Užsipildanti spraga (blind spot). Vartiklis

Pasaulio suvokimas priklauso, kaip bebūtų keista, nuo smegenų atspėjimo sugebėjimų. Ovalo formos baltas atvaizdas, priimtas tinklainėje, gali būti sukeltas balto kiaušinio, disko ar begalės kitų panašių formų, kai pažvelgiama tam tikru kampu. Mūsų smegenys akimirksniu pateikia teisingą atsakymą. Jos tai padaro panaudodamos įvairias pasąmonėje esančias prielaidas apie mūsų pasaulio statistiką.

Būdas, kaip smegenys elgiasi su nepaaiškinamomis spragomis vaizde, esančiame tinklainėje, vadinamasis užpildymas, gali būti pailiustruotas nematoma jūsų akies dėme.

Pažvelkite į a) iliustraciją. Uždengę dešinę akį, įsižiūrėkite į apatinio balto kvadrato centrą. Lapą laikykite maždaug per pėdą nuo veido ir lėtai artinkite bei atitolinkite. Tam tikru atstumu diskas, esantis kairėje, dingsta. Jis patenka į nematomą kairės akies dėmę, nedidelę tinklainės sritį vadinamą optiniu disku (akies nervo diskas), kurioje nėra receptorių (optinio nervo praėjimas per tinklainę išeinant iš akies obuolio).

Viktorijos laikų gydytojas seras David'as Brewster'is pastebėjo, kad diskui dingus, nepastebite tamsaus šešėlio ar spragos toje vietoje - buvusio disko vietą užpildo fono spalva. Jis tą procesą priskyrė Dievui, „Dieviškajam darbininkui“.

Netgi tiesi linija, einanti per nematomą dėmę, nenutrūksta viduryje, kaip galite pastebėti žvelgdami į viršutinį baltą kvadratą. Praleistas linijos fragmentas užpildomas teisingai. Tarytum smegenys palaikytų, kad negali abipus tos dėmės rasti dvi trumpos linijos.

Nematoma dėmė yra, kas stebina, gana didelė, beveik 9 mėnulių danguje dydžio. Pabandykite užmerkti kairę akį ir apsidairykite po kambarį tik dešiniąja. Kiek pasipraktikavę, galite pagauti nematomą dėmę ant visų smulkių daiktų, kurie dingsta iš vaizdo. Anglijos karalius Karolis II savo akies nematoma dėme „nuimdavo“ kalinio galvą vizualiai prieš ją iš tikro nukertant.

Kiek gudrus yra tas užpildymo procesas? Ar bus užpildytas kryžiaus susikirtimas? Kaip su pasikartojančiu apmušalų raštu? Pasitelkę kelis spalvotus žymeklius ir kelis popieriaus lapus (ar kompiuterinės grafikos programą) galite ištirti užpildymo ribas ir atrasti jo „dėsnius“. Paminėsiu kelis pavyzdžius, tačiau galite padaryti ir savus atradimus.

b) pavyzdyje nematoma dėmė yra centre X iš trumpesnės raudonos linijos kertančios ilgesnę žalią liniją. Dauguma žmonių pastebi, kad tik ilgesnioji yra užpildoma. Tai parodo, kad užpildymas remiasi informacija apie bendrą linijos ilgį, o ne tik gretimų sričių.

Kitais atvejais smegenys užpildo tik tuo, kas yra prie pat nematomos dėmės. Jei jūsų nematoma dėmė bus geltono žiedo centre, matysite geltoną skritulį, o ne žiedą – kaip c). Tačiau tai ne visada teisinga, ką parodo d). Nematoma dėmė turi būti ant mėlyno disko. Dabar – matysite užpildytus horizontalių linijų ar vertikalų tarpą – priklauso nuo atstumo tarp linijų.

Kodėl vyksta tasai užpildymas? Nepanašu, kad vizuali sistema šią savybę išsivystė tik nematomos dėmės sprendimui (juk kita akis ją kompensuoja). Matyt, tai „paviršiaus interpoliacija“, savybė paskaičiuojant tolydžius gamtos pasaulio paviršius ir kontūrus – net ir tais atvejais, kai jie dalinai užstoti – pvz., katinas už šakos matomas kaip vientisas katinas, o ne katinas, padalintas į dalis. Fiziologai (kaip L.G. Ungerleider¹⁾, R. Gattass, Ch.D. Gilbert) pradėjo tirti šio proceso neuroninius mechanizmus.

¹⁾ Leslie G. Ungerleider (g. 1946 m.) – amerikiečių psichologė ir neurologė. Ji įvedė dorsalinių (kur) ir ventralinių (koks) srautų koncepcijas apie du informacijos kelius smegenyse, skirtus atitiinkamai bendram apdorojimui ir objektų atpažinimui. Nuo 1975 m. dirbo NIMH, o 1995 m. ten įsteigė nuosavą laboratoriją. Savo darbais siekė nustatyti ryšį tarp nervų sistemos ir aplinkos suvokimo. Ankstyvieji jos darbai buvo skirti makakų smegenų tyrimams siekiant juose nustatyti vizualines asociacijas. Atsiradus funkciniams žmogaus smegenų tyrimams, imta PET ir fMRI priemonėmis tirti žmonių žievę.

Papildomai:
V.S. Ramachandran, R.L. Gregory. Percetual Filling in of Artificially Induced Scotomas in Human Vision// Nature, vol. 350, apr.25, 1991

Kaip vyksta regėjimo suvokimas?

Regos suvokimas prasideda šviesos sugertimi, t. y., kai tinklainėje esantys receptoriai, kolbelės ir lazdelės, sugeria tam tikros energijos šviesos kvantą (fotoną). Kolbelės pritaikytos matyti dieną, o lazdelės atsakingos už matymą naktį. Kolbelių atsakas priklauso nuo sugertų fotonų kiekio; jis perduodamas dviejų tipų neuronamas: „įjungiamosioms“ ir „išjungiamosioms“ bipolinėms ląstelėms. Toliau signalas keliauja į šalia tinklainės esančias „įjungiamąsias“ ir „išjungiamąsias“ ganglines ląsteles. Ganglinės ląstelės turi vadinamąjį centrinį ir periferinį laukus – tai sritys, kurias dirginant sukeliamas neuronų aktyvumas. Jų atsakas priklauso, koks santykinis šviesos kiekis patenka į šiuos laukus. „Įjungiamosios“ ląstelės maksimaliai sužadinamos, kai centrinė jutiminio lauko dalis apšviečiama labiau nei periferinė. O sužadinimas yra minimalus, kai visas laukas yra apšviečiamas vienodai. Taigi, ganglinės ląstelės reaguoja į kontrastą ir taip sustiprina smegenų atsaką į objektų kraštus.

Ganglinių ląstelių aksonais impulsai keliauja į smegenis, į šoninį kelinį kūną gumbure [daugiau apie smegenų struktūrą žr. >>>>>], o iš čia į regos analizatoriaus centrą pakaušinėje smegenų skiltyje. Skirtingos ganglinių ląstelių grupės reaguoja į skirtingas dirgiklio savybes, pvz., judesį ar formą. Be to, impulsai perduodami skirtingais greičiais, pvz., spalvų signalai perduodami lėtesniais aksonais.

Manoma, kad žmogaus regėjimo suvokime dalyvauja per 40% smegenų. Už pirminį vaizdo apdorojimą (analizatoriaus V1, V2, V3 srityse) neuronai išsidėstę tam tikra griežta tvarka ir juose tiksliai taškas į tašką susidaro regimas vaizdas. Iš čia impulsas sklinda į daugiau nei 30 skirtingų sričių, tarpusavyje jungiamų per 300 grandinių, kurių kiekviena atlieka tam tikras priskirtas funkcijas (apdorojančias informaciją apie spalvą, judesį, gylį, formą ir t.t.). Tada visa ta informacija susiejama į vientisą matomo objekto suvokimą – tik dar nėra tiksliai išsiaiškinta, kaip tai vyksta.

Įdomu, kad kai kurių regos suvokimo sričių pažeidimas sutrikdo ne tik formos, bet ir spalvų suvokimą, kas reiškia, kad spalvos neatsiejamos nuo kitų objekto savybių.

Kvapas (kavos aromatas, pūvanti mėsa, dūmų dvelksmas), geras ar blogas, yra pojūtis, galintis prikelti senus atsiminimus, įtakoti elgesį ar keisti nuotaiką. Mokslininkai jau senai įtarė, kad žmogaus uoslės ypatumus lemia paveldimumas. Tyrimai atskleidė ir intriguojančių detalių apie žmogaus evoliuciją – žmogaus uoslę veikiančių genų nuolat mažėjo ir nežinoma, kodėl.

Vyrų prakaitas vieniems dvokia kaip pasenęs šlapimas, o kitiems padvelkia kvapiais žiedais ar vanile, o tretiems iš viso neturi kvapo. Tai priklauso nuo turimo kvapo receptoriaus nosyje. Prakaite esančios medžiagos androstenonas ir androstadienonas yra itin seksualūs kvapai, nes tai yra testosterono skaidymosi produktai – ir jie gali būti susiję su galimais žmogaus feronomonais. Androstenonas yra su kiaulių patinų seilėmis išskiriamas feronomonas, skatinantis pateles poruotis, o androstadienonas moterims gali sukelti streso hormonų svyravimus. Šių junginių jutimas galėtų būti naudingas, jei „ieškoma vyro su didžiausiu testosterono kiekiu“. Tačiau, trūkstant duomenų, sunku pasakyti, kokį vaidmenį jie atlieka žmonių visuomenėje.

Manoma, kad gebėjimas užuosti tuos junginius, iš dalies dėl receptoriaus OTR7D4, praeityje galėjo turėti didesnę svarbą. To receptoriaus genas turi įvairias formas – ir žmonės gali turėti įvairias jų (veikiančių ir neveikiančių) kombinacijas. Iš tikro, žmonių genofonde yra daug neveikiančių OTR7D4 atmainų, kas liudija, kad jo svarba arba sumažėjo, arba net visai išnyko. Kai neteikiama jokia evoliucinė nauda, kaupiasi mutacijos tol, kol genas tampa neveiksniu.

Iš tikro, tai įvairių uoslės receptorių (ne vien tik OTR7D4) netenkame jau ilgą laiką – kai kurie praradimai nutiko dar atsiskiriant nuo kitų primatų. Pagal vieną hipotezių, pagerėjus regėjimui tapome labiau priklausomi nuo akių nei nuo nosies. Tai galėjo atsiliepti daugeliui gyvenimo aspektų – ieškant maisto, išvengiant plėšrūnų, asistuojant ir kt.

Pagal kitas teorijas, pvz., kad vaikščiojimas stačiomis pakėlė galvą aukštyn, kas leido sutaupyti laiko, anksčiau leisto uostinėjant žemę ir ieškant maisto. Kalba bei labiau išsivystęs protas irgi mažino žmogaus priklausomybę nuo uoslės. Kaip bebūtų, žmogus vis dar sugeba atskirti apie 10 tūkst. kvapų.

Amelia Louks²⁾ Kembridžo in-te apgynė daktarinę disertaciją „Uoslės etika: kvapų politika moderniojoje ir šiuolaikinėje prozoje“, kurioje išnagrinėjo, kaip praeities rašytojai panaudojo kvapus apibūdinant socialinę priklausomybę, siekdami parodyti priešiškumą, išankstinį nusistatymą ir kita. Pvz., Dž. Orvelas apysakoje „Kelyje į Vigan Pirsą“ (1937) teigia, kad klasių skirtumą galima nusakyti vos 3-is kraupiai skambančiais žodžiais - „Žemesniosios klasės smirdi“. Toliau Dž. Orvelas analizuoja žalą, kurią daro tokie pareiškimai, ir kaip su jais reiktų kovoti.

Amelia Louks naudojosi pavyzdžiais, ne tik iš Dž. Orvelo, bet ir V. Nabokovo, J.M. Coetzee^ę) ir T. Morrison⁴⁾ , o taip pat nesenu Bong Joon-ho⁵⁾ filmu „Parazitas“ (2019), kuriame, pvz., darbininkas girdi, kad darbdavys sako, kad jo „kvapas peržengia ribą“, kurį režisierius apibūdina kaip momentą, kai „sudaužoma svarbiausia pagarba, kurią tu jauti kitam žmogui“.

Kai kurie autoriai remiasi ilgamete diskriminacijos pagal kvapus istorija, kad paremtų jų aktualumą šiuolaikinėje visuomenėje. Pvz., transatlantinės prekybos vergais metu laikyta, kad juodaodžiai vergai skleidžia bjaurų kvapą, kas skatino jų dehumanizaciją. T. Morison romane „Smaluota lėlė“ (1981) vienas veikėjų panaudoja tą rasistinę asociaciją, apie juodaodę pasakydamas „Aš žinau, kad tu gyvulys, nes dvoki“.

Gali būti sunku priešintis tokiems žmonių nusistatymams, nes tam tikri kvapai siejasi su tam tikromis tapatybėmis – ir tai gali kilti dėl stiprių emocinių ir kūno reakcijų, kurias sukelia kvapas. Esame linkę manyti, kad mūsų noras išvengti blogo kvapo yra instinktyvus, apsauginis mechanizmas, tačiau įrodymai rodo, kad esame išmokomi, kurie kvapai atrodo šlykštūs, nes pasibjaurėjimo reakcijos beveik neturi vaikai iki dvejų metų amžiaus. Taigi uoslę formuoja visuomenė ir ją įtakoja išankstiniai nusistatymai. Pvz., Sam Byers’o⁶⁾ romane „Prisijunk prie mūsų ligos“ (2021) veikėjai puikiai jaučia blogus kvapus ir atkreipia dėmesį į jų nekenksmingumą.

Imkime kad ir K. Markso ir F. Engelso „komunizmo šmėklą“, dar gana neseniai klaidžiojusiai po Europą. Lozanos Federalinio politechnikumo mokslininkai ėmėsi išsiaiškinti, iš kur atsiranda tokios „šmėklos“. Jie išsiaiškino smegenų sritis, dėl kurių veiklos žmonės jaučia esant „kažką“, nors greta nieko nėra. Jie atliko 12-os asmenų su neurologiniais negalavimais, vienu ar kitu metu jautusių „pamėklės“ buvimą, smegenų skenavimą. Išsiaiškinta, kad visi jie turėjo pažeidimų tose smegenų srityse, atsakingose už savimonę, kūno judesius ir padėtį erdvėje – būtent smilkinio, salos ir pakaušinėje skiltyse.

Tada 48-iems sveikiems ir iki tol neregėjusiems „šmėklų“ savanoriams leido išbandyti save su specialiu „robotu“. Vieną ranką savanoris užrištomis rankomis vedžiojo pats, o antra ranka automatiškai atkartojo pirmosios rankos judesius ant savanorio nugaros. Kol abiejų rankų judesiai vyko sinchroniškai, dalyviai nepastebėjo jokio skirtumo. Tačiau kai taip judesių pradėjo atsirasti uždelsimai, trečdalis dalyvių pradėjo jausti kažkokio pašalinio buvimą patalpoje, o kai kurie pajuto esant joje net kelis „vaiduoklius“. Du dalyviai netgi pareikalavo nutraukti eksperimentą, nes jiems tapo bloga.

Taip mokslininkai padarė išvadą, kad pamėklės yra smegenų, suklaidintų arba ligos, arba „roboto“, „kūrinys“. Susipainioję smegenys neteisingai nustato kūno padėtį erdvėje ir jį priima kaip kitą esybę.

²⁾ Amelija Luks (Amelia Mary Louks, g. 1997 m.) - anglų literatūrologė, dirbanti Kembridžo un-te, išgarsėjusi daktarine disertacija (2024) apie išankstinį nusistatymą apie kvapus literatūroje. Darbuojasi tarpdalykinėje sensorinių studijų srityje, daugiausia pokarinėje literatūroje ir kritikos teorijoje.

³⁾ Džonas Kudzė (John Maxwell Coetzee, g. 1940 m.) - Pietų Afrikos ir Australijos rašytojas, Nobelio premijos laureatas (2003). 2002 m. persikėlė į Australiją, kur vėliau gavo pilietybę. Savo kūryba atstovauja Rytų bei PAR literatūra, vaizduodamas tokias problemas, kaip rasizmas, etinė ir socialinė nelygybė, žiaurumai, nihilizmas, paranoja... „Negarbė“ (1999) aprašo PAR visuomenė po aparteido, „Jėzaus vaikystė“ (2013) su simbolizmo ir postmodernizmo elementais, o „Laukiant barbarų“ (1980) pasakojama apie nedidelį neįvardintos Imperijos pasienio miestelį, kurio laikinas valdytojas laukinę merginą iš stepės pasiima sau tarnaite ir sugulove – Imperijos ir barbarų priešpriešoje. Yra kovos prieš žiaurų elgesį su gyvūnais aktyvistas.

⁴⁾ Toni Morison (Chloe Anthony Wofford Morrison, ) - amerikiečių rašytoja, Nobelio premijos laureatė (1993) už tai, kad „savo pilnuose svajų ir poezijos romanuose atgaivino svarbų amerikiečių tikrovės aspektą“. Jos romanai pasižymi epinėmis temomis, vaizdingais dialogais ir puikiai apibūdintais blogaisiais knygų herojais. Žinomiausi kūriniai: „Mėlyniausios akys“ (1970), „Saliamono giesmė“ (1977), „Įsimylėjusi“ (1987) ir kt. Pagal jos kūrinius pastatyta spektaklių ir filmų.

⁵⁾ Bong Džiunho ( Bong Joon-ho, 1969 m.) - Pietų Korėjos filmų režisierius, scenaristas, prodiuseris. Jo filmuose dominuoja socialinės problemas, atskleidžiamos juodosios komedijos, siaubo, trilerio ir kitų žanrų samplaika. Kaip scenaristas debiutavo „Kaktuso moteliu“ (1997), o kaip režisierius – su filmu „Lojantys šunys nekanda“ (2000). Juodojo jumoro „Parazitas“ (2019 ) gavo Auksinę palmės šakelę 2019 m. Kanų kino festivalyje, o 2020 m. laimėjo keturiose Oskarų kategorijose bei sulaukė pripažinimo Auksinių gaublių apdovanojimuose. Jame pasakojama, kaip vargšų šeima įsiskverbia į turčių namus įsidarbindama tarnais.

⁶⁾ Semas Bajersas (Sam Byers, g. 1979 m.) - britų rašytojas, debiutavęs satyriniu romanu „Idiopatija“ (2013) apie nežinomos ligos plitimą. „Prisijunk prie mūsų ligos“ (2021) taip pat satyrinis romanas apie socialinius tinklus, priešinimąsi, radikalizmą ir išsivadavimą.