būti, surasti problemų sprendimo būdus, jas spręsti ir prisiimti atsakomybę ne tik iš pareigos, bet ir savo sąžine.

V. Vernadskio išgyvenimo strategija atsižvelgia į ribinį planetos apgyvendinimą. Žemėje neliko vietų, kur nebūtų žengusi žmogaus koja. Demografinė planetos charakteristika – tai ir naujų problemų atsiradimas. Staigus komunikacijų vystymasis sudaro naujas galimybes, leidžia įgyvendinti globalizaciją. Interneto, ryšių ir skaičiavimo technikos vystymasis yra panašus į biologinį dauginimąsi su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Orientacija į ateitį – būdingas V. Vernadskio mokymo apie noosferą bruožas. Žmogus turi suvokti savo perspektyvą ir savo protą bei žinias panaudoti ne susinaikinimui; nes planetos ir žmonijos likimas bendras.

V. Vernadskis. Keli žodžiai apie Noosferą^**) (ištrauka), 1944

1. Mes artėjame prie lemiamo Antrojo pasaulinio karo momento. Jis atsinaujino Europoje po 21 m. pertraukos, 1939 m. – ir tęsiasi Vakarų Europoje penkis metus, o pas mus, Rytų Europoje – tris metus. Tolimuosiuose rytuose jis atsinaujino anksčiau, 1931 m., - ir tęsiasi jau 13 m.

Žmonijos ir biosferos istorijoje tokio stiprumo trukmės ir galios karas aplamai nematytas reiškinys.

Be to prieš jį buvo glaudžiai su juo susijusi priežastiniu požiūriu, tik gerokai mažiau galingas, Pirmasis pasaulinis karas nuo 1914 m. iki 1918 m.
Mūsų šalyje tasai Pirmasis pasaulinis karas atvedė prie naujos, iki tol istorijoje nematytos, valstybingumo formos ne tik ekonominėje, bet ir nacionalinių siekių srityje.

Gamtamokslininko (manau, ir istoriko) požiūriu galima ir privalu nagrinėti tokio stiprumo istorinius įvykius kaip vientisą platų Žemės geologinį, o ne tik istorinį procesą. Pirmasis 1914-18 m. pasaulinis karas asmeniškai mano moksliniame darbe atsispindėjo lemiamu būdu. Jis iš esmės pakeitė mano geologinę pasaulėžiūrą.

Šio karo aplinkoje geologijoje aš paliečiau naują man ir kitiems ir tada užmirštą gamtos supratimą – geocheminį ir biogeocheminį, apimantį ir nejudrią bei gyvąją gamtą iš to paties požiūrio taško.

2. [ ... ] Būdamas ant empirinio pagrindo, palikau nuošalyje, kiek pajėgiau, bet kokius filosofinius ieškojimus ir stengiausi remtis tik tiksliai nustatytais moksliniais ir empiriniais faktais ir apibendrinimais, tik retkarčiais leisdamas darbines mokslines hipotezes. [ ... ]

Dėl to gyvybės reiškiniui vietoje „gyvybės“ sąvokos įvedžiau „gyvosios medžiagos“ sąvoką [ ..., kuri ] yragyvų organizmų visuma. Tai ne kas kita, kaip mokslinis, empirinis visų žinomų ir lengvai bei tiksliai stebimų empiriškai neginčijamų apibendrinimas.

Filosofijoje, folklore, religijoje, mene „gyvybės“ sąvoka visad išeina už „gyvosios medžiagos“ ribų. Visai tai atkrito „gyvojoje medžiagoje“.²⁾

3. Tankiame, intensyviame ir sudėtingame šiuolaikiniame gyvenime žmogus praktiškai užmiršta, kas ir pats ir visa žmonija, nuo kurios jis negali būti atskirtas, neatskiriamai susiję su biosfera – tam tikra planetos dalimi, kurioje jie gyvuoja. Jie – geologiškai dėsningai susiję su jos materialia-energetine struktūra.

Šnekamojoje kalboje apie žmogų dažniausiai kalba kaip apie mūsų planetoje nevaržomai gyvenantį ir judantį individuumą, laisvai kuriantį savo istoriją. Iki šiol istorikai, ir aplamai humanitarinių mokslų atstovai, o tam tikra prasme ir biologai, sąmoningai nesiskaito su biosferos, to žemės apvalkalo, kur tik gali egzistuoti gyvybė, prigimties dėsniais. Žmogus nuo jos stichiškai neatskiriamas. Ir tas nenutrūkstamumas tik dabar pradeda mums tiksliai išryškėti.

Žemėje iš tikro nė vienas gyvas organizmas nėra nepriklausomoje būsenoje. Visi jie nenutrūkstamai ir nuolat susiję – visų pirma maitinimusi ir kvėpavimu - su juos supančia materialia-energine terpe. Už jos natūraliomis sąlygomis jie negali egzistuoti. Puikus Peterburgo akademikas, visą gyvenimą atidavęs Rusijai, Kasparas Volfas³⁾ (1733-1794) Prancūzijos Didžiosios revoliucijos metais (1789) aiškiai tai išreiškė vokiškai Peterburge išleistoje knygoje „Apie ypatingą ir veiksnią jėgą, būdingą augalinėms ir gyvulinėms substancijoms“. Jis rėmėsi Niutonu, o ne Dekartu, - kaip dauguma jo meto biologų.

4. Žmonija, kaip „gyvoji medžiaga“, neatskiriamai susijusi su materialiais-energiniais tam tikro geologinio žemės apvalkalo procesais – jos biosfera. Ji negali būti fiziškai nuo jos atskirta nei minutei.

„Biosferos“, t.y. „gyvybės srities“, sąvoka į biologiją įvesta Lamarko (1744-1829) Paryžiuje 19 a. pradžioje, o į geologiją – E. Ziuso (1831-1914) Vienoje to paties amžiaus pabaigoje. Mūsų šimtmetyje biosfera įgauna visiškai kitą prasmę. Ji pasireiškia kaip kosminio pobūdžio reiškinys planetoje.

Biogeochemijoje mums tenka skaitytis su tuo, kad gyvybė (gyvieji organizmai) realiai egzistuoja ne tik vienintelėje mūsų planetoje, ne tik žemės biosferoje. Tai dabar jau nustatyta, man atrodo, neabejotinai kol kas visoms taip vadinamoms „Žemės tipo planetoms“, t.y. Venerai, Žemei ir Marsui⁴⁾.

[ ... ]

^*) Fiodoras Tiutčevas (1803-1873) - rusų poetas, publicistas, diplomatas. Garsiausias eilėraštis „Silentium!“ - liūdnas kvietimas tylėti, su apgailestavimu, kad vienas žmogus niekada nesugebės iki galo suprasti kitą. Dažnai cituojamas F. Tiutčevo ketureilis „Protu Rusijos nesuprasi“.
1830-ųjų poezijoje vyravo filosofinė lyrika, o pagrindinės temos buvo apmąstymai apie pasaulio sukūrimą, žmogaus, gamtos likimą. 1840 m. parašė keletą politinių straipsnių apie Rusijos ir Vakarų sentikius. 1850 m. Tiutčevas sukūrė daug romantinių, meilės eileraščių, kuriuose meilė įvardijama kaip tragedija. Šie eilėraščiai vėliau surinkti į taip vadinamą „Denisjevo ciklą“. 1860-70 m. Tiutčevo kūryboje daugiau eilėraščių politine tema.

¹⁾ [V.V] Trečioje mano ruošiamoje spaudai knygoje „Žemės kaip planetos biosferos cheminės sudėties ir jos aplinkos“ dalyje klausimą apie noosferą aptariu nuodugniau.

²⁾ [V.V] Įdomu, kad tuo pačiu aš susidūriau su originalaus bavarų chemiko Ch. Šenbeino (1799-1868) ir jo draugo, genialaus anglų fiziko M. Faradėjaus (1791-1867) užmirštomis mintimis. 19 a. 5-o dešimtm. pradžioje Šenbeinas spaudoje įrodinėjo, kad geologijoje privalo būti sukurta nauja sritis – geochemija, kaip jis tada ją ir pavadino (žr. V. Vernadskis. Geochemijos apybraižos, 4 leid., 1934, p.14, 290).

³⁾ [V.V] C. Wolf. Von d. eigenthuml. Kraft d. vegetabl., sowohl auch d. animal Substanz als Erlauterung zwei Preisschriften uber d. Nutritionskraft, Pet., 1789. Gaila, iki šiol likę K. Volfo⁵⁾ rankraščiai neišnagrinėti ir neišleisti. 1927 m. TSRS MA Istorijos žinių komisija iškėlė tą užduotį, tačiau negalėjo iki galo užbaigti.

⁴⁾ [V.V] Žr. mano straipsnį „Žemės kaip planetos geologiniai apvalkalai“// MA pranešimai, ser geogr. ir geol., 1941, 6, p.251. Taip pat žr. H. Spencer Jones. Life on other Worlds, N.Y., 1940; R. Wildt. Proc. Amer. Philos. Soc., 81, 1939, p. 135. Paskutinės knygos vertimas, gaila, nepilnas (kas nenurodyta) paskelbtas mūsų „Astronomijos žurnale“ t. XVII, 1940, leid. 5, p. 81 ir toliau. Dabar išėjo nauja Vildto knyga „Geochemistry and the Atmosphere of Planets“, 1942

⁵⁾ Kasparas Volfas (Caspar Friedrich Wolff, 1734-1794) – vokiečių kilmės rusų anatomas, fiziologas. 1759 m. apsigynė disertaciją „Theoria generationis“, pradėjusią šiuolaikinę embriologiją. Joje jis moksliškai pagrindė epigenezę, laipsnišką embriono vystymąsi. Tačiau tuo pačiu iššaukė aršius kitų mokslininkų užsipuolimus. O kai jam neleido skaityti viešų paskaitų apie fiziologiją, jis 1766 m. priėmė Jekaterinos II, su Oilerio rekomendacija, kvietimą atvykti į Rusiją.