Įvadas į Vedantos principus (pagal S.K. Dey)

1. Įvadas

Daugiau nei prieš 5000 m. arijai gyveno Indijos šiaurės vakaruose palei Indo ir Sarasvatės upes. Jie buvo aukšti, išvaizdūs, o veidas šviesus. Jie labiausiai gerbė knygas, kurias vadino Vedomis, kas reiškia „Žinių knygos“. Jose buvo kažkiek išvystytos astronomijos, aritmetikos, šaudymo iš lanko, meno, architektūros, medicinos, muzikos ir statybų inžinerijos žinios. „Vedų himnai atspindi Saulės ar [deivės] Aušros sugrįžimą po ilgos pertraukos, daugelio tamsos mėnesių“ (D. Frawley, 1991). remdamasis tuo, B.G. Tilakas (BGT, 1983) įsitikinęs, kad Vedos kilę Arkties srityje. Įdomu, kad kai 1999 m. gegužę aplankiau Lietuvą, buvo nustebintas stebėdamas vietinius, kurie save laikantys krikščionimis, atlieka Vedų apeigas, tokias kaip Ugnies, Saulės ir Medžių pagarbinimas. Ten taip pat yra vediškos kilmės ryšių tarp lietuvių ir indų.

1870-ais geologinis tyrimas, atliktas Alex Roger’io Radžastane, vakarinėje Indijos valstijoje, parodė, kad kadaise sąnašos iš Pandžabo (Indijos valstija šiaurės vakaruose) buvo nešamos į Kačo Raną (Gudžrato valstijoje).1996 m. prof. K. Valdiya*) ištyrė tų sąnašų hidrogeologines savybes ir patvirtino, kad tai buvo Vedose minima Sarasvatė. 1997 m. Rao ir Kulkarni paėmė vandens pavyzdžių iš to regiono gilių šulinių, atliko tričio tyrimus ir padarė išvadą, kad to vandens amžius turėtų būti 4000-8000 m. (S. Kalyanaraman, 1998). Tyrinėtojai surado 1200-1600 arijų gyvenviečių prie Sarasvatės, kurių amžius 3000-1500 m. pr.m.e., imant konservatyviai, nes tuo laikotarpiu Sarasvatė pradėjo džiūti. Rigvedoje, ankstyviausiame arijų kultūros tekste, neminima jokia Sarasvatei nutkusi katastrofa, sukėlusi jos džiūvimą. Iš tikro, ji buvo pirminių gyvenimą palaikančiu vandens resursu Vedų žmonėms. Jie tą upė vadino „ambitame, naditame devitame sarasvati“, kas reiškia „O Sarasvate, aukščiausioji motina, upe ir deive“. Rigvedos himnas Sarasvatei sako: „Tavo neišsenkanti krūtis, Sarasvate, iš kurios teka didelis vandens resursas gyvybei, kurią naudoji pamaitinti visiems, kurie to nori, laisvai suteikdama turtus ir gausą bei puikias dovanas – nešk tai mūsų džiaugsmui“.

Taigi Vedų žmonės nebuvo klajokliai. Jie buvo žemdirbių bendruomenės ir kaip dauguma senųjų civilizacijų moraliai ir kultūriškai vadovavosi religija ir filosofija, kurią jie vadino „Sanatan dharma“ – amžinoji religija. Išminčiai, šventieji ir pranašai išvystė tą religiją ir filosofiją neabejotinai per ilgus ieškojimų ir analizės metus. Rigveda teigia: „Amžinybė yra dangus, amžinybė yra oras, amžinybė yra tėvas ir sūnus, amžinybė yra viskas, kas egzistuoja; amžinybė yra sąmonė, amžina yra visa, kas radosi ir turi rastis“. Kodėl? Nes jie sužinojo, kad egzistuoja visa to neapsireiškęs amžinas palaikymas, kuris yra Brahmanas – Aukščiausioji tikrovė. Visa išsivystė iš Jo ir visa privalo susilieti Jame. Mirtis iš tikro tėra iliuzija. Yra 4 Vedos: Rigveda,  Samaveda, Jadžurveda (turinti dvi dalis – Šukla Jadžurveda ir Krišna Jadžurveda) bei Atharvaveda. Aukščiausiosios tikrovės filosofija yra aptariama po Vedų keliose knygose, vadinamosiose Upanišadose. Ta vadinamoji Vedanta filosofija (nes laikoma Aukščiausiu pažinimu arba Vedų „anta“). Etimologiškai Upanišada reiškia „“sėdėk arti manęs“ („upa“ – „arti“, „ni“ – žemai, „sad“ – sėdėti). Mokytojų grupė pasirenka mokinių grupę, kad būtų šalia vienas su vienu, kad išmokytų apie viską persmelkiantį neapreikštąjį agentą, tvarkantį kiekvieno gamtos elemento egzistavimo būseną. Tiek fiziškai, tiek psichiškai. Šankaračarija (788-820), gerbiamas Vedų komentatorius, žodžiui „upanišada“ suteikė kiek kitą reikšmę. Pagal jį, tai Upa+ni+sad+kvip, kur „sad“ reiškia eliminavimą, tad upanišados yra nežinojimo pašalinimas mokantis apie Aukščiausiąjį. Jadžurvedoje yra nuorodos į 108 upanišadas. Šankaračarija parašė komentarus 10-čiai upanišadų, daugelio filisofų laikomomis svarbiausiomis. Tai:
Iš Rigvedos – Aitarėja upanišada;
Iš Samvedos – Čandogija ir Kena upanišados;
Iš Šukla Jadžurvedos – Brihadaranjaka ir Iša upanišados;
Iš Krišna Jadžurvedos – Taitirija ir Katha upanišados;
Iš Atharvavedos – Prašna, Mundaka ir Mandukija upanišados.

Tačiau nagrinėjant kitas upanišadas, tokias kaip Kausitaku-Brahmana (Rigveda), Maitrėja (Krišna Jadžurveda), Subala (Šukla Jadžurveda), Džabala (Atharvaveda), Paidžala (Šukla Jadžurveda), Kaivalija (Atharvaveda) ir Vadžrasucika, galima plačiau susipažinti su ta filosofija.

Visų upanišadų pagrindas yra Brahmanas, lyginamas su Kosmine Sąmone, kuri persmelkia visa – mažiausią iš mažiausių ir didžiausią iš didžiausių. Tai vienovė skirtybėje, amžinoji visų elementų, gyvų ir negyvų, harmonija. Jis niekada neapsireiškiantis. Brahmanas mumyse yra „Aš“. Kai žmogus tai supranta, jis pastebi dieviškume visame kame, persiima rūpesčiu ir užuojauta.

Austrų mokslininkas Šriodingeris,  Nobelio premijos laureatas, pateikė puikų įrodymą, kad „Aš" egzistuoja [7]: „imkim du žmogaus kūnus A ir B. A tegu būna ten, iš matyti sodas, o B – tamsiame kambaryje. O tada juos sukeiskime vietomis. Jei laikysime, kad du „aš„ neegzistuoja, sukeitimas neturės įtakos. Tačiau jei A yra mano kūnas, po viso to nematysiu sodo. Taigi, greta pasaulio turi egzistuoti „Aš““.

Subatominiame lygmenyje randami neįprasti laukai; jie vadinami kvantiniais laukais. Anapus jų – kvantinis vakuumas. Gali būti, kad tariamai tuščią vietą užima kažkokia neaptinkama terpė. Ar čia nėra ryšio su tuo, kas vadinama Brahmanu?

2. Vedantos filosofijos pagrindai

Šri Ramakrišna (1836-1886), būdamas praktiškai beraštis, pasiekė Brahmano būseną ir paaiškino Vedanta pagrindus suprantama kalba [8].

Pradžia ir visuotinumas

Aitarėja upanišada teigia: „Pradžioje tebuvo Absoliutus Aš. Nieko kita nebuvo... Jis sutvėrė tuos pasaulius… Jis yra Brahma [Kūrėjas]. Jis yra Indra. Jis yra Pradžiapatis. Jis yra visi tie dievai. Jis pasireiškia penkiuose didžiuosiuosi elementuose kaip kietas kūnas, oras, erdvė, skystis ir šviesa. Jis randasi akimirksniui sumaišytame [cheminių medžiagų] tirpale. Jis yra gimusiuose iš sėklos kaip judančios ir nejudrios būtybės. Jis yra gimusiuose iš kiaušinio, įsčiose, drėgmės ir ataugų. Jis yra žirguose, karvėse, asmenyse ir drambliuose. Kokia kvėpuojanti būtybė bebūtų, judanti, skraidanti ar nejudri [, jis yra jose]“ .

Švetasvatatara upanišada teigia: „Jis, Vienas ir Neskaidomas, kuris daugkartiniu savo galių panaudojimu pradžioje sutvėrė daiktus ir būtybes tikslu, kuris niekada netaps žinomu, ir pabaigoje suims visatą į Save, tikrai yra Savaime švytintis [Aukščiausiasis]“.

Taittirya upanišada teigia: „Aukščiausioji būtybė, esanti jumyse, ir Aukščiausioji būtybė, esanti Saulėje, yra ta pati… Nušvitusysis nebijo nieko pažinęs tą Brahmano palaimą… Brahmanas sukūrė Visatą įeidamas į kiekvieną daiktą. Ir įėjęs į ten, jis tapo įformintu ir beformiu, apibrėžtu ir neapibrėžtu, maitinamu ir nemaitinamu, juntamu ir nejuntamu, tikru ir netikru“.

Čia „įformintas“ reiškia fizikos pasaulį, o „beformis“ – metafizikos; „apibrėžtas“ – priklausomybę nuo priežastinių ryšių, „neapibrėžtas“ – nepaaiškinamus reiškinius (kaip pavyzdžiai: Heizenbergo neapibrėžtumo principas, biologinių reiškinių nesuskaičiuojamas kiekis, imunitetas ligoms ir kt.). Visi neapibrėžtumai ir prieštaravimai pasibaigia Brahmane.

Mundaka upanišada sako: „Jis dieviškas ir niekas. Jus be nieko ir niekame, negimęs, jame nejuda energija ir nėra mąstymo, tyras ir aukštesnis, nei aukščiausias nejudrusis. Iš jo radosi energija, mąstymas, visi jutimų organai, erdvė, oras, šviesa, vanduo, žemė ir visa, kas yra Visatoje, palaikymas“.

Brahmanas – tai Aš

Brihadaranijaka upanišadoje šventasis Jadžnavalka sako: „Negalite matyti pranašą regint, girdėti girdintįjį klausant, mąstytoją mąstant, suprantantį suprantant. Jisai yra jūsų Aš esantis visuose daiktuose“.

„Sielos sostas ir sąmoningų veiksmų valdymas, faktiškai, nervų funkcijos bendrąja prasme, matomas širdyje. Smegenys yra mažesnės svarbos organas“, Aristotelis

Vedantoje sielos sostas yra Aš, ir lyginant su juo, smegenys irgi būtų „mažesnės svarbos organas“.

Katha upanišada teigia: „Žinok, kad kūnas yra tarsi vežimas, protas važnyčiotojas, mąstymas vadžios ir Aš yra vežimo viešpatis“.

Brihadaranijaka upanišada teigia: „Aham Brahmasmiti“, kas reiškia „Esu Brahmanas ir tai paskutinis žodis“ bei „Ayam atma Brahman“, kas reiškia „Tasai Aš yra Brahmanas“. Mandukya upanišada pratęsia: „Sarvam etad Brahman“, t.y., „Visi tie yra Brahmanas“. Alatasanti Prakarana tvirtina: „Kiekvienas Aš savo prigimtimi yra nušvitusysis nuo pat pradžių ir jo savybės tiksliai apibrėžtos. Kiekvienas Aš nuo pat pradžių yra tylus, negimęs ir savo prigimtimi prie nieko neprisirišęs, lygus ir neskaidomas“.

Advaita Prakarana teigia: „Didžiausia palaima yra kiekvieno savame Aš. Jis yra tylus, kartu su išsivadavimu, anapus apibūdinimo ir gimimo. Per aukščiausiąjį pažinimą sužinoma, kad Brahmanas yra visaapimantis“.

Aš supratimo klaidingumas

Pagal Vedantą, Aš arba Brahmanas yra Absoliutas – vienintelė Tikrovė. Tačiau Advaita Prakarana įspėja: „Kaip virvė, kurios kontūrai gerai neįžiūrimi tamsoje, gali būti palaikyta gyvate, vandens srovele ir pan., taip Aš gali būti palaikomas skirtingais dalykais [nežinančiųjų]. Vedų tyrinėtojai priskiria Tikrovę Vedoms, kaip aukojantys priskiria tai aukojimams. Atsidavę [fiziniams] malonumams laiko tai Tikrove, nes pažįstantys malonumų objektus tokiais juos laiko. Susiję su subtiliaisiais dalykais tokia laiko Tikrovę, o susiję su grubesniais laiko ją tokia. Garbinantys vaizdinius laiko juos Tikrove, tuo tarpu kiti Tikrovę laiko beforme… Savaime švytintis Aš pažįsta save panaudodamas savo paties galią. Aš yra visų dalykų pažinėjas. Tai Vedantos nurodymas“.

Išminčiai laikė klaida Tikrovę priskirti Vedoms, kurias laikė Aukščiausia tiesa, nes pačios Vedos savaime nėra Tikrovė. Kai tik asmuo suvokią Tikrovę, jam Vedos daugiau nereikalingos. Pvz., žmogui, išmokusiam daugybos lentelę, ji daugiau nereikalinga. Aš charakteringa ypatybė yra ta, kad jis transcendentalus. Iša upanišada aiškina: „Visa, kas egzistuoja šioje besikeičiančioje Visatoje, turėtų gaubti Brahmanas… Tai Tas, kurs persmelkia visa, Tas, kurs ryškus ir bekūnis, be bruožų ir gyslų, tyras ir nesuteptas blogio; kuris visažinis, visur esantis, transcendentalus ir nesukurtas…“.

Nei Būtis, nei Nebūtis

Prieštaravimai egzistuoja jutimų pasaulyje. Transcendentiniame pasaulyje visa susilieja į vieną Tikrovę. Švetasvatara upanišada dėsto: „Ten nesant nei tamsos, nei dienos anei nakties, nei būties anei nebūties, tik tyrasis Brahmanas beegzistuoja. Jo forma nėra matymo objektas, niekas neregi jo akimis. Tie, kurie grynuoju protu ir vienybės pažinimu per refleksiją, atranda jį širdyje, tampa nemirtingi. Pažinęs Brahmaną, esantį visiška Palaima, be galo subtiliu, tarsi plėvelė atsirandanti išvalyto sviesto paviršiuje, ir besislepiančiu visuose daiktuose, žinantys Spindinčią dievybę, vienintelį, kuris persmelkia Visatą, išsilaisvina iš visų grandinių“.

Alatasanti Prakarana mini: „Kad ir kas gimsta, tasai jau egzistuoja, neegzistuoja arba kartu egzistuoja ir neegzistuoja“. Subala upanišada tęsia: „Jis [Brahmanas] nebuvo egzistuojantis, nebuvo neegzistuojantis, nei egzistuojantis, nei neegzistuojantis “. Nadasiya Sukta mums nurodo, kad pradžioje „nebuvo nei neegzistuojančio, nei egzistuojančio, nei žemės, nei pagrindo ir nieko kita nei Jis nebuvo“.

Visa tai atrodo taip painu, ir Kena upanišada priduria: „Kam Jis nežinomas, tas jį žino. Kam jis žinomas, tas jo nežino. Jo nesupranta Jį suprantantys. Jį supranta Jo nesuprantantys“. Švetasvatara upanišada atkartoja: „Jis, nedualusis Brahmanas, viešpataujantis visur, iš kur valdomos visos formos ir šaltiniai… Jis yra kita, nei žinojimas ir nežinojimas“. Todėl Šri Ramakrišna ir sako: „Reikia pakilti virš žinojimo ir nežinojimo, kad pasiektumėt Brahmano būseną“.

Ar bereikia stebėtis, kad nulio sąvoka įvesta Indijoje, kur absoliučios tuštumos ir nebūties apmąstymai būdingi jos filosofijai? [9]

Brahmano pažinimas

Advaita Prakarana teigia: „Kai mintis nepasimeta ir nesiblaško, kai lieka nejudri ir neatsiranda objektų forma, ji susilieja su Brahmanu“. Tai neprisirišimo principas. Mandukya upanišada įspėja: „Negali pasiekti tobulumo turintys polinkį gausai, jie visada eina dualumo keliu ir kalba apie įvairovę. Tie žmonės verti gailesčio“.

Katha upanišada aiškina toliau: „Jo forma nėra matymo objektas, niekas neregi jo akimis. Jį galima pažinti tik atskleidžiant Jį laisvu nuo abejonių protu ir nuolatine meditacija. Kai 5 pažinimo įrankiai [jutimai] nurimsta kartu su mintimis, ir kai protas tampa nejudrus, tai vadinama Aukščiausiaja būsena. Tas stiprus jausmų valdymas vadinamas joga. Bet kuris tada tampa budrus. Visi pasauliai nukreipti į Jį, nė vienas negali prašokti Jį“. Mundaka upanišada patvirtina: „Aš nesuprantamas akimis, bei aprašymu, nei jutimais. Jis negaunamas per askezę nei [Vedų] apeigas“.

Brahmanas yra šviesa

Mundaka upanišada tvirtina: „Aukščiausiame, Brahmanas yra ryškiausia aukso šviesa be jokios dėmelės ar suteršimo. Tai grynas spinduliavimas žinomas žinančiam Aš. Tas spinduliavimas nėra kaip Saulės ar Mėnulio ir nei kaip žaibo tvykstelėjimas. Kokia ugnis dega ten? Visa švyti Jo dėka. Visa apšviesta Jo Šviesa“.

Maitrėjos upanišada teigia: „Yra du Brahmano pateikimai: vienas su vaizdiniu ir bitas be jokio vaizdinio. Tas su vaizdiniu yra netikras. Kitas, kurs tuščias, yra tikras. Brahmanas yra švytėjimas. Tai kondensuotas spinduliavimas panašus į Saulės… Jis yra tasai švytintis šviesos luitas duodantis šilumą matomai Saulei, nuostabi bedūmės ugnies šviesa, kaip ir ugnis skrandyje, kuri virškina maistą. Tasai ugnyje, tasai širdyje ir tasai Saulėje – jis yra Viena. Kas tai žino, ateina prie vieno vienatinumo. Tai šviesos vandenynas. Reikia medituoti su OM [Brahmanu] tą beribę šviesą“.

Misticizmas: prieštaringumai ir nenuoseklumai

Praktiškai kiekvienoje religijoje galima rasti mistikos elementų. Pirmąja problema yra tai, kad jei egzistuoja Absoliutas, jis privalo būti Dievu, nes mes tiesiog manome, kad nėra nieko aukščiau už Dievą (deja, mokslininkai to negali patikrinti). Tad jei Brahmanas yra Absoliutas, jis turi būti Dievas. Tačiau sąmonė, esanti kiekviename gamtos elemente, taip pat yra Brahmanas – todėl kiekvienas gamtos elementas yra dieviškas. Tokiu būdu, net blogas žmogus yra dieviškumo įsikūnijimas. Bet kaip galima priimt teiginį „Blogis yra dieviškas“?! Be to, jei visa, kas priklauso gamtai, turi sąmonę, tada ir mirę medžiai bei gyvūnai tebeturi sąmonę. Bet kaip miręs asmuo gali turėti sąmonę?!

Dievo koncepcija yra paslaptinga. Tvirtinama, kad dievas maloningas visiems. Jis yra geras ir geranoriškas; jis rūpinasi ir užjaučia. Jei tai tiesa, kodėl tiek daug kančių pasaulyje?.. Tokioms diskusijoms nėra galo. Gali būti, kad mes tikime ir meldžiamės dievui daugiau iš baimės nei dėkingumo, nes visam tam nėra logiško paaiškinimo. Tačiau kai kurie maldos metu sakosi jaučią kažką nepaprasto. Anot Vedantos, tai yra įmanoma.

Tačiau esmingesnis klausimas yra – kaip iš viso gali egzistuoti Absoliutas? Jei jis egzistuoja, tada yra apibrėžtas per asmenį. Taigi, jis turėtų būti reliatyvus. Tad fizikos ir metafizikos srityse terminas „Absoliutas“ netinkamas. Vedantistai tvirtina, kad jis anapus bet kokio išsireiškimo ir pajautimo. Tačiau būtina pajusti Absoliuto buvimą, kad galėtumei jį pavadinti Absoliutu. Iš čia ir kyla dilema. Todėl Vedanta ir teigia, kad Jis nei egzistuojąs, nei neegzistuojąs. Tai įneša dar daugiau neaiškumo. O kad reikalai būtų dar blogesni, Vedanta sako, kad per meditaciją protas gali pasiekti tą būseną. Taigi Absoliuto suvokimas protu yra įmanomas. Tačiau mūsų suvokimas veikia išskirtinai dualistiniame pasaulyje, Reliatyviajame pasaulyje. Iš čia Absoliutas yra reliatyvios visatos elementas. O tai ir yra prieštaravimas.

Jei Brahmano egzistavimas tėra Vedantos postulatas, tada nėra argumentų ir jei tai nėra pažeidžiama upanišadose, tai laikytina tik mąstymo būdu. Tačiau vedantistai tvirtina, kad Absoliuto buvimas gali būti patikrintas – jie tą būseną vadina Sat-Čid-Ananda. Tai kelia sąmyšį. Kuo daugiau žinome, tuo daugiau sužinome, kad dar daugiau nežinome; o kitais žodžiais, pažinimas yra beribis.

Kitu įdomiu klausimu yra – kaip viską persmelkiantis Brahmanas gali būti nuo visko atribotas? Švetašvatara upanišada teigia: „Kaip aliejus [randasi] sezamo sėklose, sviestas piene, vanduo upių vagose ir ugnis medžiuose, taip Savastis aptinkama objekte … paverčiant kūną apatine medžio pliauska ir OM viršutine dalimi ir per meditaciją suvokiamas spindinti Savastis, besislepianti tarsi liepsna medyje“. Aišku, kad Brahmanas arba Savastis yra integrali mūsų egzistavimo dalis. Mundaka upanišada tvirtina: „Jis juda tapdamas daugybiniu…“, kas reiškia, kad Visata yra ta pati su Brahmanu. Tačiau Brihadaranjaka upanišadoje matome: „[Jis] neirstantis, nes niekad nesuyra; neprisitvirtinęs, nes niekad neprisitvirtina...“. kaip jis gali būti daugybiniu ir atsiribojusiu tuo pat metu? Artos skirtingos upanišados viena kitai neprieštarauja?

Apie 1500 m. pr.m.e. indų filosofas Čarvakas**) neigė Absoliuto egzistavimą ir teigė, kad gyvenimo tikslas yra juo mėgautis bet kokia kaina. Jis sakė, kad kai susidaro tas materialus kūnas, atsiranda ir mąstymas, o sąmonė yra mąstymo atributas. Neegzistuoja jokia Savastis. Jo mintys buvo labai tiesmukiškos ir be jokių prieštaravimų. Tačiau dauguma indų filosofų atmetė tą materialistiinį požiūrį. Sankja mokykla numato įvairias kiekybines sąmonės, kuri yra Savastimi, variacijas. Ji teigia: „Jei savastis yra viena, visa turi tapti laisvu, jei bet kuris įgavo laisvę“ (Radhakrishnan, 1993). Joje Kosminė sąmonė yra Puruša, kuris yra nesusijęs su Prakriti (gamta). Kiekvienas gamtos elementas turi savo atskirą sąmonę. Vedanta sako, kad mes visi kokybiškai turime tą pačią sąmonę. Tai tampa aišku, kai tik sužinome, kad „so aham“ arba „mes esam tas [Brahmanas]“. Tuo momentu gamta su visu savo grožiu tampa iliuzija. Kiekvienas individualus Aš, kuris anot Brihadaranjaka upanišados „mažesnis už mažą“, iš esmės tampa begaliniu, „didesniu už didelį“. Dieviškumas viduje, kuris atrodo esąs apribotu ir baigtiniu, ir dieviškumas išorėje, kuris atrodo esąs neribojamu ir begaliniu, tampa vienu ir tuo pačiu. Matematiškai dalis tampa visuma. Kaip tai įmanoma? Čarvako filosofiją lengva suprast; sankja, turinti tiek daug panašumų su Vedanta, yra suprantama – tačiau Vedantos supratimas yra tikru iššūkiu!

Galiausiai Vedanta teigia, kad Absoliutus Brahmanas yra suspausta šviesa. Iš čia Kosminė sąmonė privalo būti suspaustos šviesos forma ir iš esmės tokiu kiekvienas gamtos elementas. Jei yra taip, tai turėtų būti paaiškinama fizikos principais pritaikant matematiką, kuri yra vienintelė mokslo kalba.

(bus tęsiama)    

*) Kadgas Singhas Valdiya (Khadg Singh Valdiya, g. 1937 m.) - indų geologas, žinomas indėliu į geodinamiką. Apie 14 knygų autorius, rašė mokslo populiarinimo straipsnius (apie 40). Nustatinėjo Sarasvatės upės vietą („Sarasvatė: upė, kuri dingo“, 2002).

**) Čarvaka dar vadinama lokajata - indų materialistinės filosofijos mokykla, skelbianti, kad pasaulio daiktai sudaryti iš 4 pirminių elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies (iš čia ir kilo pavadinimas „keturi žodžiai“). Šiuos elementus sudarančių atomų forma ir jų išsidėstymas lemia pasaulio įvairovę, atsiradimą ir išnykimą. Protas, jausmai, siela taip pat sudaryti iš šių elementų. Čarvaka priskiriama nastikai, t.y. nepripažino šventraščių autoriteto, karmos,  mokšos. Vienintelis patikimas pažinimo šaltinis esąs pojūčiai. Atmaną laikė pačiu žmogaus kūnu. Jos etika artima hedonistinei. Ją vadino netgi asūrišku (demonišku) mokymu, nes Čandogija upanišadoje pasakojama, kaip asūrai patikėjo Indra, įtikinusiu juos, kad fizinis kūnas ir yra Atmanas. Čarvaka išnyko dar senovėje (jos tradicijos nebuvo po 12 a.) nepadariusi ypatingos įtakos indų filosofijai. Netgi yra nuomonė, kad tokios mokyklos išvis nebuvo ir ją sugalvojo brahmanai, apjungę įvairių mąstytojų atskiras idėjas.

Literatūra:

  1. D. Frawley. Gods, Sages and Kings: Vedic Secrets of Ancient Civilization, 1991
  2. B.G. Tilak. The Arctic Home in the Veda Poona, 1983
  3. S. Kalyanaraman. Sarasvati River Cicilization// Revisiting Indus-Sarasvati Age and Ancient India, ed. Bhu Dev Sharma, Nabarun Ghose, 1998
  4. S. Radhakrishnan. The Principal Upanisads, 1994
  5. Swami Nikhilananda. The Upanisads, 1962
  6. Swami Gambhirananda. Eight Upanisads, 1990
  7. W. Moore. Schrodinger Life and Thought, 1989
  8. Swami Nikhilananda. The Gospel of Shree Ramakrishna, 1976
  9. V. Sanford. A Short History of Mathematics, 1930
  10. S. Radhakrishnan. Indian Philosophy, vol.2, 1993

Mandana Mišra
Kelias link vedantos
Patandžali. Joga sutra
Advaita Vedanta principai
Adi Šankara gyvenimas
Senoji Indijos istorija
Senieji sankskrito raštai
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Šri Ramakrišna ir panteizmas
Krišnamurti ir ezoterizmas
Krišnamurti teosofų šviesoje
D. Bohm ir Krišnamurti
Džainizmo filosofinės prielaidos
Kaip suprantu indų filosofiją?
Dasanami sampradaja – vienuolynų tradicija
Vaišešikos mokyklos "gamtos filosofija"
Kibernetikos istorijos etiudai
Adivasi kultūra ir civilizacija
Mitas apie arijų įsiverżimą
Sama: kvėpavimo ritmas Vedose
Upanišados bei Buda ir budizmas
Ajurveda. Himnas laikui
Ganapati Upanišada
Kena upanišada
Kandogija upanišada
Harapos civilizacija
Mitologijos skiltis
Vartiklis