Indijos mitai. Vartiklis: mitologija

Kūrinių valdovas Dakša išleido už Rudros vieną savo dukterų, Satę. Bet neužsimezgė draugystė tarp susigiminiavusių Dakšos ir rūščiojo dievo. Vienąkart išdidusis Dakša atvyko į dievų ir dangaus išminčių sueigą. Vos jam įžengus, visi atsistojo pagarbiai jo pasveikinti; sėdėti liko tik Brahma ir, be abejo, Rudra. Aišku, Dakša įsižeidė: "Kaip galėjo Rudra nepagerbti manęs, savo uošvio!" Ir jo širdy liko žento padaryta nuoskauda

Pasakojama, kad tais senais laikais, baigiantis aukso amžiui, kai dora pasaulyje pradėjo mažėti, Kūrinių valdovas Dakša dievų pageidavimu įsteigė pirmąjį aukojimą nuodėmėms išpirkti. Aukojimą jis atliko ant aukštojo Himavato kalno viršūnės, toje vietoje, kur prasideda ir nuo uolų žemyb krenta šventoji Gango upė, ir ten jis sukvietė visus Aditės sūnus dievus. Bet jis nepakvietė Rudros, nes ant jo tebepyko.

Sužinojusi, kad Rudrai nepaskirta aukos dalis, dorybingoji Satė, įsižeidusi dėl tėvo parodyto nepalankumo jos vyrui, puolė į laužą ir susidegino. Tada Rudrą apėmė baisus pyktis. Jis čiupo savo lanką ir nuėjo ten, kur dievai atlikinėjo apeigą. Kai jis ten pasirodė, sudrebėjo žemė, susiūbavo kalnai, nustojo pūsti vėjas ir degti ugnis, mėnulis ir žvaigždės nublanko ir pasaulį apgaubė tamsa. Išgąsdinti dievai puolė kniūpsti ant žemės. Rudra pervėrė auką strėle, ir ji, pavirtuse antilope, pakilo į dangų, kur tapo Mrigaširšos žvaigždynu. Ir dabar Mrigaširšos žvaigždyne galima įžiūrėti strėle perveretos antilopės galvą, o Ardros žvaigždyne - ją besivejantį laukinį medžiotoją.

Kai auka išnyko, dievai apmirė iš baimės. Įtūžęs Rudra puolė Aditės sūnus ir lanko galu išmušė kelių ir kaimenių saugotojui dievui Pušanui dantis; Bagai, lemiančiam žmonėms laimę, jis išmušė akis; saulės dievui Savitarui nutraukė spindulingąsias rankas. Sumaišty puldami į visas puses dievai sukėlė tokį triukšmą, kad nutrūko Rudros lanko templė. Tik tada jie išdrįso prie jo prisiartinti ir ėmė maldauti pasigailėjimo. Išmintingajam Angiro sūnui Brihaspačiui, dievų žyniui ir globėjui, pavyko Maloningąjį apraminti.

Rudra įmetė savo pyktį į vandenį, ir jis pavirto ugnimi, nuo kurios vanduo išgaravo. Jis grąžino Pušanui dantis, Bagai - akis, o Savitarui - rankas. Bet kalbama, kad nuo to laiko, Pušanui aukojama tik košė, kad laimingos lemties dievas Baga aklas, ir kad naujas auksines rankas Savitarui padarė jo brolis, daugelio nuostabių daiktų kūrėjas, dieviškasis meistras Tvaštaras. Ir šias rankas, auksinius spindulius, Savitaras lig šiolei rytais ištiesia virš visatos.

Pasakojama dar, kad Rudra nutraukė galvą pačiam Dakšai, kai įtūžęs triuškino dievus, ir paskui jos niekaip negalėjo rasti, - ir teko Dakšai pritaisyti ožio galvą.

Tada Rudra tarė Brahmai:
"Tu sukūrei mane pirmiau už šiuos dievus. Tai kodėl jiems skyrei aukos dalį, o man - ne?"
Ir Brahma įsakė, kad nuo šiol ir dievai, ir asurai aukotų Rudrai aukas, šlovintų jį ir garbintų.

Kai kas apie Dakšos aukojimą pasakoja kitaip. Sako, kad auka tada buvęs pats Kūrinių valdovas, kurį dievai norėję nubausti už sunkiausią nuodėmę. Jis negarbingais persekiojimais siekė savo tikros dukters, gražiosios Rohinės, ir vienąkart, kai ji buvo pasivertusi antilope, jis, pasivertęs ožiu, nusikalstamai su ja suartėjo.

Dievai patys pasikvietė Rudrą, kad jis nubaustų negirdėtą nusikaltėlį, ir už tai Rudra pareikalavo galios valdyti gyvulius ir žvėris. O kiti kalba, kad pats Rudra gimė iš šios kraujomaišos. Bet tai - jau labai senos sakmės, pamirštos senais laikais.

Paaiškinimai

Iš paskaitykite apie Rudros gimimą ir išvaizdą, kurių aprašymas pateiktas pagal Vedas, kurias siekia ir šis mitas apie Dakšos aukojimo sutrukdymą. Rudra, viena iš vyriausių dievybių jau Vedose atspindi labai archaiškus ikiarijinės mitologijos bruožus, o šis mitas atspindi Rudros kulto įtraukimą į Vedų ritualą, nors iš pradžių, matyt, jis nebuvo būdingas. Taip pat paskaitykite ir Rigvedos puslapį.

¹⁾ Satė, Dorybingoji, Mitas apie jos susideginimą siejamas su taip pat vadinamu viduramžių Indijos našlių sudeginimo papročiu. Satė buvo ir Šyva žmona (žiūr. mitą apie lingamo atsiradimą).
²⁾ Mrigaširša, Antilopės galva, trijų žvaigždžių žvaigždynas, iš dalies atitinkantis Orioną. Ardra atitinka Oriono Alfą. Paskaitykite ir graikų mitą apie Plejades ir Orioną, o taip pat apie apie Plejades esančią fotonų juostą.
³⁾ Pradžiapačio nusikaltimas. "Aitarėjos brahmane", 3 kn., aprašoma Pradžiapačio (brahmanuose tai pasaulio kūrėjas netapatus su Dakša) kraujomaiša su savo dukra, gražiąja aušros deive Ušase. Jo sūnūs dievai sukuria Rudrą ir suteikia jam pačias rūščiausias savo savybes kaip tik dėl to, kad nubaustų Pradžiapatį. Šioje versijoje pasirodo astralinė simbolika: Pradžiapatis tapatinamas su Mrigaširšos žvaigždynu, Rudra - su Ardros, o Ušasė - su Rohinės (Tauro) žvaigždynu. Tai rodo šio brahmano versijos ryšį su Dakšos epu. Dakša buvo mėnulio Zodiako žvaigždynų tėvas.

Mito apie Pradžiapačio nuopuolį atgarsis Dakšos mite - užuomina apie Dakšos ožio galvą. Kitur povedinėje literatūroje jis jau nesiejamas su Dakšos aukojimu, atspindinčiu seniausios epochos arijų genčių vyriausio dievo Rudros pradinį atsiskyrimą nuo bendro somos ritualo. Vienintelis Rudros-Šyvos pykčio motyvas - paniekinimas dievų, nepakvietusių jo į aukojimo apeigas.

"Kaušitakio brahmane", 6 kn. kraujomaišos versija kiek kitokia. Ten Pradžiapačio sūnūs dievai pamato rytuose pasirodžiusią savo sesrį Ušasę, ir iš jų tuo metu išsiliejusios ir Pradžiapačio į aukso puodą surinktos sėklos gimsta tūkstantkojis dievas - Rudra.
⁴⁾ Rohini - Tauro žvaigždynas.

Vyresnieji Kašjapos vaikai, Brahmos vaikaičiai, buvo jo trijų vyresniųjų žmonų - Dakšos dukrų - pagimdyti asurai ir dievai [Devai]. Kitos jo dešimt žmonų davė gyvybę įvairiems ir skirtingiems padarams, apsigyvenusiems žemėje, dangyje ir požemio pasauliuose.

Surasa pagimdė didžiulias pabaisas drakonus, Arišta tapo varnų ir pelėdų, vanagų ir kirslių, papūgų ir kitų plunksnuočių pramote, Vinata pagimdė didžiulius saulės paukščius suparnus, Surabė - karves ir arklius; ir dar daug dieviškų ir demoniškų būtybių pagimdė kitos Kašjapos žmonos, Dakšos dukros. Kadru tapo nagų, o Munė gandarvų motinomis.

Kašjapos ir Kadru vaikai nagai, milžiniški slibinai, apsigyveno požeminiame Patalos pasaulyje, kur pasistat4 nuostabius auksu ir brangakmeniais žėrinčius rūmus. Išmintingasis slibinas Vasukis tapo nagų karaliumi ir valdė jų požeminį, kupiną žemėje nematytų brangenybių Bogavačio miestą. Kai kurie iš nagų apsigyveno požemio vandenyse, upėse ir okeano dugne, Varūnos karalystėje.

Slibinai gyvena ir žemės paviršiuje, kur saugo brangenybes ir lobius. Karališkieji trigalviai, septyngalviai ir dešimtgalviai slibinai valdo nesuskaičiuojamus turtus; jų galvos vainikuotos brangiomis karūnomis, jie galingi ir išmintingi; didžiosios nagų genties vadai pelnė dievų draugystę ir malonę.

Kašjapos ir Munės vaikai gandarvai gyveno padangėse. Kadaise jie buvo somos globėjai ir laikė ją savo žinioje. Bet paskui ją prarado. Gražbylystės ir išminties deivė Sarasvatė, Dakšos dukra, sužavėjo gandarvus ir išviliojo iš jų somą. Gandarvai norėjo pasilikti gražiąją Sarasvatę vietoj somos, bet ji pabėgo nuo jų pas dievus, kur ją traukė širdis.

Dandarvų draugėmis tapo pirmykščiuose okeano vandenyse gimusios žaviosios mergelės apsarės, kerinčios dievų ir mirtingųjų akis - jos tapo Indros karalystės šokėjomis. O patys gandarvai, amžinai jauni ur gražūs dangaus erdvių genijai, žinantys dieviškąsias paslaptis ir nubrėžiantys žvaigždžių kelius, tapo tos karalystės dainininkais bei muzikantais ir žavėjo dievus liutnų muzika ir nuostabiu giedojimu. Saldžiabalsiai ir kerintys jie gieda ant tų kalnų, kur nerūpestingai linksmindamiesi leidžia laiką dangaus gyventojai, - ir iš dangaus kartais girdėti gandarvų balsai.

O kartais giedrią dieną skaidriame ore mirtingieji išvysta vaiduoklišką miestą su aukštais rūmais ir bokštais. Tai gandarvų miestas, - ir kalbama, kad nelaimė ištinkanti tą, kurs netyčia jį pamatąs.

Ir nagai, ir gandarvai panorėję galėjo keisti savo pavidalą ir dažnai pasirodydavo pasivertę žmonėmis. Dažnai žemės karaliai ir didvyrei vesdavo nages - nepaprasto grožio mergeles, kurios iš prigimties buvo gyvatės. O geidulingieji gandarvai ypač pavojingi mirtingosioms moterims - jie persekioja jas ir gundo savo kerinčia išvaizda ir nuostabia liutnių muzika; apsarės taip pat pasirodo žemėje gundyti mirtingųjų vyrų. Kartu su vestuvių apeigų dievais ir globėjais - ugnies dievu Agniu⁶⁾ ir mėnulio dievu Soma - kiekvienose žmonių vestuvėse nematomi dalyvauja ir gandarvai, kaip slapti jaunikio varžovai, - ir visada reikia saugotis jų žabangų.

Kadaise karaliaus Višvavasaus vadovaujami gandarvai užpuolė savo gentainius nagus jų požemio karalystėje, juos nugalėjo ir atėmė iš jų brangenybes ir lobius. Nagui paprašė Višnaus užtarimo. Šis nusileido į požemio karalystę, išvijo iš ten gandarvus ir grąžino nagams jų turtus. Tūkstantgalvis visatos slibinas, Vasukio brolis Šeša, dar vadinamas Ananta (Begaliniu), tapo Višnaus draugu ir palydovu. Plaukiojantis visatos vandenų paviršiuje, jis nuo to laiko yra Višnaus guolis ir atrama didžiajam dievui ilsėtis ir miegoti.
Apie tai žr. taip pat tekstą apie Višnaus guolį.

Paaiškinimai

"Rigvedoje" gandarva - padangėse gyvenanti dvasia (vaivorykštė, palyginimui iranėnų Gandareva - drakono vardas), sauganti somą. "Atarvavedoje gandarvai kartu su apsarėmis yra blogos miškų ir vandenų dvasios (dažnai zoomorfinio pavidalo), primenančios viduramžių krikščioniškosios demonologijos sukubus ir inkubus (ar graikiškuosius kentaurus). Nagai atsiranda tik povedinėje mitologijoje.

¹⁾ Skirtinguose tekstuose iš Kašjapos kilusių būtybių geneologija labai nevienoda ir nevientisa. Beveik visose versijose Vinata - paukščių suparnų, o Kadru - slibinų nagų motina. Arišta arba kai kurių sparnuočių arba gandarvų motina; Kapila - karvių, bet taip pat gandarvų bei apsarių; Munė - gandarvų, bet kartais - apsarių. Dar minimos Simhika - Rahaus ir kitų užtėmio demonų motina; Dabaju - Vritros ir kitų drakonų motina; Kroda - pykčio demonų motina ir t.t.
²⁾
Patala - bendras septynių požemio sričių, kuriose gyvena nagai ir demonai, pavadinimas.

³⁾ Sarasvatė Vedose upės deivė, Sarasvatės upės, Vedų epochos laikais ribojančios arijų genčių gyvenamąsias vietas ir laikomos šventa. Vėliau sutapatinama su deive Vače, kalbos personifikacija, - epo periode ji tampa išminties ir iškalbos deive, vadinama Brahmos dukterimi, bet dažniau jo žmona arba Dakšos dukra. "Šatapatos brahmane" Vačė, dievų prašoma, išviliojo iš gandarvų somą.
Plačiau žr. >>>>>

⁴⁾ Apsarės arba apsarasės ("judančios vandenyje") panašios į europiečių nimfas, najades ar undines. Į dangaus sritį papuola vėliau, kur tampa Indros karalystės šokėjomis ir kurtizanėmis (kaip arabų hurijos). Jos atsirado okeano garsiojo plakimo metu (kituose šaltiniuose - iš Dakšos dukros Rambos).

⁵⁾ gandarvų miestas (Gandarvapura) atitinka europietišką Fata Morganą.

⁶⁾ Agnis (sankr. „ugnis“) – senovės indų ugnies (namų židinio, aukuro) dievas, žmonių ir dievų tarpininkas. Agnis yra Indros brolis dvynys, viena aukščiausių dievybių Vedose. Himnu jam prasideda beveik visos 10 Rigvedos knygų.
Jis vaizduojamas kaip senas, dvigalvis ir trikojis vyras su 7 rankomis, 6 akimis ir 4 ragais, raudonais drabužiais, perjuostas „šventuoju raiščiu“. Jo vėliava - dūmai, o jį lydi arba neša - avinas.

Vivasvato sūnus Manu, netikras Jamės brolis, apsigyveno žemėje nuošalioje buveinėje netoli pietinių kalnų. Vieną ankstų rytą, mazgodamas rankas, kaip tai daroma iki šiol, sugavo atneštame praustis vandenyje mažą žuvytę. Ji jam tarė:
- Palik mane gyvą, ir aš tave išgelbėsiu.
- Nuo ko tu mane gelbėsi?, - nustebęs paklausė Manu.
- Bus tvanas, ir žus visi padarai. Nuo to aš tave ir išgelbėsiu.
- O kaip man tave išgelbėti?
- Mums, žuvims, kol mes tokios mažos, visur gresia mirtis. Viena žuvis praryja kitą. Tu iš pradžių laikyk mane ąsotyje, o paskui paleisk į kūdrą. O kai dar didesnė užaugsiu, nunešk mane prie jūros ir paleisk į laisvę, nes tada man jau visai nebegrės mirtis.

Manu taip ir padarė. Greit ji užaugo ir tapo didžiule žuvimi džaša su ragu ant galvos; o tai pati didžiausia iš žuvų. Ir Manu paleido ją į jūrą. Tada ji pasakė:
- Tokiais ir tokiais metais bus tvanas. Tu pasidirbk laivą ir lauk manęs.

Ir tais metais Manu pasidirbdino laivą. Prasidėjus tvanui, jis įlipo į laivą ir žuvis atplaukė pas jį. Manu, paklausęs jos patarimo, pasiėmė įvairių augalų sėklų. Paskui jis pririšo laivą prie žuvies rago, ir ji greit nutempė jį per šėlstančias bangas. Nebesimatė žemės ir iš akių išnyko pasaulio šalys. Aplink buvo tik vanduo; ir Manu su žuvimi buvo vieninteliai gyvi padarai šiame vandens chaose. Įtūžę vėjai blaškė laivą į visas puses, bet žuvis vis plaukė ir plaukė pirmyn, kol atplukdė prie aukščiausio Himalajų kalno. Tada ji pasakė Manu:
- Aš tave išgelbėjau. Pririšk laivą prie medžio. Bet būk atsargus, vanduo gali tave nunešti.

Manu paklausė žuvies patarimo. Nuo to laiko ši vieta šiauriniuose kalnuose vadinama "Manu nusileidimu". O tvanas paskandino visas gyvas būtybes. Liko vienas Manu pratęsti žemėje žmonių giminės.

Pateikiama pagal 'Šatapatos brahmano' knygą. "Mahabharatoje" žuvis laikoma dievo Brahmos įsikūnijimu. O Puranuose ji jau dievo Višnu įsikūnijimas.

Ašvinai (arklininkai) – Vedų dieviški dvyniai, raiteliai; Saranjos (debesų deivės ir saulės dievo Sūrjos (Vivasvato pavidalu) žmonos) sūnūs.. Yra dievų gydytojai, Ajurvedos globėjai. „Rigvedoje“ jiems skirti net 54 himnai. Jie gelbėtojai, padedantys varge, atnešatys dovanas ir turtus, arklius, galvijus, vaikus... Susiję su medumi ir su soma.

Simbolizuoja aušrą ir saulėlydį. Pažadinti Ušasės, jie rieda dangumi virš pasaulio aukso vežimu pasikinkę arklius, paukščius (erelį, gulbes, sakalus) ir t. t., arba plaukia šimtairkliu laivu, o juos lydi Surja. Per dieną apkeliauja Visatą ir veja tamsą.

Ašvinai vaizduojami jaunais, stipriais, gražiais; jie greiti, mitrūs, galingi, įgauna įvairias formas. Svarbiausia jų ypatybė – buvimas poroje. Vienas žinomiausių siužetų yra kaip Ašvinai kartą pamatė gražuolę Sukanją, išlipančią po maudynių iš vandens, ir pasiūlė jai pasirinkti sau iš jų vieną vyrą. Sukanja atsisakė, nes ji jau buvo ištekėjusi už nukriošusio atsiskyrėlio Čjavanos. Tada Ašvinai atjaunino Čjavaną ir kartu su juo išlipo iš ežero gražuolių pavidalais, ir jų nebuvo galima atskirti vieną nuo kito. Pagal slaptą ženklą Suranjai vis dėlto pavyko atskirti Čjavaną. Čjavana atsidėkodamas pasidalino su Ašvinais savo somos atsargomis, ir tai supykdė Indrą.
Ašvinai dalyvauja Indros ir jo buvusio draugo asuros Namuči dvikovoje. Ašvinai pagamino Indrai vaistą, kurio dėka jam sugrįžo jėgos. Ašvinai išgelbėja Indrą ir tada, kai šis išgeria per didelį somos kiekį, nužudęs Višvarupą.

Aahana (iš sanskr. „ryto šlovė“; „tai, kas nesunaikinama“, „vidinė šviesa“) – „pirmas Saulės patekėjimas, aušra“ deivės Durgos epitetas.

Durga (iš sanskr. „nepasiekiamoji“) - indų dievybė, viena iš karingų Devės (Šaktės) formų, šaktizme garbinama kaip Deivė Motina. Durgos kultas ypač populiarus Bengalijoje. Jos kultas greičiausiai atėjęs iš Himalajų, Vindhjų tautų (šabarų, barbarų, pulindų) mitologijos, kur buvo garbinama augalijos, gamtos jėgų, karo deivė ir buvo inkorporuota į brahmanistinę mitologiją kaip visagalio laiko (Kali), pirmykštės gamtos energijos (šaktės) deivė. Durga laikoma materialiosios visatos (prakritės) valdove. Jos fizinė išvaizda yra gąsdinanti ir dažniausiai ji vaizduojama su dešimčia rankų. Ji raita ant nuožmaus, herojiškumą simbolizuojančio liūto. Durga apsireiškia daugeliu pavidalų ir turi daug vardų, iš kurių Kali yra nuožmiausia deivės forma. Savo žygdarbius (nužudė asurus, pasirodė dievui Ardžunai prieš Kurukšetros mūšį) Durga atliko deivių Kali, Čhinamastos ir kitais pavidalais. Kartu ji ir Šyvos žmona. Ji turi 4 vaikus: Kartikėją, Ganešą, Lakšmę ir Sarasvatę.