Aldo Palaceski. Priešskausmis
Futurizmo manifestas

Aldo Palazzeschi 

Apie autorių

Aldo Palaceski (Aldo Palazzeschi, 1885-1974) – italų poetas ir prozoninkas, Viaredžo (1948), Mardzotto (1953) ir Feltrinelli (1957) premijų laureatas. Išleido poezijos rinkinius: „Baltieji žirgai“ (1905), „Žibintas“ (1907), „:atspindžiai“ (:riflessi, 1908), “Mano širdis” (1968), “Šimto žvaigždžių kelias” (1972), romanus „Perelo kodeksas“ (1911), „Dvi dingusios imperijos“ (1920), „Seserys Materassi“ (1934), „Broliai Kukolai“ (1948), „Roma“ (1953); o taip pat siurrealistinius romanus “Dožas” (Il Doge, 1967), „Stefanino“ (1969), „Vienos draugystės istorija“ (1971), novelių rinkinį „Keistuolių turnyras“ (1936) ir kt.

Manifestas „Priešskausmis“ (Il controdolore) – iš knygos „Visi romanai“, t.1 (Tutti I romanzi, 2002).

„Dievas neturi anei kūno, anei rankų, anei kojų; tai bekūnė ir gryna dvasia“.  

Ir vis tik tiems, kurie norėjo parodyti Visatos kūrėjo atvaizdą, teko pasinaudoti žmogaus atvaizdu. Gavosi milžiniška žmogysta – arba nuogas, kaip ciklopo kūnu ir muskulais, arba apsiaustas puikiu peplumu, apsiavęs sandalais, gausia ševeliūra ir barzda. Milžiniškas pirštas grėsmingai iškeltas: šviesa arba tamsa, gyvenimas arba mirtis.

Jei jūs, kadangi jūsų galvoje taip paprasčiau, nusprendėte pavaizduoti šią aukščiausią ir beribę dvasią žmogaus pavidalu, tai kodėl žmogaus „didingo“, jei jau jums, nori ar nenori, teks nurodyti tos „didybės“ ribas? Didybės srityje jums vis tiek nelemta prilygti Jam, tad geriau jau įsivaizduokite į save panašų žmogų – o nesinerkite iš odos. Kodėl būtinai peplumas, o ne frakas? Kodėl koturnai, o ne paprasti mokasinai? O todėl, kad sugalvoti rimtą ir, taip sakant, didingą atvaizdą gerokai paprasčiau, nei sugalvoti linksmą ir santykinai mažą. Tačiau gi jums reikia atskleisti Jo dvasią, o ne kūną, kurio ir visai nėra, - štai ir vaizduokitės jį kaip norite.

Jei aš jį įsivaizduočiau žmogumi, Jis nebūtų nei didesnis, nei mažesnis už mane. Įprasto vidutinio ūgio žmogeliukas, vidutinio kūno sudėjimo, kuriame stebina tik viena – žvelgiu į jį neryžtingai ir išsigandęs, o Jis į mane žvelgia ir kvatoja iki nukritimo. Jo apvaloka fizionomija dieviškai juokiasi, tarsi padegta begalinio ir amžino juoko. Jo apvalainas pilvukas kratosi, trūkčioja iš džiaugsmo. Kodėl gi šioji dvasia turėtų būti įkūnijama visišku rimtumu, o ne linksmumu? Aš tai Jo dieviškoje gerklėje regiu visos Visatos centrą – amžinąjį juoko variklį. Patikėkite, Jis tvėrė ne dėl kokio tragiško ar melancholiško, ar nostalgiško tikslo. Jis tvėrė, nes tai jį linksmino. Štai jūs triūsiate, kad jūs ir jūsų vaikai gerai maitintųsi, o ne todėl, kad visi kartu sėdėtumėte ir žiovautumėte iš alkio. Jis gi triūsė, kad maitintų savo džiugesį ir juo dalintųsi su tais savo tvariniais, kurie jo verti. Įsidėmėkite dabar ir visiems laikams: kad visi galėtų džiūgauti, o dar ir amžinai, būtini patrauklūs ir amžini reginiai!

Tai kaip galėjote pagalvoti, kad Jis būtų ėmęsis pasaulio tvėrimo, jei tai būtų taip nuobodu? Kaip tokia beribė galia galėjo sutverti kažką be gyvybės ir džiaugsmo? Atsikratykite gi savo rimtumo, jei norite nors kiek sužinoti apie Jį ir Jo kūrinį, ypač apie tą mažiausią kūrinio dalį, kuri susijusi su mumis – apie mūsų Žemę. Galbūt, Saulė – Jo mėgstamas žaisliukas, kamuolys, kurį norisi be galo ilgai gainiotis. Mėnulis – paguodžiantis veidrodis, padengtas iškilu šviesiu paviršiumi, kad Jis galėtų žiūrėti į savo nuostabius atspindžius. Ir mūsų Žemė yra vienas Jo žaisliukų, sudėliota va taip: štai laukas, padalintas tankia agrastų, gudobelių, erškėčių ir dagių tvora. Žmogų jis patarpino vienoje pusėje ir paliepė: įveik užtvarą, už kurios tavęs laukia džiaugsmas, erdvė, išrinktųjų gyvenimas; tu būsi su nedaugeliu drąsuolių, kurie, kaip ir tu, įveiks kliūtį. Tu juoksies iš tinginių, silpnavalių, baisių, kritusiųjų, nugalėtųjų vargo.

Nuo pat pradžių dauguma žmonių taip ir liko už užtvaros, linkę ir bandantys iš akies įvertinti tamsios erškėčių sienos storį, išmatuoti jos aukštį, ilgį, plotį, įžvelgti, kur slepiasi aštrūs spygliai, perskaičiuoti juos, rasti praėjimą, kurio nėra, apmąstyti šį bei tą – vietoje to, kad drąsiai pultų į pačią tankmę. Kai kurie įstringa jaunuolynuose ir negali žengti nei pirmyn, nei atgal. Jie linkę gyventi su miežiu akyje nei rizikuoti įsidurti į naujus spyglius. Jie rėkia iš nevilties ir jų dejonės dar labiau atbaido tuos, kurie liko už sienos. Tie keli, kurie jau gyvena besijuokdami savo valdovo saugomi – kuris yra visko centre ir , stebėdamas, kas vyksta, juokiasi garsiau už visus, - tiesiog sprogdami iš juoko ir graibosi už pilvo, kad neperplyštų iš juoko.

Besibūriuojančių už tvoros skundai tuk mesteli malkų į laužą tų, kurie linksminasi. Girdėdami įstrigusiųjų nevilties šūksnius, jie šokčioja iš linksmumo. Štai toks tas žaidimas.

Futurism Tasai, kuris drąsiai pereis per žmogaus skausmo sieną, mėgausis dievišku reginiu: pamatys savo Viešpatį. Tapti panašiu į jį, kai kirs erškėčių skaistyklą, kurią tasai įrengė, kad pas pasidžiaugtų ir pasidalintų džiaugsmu su savo išrinktaisiais, - Jam, kuris kūnu žmogus, tačiau žmogus tobulas, ant kurio džiūgaujančio kūno nėra jokio skausmo rando.

Žmonės, jūs nebuvote sutverti kančiai; nieko Jis netvėrė liūdesio valandą ir vardan liūdesio, viskas sukurta dėl amžinos linksmybės. Skausmas praeina (jūs patys iš baimės pratęsiate jo egzistavimą), tuo tarpu džiaugsmas – begalinis. Štai tikroji pirmapradė nuodėmė, štai vienintelė krikštinė! Bailiai! Silpnadvasiai! Tinginiai! Svyruojantys! Delsiantys! Eikite per užtvarą! Kaip paviršutiniškai sprendžiate, kai laikote, tad tame, ką laikote esant rimtu, glūdi gelmė! Žmogaus pranašumus prieš kitus gyvūnus tame, kad tik jis vienas apdovanotas dieviška juoko privilegija. Žvėrys niekada negalės bendrauti su Dievu. Mes nors ir galime išgirsti mažos pasigailėtinos pelytės raudą bei skundus, tačiau kas iš mūsų girdėjo, kaip iš visos širdies kvatoja žvėris?

Juokas (džiaugsmas) gerokai gilesnis už raudą (skausmą), juk net naujagimis, dar niekam netinkantis žmogutis moka be galo ilgai lieti ašaras. Tik paaugęs jis leidžia sau prabangą iš tikro linksmai juoktis.

Laikas priprasti juoktis iš visko, dėl ko dabar rauda, kad taptum vis gilesnis ir gilesnis. Į žmogų galima žiūrėti rimtai tik tada, kai jis juokiasi. Tada tampame rimti nuo pasigėrėjimo, arba pavydo, arba garbės. Tai, ką vadina žmogaus liūdesiu – ne kas kita kaip karštas ir smarkus džiaugsmas, iš išorės padengtas plona sustingusių pilkų ašarų plėvele. nuplėškite tą plėvelę – ir rasite laimę.

Kaip nusibodo romantinis požiūris į žmonių nelaimes: sudarkytas kūnas, ligos, kančios, skurdas, senatvė, gamtos katastrofos, badas. Jose įžvelgė bėdas, dėl kurių verta karčiai raudoti. Įsižiūrėkite į jas nuodugniau ir jų gelmėje įžvelkite gylus linksmybės šaltinius. Įsiminkite dabar ir amžiams: Jis nieko nekūrė apimtas melancholijos. Niekas savo gilumoje nėra liūdna, viskas užpildyta džiaugsmu.

Kartą Gamta, sena akademizmo mene šalininkė, savo paveiksle išliejo tūkstančius šviesos ir spalvos atspalvius, išdrabstė saulėtekius ir saulėlydžius, tūkstančius žalios ir mėlynos spalvų persiliejimų. „Štai, - tarė ji galiausiai, savo dirbtuvės duris atverdama aklajam. – Užeik ir žiūrėk!“ Kaip manot, ar ji tiek kvaila, kad taip elgtųsi, jei tai nebūtų taip smagu?

Mums aklasis – tai gelmės, visiško regėjimo privilegijos įsikūnijimas. Jame glūdi visų šviesos ir visų spalvų atspalvių džiugesys. Jei į jį žiūrite su gailesčiu, tai esate tiesiog besmegeniai idiotai. Nusijuokite jam į veidą, tam likimo numylėtajam! Tam gamta ir siuntė jį jums. Dar tebejaučiate užuojautą jam? Jis jūsų nematys. Jums dar baisu? Bet būtent jis vienintelis, kuris su jumis negalės susimušti.

Gamta mums davė kuprių, kad jam iš paskos juoktumėtės. Jo kuproje ji paslėpė jo linksmumo šaltinį. Poetui-kupriui, visą gyvenimą dainuojančiam liūdnas dainas, niekada nelemta tapti giliaminte asmenybe, jis taip ir liks žemaūge žole žemėje. Taip ir raudos apie save ir savo kuprą – kaip kūdikis, kurį išgąsdino pasakė „U-u-u!“, tada, kai jis iš mūsų pavogė brangenybių skrynią, kurią užsivertė ant nugaros, taip ir nesugebėjęs jos atrakinti.

Kuo daugiau juoko gali žmogus ištraukti iš savo nelaimės ir skausmo, tuo jis gilesnis.

Juoktis iš širdies tegali tik tas, kuris anksčiau kaip reikiant prasikapstė žmogaus kančioje. Tas, kuris juokiasi tiesiog taip arba naudojasi kitų surastais metodais džiaugsmui, - tinginys arba nemokša. Jis nesijuokia savaime, tarsi jam kutentų kaklą. Jis panašus į tą, kuris žiūrėdamas, kaip valgo kiti, tikisi numalšinti alkį. Tokie iki šiol ir buvo vaizduojamasis menas, teatras, literatūra. Jie plaukiojo žmonių kančios paviršiumi, naudojosi kitų surastais džiaugsmais, juos rodė mums nepaaiškindami, kaip juos pasiekti. Hamleto monologas, Otelo pavydas, Lyro beprotystė, Oresto įniršis, Margaritos Gotjė mirtis, Osvaldo skundai – protingam žiūrovui turėjo sukerti tik kurtinantį juoką.

Pažvelkite mirčiai į veidą ir liausitės juokęsi iki pat gyvenimo pabaigos. Aš tvirtinu, kad verkiantis žmogus ir mirštantis žmogus – pagrindiniai žmonių linksmumo šaltiniai.

Vaikus turime mokyti juoktis - nenumaldomo, nevaržomo juoko, drąsos garsiai juoktis, kai tik panori, įpročio pažvelgti į visų pamėklių, visų niūrių ir liūdnų vaikystės šešėlių sritį, mokėjimo tuos šešėlius linkmybei.

Siekiant išvystyti šią žmonių kančios tyrinėjimo dvasią, nuo jaunų dienų vaikams duosime nedidelius išbandymus. Jiems duosime lavinančius žaisliukus: lėles, vaizduojančias kuprius, akluosius, sergančius gangrena, raupais ir sifiliu. Tegu šios mechaninės lėlės verkia, rėkia, stena; tegu kenčia nuo epilepsijos, maro, choleros, žaizdų, hemorojaus, triperio, beprotybės; tegu netenka sąmonės, girgžda, miršta. O mūsų vaikų mokytoja tegu serga vandene ir dramblialige arba tegul būna sudžiūvusia lenta žirafos kaklu. Tokias mokytojas reikia kaitalioti neįspėjant mokinių, tada juos apstumdyti, kad susidurtų, privesti pravirkti tiek, kad jie imtų tąsyti vienas kitą už plaukų, žnaibytis, rėkauti įvairiais balsais su pačia liūdniausia veido išraiška „Ai!” bei “Oi!”

Tegu vaikus moko mažas rachitu sergantis mokytojas-kuprius bei antras mokytojas-milžinas, virš kurio lūpos dar neišdygo pūkeliai, tyliu raudančiu balseliu, virpančiu tarsi stiklo siūlas. Antrasis lups pirmąjį arba aprėks balsu iš karsto, o pirmasis, kuprius, - žnaibys šitam už kelio. Tegu susiduria ir keičiasi įvairūs tipai; tegul jie verkia, vaikosi vienas kitą, kiek leidžia šaukdami „Ai!” bei “Oi!”; tegu atiduoda Dievui dūšią.

Mokytojai į klasę įeis su vis naujais įsigudrinimais. Vieną kartą mokytojas pasirodys su raiščiu ant veido, tarsi jam skauda dantys. Kitą dieną jam sutins skruostas, tarsi jų būtų atidaužę. Nusiėmęs kepurę ant blizgančio pliko pakaušio parodys raudoną obuolio dydžio guzą, vaizdingus furunkulus, bubonus ir bintus. Atidžiai pažvelgęs į mokinius, pradės vaikščioti po klasę – rimtas, įpykęs, liūdnas, nusiminęs, romantiškas, kvailai įsimylėjęs į sergančia vandene mokytoją arba be atsako įsimylėjęs į žirafakaklę. Tegu mokytojas būna šlubas arba luošas, sukrypęs arba nedailus. O mokės šiems mokytojams priklausomai nuo jų natūralaus apsigimimo.

Kad mokiniai išmoktų neapsimetinėdami šaipytis iš taip vadinamųjų rimtų dalykų, mokytojai turi būti ypatingai talentingi ir mokėti paveikti jaunas širdis ir nepatyrusias širdis.

Sergančioji vandene triskart triukšmingai iškvėps ir mirtinai sukris į krėslą. Liesa žirafagalvė lenta mirs tarsi skėris: virs prie sienos aukštyn kojomis, prašokčiojusi pirmyn ir atgal per klasę. Daug valandų bus skirta menui vaipytis, raudoti taip ir kitaip, rėkauti įvairiais balsais. Mokyklos kieme surengs netikras laidotuves. Kai mirusieji gaus paskutinį palaiminimą, karstai atsivers ir ten pasirodys saldumynai ir žaisliukai mažiausiems. O gal iš ten iššoks šimtas pelių – pradžioje baltųjų, tada pilkųjų, o galiausiai juodųjų. Bus, tiesa, ir lavonas: vyresniesiems iš trapios tešlos, o mažyliams – iš šokolado. Linksmai stumdydamiesi vaikai nuo lo laužys gabaliukus. O patiems vyriausiems karstas bauginančiai pakils į orą arba dangtis truputį prasivers ir pasirodys nosis, kuris čia pat ištįs iki dviejų metrų.

O likusiuosius, beviltiškai linkusius į melancholiją, nesugebančius nė per milimetrą pranikti į daiktų esmę, tuos, kurie juokiasi retai ir nenoriai – vienu žodžiu, kvailius, - būsimos kartos pradžioje rūpestingai gydys, ves individualius užsiėmimus, išbandys visas priemones, kad juos išlavintų. Tada pradės juos tremti, uždaryti specialiose prieglaudose, kuriose augs ir gyvens nelaimingi rimti žmonės.

Artimųjų mirtis ir jų kančios mums padovanos didžiausio džiaugsmo akimirkas. Susimąstykite: tomis minutėmis jie pasiekia tiesą ir praneša jums, kaip giliai ji paslėpta. Tapdami jų atspindžiu, jūs tiesą apsaugote nuo skausmo. Laikau, kad net nelaimingiausias idiotas, visą gyvenimą į viską žvelgęs svetimomis akimis, tokiomis akimirkomis prisimins vandene sergančios mokytojos pukšėjimą, žirafakaklės konvulsijas, savo mokytojų staugimą, riksmus ir maivymąsi ir panašius dalykus. Prisimins laidotuves su lendančiomis pelėmis, prisimins mirusįjį, kuris pūtėsi, pūtėsi – ir taip nuskrido į debesis! Arba tas laidotuves, kuriose jis smaližiavo laižydamas saldų nuo trapaus torto pirštą arba karamelės akimi. O būsimų laidotuvių bakchanalijos! Sugrįžimai iš kapinių – nauji karnavalai; ligoninių prisiminimai – teatras būsimoms kartoms! Įsivaizduokime, kokie būsime laimingi ir mes patys, ir mūsų sergantieji, įpratę aplink matyti veidus, patamsėjusius nuo mirties kankynės, kai prieš juos atsiskleis ant specialių suolų žiūrovams sėdintys kupriai, luoši, kreivi, votimis nusėtos damos su dekoltė, žiūrintys į juos per lornetą, bei elegantiški jaunuoliai – žvynuoti, benosiai, kupriai, luoši, - kurie žiūrės į sergančius ir raitysis iš juoko. Argi ligoniai nepasijus džiaugsmo, slypinčio jų pačių kūno gelmėje, šeimininkais? Visa viltis teisingame jaunuomenės auklėjime. Todėl turime kovoti prieš klaidingus ir netikusius mokymus. Velniop pagarba kitiems, padorus elgesys, dailūs kūnai, grožis, jaunystė, turtai ir laisvė! Kitais žodžiais, mes prisikasime prie visų dalykų gelmės ir surasime jų esmę, tiesą.

Juoktis kai norisi, kai mūsų protas, pats giliausias instinktas kalba mums, kad tam turime teisę, vystyti šį sugebėjimą – vienintelė dieviška žmogaus savybė. Aš mačiau, kaip jauni žmonės, o dar labiau vaikai negalėjo nulaikyti juoko pranešus apie nelaimę, nutikusią jų šeimai ar draugams. Ir jei kas nors išdrįs papriekaištauti tam jaunajam genijui, nuvedęs nuo teisingo kelio, kuriuo jis instinktyviai daro pirmus žingsnius, - tegu tokiam kritikuotojui bus paruošta giljotina, nes džiugus Visatos reginys ne jo akims.

Teigiu, kad ir dabartinėje situacijoje, kai žmogaus sąmonė, nuo kelio nuklaidinta kvailo auklėjimo, apsivertė nuo kojų ant galvos, netgi rimčiausias, subrendęs žmogus, įveikęs neįtikėtinus gyvenimo sunkumus, jei jis nepanors kam pakišti kojos ir jei jis iš tikro jos nepakiš, - nėra vertas pergalės. Nuo dabar visas mūsų gyvenimas bus nepaliaujamas kojos pakišimas.

Jaunuoliai, tegu jūsų draugė būna kuprota, akla, luoša, plika, kurčia, iškrypusi, bedantė, dvokianti; tegu mosikuoja rankomis tarsi beždžionė ir tarška tarsi papūga... Būtent tokios būtybės – vienintelės, kurios visiškai išnaudojo jose įdėtą laimės užtaisą. Neapmirkite žvelgdami į pamiltosios grožį, jei, nelaimei, jums ji atrodo graži. Įsižiūrėkite atidžiau ir rasite bjaurumą. Neplaukite besirąžydami jos kvepalų bangomis, nes vieną gražią dieną jis priblokš aštrus dvokas, kuris ir yra giluminė jūsų garbinamo kūno tiesa, per vieną akimirką sugriovęs jūsų trapias svajones ir padaręs jus kančios įkaitu. Nedelskite, bandydami sulaikyti trumpą jos ir jūsų jaunystės akimirksnį, nes užspringsite žmonių skausmo jūra. Pažvelkite giliau – ir pamatysite senatvę, tą tiesą, kuri priešingu atveju liktų nuslėpta nuo mūsų tuo metu, kai patys ją turėsite, o vėliau jus apims liūdesys. Nesustokite ties sudarkytu, suglebusiu – koks jis bebūtų. Jam, skirtingai nuo grožio ir jaunystės, nėra ribos; jis begalinis.

Patikinu jus, kad tada su gerokai didesniu malonumu stebėsite trijų senų kuinų lenktynes nei trijų puikių grynakraujų ristūnų. Grynakrauje ristūne jau glūdi kuinas į kurį jis su laiku pavirs: ieškokite jo, raskite jį, nesulaikykite žvilgsnio ties linijomis, pažymėtomis trumpalaikiu grožiu. Su džiaugsmu galvokite apie jo – ir jūsų – senatvę. Senatvės dugnas – tai viso jūsų gyvenimo gelmė.

Jūs pažįstate naujos būtybės sukūrimo džiaugsmą. Pagalvokite, kaip puiku aplink save matyti mažų kuprių, aklųjų, nykštukų, luošų - dieviškųjų sutvėrimų, pažinusių džiaugsmą – minią. Vietoje peruko uždėjimo savo draugei, nuskuskite jai galvą iki baltumo, jei ji dar ne visai nuplikusi, o jei dar ne visai sulinko, prikabinkite jai kuprą. Futurism in Buildings

Tegu visi baldai jūsų namuose sulūžta; tegu kėdės, lovos ir staliukai siūbuoja, griūva, skyla. Nusipirkę naujus batus pabandykite juos įsivaizduoti nunešiotus ir suplyšusius, o kai jie pradės suriti, apsaugok viešpatie pasiguosti, kad jie gerai atrodo, - tada jums galas. Mintyse sudaužykite ir sukapokite į gabalus visus baldus, mintyse suplėšykite drabužius ir avalynę. Pasistenkite, kad bent vienas vaikų būtų kuprius, išmokite matyti invalidą sveikiausiame sūnuje, seną užkimusią raganą – gražuolėje su lakštingalos balsu. Mokykitės žvelgti giliau, įsižiūrėkite į senatvę.

Ateikite! Ateikite! Naujieji herojai, naujieji juoko genijai, ateikite į mūsų glėbius, prigluskite prie mūsų lūpų – besijuokiantys, besijuokiantys, besijuokiantys, - ištrūkite iš badančių žmogaus skausmo tankumynų.

IŠVADOS

Mes, futuristai, norime išgydyti lotynų tautas, ir pirmiausia mūsiškę, nuo sąmoningo Skausmo. Nuo prisirišimo prie praeities negalavimo, pagilinto chronišku romantizmu, pasibaisėtinu jautrumu ir gailiu sentimentalumu, kurie yra rykšte visiems italams. Todėl sistemingai mes darysim taip.

1. Sunaikinti prietarus - romantinius, įkyrius ir skausmingus – taip vadinamųjų rimtų dalykų: surasti juose juokingus aspektus ir juos panaudoti, pasirėmus mokslu, menais ir mokykla.

2. Kovoti su fizinėmis ir moralinėmis kančiomis jas parodijuojant. Vaikams rodyti kuo galima daugiau grimasų, mokyti juos dejuoti, niurzgėti,zyzti - kad apsaugoti jau priprastų ašarų ir raudojimų.

3. Nuvainikuoti visas skausmo ir kančios rūšis – praninkant į jas, apžvelgiant juos iš visų pusių, neprisirišant išskaidant į smulkiausias dalis.

4. Nesustoti vietoje skausmo migloje, o įveikti jį vienu šuoliu, kad atsidurtume juoko spindesyje.

5. Nuo jaunystės savyje ugdyti trauką senatvei, kad mūsų iš pradžių netrikdytų jos šmėkla, o vėliau – šmėkla jaunystės, kuria nesugebėjome pasimėgauti.

6. Pakeisti. Jei į šokių salę prileisime šviežių rožių kvapo, tai vėliau apie tai prisiminsite nebent su trumpalaike šypsena. Prileiskite ją gerokai stipresnio išmatų kvapo (žmogaus organizmo gelmės, kurią be reikalo per kvailystę atmetame, kvapu), ir jūs ilgai, linksmai ir su džiaugsmu tai prisiminsite. Jūs, skinantys žiedus nuo viršūnių, jų žiedlapius, kokie gi jūs paviršutiniški! Jie gi savo laimei prašo to, kas paslėpta jūsų kūno gelmėse, pačios brandžiausios jūsų dalies, o tai reiškia, kad tos būtybės gerokai gilesnės už jus.

7. Iš konvulsijų ir skausmo kontrastų išgauti naujo juoko sudedamąsias dalis.

8. Ligonines pertvarkyti į pasilinksminimų vietas: rengti linksmus arbatos vakarus ir vaidinimus, kviesti klounus. Įpareigoti ligonius dėvėti keistus drabužius, grimuoti juos tarsi aktorius, kad būtų palaikoma nuolatinis linksmumas. Lankytojai į palatas bus įleisti tik tada, kai aplankys specialų bjaurumų ir niekalų institutą, kur juos papuoš didelėmis prilipdomomis nosimis, tvarsčiais ant nesančių žaizdų ir pan.

9. Paversti laidotuves kaukių eitynėmis vadovaujant jumoristui, mokančio išnaudoti groteskines nelaimės puses. Modernizuoti kapines ir padaryti jas komfortabilesnėmis ten atidarius bufetus, barus, čiuožyklas, amerikietiškus kalnelius, turkiškas pirtis ir sporto sales. Dieną rengti piknikus, o naktimis – balius-maskaradus.

10. Nesijuokime prie besijuokiančio žmogaus (tai beprasmis plagiatas). O mokytis juoktis žiūrint į verkiantį. Rengti morguose interesų ratelius ir klubus. Sugalvoti epitafijas su kalambūrais ir žodžių žaismu. Išvystyti naudingą sveiką instinktą, priverčiantį mus juoktis, kai kas nors paslys ir nugrius; ne padėti jam, o laukti, kol jis pats atsistos ir nusikvatos, užsikrėtęs mūsų linksmumu.

11. Iš įprastinės žemės drebėjimų, potvynių, gaisrų ir panašių dalykų išgauti visą vaisingą komizmą.

12. Beprotnamius pertvarkyti į mokyklas kartų perauklėjimui.

Poezijos ir misticizmo ryšis
Žigmondas Moricas. Vainikas
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
S. Barančakas. Maksimalistinis vertėjo manifestas
Susidvejinusi sąmonė lietuvių avangardo poezijoje
N. Trubnikovas. Sakmė apie Baltąjį banginį
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
H. Toro. Gyvenimas be principų
Lietuvių literatūros tendencijos
Armėnų literatūros atšvaistai
J. Radičkovas. Medgręžis
Odisėjas visapusiškas
Voiničiaus rankraštis
Japonų 'Kodziki'
Skaitiniai
Vartiklis