Senovės Graikijos filosofijos srovės

Simonas Samarietis, mokymai

Taip pat apie „magiškąją“ Simono veiklą ir santykius su Petru ir kitais apaštalais skaitykite kitame puslapyje.

Simonas gimė Samarijos [Palestinos sritis] Gitta mieste. Tėvai buvo vardu Antonius ir Rachel. Anksti persikėlė į Aleksandriją, kur gavo graikų išsilavinimą. Vėliau tapo Jono Krikštytojo mokiniu (nors kiti sako, kad Jono K. mokinio Dositėjaus). Jo susidūrimas su Petru ir kitais apaštalais aprašytas Naujajame testamente (skaitykite apie tai atskirame puslapyje).

Laikė save Aukščiausiuoju Dievu: tėvu, sūnumi ir šv.dvasia. Kaip tėvas gyvenąs Samarijoje Simono pavidalu, kaip sūnus - Judėjoje Jėzaus pavidalu, kaip šv.dvasia apšvies visus pasaulio pagonis. Jam priskiriamas neišlikęs veikalas „Didžioji pranašystė“ (Apophasis Megale), parašyta Heraklito bei Empedoklio, Aristotelio ir stoikų terminijos įtakoje. Jos fragmentai išliko Ipolito (Hippolytus) „Philosophumena“.

Jo priešininkai apibūdino jį kaip krikščionį, žydą, pagonį, naujos religijos įkūrėją, magą, burtininką, religijos filosofą, eretiką, netikrą apaštalą, netikrą Mesijų, netikrą Dievo inkarnaciją ar "visų erezijų tėvą". Kai kas mano, kad jis net nebuvo gnostikas (skaitykite apie gnosticismo sampratos vystymąsi).

Jis buvo sinkretinės judėjiškos-heleniškos filosofijos (kaip ir Filonas Aleksandrietis) atstovas. Galėjo būti veikiamas persų, egiptiečių, orfikų ir/arba pitagoriečių šaltinių.

Absoliutus pradas apibūdinamas kaip dvejopa ugnis (paslėptą ir matoma). Pirmoji slepiasi antrojoje, o antroji kyla iš pirmosios, Pirmasis veiksmas - visaapimanti absoliučios būties (proto ir tėvo) mintis. Pirmoji pora (sizigija), protas ir mintis, įsigilinusi į save, išsivystė į balsą ir vardą bei intelektą ir aistrą. Pats vieningasis absoliutus pradas turėdamas šias šešias "būties šaknis" yra nematoma galia, nepasiekiama tyla. Kaip gryna potencija - jis yra mažas, tačiau tampa didelis pavadintas protu ir mintimi. Iš to kyla visi kiti apibūdinimai. Tas minties didingumas yra beribis realaus pasaulio reiškiniuose. Pirmoji pora (protas-mintis) realiame pasaulyje atitinka dangų ir žemę, antroji (balsas-vardas) - saulę ir mėnulį, trečioji (intelektas-aistra) - orą ir vandenį. Viso to variklis tėra vienas - "akivaizdžioji ugnis", absoliutus pradas.

Taigi, Simono kosmologija laikė, kad Ugnis (atitinkanti orfikų Phanes) yra visų daiktų pagrindas. Toji Ugnis (kaip ir Phanes) buvo bi-seksuali ir savyje turėjo abi lytis. Jos vyriškosi prigimtis buvo užslėpta, o moteriškasis principas išreikštas Tylos vardu (atitinkančiu orfikų Nux). Kosmosas atsirado iš nepradėtosios Ugnies per Tylą panaudojant 6-is Ugnies aspektus ("esmes" ar "galias") trimis poromis arba sizigijomis (syzygies, iš "syn" - "kartu" ir "zygos" - "jungas"): Nous arba kitaip Dynamis (Galia) ir Ennoia (Mintis); Phone (Balsas) ir Onoma (Vardas); Logismos (Priežastis) ir Enthymesis (Atspindys arba Planas).

Nous-Ennoia atsiskyrė į dvi atskiras esybes sutvėrusias "vidurio erdvę". Ennoia išlaisvino Nous iš jos asmeniško požiūrio ir tą vaizdą pavadino Tėvu (YHVH). Tėvas buvo "tasai, kurs atsistojo, stovėjo ir galėjo išstovėti". Tėvas yra (kaip ir nepradėtoji Ugnis), androginas būdamas Nous vaizdu ir Ennoia suvokimu į kurį kartais kreipiamasi Motina- Tėvas (Metropator). Motina-Tėvas Viduriniojoje erdvėje buvo išreikštas 6-iais aeonais (begalybėmis) atitinkančiomis Ugnies aspektus: Ouranos (Dangus) ir Gė (Žemė), Helios (Saulė) ir Selene (Mėnulis), Aer (Oras) ir Hydor (Vanduo). Šie aeonai vienu metu buvo laikomi asmenybėmis, laiko intervalais ir vietomis.

Ennoia, suprasdama Tėvo norą sukurti save, nusileido į žemesniąsias sferas ("trečiąjį pasaulį") ir sukūrė "angelus ir žemesniuosius valdytojus", kurie sutvėrė Kosmosą pagal šešių aeono modelį. Tada Ennoia įpūtė Tėvo Kvapą arba Dvasią ("Pneuma) į Kosmosą - jam valdyti. Taip sukurtas Prmapradis žmogus - kaip Tėvo vyro-moters pavidalas.

Angelai ir žemesniosios būtybės, nežinoję Tėvo, nenorėjo būti kažkam pavaldūs ir nusprendė valdyti kosmosą patys. Tad jie perskyrė androginą Žmogą (turėjusį Tėvo dvasią) į dvi lytis. Siekdamos vėl susijungti, vyriškosios ir moteriškosios būtybės gali tik nutolti viena kitos gausindamos savo skaičių. Angelai pačiupo Ennoia ir įvilkę ją į žmogaus kūną versdamos per kartas keliauti iš vieno kūno į kitą.

Simono mokiniai gerbė jį tarsi "Didžiosios Dievo galios" (t.y. Nous arba Beribės Jėgos) įsikūnijimą. Beribė galia nusileido į žemesniąsias sferas Žmogaus pavidalu, kad sudrausmintų angelus. Tėvas apsireiškė samariečiams kaip Simonas, o žydams - kaip Sūnus (Jėzus). Tik atrodė, kad Jėzus kenčia, nes tikroji Dievo apraiška negali nei kentėti nei mirti. Išsigelbėjimas iš angelų tironijos pasiekiamas per dieviškąjį žinojimą (Gnosis) - vyro-moters, motinos-tėvo, kurių padalintoji esmė sukėlė visos žmonijos ydas.

Simoniečiams rūpėjo išsigelbėjimas iš angelų jungo, iš pasikartojančio fizinio gyvenimo ciklų (paskaitykite apie reinkarnacijos idėją pas ankstyvuosius krikščionis). Kadangi tas pasikartojančių gimimų ratas sukamas troškimų, tad reikia iš jų išsilaisvinti. Tačiau aistra, "kuri verčia suktis pasaulį" yra neišbaigtos sielos troškimas susijungti su prarasu jos papildymu. Tas aistra negali būti panaikinta be ekstazėje į vieną susijungusių vyro ir moters kūnų.

Mokydamas finikiečių mieste Tyre, dieviškasis Simonas sutiko kurtizanę Eleną, kurioje iškart atpažino Ennoia (Pirmosios Minties, šv.Dvasios, Visa Motinos) įsikūnijimą. Ji buvo prarastoji Avis, angelų verčiama per amžius keltis iš vieno žmogiškojo indo į kitą (vienas jų - Trojos Elena), kol atsidūrė Tyro prostitutės kūne. Sinonas išpirko ją iš sąvadautojo ir ji tapo jo kelionių ir mokymų palydove. Jų susijungimas reiškė pasaulio išgelbėjimo pradžią ir buvo Simono pasekėjų išsilaisvinimo pavyzdžiu.

Simono ir jo mokinių klajonės bei daromi stebuklai bei pasišventimas leido Palestinos- Sirijos pakrantėje nuo Cezarėjos (dabar Hadera) iki Antiochijos įkurti nemažai bažnyčių. Tačiau netrukus daugelis jų atsimetė dėl Petro, "ėjusio jo pėdomis", veiklos. Yra net legenda, kad Simonas žuvo Nerono akyse - varžydamasis magijos srityje su šv.Petru Tačiau labiau tikėtinas pasakojimas, kas Simonas ramiai mirė tarp savo pasekėjų Antiochijoje.

Simoniečių bažnyčios Sirijoje, Frygijoje, Egipte ir Romoje gyvavo iki pat Konstantino laikų. Jo pasekėjai skilo į dvi sroves. Sirijos atšaka nukrypo į liberalizmą, magiją ir Simoną bei Eleną garbino kaip dievus (pagoniškąja prasme). Gretindami juos su kitomis vyriškosiomis ir moteriškomis poromis danguje (saulė/mėnulis) bei religijose (Dzeusas/Atėnė, Šamašas/Astartė). Aleksandrijos šaka liko labiau filosofinė ir galėjo įtakoti Basilidą per Menanderio ir Satornilos mokymus. Simono ir Elenos istorija, galbūt, buvo Valentino mito apie Sofiją bei Setiečių bei Barbelos (žr. Trys Seto stelos) gnostikų rašinių, pvz., "Egipto evangelija" bei "Trimorfinės Protennoia" (abu iš Nag Hammadi rinkinio) ar "Pistis Sophia", įkvėpėja. Juose moteriškoji Aukščiausioje Dievo emanacija (vadinama įvairiai - Ennoia, Sophia, Barbelos ar Barbelon) sukuria galias tveriančias pasaulį, būna jų įkalinta ir išlaisvinama Pasiuntinio (skaitykite apie Sofijos vaidmenį kuriant pasaulį).

Taip pat apie "magiškąją" Simono veiklą ir santykius su Petru ir kitais apaštalais skaitykite kitame puslapyje.
 

Literatūra:
1. Doresse, Jean; The Secret Books of the Egyptian Gnostics, transl. by Philip Mairet,Viking Press, New York 1958-1960
2. Jackson, Samuel McCauley (Ed. in Chief); The New Schaff-Herzog Encyclopedia ofReligious Knowledge, Baker Book House, Grand Rapids, MI 1953
3. Laetscher, Lefferts A. (Ed. in Chief); The Twentieth Century Encyclopedia of Religious Knowledge, an Extension of the New Schaff-Herzog Encyclopedia of Religious
8. Knowledge, Baker Book House, Grand Rapids, MI 1955
4. Legge, Francis; Forerunners and Rivals of Christianity, from 330 B.C. to 330 A.D. [1915], University Books, NY 1964
5. Mead, G.R.S.; Fragments of a Faith Forgotten [1900], University Books, NY
6. Mead, G.R.S.; Pistis Sophia, John M. Watkins, London 1921
7. Mead, G.R.S.; Simon Magus, London 1892, reprinted by Ares Publ., Chicago 1979
8. Robinson, James M. (Ed.); The Nag Hammadi Library, Harper & Rowe, San Francisco, 1978
Rudolph, Kurt; Gnosis, Harper & Rowe, San Francisco, 1977

 

Simono raštų neišliko. Apie Simoną ir jo mokymą žinome tik nuorodų ar pasakojimų kitų gnostikų bei jo priešininkų raštuose. Pateikiame citatas iš dažnai minimų Irenėjaus traktato "Prieš erezijas" bei Ipolito "Visų erezijų paneigimo".

Ireniejus, Prieš erezijas, I, 23

1. < ... > Simoną daugelis garbino kaip Dievą, o pats apie save kalbėjo, kaip Sūnų apsireiškusį žydams, kaip Tėvas nusileidęs Samarijoje, o kitas tautas aplankęs kaip šv.Dvasia. Sakėsi esąs aukščiausioji galia, t.y. esantis virš visa Tėvas, ir leido žmonėms vadinti kitais vardais.

2. Simonas davė pradžią įvairioms erezijoms, įkūręs tokią sektą: kažkokią Eleną, ištvirkaujančią Tyre, Finikijoje, išpirko ir vedžiojosi, sakydamas, kad ji yra pirmoji jo mintis (mentis), visų daiktų motina, kuri įkvėpusi jį sukurti angelus ir archangelus. Ji esanti Mintis (Ennoia), išėjusi iš jo Proto ir sužinojusi, kokia yra Tėvo valia, nusileidusi į žemiausias sferas, kur pagimdžiusi angelus bei galias, kuriomis buvo sutvertas šis pasaulis. Juos pagimdžiusi, buvusi jų įkalinta iš pavydo, nes jie nenorėjo būti laikomi kokios nors motinos palikuonimis. Pats Dievas jiems buvo nežinomas, o jo Mintis prievarta laikoma jos sutvertųjų angelų ir galių, kęsdama įvairią prievartą ir kuriai buvo trukdoma grįžti į viršų pas savo Tėvą. Pagaliau ji nusižeminusi ir likusi sukaustyta žmogiškojo kūno ir per amžius keliaudama tarsi iš indo į indą vis į kitos moters kūną. Ji buvusi ir garsiąja Elena, dėl kurios prasidėjo Trojos karas. Todėl ją smarkiai savo rašiniuose plūdo aklasis Stesichoras (Stesixorus, 7 a.pab.- apie 556 m.pr.m.e, poetas lyrikas kūręs himnus). Vėliau, pajutęs gailestį ir ėmęs rašyti ją apdainuojančią palinodijas1, atgavo regėjimą. Taip keliaudama iš kūno į kūną ir visaip įžeidinėjama, ir pagaliau tapusi net paleistuve. Taigi šiuo pavidalu ji buvusi žuvusi avis.

3. Todėl jis ir nusileidęs į žemę, kad ją pirmąją išvaduotų, o jį pripažįstantiems Dievu žmonėms atneštų atpirkimą. O angelams, kiekvienam jų trokštant aukščiausios valdžios, blogai valdant pasaulį, jis nusileido kitokiu pavidalu, panašiu į jėgą, galią ir angelus, o žmonėms apsireiškęs kaip žmogus, nors žmogumi nesąs. Buvo tikima, kad jis nukankintas Judėjoje, nors nenukankintas. Tik pranašai, įkvėpti pasaulio kūrėjų angelų, skelbę pranašystes. Todėl jų neklausė dėję į jį ir Eleną viltis, nes būdami laisvi, darę viską, ką norėję, nes tikėjo, jog žmonės gauna atpirkimą dėl jo malonės, o ne savo gerų darbų, kylančių ne iš prigimties, o atsitiktinai. Taip sutvarkė pasaulį kūrę angelai per tokius pamokymus įtraukę žmones į vergiją. Tad jis pažadėjęs išgelbėti šį pasaulį iš šio pasaulio kūrėjų valdžios.

4. Taipogi Simono išauklėti žyniai gyvena palaidą gyvenimą bei užsiiminėja magijos menais, kuriuose kiekvienas jų yra žinovas naudodamiesi egzorcizmais ir užkeikimais. < ... > Jie turi Simono ir Elenos atvaizdus, kuriuose Simonas pavaizduotas kaip Dzeusas, o Elena kaip Atėnė. Ir juos garbina kaip Dievo paveikslus.. Save vadina simoniečiais - pagal savo bedieviškiausio mokytojo vardą. Jis padarė pradžią neteisingam žinojimui, kuo galima įsitikinti iš jų pačių teiginių.
 

Ireniejus, Prieš erezijas, I, 23

1. < ... > Simoną daugelis garbino kaip Dievą, o pats apie save kalbėjo, kaip Sūnų apsireiškusį žydams, kaip Tėvas nusileidęs Samarijoje, o kitas tautas aplankęs kaip šv.Dvasia. Sakėsi esąs aukščiausioji galia, t.y. esantis virš visa Tėvas, ir leido žmonėms vadinti kitais vardais.

2. Simonas davė pradžią įvairioms erezijoms, įkūręs tokią sektą: kažkokią Eleną, ištvirkaujančią Tyre, Finikijoje, išpirko ir vedžiojosi, sakydamas, kad ji yra pirmoji jo mintis (mentis), visų daiktų motina, kuri įkvėpusi jį sukurti angelus ir archangelus. Ji esanti Mintis (Ennoia), išėjusi iš jo Proto ir sužinojusi, kokia yra Tėvo valia, nusileidusi į žemiausias sferas, kur pagimdžiusi angelus bei galias, kuriomis buvo sutvertas šis pasaulis. Juos pagimdžiusi, buvusi jų įkalinta iš pavydo, nes jie nenorėjo būti laikomi kokios nors motinos palikuonimis. Pats Dievas jiems buvo nežinomas, o jo Mintis prievarta laikoma jos sutvertųjų angelų ir galių, kęsdama įvairią prievartą ir kuriai buvo trukdoma grįžti į viršų pas savo Tėvą. Pagaliau ji nusižeminusi ir likusi sukaustyta žmogiškojo kūno ir per amžius keliaudama tarsi iš indo į indą vis į kitos moters kūną. Ji buvusi ir garsiąja Elena, dėl kurios prasidėjo Trojos karas. Todėl ją smarkiai savo rašiniuose plūdo aklasis Stesichoras (Stesixorus, 7 a.pab.- apie 556 m.pr.m.e, poetas lyrikas kūręs himnus). Vėliau, pajutęs gailestį ir ėmęs rašyti ją apdainuojančią palinodijas1, atgavo regėjimą. Taip keliaudama iš kūno į kūną ir visaip įžeidinėjama, ir pagaliau tapusi net paleistuve. Taigi šiuo pavidalu ji buvusi žuvusi avis.

3. Todėl jis ir nusileidęs į žemę, kad ją pirmąją išvaduotų, o jį pripažįstantiems Dievu žmonėms atneštų atpirkimą. O angelams, kiekvienam jų trokštant aukščiausios valdžios, blogai valdant pasaulį, jis nusileido kitokiu pavidalu, panašiu į jėgą, galią ir angelus, o žmonėms apsireiškęs kaip žmogus, nors žmogumi nesąs. Buvo tikima, kad jis nukankintas Judėjoje, nors nenukankintas. Tik pranašai, įkvėpti pasaulio kūrėjų angelų, skelbę pranašystes. Todėl jų neklausė dėję į jį ir Eleną viltis, nes būdami laisvi, darę viską, ką norėję, nes tikėjo, jog žmonės gauna atpirkimą dėl jo malonės, o ne savo gerų darbų, kylančių ne iš prigimties, o atsitiktinai. Taip sutvarkė pasaulį kūrę angelai per tokius pamokymus įtraukę žmones į vergiją. Tad jis pažadėjęs išgelbėti šį pasaulį iš šio pasaulio kūrėjų valdžios.

4. Taipogi Simono išauklėti žyniai gyvena palaidą gyvenimą bei užsiiminėja magijos menais, kuriuose kiekvienas jų yra žinovas naudodamiesi egzorcizmais ir užkeikimais. < ... > Jie turi Simono ir Elenos atvaizdus, kuriuose Simonas pavaizduotas kaip Dzeusas, o Elena kaip Atėnė. Ir juos garbina kaip Dievo paveikslus.. Save vadina simoniečiais - pagal savo bedieviškiausio mokytojo vardą. Jis padarė pradžią neteisingam žinojimui, kuo galima įsitikinti iš jų pačių teiginių.
   

Ipolitas, Ipolito "Visų erezijų paneigimas, VI

4. Simonas skelbė apie neribotą jėgą, esančių visų daiktų pradžia tokiais žodžiais: "Tai balso ir vardo, pažinių per didžiosios neribotos jėgos suvokimą protu, apreiškimo raštas. Tad jis turi būti antspauduotas, uždarytas, paslėptas ir saugomas būste, kuriame randasi visų dalykų pradai". Toks būstas esąs iš kraujo gimęs žmogus, kuriame glūdi neribota galia, visų daiktų pagrindas.

Tačiau ta neribota galia, esanti ugnimi, pagal Simoną, nėra kažkas vientisa (kaip tvirtina kiti, kalbėdami apie 4 vientisus elementus, - iš jų vientisa yra ir ugnis). Tačiau iš tikro ugnis turi kažkokią dvilypę prigimtį, kurių vieną Simonas vadina kažkuo paslėptu, o kitą - kažkuo akivaizdžiu. Tačiau paslėptoji dalis, esą, slepiasi akivaizdžiojoje ugnyje ir yra iš jos kilusi. Tai yra, ką Aristotelis vadina galimybės ir tikrovės būsena, o Platonas - juntamu pojūčiais ir suvokiamu protu dalyku,

Tai, kas ugnyje akivaizdu, apima tai, ką akivaizdžiuose dalykuose galima pastebėti arba net aiškiai matomus dalykus pražiūrėti. O tai, kas paslėpta, apima visa, kas suvokiama protu ir nepakuntama juslėmis ar ko nepastebima neturint ypatingų tokio suvokimo sugebėjimų.

Visų juslėmis priimamų ir protu suvokiamų dalykų, Simono vadinamų paslėptais ir matomais, buveinė yra viršdangiška ugnis, kaip koks milžiniškas medis, kurė sapne matė Nabuchodonosaras arba tas, kurio vaisiais minta kiekvienas kūnas.. Tai, kas ugnyje matoma, apima kamieną, šakas, lapus in nuo apačios jį supančią žievę. Visos tos didžiulio medžio dalys suyra, kai jas apima visa naikinančios ugnies liepsnos. Medžio vaisius, visai subrendęs ir pasiekęs tobulą formą, dedamas į aruodą, o ne metamas į ugnį. Juk vaisius, sako, gimstąs tam, kad būtų padėtas į aruodą, o medirna - kad būtų sukūrenta. Mediena yra medžio kamienas, kuris išaugo dėl savęs pačio, o ne dėl vaisiaus.

5. Sakoma, kad tai parašyta Šv.Rašte: "Kareivijų Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, o Judo žmonės - jo mėgiamiausi daigai" (Iz 5:7). Juk jei judėjų vyras yra mėgiamiausias daigas, tai aišku, kad medis yra žmogus. Apie jo išrinkimą ir išskyrimą aiškiai nurodyta Šv.rašte: "kiekvienas kūnas - tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius" (1 Pt 1:24). Tas žodis, sako, esąs tik Viešpaties lūpose ir niekur kitur gimęs Logos.

7. Mat, jo manymu, visos, kaip tvirtino, ugnies dalys, tiek matomos, tiek nematomos, gali suvokti ir protauti. Tad sukurtasis pasaulis atsiradęs iš nesutvertosios ugnies ir jo atsiradimas buvęs toksai: pasaulis kilęs iš tos pačios pirmapradės ugnies, gavės iš jos 6 pradus, davusius pradžią viskam,. Kas buvo sukurta. Tie pradai, sako, iš ugnies kilo poromis, kurių kiekviena turi savo pavadinimą: Mintis (Nous) ir Intelektas (Epinoia), Balsas (Phone) ir Vardas (Onoma), Protas (Logismos) ir Mąstymas (Enthymesis). Tuose 6 praduose slypi visa beribė galia - vienu metu ir kaip galimybė, ir kaip tikrovė. Ta beribe galia vadina ir tai, kad buvo, ir kas yra ir kas bus. Ir jei kas pagal tai, kas yra [galiose], bus sukurta, tai pagal esmę, galią, kiekybę ir tobulumą būsianti ta pati viena nesukurtoji ir beribė galia - niekuo jai nenusileidžianti. Tačiau, jei tai slypės tose 6 galiose tik kaip galimybė, ji būsianti sunaikinta ir žūsianti, - taip kaip gramatikos ar geometrijos sugebėjimai žmogaus prote. Tačiau, jei prie tų sugebėjimo prisideda menas, ji tampa besikuriančių daiktų šviesa, o jei neprisideda - nežinia ir migla, kuri kartu su žmogum pavirstanti nebūtimi, tarsi jos niekada ir nėra buvę.

8. Iš tų šešių jėgų ir 7-sios, esančios kartu su jomis, pirmąją porą (Mintį ir Intelektą) jis vadina Dangumi ir Žeme. Pirmasis jų, esą, žiūri iš viršaus į Žemę ir gaubia ją savo rūpesčiu, o Žemė priima krintančias iš Dangaus Minties užuomazgas, kurios yra giminingos. Todėl Logos dažnai stebįs tuos, kurie buvo pagimdyti Minties ir Intelekto, t.y. Dangaus ir Žemės, ir kalba: "Dangūs, klausykite, žeme, išgirsk! Viešpats kalba: "Aš užauginau ir išaukštinau vaikus, bet jie sukilo prieš mane" (Iz, 1:2). O tas, pasakoja, kuris taip kalba, yra septintoji jėga, ta, kuri buvo, yra ir bus - mat jis yra kūrėjas vsų tų grožybių, kurias šlovino Mozė ir apie kurias pasakęs daug gražaus. Balsas ir Vardas - tai Saulė ir Mėnulis; Protas ir mąstymas - Oras ir vanduo. Į visa tai esą įdėta ir įmaišyta didelė, neribota ir savaime esanti jėga.

9. < ... > Ta septintoji jėga, sukurta pirmiau už viską pasaulyje, esanti ta jėga, apie kurią Mozė sako: "Ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų" (Pr 1:2). Tai, pagal Simono pasekėjus, esanti visa apimanti dvasia, neribotos jėgos atvaizdas, apiekurį Simonas sako: "Nesunaikinamas esybės atvaizdas, viskam suteikiantis tvarką". Taigi jėga, nuskriejusi virš vandenų, yra atsiradusi iš nesunaikinamos esybės ir pati viskam suteikia tvarką. < ... >

11. < ... > Visa, kas nesukurta, jis sako, slypi mumyse kaip galimybė, o ne kaip tikrovė, kaip gramatika ar geometrija. Tad, jei prie viso to prisidės mokymas bei mokslas ir tai, kas kartu, pasidarys saldu, kitaip sakant, jei kalavijai bus perkalti į žagres, o ietys - į pjautuvus (Iz 2:4)., tada tai, kas sukurta, nebebūsiąs minkštimas ir mediena, kuriuos sunaikina ugnis, bet tobulas visai subrendęs vaisius, kaip sakiau, yra panašus į nesukurtąją ir beribę jėgą. Tačiau jei išliksiąs tik pats medžio kamienas, kuris neveda vaisių, jis būsiąs sunaikintas. "Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį" (Mt 4:10, Lk 3:9).

12. Tad ta palaima ir nesunaikinamumas glūdi visur, bet kaip galimybė, o ne tikrovė - tas, kuris buvo, yra ir bus. Jis buvęs aukštai nesutvertojoje galioje, jis esąs žemai vandens srovėse ir sutvertas pagal atvaizdą, jis būsiąs aukštai šalia palaimintosios ir beribės galios, kai pats tapsiąs atvaizdu.

Mat buvę trys aeonai, be kurių nebūtų atsiradęs tasai, kuris nebuvo sutvertas ir pleveno virš vandenų - panašus į amžinąją būtį, tobulas ir dangiškas, ne vėlesnis už nesutvertąją galią.

Tai išreiškiama: "Aš ir tu esame viena. Prieš mane - tu, po tavęs - aš". Toji galia yra viena, susideda iš viršaus ir apačios, pati save gimdo, pati save augina, pati savęs ieško, pati save randa, pati sau motina, tėvas, sesuo, vyras, duktė, sūnus, patėvis - tai vienybė, visų daiktų pradas.

13. < ... > Simonas sako: "Jums kalbu tai, ką kalbu; ir rašau tai, ką rašau; tarp visų aeonų yra iš vienos nematomos ir nesuvokiamos šaknies (galios ar tylos) išaugę dvi atžalos - be pradžios ir pabaigos. Viena jų viršuje - tai galinga vyriškoji jėga, viską tvarkanti Mintis. Kita apačioje - didis moteriškosios prigimties Protas. Kilusios iš skirtingų dalių ir veikdamos viena kitą jos jungiasi į porą ir sudaro viduriniąją erdvę - orą be pradžios ir pabaigos. Ir toje Erdvėje yra Tėvas, saugantis ir prižiūrintis visa, kas turi pradžią ir pabaigą. Jis tasai, kurs buvo, yra ir bus - galia, atsiradusi pirma visko ir nepasibaigianti, vyriška ir moteriška galia tuo pat metu, be pradžios ir pabaigos ir esanti vienatvėje.

Iš jos išsiskyrė Protas, egzistuojantis vienatvėje - tai jau dvi esybės. Bet ir Tėvas buvo vienas, nes savy nešiodamas Protą buvo vienas, bet ne pirmas, nors ir pirmiau esantis. Juk jame jau buvo dvejybė. Bet jis nesivadino Tėvu, kol Protas jo taip nepavadino. Iš savęs išskyrė ir apreiškė Protą, kuris tuomet dar neatliko savo funkcijų, o tik gėrė į save Tėvą, t.y. galią, o vėliau pradėjo sąveikauti, nes nėra skirtumo tarp galios ir Proto - nes abu yra tas pat.

Aukštai esančiuose daiktuose galima pajusti jėgą, o žemai - Protą. Tokia jų esmė - būdamas vienuma pasireiškia dvilypumu - kaip vyriška ir moteriška esybė, turinti moteriškąją prigimtį. Mintis randasi Prote ir jie tarpusavyje neperskiriami, bet pasireiškia kaip dvejybė.

Pastabos:
1 Palidonija Stesichoras vadino gražuolei Elenai (Spartos valdovo Menelajo žmonai pagrobtai Trojos valdovo Pario) skirtą himną. Ankstesniame himne jis buvo ją pavaizdavęs kaip nepadorią ir neištikimą moterį, dėl ko apakęs. Vėliau sugalvojęs, kad buvo pagrobta ne pati Elena, o tik jos šmėkla, ir ta proga parašęs "Palidoniją", vėl praregėjo. Vėliau palidonijoms vadinti visi kūniniai, kuriuose būdavo paneigiami ankstesnieji autorių teiginiai.

2 Nabuchodonosaras II, Babilono valdovas (604-562 m.pr.m.e).

Simon Magus

Kita gnostikų Ieva
Simono Mago gyvenimas
Kas tas gnosticizmas?
Irenėjus iš Liono
Gnostikai: sutvėrimo veiksnys
Ankstyvasis gnosticizmas: ofitai
E. Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Nag Hammadi bibliotekos atradimas;
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Apie logoso reikšmes būties veidrodyje
Kumrano ritinių paslaptis
Trumpa graikų filosofijos istorija
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
Hermetiškosios vizijos
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklio Naujienų puslapis
Angelai