Negyvosios jūros ritiniai

Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose  

Filono raštai išliko ir todėl, kad Eusebijaus iš Caesarea Filono „Kontempliatyvusis gyvenimas“ aprašytus Therapeutae ir Therapeutrides asketus laikė krikščionimis (kas nelabai tikėtina) ir netgi tikino, kad Filonas buvo Romoje sutikęs apaštalą Petrą. Jeronimas (345-420) jį net laikė vienu Bažnyčios tėvų. Mat daugeliui krikščionių paslaptinga dar paslaptingesnio Dievo jėga, logosas, buvo priimtinesnė, nei su sektantais susidėjęs vargšas žydas iš Galilėjos, pamokslaujantis tarp žvejų, vargšų ir luošų.

Filonas Aleksandrietis (20 m. pr.m.e.-50 m.) bandė sutaikyti judėjų religiją su graikų filosofija. Jis graikų filosofiją laikė tolimesniu Mozės mokymo išvystymu. Jo filosofija buvo platonizmo ir pitagoriečių mokymų lydinys. Klemensas Aleksandrietis jį netgi vadino „Filonu pitagoriečiu“. Jis ypatingai pabrėždavo dvasinio gyvenimo priešpriešą pasaulietiniams rūpesčiams. Kūnas buvo „blogas ir negyvas daiktas“, susimokęs prieš sielą. Jis manė, kad žmogaus galutinis tikslas yra „tikrojo ir gyvojo Dievo pažinimas“ Mistinės vizijos leidžia mūsų sielai išvysti dieviškąjį logosą ir susilieti su Dievu. Philo Judeus

Pasak Filono, Dievas yra būtybė, neturinti jokių savybių ir apimanti viską pasaulyje. Jo neįmanoma suvokti ir perteikti: "Nes jis niekam neparodo savo prigimties ir ją slepia nuo visų kūrinių… Jis vienintelis tiksliai, be suklydimo galimybės, žino savąją prigimtį."

Nors transcendentinio Dievo sąvoką galime rasti Platono koncepcijoje apie Gėrį kaip Vienatinį, esantį aukščiau Būties, tačiau už ją reiktų padėkoti Speusippus (408-339 m.pr.m.e.), Platono įpėdinį Akademijoje. Ją vystė ir neopitagorietis Eudorus iš Aleksandrijos (apie 30 m.pr.m.e.) bei Moderatus iš Gades (1 a. antra pusė). Tačiau dar Anaksimandras (m. apie 546 m.pr.m.e.) įvardijo "apeironą", Neapribotąjį, kaip pirmąjį principą, o ne materialią substanciją, iš kurio kilo daugelis pasaulių.

Tarp Dievo ir realaus pasaulio tarpininku yra pirmasis jo tvarinys (angelas) logosas – žodis, protas. Pasaulis (kosmosas) - tik logoso atvaizdavimas. Žemiau logoso yra "Dievo galios", veikiančios pasaulį ir žmogų: gerumas, teisingumas, stiprybė, išmintis.

Logosas graikų-romėnų pasaulyje turėjo daug prasmių: žodis, kalba, pasakymas, paliudijimas, pokalbis, paneigimas, paaiškinimas, priežastis, santykis. Tačiau filosofinėje- religinėje aplinkoje naudotos tik dvi: vidinės apraiškos, kaip minties ar proto, intuicijos, ir išorinės – kaip minties išraiška kalboje.

Senajame testamente logosu (hebr. davar) dažnai įvardijami Dievo žodžiai arba pranašų perteikti Dievo pranešimai, t.y. tik kaip Dievo darbų žodinė išraiška. Žydų tekstuose jau randame Išminties sąvoką (hokhman arba sophia), kuri irgi tam tikru laipsniu personalizuota.

Filonui logosas turėjo daug vardų – tai pradžia, atvaizdas, Dievo žvilgsnis, Išmintis. Jis tarpininkas tarp Kūrėjo ir žmonių:
"Savo vyriausiajam pasiuntiniui ir gerbiamiausiam logosui, Tėvas, sutvėręs pasaulį, davė ypatingą dovaną – būti tarpe ir atskirti kūrinį nuo Kūrėjo. Tas pats logosas yra ir mirtingųjų prašymų nemirtingajam perdavėjas, ir valdytojo ambasadorius aniems. Jis didžiavosi šia dovana ir išsakė tai išdidžiai žodžiais: "Aš stovėjau tuo metu tarp viešpaties ir jūsų" (Įst 5:5)… Dievas yra priežastis, o ne priemonė".

Kaip dieviškoji mintis ir pasaulio sukūrėjas

Filonas perėmė Platono nepažinių formų koncepciją. Formos egzistuoja amžinai, net jei išnyksta jas realizuojantys daiktai. Tačiau jos nėra savarankiškos ir egzistuoja dievo mintyse (galiose). Tos galios yra jo šlovė. Štai kaip, atseit, Viešpats aiškino Mozei:

Galios, kurių ieškai, yra neregimos ir nepažinios, priklausančios man, kuris [taipogi] neregimas ir nepažinus… ir jei jos gali būti suvoktos, tai ne jutimais, o vien mąstymu gryniausia forma. Bet net suvokiamos, savo esme jos parodo tam tikrą atspaudą ir savo veikos kopiją – kaip jūsiškiai antspaudai, kai pamerkę į vašką ar kitą panašią medžiagą sąlytyje su jais padaromi nesuskaičiuojami atvaizdai neprarandant jokios jų dalies ir išliekantys, kokie buvo…. Kai kurie jūsų jas vadina Formomis…

Tada logosas yra kaip formų forma, idėjų idėja arba visų formų ir idėjų visuma. "ir neregimą dieviškąjį logosą jis [Mozė] vadina Dievo atvaizdu". Pasaulis buvo sutvertas iš beformės pirmapradės materijos naudojant Formas (kitaip, Dievo galias): "Iš pirmykštės materijos Dievas sukūrė visus daiktus, neprisiliesdamas prie jos, nes neleistina visažiniui ir pašlovintajam liesti apribotą chaotišką materiją… Bet Dievas yra ir laiko sukūrėjas, nes jis savo tėvo tėvas".

Kaip Visatos jungiamoji galia

Vietomis Filonas priima stoikų nuolat veikiančio logoso, kaip galios ar dėsnio, sujungiančio Visatos priešybes, sampratą. Jis laikė, kad pasaulis kabo tuštumoje ir klausė, kaip jis nekrenta žemyn nepalaikomas jokio tvirto kūno. Tai jis paaiškino taip:

Logosas, ištįsdamas iš centro iki tolimiausių pakraščių ir nuo ten vėl link centro, užtikrina vyksmą gamtoje ir tvirtai sujungia visas jos dalis. Nes Tėvas, pradėjo jį kaip nenutraukiamą gamtos jungtį. Štai kodėl žemė nebus ištirpinta jos vidinių, tarsi drevėse, esančių vandenų, ir ugnis nebus užgesinta oro, kaip ir, iš kitos pusės, oras neužsiliepsnos. Dieviškasis logosas įsiterpia į tarpą, kaip balsė tarp priebalsių, kad Visata būtų harmonijoje, kaip literatūros kūriniuose, ir jis sutaiko priešingybių grasinimus.

Visuose dalykuose turi būti aktyvioji priežastis ir pasyvusis subjektas – ir toji aktyvioji priežastis yra Visatos logosas, visiškai nekintantis ir nesusimaišantis, aukščiau doros ir mokslo, ir net aukščiau abstraktaus gėrio ir grožio, o tuo tarpu pasyvus subjektas yra kažkas negyvo ir savaime nejudraus, tačiau proto dėka regimas judesyje, įgavęs formą ir sugyvintas, tapęs tobuliausiai atliktu darbu, šiuo pasauliu.

Kaip sielą pamaitinanti mana

Dievas iš savo Išminties siunčia „srautą“, kuris pamaitina Dievą mylinčias sielas, kad pasisotintų „mana“, kuri, pagal Filoną, yra specifinis iš Dievo (nors ir netiesiogiai) ateinantis dalykas – atseit, Mozę ją vadino seniausiu Dievo logosu:
Ir Dievas mumyse sukelia alkį, ne ateinantį iš doros, o sukeltą aistros ir pan. To įrodymas yra tai, kad mus maitina savo Žodžiu (logosu), universaliausiu iš dalykų, mana, kuri verčiama, kaip „kas tai?“ – ir „kas tai?“ yra universaliausias iš dalykų; kaip Dievo logosas yra virš visko pasaulyje, seniausias ir universaliausias iš sukurtų dalykų.

Tačiau sutapatindamas logosą (vyriškosios giminės) su Išmintimi (moteriškosios giminės), Filonas susidūrė su gramatine problema. Ir vis tik jis laikė, kad išminties funkcijos yra vyriškosios.

Kaip „Dievas“

Filonas logosą sulygina net su Dievu (nors ir pripažįsta, kad tai netikslu). Komentuodamas Pr. 22:16 [Viešpaties angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart ir tarė, 'Prisiekiau pačiu savimi…'], jis aiškina, kad tik Dievas gali prisiekti savimi:
Jis vienintelis žino savo darbus, …. kas neįmanoma niekam kitam. Joks žmogus negali prisiekti savimi, nes negali žinoti savo prigimties. Tad mes turime pasitenkinti, kad bent žinome jo vardą, taip sakant, jo logosą, kuris yra jo valios perteikėjas… Tėra vienas tikrasis Dievas, o tuo tarpu vadinamųjų dievų, piktnaudžiaujant kalba, yra daugybė, apie ką šv.Knyga pažymi, kad tėra vienas tikrasis Dievas, apibūdinamas artikeliu „Esmi Dievas“ (ho theos)... O kas čia [be artikelio] vadiname Dievu, tėra jo seniausiasis logosas, be jokių prietarų dėl vardų, o tik parodantis vieną jo pusę. Kitur pašlovintasis istorikas, nagrinėdamas, ar gyvasis Dievas turėjo kokį nors vardą, parodė žinąs, kad neturėjo - ir jei koks nors jam skiriamas, tai piktžodžiavimas, nes gyvojo Dievo prigimtis neapibūdinama, o tik jo buvimas.

Komentuodamas Pr. 9:6 [pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų], rašo:
Kodėl gi jis sako, tarsi kalbėdamas apie kažkokį kitą dievą, sakydamas sukūręs žmogų pagal Dievo atvaizdą, o ne pagal save? Nepaprastai tiksliai ir neklaidinančiai šį pranašišką sakinį ištarė Dievas, nes joks mirtingas daiktas negali būti sukurtas panašus į Aukščiausiojo tėvą, o tik antrąją dievybę, kuri yra Aukščiausiojo logosas...


Skaičių reikšmės

Filonas nagrinėjo Biblijoje pateiktus skaičius ir manė, kad skirtingi skaičiai turi įvairias prasmes.

Vienetas, Dievo skaičius, visų skaičių pagrindas (De Allegoriis Legum, 2:12);
Du, kaip skilimo skaičius, to kas sukurta, mirties (De Allegoriis Legum, 1:2; De Opificio Mundi, 9; De Somaniis, 2:10);
Trys, kūno skaičius (De Allegoriis Legum, 1:2) arba Dieviškosios būties sąryšyje su jos galiomis (De Sacrificiis Abelis et Caini, 15);
Keturi, tobulas skaičius (De Opificio Mundi, 15-16), tačiau blogąja prasme aistros skaičius (De Congressu …, 17);
Penki yra jutimų ir jusliškumo skaičius (De Opificio Mundi, 20);
Šeši, vyriško ir moteriško skaičių sandauga (3 x 2), organinių būtybių judėjimo simbolis (De Allegoriis Legum, 1:2);
Septyni turi įvairiausių ir nuostabiausių prasmių (Opificio Mundi, 30-43);
Aštuoni, kubo skaičius, turi daug prasmių, nusakytų pitagoriečių (Quaestiones in Genesin, 3:49);
Devyni, nesantaikos skaičius pagal Pr. 16 (De Congressu…, 17);
Dešimt, tobulumo skaičius (De Plantatione Noe, 29).

Filonas taip pat pateikė ir skaičių 50, 70 ir 100, bei 12 ir 120 prasmes.

Plotinas: Mūsų „Aš“ lygiai
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Judaizmas kaip filosofija romėnų laikais?
Trejybės atsiradimas ir unitarizmas
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Egiptas: Basilidas ir basilidiečiai
Apie logoso reikšmes būties veidrodyje
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Logosas ir dao: nuo metafizikos iki antropologijos
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Gotfydas Leibnicas: biografija ir ištrauka
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Eusebijus iš Cezarėjos
Platonas ir Aristotelis
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Religijos skiltis