Žakas Derida

Žakas Derida (Jacques Derrida, 1930-2004) – prancūzų filosofas, dekonstruktyvizmo pradininkas. Padarė įtaką kontinentinei filosofijai ir literatūros teorijai. Pagrindinis veikalas – „Apie gramatologiją“ (1967).

Žakas Derida Žakas Derida gimė 1930 m. liepos 15 d. Alžyro El Biaro mieste. Turtingų žydų šeimoje jis buvo trečias vaikas (iš penkių), kuriam tėvai davė Džekio (Jackie) vardą (matyt, kažkurio Holivudo aktoriaus garbei), kurį vėliau, Paryžiuje, jis pasikeitė į labiau prancūzams priimtiną Žaką.

1942 m., antrais mokymosi metais, buvo pašalintas iš licėjaus dėl tautybės – Viši režimas buvo įvedęs kvotą žydų mokiniams. Jis paslapčiomis praleido metus, o ne perėjo į žydišką licėjų. Taip pat žaidė daugelyje futbolo varžybų ir svajojo tapti profesionaliu žaidėju.

1948 m. rimtai susidomėjo Ruso, Nyčės, Žido ir Kamiu filosofija – joje rado sukilimo prieš šeimą ir visuomenę instrumentą.

19 m. amžiaus atvyko į Prancūziją, kur iš trečio bandymo įstojo į Ecole Normale Superieure, kur iškart susipažino ir susidraugavo su L. Althusser‘iu. . Čia lankė M. Fuko paskaitas ir susipažino su juo, o vėliau ir su kitais prancūzų intelektualais. Aplankęs Hiuserlio archyvą Belgijoje, užbaigė savo E. Hiuserlio agregation . Gavo Harvardo un-to stipendiją ir 1956-57 m. Widener‘io bibliotekoje skaitė Joyce „Ulysą“.

1957 m. vedė psichoanalitikę Marguerite Aucouturier, su kuria pirmo vaiko susilaukė 1963 m., o antro – 1967-ais. O 1985 m. Sylviane Agacinski pagimdė trečią jo sūnų.

1960-64 m. buvo Suzanne Bachelard , Paul Ricoeur‘o ir Jean Wahl‘o asistentu Sorbonoje, o nuo 1964 m. Paryžiaus Grandes Ecoles filosofijos profesorius. 1965 m. užmezga ryšį su „Tel Quel“, literatūros ir filosofijos teoretikų grupe, su kuria bendrauja 7 m. 1968-74 m. dėstė Dž. Hopkinso un-te, o vėliau buvo Jeilio un-to dėstytoju.

Derida daug keliavo ir įvairiose vietose dirbo įvairiose pareigose. Buvo Paryžiaus Ecole des Hautes Etudes en Sciences Sociales direktoriumi, su F. Chatelet‘u ir kt. įkūrė Tarptautinį filosofijos koledžą (CIPH) ir tapo jo pirmuoju prezidentu. 1986 m. tapo Kalifornijos un-to profesoriumi (dabar UCI bylinėjasi su Deridos šeima dėl to, kokia dalis Deridos archyvo priklauso universitetui). Buvo kviestiniu profesoriumi daugelyje JAV ir Europos universitetų. Gavo kelių universitetų garbės vardus.

Deridos veikla pasireiškė daugelyje sričių, tarp jų literatūra, architektūra (dekonstruktyvizmo forma), sociologija ir kultūrologija. Vėlesniuose kūriniuose dažnai lietė etikos ir politines temas, o jo rašiniai veikė įvairius aktyvistus bei politinius judėjimus.

Mirė Paryžiaus ligoninėje 2004 m. spalio 9 d. nuo kasos vėžio.

1962 m. paskelbė savo pirmąjį reikšmingesnį darbą, nedidelio Hiuserlio veikalo „Geometrijos pradžia“ vertimą, parašydamas jam įvadą, savo apimtimi gerokai viršijantį Hiuserlio tekstą. 1966 m. John Hopkinso un-te paskaita „Struktūra, ženklas ir žaidimas“ sukėlė susidomėjimą už Europos ribų. 1963-67 m. periodikoje skelbia straipsnius, vėliau įtrauktus į „Apie gramatologiją“ – 1967 m, kartu su „Rašmuo ir skirtumas” bei “Balsas ir fenomenas“, iškart padariusiomis Deridą garsiu. 1980 m. užbaigė „These d‘Etat“, kuri į anglų kalbą išversta kaip „Tezių metas: Skyryba“.

Vėliau dar pasirodė „Filosofijos paraštės“ (1972), „Išsklaidymas“ (1972), „Pozicijos“ (1972), „Laidotuvių skambesys“ (1974), „ Šporos. Nyčės stiliai“ (1978), „Pašto atvirutė. Nuo Sokrato iki Froido ir toliau“ (1980), „Psichė: kito išradimas“ (1987), „In pasirašyta: Ponžas“ (1988), „Markso šmėklos“ (1993), „Hora“ (1993)., „Įstatymo jėga“ (1994), „Kito monolingvizmas“ (1996), „Atsisveikinkite – Emanuelis Levinas“ (1997), „Gyvenimo vieta. Morisas Blanšo“ (1998) ir kt.

1983 m. su Ken McMullen‘u pastatė filmą „Vaiduoklio šokis“, kuriame pasirodė ir pats. 2002 m. nusifilmavo apie jį sukurtame dokumentiniame filme „Derida“.

Filosofija

Derida yra vienas iškiliausių postmodernizmo filosofų, išvystęs kritinę teoriją, kuri vadinama dekonstruktyvizmu, laikomą post-struktūrizmu. Yra labai populiarus JAV.

Pagrindinė tezė: pasaulis yra tekstas (il n‘y a pas de hors-texte - „nėra nieko už teksto“, t.y., už konteksto nėra nieko). Kritikavo europietišką logocentrizmo tradiciją. Aiškino apie dekonstrukcijos, kurios metu išaiškėja, kad tekstas yra atsitiktinis citatų-archipėdsakų rinkinys, būtinybę. Dekonstrukcija susijusi su bandymu atskleisti ir pašalinti priešstatas ir paradoksus, kuriais remiasi filosofiniai ir kitokie tekstai. Jis tokius paradoksus dažnai vadino „binarinėmis opozicijomis“

Save laikė Heidegerio ir Froido idėjų pratęsėju, nors neretai save pavadindavo istoriku. Patyrė Liuji Mareno įtaką. Derida aiškino filosofinių idėjų istorines šaknis, kvescionuodamas vadinamąją „buvimo metafiziką“, kurią laikė dominuojančia nuo pat senovės graikų. Į filosofiją ir net laikraštinę kalbą įvedė keletą svarbių sąvokų: dekonstrukcija, rašmuo, diferansas, pėdsakas. Parašė apie 40 knygų ir virš tūkstančio straipsnių, davė daugybę interviu ir pan.

Derida buvo dažnai kritikuojamas akademiniuose sluoksniuose (pvz., analitinės filosofijos atstovo Willard van Orman Quine).

7-o dešimtm. pradžioje iškilo ir tapo madingas struktūralizmas, kuris buvo tarsi prieš 60 m. Hiuserlio įvestos fenomenologijos įpėdinis. Deridos pasisakymas tarptautinėje konferencijoje buvo toks įtakingas, kad sukėlė „Fenomenologijos prieš struktūralizmą“ debatus.

Fenomenologija, kaip ją matė Hiuserlis, yra filosofinio tyrinėjimo metodas, kuris atmeta racionalistinį pokrypį, dominavusį Vakarų filosofijoje nuo pat Platono laikų, jį pakeisdamas reflektyviu dėmesiu, atskleidžiančiu individo „išgyventą čiu individo „išgyventą patirtį“. Fenomenologiniam požiūriui tikslas yra suprasti patirtį perprantant ir aprašant jos genezę, jos atsiradimo (ar sukėlusio įvykio) procesą. Struktūralistams tai netikra problema ir patirties „gilumas““ gali būti tik struktūrų, kurios nėra patiriamos, efektas.

Šiame kontekste 1959-ais Derida iškėlė klausimą: ar net ir ar neturėtų pradžia, genezės taškas, jau būti struktūrizuota, kad galėtų būti kieno nors geneze? [44] Kitais žodžiais, kiekvienas struktūrinis reiškinys turi istoriją ir struktūra negali būti suprantama be jos genezės supratimo. [45] Tuo pat metu, tam, kad būtų judėjimas ar potencialas, pradžia negali būti gryna (primityvi) esybė, o turi būti jau artikuliuota – kompleksinė – kad iš jos galėtų kilti „diachroniškas“ procesas. Šis is pradinis sudėtingumas neturi būti suprantamas kaip pradinė pozicija, jis labiau tarsi pradžios nebuvimas, kurį Derida įvardija kaip iterabiliškumą, paskyrą, tekstualumą [46].

Visuomeninė veikla

Buvo kairiųjų pažiūrų. Kartais dekonstrukciją pavadindavo kai kurių marksizmo idėjų radikalesne išraiška. Pagal prancūzų „angažuotos minties“ (Sartras,  Fuko) tradiciją laikė, kad intelektualas turi aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir būti politiniu veikėju. 9-ojo dešimtm. JAV kultūrinių karų metu jo idėjos galėjo papiktinti konservatyvius dešiniojo sparno intelektualus.

Viešai ir spausdintu žodžiu gynė nelegalius imigrantus. Padėjo multikultūrizmo plitimui Prancūzijoje.

Palaikė Rytų Europos žydų disidentus, 1981 m. lankantis Prahoje buvo suimtas; išlaisvintas po asmeninio prezidento Miterano kreipimosi.

1995 m. buvo socialisto L. Žospeno rinkiminio štabo nariu.

Rašmenys
Maksas Vėberis
Ferdinandas de Sosiūras
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Vitgenšteino stilius - kliūtis jo supratimui
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai: reprezentacijos sunykimas
K. Poperis: mokslas ir socialinės inžinerijos idėja
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
L. Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Socialinės tvarkos problema
Pozityvizmo švytuoklė
Filosofijos puslapis
Vartiklis