Publikacija

Filono kosmologija

Šiuo klausimu Filonas artimas Platonui ir stoikams. Dievas nekuria pasaulio, nes savo prigimtimi gali sąveikauti tik su dieviškais dalykais. Jis pateikiamas kaip demiurgas ir architektas. Kartais, sekdamas stoikais, jis apibūdina Dievą "veikiančia priežastimi", o materiją "paveikta priežastimi". Atrodo, kad tą koncepciją paėmė iš Biblijos – Dievo dvasios, plevenančios virš vandenų, vaizdinio (De Opificio Mundi, Apie pasaulio sutvėrimą, 2).

Materija pati savaime neturi nei atributų, nei formos, kas, vienok, nedera su koncepcija apie 4 elementus. Pati materija laikoma blogiu, nes Pradžios knygoje ji nėra pagerbiama. (Quis Rerum Divinarum Heres Sit, 32). Todėl svarbi vieta skiriama Dievo žodžiui (logosui), nes Dievas negali liestis su materija.


Filonas Aleksandrietis. Pasaulio sutvėrimas (apie 30 m.)

I. IŠ kitų įstatymdavių, kai kurie pateikė tai, ką laikė teisinga ir racionalu, nuogu ir nepadailintu būdu, o kiti savo mintis pernelyg išplėtojo, siekdami priblokšti žmones, paslėpdami tiesą po išgalvotų istorijų kauge. Tuo tarpu Mozė, atmesdamas abu tuos metodus, vieną kaip neišbaigtą, nerūpestingą ir nefilosofišką, o kitą kaip melagingą ir pilną netiesų, savo Įstatymų pradžią padarė visiškai puikią ir visais aspektais vertą susižavėjimo: nei iškart paskelbdamas, kas turėtų būti daroma, nei priešingai, pats kurdamas pasakas ar pritaikydamas kitų sukurtas.

Ir jo pateikimas, kaip jau sakiau, yra gerbtiniausias, apimantis pasaulio sutvėrimą, su ta mintimi, kad įstatymas atitinka pasaulį, o pasaulis įstatymą, ir žmogus, kuris laikosi įstatymo, būdamas, taip besielgdamas, pasaulio pilietis, savo veiksmus derina su gamtos tikslais, harmonijoje su kuriais tvarkomas visas pasaulis. Tokiu būdu nė vienas, ar tai būtų poetas ar istorikas, niekada negali tinkamu būdu išreikšti minčių apie pasaulio sutvėrimą, nes jos viršija bet kurias kalbos galimybes, ir nustebinti mūsų klausą, būdamos pernelyg didingos ir gerbtinos, kad būtų prieinamos sutvertosios būtybės jutimams. Tai, vienok, nėra priežastis mūsų atsidavimui tingumui ta tema, bet iš mūsų meilės Dieviškumui turėtume stengtis priversti save net išeidami anapus mūsų gebėjimų apibrėžti juos: neturėdami daug, jei išvis ką nors, pasakyti apie mūsiškį, jei ne daug, tai bent truputį; nes gali būti tikėtina, kad žmogiškasis protas gali tai pasiekti, jei pilnai panirs su meile ir išminties troškimu.

II. Kai kurie, besižavintys pačiu pasauliu, o ne jo Kūrėju, pateikia jį kaip egzistuojantį be jokio kūrėjo ir amžiną, o taip pat bedieviškai ir klaidingai suvokia Dievą, kaip esantį visiško neveiklumo būsenoje, kai, iš kitos pusės, būtų teisinga stebėtis Dievo, kaip kūrėjo ir visa ko tėvo, galybe ir žavėtis pasauliu neišeinant iš santūrumo ribų. Philon judeus, IX

Tuo tarpu Mozė, anksti pasiekęs filosofijos aukštumas ir iš Dievo orakulų išmokęs daug svarbių gamtos principų, buvo gerai įsisąmoninęs, kad visuose daiktuose turi būti aktyvi priežastis kaip ir pasyvus subjektas; kur aktyvioji priežastis yra Visatos protas, nekintantis ir nesimaišantis, virš doros ir mokslo, ir net virš abstraktaus gėrio ir grožio, o pasyvusis subjektas yra kažkas negyva ir nejudraus [nesant] jokiai vidinei jėgai, bet proto galintis būti pajudintu, įformintu ir sugyvintu paverčiant tobuliausiu darbu, - šiuo pasauliu.

Apibūdinantys jį, kaip nesukurtą, jo nepažindami, atmeta būtiniausias ir reikalingiausias jo ypatybes, padedančias rastis religingumui, o ypač, apvaizda – nes įrodoma, kad tėvas ir sukūrėjas rūpinasi tuo, kas jo sukurta, kad tėvas nerimauja dėl savo vaikų, o darbininkas prižiūri [savo darbo rezultatus] darbo metu ir panaudoja kiekvieną įmanomą įnagį, kad apsaugotų nuo visko, pas žalinga ir pažeidžia, ir trokšta visomis priemonėmis, kurios yra jo galioje, suteikti viską, kas jiems naudinga ir reikalinga. Bet prie to, kas nesukurta, nėra jokio prisirišimo, kaip kad būtų buvęs tveriančiojo krūtinėje.

Tai ydinga doktrina apie pasaulio sistemą (kurios niekas neturėtų laikytis), - juk taip anarchija vyrauja mieste, kuris neturi prižiūrėtojo, tvarkdario ar teisėjo, viską valdančio ir tvarkančio.

Ir taip didysis Mozė, manydamas, kad nesukurtas dalykas yra tiek svetimas, kiek tik įmanoma, tam, kurį matome akimis (visa, kas yra mūsų jutimų subjektas, gimsta ir keičiasi, ir nelieka toje pačioje būsenoje), paliko begalybę tam, kas nematomas ir atpažįstamas mūsų išorinių jutimų objektas, jis, kaip tinkamą paaiškinimą, laikė sukūrimą. Ir kadangi šis pasaulis yra matomas ir mūsų išorinių jutimų pajuntamas, tai neišvengiamai turėjo būti sukurtas, o kad paliudijimas neliktų be protingo tikslo, tad jis aprašė jo sukūrimą pateikdamas Dievo paliudijimą.

III. Ir jis sako, kad pasaulis buvo sutvertas per 6 d. ne todėl, kad Kūrėjui reikėjo laiko (natūralu, kad Dievas galėjo viską padaryti vienu metu, ne tik paliepdamas, o vien pamąstęs apie tai), o todėl, kad sukurtus dalykus reikėjo sutvarkyti, - o skaičius yra labai artimas tvarkai ir iš visų skaičių, savo prigimtimi, yra kūrybingiausias – iš visų nuo vieneto, jis yra pirmas tobulas, sudarytas po lygiai iš dalių ir jų išbaigtas – kai 3 yra pusė jo, 2 – trečdalis, o 1 – šeštoji jo dalis. Kitaip sakant, jis vienodai sudarytas iš vyriškos ir moteriškos dalių ir sujungia abiejų galias, nes esančiuose daiktuose nelyginiai skaičiai yra vyriški, o lyginiai moteriški – ir pirmasis yra 3, o antrasis 2, o jų sandauga sudaro 6. Tad tinka, kad pasaulis, tobuliausias tvarinys, buvo sutvertas pagal tobulą skaičių, būtent, 6.

Ir turėdamas savyje abiejų priežastis, kaip pirmoji nelyginio ir lyginio skaičių kombinacija, apima vyriškąjį pradą, kuris beria sėklą, ir moteriškojo, kuris ją priima. Ir jis paskyrė po dieną iš šešių kiekvienai visumos daliai, išimdamas pirmąją dieną, kurios jis net nevadina pirmąja diena, - ir todėl ji negali būti numeruojama su kitomis, bet įvardijęs ją viena, jis ją pavadino tiksliai, suvokdamas per jį ir vieneto prigimtį ir pavadinimą.

IV. Turime paminėti kuo daugiau informacijos iš jo liudijimo, nes ją visą išvardinti neįmanoma, nes jis apima visą tą nuostabų pasaulį, kuris suvokiamas tik protu, kaip kad pirmos dienos aptarimas parodys; Dievui, numatant iš anksto, ir kaip Dievas turėtų daryti, negali būti geros imitacijos be gero modelio ir kad daiktai, suvokiami išoriniais jutimais, niekaip negali būti be trūkumų neturėdami ryšio su tam tikra archetipine idėja, suvokiama proto; ir kai jis nusprendė kurti šį regimą pasaulį, tai iš pradžių susikūrė tokį, kuris suvokiamas tik protu, nes panaudodamas nematerialų modelį sudarytą kuo panašesnį į Dievo atvaizdą, jis tik tada galėjo sutverti šį materialųjį pasaulį, naujesnį variantą senesniojo kūrinio, kuris turėtų apimti kiek galima daugiau skirtingų dalykų, suvokiamų išoriniais jutimais, kai kitas pasaulis yra iš tų, kurie matomi tik protui.

Bet tas pasaulis, kuris sudarytas iš idėjų, jokiu lygiu negali būti aprašytas ar net įsivaizduotas – o kaip jis buvo sutvertas, mes pajėgūs sužinoti, tam tikru būdu priėmę daiktus, kurie randasi tarp mūsų.

Kai koks nors miestas pastatomas kokio nors karaliaus ar valdovo ambicija, kai tasai tvirtina turįs absoliučią valdžią ir tuo pat metu yra žmogus su išlavinta vaizduote, siekiant parodyti jo gerą lemtį, tai kartais nutinka, kad atsiranda žmogus, kuris pagal išsilavinimą išmano architektūrą ir kuris, matydamas padėties palankumą ir puikumą, iš pradžių mintyse nubraižo visas miesto detales, kurias reiktų pastatyti – šventyklas, stadioną, pritanėją, prekyvietes, uostą, dokus, gatves, miesto sienų išdėstymą, gyvenamųjų namų, kaip ir viešų ir kitų pastatų, vietas. Tada, turėdamas mintyse tarsi vaško lentelėje kiekvieno pastato vaizdą, jis savo širdyje nešiojasi miesto vaizdą, kol kas suvokiamą tik protu; tuos vaizdus, kurie iškyla jo atmintyje, kuri jam įgimta, kad nubrėžtų juos mintyse kaip geras specialistas, ir, žiūrėdamas į modelį, jis pradeda miestą ir akmenų ir medžio, materialiomis medžiagomis realizuodamas kiekvieną nematerialią idėją. Tad turime susidaryti panašų vaizdinį ir Dievo, kuris nusprendęs įkurti galingą valstybę, pirmiausia jos formą įsivaizdavo mintyse, tada pagal ją sutvėrė tik protu suvokiamą pasaulį ir pagaliau užbaigė prieinamą išoriniams jutimams, - pirmąjį panaudodamas kaip modelį.

V. Ir kaip miestas, iš pradžių nubrėžtas architekto mintyse, neturėjo išorinės vietos, o buvo vien tik dirbančiojo mintyse, lygiai taip pat pasaulis, kuris tebuvo idėjose, neturėjo jokios vietos, išskyrus dieviškąjį protą, jį sutvėrusį; ir kokia kita vieta galėtų būti jo galioms, kurias gali įgauti ir turėti; nesakau, kad visas, bet bent vieną jų, kad ir paprasčiausia forma? Ir galia bei sugebėjimai, pakankami pasauliui sutverti, savo pradžią turėjo tame gėryje, kuris remiasi tiesa; ir jei kas norėtų išsiaiškinti, kaip visata buvo sukurta, manau, kad jis negalėtų padaryti klaidingos išvados, jei pasakytų, kaip vienas senųjų pasakė: "Tas Tėvas ir Kūrėjas buvo geras; jis negailėjo dalintis savo puikia prigimtimi, nes jis nieko neturėjo gero savyje, bet galėjo tapti bet kuo". Toji substancija buvo be sutvarkymo, tapatumo, gyvumo, ypatingo pobūdžio, pilna visokios betvarkės ir susimaišymo; ir tai patyrė pasikeitimą ir transformaciją į tai, kas priešinga toms sąlygoms ir yra puikiausia, sutvarkyta, kokybiška, gyva, panašu, tapatu, savo vietose, harmoninga bei visa priklauso tobulesnei idėjai.

VI. Ir Dievas, neskatinamas jokio ragintojo (ir kas galėtų jį raginti?), besivadovaujantis tik savo valia, nusprendė, kad tinka neribotai ir gausiai apdovanoti gamtą, kuri be dieviškosios dovanos, pati negali sutverti jokio gero dalyko; ir apdovanojo ją - ne dėka savo malonių, kurios yra beribės ir amžinos, o dėka galios, kuria apdovanota gali priimti jo malones. Juk pajėgumas to, kuris sutvertas priimti dovanas, neatitinka Dievo galiai teikti jas; nes jo galios yra neapskaičiuojamai didesnės; ir sukurtas tvarinys, būdamas nepakankamai pajėgus priimti visą jo didybę, įdubtų po ja, jei jis [Dievas] neįvertintų savo dosnumo, paskirstydamas jį kiekvienam tinkamomis proporcijomis, kurį paskleidžia virš jų. Ir jei kas siekia naudoti tikslesnius terminus, galėtų pasaulį, suvokiamą protu, vadinti ne kitaip kaip sumanymu Dievo, jau įtraukto į pasaulio tvėrimą, kaip ir miestą, kol kas suvokiamą tik protu, ne kitaip, kaip architekto sumanymu, kuris jau kuria jį suvokiamą mūsų jutimams, pagal modelį to, kuris tėra tik prote – ir toji yra Mozės, o ne mano, doktrina. Pagal jį, kai aprašo žmogaus sukūrimą, naudodamas žodžius, kuriuos reikia pateikti tiksliai, kad jis jį padarė pagal Dievo atvaizdą – ir jei atvaizdas yra dalis vaizdo, tai neabejotinai taip yra su visa forma, būtent visu šiuo pasauliu, suvokiamu išoriniais jutimais, kuris yra dargi didesnė imitacija dieviškojo atvaizdo nei kad žmogaus forma yra. Aišku, kad archetipinis antspaudas, kuriuo vadiname pasaulį, suvokiamą tik protu, privalo pats būti archetipiniu modeliu, idėjų idėja, Dievo Sumanymu.

VII. Mozė taipogi sako: "Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę", laikydamas pradžią buvimui, o ne, kaip kurie mano, kad tai buvo laike, nes iki pasaulio laikas neegzistavo, ir buvo sukurtas arba kartu su juo, arba vėliau; ir, kadangi laikas yra pajudėjimo danguje periodas, tai nebuvo tokio dalyko kaip judėjimas iki tol, kol nebuvo, kas judėtų; tačiau iš būtinybės seka, kad jis įgavo egzistenciją kartu arba iš paskos. Tad iš būtinybės taipogi seka, kad laikas buvo sutvertas tą pačią akimirką kartu su pasauliu arba vėliau nei tasai – ir stengtis laikyti, kad jis yra ankstesnis nei pasaulis yra visai nesuderinama su filosofija. Tačiau jei pradžia, apie kurią kalba Mozė, nėra laiko atžvilgiu, tada gali būti natūralu laikyti ją pradžia atžvilgiu numerio, kurį ji žymi; taigi "Pradžioje jis sutvėrė" yra tapatu, kad iš pradžių jis sutvėrė dangų, nes natūralu, kad iš pradžių turi būti sutvertas pirmasis daiktas; tiek būdamas geriausiu iš visų tvarinių, tiek padarytas iš tyriausios substancijos, nes skirtas būti švenčiausia buveine regimiems dievams, suvokiamiems išoriniais jutimais; ir net jei Kūrėjas būtų viską sutvėręs tuo pačiu momentu, vis tiek tie dalykai, kurie sutverti grožyje, turėjo būti bent įprastiniu būdu sutvarkyti, nes nėra tokio dalyko, kaip grožis betvarkėje. Tačiau tvarka išreiškiama per nuoseklumą bei ankstesnių ir vėlesnių daiktų sąryšį, jei tik ne darbo išbaigtume per visus vyksmus pagal sukūrėjo ketinimus; nes dėka tvarkos jie tampa tvarkingai apibrėžti ir pabaigti, ir todėl be jokios painiavos.

Tad pirmoje vietoje, iš pasaulio modelio, suvokiamo tik protu, Kūrėjas sutvėrė nematerialų dangų ir neregimą žemę, taipogi oro bei tuščios erdvės formą – ir pirmąjį jis pavadino tamsa, nes oras yra tamsus savo prigimtimi, o kitą pavadino bedugne, nes tuščia erdvė yra labai gili ir neaprėpiamo pločio. Tada jis sutvėrė nematerialią vandens ir oro substanciją, o virš visko jis paskleidė šviesą, septintuoju sutvertu dalyku – ir tai taipogi buvo nematerialu; ir saulės modelį, suvokiamą tik protu, kaip ir visas šviesą skleidžiančias žvaigždes, skirtas kaboti danguje.

VIII. Ir orą bei šviesą jis nusprendė esant vertais pirmųjų aukštybių. Ir vieną jis pavadino Dievo kvėpavimu, nes būtent oras labiausiai užtikrina gyvybę, o Dievas yra gyvybės priežastis; ir kitą pavadino šviesa, nes jinai už viską nuostabesnė – nes tai, kas suvokiama tik protu, yra daug žavesnis ir puikesnis už tai, ką regime; ir kaip suprantu, Saulė už tamsą, diena už naktį, o protas už bet kurį kitą jutimą, pagal kuriuos žmonės sprendžia (iki tiek, kad yra pačios sielos vadovas), akis ar kitą kūno dalį. Ir neregimą dieviškąją priežastį, suvokiamą tik protu, jis vadina Dievo atvaizdu. It to atvaizdo atvaizdas yra toji šviesa, suvokiama tik protu, kuri yra dieviškos priežasties atvaizdas, paaiškinanti jo kūrimą. It tai žvaigždė virš dangaus, žvaigždė tų žvaigždžių, kurios suvokiamos išoriniais jutimais, ir jei kuris ją pavadintų universaliąja šviesa, nelabai suklystų, nes iš tosios Saulė ir Mėnulis, kaip ir visos kitos planetos ir nejudančios žvaigždės ima šviesą, tokiu santykiu, kokią galią tam turi; ir toji nesusimaišiusi ir tyra šviesa nublanksta, kai keičiama ir priimama išoriniais jutimais - nes niekas iš to, kas suvokiama išoriniais jutimais, yra tyra.

IX. Mozė teisus, kai sako, kad tamsa dengė bedugnę. O oras, tam tikra prasme, išplito virš tuščios erdvės, nes pakilęs aukštyn iki galo užpildo visa, kas yra atvira - ir izoliuotas, ir tuščias vietas – nusileisdamas iš sričių žemiau mėnulio. Ir paskleidęs tą šviesą, suvokiamą tik protui, egzistavusią iki atsirandant Saulei; tada jos priešybė tamsa pasidavė, kai Dievas padarė užtvarą ir atskyrė jas, puikiai žinodamas jų skirtingą pobūdį ir tarp jų esančią nesantaiką. Tam, kad jos būdamos sąlytyje negalėtų nuolat tarpusavyje grumtis ir nevyrautų kova vietoje taikos, Dievas, paversdamas tvarkos siekį tvarka, ne tik atskyrė šviesą ir tamsą, bet ir padarė erdvės viduryje sieną tarp jų, kuria atskyrė kiekvienos jų kraštutinumus. Nes suartėdamos, jos sukeltų netvarką, pasiruošdamos varžytuvėms, viršenybei viena kitai, su neapsakomu ir neišvengiamu priešiškumu, jei užtvara jų neskirtų ir neapsaugotų jų nuo susilietimo; ir tas atribojimas yra rytas ir vakaras; vienas iš kurių praneša gerą naujieną, kad Saulė teka, pamažu išsklaidydamas tamsą, o vakaras ateina kai Saulė leidžiasi, pamažu leisdamas artintis tamsai. Ir tiedu, kalbu apie rytą ir vakarą, turėjo būti padėti tarp nematerialių dalykų, suvokiamų tik protu, nes juose nėra nieko, kas suvokiama išoriniais jutimais, nes jie yra grynos idėjos, matai ir formos, ar antspaudai, nematerialūs, kitų daiktų tvėrimo atžvilgiu. Bet kai pasklido šviesa ir tamsa atsitraukė ir nusileido jai, o ribos erdvėje buvo nustatytos tarp jų, būtent, kaip rytas ir vakaras, tada laiko matavimo būtinybė buvo nedelsiant atsirado, kurią Dievas pavadino diena; ir taip nusakoma pasaulio, suvokiamo tik protu, viena bendra prigimtis.

X. Nematerialusis pasaulis, kai buvo užbaigtas, įsikūręs Dieviškajame Prote, ir pasaulis, suvokiamas išorinių jutimų, buvo sutvertas pagal jo modelį; Ir pirmoji dalis, taip pat būdama puikiausia iš visa, kas Kūrėjo sutverta, buvo dangus, kurį iš tikro jis pavadino pagrindu, kaip esantį materialiu, nes kūnas iš prigimties yra tvirtas, kadangi jis dalijamas į tris dalis; o ir kokia kita tvirtumo ir kūno savybė galėtų būti, išskyrus tai, kad jis yra kažkas, išmatuojamas kiekviena kryptimi? Tokiu būdu, jis labai aiškiai atskyrė tai, kas suvokiama išoriniais jutimais, ir yra materialus nuo to, kas suvokiama tik protu ir yra nematerialus, pavadindamas tą pagrindu. Iškart po to, jis labai tinkamai ir visiškai korektiškai pavadino tai dangumi, nes arba tai jau buvo visa ko riba, arba jis buvo pirmas regimas dalykas iš sutvertų; tada šiam antrajam pakylant, jis pavadino laiką diena, apibūdindamas visą erdvę ir dienos matą danguje – dėl jos svarbos ir išskirtinumo tarp dalykų, suvokiamų išoriniais jutimais.

XI. Ir po to, kai vientisi vandenai padengė visą žemę ir permerkė visas jos dalis ir, kaip kad kempinė sugeria drėgmę, taip žemė tebuvo klampi pelkė ir gilus dumblas abiem žemės ir vandens elementams susimaišius ir susijungus į vientisą neišskiriamą ir beformę masę, Dievas nurodė, kad visi sūrūs vandenys, dėl kurių sėklos ir medžiai galėjo tapti nevaisingi, turėtų susirinkti į vieną vietą ištekėdami per skyles visoje žemėje; ir jis nurodė, kad sausuma turi pasirodyti, o gaivūs vandenys pasiliktų užtikrindami jos saugumą. Nes tas gaivus vanduo, tinkamomis proporcijomis, yra tarsi klijai skirtingoms substancijoms, apsaugantis žemę nuo visiško perdžiūvimo ir taip galinčios tapti nederlinga ir skurdžia, bei geidžiantis, kaip motina, duodi ne vienintelį maitinimosi rūšį, būtent maistą, bet iškart abi, taigi duoti jos palikuonims tiek maistą, tiek gėrimą; todėl jis ją apraizgė kraujagyslėmis, tarsi krūtimis, kurios per atsivėrimus, liejo vandenį tiek šaltiniams, tiek upėms. Panašiai jis išplėtė tą nematomą irigaciją rasai, kuri pasiekia kiekvieną ariamos ir dirbamos žemės dalelę; taip padėdamas kuo gausesniam vaisių augimui. Taip sutvarkęs tuos dalykus, jis davė jiems vardus, pavadindamas sausumą "žeme", o nuo jos atskirtus vandenis "jūra".

Žr. J. O. Thatcher, ed. The Library of Original Sources, vol.3: The Roman World  

Antikos filosofijos labirintai
Filonas Aleksandrietis. Esenai
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Logoso koncepcija Filono raštuose
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Pasaulio sukūrimo samprata
Origenas ir Trejybės atsiradimas
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
Reinkarnacija tarp ankstyvųjų krikščionių
Trumpa graikų filosofijos istorija
A.Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Vaišešikos gamtos filosofija
Kumrano ritinių paslaptis
Tacitas ir Gajus Suetonijus
Arianas. Stoicizmo pagrindai
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Teofrastas. Apie akmenis
Išgelbėtojo dialogas
K. Jungas ir mandala
Trijų taisyklė
Alogenas
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis