Egipto mitai: pasaulio sutvėrimas. Vartiklis

„O motina Nute!
Išskleisk virš manęs savo sparnus
lyg amžinąsias žvaigždes!“
(Tutanchamono sarkofago įrašas)
Tie, kurie čia statė iš granito, kurie išmūrijo piramidėje salę, kurie savo gražiu darbu sukūrė šiuos puikius daiktus... Jų aukurai tokie pat tušti, kaip ir tų pavargėlių, kurie miršta prie pakrantės pylimo, nepalikę įpėdinių.
(Senovės Egiptas)

Pasaulio sutvėrimas;
Penkios papildomos metų dienos;
Vardų knygos praradimas;
Ra kerštas ir alus;
Ozyrio mirtis;
Ozyrio prisikėlimas;
Sakmė apie liūtą ir pelę;
Ozyrio mito versija pagal Plutarchą

Pasaulio sutvėrimas
Pradžioje tebuvo Nun pirmykščiai vandenys. Nieks nežino, kiek jie egzistavo iki pasaulio pradžios. Iš šių vandenų iškilo mažutis sausumos kauburėlis, virš kurio skleidėsi lotoso žiedas. Žiedo viduje miegojo Ptah, - pirmasis dieviškasis vaikas - visa ko Kūrėjas.

Ir vieną dieną žiedas turėjo prasiskleisti, ir Dievas turėjo atsiskleisti. Ir tai buvo laikotarpis, kai Ptah kūrė viską, kas yra Visatoje - kol lotoso žiedas prasiskleidęs.
Ir vieną dieną jis vėl užsivers - ir viskas vėl panirs į Vandenis. Ir tada Kūrėjas vėl užmigs.

Ir kol jis snaudė, jis suvokė savo vienišumą. Jis troško kitų būtybių, kad jų būtų Visatos platybėse. Jis mąstė, ir jo mintys sukūrė chaosą. Ir kai iš šio chaoso atsirasdavo formos, Ptah tiems daiktams duodavo vardus. Taip iš Ptah minčių gimė pirmieji Dievai. Tehuti, Išminties dievas, ir Ma'at, Tiesos deivė, buvo jo pirmieji bendrakeleiviai. Ir jiedu abu Visatai davė pusiausvyrą.
O Ptah, savo minties jėga, sukūrė visus dangaus kūnus. Saulei jis davė vardą Ra - ir jis buvo pirmasis Dangaus Valdovas. Tai Ra, kuris sukūrė visus gyvius Žemėje, - žuvis ir paukščius, žmones ir miško žvėris.
Ra turėjo du vaikus: Šu, oro ir vėjų dievą, bei Tefnutę, drėgmės ir lietaus deivę. Šiedu turėjo irgi du vaikus: Kebą, Žemės dievą, ir Nutę, Dangaus deivę. Ir tada Ra nusprendė, kad nė vieną metų dieną negali gimti daugiau dievų. Ir šis spendimas galiojo tol, kol Nutė ir Tehuti apgavo Ra ir įvedė Nepriklausančias Metams dienas.
Kiekvieną dieną Ra iš savo milijonų metų senumo barka, keliaujančios dangumu, apžvelgia žemę. Ir visos gyvos būtybės džiūgauja ir šlovina jį, visų gyvių Kūrėją.

Papildomai skaitykite: Zep Tepi - pirmasis laikas

Penkios papildomos dienos
Jau daugelį metų Šu ir jo sesuo bei žmona Tefnutė turėjo du vaikus. Jis buvo Vėjų dievas, o jinai Lietaus deivė. Ir gimė jiems Nutė - dangus bei Kebas - žemė.
Ir šiedu maudėsi meilėje, nors tėvas ir atskyrė juos vieną nuo kito. Tada Ra - saulė ir dangaus valdovas išleido įsaką, kad nebus pagimdyta daugiau dievų. Nutei tai užgavo širdį, bet įstatymas buvo aiškus kaip diena: „Nė vieną metų dieną negali būti gimdomas nė vienas dievas“.
Tačiau Nutė žūt būt užsispyrė turėti vaikų ir ji nusprendė, padedama Tehuti, apgauti Ra. Ji iškvietė Ra į žaidimą, kurio nugalėtojas gali reikalauti prizo. Ir Nutė, padedama Tehuti - to nežinant Ra, - laimėjo. Ir ji paprašė 5 papildomų dienų, kurios nepriklauso metams. Ir per jas ji pagimdė 5 dievus: Ozyris ir Izidė, taip pat Setas, Heru Ur ir Neftidė.
Štai taip gimė 5 iš dangaus meilės žemei, o šios dienos yra labiausiai švenčiamos dienos metuose.

Vardų knygos praradimas
Ra yra Saulės dievas ir prieš daugelį metų buvo visų Dievų Valdovas. Tačiau laikas bėgo ir Ra suseno. Jis darėsi nepageidaujamas kitų dievų draugijoje. Jis visur vaikščiojo nerišliai murmėdamas po nosimi ir taukšdamas nesąmones. Galų gale nieks nenorėjo bendrauti su juo. Niekas, išskyrus jo numylėtinę Izidę.
Ji aplankydavo jį kiekvieną dieną ir kartu vaikščiodamo po žydinčius jo sodus. Ji net padėdavo jį pamaitinti. Tokiu būdu ji pasiekė, kad jis pradėjo ja visiškai pasitikėti.
Ra sukūrė visus žemės gyvius. Jis galėjo juos valdyti, nes turėjo storą knygą, kurioje buvo surašyti visų žemės gyvių tikrieji vardai. Jei kas sužino kitos būtybės tikrąjį vardą, jis gali priverstą ją besąlygiškai paklusti. Izidė sužinojo, kad yra tokia knyga ir nusprendė žūt būt ją gauti.
Vieną kartą atsitiktinai atsirado proga slapta žvilgtelėti į šią knygą. Ji palaukė, kol vieną dieną Ra prisnūdo ir slapta prasmuko į jo kambarius.
Po šio įvykio Izidė užsirakino kelioms dienoms ir niekur nesirodė. Ra sunerimo, kelias dienas jos nesulaukęs. Tačiau po kelių dienų Izidė sugrįžo pasivaikščioti su Ra po jo sodus - ir vėl viskas buvo kaip anksčiau.
Tačiau kartą, jiems bevaikštant po sodą, Ra pastebėjo angį, kurios jis nepažino. Kai jis susidomėjęs pasilenkė arčiau, gyvatė netikėtai pašoko ir įgėlė jam. Ra juto, kaip plintai nuodai, tačiau nieko negalėjo padaryti. Kai skausmas pasidarė nepakeliamas, Izidė pasilenkė virš jo ir tarė:
"Pasakyk savo vardą - ir aš sustabdysiu nuodus!"
Ra bandė ją apgauti ir išvardino savo titulus: "Naktį aš Kephera, auštant - Ra, dieną - Atumas, o saulei leidžiantis - Amonas"
Bet Izidės tai neįtikino. Ir pagaliau, kai Ra negalėjo daugiau kęsti skausmų, jis pasilenkė prie jos ausies ir sušnabždėjo savo vardą. Pasakojama, kad visas pasaulis sudrebėjo ištarus jo vardą.
Nuo tada Ra nuverstas ir dangų valdo Izidė.

Ra kerštas ir alus

Atėjo laikas, kai žmonės užmiršo savo Dievus. Ra, tais laikais vis dar Dievų Valdovas, kiekvieną dieną plaukdamas virš jų, žvelgė į žmones iš savo milijonų metų senumo barkos. Ir jis matė, kad žmonės užmiršo Dievus, nesimeldžia jiems ir į šventyklas neneša aukų. Ir Ra supyko. Įtūžęs jis paskelbė baisų nuosprendį visai žmonių giminei:
"Mano ašarų vaikai, pamiršote mane. Jūs burnojate prieš mus ir sakote, kad daugiau nereikia Netjero."
Jis išlupo savo Akį ir sviedė ją žemyn:
"Mano Akies, Ra Akies, jėga būkite sunaikinti! Tegul nelieka gyvųjų!"
Akis atsitrenkė į Žemę ir atsirado milžiniška liūtė. Tai buvo Sohmeta, - ir ji buvo Mirtis. Ir ji lėkė per dykumas ir per miestus naikindama visa, ką tik galėjo pagauti savo kelyje. Saldus buvo kraujo skonis, ir ji gėrė visų savo aukų kraują. Ji atsikeldavo su Saule ir lėkdavo per kraštą viską žudydama savo kelyje tol, kol Saulė nepasislėpdavo požemiuos.
Ra nurimo. Žmonės brangiai sumokėjo už savo paklydimus. Jis išsigando, kad greit neliks nė vieno, kurį jis galėtų valdyti. Ir Ra sušaukė visus Netjero gyventojus, kad padėtų sutramdyti Sohmetę, Žudikę.
Deivė Hatorė, Dieviškoji Karvė, atėjo pas Ra su planu. Ji buvo Didžioji Aludarė ir buvo išvirusi didelį kiekį savo geriausio alaus. Ji nuspalvuno jį granato sultimis, kad primintų kraują ir dar įdėjo raudonos ochros miltelių, kad sutirštintų alų. Ra pasiuntę ją išbandyti.
Ji palaukė sutemų, kai Sohmeta užmigo. Khonsu (Mėnulio) ir Nutės žvaigždžių šviesoje ji išpylė alų netoliese, kad pabudusi Sohmeta jį iškart išvystų. Rytą pakirdusi Sohmeta pamatė alaus telkinį ir įbrido į jį, pamaniusi, kad tai kraujo klanas. Ir kai ji panardino galvą, kad atsigertų, pajuto, kad tai skaniausias kraujas iš visų, kuriuos ji kada nors buvo gėrusi.
Sohmetei jis taip patiko, kad ji išgėrė visą telkinį, - beveik 7 tūkst. ąsočius alaus. Ji visiškai pasigėrė ir pamiršo, ko ji atėjo į Žemę. Taip Sohmeta nustojo naikinti žmonių giminę.
Ir nuo tada Hatorė buvo praminta Gėrimų Karaliene ir jos švenčių metu visi žmonės gerdavo tiek, kiek tik galėdavo, kad taip pagarbintų ją ir jos alų.

Ozyrio mirtis

Taip pat skaitykite Ozyrio mito versiją pagal Plutarchą >>>>>

Ozyris buvo pirmasis Tameros [Egipto] faraonas. Jis daug nuveikė žmonių labui, atpratino juos nuo kanibalizmo ir išaiškino gydymo paslaptis. Ozyris mokė žmones dirbti žemę, sėti javus ir auginti vynuoges bei aiškino drėkinimo paslaptis. Taip pat kasti rūdą ir apdirbti metalus. Todėl jis buvo vienodai mėgstamas tiek žemėje, tiek danguje. Visų, išskyrus jo brolį Setą.
Setas buvo jauniausias Nutės ir Kebo sūnus, kuris pavydėjo jų pirmagimiui ir savo broliui jam tekusio pranašumo. Setas tapo Svečių žemių valdovu, tačiau jo tai netenkino - jis svajojo tapti faraonu.
Vieną dieną į Ozyrio rūmus atvyko pasiuntinys. Jis pranešė, kad Setas savo brolio garbei ruošia pobūvį ir klausia, ar jo Didenybė teiksis atvykti. Ozyris, nustebintas ir pamalonintas, sutiko. Tąnakt jis atvyko pas brolį į jo namus, pilnus žmonių, kuriuose stalai buvo nukrauti valgiais ir gėrimais. Salės viduryje stovėjo gausiai išpuoštas milžiniškas auksinis sarkofagas. Setas iškart pastebėjo, kai atvyko brolis ir garsiai jį pasveikino, Netrukus jis su ypatinga pagarba paskelbė visiems, kad bus rengiamas naujas konkursas, - sarkofagas atiteks tam, kam jis labiausiai tiks.
Nežinant Ozyriui bei jo palydai, Setas pasinaudojo magija, kad sužinotų tikslų Ozyrio dydį. Tokio dydžio ir buvo padarytas karstas. Visi žmonės už Ozyrio ir jo apsaugos buvo pasirengę veikti Seto pakalikai.
Besibaigiant pobūviui, Setas pasiūlė visiems pakilti ir pasimatuoti karstą. Nė vienam iš Seto pavaldinių jis netiko. Pagaliau į jį atsigulė Ozyris, ir tapo aišku, kad būtent jam jis geriausiai tinka. Ir tada Seto žmonės pradėjo veikti.
Keturi iš jų greitai užvožė karsto dangtį, o kiti keturi užkalė jį. Netikėtai užklupta Ozyrio apsauga buvo iškart nužudyta. Tada Setas paliepė saviesiems nunešti sarkofagą prie upės ir įmesti jį į Nilą.
Taip pirmąjį Faraoną užmušė jo brolis. Setas, nieko nelaukdamas, užgrobė sostą. O Izidė, pajutusi pavojų, išbėgo iš rūmų ir pradėjo ieškoti savo vyro sarkofago. Daug metų ji praleido kelionėse ir paieškose...
Aiškiaregystės dėka ji surado vietą, kur buvo atplukdytas karstas, įsipainiojęs pakrantės brūzgynuose. Izidė pradarė karstą, tačiau Ozyris buvo negyvas.
Ozyrio prisikėlimas
Izidė gabeno į Tamerą sarkofagą su savo vyro palaikais. Ji keliavo per lygumą link savojo šventojo Filų miesto. Setas, išgirdęs gandus, kad grįžta Izidė kartu su vyru, išėjo jų pasitikti.
Vieną naktį, kai Izidė miegojo, Setas prasiskverbė į stovyklą, apsimetęs skorpionu. Pamatęs nuostabų karstą, jis nepaprastai išsigando. Kol Izidė tebemiegojo, jis atidengė dangtį ir ištraukė lauk brolio kūną. Apimtas pykčio ir baimės, jis sudraskė lavoną į trylika dalių ir išdrabstė jas po visą Tamerą.
Rytą Izidė surado tuščią karstą. Jos nelaimės šauksmas sukrėtė Žemę ir Dangų. Jos sesuo sesuo Neftidė, Seto žmona, atskubėjo pas ją, - ir jos abi patraukė ieškoti kūno. Daugelį metų klajojo ir ieškojo abi seserys. Ir visur, kur tik rasdavo mirusio Faraono kūno dalis, jos pastatydavo Ozyrio vardo šventyklą. Galų gale buvo surinktos visos kūno dalys, išskyrus vieną. Nebuvo jo lyties, kurią suėdė žuvis Nile.
Izidė pašaukė į pagalbą Anubį, Mirties sergėtoją. Visi kartu jie išbalzamavo Ozyrio kūną. Panaudodama savo magijos jėgą, Izidė įkvėpė naują gyvybę mirusiam vyrui. Tačiau kol jo kūnas nebuvo pilnas, jis negalėjo grįžti į gyvąjį pasaulį.
Ozyris liko Mirties Karaliumi, Puikiųjų Vakarų, Požemio, Valdovu. Ir visi žmonės sužinojo, kad nereikia bijoti mirties, nes pateks į Ozyrio karalystę. Anubis tapo Laidotuvių Viešpačiu ir mokė žmones, kaip reikia balzamuoti mirusiuosius, ir kad vieną dieną visi žmonės prisikels ir susijungs Požemyje su Ozyriu.

Tačiau reikėjo atlikti dar vieną magijos seansą. Izidė, puikiai žinodama kad iš tikro prarado savo vyrą visiems laikams, pasinaudojo didžiausia magija pasaulyje. Ji išėmė iš Ozyrio kūno pačią esmę ir patalpino ją savo įsčiose. Ji tapo nėščia nuo mirusio savo vyro Ozyrio. Ji pagimdė sūnų, Horą ("aukštybė", "dangus"), - Keršytoją. Ir jis augo bei vyriškėjo, kad nuverstų nuo sosto savo dėdę...

Taip pat galite paskaityti sakmę apie liūtą ir pelę.

Paaiškinimai

Egiptiečių dievai žmogaus išvaizdą įgavo gana vėlai. Iš pradžių Egipte buvo dievinami augalai, gyvuliai ir įvairūs simboliai. Deivę Hatorą žmonės vaizdavosi įsikūnijusią figmedyje, dievą Nefertumą - lotoso žiede, o deivę Neitę - garbindavo kaip skydą, prie kurio prikaltos dvi sukryžiuotos strėlės. Tačiau dažniausiai dievams būdavo teikiamas gyvulio pavidalas: Khnumas - avinas, Horas - sakalas, Tehuti - ibis, Sobekas - krokodilas, Bubasčio deivė Bastė - katė, Buto deivė - gyvatė. Bene ryškiausias gyvulių kulto pavyzdys buvo šventasis senosios Egipto sostinės Memfio jautis Apis, - dievo Ptaho tarnas.
Apie kitus dievus rasite šiame puslapyje. Taip pat paskaitykite apie faraonus-dievus

Ra (Re), "kuriančioji galia", "kūrėjas" buvo Saulės dievas, vyriausias iš visų. Pagal mitus, iš jo burnos išėję pirmieji dievai, o iš ašarų - žmonės.
Ankstyvuoju laikotarpiu tapatintas su Horu, turėjusiu vanago ar sakalo išvaizdą. Manyta, kad dangumi ar požemiu jis plaukia laivu. Jo kulto centras buvo Annu (žydų On, graikų Heliopolis - dabartinio Kairo vietoje) V dinastojos pirmasis faraonas Userkaf buvo Ra vyriausiasis žynys - ir nuo jo laikų prie faraonų vardo pridedama dalelytė Sa-Ra (Ra sūnus). Tik vėlyvuoju laikotarpiu (18-ioje dinastijoje) populiarumu jį aplenkė Izidė ir Ozyris.
Ra-Horakhty (Ra-Hoor-Khuit), "Ra horizonte" buvo tapatintas su Horu ir išreiškė Saulės galią.
Ptah - dievas, "pietinė siena", iš pradžių garbintas (Memfyje, jau 3100 m. pr.m.e.) kaip viso pasaulio kūrėjas, Saulės ir dievų siuvėjas, statybininkł globėjas. Senosios karalystės Ramesido eroje minimas kaip atsakingas už javų brendimą. Jis sukurdavo kūnus, kuriuose po mirties apsigyvendavo žmonių sielos. Pagal kitus mitus jis dirbo Tehuti (Thoth) vadovaujamas ir vykdė šio komandas.

Vėliau tapo menų, amatų globėjas. Su žmona Sohmeta (kitur Bastė - deivė-katė) ir sūnumi Nefertumu (arba kitaip Imhotepu) sudarė Memfio triadą, kur Naujosios karalystės (1550-1070 pr.m.e.) laikais jo šventyklos, Hewet-ka-Ptah, vardas buvo naudojamas kaip visos srities pavadinimas. Remzio II (1290-1224 pr.m.e.) laikais susijungia su dievybe Ta-tenen (kas reiškia "žemė, kuri atsiskyrė", t.y. nuo pirmykščių vandenų)
Vaizduojamas barzdotu vyru su nuskusta galva, kuris, tarsi mumija, apsisiautęs numirėlio drobule - Rankose prieš save laiko Uas - skeptrą fenikso galva, Ankh - (šio simbolio amžinojo gyvenimo simbolio piešinys šio puslapio pradžioje) ir Džed - pastovumo ženklą. Dažnai garbintas kartu su Sekeru ir Ozyriu kaip Ptah-seker-ausar dievybė.

Setas - dievas, garbintas Aukštutiniame Egipte, vėliau dykumų ir tolimų šalių dievas, Ozyrio brolis ir jo žudikas. Ozyrio sūnus Horas jį nugalėjo dvikovoje.
Jis yra labai įvairiapusis: „svetimų žemių“ (dykumos) ir audros dievas, pykčio, suirutės, karo ir mirties dievas, Ozyrio žudikas, Horo brolis ir varžovas, Nilo slėnio dievas, gerasis dievų ir faraonų globėjas. Atstovavo aukštutiniam Egiptui ir raudonai dykumų žemei. Prievarta siekė sesers Neftidės meilės.
Skirtingu laiku labiau išryškėdavo vienas ar kitas jo aspektas: pradžioje garbintas kaip Saulės Ra gynėjas, valdžios globėjas, 8 a. pr.m.e. įsivyravo neigiamas jo vertinimas.
Vaizduotas kaip žmogus su mistinio, nežinomo gyvūno galva. Seto šventieji gyvūnai yra krokodilas, antilopė, asilas, kiaulė, skorpionas, begemotas. Jį simbolizuoja Didieji Grįžulo Ratai arba Slibino žvaigždynas.
Izidė - dangaus deivė, Ozyrio žmona. Ji surinko Ozyrio kūną, kurį dievas Setas sukapojęs į 40 dalių ir išmėtęs po visą Egiptą, ir jį palaidojo.

Pagrindinės jos globos sritys: motinystė, vedybinė ištikimyė, ligonių slaugymas, magijos užkeikimai ir burtai. Atrodo, kad jos kultas kilo Abydos mieste Nilo deltoje, - tik vėliau Heliopolyje sujungta su Ra šeima. Tačiau nuo 1500 m.pr.m.e. neturėjo vieno pagrindinio garbinimo centro tapusi visuotinai pripažinta dievybe, - kaip ir jos vyras Ozyris.
Ozyris - atgimstantis dievas, sielų teisėjas. Jo kultas suklestėjo 2100-1700 m.pr.m.e. ir truko iki romėnų įsigalėjimo ir žmogaus sąmonėje formavo mintį, kad pomirtiniame gyvenime teks atsakyti už žemėje padarytas nuodėmes. Mirdamas žmogus tapdavo 'Ozyriu'.
Kebas - Žemės dievas, Šu ir Tefnutės sūnus, Nutės brolis ir vyras, Ozyrio ir Izidės, taip pat Seto bei Neftidės tėvas. Jo simbolis buvo žąsis, tai vyras žalia ir juoda oda - visų gyvių ir Nilo dumblo spalva. Sakoma, kad jis galėjo įkalinti nedorėlių sielas, kad jos nepakiltų į dangų.

Atkreipkite dėmesį, kad Žemės dievas yra vyriškos giminės dievas, - retas atvejis mitologijoje, kurioje Žemė dažniausiai moteriškos giminės deivė.

Amonas (Amenas, Amunas) reiškiantis „Paslėptasis“ - nuo seno Tebų (18-21 dinastijų laikais) globėjas (Amonas-Ra, dievų karalius) ir Heliopolio žynių laikytas pirmapradžiu pasaulio kūrėju, nors ankstyvesniuose mituose buvo Tehuti sūnus. Jis dažniausiai siejamas su vėju ar paslėptais daiktais. Jo šventieji gyvūnai buvo žąsis ir avinas.
19 ar 20 dinastijos laikais laikytas „nematoma kūrybine jėga esančia visos gyvybės danguje, žemėje ir požemyje šaltinis pasireiškęs Ra forma“ (pagal E. Budge). Laikytas bet kurio pamaldaus asmens globėju.
Amonas buvo kilęs iš savęs, o pagal vėlesniąją Tebų tradiciją - sukurtas dievo Toto
Naujosios Karalystės laikais jo žmona laikyta Mutė, „Motina“, („Aukso aušra“ - Auramutė), kuri, atrodo, buvo „Didžiosios Motinos“ ekvivalentas. Jų vaikas buvo Mėnulio dievas Khonsas. Su Mute ir Khonsu sudarė Tebų Trejybę.
Iki Vidurinių amžių Karalystės tebuvo vietinis Tebų dievas. Bet Tebams ėmus pirmauti, iškilo ir nuo XVIII dinastijos tituluojamas Dievų valdovu. Jo Karnako šventykla buvo didžiausia iš kada nors pastatytų.

Anubis - graikiškas dievo vardas kilęs iš egiptietiško Anpu („aukso aušra“). Jis buvo Neftidės sūnus. Pagal kai kuriuos šaltinius - jo tėvas buvo Setas, bet pagal kitus Ozyris (ir tada jo motina Izidė). Vaizduojamas su šakalo galva. Ir kadangi šakalai ieško kritusių žvėrių (mirusių) maistui, jis siejamas su mirtimi, Senąja Karalyste, Jis pirmasis pradėjo balzamuoti mirusius (balzamavo Ozyrį).

Jis taip pat garbinamas kaip „Upuaut“ („Kelių atvėrėjas“), - kartais su triušio galva, - kuris palydi mirusiųjų dvasias į jų teismą ir stebi Tiesos Svarstykles, kad požemyje apsaugotų mirusiuosius nuo pakartotinos mirties.

Apis - senas Egipto dievas visas vaizduojamas vien kaip jautis (o ne žmogumi su kieno nors galva) su Saulės disku ir gyvate. Garbintas Memfyje, kuriame buvo laikomas gyvas jautis. Ten yra didelis jaučių kapinynas. Buvo derliaus dievas.
Aleksandrijoje buvo transformuotas į sinkretinį graikų-romėnų-Egipto Serapį.

Hatorė - graikiškas deivės Het-Heret ("Namas viršuje") ar Het-Heru („Horo namas“) vardas, - tai rodo ją buvus dangaus deive, kartais tapatinama su Izide. Nuo seno šlovinama kaip dieviškoji karvė ir tarp karvės ragų turėjo Saulės skritulį. Buvo sikamoros medžio (ąžuolą primenanti figų rūšis) valdovė. Sieta su malachitu, turkiu, auksu ir variu. Jos pagrindinis atributas – piktąsias galias atbaidantis muzikos instrumentas sistras.
„Žmonių sunaikinimo“ mite Hatorė vykdo Ra įsakymą ir žudo žmones dykumoje. Vėliau Ra pasigaili žmonių ir, tik nugirdęs Hatorę alumi, sutramdo jos kraujo troškimą ir smurtą. Šio mito pabaigoje Ra pakeliamas į dangų, ant dangaus karvės Hatorės nugaros.
Edfu mieste laikoma Ra dukterimi, Horo žmona. Tebuose buvo mirties deive ir ant galvos turėjo hieroglifą „Vakarai“ (amenta). Taip pat meilės, šokių, alkoholio ir svečių šalių globėja. Graikai ją tapatino su Afrodite.

Horas - Izidės ir Ozyrio sūnus, atkeršijęs už tėvo nužudymą - iškastravo savo dėdę Setą. Vėliau tapo šalies valdovo, Faraono, pirmtaku ar įvaizdžiu.
Horas buvo sakalo formos, o akys iš saulės ir mėnulio. Dangaus dievas valdė dieną. Buvo daug Horo formų: Re-Harakhti, Harsiesis, Haroeris, Harendotes, Khenti-irti, Khentekhtay (dievas-krokodilas), Harmakhis (arba Horas horizonte ir sietinas su Giza sfinksu).

Kaip Heru Ur („Horas šeivamedis“) buvo Viršutinio Egipto globėjas, - pradžioje kaip Seto, valdžiusio Žemutinį Egiptą, brolis. Tačiau kai Viršutinis Egiptas pavergė Žemutinį (apie 3100 m. pr.m.e.),pradėjo su juo varžytis.

Khepera (arba Chepris, „tasai, kurs pats iš savęs atsirado“) - pagal Heliopolio kosmologiją dievas Kūrėjas, susiliejęs su Amonu ir Ra. Pats žodis kheper turi daug reikšmių, taro jų "kurti", "keisti", o taip pat "skarabėjas" (arba mó÷lavabalis), kuris buvo laikomas Saulės, skriejančios dangumi, simboliu.
ai dievas, įkūnijantis ryto saulę, siejamą su atsinaujinimu ir atgimimu (kadangi skarabėjai kiaušinėlius deda į lavonus ir mėšlą, todėl egiptiečiai manė, kad jie atsiranda iš negyvo kūno) Vaizduojamas kaip skarabėjas arba žmogus skarabėjo galva. Atskiro kulto šiam dievui nebuvo.

Khonsas („praeinantis“) - trečioji didingos Tebų trejybės dievybė - po Amono ir Mutės. Jis buvo Mėnulio, vaisingumo, laiko ir skaičiavimo dievas. Chonsas – likimo lėmėjas, dangaus skliautais keliaujantis keleivis, egzorcistas, visų tamsos galių kosminis nugalėtojas. Vėlesniais laikais pagarsėjo kaip gydantis dievas.2
Paplitęs pasakojimas, kad jis žaidė su Tehuti senovinį seneto žaidimą ir pralošė dalį savo šviesos. Nuo tada jis negali visą mėnesį išlaikyti savo spindesio, - pakaitom auga ir dyla. Pagrindinė šventykla Karnake buvo skirta jam.

Ma'at - laikoma Tehuti žmona ir Ra dukra. Jos vardas reiškia "tiesa", "teisybė" arba net ir "kosmoso tvarka". Vaizduojama kaip aukšta moteris su stručio plunksna (jos vardo ženklas) plaukuose. Ji dalyvauja mirusiųjų teisme - jos plunksna virš mirusiojo širdies parodydavo, ar šis gyveno dorai.

Mutė, Tebuose buvo laikyta Amono žmona ("mut" reiškia "motina") ir buvo Khonso, mėnulio dievo, motina.

Neftidė - jauniausia Kebo ir Nutės dukra, Seto sesuo ir žmona. Jos vyresnioji sesuo ir brolis buvo Izidė ir Ozyris. Ji paliko Setą, kai šis nužudė savo brolį Ozyrį ir padėjo Izidei ieškoti jo kūno.

Nefertumas - dievo Ptah ir Sehmetės sūnus (kitame variante išaugo iš laukų deivės kūno), dieviškasis gydytojas, vaizduojamas su lotosu ant galvos. Heliopolyje vaizduotas liūtu arba žmogumi su liūto galva. „Piramidžių tekstuose“ jis pavadintas „lotosu iš Ra nosies“. Jo vardas reiškia „nuostabus dievų vaikas“. Jis yra augmenijos dievas. Memfyje sudarė šventąją triadą. Graikai jį tapatino su Asklepijumi.

Neitė - karo, medžioklės, audimo ir išminties deivė, garbinta Nilo deltoje; vėliau Izidės, taip pat Neftidės ir Selketės sesuo bei dievo Duemutefo, mirusiųjų skrandžių saugotojo, gynėja. Krokodilo dievo Sobeko motina.
Ji buvo Saiso miesto (senovėje vadinto Zau; anot Platono, būtent Saise Solonos sužinojojo apie Atlantidą) vakarinėje Nilo deltoje globėja, o senovėje – viena iš trijų deivių, globojusių Ta-senet‘ą (dabart. Esna, graikų - Latono polis), esantį apie 55 km į pietus nuo Luksoro.
Jos simboliu buvo dvi strėlės, sukryžiuotos virš skydo. Vaizduota kaip laikanti skeptrą bei ankhą (gyvenimo simbolį). Jos epitetu buvo „dangaus karvė“, kasdien pagimdanti naują saulę, t.y. ir dangaus deive, kaip ir Nutė.

Nutė - dangaus deivė, Šu ir Tefnutės dukra, Kebo sesuo ir žmona, Ozyrio ir Izidės, taip pat Seto bei Neftidės motina. Dažnai vaizduojama kaip nuoga moteris žydra žvaigždėta oda (ar dangaus karvė žvaigždėtu pilvu), atsirėmusi visomis galūnėmis ir palinkusi, tarsi dangaus skliautas virš Kebo - Žemės, savo vyro.
Nutės vardo hieroglifas reiškia „vandens puodynė“, tad manoma, kad tai gali būti susiję ir su vaisingumu. „Piramidžių tekstai“ rodo Nutės ryšį su pomirtiniu pasauliu, nes ji pakelia mirusiuosius į dangų, taip pat saugo laidojimo rūsius. Sarkofagų dangčių vidų dažnai puošia Nutės atvaizdas kaip moters, iškeltose rankose laikančios saulės diską.

Sohmeta - dievo Ptah žmona, karo deivė, kurią Ra pasiuntė į žemę liūtės pavidalu bausti nusidėjėlių, ir ji naikinusi žmones, kol dievai ją sulaikė. Vėliau tapo taiki teisybės gynėja. Kartu su Ra ir Baste buvo kartu garbinama kaip viena sudėtinė Sekhmet-bast-ra dievybė.

Šu - oro ir sausų vėjų dievas, Ra sūnus, Tefnutės brolis ir vyras, Kebo ir Nutės tėvas. Panašiai kaip ir Ma'at vaizduojamas su stručio plunksna - dažnai stovintis ant gulinčio Kebo ir laikantis aukštai viršuje Nutę - taip atskiriantis juos.

Vardas tikriausiai kilo iš žodžio šu ("sausas", "tuščias"). Atrodo, kad ji galėjo būti Saulės šviesos personifikacija. Šu ir Tefnutė buvo vienos sielos dvi skirtingos pusės.

Tefnutė - drėgmės ir debesų deivė, Ra dukra, Šu sesuo ir žmona, Kebo ir Nutės motina. Vaizduojama kaip moteris liūtės galva. Vardas, tikriausiai, kilo iš teftef ("dulksna", "drėgmė") bei nu ("vandenys", "dangus").
Tehuti (arba Totas) - išminties dievas. Sakoma, kad pradžioje jis gimęs iš savęs (savaime, iš nieko) kartu su savąja žmona Ma'at („išmintimi“) arba, galbūt, sukurtas dievo Ra. Hermopolyje buvo sakoma, kad jam gimė aštuoni vaikai, iš kurių svarbiausias yra Amonas - „paslėptasis“, kuris buvo šlovinamas Tebuose kaip Visatos Viešpats. Kiti: Amenetas, Hekas, Heketas, Nunas ir Nunetė, Kau ir Kauketas.

Vaizduojamas su paukščio ibio galva ir nešančiu plunksnas ir papiruso ritinius, kuriuose surašyta visi daiktai. Buvo dievų žinianešys ir veikė daugelyje jų suėjimų. Ozyrio mituose vaizduojamas kaip vyriausias jo viziris. Kaip ir Knonsas buvo Mėnulio dievas. Kartu buvo ir laiko, magijos ir rašto dievas. Sakoma, kad jis sukūrė hieroglifus.

Apie kitus dievus rasite šiame puslapyje.

Taip pat skaitykite:
Pasaulio sutvėrimas
Egipto „Mirusiųjų knyga“
Zep Tepi - pirmasis laikas
Penkios papildomos metų dienos
Vardų knygos praradimas
Ra kerštas ir alus
Ozyrio mirtis
Ozyrio prisikėlimas
Sakmė apie liūtą ir pelę
Kaip žodžiu pasaulį kūrė Kepera
Pramoginė senovės egiptiečių literatūra
Liūtagalvis dievas Apedemakas
Ką pasakoja Rozetos akmuo?
Filipinų tvėrimo mitai
Žvaigždės kalba Egiptui
Religiniai ištvirkavimai
Faraonė Hatčepsutė
Piramidžių mistika
Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika)
Pasaulio sukūrimo simbolika: nuo rato iki kryžiaus
Džedo pastatymas
Mitologijos puslapis
Vartiklis

	Ra (Re), "kuriančioji galia", "kūrėjas" buvo Saulės dievas, vyriausias iš visų. Pagal mitus, iš jo burnos išėję pirmieji dievai, o iš ašarų - žmonės. Ankstyvuoju laikotarpiu tapatintas su Horu, turėjusiu vanago ar sakalo išvaizdą. Manyta, kad dangumi ar požemiu jis plaukia laivu. Jo kulto centras buvo Annu (žydų On, graikų Heliopolis - dabartinio Kairo vietoje) V dinastojos pirmasis faraonas Userkaf buvo Ra vyriausiasis žynys - ir nuo jo laikų prie faraonų vardo pridedama dalelytė Sa-Ra (Ra sūnus). Tik vėlyvuoju laikotarpiu (18-ioje dinastijoje) populiarumu jį aplenkė Izidė ir Ozyris. Ra-Horakhty (Ra-Hoor-Khuit), "Ra horizonte" buvo tapatintas su Horu ir išreiškė Saulės galią.
	Ptah - dievas, "pietinė siena", iš pradžių garbintas (Memfyje, jau 3100 m. pr.m.e.) kaip viso pasaulio kūrėjas, Saulės ir dievų siuvėjas, statybininkł globėjas. Senosios karalystės Ramesido eroje minimas kaip atsakingas už javų brendimą. Jis sukurdavo kūnus, kuriuose po mirties apsigyvendavo žmonių sielos. Pagal kitus mitus jis dirbo Tehuti (Thoth) vadovaujamas ir vykdė šio komandas. Vėliau tapo menų, amatų globėjas. Su žmona Sohmeta (kitur Bastė - deivė-katė) ir sūnumi Nefertumu (arba kitaip Imhotepu) sudarė Memfio triadą, kur Naujosios karalystės (1550-1070 pr.m.e.) laikais jo šventyklos, Hewet-ka-Ptah, vardas buvo naudojamas kaip visos srities pavadinimas. Remzio II (1290-1224 pr.m.e.) laikais susijungia su dievybe Ta-tenen (kas reiškia "žemė, kuri atsiskyrė", t.y. nuo pirmykščių vandenų) Vaizduojamas barzdotu vyru su nuskusta galva, kuris, tarsi mumija, apsisiautęs numirėlio drobule - Rankose prieš save laiko Uas - skeptrą fenikso galva, Ankh - (šio simbolio amžinojo gyvenimo simbolio piešinys šio puslapio pradžioje) ir Džed - pastovumo ženklą. Dažnai garbintas kartu su Sekeru ir Ozyriu kaip Ptah-seker-ausar dievybė.
	Setas - dievas, garbintas Aukštutiniame Egipte, vėliau dykumų ir tolimų šalių dievas, Ozyrio brolis ir jo žudikas. Ozyrio sūnus Horas jį nugalėjo dvikovoje. Jis yra labai įvairiapusis: „svetimų žemių“ (dykumos) ir audros dievas, pykčio, suirutės, karo ir mirties dievas, Ozyrio žudikas, Horo brolis ir varžovas, Nilo slėnio dievas, gerasis dievų ir faraonų globėjas. Atstovavo aukštutiniam Egiptui ir raudonai dykumų žemei. Prievarta siekė sesers Neftidės meilės. Skirtingu laiku labiau išryškėdavo vienas ar kitas jo aspektas: pradžioje garbintas kaip Saulės Ra gynėjas, valdžios globėjas, 8 a. pr.m.e. įsivyravo neigiamas jo vertinimas. Vaizduotas kaip žmogus su mistinio, nežinomo gyvūno galva. Seto šventieji gyvūnai yra krokodilas, antilopė, asilas, kiaulė, skorpionas, begemotas. Jį simbolizuoja Didieji Grįžulo Ratai arba Slibino žvaigždynas.
	Izidė - dangaus deivė, Ozyrio žmona. Ji surinko Ozyrio kūną, kurį dievas Setas sukapojęs į 40 dalių ir išmėtęs po visą Egiptą, ir jį palaidojo. Pagrindinės jos globos sritys: motinystė, vedybinė ištikimyė, ligonių slaugymas, magijos užkeikimai ir burtai. Atrodo, kad jos kultas kilo Abydos mieste Nilo deltoje, - tik vėliau Heliopolyje sujungta su Ra šeima. Tačiau nuo 1500 m.pr.m.e. neturėjo vieno pagrindinio garbinimo centro tapusi visuotinai pripažinta dievybe, - kaip ir jos vyras Ozyris.
	Ozyris - atgimstantis dievas, sielų teisėjas. Jo kultas suklestėjo 2100-1700 m.pr.m.e. ir truko iki romėnų įsigalėjimo ir žmogaus sąmonėje formavo mintį, kad pomirtiniame gyvenime teks atsakyti už žemėje padarytas nuodėmes. Mirdamas žmogus tapdavo 'Ozyriu'.
	Kebas - Žemės dievas, Šu ir Tefnutės sūnus, Nutės brolis ir vyras, Ozyrio ir Izidės, taip pat Seto bei Neftidės tėvas. Jo simbolis buvo žąsis, tai vyras žalia ir juoda oda - visų gyvių ir Nilo dumblo spalva. Sakoma, kad jis galėjo įkalinti nedorėlių sielas, kad jos nepakiltų į dangų. Atkreipkite dėmesį, kad Žemės dievas yra vyriškos giminės dievas, - retas atvejis mitologijoje, kurioje Žemė dažniausiai moteriškos giminės deivė.
	Amonas (Amenas, Amunas) reiškiantis „Paslėptasis“ - nuo seno Tebų (18-21 dinastijų laikais) globėjas (Amonas-Ra, dievų karalius) ir Heliopolio žynių laikytas pirmapradžiu pasaulio kūrėju, nors ankstyvesniuose mituose buvo Tehuti sūnus. Jis dažniausiai siejamas su vėju ar paslėptais daiktais. Jo šventieji gyvūnai buvo žąsis ir avinas. 19 ar 20 dinastijos laikais laikytas „nematoma kūrybine jėga esančia visos gyvybės danguje, žemėje ir požemyje šaltinis pasireiškęs Ra forma“ (pagal E. Budge). Laikytas bet kurio pamaldaus asmens globėju. Amonas buvo kilęs iš savęs, o pagal vėlesniąją Tebų tradiciją - sukurtas dievo Toto Naujosios Karalystės laikais jo žmona laikyta Mutė, „Motina“, („Aukso aušra“ - Auramutė), kuri, atrodo, buvo „Didžiosios Motinos“ ekvivalentas. Jų vaikas buvo Mėnulio dievas Khonsas. Su Mute ir Khonsu sudarė Tebų Trejybę. Iki Vidurinių amžių Karalystės tebuvo vietinis Tebų dievas. Bet Tebams ėmus pirmauti, iškilo ir nuo XVIII dinastijos tituluojamas Dievų valdovu. Jo Karnako šventykla buvo didžiausia iš kada nors pastatytų.
	Anubis - graikiškas dievo vardas kilęs iš egiptietiško Anpu („aukso aušra“). Jis buvo Neftidės sūnus. Pagal kai kuriuos šaltinius - jo tėvas buvo Setas, bet pagal kitus Ozyris (ir tada jo motina Izidė). Vaizduojamas su šakalo galva. Ir kadangi šakalai ieško kritusių žvėrių (mirusių) maistui, jis siejamas su mirtimi, Senąja Karalyste, Jis pirmasis pradėjo balzamuoti mirusius (balzamavo Ozyrį). Jis taip pat garbinamas kaip „Upuaut“ („Kelių atvėrėjas“), - kartais su triušio galva, - kuris palydi mirusiųjų dvasias į jų teismą ir stebi Tiesos Svarstykles, kad požemyje apsaugotų mirusiuosius nuo pakartotinos mirties.
	Apis - senas Egipto dievas visas vaizduojamas vien kaip jautis (o ne žmogumi su kieno nors galva) su Saulės disku ir gyvate. Garbintas Memfyje, kuriame buvo laikomas gyvas jautis. Ten yra didelis jaučių kapinynas. Buvo derliaus dievas. Aleksandrijoje buvo transformuotas į sinkretinį graikų-romėnų-Egipto Serapį.
	Hatorė - graikiškas deivės Het-Heret ("Namas viršuje") ar Het-Heru („Horo namas“) vardas, - tai rodo ją buvus dangaus deive, kartais tapatinama su Izide. Nuo seno šlovinama kaip dieviškoji karvė ir tarp karvės ragų turėjo Saulės skritulį. Buvo sikamoros medžio (ąžuolą primenanti figų rūšis) valdovė. Sieta su malachitu, turkiu, auksu ir variu. Jos pagrindinis atributas – piktąsias galias atbaidantis muzikos instrumentas sistras. „Žmonių sunaikinimo“ mite Hatorė vykdo Ra įsakymą ir žudo žmones dykumoje. Vėliau Ra pasigaili žmonių ir, tik nugirdęs Hatorę alumi, sutramdo jos kraujo troškimą ir smurtą. Šio mito pabaigoje Ra pakeliamas į dangų, ant dangaus karvės Hatorės nugaros. Edfu mieste laikoma Ra dukterimi, Horo žmona. Tebuose buvo mirties deive ir ant galvos turėjo hieroglifą „Vakarai“ (amenta). Taip pat meilės, šokių, alkoholio ir svečių šalių globėja. Graikai ją tapatino su Afrodite.
	Horas - Izidės ir Ozyrio sūnus, atkeršijęs už tėvo nužudymą - iškastravo savo dėdę Setą. Vėliau tapo šalies valdovo, Faraono, pirmtaku ar įvaizdžiu. Horas buvo sakalo formos, o akys iš saulės ir mėnulio. Dangaus dievas valdė dieną. Buvo daug Horo formų: Re-Harakhti, Harsiesis, Haroeris, Harendotes, Khenti-irti, Khentekhtay (dievas-krokodilas), Harmakhis (arba Horas horizonte ir sietinas su Giza sfinksu). Kaip Heru Ur („Horas šeivamedis“) buvo Viršutinio Egipto globėjas, - pradžioje kaip Seto, valdžiusio Žemutinį Egiptą, brolis. Tačiau kai Viršutinis Egiptas pavergė Žemutinį (apie 3100 m. pr.m.e.),pradėjo su juo varžytis.
	Khepera (arba Chepris, „tasai, kurs pats iš savęs atsirado“) - pagal Heliopolio kosmologiją dievas Kūrėjas, susiliejęs su Amonu ir Ra. Pats žodis kheper turi daug reikšmių, taro jų "kurti", "keisti", o taip pat "skarabėjas" (arba mó÷lavabalis), kuris buvo laikomas Saulės, skriejančios dangumi, simboliu. ai dievas, įkūnijantis ryto saulę, siejamą su atsinaujinimu ir atgimimu (kadangi skarabėjai kiaušinėlius deda į lavonus ir mėšlą, todėl egiptiečiai manė, kad jie atsiranda iš negyvo kūno) Vaizduojamas kaip skarabėjas arba žmogus skarabėjo galva. Atskiro kulto šiam dievui nebuvo.
	Khonsas („praeinantis“) - trečioji didingos Tebų trejybės dievybė - po Amono ir Mutės. Jis buvo Mėnulio, vaisingumo, laiko ir skaičiavimo dievas. Chonsas – likimo lėmėjas, dangaus skliautais keliaujantis keleivis, egzorcistas, visų tamsos galių kosminis nugalėtojas. Vėlesniais laikais pagarsėjo kaip gydantis dievas.2 Paplitęs pasakojimas, kad jis žaidė su Tehuti senovinį seneto žaidimą ir pralošė dalį savo šviesos. Nuo tada jis negali visą mėnesį išlaikyti savo spindesio, - pakaitom auga ir dyla. Pagrindinė šventykla Karnake buvo skirta jam.
	Ma'at - laikoma Tehuti žmona ir Ra dukra. Jos vardas reiškia "tiesa", "teisybė" arba net ir "kosmoso tvarka". Vaizduojama kaip aukšta moteris su stručio plunksna (jos vardo ženklas) plaukuose. Ji dalyvauja mirusiųjų teisme - jos plunksna virš mirusiojo širdies parodydavo, ar šis gyveno dorai.
	Mutė, Tebuose buvo laikyta Amono žmona ("mut" reiškia "motina") ir buvo Khonso, mėnulio dievo, motina.
	Neftidė - jauniausia Kebo ir Nutės dukra, Seto sesuo ir žmona. Jos vyresnioji sesuo ir brolis buvo Izidė ir Ozyris. Ji paliko Setą, kai šis nužudė savo brolį Ozyrį ir padėjo Izidei ieškoti jo kūno.
	Nefertumas - dievo Ptah ir Sehmetės sūnus (kitame variante išaugo iš laukų deivės kūno), dieviškasis gydytojas, vaizduojamas su lotosu ant galvos. Heliopolyje vaizduotas liūtu arba žmogumi su liūto galva. „Piramidžių tekstuose“ jis pavadintas „lotosu iš Ra nosies“. Jo vardas reiškia „nuostabus dievų vaikas“. Jis yra augmenijos dievas. Memfyje sudarė šventąją triadą. Graikai jį tapatino su Asklepijumi.
	Neitė - karo, medžioklės, audimo ir išminties deivė, garbinta Nilo deltoje; vėliau Izidės, taip pat Neftidės ir Selketės sesuo bei dievo Duemutefo, mirusiųjų skrandžių saugotojo, gynėja. Krokodilo dievo Sobeko motina. Ji buvo Saiso miesto (senovėje vadinto Zau; anot Platono, būtent Saise Solonos sužinojojo apie Atlantidą) vakarinėje Nilo deltoje globėja, o senovėje – viena iš trijų deivių, globojusių Ta-senet‘ą (dabart. Esna, graikų - Latono polis), esantį apie 55 km į pietus nuo Luksoro. Jos simboliu buvo dvi strėlės, sukryžiuotos virš skydo. Vaizduota kaip laikanti skeptrą bei ankhą (gyvenimo simbolį). Jos epitetu buvo „dangaus karvė“, kasdien pagimdanti naują saulę, t.y. ir dangaus deive, kaip ir Nutė.
	Nutė - dangaus deivė, Šu ir Tefnutės dukra, Kebo sesuo ir žmona, Ozyrio ir Izidės, taip pat Seto bei Neftidės motina. Dažnai vaizduojama kaip nuoga moteris žydra žvaigždėta oda (ar dangaus karvė žvaigždėtu pilvu), atsirėmusi visomis galūnėmis ir palinkusi, tarsi dangaus skliautas virš Kebo - Žemės, savo vyro. Nutės vardo hieroglifas reiškia „vandens puodynė“, tad manoma, kad tai gali būti susiję ir su vaisingumu. „Piramidžių tekstai“ rodo Nutės ryšį su pomirtiniu pasauliu, nes ji pakelia mirusiuosius į dangų, taip pat saugo laidojimo rūsius. Sarkofagų dangčių vidų dažnai puošia Nutės atvaizdas kaip moters, iškeltose rankose laikančios saulės diską.
	Sohmeta - dievo Ptah žmona, karo deivė, kurią Ra pasiuntė į žemę liūtės pavidalu bausti nusidėjėlių, ir ji naikinusi žmones, kol dievai ją sulaikė. Vėliau tapo taiki teisybės gynėja. Kartu su Ra ir Baste buvo kartu garbinama kaip viena sudėtinė Sekhmet-bast-ra dievybė.
	Šu - oro ir sausų vėjų dievas, Ra sūnus, Tefnutės brolis ir vyras, Kebo ir Nutės tėvas. Panašiai kaip ir Ma'at vaizduojamas su stručio plunksna - dažnai stovintis ant gulinčio Kebo ir laikantis aukštai viršuje Nutę - taip atskiriantis juos. Vardas tikriausiai kilo iš žodžio šu ("sausas", "tuščias"). Atrodo, kad ji galėjo būti Saulės šviesos personifikacija. Šu ir Tefnutė buvo vienos sielos dvi skirtingos pusės.
	Tefnutė - drėgmės ir debesų deivė, Ra dukra, Šu sesuo ir žmona, Kebo ir Nutės motina. Vaizduojama kaip moteris liūtės galva. Vardas, tikriausiai, kilo iš teftef ("dulksna", "drėgmė") bei nu ("vandenys", "dangus").
	Tehuti (arba Totas) - išminties dievas. Sakoma, kad pradžioje jis gimęs iš savęs (savaime, iš nieko) kartu su savąja žmona Ma'at („išmintimi“) arba, galbūt, sukurtas dievo Ra. Hermopolyje buvo sakoma, kad jam gimė aštuoni vaikai, iš kurių svarbiausias yra Amonas - „paslėptasis“, kuris buvo šlovinamas Tebuose kaip Visatos Viešpats. Kiti: Amenetas, Hekas, Heketas, Nunas ir Nunetė, Kau ir Kauketas. Vaizduojamas su paukščio ibio galva ir nešančiu plunksnas ir papiruso ritinius, kuriuose surašyta visi daiktai. Buvo dievų žinianešys ir veikė daugelyje jų suėjimų. Ozyrio mituose vaizduojamas kaip vyriausias jo viziris. Kaip ir Knonsas buvo Mėnulio dievas. Kartu buvo ir laiko, magijos ir rašto dievas. Sakoma, kad jis sukūrė hieroglifus. Apie kitus dievus rasite šiame puslapyje.