Stomatologijos istorija. Vartiklis

Mintis įstatyti dirbtinius dantis irgi atėjo gana seniai. Indai (žr. >>>>>) ir kinai įstatomus žandikaulius naudojo jau prieš 6 tūkst. m. Egipte rasti įstatyti dantys „jaunesni“, tačiau jų gera būklė leidžia suprasti jų principą. 1807 m. faraono Chefreno¹¹⁾ (gyv. prieš 4500 m.) Keliaujantis dantistas traukia dantį

piramidėje netoli mumijos aptiktas medinis dantų protezas, sutvirtintas auksine vielyte. Taip pat dirbtinių dantų rasta 4-3 a. moters kape Finikijos mieste Sidone¹²⁾.

Dar ankstesniam laikotarpiui, 9-8 a. pr.m.e., priskiriami radiniai etruskų kapuose, rasti 19 a. pab. Vakarų Italijoje kasinėjant Tarkviniją¹³⁾. Etruskų dantų tilteliai gaminti iš labai minkšto aukso lydinio ir prie sveikų dantų tvirtinti mažyčiais kabliukais. Dantų karūnėlėms ir tilteliams naudoti ir veršelių arba muliukų dantys, paimti iš gyvulių dar jiems neišdygus, o taip pat tekinti iš dramblio kaulo. Jie atliti gana tobulai, kas rodo dirbus specialiai tam pasirengusius meistru. Tik įdomu, kad visi tie žandikauliai priklausė moterims. Bet dantų technika dingo kartu su etruskų civilizacijos žlugimu. Kai ką iš jų perėmę romėnai nieko nauja neįnešė – ir tai nenuostabu, nes dangų gydymu Romoje užsiėmė barzdaskučiai ir juvelyrai.

0 štai 1931 m. kasinėjant Hondure rastas apatinio žandikaulio fragmentas, kuris yra maždaug iš 600 m. pr.m.e. laikmečio. Jame vietoje trijų kandžių įstatyti danties formos vėžlio kiauto gabalėliai. Mokslininkai nustatėm kad aplink du jų susidarius standi kaulinė formacija, būdinga esant implantams.

Daug dėmesio dantų gydymui Viduramžiais skyrė arabai. 11 a. chirurgas Abulkasimas¹⁴⁾ dantų protezavimą įvedė kaip medicinos sritį. Abu Bakr ibn Zakarija ar-Razi¹⁵⁾ nuodugniai aprašė dantų anatomiją ir karieso gydymo būdus, naudodamas karštą naftą ir medžiagą plomboms iš alūnų ir mastikos. Az-Zachravi, naudodamas specialius instrumentus, atlikdavo įvairias operacijas burnoje: taisė apatinio žandikaulio iškrypimus, nuimdavo dantų akmenis. Traktate „Apie chirurgiją ir instrumentus“ aprašė įvairius susirgimus žandikaulių ir veido srityje bei parengė rekomendacijas sergantiems, pvz., nurodė, kad dantį šalinti reikia tik jam esant visai suirusiam. Aprašomos įvairios šalinimui naudotos replės. Kraujosruvą išrovus dantį rekomendavo stabdyti smulkintu vitrioliu (sulfatu) arba prideginti įkaitintu instrumentu.

O štai Europoje pasiekimų dantų gydyme Viduramžiais nebuvo – vyravo asketinė krikščionybė, niekinusi gražų ir sveiką kūną. O ir gydytojai dantų traukimą laikė jų nevertu užsiėmimu – tuo užsiėmė kaimo kalviai, pribuvėjos, piemenys, barzdaskučiai ir net budeliai, taip papildomai uždarbiaudami. Kai kurie, labiau įgudę, mesdavo savo verslą ir atsidėdavo dantų verslui. Taip kūrėsi „dantininkų“ luomas, - jie važinėjo po miestus, muges, kaimus ir matyt neblogai uždirbo, nes reikalai su dantimis pas žmones tuo metu buvo nekokie. O pacientų riksmus slopino jų „kabinetuose“ buvę muzikantai ir juokdariai.

Tik 18 a. įsigali gydytojai-dantistai. Ta profesija įteisinta 1700 m. Prancūzijoje. O A. Levenchukui¹⁶⁾ išradus mikroskopą, nyko tikėjimas „dantų kirminais“; kariesas imtas laikyti susirgimu, kurį sukelia skysčio pasikeitimas danties medžiagoje. Vis tik pagrindiniu dantų gydymu išliko jų rovimas.

1719 m. pasirodo pirmieji dantų šepetėliai, gaminti iš šerių, patalpintų statmenai kotui. Tikriusiai jie buvo atvežti iš Kinijos, kur juos ėmė naudoti dar apie 1500 m. tačiau kažkodėl europiečiams dantis valyti nepatiko ir naujovė neprigijo. Vietoje jų naudoti dantų krapštukai iš medžio, žąsų plunksnų, dramblio kaulo ir .... vėduoklės. Madą joms lėmė ir ponių noras slėpti prastus dantis bei vėjuoti blogą burnos kvapą. Neskausmingas danties traukimas

Nuo 17 a. vidurio dantų protezai dažnėjo, tačiau juos naudojo labiau kosmetiniais, o ne funkciniais tikslais. Kramtymui protezai ėmė padėti 18-me amžiuje. Jie tvirtinti įvairiais būdais, pvz., jei buvo sveikų dantų, prie jų buvo pririšami vaškuotais šilkiniais siūlais.

19 a. postūmį davė sukamųjų grąžtų atsiradimas. Tai patobulino ir protezavimą. Dirbtiniai dantys imta gaminti pagal atspaudus vaške, o vėliau pagal juos gaminti gipsiniai modeliai (tiesiog nuostabu, kaip mažai nuo tada yra pasikeitę!).

Įvairiose šalyse ima kurtis ir dantų gydymo mokyklos. Pirma jų – 1839 m. JAV, o po 20 m. dantistų mokymas atsiranda Anglijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Rusijoje.

Pasižiūrėkite į horoskopą?!

Viena astrologė iš Romos parengė instrukciją, labai patikusią dantų gydytojams. Joje nurodoma, kad, pvz., Liūto žvaigždyne gimę pačientai pas stomatologą tik atrodo ramūs, tačiau iš tikro dreba iš baimės. Tuo tarpu kas yra baimė nežino „ožiaragiai“. O visų bailiausi yra „šauliai“ – jie arba visai neina pas dantistus, arba jų kabinete pasirodo tik kraštutiniais atvejais.

O kada geriausia skirti vizitą? Knygoje „Mėnulio fazėse“ patariama dantis tvarkytis, kai mėnulis dyla...

JAV vandens fluoravimas paplito nuo 1945 m. ir dabar 75% amerikiečių gauna floruotą vandenį. Tačiau nuo 20 a. 6-ojo dešimtm. daug JAV bendruomenių įsitraukė į aršius ginčus dėl to, ar į vandens sistemas reikėtų dėti fluoridų, t.y fluoro junginių. Mokslininkai nuo vyriausybės ir pramonės sakė, kad tai padėtų apsaugoti dantis nuo ėduonies, tačiau įvairūs aktyvistai tam priešinosi, teigdami kad vandens fluoravimo pavojai nėra tinkamai ištirti ir tai būtų tarsi priverstinis gydymas, kas būtų asmens teisių pažeidimu. Vis tik galiausiai nugalėjo fluoro šalininkai – išjuokus priešininkus, pvz., dešiniųjų Dž. Birch’o draugiją¹⁹⁾, fluoravimą vadinusią komunistų sąmokslu apnuodyti Ameriką. Vandenį su fluoru geria apie 60% JAV gyventojų (daugiausia Kolumbijos apygardoje ir Kentukyje – apie 99%, o mažiausiai Havajuose ir Jutoje – < 9%); tai paplito ir Kanadoje, Anglijoje ir kitose šalyse. Fluoravimas žymiu laikomas 20 a. sveikatos apsaugos pasiekimu. Deja, fluoro tiek daug visur, kad rekomenduojamos normos, ypač mažiems vaikams, dažnai viršijamos. Be to fluoras gali sukelti ir rimtų sveikatos sutrikimų: kaulų vėžį, smegenų ir skydliaukės pažeidimus ir kt.

Grand Rapidso miestas Mičigano valstijoje pirmasis JAV pradėjo fluoruoti vandenį. 1955 m. „Procter&Gamble“ pristatė pirmąją dantų pastą su alavo fluoridu „Crest“, o 1967 m. jų pavyzdžiu pasekė ir „Colgate“ – į „Palmolive“ ir „Colgate“ pastas pradėjo dėti natrio monofluorfosfatą, kuris dabar yra viena populiariausiu fluoridu dantų pastose. O vandens tiekėjai vandens fluoravimui pasirinko pigesnį variantą – silicio fluoridus; dažnai tai heksafluorsilicio rūgštis, šalutinis trąšų gamybos proceso, kai fosfato rūda apdorojama sieros rūgštimi, produktas.

20 a. 8-9 dešimtm. JAV buvo sukurta daug įvairių fluoro formų ir fluoravimas tapo prevencinės stomatologijos pagrindu. Tačiau dantistai pradėjo dažniau susidurti su fluoroze nei su kariesu.

Fluoro poveikis, slopinantis vieną ligą ir skatinantis kitą, paremtas stipria jo jonų trauka prie kalcio turinčių audinių. 99% fluoro, kuris nepašalinamas iš organizmo, atsiduria kauluose ir dantyse. Dantų gedimą fluoras stabdi dviem būdais. Fluoras, veikdamas emalį (baltą kietą išorinį sluoksnį), įsitvirtina kristalinėse hidroksilapatito (pagrindinio dantų ir kaulų komponento) struktūrose, kur jo jonai pakeičia kai kurias hidroksilo (OH) grupes – ir dėl to dantys tampa atsparesni emalį tirpdančiai rūgščiai, išskiriamai maisto likučiais mintančių burnos bakterijų. O kitas poveikis – dantų paviršiuje esantis fluoras skatina kalcio ir fosfato nusėdimą ir taip padeda atkurti suirusius emalio kristalus.

Tačiau mažiems vaikams, kurių nuolatiniai dantys dar nėra išdygę, poveikis kitoks. Ankstyvuoju dantų susidarymo laikotarpiu svarbiausi baltymai yra amelogeninai ir jie reguliuoja hidroksilapatito kristalų susidarymą. Formuojantis kristalinei struktūrai amelogeninai suyra ir yra pašalinami iš augančio emalio sluoksnio. Tačiau jei vaikai gauna daug fluoro, procesai yra suklaidinami ir tie baltymai besiformuojančiuose dantyse lieka ilgiau nei reikia. Todėl emalio kristalinėje struktūroje susidaro spragų, išdygęs fluorozės paveiktas dantis dažniausiai nebūna vientisos spalvos, būna su šviesesnėmis ir tamsesnėmis dėmėmis. Tą įspūdį sukelia porėtame emalyje lūžtanti šviesa. O dar sunkesniais fluorozės atvejais danties paviršius būna nelygus, duobėtas, o dėmės – rudos. Tad tiek vaikai, tiek suaugusieji valydamiesi dantis pastą turėtų išspjauti, tačiau tyrimai rodo, kad būtent vaikai ją dažnai nuryja.

Fluoro organizme tyrimui ypač tinka kaulai, nes būtent ten jo sukaupiama ypač daug. Osteoporozės (kaulų lūžimo rizikos padidėjimo) tyrimai parodė, kad didelis fluoro kiekis skatina kaulus sudarančių ląstelių (osteoblastų) dalijimąsi net pagyvenusiame organizme. Tikslus mechanizmas dar nėra iki galo aiškus, tačiau atrodo, kad fluoras didina baltymų su fosforilintu tirozinu koncentraciją. Tie baltymai dalyvauja cheminiuose osteoblastų signaluose. Tačiau nors fluoras padidina kaulų tūrį, jis karu sumažina jų stiprumą ir taip didina kaulų lūžimo tikimybę – ypač sergantiems diabetu ir pagyvenusiems žmonėms.

O didžiausi ginčai vyko dėl osteosarkomos, labiausiai paplitusios kaulų vėžio formos (6-oji p agal dažnumą vaikų vėžio forma). Tyrimų rezultatai buvo nevienareikšmiai. Ginčus ypač išprovokavo jaunos mokslininkės Elise B. Bassin²⁰⁾ iš Harvardo stomatologijos mokyklos darbai. Ji iš surinktų duomenų 2006 m. padarė išvadą („Cancer Causes and Control“ žurnale), kad fluoras yra rizikos veiksnys berniukams (mergaitėms rezultatai nebuvo vienareikšmiai). Tačiau buvo įspėta, kad naujausi duomenys tam gali ir prieštarauti.

Karšti debatai buvo ir dėl galimų neurologinių fluoro poveikių. 20 a. pabaigoje ypač didelį rezonansą sukėlė mokslininkės Phyllis Mullenix’o²¹⁾ iš Forsaito ins-to Bostone paskelbti tyrimų su žiurkėmis rezultatai (žurnale „Neurotoksicology and Teratology“), kad fluoras gali kauptis smegenų audiniuose ir įtakoti gyvūnų elgseną. Paveikimas su fluoru prieš gimimą koreliavo su jaunų patinėlių hiperaktyvumu. Paveikus fluoru po gimimo sukėlė priešingą poveikį – žiurkės tapo „namisėdomis“. Tie rezultatai buvo kritikuojami, tačiau vėliau Kinijoje atlikti tyrimai (apie 21 a. slenkstį – prieš ir po) susiejo didelį fluoro kiekį su žemesniu intelekto koeficientu. Fluoro įtakos randama ir endokrininei sistemai – ypač skydliaukės funkcijoms.

Vis tik ir 2019 m. tyrimas Kanadoje su nėščiosiomis parodė, kad jei fluoro kiekis šlapime viršija 0,4 mg/l ir gimsta berniukas, jo IQ vystosi lėčiau. Tačiau fluoro kiekis šlapime nenurodo, kiek jo buvo vandenyje, o be to, šiame tyrime nenagrinėti kiti IQ galintys paveikti veiksniai (pvz., maitinimas krūtimi). Vis tik 2024 m. rugpjūtį JAV HHS departamento apžvalga „su vidutinišku užtikrintumi“ teigė, kad 1,5 mg/l fluoro koncentracija mažina vaikų IQ. Tačiau Dantistų asociacija ir Pediatrų akademija sukritikavo šią apžvalgą, nes ji rėmėsi mažu tyrimų skaičiumi ignoruodama nepriklausomus tyrimus.

20 a. pradžioje dantistas Frederic McKay²²⁾, keliaudamas po Vakarų Amerikoje, tyrė tuo metu Kolorado rudosiomis dėmėmis vadintą ligą ir kartu su G.V. Black’u²³⁾ nustatė, kad dantys dėmėti Kolorado Springse gimusių dantys, o atsikėlusiųjų suaugusių – ne. Kartu jiedu pastebėjo ir tai, kad dėmėti dantys atsparesni dantų ėduoniui. Priežastis paaiškėjo po to, kai 1930 m. F. McKay nuvyko į Arkanzasą Labai sugedę dantys

tikti dantų dėmių Boksite, Amerikos aliuminio kompanijai priklausančiame miestelyje. Bijodamas, kad dėl to gali būti apkaltintas aliuminis, kompanijos chemikas H.V. Churchill’is ištyrė vietinį vandenį ir jame aptiko didelį kiekį fluoro.

Tada H.T. Dean’as²⁴⁾ pabandė nustatyti, kiek fluoro gali sukelti fluorozę ir 4-o dešimtm. pabaigoje priėjo išvados, kad mažiau nei 1 mg/l beveik nekelia pavojaus. Kartu jis ėmė propaguoti vandens papildymą mažais fluoro kiekiais, siekiant apsaugoti nuo ėduonies ir vėliau tapo pirmuoju įkurto Nacionalinio stomatologijos tyrimų instituto direktoriumi.

JAV sveikatos politiką formuosiantis (2024-ais) Robertas F. Kenedis Jaunesnysis nori uždrausti į geriamąjį vandenį dėti fluoridą (praktika, kuri žymiai pagerino padėtį su dantimis milijonams amerikiečių). Ant jo, jis gali sukelti artritą, kaulų vėžį, skydliaukės susirgimus, IQ sumažėjimą ir smegenų vystymosi sutrikimus. Bet ten, kur dauguma žmonių neturi galimybių tvarkingai prisižiūrėti dantų (šiandien 68,5 mln. amerikiečių neturi draudimo dantims), tai gali tapti katastrofa. Pavyzdžiu gali būti Aliaskos miestas Juneau, 2007-ais nubalsavęs už vandens fluoravimo nutraukimą.

2018 m. tyrinėtojai paskelbė studiją apie paauglių dantų būklę ten. Jie paėmė dviejų tipų dantistų įrašus – 2003 m. ir 2012 m. Jų palyginimas buvo pražūtingas – 2012-ais buvo žymiai daugiau (25%) karieso atvejų. Labiausiai nukentėjusia grupe buvo vaikai, gimę po draudimo – ne tik danties ėduonies kiekiu, bet ir jo gydymo kaina (pabrangimas 73%). Panašiai, 2014 m. Izraeliui panaikinus vandens fluoravimą, 3-5 m. amžiaus vaikams prireikė dvigubai daugiau dantų procedūrų nei anksčiau.

¹¹⁾ Chefrenas (kitaip Khefrenas, Chafrė, Khafra apie 2480 m. pr.m.e.) - 4-sios Egipto dinastijos faraonas, Cheopso sūnus. Pastatė Gizos Sfinksą (tai kartais priskiriama Džedefrei), Gizos piramidę ir šventyklą, vienintelę išlikusią iš Senosios karalystės laikotarpio - joje rastos kelios Chefreno statulos, tarp jų garsi dioritinė sėdinčio faraono su Horo sakalu už galvos.

¹²⁾ Sidonas (reiškia „Žvejyba“) - Libano miestas, įsikūręs Pietų gubernijoje, Viduržemio jūros pakrantėje, apie 40 km į šiaurę nuo Tyro ir 50 km į pietus nuo sostinės Beiruto. Buvo vienas iš svarbiausių finikiečių miestų. Homeras gyrė jo amatininkus, įgudusius gaminti stiklą ir purpurinius dažus (jų pigmentui naudotos kriauklelės Murex trunculus). Iš čia išvykusi kolonistų grupė įkūrė Tyro miestą. Naujasis Testamentas teigia, kad jame lankėsi Jėzus ir Šv. Paulius.
Jo garbei Jupiterio palydove Europoje pavadintas išlinkimas.

¹³⁾ Tarkvinija - senovinis miestas Italijos Lacijo regione prie Martos upės; per 16,5 tūkst. gyv. Žinomas etruskų kapavietėmis, priklausančiomis UNESCO kultūriniam paveldui. Miesto globėja laikoma Dievo Motina.
Laikoma, kad įkūrė išeivis iš Lidijos Tarchonas. Etruskų laikais garsėjo lino dirbiniais ir vazomis. Išliko 5-4 a. pr.m.e. gynybinių sienų liekanos, didelės šventyklos terakotiniai reljefai, skulptūromis puošti sarkofagai ir gausi tapyba požeminėse laidojimo vietose.

¹⁴⁾ Abulkasimas (Abu al-Kasim Khalaf ibn al-‘Abbas al-Zahrawi , lotynizuotai Abulcasis, 936–1013) – arabų gydytojas, chirurgas iš Andalūzijos. Jo didžiausiu indėliu mokslui yra 30 tomų enciklopedija „Kitab al-Tasrif“. Joje pirmą kartą aprašyti dantų tvarkymo instrumentai bei genetinė hemofilijos liga. Taip pat jis sukūrė prietaisus šlapimo kanalo tyrimui, svetimkūnių šalinimui iš virškinimo trakto bei ausies apžiūrai. Viduramžiais buvo dažniausiai minimas gydytojas.

¹⁵⁾ Abu Bakr ibn Zakarija ar-Razi (Abu Bakr Muhammad ibn Zakariyya al-Razi, Europoje žinomas vardais Rhazes bei Abubater, 854-925) - persų alchemikas ir chemikas, gydytojas, filosofas ir įvairiapusis mokslininkas. Po al-Razi mirties buvo surinkta kiek įmanoma daugiau informacijos jo užrašuose į veikalą pavadinimu al-Hawi (1279).
Ypač domėjosi karštinėmis. Parašė veikalą apie raupus ir tymus, aprašė jų simptomatiką, diferencinę diagnostiką, manė, kad ligų priežastys humoralinės. Pastebėjo, kad raupais niekada nesergama du kartus, žmogus įgauna atsparumą. Daug dėmesio skiria vaikų priežiūrai, gamino įrankį, kuriuos būtų galima pašalinti svetimkūnį iš gerklės, žaizdų tvarstymui pradėjo naudoti medvilnę. Aprašė liaudies medicinos metodus, kad jais galėtų naudotis paprasti gyventojai.
Filosofijoje jo pažiūros buvo artimos gnosticizmui, etikoje pasisakė prieš asketizmą. Tarp alcheminių veikalų žinomiausios „Paslapčių knyga“ ir „Paslapčių paslapties knyga“. Alchemijos tikslu laikė metalų transmutaciją „eliksyro“ pagalba; be to ji turi užsiimti brangakmenių gavimu iš paprastų akmenų.
Buvo matematinio atomizmo šalininku – tai išdėstė „Knygoje apie laiką ir erdvę“. Žinomas traktatais apie sferinę Žemės, žvaigždžių ir viso kosmoso prigimtį.
Taip pat skaitykite >>>>>

¹⁶⁾ Antonis Levenchukas (Antonie Philips van Leeuwenhoek, 1632-1723) - olandų pirklys ir mokslininkas. Labiausiai išgarsėjo kaip mikroskopo išradėjas (1665), kurio pagalba pirmasis aptiko mikroorganizmus ir spermatozoidus (savo atradimus aprašė laiškuose Londono Karališkajai draugijai).

¹⁷⁾ Džiovanis Arkolanis (Giovanni Arcolani; lot. Ionnis Herculani, 1390-1458) – italų gydytojas, parašęs komentarus ar-Razi ir Avicenos darbams. Kilęs iš Veronos, išsilavinimą gavo Padujoje, kur vėliau ir dėstė kurį laiką. Savo mokymą grindė arabų autoriais. Parašė traktatą apie chirurgiją „Praktika“ (1483), dėl kurios laikomas žandikaulių chirurgijos pradininku. Be plombavimo aprašymo, joje pavaizduoti ir naudojami instrumentai.

¹⁹⁾ Džono Birčo draugija (John Birch Society) - ultrakonservatyvių dešiniųjų pažiūrų JAV politinė grupė, deklaruojanti antikomunizmo, apribotų įgaliojimų valdžios, asmens laisvės ir konstitucinės respublikos idealus. Ją 1958 m. įkūrė Robertas Velčas Jaunesnysis (1899-1985); ir nors jos būstinė pradžioje buvo Belmonte, dabar ji įsikūrusi Grendšiute (Viskonsino valst.). Jai priklauso Amerikos nuomonės Leidykla, leidžianti žurnalą „Naujasis amerikietis“. D. Trumpo išrinkimu JBS matė daugelį jos idėjų atspindėjimą Baltuosiuose rūmuose.
1954 m. R. Velčas parašė knygą apie Dž. Birčą, JAV Oro pajėgų žvalgybos karininką ir baptistų misionierių. Būtent jo vardu jis pavadino draugiją, nes, atseit, Dž. Birčas buvo nežinomu antikomunistu ir pirmąja Šaltojo karo auka. Jis 1940 m. išvyko į misiją Kinijoje. 1945 m. jau po Antrojo pasaulinio karo pabaigos karo buvo sumuštas ir nušautas kinų komunistų.

²⁰⁾ Elise B. Bassin - amerikiečių sveikatos priežiūros specialistė iš Woburn’o (Masačūsetso valst.); tarp jos specializacijų yra ir odontologija. Ji išgarsėjo 2006 m. paskelbusi straipsnį, kad rado ryšį tarp fluoridų ir osteosarkomos vėžio,

²¹⁾ Phyllis Mullenix - amerikiečių odontologė, kuri pagarsėjo 1995 m. straipsniu apie natrio fluorido neurotoksinius poveikius žiurkėms. Baigusi Kanzaco medicinos centrą nuo 1977 m. dirbo Bostone, nuo 1982 m. pradėjusi dirbti Forsaito odontologijos ins-te, kur 1983 m. buvo įsteigtas Toksikologijos skyrius. Ji direktoriaus D. Hay buvo raginama neskelbti straipsnio, o vėliau dėl to straipsnio 1994 m. neteko darbo institute (pagal jos teigimą).

²²⁾ Frederick Sumner McKay (1874-1959) - amerikiečių odontologas, 1901 m. baigęs mokyklą Kolorado apylinkėse nustatęs, kad didelis fluoro kiekis geriamame vandenyje sukelia dantų rudavimą. Šį negalavimą tyrinėjo ištisus 30 m.

²³⁾ Grynas Blekas (Greene Vardiman Black, 1836-1915) – amerikiečių odontologas, žinomas savo dantų plombavimo principais. Tyrinėjo daugelį su dantimis susijusių temų, tame tarpe dantų fluorozę. Tarp jo išradimų yra kojomis varomas dantų grąžtas. Eksperimentavo su įvairiomis amalgamomis ir 1895 m. sukūrė „subalansuotos amalgamos formulę“, greitai tapusia standartu, išsilaikiusiu 70 m.

²⁴⁾ Henris Dynas (Henry Trendley Dean, 1893-1962) – amerikiečių odontologas, pirmasis Dantų tyrimų nacionalinio inst-to direktorius (1948-53), vandens fluoravimo tyrimų pradininkas ir propaguotojas.