Senieji sankskrito raštai. Vartiklis

Vedos - bendrinis vardas žymintis seniausiąją indiškąją literatūrą (RigVedą, Jadžurvedą, Samavedą ir Atharva vedą). Kiekviena iš tų knygų yra sudaryta iš dviejų dalių: mantra ir brahmana. Vedomis įprasta vadinti mantriškąją (arba himnų) dalį - ypač Rigvedos. Pasiskaitykite keletą RigVedos himnų.

Rigvedą siūlyčiau laikyti vienu iš svarbiausiųjų dokumentų, kuri išliko mums iš ankstyvojo žmogiškosios minties vystymosi laikotarpio, kai eleusiniečių ir orfiečių paslaptys jau buvo beišnykstančios, kai dvasinės ir psichinės žmonių rasės žinios nuslėptos. Tad dabarties yra sunku nustatyti [tiesą] (pro konkrečių ir materialių veikėjų ir simbolių šydą, kuris slėpė esmė nuo nemokšų ir kas buvo atskleidžiama pašvęstiesiems). Vienas iš pagrindinių mistikos principų buvo žinių šventumas ir slaptumas bei tikrasis pažinimas iš Dievų.

Vedos … yra žinios, dar mažai įtvirtintos proto ir filosofijos terminuose. Tai poetų ir „šviesuolių“ kalba, kurioje visa patirtis yra tikra, gyva, jusli ir net praktinė - dar ne mąstytojų ir sistemintojų, kuriems minties ir sielos realijos tampa grynomis abstrakcijomis.

Vedų rišiai tikėjo, kad jų mantras su slaptomis žiniomis įkvėpė aukštesnieji sąmonės klodai. Tikrąją Vedų žodžių prasmę galėjo žinoti tik išminčius ar mistikas… Sanskrito kalboje vienas žodis turi po keletą reikšmių… Rišiai buvo ne tik pranašai, bet it išminčiai. Jie meditacijos metu regėjo daiktus savo vizijose (dažnai kaip simbolinius vaizdus)… Visi mistikai iš prigimties yra simbolikai ir net fizinius daiktus reiškinius regi kaip simbolius, turinčius vidinę prasmę ir realijas. (Šri Aurobindo. Vedų paslaptis).

Pažinimo dalys

Pagal Vedas yra tik trys priežastys, skatinančios žmones ką nors veikti: Troškimas, Nežinojimas ir Žinojimas. Troškimas yra tai, ką žmonės vadina mąstymu, kitaip „smegenys“. Pagal Vedas, Troškimas gimė iš Nežinojimo pirmiausia. Jis negimsta, pamačius trokštamą objektą. Jis atsiranda anksčiau – ir yra trokštamo objekto priežastis.

Žinojimas, besirandantis smegenyse ir susijęs su atmintimi, išreiškiamas per Kalbą (vak), nes pasakoma tai, kas žinoma. Bet žmonės iš tikro nežino nei daiktų, nei savo paties tikrosios prigimties. Taip yra todėl, kad daiktai, pamatomi gayatra samos pirmajame utgitha etape (atsimenate, „Akis yra utgitha“). Jie nesusiję su vaizdais tolimesniuose mąstymo etapuose, nes juos skiria daugybė įvykių, tarp kurių yra ir Nežinojimas. O savęs žmonės negali pažinti, nes tas žinojimas neišreiškiamas jokia kalba.

Nežinojimas niekur nepažinus, Troškimas yra tiltas tarp jo ir Žinojimo. Tik Kalba yra žinoma žmonėms, bet ir jos prigimtis nepažini. Tai nusako, kur kas yra. Nežinojimas yra didžiausias, nes begalinis. Žinojimas mažiausias, nes ribotas. Trokštamas yra tarp jų.

Vedų kiltis

Mąstymas (manas), kuris yra Troškimas, yra jadžurvedos priežastis, nevaldoma nervų sistema, kuri yra Nežinojimas ir perteikiama per prana arba ana, yra sama veda priežastis. Tai, ką žmonės laiko įpročiais, o Vedos vadina Kalba, Žinojimas, yra Rigveda.

Apmąstykime Rk, sama ir jadžus. Įsivaizduokime žmogų kaip kriauklę. Aplinka viduje yra santykinai rami, nes saugoma kriauklės dėsnių. Aplinka išorėje pilna įvairių pavojų – bent taip atrodo iš vidaus.

Jei kriauklėje padarysime skylę, per ją pradės plūsti informacija – tai Rk. Kai tą informaciją priima ir apdoroja, vyksta mokymasis. Informacijos įsisavinimas yra sama, o skylės padarymas – jadžus.

Tai Vedantos filosofijos šaltiniai (apie jas skaitykite šiame puslapyje). Laiko, kad vienintelė tiesa ir universalioji egzistencija yra kažkur ir prieinama patirčiai (bet ne proto tyrimams). Toji universalioji egzistencija, nepaisant jos pasireiškimų ir formų įvairovės, yra Viena - esme ir kilme. Ir egzistuoja nepažini esybė, Brahmanas, į kurį ji gali būti supaprastinta, iš kurios ji kilo ir kurioje egzistuoja.

Kiek buvo Upanišadų yra nežinoma. Išliko 108-ios, kurių ilgis yra nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žodžių. Kai kurios (ar jų atskiri skyriai) parašytos proza, kai kurios eilėmis. Stilius ir pateikimas kartais kinta net vieno rašinio viduje - kartais paprasta kalba, kartais subtiliomis ir abstrakčiomis užuominomis, kartais - dialogu. Nieks tikrai nežino nei kas nei kada jas parašė. Šešiolika jų Samkara laikė autentiškomis. Savo raštuose jis citavo šešias, o dar 10-čiai jis parašė komentarus. Tai Isa, Kena, Katha, Prasna, Mundaka, Čandogija, Mandukija, Brihadaranijaka, Aitrėja ir Taitirija. Lietuviškai dar galime pasiūlyti pasiskaitinėti Ganapati upanišadą (Ganešos pagarbinimą) bei Kandogija upanišadą (apie OM mąstymą) (Pagal Svami Prabhavananda. Indijos dvasinis palikimas).

Aitrėja upanišada yra viena svarbiausių ir susijusi su RigVeda. Ji aptaria Savęs (Atmano), kaip Visatos esmės, kuri yra gryna sąmonė, pažinimą. Pagal ją Visa kilo iš Indros ir Pradžiapačio.

Brihadaranyaka upanišada yra „mokymas giraitėse“. Tai ilgiausia ir seniausia iš upanišadų susidedanti iš Gardžijos ir karaliaus Adžatasatru, Vadžvavalkijos ir Maitrėjos bei karaliaus Džanakos pokalbių. Ji susijusi su Sukla Jadžurveda ir pirminė paskirtis aiškintis egsoterinius ir esoterinius žirgo aukos aspektus.

Čandogija upanišada yra pasakojimas apie Svetaketu - berniuką, kurį tėvas pasiuntė mokytis. Jam grįžus tėvas su juo kalbasi apie tai, ką jis išmoko. Ji - švestinė iš Samaveda; jos pavadinimas kilęs iš čandoga (Samavedos giesmių giedotojo). Jos autorystė priskiriama žyniui Aruniui.
Čhandogja upanišada sudaryta iš 10 dalių. Kūrinyje nagrinėjamas kosmoso prigimties, mitologijos klausimas, daug dėmesio skiriama liturgijos vidinei prasmei. Čhandogja Upanišada žymi tuo, kad čia pirmą kartą minimas (6.8.7) bei aiškinamas Tat Tvam Asi („tat tu esi“) principas. Jos svarbą parodo ir tai, kad ji cituojama „Vedanta sutrose“; ji yra viena svarbių vedantos šaltinių.

Katha upanišada yra pasakojimas apie Načiketą, kuris gali pateikti tris prašymus Jamai, mirties dievui. Paskutinis noras - sužinoti, kas yra anapus mirties, Absoliuto, Brahmano.
Skaitykite Katha upanišada

Kena upanišada aiškinasi minties-sąmonės ryšį su Brahmano sąmone. Materialusis pasaulis egzistuoja tik kaip vidinio pasaulio ir gyvenimo realybė. Pagal tai, kaip mūsų suvokimo priemonės mums pateikia išorinį pasaulį, tokio lygio tr yra mūsų materialusis pasaulis ir gyvenimas. Pasaulis yra toks, kokį jį priima mintis ir jausmai. Kena upanišada klausia: kas yra tie vidiniai instrumentai? kokia ta psichinė veikla?Ar tai paskutinė riba, aukščiausioji ir paskutinė galia? Ar toji mintis yra viskas ar žmogiškoji egzistencija tėra uždanga - kažko didingesnio, galingesnio, tolimojo ir dar sunkiau suvokiamo? (pagal Sri Aurobindo, Upanišados)

Sandilija upanišada talpina dialogus tarp išminčių, Atharvano ir Sandilijos. Aptariami 8 jogos etapai ir tvirtinama, kad galutinis rezultatas yra pasiekti Brahmano būseną.

Švetašvatara upanišada – viena iš 11-os Mukhijos kanono (pagrindinių) upanišadų; eiliuota, sudaryta iš 6 dalių. Datuojama 5-3 a. pr.m.e. ir priskiriama Juodajai Jadžurvedai. Pavadinimas siejamas su išminčiumi Švetašvatara („baltasis mulas“) arba, pagal kitą versiją, reiškia „tyras jutimas“. Ji pabrėžia devocionalų (bhakti joga); joje yra šaivizmo elementų (tai pirmasis tekste, kuriame jie pateikiami sistemingai), minimas dieviškasis asmuo Išvara, o Rudra joje iškeliamas iki aukščiausios dievybės lygio. Joje bandoma susieti filosofines idėjas ir to meto aplinkoje egzistavusias religines praktikas. Ji glaudžiai su susijusi su „Bhagavat Gita“, kuri išvystė Švetašvatara upanišados idėjas. Ankstyviausius jos komentarus parengė Šankara.
Taip pat skaitykite >>>>>

Tedžobindu upanišada (Spindinčiojo taško upanišada) – nežymi upanišada iš Muktikos kanono, priskiriama 5-ių bindu upanišadų grupei, siejamai su Atarva veda. Laikoma, kad ji sukurta maždaug tuo pačiu laiku kaip ir „Mahabharatos“ didaktinės dalys; dažnai datuojama maždaug 100 m. per.m.e. -300 m. laikotarpiu. Visos šios bindu upanišados skirtos specialiai su meditacija susijusiai jogos praktikai. Ji nurodo medituojančiam sutelkti dėmesį į Atmaną kaip švytintį tašką. Kaip ir dauguma su joga susijusių upanišadų, ji eiliuota.

Tai Mahabharatos dalis, susidedanti iš 18 skyrių ir priskiriama 5-2 a.pr.m.e. laikotarpiui. Tai dialogas tarp Šri Krišnos (dieviškosios inkarnacijos) ir jo draugo Ardžunos, mokomo, kaip pažinimo, atsidavimo, meditacijos ir nesavanaudės veiklos dėka susilieti su aukščiausiąja Realybe (pagal Ramakrišna. Vedantos žodžių knyga). Skaitykite Bhagavad-Gita pradžią.

Tai Isvarakrišna parašytas Kapilos įkurtos Samkhijos filosofijos veikalas. Tai 70 sakinių (swarna saptati) 3 a. kūrinys.

Glaustas Patandžalio parašytų aforizmų ar sutrų rinkinys iš to, kad žinoma kaip Radža joga.

Radžajoga siekia ne kūniškojo, bet dvasiškojo išsilaisvinimo ir tobulumo, emocinio ir jausminio susivaldymo, visų lygių mąstymo ir sąmonės kontrolės. Ji sutelkia dėmesį į citta, tą sąmonės dalį, kurioje visa kyla, ir siekia (kaip Hatha joga su fiziniu kūnu) jos grynumo ir nusiraminimo. Pirminiai radži jogos veiksmai yra atidi saviaukla, kai teigiama minties veikla pakeičiama nevaliais judesiais, kurie būdingi žemesniosioms būtybėms. Išsižadant visų egoistinių siekimų, atsisakant jokios žalos kitiems, jausmų ir minties tyrumu, nuolatine meditacija ir atsidavimu dieviškajam Purušai, tikrajam minties karalijos valdovui, pasiekiama minties it širdies tyra, švari būsena.

Tačiau tai tik pirmas žingsnelis. Įprastinė minties ir jausmų veikla visiškai pavergiama siekiant, kad siela galėtų netrukdomai pakilti į aukštesniuosius sąmonės lygius ir pasiekti tobulos laisvės ir susivaldymo būseną. (pagal Šri Aurobindo. Joga sintezė)

Išminčiaus Valmikio sukurtas seniausias eiliuotas maždaug 50 tūkst. eilučių apimties sanskrito epas, priskiriamas maždaug 500 m.pr.m.e. Ramajana aprašo Šri Rama gyvenimą: ištrėmimą iš Ajodhijos, gyvenimą miške su žmona Sita, Sitos pagrobimą, Rama ir sąjungininkų karą su pagrobėju Ravanu, Ravano užgrobimą ir Sitos išlaisvinimą, Ramos, kaip valdovo, sugrįžimą į Ajodhiją, Ajodhijos gyventojų Sitos apšmeižimą ir jos ištrėmimą iš karalystės, jos išteisinimą ir įžengimą į dausas, kur ji susijungė su Rama. Keletą ištraukų iš oro mūšių Ramajanoje skaitykite šiame puslapyje. (Pagal Ramakrišna. Vedantos žodžių knyga).

Ramajanoje mažiau filosofijos, o daugiau poetinės minties, daugiau menininko, mažiau sutvėrėjo. Visas pasakojimas sklandus ir nėra nukrypimo nuo temos. Itihasa, senovinė legenda susijusi su sena Indijos dinastija, papildyta detalėmis iš mitų ir folkloro. Siužetas panašus į Mahabharatos, tačiau daug paprastesnis ir grynesnis - dieviškųjų galių susikirtimas su gėrio ir blogio apraiškomis žemiškajame gyvenime.

Iš vienos pusės piešiama ideali civilizacija su dieviškąją tvarka ir morale, gyvenanti darnoje su Dharma; iš kitos - laukinės ir amorfinės žmogiškojo egoizmo jėgos ir žiaurumas. Jos susiduria, kad parodytų dieviškojo žmogaus pergalę prieš Rakšašą (pagal Šri Aurobindo. Indų kultūros pagrindai).

Tai ilgiausia pasaulyje poema, kurios autoriumi laikomas išminčius Vyjasa, kuris mokė Vaisampajaną, kuris perskaitė ją viešai didžiosios karaliaus Džanamedžajos, Ardžunos (vieno iš poemos veikėjų) pirmgimio, aukos metu. Poemoje aprašomas didysis vidaus brolžudiškas mūšis Kuru karalystėje, vykęs Kurukšetros lauke (netoli dabartinio Delio).

Tai ne atskiro asmens, o visos tautos išraiška - tarsi savotiška šventykla. Poemoje dominuoja Dharmos idėja. Išlaikoma griežta vediškoji tradicija skirianti dieviškąją tiesą, šviesą ir vienybę nuo tamsos ir susiskaldymo bei apgaulės - ne tik dvasinėje, religinėje ir vidaus plotmėse, bet ir išorinėse proto, moralės ir gyvybinėse apraiškose. Tai senasis Devų ir Asurų, Dievų ir Titanų priešprieša - tik išreikšta žmogiškojo gyvenimo terminais. (Šri Aurobindo. Indų kultūros pagrindai).

Pažodžiui „senieji“ - bet kuri iš 18 knygų, priskiriamų išminčiui Vyjasai, kuris populiarino Vedų dvasines tiesasiliustruodamas jas pavyzdžiais iš dieviškųjų inkarnacijų, šventųjų, karalių, pasišventusiųjų - tiek istorinių, tiek mitinių veikėjų.
Manoma, kad sukurti 1-me tūkstantm. pr.m.e.; dauguma išlikusių tekstų iš 7 a. Dabartinį pavidalą puranos pradėjo įgauti Guptų valdymo laikotarpiu (320–500) m., kai ėmė sparčiai plėtotis teistiniai vaišnavizmo ir šaivizmo sąjūdžiai. Pagal tradiciją, Kali jugos pabaigoje rišis Vjasa sudarė vieną Puraną ir ją perdavė savo mokiniui Lomaharšanai, kuris ją padalijo į 6 dalis savo 6 mokiniams, savo ruožtu toliau dalijusiems puranas. Nors puranose dominuoja pasaulio, žmogaus sutvėrimo, dievų istorijos, laiko samprata, tačiau kartais yra skyrių, skirtų politikai, filosofijai, architektūrai, ritualams, leksikai ir kt. Taip pat aprašoma ne tik tolima senovė, bet ir puranų laikmečio įvykiai, susiję su to meto valdovų giminėmis.

18 pagrindinių puranų (Mahapuranas) suskirstytos į tris grupes, atitinkančias tris gunas:
Radžasinės, kuriose aukštinamas Brahma;
Satvinės - kuriose aukštinamas Višnus;
Tamasinės - kuriose aukštinamas Šyva.

Tai penktoji purana (dar vadiname Šrimat bhagavata) pagal ilgį, tačiau ji yra pati įtakingiausia. Iš pradžių buvusi kaip vaišnava, vėliau paveikta Višnu puranos. Tad ir aprašo Višnu inkarnacijas, kurių viena buvo Krišna. Tai išbaigtas bhakti darbas apimantis pasakojimus apie Viešpaties bhagavaghas (garbintojus). „Metafizinis ir dvasinis Vedų ir Upanišadų palikimas sumaniai sujungtas su pankaratras agaminiais papročiais įjungiant net ir ne arijų genčių pažinimus“ (G.V. Tagorė. Senieji Indijos papročiai ir mitai, t.7)

Tai šventoji giesmė Deivei Motinai dar žinoma kaip Durgasaptasati ar Čandi. Tai deivei Durgai skirta poema, esanti 5-7 a. sukurtos „Markandėjos puranos“, dar vadinamos „Čandymahatmja“, dalimi (81–93 skyriai). Tradicija jos autoriumi laiko Markandėją. Ją sudaro 700 posmų, suskirstytų į 13 dalių; aprašoma Durgos pergalė prieš demoną buivolą Mahišą. Čia ji labai nuožmi ir negailestinga, tačiau laiku ji pasireiškia kaip Lakšmi, palaikanti kūrybinę veiklą ir laimę. Tai vienas svarbiausių šaktistinių tekstų, ypač populiarus rytinėje Indijoje - Bengalijoje, Orisoje, Nepale; kasdien skaitoma šaktų šventyklose ir rečituojama per Durgos pūdžos šventę. Mokslininkai ją laiko viduržemių bandymu vediškąjį vyriškąjį panteoną sujungti su Deivės Motinos kultu. Nors ir turi filosofinį pagrindą, tačiau poema skirta garbinti, o ne apmąstyti abstrakčius dalykus.

Pastaba: Laikai yra iki Kristaus gimimo

Indija	Kinija	Vakarai
9-8 a. Magadhos karalystės susikūrimas Brahmanų galybė Vedos. Ankstyvosios upanišados 7 a. Brahmanų kova su kšatrijais	1122 m. Šan karalystės žlugimas; Čžou karalystė 781 m. Čžou karalystės žlugimas 680 m. Y-bo epocha	10 a. karalius Dovydas 8 a. Iliada, Odisėja Amos ir Isaja 627 m. Josijos reformacija Graikų lyrika
642 m. Sisynagi dinastijos pradžia 6 a. Upanišados 599-528 m. Mahavira Džina 563 m. Budos gimimas 545-491 m. karalius Bimbisaras 533 m. Buda – atsiskyrėlis 525 m. Sanghos sukūrimas 486 m. Budos mirtis 326 m. Aleksandras Didysis Indijoje 321 m. karalius Čandrogupta 272 m. Budizmo išplitimas	Lao Czi 551 m. Konfucijaus gimimas 528 m. Konfucijaus veiklos pradžia Dao de czin 497 m. Konfucijus tampa gubernatoriumi 479 m. Konfucijaus mirtis 479-381 m. Mo-czi 321-289 m. Men-czi 213 m. prasideda konfucianizmo persekiojimas	6 a. Jonijos filosofija Jeremija Graikija: dionisizmas Pitagoras 5 a. Ksenofanas, Heraklitas, Anaksogoras