Kaori Fudzino. Ką užmiršta Sioko-san

Apie autorę  >>>>>
Taip pat skaitykite 20 a. japonų klasika: 4-o asmens požiūris
ir 21 a. pradžios japonių mažoji proza: „trūkio literatūra“

Prie lygaus keturių ligoninės palatos gyventojų kvėpavimo aiškiai prisidėjo dar kažkieno.
- Sioko-san, - prie lovos pasigirdo šnabždesys, tačiau Sioko-san neatsimerkė.
- Sioko-san, - šnabždesys priartėjo, svetimas kvėpavimas slystelėjo oda, palietė blakstienas. Sioko-san su jėga suspaudė vokus, kad tarp jų neliktų nė plyšelio. Kažkas tyliu, besijuokiančiu balsu ištarė: - Sioko-san, jūs visada apsimetate, kad miegate.
„Visada, - pagalvojo Sioko-san. – Visada.“

Sioko-san prisiminė, kad tai kartojasi diena po dienos. Kodėl gi ji užmiršta apie tai? Kas rytą užmiršta ir kasnakt vėl prisimena. Apie tai, kad į jų palatą kasnakt prasmunka vyriškis ir jo kvėpavimo garsas budina, ištraukia iš jautraus, negilaus miego.

Rytais Sioko-san prabunda nepatenkinta. Ji nepatenkinta viskuo: ligonine, jos maistu, kiaušinio trynio spalvos sienomis, gydytojais, slaugėmis, nepatenkinta savo giminaičiais, tačiau, tiesą sakant, labiausiai ji nepatenkinta pati savimi.

Sioko-san maždaug prieš pusmetį patyrė lengvą insultą ir nuo tų laikų visąlaik randasi ligoninėje. Iš medicinos centro, į kurį ji pateko dėl insulto, ją išrašė praktiškai iškart ir pervedė į reabilitacinę ligoninę. Vaikai susitarė tarpusavyje, kad gydymo tvarkymą prisiims vyriausioji dukra, kuri ir prižiūrės motiną. Karais į ligoninę ateina anūkė – vyriausioji jos vyriausios dukros dukra. Jos demonstratyvus neveiklumas kelia baugų įspūdį. Akies krašteliu žvilgčiodama į motiną, kuri su dalykine veido išraiška kuičiasi prie ligonės lovos, pasišaipydama anūkė sėdi ant sudedamosios kėdutės.
- Babulia, kaip tu? - ji apžiūri padėklą su ligoninės maistu, kurį slaugutė atnešė į palatą, - ir vėl juokiasi: - Atrodo gana skaniai.

Pačią nuoširdžiausią šypseną ji dovanoja jaunajam Kavabatai, kai sveikinasi su juo:
- Sveiki! Laba diena.

Kavabata pateko į ligoninę iškart po to, kai į čia pervedė Sioko-san. Pagal išvaizdą jam 20-mt, - gal vos daugiau, gal vos mažiau. Ligoninėje, kur dauguma pacientų brandaus ir senyvo amžiaus, Kavabatos jaunumas ypač krenta į akis. Jis aukštas, liesokas ir labai judrus.

„Jauni žmonės taip greitai atsistato, nespėsi akimi mirktelėti, o jie jau savomis dviem bėgioja, - o taip pat, beje, nebloga fizioterapija“, - sako Sio-san dukra, žvelgdama į jį.

Kavabata nuolat sukiojasi koridoriuje, žvilgtelėdamas į rezidentūrą, sparčiai užbėga ir nusileidžia laiptais. Liftą renkasi tik tada, kai yra šansas pavažiuoti kartu su kuo nors kitu. Kavabata aiškiai nekentėjo nuo drovumo. Sveikinasi su visais pacientais – ir vyrais, ir moterimis – užkalbina juos, pasiruošęs pasiūlyti pagalbą. Padeda, beje, ne tik pacientams, bet ir lankytojams: tai sunkų krepšį su lauktuvėmis paneša, tai dar ką nors. Jei lankytojas pagyvenęs, Kavabata prisiderina prie jo eisenos, bando kalbėti aiškiai. Tikriausiai, jei jau taip ilgai laiko ligoninėje, jam tikrai reikalinga rimta reabilitacija, tačiau iš šalies sunku suprasti, kuo jis serga. Jį dažnai mato fizioterapijos kabinete, kur jis lengvai, vieną po kito, įvykdo daugelį fizioterapeuto nurodymų.

Bendrai imant, Kavabatą myli visi; ir jis vienintelis patinkantis Sioko-san. Jis ją globoja daugiau, nei jos gimtoji dukra ir anūkė, rūpinasi nuoširdžiau nei medicinos seselės. Ir būtent tai yra tai, ko jai reikia. Iš visų pacientų ji labiausiai miniatiūrinė, mažiausia ir liesiausia. Dėl neseniai lūžusio šlaunies kaklelio jai sunku vaikščioti. Jos pavargęs kūnas jau senai tapo netinkamu naudoti ir be jokių ten insultų. Sioko-san Kavabatai atrodo kažkokiu senoviniu daiktu, raritetu, kuris bet kurią akimirką gali subyrėti į dalis. Savo liūdna šypsena jis tarsi sako jai: „Geriausia būtų, jei jūs iš viso nieko nedarytumėte“. Kai Sioko-san atsistoja, remdamasi į savo vaikštynę, Kavabata skėsteli rankas su minkštais delnais ir kiek pritūpia tarsi pasiruošęs gaudyti, prilaikyti ją, jei kas.

Kai Sioko-san lydima slaugės ar dukters, o dažnai – jų abiejų, eina į tualetą, dažnai neaišku iš kur pasirodo Kavabata ir palydi ją iki jo durų. Kartais jis lieka ten laukti reikalo atlikimo pabaigos ie, sulaukęs, palydi jas atgal į palatą. Kartais Kavabata pradeda kalbą su Sioko-san, jis pasilenkia prie jos – tarsi stiebas, linkstantis nuo savo stambaus išsiskleidusio žiedo svorio, taip, kad jo galva atsiduria jos akių lygyje. Sioko-san dievina šį jo botaninį išlinkimą. Jis visada dėvi bjaurias ilgas futbolkes ir šortus iki kelių, tad jo kūnas atrodo nenatūraliai ištįsęs, tačiau tame proporcijų sutrikime Sioko-san jaučia kažką artima.

Kažkaip kartą per pietus ji panoro obuolių sulčių, ji ketino išgerti jų visą paką, tačiau dukra pasakė, kad likusiam maistui neliks vietos, ir iš jos atėmė sultis. O tada dukra trumpam kažkur išėjo, ir Kavabata, ištaikęs momentą, tyliai prisėlino ir padavė jai sultis.
- Tegu tai būna mūsų paslaptis, Sasaki-san, - pasakė jis su šypsena. Kavabata žino visų vardus ir pavardes. Pacientai nešiojasi popierinę etiketę su vardu ir pavarde – ir Kavabata iškart juos įsimena. Ir tas jo bruožas patinka Sioko-san.

Tądien, kai Kavabata padavė jai sultis, Sioko-san, kuri ir taip valgo mažai, paliko nepalietus daugiau pusės ligoninės maisto. Dukra susirūpino. Jei apetito nėra, tai tegu motina nors ką nors suvalgo, - tai vis geriau, nei badauti, kaip samprotavo ji ir pasisiūlė atnešti iš šaldytuvo nebaigtas gerti sultis. Tačiau Sioko-san vietoje atsakymo tiesiog nusisuko nuo jos.

Taigi, Sioko-san nuolat buvo viskuo nepatenkinta.

Naktis. Ji jaučia skrandyje šaltas obuolių sultis, sunkias kaip pyktis. Sioko-san nugyveno ilgą gyvenimą, daug visko matė ir dabar pagaliau galėtų išsivaduoti nuo susikaupusio emocinio balasto, nusimesti nuo savęs tą naštą ir tiesiog gyventi savo malonumui, tačiau kodėl, kodėl neduoda gerti ir valgyti, kai ji užsimano? Kodėl, nors jai čia visai nepatinka, ji turi gyventi šioje ligoninėje? To ji nežinojo. Nesuprato iki galo, kad nepriklausomai nuo to, ar išsilaisvins ji nuo to bagažo ar ne, jos kūnas tebeegzistuos. Ir nepastebimai sau ji pati virsta našta.

Sioo-san guli užsimerkusi. Įsiklauso į palatos gyventojų kvėpavimą. Nevalingai galvoja, kad štai prie jų prisijungs penktas. Taip ir nutinka:
- Sioko-san, - girdi tylų šnabždesį. Ir Sioko-san iškart viską prisimena.
- Sioko-san, - jo veidas tyliai pasilenkia prie jos. Net neatsimerkdama, ji jaučia visus jo judesius. Jis atsargiai už alkūnes paima iš po antklodės išlindusią jos ranką. Perbraukia per išorinę jos pusę dviem pirštais: nykščiu ir didžiuoju. Jis glosto ir glosto jos odą, sunykusią ir dėl to tarsi švytinčią; jo pirštai seka po oda iškilusių venų keliais.
- Sioko-san...
Jai nesinori įkvėpti jo iškvėpimų – ir ji sulaiko kvėpavimą. Jis nuslopintai juokiasi. Jo kūno virpulys persiduoda jai per odą.

Sioko-san iškart prisimena viską ir todėl ji žino, ką jis darys toliau. Garsas, o tada virpulys. Ne, ne tasai jo prislopintas juokas, kitas laukiniškesnis garsas ir tok virpulys, nuo kurio kūnas praranda valią.

Viena Sioko palatos pacienčių išsirašinėja, Tai stora motelis keliais metais jaunesnė už Sioko-san. Pasikeitusi ligoninės aprangą į įprastus drabužius, ji sėdi ant savo lovos. Užuolaida, atskirianti tą palatos dalį, kur stovi jo lova, atitraukta ir matosi, kaip juda jos pirštai, kai ji užsiauna savo batelius. „Na štai, pagaliau mane išrašo“, praneša ji Sioko-san. Už jos nugaros vidutinio amžiaus moteris, tikriausiai giminaitė, į krepšį deda daiktus.

Šiandien diena, kai duktė neateina. Po fizioterapijos seanso Sioko-san lydima fizioterapeuto grįžta į palatą. Kaimyninė lova tuščiam joje daugiau niekas neguli. Patalynės dar nepakeitė. Ant prie lovos stovinčios spintutės palikta vazelė. Tulpei, kuri styro iš vazelės, nukrito visi žiedlapiai, teliko tik į šoną palinkusi piestelė.

Sioko-san prisnūsta. Šioje ligoninėje nustatymas specialus laiko tarpas, po kurio pacientams likti negalima, ir Sioko- san žino, kad kai tas laikas pasibaigs, ją būtinai išrašys, tačiau vis tik jai kartais atrodo, kad ji tasai vienintelis žmogus, kurį ęia paguldė visiems laikams. Nors, aišku, ši ligoninė visai ne hospisas, kur žmones siunčia mirti. Siko-san susipažinusi su hospisais ne vien iš nuogirdų. Prieš 9 metus jos vyras mirė hospise nuo vėžio. Ši ligoninė ir tas hospisas – labai skiriasi. Sioko-san nori greičiau grįžti namo. Ji grįš namo ir valgys ne šį beskonį ligoninės maistą, o savo pamėgtus skanumynus. Valgys savo malonumui, gulės ant sofos prieš įjungtą televizorių ir snaus prie jo tolimo šnekėjimo.

Sioko-san atsimerkia. Pasisuka ir žiūri į tuščią lovą. Ant lovos sėdi Kavabata. Jis sėdi į ją nugara, pusiau pasisukęs ir renka aplink vazelę išsibarsčius tulpės žiedlapius. Siolp-san į tai žiūri tarsi sapne. Ji nė per milimetrą nekeičia pozos, kvėpuoja giliai ir lygiai, tik jos akys atmerktos ir stebi Kavabatos pirštus. Kavabato neskubiai pirštais apčiupinėja nukritusius žiedlapius. „Kažką tai man primena“, - pagalvoja Sioko-san. Kavabata paima žiedlapį ir per jį perbraukia dviem pirštais: nykščiu ir didžiuoju. Nuvytęs, susisukęs žiedlapis dar ne sudžiūvo tiek, kad trupėtų, ir, kol jame lieka kažkiek drėgmės, jis išlaiko minkštumą ir lankstumą. Sioko-san mašinaliai ranka patrina išorinę plaštakos pusę.

Kavabata pasisuka į ją:
- Takemoto-san išrašė, - ramiai pasako ir nuleidžia akis. Sioko-san tebetrina alkūnę. Kavabata įdėmiai stebi jos judesius. Galiausiai pasako, o jo balse jaučiamas džiugesys: - Aš paimsiu tą tulpę, gerai? Vazelė, tikriausiai, ligoninės. Išplausiu ir atiduosiu slaugėms.

Kavabata surenka žiedlapius ir suberia į vazelę, kurioje liko vandens. Paima pirštais ir sumeta ten susiraičiusius kuokelius. Tarpduryje pasirodo palatos kaimynė, ji eina lėtai, pasiremdama į lazdelę. Kavabata stovi prie lovos ir, kai jie susilygina, žingteli į šalį, tarsi atlaisvindamas jai kelią. Tuo momentu su jo nugara kažkas nutinka – ir štai jis jau kūprinasi unisonu su pro šalį einančios moters nugara. Ilgas kūnas per akimirką susiriečia taip, kad mentės atsiduria pačiame viršuje, ir Sioko-san vos susilaiko, kad nesušuktų iš nuostabos. Kas galėjo pagalvoti, kad žmogaus kūnas pajėgus tokiems manevrams. Kaip visa tai keista.

Susirietęs keturlinkas iš į priekį ištiesęs kaklą, Kavabata ištiesia ranką taip, kad ji paliečia, o gal tik atrodo, kad paliečia, pacientės nugarą, ir kartu su moterimi juda į palatos gilumą. Štai jie praeina pro Sioko-san lovą ir, pagaliau, pasiekia reikalingą lovą. Kavabatos veide atsiranda liūdna šypsena. Sioko-san silpnas regėjimas, tačiau jo veido išraišką ji mato puikiai.

- Jūs gi galite niekur neiti. Kam einate, jei tai sukelia tokias kančias?
- Oi, dėkui, dėkui tau, - garsiai Kavabatai padėkoja pacientė.

Naktį trijų žmonių kvėpavimas pavirsta keturių kvėpavimu.
- Sioko-san, - šaukia balsas.

„Kodėl dieną aš viską užmirštu? – galvoja Sioko-san. – Tikriausiai todėl, kad neatsimerkiu ir nežiūriu į jį. Tačiau net jei atsimerkčiau, šviesa juk išjungta. Tamsoje, tikriausiai, vis tiek nieko neišvysi“. Ir Siolo-san stipriai suspaudžia vokus. Jis švelniai lūpomis paliečia jos užmerktų akių kampučius.

Į gretimą lovą paguldė naują pacientę. Jos giminaitė pusbalsiu kalbasi apie kažką su Sioko-san dukra:
- Visur vienas ir tas pats, ją iškart stengiasi iškeldinti iš ligoninės... Čia, spėju, me irgi ilgam neužsilaikysime...
- Namie jie iškart silpsta, ir viskas grįžta į sena vėžes... Tai juk pagyvenę žmonės, čia jų fizioterapija, nors kiek pavyksta palaikyti formą...

Atitraukusi užuolaidą, dukra prieina prie lovos:
- Mama, vėliau nueisim susipažinti su nauja kaimyne, - sako ji, tvarkingai ir sparčiai sulankstydama rankšluostį ir Sioko-san baltinius.
- O kuo serga Kavabata? – įsitempusiu balsu lėtai paklausia Sioko-san.
- Kavabata? Eee,... a, tasai Kavabata, kurį dabar lifte sutikom?
- Kodėl jo neišrašo? – ji taria gerokai aiškiau nei anksčiau. Net atrodo, kad ji kažką priekaištauja vyriausiajai dukrai.
- Net ir nežinau, kodėl. Greičiausia todėl, kad ligotas.
- Galvoji, kad jis ligotas?
- Mama, na tu ir klausinėji? Tarsi tardydama...

Po pietų apsireiškė anūkė. Kaip įprastai, susidėjo sudedamą kėdutę, atsisėdo ir sėdi, nieko nedaro, suprask, linksminasi. Nors jokios apčiuopiamos naudos iš jos nėra, jos motinai aiškiai geriau vien nuo jos buvimo – ji subruzda, ima gyviau rūpintis. Sioko-san anūkė – suaugusi, nevedusi mergina – motinos numylėtinė, toji jai nieko negaili. Anūkė sėdi veidu į Sioko-san, jos akys senelės akių lygyje, tačiau kreipiasi tik į motiną - toji stovi už Sioko-san nugaros.
- ... Tad štai, tasai Kavabata, girdi, - džiugiai pasakoja ji, - sako man: „O, jūs nusikirpote“. O ša paprasčiausiai šukuoseną pasidariau. Supranti, moteriai gera šukuosena – tai labai svarbu, o vyrai – jie, na tiesiog net stebina, kaip jie nieko nepastebi. Tai štai, Kavabata, jis su tokiu rimtu veidu žvelgia ir sako: „Jums puikiai tinka“. Taip ir pasakė. Iš jaunų kažkaip ir nesitiki, p šis pastebėjo, įsivaizduoji?

Sioko-san apžiūrinėja anūkę. Kūtinę spaudžia nerimas. Anūkė su džinsais ir palaidine, bendrai – kaip tipinė vyresniųjų klasių mokinė, bet ... kiek gi jai metų? Sioko-san pasidomi, koks anūkės amžius.
- Man? 37, babulia, - lyg nieko nebuvę atsako toji. – Jau solidus amžius. – Anūkė ir taip šypsosi, bet dabar ta šypsena dar platesnė.
- Ach, baisu pagalvoti, - šypsodamasi taria vyresnioji Sioko-san duktė.

37 metai. Sioko-san tyli. 37-ių Sioko-san jau turėjo vaikų. Ji turėjo pakankamai vaikų, įvairių metų ir lyčių, tam, kad pikti liežuviai, tiek tarp svetimų, tiek tarp savų, negalėtų jai nieko prikišti. O dar, 37-ių Sioko-san paskutinį kartą miegojo su vyriškiu.

Sioko-san nepatenkinta savo minčių eiga. Kodėl būtent dabar ji prisiminė apie tai? Juk jos gyvenime lytinis klausimas jau senai ir visiems laikams išspręstas. Tai viena iš tų „naštų“, nuo kurių jai leista visiškai netrukdomai išsivaduoti, išmesti iš galvos. O jos anūkei tas klausimas dar lieka nespręstu. Arba ji vis tik sau viską jau išsprendė?

Spalvotas raštas ant anūkės palaidinės nežymiai išsilenkia ten, kur pro audinį išsikelia krūtų speneliai. Ji turi tuziną skylučių ausyse, akys išryškintos tušu ir šešėliais. Anūkė atsistoja.
- Babulia, sudie. Man į darbą.
- Laimingo kelio. Ar vakare vakarieniausi namie? – su tais žodžiais vyriausioji Sioko-san dukra išeina iš palatos pavymui anūkei.

Kai ji gržta, Sioko-san paklausia susidomėjusi:
- Kuo ji užsiima?
- Mama, tu gi žinai, kad ji kopiraiterė. Na, tu gi žinai, frilanserė kopiraiterė.Vyriausioji Sioko-san duktė nerūpestingai atsako:
- Nevedusi, tačiau greitai ištekės. Nors jai tiek reikalų, netgi nežinau... – jos balse nesigirdėjo nė šešėlio nerimo, ji visiškai neatrodė susirūpinusi.

Naktį, laukdama penktojo žmogaus pasirodymo palatoje Sioko-san gulėjo pusiau snausdama ir nepastebimai sau pradėjo mąstyti apie tai, kas vyksta tarp vyro ir moters. Tada susivokusi, apie ką galvoja, Sioko-san sumišo ir pyko ant savęs. Ji turi tiek daug, apie ką norisi galvoti ir apie ką galvoti būtina, o ji... Juk tai tas dalykas, su kuriuo jai vargu ar teks kada nors susidurti. Ir vis tik Sioko-san negali tų minčių išmesti iš galvos.

Nuo tų laikų, kai ji paskutinį kartą buvo su vyriškiu, praktiškai praėjo jau pusė amžiaus. Ir jokių ypatingų prisiminimų apie tai jai neliko. Pradedant pirmuoju kartu kiekvienas sekantis santykis susiliedavo su ankstesniu, ir taip vyko kaskart – patirtis kaupėsi ir atskiro konkretaus lytinio akto pojūtis kažkuriuo momentu liaudavosi egzistavęs, dingdavo – patirtis susiliedavo į vieną didelį beformį gniužulą; ir tie keli metai, po kurių susidarė tas gniužulas, dabar – iš pusamžio atstumo – atrodė pribertas laiko dulkių. Ir tas dulkes akimirksniu nupūtė penkto žmogaus kvėpavimas.
- Sioko-san, - šaukia jis ją vardu. – Sioko-san, aš atėjau.

Mėšlungiškai atsidususi, Sioko-san stipriai suspaudžia vokus. Jis įprastu judesiu prisėda ant jo s lovos. Sioko-san visai smulkutė, vietos lovoje sočiai. Jis atsigula greta. Atsigula ant šono, priartėja prie pat Sioko-san ir žvelgia į ją iš to, tokio neįtikėtinai artimo atstumo, kad bet žvilgsnis kaip reikia nesusifokusuoja. Sioko-san visa tai jaučia. Tokioje tamsoje vargiai ką įmanoma įžvelgti, tačiau jis, plačiai išplėtęs akis, nemirksėdamas žiūri ir žiūri į ją. Nuo jo įdėmaus žvilgsnio plaukeliai ant jos skruostų tarsi įsielektrina.

Sioko-san sėdi krėsle fizioterapijos kabinete, Kiek toliau jos vyriausioji dukra kažko klausinėja fizioterapeuto ir užsirašinėja atsakymus. Fizioterapeutas žvilgčioja į jos užrašus, baksnoja į juos pirštu ir papildo dar ka-kuo. Sioko-san duktė linksi, jos tamsių, dažytų plaukų tarpe baltuoja klastymas.

- Sasaki-san, - Kavabata užeina į fizioterapinį kabinetą ir prisėda greta Sioko-san. Jis, kaip įprastai, apsivilkęs ilginačia futbolke. – Ar jūsų fizioterapija jau baigėsi? Jūs, tikriausiai, labai pavargote, – meiliame balse girdisi rūpestis.

Sioko-san žvelgia į jo šypseną. „Kodėl jums aplamai reikalinga toji fizioterapija. Juk galima ir be jos apsieiti. Net jei negalite stovėti patys, kas tame blogo?“ Taip, ji iš tikro labai pavargo. Ji jaučia silpnumą kūne – tai šen, tai ten, o ir jėgų atsistoti pas ją tarsi nėra. Sioko-san apsimeta dar labiau išsekusia, pavargusia. Ir tą akimirką jos žvilgsnis susminga į iš trumpų kelnių kyšančias Kavabatos kojas. Nuogos, plonos, žemės spalvos – iš ištįsę kojos padengtos juodais plaukeliais, styrančiais tarsi jauni ūgliukai... Staiga Sioko-san pajuto, kaip jos kaulai, trapūs sumažėjusio tankio kaulai prisipildo neapykantos ir pasibjaurėjimo. Ji išdidžiai pakelia galvą, įsmeigia į Kavabatą įsiutusį žvilgsnį ir, kiek pakrutinusi sėdmenimis ant sėdynės, atsistojo iš krėslo. Kavabata skubiai išskėtė liesas, gyslotas rankas, kad prilaikyti Sioko-san. Pakišo savo plačius delnus su minkštais pirštų galiukais, išraižytus painiomis linijomis, kuriose blizgėjo prakaito lašiukai. Sioko-san atstūmė juos savo silpnomis, aptemptomis plona oda rankomis.
- Daugiau nesiartink prie mano dukters. Ir prie anūkės, - atkirto ji.

Sioko-san stovėjo pati. Stovėjo nelabai tvirtai, tačiau, kai jai prireikė, ji sugebėjo atsistoti. Ji gali stovėti pati. Dukra tai pastebi ir puola prie jos:
- Mama, kas yra? Nusibodo laukti? Pavargai? Nori į palatą?

Sioko-san nieko neatsako, tik tvirtai remiasi į jos ranką, ir jos abi su dukterimi eina link išėjimo iš kabineto. Dukters ranka įsitempusi, bet kurią akimirką pasiruošusi priimti visą smulkaus Sioko-san kūno svorį. Duktė pritraukia šalia stovėjusią vaikštynę, tačiau Sioko-san atkakliai laikosi už jos rankos, nepaleidžia. Tenka dukteriai išeiti į koridorių su į ranką įsikibusia motina. Paskui jas eina fizioterapeutas, prieš save stumdamas vaikštynę. Prieš išeidama iš kabineto dukra atsisuka ir nežymiai nusilenkia Kavabatai, Kavabata sumišusia šypsena žvilgsniu palydi tolstančią trijulę.

- Mama, kas tai? – vėl tyliai paklausia dukra. Tačiau Sioko-san negali jai paaiškinti. Galiausiai randa jėgų sumurmėti:
- Jis bjaurus. Ir įkyrus. Kimba prie visų.
- Mama, jis tiesiog neturi kuo užsiimti. Jis geras jaunuolis, - ramina ją dukra.

Visą dieną po to Sioko-san neranda sau vietos. Viskas ją erzina. Jai viskas nepatinka. Ir tasai Kavabata, ir toji kvailą duktė, kuri nieko nesupranta. Ir anūkė – peraugusi mergina, o elgesiu – tikras vaikas. Ir ji pati, nieko neprimenanti iki tos minutės, kai tamsoje nuskamba jos vardas. O juk Sioko-san vardas – ne Sioko.

Šią naktį, kai šalia gulintis vyriškis jai į ausį šnabžda „Sioko-san“, ji jau beveik pasiryžusi jam pasakyti: „Aš ne Sioko. Tu paprasčiausiai perskaitei vardą ant maniškės ligoninės etiketės, ar ne? Tačiau tu klaidingai atpažinai pirmąjį hieroglifą. Mano varde jis tariamas kitaip“.

Tačiau ji nepasako to, o, kaip visada, tiesiog toliau apsimeta, kad miega. Su juo negalima pradėti pokalbio. Tegu ir toliau ją vadina svetimu vardu. Vyriškis guli ant šono, labai arti ir žvelgia į ramiai miegančią Sioko-san. Jis krūtine prisiglaudžia prie jos peties. Pradžioje pasigirsta garsas. Plakančios širdies garsas.

Sioko-san galutinai išsibudina. Kai bebandysi, o užmigti nepavyks. Garsus jo širdies plakimas užpildo visą jos esybę, užpildo visą palatą; jo širdis daužosi ir daužosi. Koks dar gali būti miegas.

Tada pasiekia drebulys. Sulig širdies taktu virpa jo krūtinės ląsta, raumenys ir oda, - ir pamažu pradeda virpėti Sioko-san petys. Ir štai jau drebulys plinta toliau – jau dreba visas Sioko-san kūnas. „Liaukis, nedrebink daugiau, sustabdyk savo širdį“ – maldauja ji, tačiau jos maldavimai visad lieka neišklausyti. Ir galiausiai jos kūną sutraukia mėšlungis ir ji blaškosi ligoninės lovoje. Sioko-an nakčiai išsiima antų protezus – 4-is viršutinius ir 4 apatinius priekinius dantis, tačiau jai tenka stipriais sukąsti kandžius ir krūminius dantis burnos gilumoje, kad neįsikąstų liežuvio.

Riksmas nieko neduoda – tuo Sioko-san įsitikino ankstesnėmis naktimis. Kol ji duodasi savo lovoje, likę trys įmigę. Jie miega nieko neįtardami, - ir kaip ji bešauktų, prisišaukti jų, išbudinti neįmanoma. Jie prabus patys, tačiau tik kai patys to panors.

Todėl Sioko-san blaškosi mėšlungio traukoma ir tyli. Jei palauktų dar truputį, tai kažkuriuo momentu imtų atrodyti, kad trapūs sąnariai štai štai iššoks iš vietų pagal pulsuojančių trūkčiojimų ritmą; ji guli užsimerkusi ir bando atspėti, kada tai nutiks, ir prisitraukia kojas prie krūtinės ir apglėbia jas. Soko-san nugara susikūprinusi, kojos prispaustos prie krūtinės taip, kad keliai remiasi į smakrą. Bendrai imant, nuo tada, kai prieš keletą metų ji susilaužė šlaunies kaklelį, Sioko-san neteko galimybės tokiai pozai. Tačiau dabar dėl kažkokių priežasčių jos raumenys įgavo lankstumo ir ištįsta lengvai ir neskausmingai. Jos nepatikima oda virsta standžiais, tampriais raumenimis, - ir štai visas jos kūnas – milžiniškas, virpantis raumenų maišas. Sioko-san – miniatiūrinė moteris, tačiau širdies raumeniui tai fenomenaliai didelis dydis. Virtusi gigantiška širdimi, Sioko-san jau nepajėgi suvokti, kas vyksta, nes visos jos jėgos skirtos pulsavimui. Tai jau ne širdies užduotas ritmas, tai pati Sioko-san plaka savaime. Ji gyvena. Nepriklausomai nuo savo norų ji susitraukinėja, pulsuoja.

- Viskas gerai, - sako jis, atsargiai apkabindamas ją. Gigantiška širdis plaka kaip išprotėjusi, štai-štai sutrūkinės į gabaliukus; jis laiko ją apkabinęs iki pat ryto.

Samurajų ideologija
Riiti Jokomicu: Musė
Keita Dzin. Išgaravimas
Šinto ir japonų tikėjimai
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Riiti Jokomicu. Dievo žirgas
Hagakure: Samurajaus knyga
Keita Dzin. Blogų sapnų išvarymas
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Mijeko Kavakami. Apie ją ir jos atmintį
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
Italės literatūroje: Prakeiksmas baime
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Samurajai: pasakojimas apie 47 roninus
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
R. Jokomicu. Žiema ir moteris
Seksas filosofų gyvenime
Japonų 'Kodziki' epas
Egzistencializmas
Om Simrikė
Skaitiniai
Vartiklis