Pratęsiame Riiti Jokomicu kūrinių publikavimą...
Riiti Jokomicu. Dievo arklys
Ant paties jo nosies galiuko, slenkančio prie šėryklos, nukrito saulės spindulys, prasiskverbęs pro atbrailą. Karčiai užkrito ant į kampus susiaurėjusių rudų akių, ir jis papurtė galvą. Ir vėl ėmėsi ėsti.
Kai jo pilvas suapvalėjo ir oda išsitempė, jsi nelauktai sau pačiam užmigo. Tačiau staiga pasigirdo garsas, tarytum netikėtai užėjusio lietaus, jis atsimerkė ir pamatė geltonas pupeles, gausiai beriamas prieš jo nosį. Trumpai žvilgtelėjęs į žmogų, kuris padavė jam pašaro, jis sujudino šnerves ir vėl ėmėsi ėdalo. Kiek beėstum, užtenka prisnūsti, ir oda ant pilvo vėl įdumba... Prisiėdęs jis pažvelgė nuo savo kalvos žemyn.
Pakaitomis vienas po kito ėjo šviesiai rausvas kulkšnių laukas, geltonas svėrių laukas, žalias miežių laukas. O už jų, tolumoje, plytėjo tamsaus mėlynumo jūros platuma, o viršuje, palinkęs virš jūros, kybojo žydras dangaus skliautas atrodė, kad dangui liepta sūpuoti jūrą tarsi mažą kūdikį...
Tačiau čia jam vėl papylė pupelių, ir jis apie viską užmiršo. Jo buveinės prieangyje meldėsi kažkoks seneliukas su lietsargiu iš chinokio medžio, apsirengęs baltu kimono su cinoberiu atspaustais hieroglifais. Tuo metu jis, už žandų prisikimšęs ėdalo, užsimiršęs kramtė. Pakėlęs galvą jis greta senelioko pamatė vienuolyno broliuką, kuris, susikišęs pirštą į burną, su nuostaba jį apžiūrinėjo.
(Koks mažas... Tačiau tokie, pasitaiko, atneša skanėstų...) Jis pervedė žvilgsnį į senį. Tasai jau baigė maldą ir iž užpakalio pradėjo lenkti berniuko galvą:
- Ką tu čia, melskis! Jei taip spoksosi, akys sprogs.Tačiau berniukas iš po senio rankos vis tiek tebežvelgė į jį išplėtęs akis. Netrukus jis nuėjo.
(Tokie maži, pasitaiko, ir keistų pokštų iškrečia. O šitas ką ne taip padarė?)
Staiga jis pajuto didelį nepatogumą kažkur užpakalinėje kryžiaus dalyje. Jis įtempė pilvo apačią. Tada pakėlė uodegą, ir kažkur palei girdis pasigirdo pliaukšt-pliaukšt. Jis nuleido vokus. Ir išvydo mažą šešėlį, nušliaužusį akmeniniais laipteliais ir be garso baisia jėga nubėgusio žemės paviršiumi. Kas tai galėtų būti? Jis įsižiūrėjo į tai, kas ką tik pralėkė pro šalį, ir suprato tai vanagas suko plačius ratus aukštai danguje.
(Štai kas, vanagas, o aš pagalvojau vėl gylių užsiveisė). Vis vėl ketino užmigti, tačiau pastebėjo, kad auksinis karpis tvenkinėlyje medžio šešėlyje kramto baslio galą, - ir užsižiūrėjo į jį. Per laukus ėjo platus kelias. Juo į abi puses bėgo, mosuodami galvas, arkliai, dainuodami ėjo žmonės su ryšuliais ant galvų, važiavo mašinos.
(Ir aš norėčiau pasimankštinti), - pagalvojo jis, ir jis panoro perkąsti virves, jo apynasrį pririšusias prie stulpų abiejuose šonuose. Jis prisiminė kančias, kai kadaise kelis kartus pabėgo, ir tada kaskart po 3-4 dienas jam nedavė jokio pašaro.
(Oi kaip sunku buvo), - ir jis papurtė galvą. Papūtė vėjelis. Susiūbavo artimiausio sakakos medžio šakos. Baltos dulkės pradėjo šokį žemutiniame kelyje, prariję ir žmones, ir automobilius, ir arklius. Karpis apspito baslį pasigirdo pliaukštelėjimas. Dulkes nunešė į tolimų kalnų papėdę, ir vėl viskas nurimo. Patamsėjusi kalno viršūnė vėl prašviesėjo. Mergaitės, tupinėdamos iš vienos vietos į kitą, ravėjo žolę kulkšnių lauke. Kaip berniukai-išdykėliai. Sukastame lauke gunktelėjęs vyras barstė trąšas. Kalnų papėdėje trinksėdamas, leisdamas baltus dūmus, į miestą važiavo traukinys. Iš laiptų pusės pasigirdo varpelis. Jis paskubomis pasuko galvą į tą pusę. Laiptais, remdamasis į aukštą lazdą, leidosi vyras blizgančiu vario raudonumo spalvos veidu. Tame veide nebuvo nosies, patėsi tik dvi nedidelės angos.
(Keistas tipas. Duos ką nors ar ne?) Vyras iš tikro pažvelgė į jį, tačiau praėjo pro šalį.
(Nieko nedavė. Aga! Vėl kažkas eina!) Apačioje pasigirdo skambus geto sandalų garsas.
(A, na jei tai tas tipas, kai nėra ko tikėtis. Jis kasdien pro šalį praeina).
Ir vėl apačioje pasigirdo triukšmas. Netrukus viršuje pasirodė keli vaikai su mokytoju. Priėjęs prie jo, mokytojas sustabdė vaikus ir pradėjo aiškinti:
- Štai paklausykite. Šis žirgas dalyvavo rusų-japonų kare, jam nusišypsojo laimė išlikti po kulkų lietumi. Kaip matote, net arkliai daro viską, kas jų jėgoms, dėl savo šalies ir savo valdovo. Jūs taip pat turite geriau mokytis, o vėliau atiduoti savo sugebėjimus valstybei.Vaikai su nuostaba išsižioję žiūrėjo į jį. Jų veidus užliejo raudonis.
(Ir jo jie visi į mane spokso? O kartu aiškiai nieko duoti negalvoja...) Ir jis nugriebė keletą prieš jš gulinčių užsilikusių pupelių stiebų. Vaikai, gyvai kalbėdamiesi ir keldami dulkes, ėmė lipti akmeniniais laiptais. Kai prieš jį neliko nieko ėdamo, jis pradėjo žvalgytis į šonus ar neatsiras ko nors tinkama. Tačiau niekur nieko nebuvo. Jis norėjo pagriebti ėdalo iš dėžės priešais snukį, tačiau jos nepasiekė. Jo žvilgsnis pagavo geltoną pomerantą, prieš kurį laiką numestą po sakakos medžiu.
(Kas tas ten, štai ten?) jis svarstė ir taip, ir kitaip, tačiau vis tiek nesuprato. Aišku tebuvo tik tai, kad tai ėdama. Ir niekaip neišėjo iš galvos (Noriu tai suėsti...)
Tą akimirką tolumoje pasigirdo žirgo žvengimas. Jis užrietė galvą kaip įgeltas, ir pastatė ausis.
(Ach! Juk tai kumelės balsas!) Dabar jis jau visiškai užmiršo pomerantą ir vis klausėsi. (Ten kumelė, ten kumelė!) Gyva greita jėga akimirksniu perbėgo jo stuburu. Jis mestelėjo priekines kanopas link dėžės su pašaru ir pabandė užšokti ant jos. Virvės abiejose pusėse įsitempė ir stipriai numetė jį atgal. Jis iškart nuleido kojas. Galvoje dusliai stukseno. Jis staiga tarsi neteko proto. Karštligiškai užpakalinėmis kojomis sutrepseno į medines grindis. Iš šventyklos valdybos pastato išėjo žmogus ir jį nuramino. Tačiau jis tebetrepseno arklidėje. Kai jo galva praskaidrėjo, kumelės žvengimo jau nesigirdėjo. Jis visą laiką žvelgė į tą pusę...
Melsvokus tolimus kalnus užtraukė padūmavimas. Jūroje tai šen, tai ten matėsi baltos burės. Šilta saulė žaidė atspindžius visuose paviršiuose. Atsklido garsas kažkoks vaikas grojo dūdele kalnuose. Sunkūs kamuoliniai debesys stovėjo vietoje.
(Iš kur gi sklido tas žvengimas?)
Prieš jį stovėjo žavi mergina ir senė trumpai pakaušyje pakirptais žilais plaukais. Senė iš kapšo išėmė dviejų senų monetą, padėjo ant staliuko ir pametė pupelių į jo šėryklą. Tada padarė tokį gestą, tarsi jį apglėbtų abiem rankom. Vizgindamas uodega pribėgo juodas šuo, sustojo ir sužiuro į jį. Jis nežymiai nulenkė galvą.
(E-e, juk šitas, atrodo, ketina pavokti mano pašarą). Jis paskubomis sušlemštė pupeles iš šėryklos. Senė, mergina ir šuo praėjo pro jį tolyn.
Netrukus praeinančių sumažėjo. Nusileido saulė. Nuo juros slinko tamsa. Jau nesimatė baltų burių. Stogo kampe, virš atbrailos, žibėjo žvaigždė. Neryžtingai papūtė drėgnas vėjas. Iš jūros parskrido paukščiai. Lauke jau neliko žmonių.Kažkur kiemo gilumoje dusliai sugaudė varpas. Tas pats žmogus, kaip visada, jam atnešė rėčkelę su skanumynais pupelių išspaudų sumaišytą su lapais. Jis iškart viską suėdė nieko nepalikdamas. Tada tas žmogus tvirtai uždarė pakeliamas duris. Tapo tamsu. Anapus durų pasigirdo žvangsėjimas spynoje.
Jam pačiam nežinant jis pragyveno dar vieną dieną.
Samurajų ideologija
Riiti Jokomicu: Musė
Šinto ir japonų tikėjimai
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Keita Dzin. Išgaravimas
Kai kurios nenaudingos pastabos
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Riiti Jokomicu. 4-o asmens požiūris
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Mijeko Kavakami. Apie ją ir jos atmintį
Aš jį išsunkiau savo nevaržomais jausmais
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Viljamas Bleikas pamirštas ir prisimintas
Samurajai: pasakojimas apie 47 roninus
M. Prustas. Sodoma ir Gomora
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Kaori Fudzino. Ką užmiršta Sioko-san
Keita Dzin. Blogų sapnų išvarymas
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Ž.-P. Sartras: Vieni du su milžine
Volė Šojinka: Nobelio laureatas
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
Japonų 'Kodziki' epas
Žybtelėjimo žanras
Om Simrikė
Skaitiniai
Vartiklis