Indijos filosofijos sistemos. Vartiklis

Indijos filosofijos sistemos
Indai visą savąją senąją literatūrą skirstė į dvi dalis, iš tikro žyminčias du laikotarpius: šruti, t.y. išgirstą, kas nebuvo priskiriama kokiam nors asmeniui (žmogiškajam ar dieviškajam) ir smriti, t.y. atsimenamą, visad laikomą asmens kūriniu. Šruti vėliau įgavo apreiškimo (kaip kad mes jį suprantame) statusą, o smriti apėmė viską, kam pripažįstamas tik žmogaus autoritetas – tad kilus prieštaravimui tarp jų, pirmenybė iškart atiduodama šruti.

Taip pat skaitykite Kaip suprantu indų filosofiją?

Bendrosios filosofinės idėjos
Tai, kad tos pačios idėjos sutinkamos beveik visose senovės Indijos mokyklose, leidžia manyti, kad buvo tam tikras bendras filosofinis „laukas“, kuriame jos subrendo ir iškilo. Be to reikia prisiminti, kad pradžioje filosofija ilgą laiką gyvavo neužrašyta, ir buvo perduodama parampara, nenutrūkstama grandine iš kartos į kartą. Apie šį periodą sunku spręsti, nes galime remtis tik rašytiniais šaltiniais.
1. Sansara
Žinomiausia jų – metempsichozė¹⁾, o indiškai - sansara - sielų persikėlimas. Indui sielos persikūnijimas po mirties toks akivaizdus, kad jam nieko ir aiškinti nereikia. Niekur (nei senovėje, nei dabar) nerasime bandymų įrodyti ar paneigti tą idėją. Jau upanišadų laikais skaitome apie sielas, atgijusias gyvūnų ar augalų kūnuose. Graikijoje panašią nuomonę turėjo Empedoklis – ir neaišku, ar jis idėją pasiėmė iš egiptiečių, ar Pitagoras ir jo mokytojas Ferekidas parsinešė iš Indijos. Bet gali būti, kad atskiros tautos pačios priėjo tokios idėjos: italų, keltų, skitų tautose yra tikėjimas metempsichoze, o jos žymių aptinkama ir pas „necivilizuotas“ Amerikos, Afrikos ir Rytų Azijos tautas. Beje, Indijos sankhjos filosofijoje, jei puruša versim kaip „siela“ (o ne Aš), tada persikūnija ne puruša, o sukšmašarira²⁾ (subtilus, nematomas kūnas). Aš visad lieka neliečiamas, paprastas stebėtojas, kurio aukščiausias tikslas ir yra būti pripažintam, kad jis aukščiau ir nepriklausomas nuo nieko, kas kyla iš prakriti, gamtos.
2. Sielos nemirtingumas
Sielos nemirtingumas irgi bendra indų filosofijos koncepcija, kuriai nereikia įrodymų - nors Brihaspati pasekėjai ir neigia būsimą gyvenimą.
3. Pesimizmas
Yra linkusių kaltinti indus pesimizmu. Jei ir yra tame kažkiek tiesos, tai jų pesimizmas kitoks.
Indų filosofiją, siekiančią panaikinti kančias, vargiai pavadinsi pesimistine. O kadangi bet kurios kančios priežastis mumyse pačiuose (šio ar ankstesnių gyvenimų darbuose ir mintyse), beprasmiu tampa klausimas apie dievo neteisingumą. Mes kenčiam tik nuo to, ką patys padarėme; pjaunam, ką sėjom – ir gerumo sėja laikoma pagrindiniu tikslu žemėje.
Be įsitikinimo, kad bet kuri kančia gali būti pašalinta pranikus į jos priežastį, gausu ir kitų idėjų, išreikštų atskirose sistemose. Kiek apmąstę aptinkame jų bendrą šaltinį. Tarkim, kai ieškom kančios priežasties, visos sistemos pateikia tą patį atsakymą, tik pavadina savaip: vedanta kalba apie nežinojimą (avidja), sankhja – aviveka⁸⁾ (neišskyrimą), njaja – mithjadžniana (klaidingą žinojimą), o visi nukrypimai nuo žinojimo apibendrintai pateikiami kaip bandha³⁾ – pančiai, sutraukomi tikrojo žinojimo.
4. Karma
Visose sistemose atsispindi karmos sąvoka – bet kokios minties, žodžio ir poelgių amžinas tęstinumas. Ji liaujasi veikusi tik pasiekus tikrąją laisvę (palaimą). Indai pasaulio niekad nelaikė tikruoju, jisai niekad neegzistavo ir neegzistuos. Laikas, kad ir koks ilgas bebūtų, yra niekas. Tūkstantį metų laikyti viena diena netenkino indo; jis rinkosi kitokius palyginimus: laikas, per kurį bus nutrinti Himalajų kalnai kartą per tūkstantį metų per juos perbraukus šilkine nosine. Panašiai pasibaigia ir pasaulis (sansara), nors tada tikrovė ir amžinybė lieka toli viena kitos.
Amžinybės suvokimui buvo įvesta populiari viso pasaulio pralajos (sunaikinimo arba ištirpimo) idėja. Pagal vedantą kiekvienos kalpos (aeono) pabaigoje įvyksta pasaulio pralaja (sunaikinimas), kurio metu Brahmanas grįžta į savo priežastinę būseną (karanavastha⁴⁾), apimančią ir sielą, ir materiją neišvystytoje būsenoje (avjakta).
Tačiau kiekvienos tokios pralajos pabaigoje Brahmanas sukuria (ar iš savęs išleidžia) naują pasaulį, materija vėl tampa regima, sielos veikliomis ir persikūnijančiomis, nors ir su aukštesniuoju nušvitimu (vikaša) atitinkamai pagal ankstesnius nuopelnus ar nusidėjimus. Taip Brahmanas įgauna naują karanavasthą, t.y. veiklią būklę iki kitos kalpos. Tačiau tai vyksta tik su kintančiu ir netikru pasauliu, su karmos pasauliu, esančiu laikinu nežinojimo (avidjos arba majos) produktu. Sankhjoje tos pralajos įvyksta, kai atstatoma trijų prakriti (materijos) gunų pusiausvyra, o sutvėrimas yra jos suardymu. Tikrai amžina tai, ko neveikia (arba veikia tik laikinai) kosminė iliuzija, ir kas bet kuriuo momentu gali atgauti savęs pažinimą, t.y. savo būtį ir išsilaisvinimą iš visų sąlygotumų.
Anot vaišešikos, tasai tvėrimosi ir ištirpimo procesas priklauso nuo atomų. Jei jie išsiskiria, įvyksta pasaulio ištirpimas (pralaja); jei juose kyla judėjimas ir jie susijungia, įvyksta sutvėrimas.
Idėja apie pasaulio sunaikinimą kalpos (aeono) pabaigoje ir vėl jo pasirodymą kitoje kalpoje senosiose Upanišadose dar nesutinkama; jose nėra netgi ir pačios sansaros sąvokos, tad prof. R. Garbė linkęs laikyti pralajos idėją vėlesne, būdinga tik sankjos filosofijai ir iš jos pasisavinusioms sistemoms. Galbūt ir taip, tačiau Bhagavat-Gitoje (9:7) idėja apie pralajas (sunaikinimus) ir kalpas (periodus), apie jų pabaigą ir pradžią (kalpapakšają ir kalpadau) jau gerai žinoma poetams. Pralajos pobūdis pas įvairius poetus ir filosofus tiek skiriasi, kad labiau tikėtina tai, kad jie visi tą idėją perėmė iš vieno bendro šaltinio, t.y. tautos, kurioje užaugo, išmoko kalbos, o kartu įsisavino ir medžiagą savam mąstymui, tikėjimo nei tai, kad jie sukūrė vieną teoriją su nežymiai besiskiriančiomis formomis.
5. Vedų neklystamumas
Dar viena Indijos filosofijos ypatybė – Vedų aukščiausiojo autoriteto pripažinimas. Ir nors laikoma, kad pradžioje sankhja betarpiškai nesirėmė Vedomis (bet tai neabejotinai kalbama apie šruti⁵⁾), bet ji pripažįsta jų autoritetą, jas vadindama šabda, ir jas mini netgi nelabai svarbiais klausimais. Beje, šruti ir smriti⁶⁾ (apreiškimo ir tradicijos) skirtumų seniausiose upašinadose neaptinkama.
6. Trys gunos
Sankhjos trijų gunų teorija tikriausiai irgi buvo žinoma daugeliui indų filosofų. Joms priskiriamas bet koks impulsas gamtoje, bet kokios gyvasties ir įvairovės priežastis. Guna reiškia savybę; tačiau nereiktų žodžio suprasti tiesiogiai, substancijos prasme, nes, iš esmės, gunos yra gamtos elementai. Bendresne prasme jos yra tezėm antitezė ir kažkas tarp jų – pvz., karšta, šalta ir nei karšta, nei šalta; gera, bloga, nei gera ir nei bloga... – ir taip visose fizinės bei moralinės prigimties dalyse.
Įtampa tarp tų savybių sukelia veikimą ir kovą, o pusiausvyra reiškia laikiną ar galutinę ramybę. Ta abipusė įtampa kartais pavaizduojama kaip nelygybė, vienos gunų viršumu; taip, pvz., Maitrajana upanišadose⁷⁾ (5:2) skaitom:
„Šis pasaulis pradžioje buvo tamasu [tamsa]/ tasai tamasas buvo Aukščiausiame. Pajudintas Aukščiausiojo, jis pasidarė nelygus. Ta forma jis buvo radžasas [patamsėjimas]/ Radžasas, pajudintas, irgi tapo nelygiu, ir toji forma yra sattva [gerumas]/ Sattva, pajudinta, tapo rasa [esme]“. Čia, aišku, turime trijų gunų pavadinimus; Maitrajana upanišadoje juntamas sankja įtaka, tad nereiktų jomis besąlygiškai remtis įrodinėjant visuotinį gunų žinomumą.

Nastika kaip priešstata pagrindinėms indų mokykloms
Daug ankstyvosios filosofinės kūrybos buvo visiems laikams prarasta, kai tai gerai matoma Brihaspačio⁹⁾ atveju.

Jo asmuo, neabejotinai, istoriškai labai neaiškus. Jį vadino dviejų Vedų himnų autoriumi (X 71 ir X 72) ir skyrė Brihaspatį Angirisą ir Brihaspatį Laukją (Laukajatiką?). Bet tokį vardą turėjo ir vienas dievų (žr. >>>>>) - „Rigvedoje“ (VIII 96:15) Indra kartu su juo nugali bedievių tautą (adevi viša). Jis kartu ir dievų mokytojas ir pagalbininkas (purochita). Be to, Brihasvatis – tai ir Jupiterio pavadinimas.
Tad keista, kad toks pavadinimas suteikiamas labiausiai neklasikinei, ateistinei ir sensualistinei sistemai. Gal tai gali būti paaiškinama nuorodą į brahmanus ir upanišadas, kur Brihasvatis pristatomas kaip mokantis demonus žalingų doktrinų – ne jų naudai, o jų pražūčiai. Juk „Maitrajani upanišadoje“ randame:
„Brihasvatis, pavirtęs arba įgavęs Šukros¹⁰⁾ formą, moko to klaidingo mokymo Indros saugumui ir asurų pražūčiai. To mokymo pagalba jie įrodinėjo, kad gėris yra blogis, o blogis – gėris, ir sakė, kad šis naujasis Vedas ir kiras šventąsias knygas neigiantis įstatymas turi būti [asurų] studijuojamas. Kad būtų taip, jie sakė, tegu ne demonai nestudijuoja to klaidingo mokymo, nes jis kenksmingas, taip sakant, nevaisingas. Jo nauda trunka tol, kol trunka malonumas, kaip žmogui, netekusio savo kastos.
[ ... ]
Dievai ir demonai, norėdami pažinti Aš [Savastį], atėjo pas Brahmaną [jų tėvą Brihaspatį]. Nusilenkę jam, jie tarė: „O palaimintasis, mes norime pažinti Savastį, paaiškink mums!“ Pasiaiškinęs, jis pagalvojo, kad tie demonai tiki Atmano skirtumu [nuo jų pačių] ir todėl juos moko visai kito Aš. Tie apgautieji demonai remiasi tuo Aš., prilimpa prie jo, sunaikindami tikrąją išsigelbėjimo valtį ir šlovindami netiesą. Netikra jie laiko tiesa, tarsi tie, kuriuos apgavo fokusininkai. Iš tikro tiesa yra tai, kas sakoma Vedose. Išmintingas remiasi tuo, kas pasakyta Vedose. Tad tegu brahmanas nestudijuoja to, ko nėra Vedose, nes tos [kaip demonų] bus rezultatas“.
Ši vieta įdomi daugeliu atžvilgių. Pirmiausia, joje pateikiamos nuorodos į kitas upanišadas [praleistoje vietoje], pirmiausia į „Čandogiją upanišadą“ (VIII 8), kur tasai epizodas pateiktas nuodugniau. Kita, čia yra pakeitimas, padarytas, matyt, sąmoningai - Čhandogijoje pats Pradžiapatis asūrams dėsto klaidingą Atmano supratimą, o čia tai atlieka Brihaspatis. Matyt jis atsirado, nes buvo palaikyta, kad aukštesniajai būtybei nepadoru ką nors, kad ir asūrus, apgaudinėti. „Čandogijos upanišadoje“ demonai, tikėję atmano anjata (kitoniškumu), t. y., galimybe to, kad Atmanas randasi kažkokioje kitoje vietoje, skirtingoje nuo jų pačių, ieško jo veido akių vyzdžio, veidrodžio ar vandens atspindyje. Tačiau visa tai susiję su kūno regimybe. Tada Pradžiapatis sako, kad Atmanas yra tai, kas juda, pilnas malonumų, sapne, ir kadangi ir tai bus tik individualus žmogus, tai galiausiai paaiškina, kad Atmanas yra tai, kas randasi giliame sapne, tačiau kartu neprarasdamas savo tapatumo.
Toks Brahispačio siejimas su sensualiniais požiūriais yra galimas, nes jų galėjo būti senaisiais laikais, ką rodo skepticizmo požymiai kai kuriuose himnuose. Vėlesnio laiko sanskrito kalboje barhaspatija (Brihaspačio pasekėjas) aplamai reiškė bedievį [„Barhaspatija sutros“ – materialistinės čarvaka (lokajata) mokyklos pagrindžiantieji tekstai]. Ir net „Lalitavistaros sutroje“, aprašančioje Gautamos Budos gyvenimą iki pirmojo pamokslo, tarp Budos studijuotų kūrinių minima ir „Barhaspatija“. O jei tikėsime Bhaskaros komentarais „Brahma sutroms“, atrodo, kad net tuo vėlyvuoju metu jis žinojo kai kurias Brihasvačiui priskiriamas sutras, išdėstančias čarvakos nuostatas.
Vis tik kai kitur susiduriame su „eretiškais“ Brihaspačio mokymais, jie pateikiami eilėmis, tad greičiau yra paimti iš karikų, o ne sutrų. Visa tai rodo, kad net laikant Indiją spiritualizmo ir idealizmo tėvyne, joje buvo ir sensualistinių mąstytojų. Žinoma, brahmanai ir budizmą laikė skeptišku ir ateistišku - čarvaka ir nastika¹¹⁾. Tačiau Brihaspatis ėjo gerokai toliau už budizmą ir, reikia pasakyti, buvo visiškai priešiškas bet kokiam religiniam jausmui.
Pas Brihaspačio pasekėjus sutinkami kai kurie tvirtinimai, nurodantys ir kitų mokyklų egzistavimą. „Barhaspatija“ išsireiškia taip, tarsi jie būtų „tarp lygių“ – jie nesutinka su kitais, bet ir kiti nesutinka su jais. Priešstatos Vedų religijai pėdsakų yra himnuose, brahmanuose ir sutrose, kas nurodo senovės Indijoje vykusias religines ir filosofines kovas. Ir nors brahmanų požiūriu priešstata jiems nebuvo žymi, pats jų įvardijimas (lokajatikai) rodo, kad jų mokymai buvo gerokai paplitę. O visiškus „nihilistus“ vadino nastika todėl, kad jie sakė „ne“ viskam, kas nebuvo jutimais, o ypač neigė Vedų liudijimus. Ir jei tradicinės Indijos mokyklos daug ką galėjo pakęsti, net sankjos ateizmą, tai nastikus jos niekino ir jų neapkentė, - o tai ir neleidžia jos apeiti.
Madhava¹²⁾ savo „Sarvadaršaną-sangrahą“ („Visų sistemų išdėstymą“) pradeda nastikos (arba čarvakos) pristatymu, nors ir laiko ją žemesne už kitas sistemas. Jis Čarvaką traktuoja kaip Rakšaso, pripažįstamo istoriniu asmeniu, perėmusiu Brihasvačio (Vačaspačio) mokymą, vardą. Akivaizdus čarvakos ryšis su žodžiu „čarva“, o Balašastrinas (16 a.) savosios „Kašikos“ leidimo pratarmėje jį traktuoja kaip Budos sinonimą. Jis pateikiamas kaip lokajatos mokytojas; šios sistemos trumpas išdėstymas pateikiamas „Prabodhačandrodajoje¹³⁾“:
„Lokajatos sistema, kurioje vieninteliu šaltiniu pripažįstami jutimai, kurioje pagrindiniai elementai žemė, vanduo, ugnis ir oras (o ne akaša, eteris), kurioje turtai ir malonumas sudaro žmogaus idealą, kurioje elementai mąsto, kitas pasaulis neigiamas ir mirtis yra visko pabaiga“.
„Lokajata“ sutinkama jau Paninio „Gana Ukthadi“. Ir reikia pastebėti, kad Hemačandra¹⁴⁾ skiria barhaspatiją (arba nastiką) nuo čarvakos (arba lokajatos), nors ir nenurodo, kuo jos skiriasi. O štai budistai sąvoka lokajata apibūdindavo aplamai visą filosofiją. Teiginys, kad lokajata pripažino tik vieną pramaną (pažinimo šaltinį), t.y. jutiminį suvokimą, nurodo, kad egzistavo ir kitos sistemos. Štai vaišešika turėjo du pažinimo šaltinius: suvokimą (pratjakšą) ir išvadą (anumaną); sankja – tris, prijungdama ir patikinimą tvirtinimą (antavakja); njaja – keturis, pridėdama palyginimą (upamaną); abi mimansos – šešis, su prielaida (arthapati) ir neigimu (abhava).
Taigi sistemos vystėsi, įtraukdamos naujas idėjas, - tai teisinga ir sielos atžvilgiu. Visi „arijai“ laikė, kad žmogus turi kažką, besiskiriančio nuo regimo kūno – ir tik čarvakai neigė sielą. Jie tvirtino, kad tai nėra atskiras dalykas, o tiesiog tas pats kūnas. Kad pats kūnas girdi, mato ir jaučia, kad jis prisimena ir mąsto, nors ir matė, kad kūnas suyra, tarsi niekad anksčiau nebūtų egzistavęs. Tai aiškindami jie rėmėsi analogija su svaiginančia jėga, kai atskiri nesvaiginantys komponentai sumaišyti duoda svaiginantį poveikį.
Tad toliau skaitome:
„Yra 4 elementai: žemė, vanduo, ugnis ir oras,
Ir tik šiais 4-iais elementais sudaromas protas,
Tarsi svaiginančiai jėgai iš Kinua ir kt., sumaišytų drauge.
Kadangi „Aš nutukęs“, „aš liesas“ – randasi viename subjekte
Ir kadangi „riebumas“ ir kt. būdinga tik kūnui, tai jis ir yra siela, - ir niekas kitas.
O tokie pasakymai kaip „mano kūnas“ turi tik metaforišką reikšmę“.
Tad, matyt, lokajatai siela reiškė kūną, turintį proto atributą, ir todėl laikyta sunykstanti kartu su kūnu. Ir tokiu būdu jie aukščiausią žmogaus tikslą turėjo įžvelgti jusliniuose malonumuose ir kančią pripažino tik kaip neišvengiamą malonumo palydovą:
„Malonumą, teikiamą žmogui prisilietus prie juslinių objektų,
Reikia atmesti, nes jį lydi kančia – toks kvailių perspėjimas;
Ryžių grūdai turi malonų baltą viduriuką -
Koks sveiko proto žmogus jų atsisakys vien todėl, kad jie padengti lukštais ir dulkėmis?“
Tad matosi, kad čarvakos sistema buvo labiau praktinė nei metafizinė, atviras utilitarizmo ir grubaus hedonizmo mokymas. Gaila, kad visi šios sistemos atstovų raštai prarasti – ir beveik viskas, kas išliko, pateikta Madhavos:
„Ugnis karšta, vanduo šaltas, o oras juntamas kaip vėsus. Iš kur toks skirtumas? [Nežinom, ] nes tai turi kilti iš jų pačių prigimties“.
Pačiam Brihaspačiui priskiriama tokia paneigiančioji kalba:
„Nėra nei rojaus, nei išsivadavimo ir žinoma, jokio Aš kitame pasaulyje,
Nei ašramų [gyvenimo stadijų], nei kastų ribojimo laikymasis neatneš jokio poveikio,
Agnihotra¹⁵⁾, trys Vedos, trys lazdos [kurias nešiojosi asketai] ir išsitepliojimas pelenais - Toks gyvenimo likimas, parengtas jų sutvėrėjo¹⁹⁾ [Dhartri] tiems, kam atimtas proras ir drąsa.
Jei auka, nužudyta džiotištomos¹⁶⁾ metu, pakyla į dangų,
Tai kodėl aukotojui nenužudyti savo tėvo?
Jei šradha¹⁷⁾ auka suteikia malonumą mirusiems,
Tai maisto suteikimas vaikštantiems žeme neturėtų turėti prasmės.
Jei tie danguje patiria malonumą nuo aukų,
Kam duoti maisto tiems, kurie negali pakilti aukščiau stogo?
Kol gyvas, gyvenk laimingai; pasiskolink pinigų, o tada gerk ghi¹⁸⁾,
Ar gali kūnas sugrįžti po to, kai pavirto į dulkes?
Jei tasai, kuris paliks kūną, nuvyksta į kitą pasaulį,
Kodėl jis nesugrįžta pajutęs savo artimųjų meilę?
Todėl brahmanai skiria laidotuvių apeigas mirusiesiems.
Kad užsitikrintų save lėšomis gyvenimui, - kitos priežastys niekieno nežinomos.
Vedos tyri tris sukūrėjus: juokdarius, niekšus ir demonus.
Panditų [mokslininkų] kalbos [suprantingumu] panašios į džarphari turphari [„džumbo jumbo“]
Tai, kad karalienei [žirgo aukojimo metu] reikia atlikti nepadorų veiksmą
Buvo, kaip visa kita, paskelbta niekšų.
Panašiai demonai nurodė ėsti kūnus“.
Tai, žinoma, stiprūs išsireiškimai – kaip ir aplamai materialistų išsireiškimai, tiek senovės, tiek dabartinių. Gaila kad apie Indijos materialistus žinome gerokai mažiau nei kitas filosofines mokyklas – mums daugiausia išlikę tik jų vardai, tokie kaip Jadžniavalkijos²⁰⁾, Raikvos²¹⁾ ir kt., minimų upanišadose. Žinome kai kurias išvadas, tačiau nežinome, kokiais būdas jas išvedė.

¹⁾ Metempsichozė - sielos persikūnijimas, kas Rytų tikėjimuose atitinka reinkarnaciją. Tikėjimas metempsichoze būdingas daugeliui archajinių, animistinių, mistinių, ezoterinių ir pan. tikėjimų. Siela po mirties gali pereiti į kitą, naujai gimusį žmogų, gyvūną, augalą, negyvą daiktą. Vienais atvejais ji pamiršta buvusį gyvenimą, o jo atgarsius pasiekia tik vizijų, sapnų metu, kitais – siela tebetęsia buvusio individo egzistenciją. Ir senovės baltų tikėjime būta metempsichozės elementų – tikėta, kad mirusiojo siela gali pereiti į medžius, gyvūnus (arklius, šunis, paukščius, ...). Tokių liudijimų gausu sakmėse, pvz., apie žirgais pavirtusius ponus, augalais, akmenimis paverstus blogus žmones.
²⁾ Trijų kūnų doktrina - pagal Sarira Traya žmogiškoji būtybė sudaryta iš trijų šarirų („kūnų“), emanuojančių iš Brahmano avidjos (nežinojimo) dėka (jie dažnai tapatinami su penkiomis košomis (apvalkalais), dengiančiais Atmaną): Karana šarira (priežastinis), Šukšma šarira (subtilusis) ir Sthula šarira (grubusis).
Karana šarira - tai kūnas, kuriame sąmonė sugrįžta prie savo ištakų. Jis išsaugo gyvenimišką patirtį (karma). Jame yra visų žmogaus savybių užuomazgos.
Šukšma šarira - proto iš gyvybinės energijos kūnas, palaikantis fizinį kūną ir suteikiantis jam gyvastį. Jis sudarytas iš 18 elementų: budhos, ahamkaros, manaso, 10-ies indrijų, 5-ių tanmatrų. Jame apsireiškia tam ,kas buvo priežastiniame kūne.
Sthula šarira - Anatmanas (ne-Atmanas, t.y. ne-siela), kūnas be dvasios ir individualumo, be amžinos sielos. Tai forma, kuria žmogus valgo, kvėpuoja ir juda. Jis yra instrumentu patirties dživai gavimui ir yra skirtas kontaktui su išoriniu pasauliu per 5-is jutimų organus. >
³⁾ Bandha - suvaržymai, „pančiai“; karmos likučiai, prilipę prie sielos (dar vadinami samsara. Jie yra visų žmogaus problemų šaltinis. Išsivadavimas iš jų vadinamas mokša (tačiau, pvz., vedanta tvirtina, kad nėra tokio dalyko kaip mokša, nes nėra ir bandha).
Hatha jogoje bandha yra krija, vidinė mudra, nusakoma kaip „kūno užtvėrimas“, kuria siekiama nukreipti ar reguliuoti pranos srautą į tam tikras kūno vietas. Babdha skirstoma į 4-is tipus - mula, uddiyana, jalandhara ir maha – kurių kiekvienas susiejama su vienu iš pagrindinių energijos kanalų.
⁴⁾ Karan avastha - priežastinė būsena arba sąlyga. Prakriti apsireiškia trimis būsenomis: Karan avastha, Šūkšma avastha ir Sthūl avastha. Piemiausia - Karan avasthoje, padidėjus Tamogun į pereina šūkšma avastha (priežastinę plotmę) ir sukulia subtilųjį kūną. O toliau augant Tamogun - grubųjį kūną (žr. koncepciją apie tris kūnus).
⁵⁾ Šruti („kas išgirsta“) - šventieji tekstai, vienas iš trijų dharmos šaltinių (kiti du – smrti ir kavya; kavya - individualus supratimas). Šruti laikomi visiškai dieviškos kilmės tekstais, kurie dievų buvo perduoti pirmiesiems rišiams; tradiciškai nepriskiriami autoriams. Šruti apima labia skirtingus tekstus – nuo ankstyvųjų vedizmo himnų iki vėlyvųjų upanišadų filosofinių apmąstymų.
⁶⁾ Smrti („kas įsiminta“) - šventieji tekstai, vienas iš trijų dharmos šaltinių (kiti du – šruti ir kavya). Jie paprastai turi autorystę. Jie laikosi mažiau autoritetingais (išskyrus mimansos mokyklą). Jie irgi apima įvairius tekstus: 6-ias vegandas, dharmašastras, epus („Mahabharata“, „Ramajana“, ...), puranas, agamas...
⁷⁾ Maitrajanija upanišada - senovės indų tekstas, Jadžurvedos dalis (pagal kitus, priklauso Samavedai), 24-oji Muktikos kanone. Pavadinimas kilo nuo „mitra“ (draugas). Priskiriama Juodajai Jadžurvedai. Gali būti, kad joje anksčiausiai pavartotas terminas samadhi. Manoma, kad ji sukurta jau po Ašokos valdymo, nes joje pastebimi budizmo įtakos požymiai. Mus pasiekęs tekstas sudarytas iš 7-ių skyrių (pamokų, prapathakas, 2 ių kurių laikomi priedais. Tai dialogai tarp atsiskyrėliu tapusio radžos Brichadrathos ir rišiu Šakajama su eiliuotais intarpais – kuriame riišis moko radžą Brahmano filosofijos: aptariamos dvasinės praktikos, įvairios Brahmano ir Atmano apraiškos, praktiniai jogos aspektai ir pan. Joje sutinkami sankhjos, jogos, ašramos elementai.
⁸⁾ Aviveka – „kvailumas“, nesugebėjimas priimti sprendimus ar įžvelgti skirtumus, neapgalvojimas, skubotumas, neapdairumas. Sankjos mokykloje Puruša amžinai (be pradžios) yra susietas, surištas su prakriti – ir to priežastimi yra aviveka, t. y. neskyrimas to, kas yra Puruša, nuo to, kas yra prakriti. Aviveka koncepcija labai artima avidya.

⁹⁾ Išminčius Brihaspatis - kaip išminčius jis sutinkamas jau „Rigvedoje“ (pvz., 4 kn. 50 himnas), kur jį guru laiko visi devai. Senuosiuose tekstuose jis vadinamas ir kitais vardais: Bramanaspačiu, Purohita, Angirasa (Angirų sūnumi) ir Vyasa. Jis išliko gerbiamas per visus Viduramžius. Nors „Brihaspati Smriti“ neišliko, jos eilės buvo cituojamos. Dingusios „Brihaspati sutros“ (dar vadinamos „Barhaspatijaa sutromis“) žinomos dėl jose dėstomų materialistinių ir ateistinių teorijų ir buvo čarvakos mokyklos pagrindu.
Brihaspačiu vadintas ir vienas dievų bei Jupiteris, žr. >>>>>
¹⁰⁾ Šukra (sanskr. „ryškus, aiškus“) – Venera (viena iš Navagrahų), Veneros dievybė, atsakinga už penktadienį. Taip pat Bhrigo sūnus, daitijų ir asurų mokytojas, mokėjęs prikelti iš mirusiųjų. „Mahabharatoje“ jis pasidalijo į dvi hipostazes, kurių viena tapo devų, o kita asurų guru. Su Šukra²⁾ tapatinamas ir Vedų rišis Ušanas.
¹¹⁾ Nastika („ne astika“) – mokymas (pažiūros) neigiantis astiką, t. y. nepripažįstantis Vedų, Atmano ir Išvaros egzistavimo. Nastikai priskiriama budizmas, džainizmas, čarvaka, adživika ir adžnana.
¹²⁾ Vidyaranija, paprastai tapatinamas su Madhavačarija (apie 1374-1380) - indų guru Šringerio mieste (Karnatakos valst.), žinomas „Sarvadaršaną-sangraha“, įvairių Indijos mokyklų apžvalga, ir „Pancadaši“, skirtu advaita vedantai. Anot tradicijos, jis apie 1336 m. padėjo įsteigti Karnata karalystę ir buvo trijų karalių kartų auklėtoju. Šringeryje yra jam skirta šventykla.
¹³⁾ Prabodhačandrodaja - Krišna Mišra pjesė sanskritu, parašyta apie 11 a. Ji simbolinio stiliaus, kurioje ir personažai simboliniai. Joje pasakojama, kad, būdamas susaistytas, žmogus užmiršta savo tikrąją prigimtį, tačiau saitus sutraukęs proto dėka, jis įgyja amžiną pažinimą, kas įvyksta tik studijuojant upanišadas ir priimant Višnu-bhakti – ir tik taip įvyksta nušvitimas.
¹⁴⁾ Hemačandra (apie 1088-1172) – džainų vienuolis, mokytojas, retorikas, jogas, matematikas, logikas, gramatikas, teisės teoretikas. Dėl mokytumo gavo pravardė „Kalikala Sarvadžnia“ („Kali amžiaus visažinys“). Išdėstė džainizmo filosofiją didaktine poema „Jogašastra“. Parašė platų sanskrito gramatikos veikalą „Šabdanušašana“, logikos traktatą „Pramana-mimansa“ ir daugybę kitų (jam priskiria milijoną veikalų!). Apie 1150-uosius apibrėžė Fibonačio seką (t.y. maždaug 50 m. iki paties L. Fibonačio, 1225 m.). Maždaug tuo pačiu metu tyrinėjo sanskrito poezijos ritmus (sanskrite yra ilgi ir trumpi skiemenys) ir kėlė klausią: kiek galima suformuoti ritmo variantų iš ilgų ir trumpų skiemenų (kombinatorika)?
¹⁵⁾ Agnihotra - Vedų ritualas į šventąją ugnį įpilant ghi. Detaliai aprašytas „Jadžurvedoje“ ir „Šatapatha bramane“. Atliekamas auštant ar leidžiantis saulei, taip susiejant saulę ir ugnį. Apeigos lydimos didelio kiekio papildomų veiksmų. Supaprastinta agnihotros versija aprašyta „Ghryja sutrose“ ir vėlesniuose kūriniuose, kur jai suteikiama mistinė prasmė.
¹⁶⁾ Džiotištoma (sanskr. „6viesos pagarbinimas“) – Somos grupės Vedų ritualas, standartiškai vadinamas agnistoma („stoma“ reiškia pagarbinimas). Jis atliekamas giedant stotras {„Rigvedos“ himnus}, kai sakiniai pakartojama daugelį kartų.
¹⁷⁾ Šradha - hinduistinės apeigos, atliekamos mirusiems protėviams (pitarams) pagerbti. Ritualų metu protėviams kasdien aukojamas vanduo atminčiai atgaivinti taip pat grūdų kamuoliukai (pindos). Vandens ir maisto aukos leidžia protėvių dvasioms neprarasti savo galių, antraip jos galinčios pavirsti alkanomis klajoklėmis, besivaidenančiomis gyviesiems – pretais. Pagerbiami abiejų giminės linijų vyriškieji protėviai – tėvai, seneliai, proseneliai.
¹⁸⁾ Ghi - indų lydytas sviestas, plačiai naudojamas Indijos virtuvėje, taip pat yra daręs įtaką ir kitoms lydyto sviesto rūšims pasaulyje. Pasižymi tuo, kad gali būti laikomas labai ilgai. Žodis kilęs iš sanskr. ghrta - „iššlakstytas“. Naudojamas ir religinėse apeigose bei kaip kuras lempoms.
¹⁹⁾ Čia Dhartri („kūrėjas“) panaudojamas ironiškai vietoje svabhavos (gamtos).
²⁰⁾ Jadžniavalkija - Vedų išminčius iš Mithilos karalystės, laikomas „Šatapathos brahmanų“ autoriumi. Vienas pagrindinių veikėjų upanišadose, kur jo aiškinimai apie Brahmano prigimtį laikomi iškiliausiais. Sudarė vieną pirmųjų teisės sąvadų – „Dharmašastra Jadžniavalki“. Prisidėjo prie astronomijos vystymosi aprašęs 95 m. Saulės ir Mėnulio sinchronizacijos ciklą.
²¹⁾ Raikva - vargšas vežėjas „Čandogija upanišadoje“, kur jis sužino, kad žino Tai, kas buvo pažinu ir privalėjo būti sužinota; jis žinojo Tai, iš ko visa tai kilo. Visų daiktų pagrindu jis laikė žemę, dangų, vandenį, erdvę ir orą. Jis sakė, kad oras yra visų daiktų pabaiga, taigi tuo pačiu ir pradžia.

Vedos
Advaita vedanta
Patandžali joga
Kelyje link Vedantos
Senoji Indijos istorija
O. Schrader. Arijų religija
Adi Šankara gyvenimas
Vaišešikos gamtos filosofija
Kaip suprantu indų filosofiją?
Džainizmo filosofinės prielaidos
Himalajų legendos ir mitai
Arijai ir kt. tautos Vedose ir Avestoje
Elliott Weinberger. Karmos pėdsakai
Mitas apie arijų įsiverżimą
Ramanudža ir jo požiūris
Senovės indų astronomai
Skaičių simbolika Vedose
Senieji sankskrito raštai
Patandžali. Joga sutra
Buda ir budizmas
Bhartrihari poezija
Šumero filosofija
Harapos civilizacija
Indų Upanišados
Katha upanišada
Mandana Mišra
Rigveda
Vartiklis